Civilinė byla Nr. e2A-54-467/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01136-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.18

 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“ ieškinį atsakovui E. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje: uždaroji akcinė bendrovė „L claim“, užsienio juridinis asmuo OOO „Avtoresurs“, A. J. (A. J.), I. K., V. N. (V. N.).

                

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „CRT Partner“ ieškiniu, kurio reikalavimai mažinti ir faktinis ieškinio pagrindas siaurintas bylos nagrinėjimo eigoje (2022 m. kovo 31 d. pareiškimu dėl ieškinio sumos patikslinimo DOK-12315 ir 2023 m. birželio 28 d. pareiškimu dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo DOK-24450), prašo iš atsakovo E. M. priteisti 517 940,05 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad atsakovas nuo 2013 m. vasario 11 d. yra akcininkas, turintis 154 vnt. (0,17 proc.) ieškovės akcijų. Nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2021 m. gegužės 26 d. atsakovas ėjo ieškovės vadovo pareigas, iš kurių buvo atleistas valdybos sprendimu praradus pasitikėjimą. Ieškovės teigimu, atsakovas pažeidė lojalumo pareigą ieškovei, nes 2021 m. balandžio 26 d. (būdamas ieškovės vadovu) su užsienio juridiniu asmeniu Anwim S.A. (potencialiu investuotoju) jau derino naujos konkuruojančios bendrovės steigimo „nuo nulio“ aplinkybes. Taip pat, atsakovui siekiant išvesti iš ieškovės lėšas, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys su Rusijos Federacijos piliečiais A. J., I. K. ir V. N. (OOO „Avtoresurs“ darbuotojais), nors ieškovė sutartį buvo sudariusi su OOO „Avtoresurs“ ir dėl mokėjimų fiziniams asmenims su šia bendrove nebuvo sutarusi. Sutarties su OOO „Avtoresurs“ esmė atskleidžia, jog paslaugos buvo perkamos ne iš šio subjekto darbuotojų, o iš pačios bendrovės. Ieškovė niekuomet netraukdavo panašaus pobūdžio paslaugų į degalų savikainą, tokia situacija buvo tik šių mokėjimų atžvilgiu. Šiuo atveju paslaugų įtraukimas į degalų savikainą buvo atliktas tam, kad atliekamus mokėjimus būtų sudėtingiau pastebėti ir nutraukti.

3.       Atsakovui vadovaujant ieškovė be jokio tikslo įsigijo nereikalingas paslaugas už 60 500 Eur. Ši suma laikytina ieškovės patirta žala dėl ieškovei UAB „L claim“ nesuteiktų, tačiau apmokėtų tarpininkavimo paslaugų. Iš sutarties turinio neaišku, kokią realią papildomą paslaugą ieškovei įsipareigojo teikti UAB „L claim“ ir kuo ši papildoma paslauga galėjo būti naudinga. Panašu, kad ieškovė šia sutartimi įsigijo tariamai tarp bendrovės draudiko ir draudimo brokerio dar papildomai tarpininkausiantį subjektą. Tokių paslaugų poreikis ir vertė neatitinka nei bendrovės interesų, nei sumokėto atlygio. Tokio sandorio sudarymas, neįvertinus nei UAB „L claim“ paslaugų poreikio, nei jų apimties, taip pat neįvertinus, kad draudimo sutarčiai sudaryti tarpininkas nėra reikalingas, nes sutartyje jau dalyvauja draudimo brokeris, neatitinka rūpestingo ir atidaus vadovo elgesio standarto. Nurodyta suma išleista nekuriant bendrovei pridėtinės vertės.

4.       Atsakovas, ieškovės įsitikinimu, savo veiksmais padarė ieškovei žalą ir laiku neatgavęs ieškovės skolininkų skolų, t. y. 167 924,50 Eur žala dėl SIA „Bastrans“ skolos. Atsakovas laiku nesiėmė skolos išieškojimo veiksmų, taip pat, ilgą laiką leisdamas klientui gauti naudą iš ieškovės be išankstinio apmokėjimo, sudarė sąlygas skolai susikaupti, o šiuo metu dėl skolininko bankroto skolų atgauti nebėra galimybių. Be to, jau ruošdamasis palikti ieškovės vadovo pareigas, atsakovas sau išsimokėjo papildomą priedą prie darbo užmokesčio, t. y. 12 670 Eur žala dėl priedo prie darbo užmokesčio sau pačiam išmokėjimo, neturint valdybos pritarimo. Atsakovo, kaip buvusio vadovo, premijos paskyrimas sau pačiam pažeidžia Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 34 straipsnio 2 dalies nuostatas.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškovės UAB „CRT Partner“ ieškinį atsakovui E. M. atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovui 16 409,65 Eur bylinėjimosi išlaidas (15 000 Eur advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ir 1 409,65 Eur vertimo išlaidas), taip pat priteisė iš ieškovės 33,04 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybės biudžetui bei pašalino iš nagrinėjamos bylos trečiąjį asmenį O. Y..

6.       Teismas nustatė, kad UAB „CRT Partner“ yra 2012 m. įsteigta ribotos civilinės atsakomybės uždaroji akcinė bendrovė, užsiimanti atsiskaitymo už kurą, mokamus kelius, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) grąžinimą ir kitas paslaugas. Ieškovės įstatuose numatytas bendrovės veiklos tikslas – siekti ekonominės naudos ir tenkinti bendrovės akcininkų interesus vykdant ūkinę komercinę veiklą. Ieškovės valdymo organai yra bendrovės valdyba ir vadovas. Atsakovas E. M. nuo 2013 m. vasario 11 d. yra ieškovės smulkusis akcininkas, ieškinio pateikimo teismui dieną turėjęs 154 vnt. (0,17 proc.) ieškovės akcijų. Ieškinio pateikimo dieną kiti smulkieji akcininkai buvo D. G. (154 vnt. (0,17 proc.) ieškovės akcijų) ir L. L. (164 vnt. (0,18 proc.) ieškovės akcijų). Kartu visi trys smulkieji akcininkai – atsakovas, D. G. ir L. L. – ieškinio pateikimo teismui metu valdė 0,52 proc. ieškovės akcijų. Didysis (daugumos) akcininkas ieškinio pateikimo dieną buvo mažoji bendrija (toliau – MB) „Antus“ – 99,48 proc. ieškovės akcijų, kuri yra valdoma bendraturčių D. Č. ir D. V.. Bendrovės mažieji akcininkai E. M., L. L., D. G. su didžiojo akcininko MB ,,Antus“ bendraturčiu D. V. 2016 m. kovo 30 d. sudarė akcininkų sutartį, pagal kurią mažieji akcininkai turi teisę į opcioną, leidžiantį jiems perimti ieškovės kontrolinį akcijų paketą – 66 proc. įmonės akcijų bendrovės pardavimo atveju po atsiskaitymo su investuotoju.

7.       Atsakovas E. M. buvo ieškovės UAB „CRT Partner“ vienasmenis valdymo organo narys (vadovas) nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2021 m. gegužės 26 d. Po atsakovo atšaukimo iš ieškovės vadovo pareigų, nauju vadovu paskirtas D. V.. Ieškovės mažieji akcininkai (įskaitant ir atsakovą) vykdė kasdienes ieškovės verslo funkcijas, dirbdami bendrovėje bei būdami valdymo organų nariais, o didysis (daugumos) akcininkas (jo bendraturčiai) veikė kaip investuotojai į verslą. Iš šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų matyti, kad tarp ieškovės akcininkų yra kilęs konfliktas dėl tolimesnio ieškovės verslo vykdymo, o atsakovo ir dabartinio vadovo D. V. (kuris yra ir daugumos akcininko MB „Antus“ bendraturtis) tarpusavio santykiai yra konfliktiški.

8.       Teismas nurodė, kad ginčo šalys neįrodinėjo, o teismas nenustatė, jog ieškovė ginčo laikotarpiu būtų buvusi nemoki.

9.       Atsižvelgdamas į tai, kad dalies atsakovui pareikštų reikalavimų ieškovė nebepalaiko, teismas visų pirma apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, nurodydamas, kad toliau pasisakys dėl reikalavimų: 276 845,55 Eur žalos ieškovei dėl mokėjimų Rusijos Federacijos piliečiams tretiesiems asmenims A. J., I. K. ir V. N., 60 500 Eur žalos dėl nesuteiktų tarpininkavimo paslaugų sutarties su trečiuoju asmeniu UAB „L claim“ apmokėjimo, 167 924,50 Eur žalos dėl SIA „Bastrans“ skolos ir 12 670 Eur žalos dėl priedo prie darbo užmokesčio sau pačiam (atsakovui) išmokėjimo, neturint valdybos pritarimo.

10.       Kadangi byloje ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia atsakovo, kaip buvusio ieškovės vadovo, fiduciarinių pareigų pažeidimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalis), o atsakovas nuo ieškinio ginasi, be kita ko, prašydamas taikyti verslo sprendimų priėmimo taisyklę, teismas pažymėjo, jog ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį bei atsakovo didelį neatsargumą arba tyčią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

11.       Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 276 845,55 Eur žalos atlyginimą pagrįstumo, teismas nustatė, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė sudarė sutartis su paslaugų tiekėjais, Rusijos Federacijos piliečiais, byloje dalyvaujančiais trečiaisiais asmenimis A. J. (sutarties data – 2016 m. lapkričio 11 d.), I. K. (sutarčių datos – 2017 m. balandžio 1 d., 2017 m. lapkričio 11 d., 2018 m. balandžio 1 d.), V. N. (sutarties data – 2018 m. birželio 1 d.). Pagal sudarytas terminalų priežiūros paslaugų teikimo sutartis tretieji asmenys įsipareigojo ieškovei teikti terminalų diegimo (įrengimo) ir priežiūros paslaugas (sutartyse apibrėžtos paslaugos: įrangos programinės įrangos planiniai suderinimai kiekvienas įrangos komplektas ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį; einamasis tinkamo įrangos darbo užtikrinimas (ryšys, įrangos atnaujintos programinės įrangos versijų patikra; „karštosios“ telefono linijos palaikymas konsultacijoms teikti ir pretenzijoms dėl įrangos darbo priimti; nurodyti konkretūs aptarnaujami terminalai, mėnesio mokestis už aptarnavimą, mokestis už papildomus darbus, kurie nepatenka į mėnesio mokestį) nurodytose degalinėse Rusijos Federacijos teritorijoje. Ieškovės sutarčių registras patvirtina, kad nurodytos paslaugų teikimo sutartys su trečiaisiais asmenimis buvo registruotos ieškovės sutarčių registre. Šiems fiziniams asmenims Rusijos Federacijoje iš viso ieškovė sumokėjo 276 845,55 Eur.

12.       Ieškovei teigiant, kad minėti mokėjimai Rusijos Federacijos piliečiams buvo ekonomiškai nenaudingi ieškovei, tokiais mokėjimais buvo siekiama „išvesti lėšas“ iš ieškovės, teismas pažymėjo, jog ieškovė neįrodė, kad nurodyti mokėjimai, atlikti į Rusijos Federacijos piliečių sąskaitas, kažkokia forma ar būdu būtų pasiekę atsakovą, t. y., jog atsakovas būtų gavęs tiesioginės finansinės asmeninės naudos.

13.       Trečiojo asmens OOO „Avtoresurs“ vadovas, davęs paaiškinimus 2023 m. kovo 23 d. teismo posėdžio metu, patvirtino, kad Rusijos Federacijoje naftos produktų prekybos versle dalį paslaugų pirkti iš fizinių asmenų, veikiančių kaip individualūs verslininkai, yra įprasta praktika. OOO „Avtoresurs“ teikė kitas paslaugas nei fiziniai asmenys A. J., I. K., V. N., t. y. ieškovė nemokėjo du kartus už tas pačias paslaugas. Byloje yra pateiktas ir rašytinis trečiojo asmens OOO „Avtoresurs“ paaiškinimas, kodėl paslaugos buvo perkamos iš fizinių asmenų, nurodant, jog pelningumas iš paslaugų teikimo ieškovei nebuvo didelis, OOO „Avtoresurs“ pasiūlė ieškovei tokią bendradarbiavimo schemą, kai ieškovė atsiskaito tiesiogiai su fiziniais asmenimis, vykdančiais individualią veiklą ir faktiškai teikiančiais terminalų aptarnavimo paslaugas, tokiu būdu optimizuojant sąnaudas, nes nereikėjo mokėti PVM.

14.       Paslaugų teikimo sutartys su fiziniais asmenimis buvo registruotos ieškovės sutarčių registre, t. y. atsakovas nedėjo kryptingų pastangų šias sutartis nuslėpti. Aplinkybę, kad kitiems ieškovės darbuotojams buvo žinoma, jog ieškovė apmoka už paslaugas fiziniams asmenims Rusijos Federacijoje, patvirtino liudytojų L. L. (tuo metu buvo ieškovės akcininkas ir valdybos pirmininkas) ir D. G. (tuo metu buvo ieškovės akcininkas ir finansų direktorius) parodymai, duoti 2023 m. gegužės 23 d. ir 2023 m. birželio 13 d. teismo posėdžių metu. Šiuo atveju nenustatyta priežasčių, dėl kurių teismas turėtų nesivadovauti liudytojų parodymais ar trečiojo asmens vadovo paaiškinimais.

15.       Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad atsakovas, ieškovės vardu sudarydamas ir vykdydamas sutartis su trečiaisiais asmenimis A. J., I. K., V. N., būtų pažeidęs imperatyviuosius reikalavimus, taip pat negalima daryti išvados, jog šių sandorių sudarymas bei vykdymas neatitiko ieškovės, kaip privataus juridinio asmens, interesų siekti ekonominės naudos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog visos išlaidos, ieškovės patirtos už terminalų degalinėse Rusijos Federacijoje priežiūrą, buvo įtraukiamos į ieškovės klientams parduodamų degalų (kuro) savikainą, vadinasi, ieškovė šias išlaidas pasidengė iš pardavimų klientams ir ekonominio nuostolio tiesiogiai nepatyrė.

16.       Teismas priėjo išvados, kad atsakovo, kaip ieškovės tuomečio vadovo, verslo sprendimas sudaryti ir vykdyti paslaugų teikimo sutartis su fiziniais asmenimis Rusijos Federacijoje (su trečiaisiais asmenimis A. J., I. K., V. N.) buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, nesupainiojus savo ir bendrovės interesų ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, apie šį sprendimą žinojo kiti ieškovės akcininkai, valdybos nariai, todėl teismas konstatavo, kad šių neteisėtų veiksmų vadovas (atsakovas) neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė jam nekyla. Pažymėjo, kad atsakovas šio ginčijamo verslo sprendimo priėmimo metu buvo ne tik ieškovės vadovas, bet ir akcininkas, todėl veikimas prieš bendrovės tikslus (siekti ekonominės naudos ir tenkinti bendrovės akcininkų interesus vykdant ūkinę komercinę veiklą) pažeistų ir jo asmeninius turtinius interesus. Dėl to ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 276 845,55 Eur žalos atlyginimo teismas atmetė kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstą bei neįrodytą (CPK 178 straipsnis).

17.       Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 60 500 Eur žalos atlyginimo už nesuteiktas tarpininkavimo paslaugas sutarties su trečiuoju asmeniu UAB „L claim“ pagrindu. Teismas nustatė, kad 2021 m. balandžio 6 d. buvo atliktas 60 500 Eur mokėjimas UAB „L claim“ pagal 2021 m. kovo 1 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 2021/74. Ieškovė, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė (toliau – UADBB) „Legator“ ir draudimo bendrovė „Coface“ 2021 m. balandžio 7 d. sudarė trišalę „Tradeliner“ Nr. 840604536 draudimo sutartį, pagal kurios sąlygas draudimo bendrovė „Coface“ įsipareigojo apdrausti ieškovės skolas vykdomos veiklos srityje. Į bylą pateiktas ieškovės finansų vadovo D. G. susirašinėjimas elektroniniais laiškais su ieškovės didžiojo akcininko MB „Antus“ bendraturčiu D. V., teismo vertinimu, patvirtinta, kad apie užmokestį draudimo brokeriui (nenurodant brokerio pavadinimo) (50 000 Eur be PVM) ir sutarties su draudimo bendrove „Coface“ privalumus buvo diskutuojama tarpusavyje, apie diskusiją informuojant ir kitus akcininkus – atsakovą, L. L., D. Č. (elektroninių laiškų kopijos adresuotos ir šiems asmenims „cc“).

18.       Liudytojų L. L. (tuo metu buvo ieškovės akcininkas ir valdybos pirmininkas), E. S. (tuo metu buvo ieškovės pardavimų vadovas) ir D. G. (tuo metu buvo ieškovės akcininkas ir finansų direktorius) parodymai, duoti 2023 m. gegužės 23 d. ir 2023 m. birželio 13 d. teismo posėdžių metu, patvirtina, kad apie sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „L claim“ ir šio asmens teikiamas paslaugas žinojo ieškovės atsakingi darbuotojai. 2023 m. gegužės 23 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas T. V., dabar – UAB „L claim“ vadovas, nurodė, kad UADBB „Legator“ ir UAB „L claim“ yra susijusios įmonės, UAB „L claim“ yra PVM mokėtoja, todėl už UADBB „Legator“ išrašė sąskaitą ieškovei už paslaugas. Tokį sąskaitų pateikimo būdą parinko T. V., ne atsakovas. Į bylą pateiktas UADBB „Legator“ raštas, kuriame patvirtinama, kad derybose ir sutarties sudaryme su draudimo bendrove „Coface“ ieškovės interesams atstovavo trečiasis asmuo UAB „L claim“. Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad UAB „L claim“ ir UADBB „Legator“ yra susijusios bendrovės, nes šių bendrovių akcininkai tarpusavyje yra susiję artimais giminystės ryšiais.

19.       Įvertinęs šalių paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovė faktiškai sudarė sandorį su draudimo bendrove „Coface“, šio sandorio sudarymo metu ieškovei atstovavo draudimo brokeris. Faktiškai UADBB „Legator“ ir UAB „L claim“ veikė kartu, tą patvirtino atsakovo paaiškinimai ir minėtų liudytojų parodymai, be to, tai paneigia ieškovės teiginius, jog sandoris su UAB „L claim“ buvo fiktyvus ir faktiškai paslaugos nebuvo suteiktos. Šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad sutartys su draudimo bendrovėmis, kurios sutinka apdrausti ieškovės klientų skolas kreditan, įsigyjant degalus (kurą), yra svarbi ieškovės ūkinės komercinės veiklos vykdymo prielaida. Šiuo metu ieškovė ir toliau bendradarbiauja su draudimo bendrove „Coface“. Dėl to teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad, ieškovei sudarant sandorius su UAB „L claim“, UADBB „Legator“ ir draudimo bendrove „Coface“, atsakovas būtų pažeidęs savo kompetenciją, imperatyviąsias ir fiduciarines vadovo pareigas, o šie sandoriai, teismo vertinimu, nėra akivaizdžiai žalingi ieškovei. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką, nevertino šių sandorių ekonominio naudingumo ieškovei požiūriu, t. y. nevertino, ar sumokėta kaina už paslaugas yra protinga. Teismas pažymėjo, kad į nagrinėjamos bylos ribas nepatenka draudimo brokerių (UADBB „Legator“ ir UAB „L claim“) veiklos teisėtumo vertinimas, todėl nevertino, ar liudytojo T. V. nurodytos aplinkybės, kad derybose faktiškai veikė UAB „L claim“, nors sutartyje su draudimo bendrove „Coface“ nurodytas draudimo brokeris UADBB „Legator“, atitinka draudimo brokerių bendrovių veiklai keliamus reikalavimus.

20.       Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 167 924,50 Eur žalos atlyginimą, patirtą dėl ieškovės skolininkės SIA „Bastrans“ skolos nesusigrąžinimo, pagrįstumo, teismas nustatė, kad: 2018 m. gegužės 14 d. ieškovės ir SIA „Bastrans“ sudaryta PVM ir akcizo grąžinimo sutartis; 2019 m. kovo 22 d. ieškovės ir A. M. sudaryta neatšaukiamo laidavimo sutartis; 2019 m. kovo 22 d. ieškovės ir SIA „Magneto“ sudaryta neatšaukiamo laidavimo sutartis; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2405-614/2020 ieškovei priteista SIA „Bastrans“ skola, kurią užtikrino SIA „Magneto“ ir A. M., ir šio sprendimo pagrindu išduotas Europos vykdomasis raštas; 2020 m. rugpjūčio 26 d. ieškovės ir SIA „LAT Industries Group“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis; 2020 m. rugpjūčio 26 d. ieškovė sumokėjo SIA „Lat Industries Group“ 1 000 Eur. Tarp ieškovės akcininkų vyko susirašinėjimas elektroniniais laiškais dėl skolininkės SIA „Bastrans“. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes (sprendimo 2.8 punktas), kokių veiksmų atsakovas ėmėsi dėl ieškovės skolininkės SIA „Bastrans“ skolos susigrąžinimo, ir kad skolos atgavimo procese dalyvavo ir kiti ieškovės akcininkai.

21.       Liudytojas D. G. (tuometis ieškovės finansų direktorius ir smulkusis akcininkas) 2023 m. birželio 13 d. teismo posėdyje parodė, kad SIA „Bastrans“ iš pradžių mokėjo ieškovei avansu, taip įgavo pasitikėjimą, todėl paskui ieškovė patvirtino šiam klientui 100 000 Eur kreditą; kai skolininkė pradėjo nemokėti, buvo pasirašytas mokėjimų grafikas, kurio skolininkė nevykdė. Nurodė, kad ir šiuo metu ieškovė turi neapmokėtų klientų sąskaitų, t. y. skolininkų, turi ir nedraustų klientų. Draudimo bendrovės nesutiko apdrausti SIA „Bastrans“. Dėl rizikingesnių klientų, kai jų skolų nedraudžia draudimo bendrovės, spręsdavo ieškovės kreditų komitetas. Patvirtino, kad jis buvo atsakingas už finansinio reikalavimo SIA „Bastrans“ byloje pareiškimą, to nepadarė, nes SIA „Bastrans“ skola buvo beviltiška, be to, buvo priteista iš laiduotojų.

22.       Teismo vertinimu, atsakovo veiksmai, teikiant kuro įsigijimo paslaugas SIA „Bastrans“, kai jos skolos nebuvo apdraustos, buvo rizikingas verslo sprendimas, tačiau jis buvo priimtas neviršijant vadovo įgaliojimų bei akivaizdžiai neperžengiant protingos ūkinės komercinės rizikos, nes ieškovė teikė kuro (degalų) įsigijimo paslaugas ir nedraustiems klientams, t. y. tai nebuvo išskirtinis vienetinis atvejis. Vėliau SIA „Bastrans“ laiku neatsiskaitant su ieškove, atsakovas dėjo pastangas užtikrinti šios skolos grąžinimą (buvo sudaryti laidavimo sandoriai), kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Sutiktina su ieškove, kad aplinkybė, jog ieškovės finansinis reikalavimas nebuvo pareikštas SIA „Bastrans“ nemokumo byloje, neatitinka rūpestingo ir atidaus elgesio standarto, tačiau tai savaime nelemia, jog SIA „Bastrans“ skola būtų buvusi sugrąžinta. Be to, kaip patvirtino ieškovės finansų vadovas D. G., tai buvo jo pareiga pateikti reikalavimą nemokumo byloje. Atsakovas paaiškino, kad teisininkai jį pakonsultavo, jog tai būtų tik papildomos išlaidos ieškovei už teisines paslaugas, o realiai skolos nepavyktų atgauti.

23.       Teismas konstatavo, kad sprendimo priėmimo metu (suteikiant SIA „Bastrans“ kreditą įsigyti kurą) atsakovas, kaip ieškovės vadovas, galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėtis, jog šis sandoris bus naudingas ieškovei. Dėl to, teismo vertinimu, atsakovui negali kilti asmeninė civilinė atsakomybė už šį rizikingą, tačiau sąžiningai priimtą verslo sprendimą. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas dėjo pastangas susigrąžinti skolą, t. y. nebuvo pasyvus, dėl sprendimo suteikti SIA „Bastrans“ kreditą buvo tariamasi ieškovės viduje su atsakingais darbuotojais. Teismas, nenustatęs, kad šiuo verslo sprendimu atsakovas būtų pažeidęs imperatyviąsias ar fiduciarines vadovo pareigas, nenustatęs atsakovo veiksmuose nesąžiningumo ar tyčios (didelio neatsargumo), ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 167 924,50 Eur žalos atlyginimo dėl ieškovės skolininkės SIA „Bastrans“ skolos nesusigrąžinimo priteisimo iš atsakovo, atmetė kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstą bei neįrodytą (CPK 178 straipsnis).

24.       Teismas konstatavo, kad priteisti iš atsakovo ieškovei 12 670 Eur žalos atlyginimą už priedo sau prie darbo užmokesčio išsimokėjimą taip pat nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Teismas nustatė, jog 2020 m. liepos 27 d. sutikimu dėl darbo sutarties pakeitimo atsakovas sutiko, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. jam mokamas darbo užmokestis būtų sumažintas iki 3 480 Eur (1 810 Eur / mėn. mažiau), tačiau, jei įvertinus ieškovės veiklos rezultatus už 2020 m., pardavimų apimtys nemažės ir ieškovė 2020 m. uždirbs grynojo pelno, darbo užmokesčio skirtumas (12 670 Eur) bus kompensuotas iki 2021 m. kovo 25 d., o nuo 2021 m. kovo 1 d. atsakovo darbo užmokestis bus 5 290 Eur. 2021 m. kovo 16 d. UAB „CRT Partner“ direktoriaus (E. M.) įsakymu, atsižvelgiant į tai, jog 2020 m. augo ieškovės pardavimo pajamos ir 2020 m. ieškovė uždirbo grynojo pelno, be kita ko, atsakovui buvo paskirtas 12 670 Eur priedas prie darbo užmokesčio (iš jų – 9 050 Eur už 2020 m.). Ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai (pelno (nuostolio) ataskaita patvirtina, kad 2020 m. UAB „CRT Partner“ gavo 191 929 Eur grynojo pelno.

25.       Teismas pažymėjo, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog: paskyrus atsakovą ieškovės vadovu su juo buvo sudaryta darbo sutartis; ginčo laikotarpiu ieškovė vykdė ūkinę komercinę veiklą, o atsakovas realiai atliko (dirbo) ieškovės vadovo pareigas; nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui susimažinus mokėtiną darbo užmokestį, ieškovės valdyba nepriėmė sprendimo sumažinti vadovo atlyginimą. Dėl to teismas konstatavo, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę ne tik civiliniai (pavedimo) teisiniai santykiai, bet ir sudarytos darbo sutarties pagrindu darbo teisiniai santykiai, kurie galėtų būti pagrindu atsakovui reikalauti darbo sutartyje ir valdybos sprendime nustatyto dydžio darbo užmokesčio.

26.       Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui susimažinus jam pačiam mokėtiną darbo užmokestį, ieškovės valdyba nepriėmė sprendimo sumažinti vadovo atlyginimą, teismas konstatavo, jog atsakovui, kaip ieškovės vadovui, valdybos nustatytas darbo užmokestis nebuvo sumažintas ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, todėl atsakovui turėjo būti mokamas ne sumažintas 3 480 Eur darbo užmokestis, bet 5 290 Eur darbo užmokestis. Aplinkybė, kad atsakovas, būdamas ne tik ieškovės vadovu, bet ir akcininku, nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. laikinai sumažino jam mokėtiną darbo užmokestį, atidėdamas 1 810 Eur / mėn. dalies mokėjimą iki 2021 m. kovo 25 d., teismo vertinama ne kaip atsakovo vadovo fiduciarinių pareigų ar ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatytos imperatyvios vadovo darbo užmokesčio tvarkos nustatymo pažeidimas, bet kaip atsakingas vadovo veiksmas siekiant nedidinti ieškovės finansinių sąnaudų dėl galimos COVID-19 pandemijos neigiamos įtakos ieškovės finansiniams rezultatams. Sumažintos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo atidėjimas 2020 m. liepos 27 d. sutikime dėl darbo sutarties pakeitimo buvo susietas su ieškovės 2020 m. finansiniais rezultatais, t. y., jei įvertinus ieškovės veiklos rezultatus už 2020 m., pardavimų apimtys nemažės ir ieškovė 2020 m. uždirbs grynojo pelno, darbo užmokesčio skirtumas (12 670 Eur) bus kompensuotas iki 2021 m. kovo 25 d., o nuo 2021 m. kovo 1 d. atsakovo darbo užmokestis bus 5 290 Eur. Teismo vertinimu, 2021 m. kovo 16 d. UAB „CRT Partner“ direktoriaus (E. M.) įsakymu, nuosekliai buvo vykdomas ankstesnis įsipareigojimas ir atsakovui buvo paskirtas 12 670 Eur priedas prie darbo užmokesčio (iš jų – 9 050 Eur už 2020 m.). Ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai (pelno (nuostolio) ataskaita patvirtina, kad 2020 m. UAB „CRT Partner“ gavo 191 929 Eur grynojo pelno.

27.       Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, teismas nustatė, kad atsakovas pateikė prašymą priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. 54 602,87 Eur, iš kurių – 53 193,22 Eur sudaro teisinės atstovavimo išlaidos, o 1 409,65 Eur – už dokumentų vertimą. Teismas nusprendė, kad atsakovas teisme iš viso pagrįstai patyrė 15 000 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, kurios laikytinos protingo ir civilinės bylos sudėtingumą atitinkančio dydžio, bei 1 409,65 Eur vertimo išlaidų.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

28.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „CRT Partner“ prašo panaikinti Vilniaus  apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti UAB „CRT Partner“ ieškinį ir priteisti ieškovei iš atsakovo E. M. 517 940,05 Eur žalos atlyginimą. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

28.1.                      Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, sudarydamas sandorius su A. J., I. K. ir V. N., neveikė pagal jo atžvilgiu taikomą rūpestingumo, protingumo standartą, todėl atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė ieškovei žalą – bendrovė prarado 276 845,55 Eur.

28.2.                      Teismas nevertino aplinkybių, kad pagal ieškovės su OOO „Avtoresurs“ sudarytą tiekimo sutartį įrengti atsiskaitymo terminalus (kortelių mokėjimo aparatus) Rusijos Federacijoje esančiose konkrečiose degalinėse buvo įsipareigojusi OOO „Avtoresurs“ ir pagal prie minėtos sutarties sudaryto papildomo susitarimo Nr. 1 2 punktą terminalo įrangos aptarnavimo išlaidos teko OOO „Avtoresurs“. Nepaisydamas šių sąlygų, atsakovas ieškovės vardu papildomai sudarė sutartis su minėtais Rusijos Federacijos piliečiais, kuriomis šie asmenys įsipareigojo atlikti 23 terminalų techninę priežiūrą, taip pat sumontuoti naują įrangą, ją prijungti, apmokyti degalinės darbuotojus įranga naudotis.

28.3.                      OOO „Avtoresurs“ atstovas teismo posėdžio metu aiškino, kad nurodytieji fiziniai asmenys yra jo darbuotojai ir būtent OOO „Avtoresurs“ pasiūlė sudaryti su jais atskiras sutartis. Tiek atsakovas, tiek OOO „Avtoresurs“ atstovas aiškino, kad priežiūra buvo reikalinga, o sutartys su fiziniais asmenimis – tikslingesnės dėl, neva, mokestinės aplinkos. Vis dėlto raštu pateiktas OOO „Avtoresurs“ atsakymas rodo, kad iš tiesų tokių sutarčių priežastimi OOO „Avtoresurs“ vertino norą turėti didesnį pelningumą iš ieškovės kuro sandorių.

28.4.                      Nors pagal sutartis su fiziniais asmenimis abonementinis mėnesio mokestis sudarė 20 000 rublių, kiekvieną mėnesį šiems asmenims buvo mokama 10–30 kartų didesnė suma. Be to, atsakovas neįrodė, kad minėti fiziniai asmenys iš tiesų atliko aptarnavimo darbus ir teikė atitinkamas realios apimties paslaugas už realią kainą ar kad nurodyti asmenys apskritai turėjo bent minimalią kvalifikaciją tokiems darbams atlikti.

28.5.                      Teismas nevertino aplinkybių, kad: 1) atsakovo vadovavimo ieškovei laikotarpiu niekas netikrino, ar fizinių asmenų sąskaitose pateikiami duomenys atitiko realybę, t. y. ar iš tiesų reikėjo keisti stikliukus, klaviatūras ir t. t.; 2)  23 terminalai objektyviai negalėjo kiekvieną mėnesį dužti, gesti ir reikalauti nuolatinės priežiūros, dešimtis kartų viršijančios mėnesio abonementinio atlygio dydį; 3) tokio pobūdžio išlaidos nebuvo patiriamos jokioje kitoje valstybėje, nors ieškovė veikė ir kitur užsienyje, turėjo savo terminalus;  4) byloje liudijęs ieškovės finansų vadovas D. G. vienareikšmiškai nurodė, kad mokėjimai Rusijos Federacijos piliečiams iš tiesų buvo atliekami ne už terminalų priežiūrą, be to, mokėjimai už tariamą terminalų priežiūrą buvo tęsiami tiek 2020 m., tiek 2021 m., nors nuo 2019 m. ieškovė terminalų Rusijos Federacijoje nebenaudojo.

28.6.                      Nesant įrodymų, kad fiziniai asmenys iš tiesų atliko aptarnavimo darbus ir teikė atitinkamas realios apimties paslaugas už realią kainą, atsakovo ir OOO „Avtoresurs“ nurodoma mokesčių mokėjimo vengimo schema, įtraukianti fiktyvius (nes nėra įrodymų, patvirtinančių jų dalyvavimo ar dalyvavimo apimties realumą) dalyvius, kurių įtraukimo pagalba mokesčiai tariamai mažinami, negali būti teismo pripažinta teisėta, nes akivaizdžiai prieštarauja viešajai teisei ir gerai moralei. Todėl tokiai schemai įgyvendinti patirta OOO „Avtoresurs“ nauda, sukurta atsakovo sąskaita, negali būti laikoma teisėtomis ieškovės sąnaudomis. Be to, teismų praktikoje laikoma, kad neteisėtai veikiantis asmuo negali gintis savo veiksmų neteisėtumu.

28.7.                      Skundžiamo sprendimo 35 punkte teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovė žalos nepatyrė, nes išlaidos fiziniams asmenims buvo įtrauktos į degalų savikainą, todėl ieškovės klientai už tai ieškovei sumokėjo. Toks teismo aiškinimas nepagrįstas nei faktine situacija, nei bylos duomenimis. Iš tiesų išlaidos, patirtos atliekant mokėjimus fiziniams asmenims, ieškovės apskaitoje buvo „paslepiamos“ po degalų savikaina, tačiau tai nereiškia, jog tai padidindavo bendrovės klientų sumokamą kainą už degalus. Tokią teoriją patvirtinančių duomenų byloje nėra, atsakovas tokių paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu neteikė, todėl ši skundžiamame sprendime nurodyta versija yra nepagrįsta ir atmestina. 

28.8.                      Teismas netinkamai įvertino ieškovės atlikto mokėjimo UAB „L claim“ pagrįstumą ir naudą ieškovei siekiant jos veiklos tikslų, kadangi: 1) sutarties su UAB „L claim“ turinys neatitinka nei atsakovo pasakotų, nei skundžiamame sprendime teismo interpretuotų UAB „L claim“ tariamai teiktų paslaugų; 2) teismas nepagrįstai nustatė, jog mokėjimą UAB „L claim“ gavo už pagalbą sudarant trišalę „Tradeliner“ sutartį. Pats atsakovas neteigė, kad atlygis buvo būtent už tai, atsakovas ir UAB „L claim“ teikė kitokią versiją. Bet kuriuo atveju, net jei mokėjimas ir būtų atliktas apmokant pagalbą dėl trišalės sutarties sudarymo, toks mokėjimas neatitiktų vadovui keliamų rūpestingumo, protingumo pareigų, nes rinkoje vyrauja atvirkštinė situacija – brokeriai ne gauna mokėjimą iš kliento už tokių sutarčių sudarymą, o dalijasi su klientais iš draudimo bendrovės gaunamu komisiniu atlygiu. Tam pagrįsti byloje pateikti įrodymai; 3) atsakovo versija dėl to, kad UAB „L claim“ gavo atlygį už pagalbą susitariant, jog ieškovė, kaip rizika, bus apdrausta ieškovės tiekėjų naudai, yra nepagrįsta įrodymais. Byloje nepateiktas nė vienas įrodymas, patvirtinantis, kad UAB „L claim“ iš tiesų atliko kokius nors veiksmus, taip pat, kad UAB „L claim“ paslaugos tam buvo reikalingos. Kaip paaiškinta byloje, kadangi tokios sutarties šalimi ieškovė nėra, ieškovė tėra įvertinama kaip draustina ar nedraustina rizika pagal ieškovės finansinius duomenis. Nėra suprantama, kam tokiam įvertinimui būtų reikalingos brokerio paslaugos.

28.9.                      Atsakovo versija dėl UAB „L claim“ teiktų paslaugų ir jų naudos nėra įrodyta. Sutartis su UAB „L claim“ tokios versijos nepagrindžia, kadangi sutarties turinys – dėl visiškai kitokių paslaugų. Taip pat nesama nė vieno įrodymo, kad UAB „L claim“ siekė, dėjo pastangas, jog ieškovė (bendrovė) kaip rizika būtų apdrausta ieškovės tiekėjo naudai, kad tokių UAB „L claim“ pastangų apskritai būtų reikėję. Bylos nagrinėjimo metu bendrovės vadovas D. V. paaiškino, kad ir šiuo metu ieškovės tiekėjai gauna draudimą, kuriuo ieškovės galima skola šiems tiekėjams yra apdraudžiama, tačiau tam nereikia nei tarpininkų paslaugų, nei mokėjimų jiems. Pakanka pateikti finansinius duomenis.

28.10.                      Į bylą pateikti įrodymai liudija, jog ieškovė draudimo santykiuose ne tik kad nemoka draudimo brokeriams tarpininkavimo mokesčių, bet priešingai – gauna mokėjimus iš jų. Šie dokumentai papildomai patvirtina, kad atsakovo sudaryta sutartis ir atliktas mokėjimas UAB „L claim“ už tarpininkavimą sudarant sutartį su draudimo bendrove „Coface“ buvo žalinga ieškovei. Taigi, mokėjimas UAB „L claim“ atliktas be pagrindo, t. y. negavus paslaugų, o mokėjimo už tariamas paslaugas apsimestinumą patvirtina ir aplinkybė, jog rinkoje įprasta klientams gauti mokėjimus iš tarpininkų, o ne atvirkščiai.

28.11.                      Teismas nepasisakė ir dėl aplinkybės, jog UAB „L claim“ nėra draudimo brokeris (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 1586 straipsnis), o bendrovės vadovai, tvarkydami įmonės reikalus, turi elgtis kvalifikuotai ir atidžiai, kaip dera tos srities protingam verslininkui, ištirti konkrečiam verslo sprendimui priimti reikšmingą informaciją. Kasacinis teismas pažymi, kad bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko, reikalauja, jog prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija.

28.12.                      Ieškovė nerado duomenų apie tai, kad UAB „L claim“ sutarties galiojimo laikotarpiu būtų faktiškai suteikusi paslaugas pagal sudarytą sutartį su ieškove. Ieškovei nėra pateiktos nei paslaugų ataskaitos, nei bet kokie kiti dokumentai, atskleidžiantys informaciją apie konkrečias paslaugas. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikti įrodymai ir apie tariamai teiktas paslaugas, už kurias mokėjimas atliktas pagal sutartį su UAB „L claim“, nors tokių paslaugų turinys šioje sutartyje ir nėra aptartas.

28.13.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovas turėjo teisę sau išmokėti priedą prie darbo užmokesčio, kadangi 2020 m. liepos 27 d. atsakovas pats su savimi sudarė susitarimą dėl atlygio sumažinimo ir vėlesnio šio atlygio kompensavimo, jei 2020 m. ieškovė uždirbs grynojo pelno ir pardavimų apimtys nemažės. Atsakovui buvus įpareigotam teismo pateikti minėto dokumento originalą ir jo nepateikus, visi argumentai, susiję su nurodytuoju dokumentu turėjo būti vertinami kritiškai, situaciją aiškinant dokumento nepateikusios šalies – atsakovo – nenaudai. Teismas atsakovo pateiktą įrodymą privalėjo atmesti kaip netinkamą įrodinėjimo priemonę (CPK 114 straipsnio 1 dalis, 198 straipsnio 2 ir 3 dalys).   

28.14.                      Be to, 2021 m. kovo 16 d. įsakyme, kuriuo atsakovas nutarė išmokėti sau priedą, nenurodyta jokia sąsaja su tariamu poreikiu kompensuoti iki tol sumažintą atlygį. Taigi 12 670 Eur, kaip nurodyta minėtame įsakyme, išmokėta kaip priedas (skatinamoji priemonė), o tokiam mokėjimui atsakovas privalėjo gauti ieškovės valdybos pritarimą. Teismas nepagrįstai nusprendė, neva, valdybos sprendimas nebuvo priimtas dėl atsakovo atlygio mažinimo, todėl atsakovas, tariamai, būtų turėjęs teisę į sumažinto atlygio kompensavimą bet kuriuo atveju. Tokios išvados teismas priėjo, nors byloje atsakovas nepateikė duomenų, kad ieškovės valdyba būtų nustačiusi atsakovui tokį atlygį, koks numatytas atsakovo 2020 m. liepos 27 d. sutikime, nuo kurio tariamai mažinamas atsakovo atlyginimas. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta byloje surinktais duomenimis.

28.15.                      Bet kuriuo atveju neegzistavo atsakovo su savimi sudarytame susitarime nustatytos sąlygos net ir tariamam atlygio kompensavimui, kadangi atsakovas neprisidėjo prie ieškovės pelno: bendrovės 191 929 Eur grynasis pelnas 2020 m. buvo uždirbtas tik todėl, kad ieškovės akcininkai atsisakė pagal ieškovei suteiktas paskolas priskaičiuotų palūkanų už 246 786,66 Eur; 2020 m. liepos 17 d. ieškovė dengė sukauptus nuostolius 1 100 000 Eur mažindama įstatinį kapitalą, taip pat padidino sumažintą įstatinį kapitalą papildomu 2 900 000 Eur didžiojo akcininko piniginiu įnašu.

28.16.                      Teismas nepagrįstai nepripažino, jog atsakovas, nepaisydamas įprastos ieškovės bendrovėje tvarkos, reikšmingai viršydamas įprastą komercinę riziką, veikdamas neapdairiai ir neatsakingai, ieškovės klientui leido įsiskolinti ieškovei tokia apimtimi, kurios atgauti nebuvo ir nėra įmanoma, tuo padarydamas ieškovei 167 924,50 Eur žalą, kurios išvengti nepadėjo ir atsakovo sudaryti vėlesni užtikrinimo sandoriai su nemokiais subjektais.

28.17.                      Klientų, kurių neatsiskaitymo rizika nėra apdrausta, finansuoti ieškovė neturėjo, įprastai iš tokių klientų ieškovė reikalavo mokėjimų avansu, iš kurių buvo sudengiamos faktiškai panaudotos lėšos už degalus. Kadangi SIA „Bastrans“ nebuvo apdrausta, atsakovės vadovas turėjo priimti sprendimą reikalauti iš SIA „Bastrans“ avanso ir, nors 2018 m. pirmoje pusėje SIA „Bastrans“ kažkiek avanso ieškovei buvo sumokėjusi, nuo 2018 m. liepos mėn. avanso suma buvo išnaudota, o SIA „Bastrans“ skola ieškovei pradėjo greitai augti. Vien tai, kad dėl skolininko SIA „Bastrans“ ieškovė net kelis kartus kreipėsi dėl draudimo, tačiau draudimo bendrovės šio skolininko nedraudė, turėjo būti pakankama aplinkybė šio kliento nekredituoti. SIA „Bastrans“ 2018 m. gruodžio 17 d. buvo iškelta bankroto byla, po jos iškėlimo šios bendrovės skola ieškovei išaugo papildomais 31 000 Eur. SIA „Bastrans“ skola nuosekliai augo nuo 2018 m. liepos mėn. – nuo 0 Eur iki 167 924,50 Eur. Akivaizdu, kad faktinis šios bendrovės nemokumas buvo gerokai anksčiau. Nepaisant nurodytų aplinkybių, atsakovas neužblokavo SIA „Bastrans“ turėtos kortelės, laiku nepareikalavo padengti įsiskolinimą ir kurą tiekti tik turint pakankamai sumokėto avanso, bei leido nurodytai skolai susikaupti.

28.18.                      Atsakovas byloje įrodinėjo, kad dėjo pastangas skolai atgauti ir, nors pripažino nepateikęs finansinio reikalavimo SIA „Bastrans“ bankroto byloje, teigia gavęs skolos užtikrinimo priemonę – laidavimą. Vis dėlto, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šie laiduotojai taip pat yra nemokūs. Be to, nei atsakovas, nei byloje liudiję asmenys nepaaiškino, kaip ir ar buvo tikrinamas skolininkų mokumas. 

28.19.                      Ginčui aktualiu atsakovo vadovavimo laikotarpiu ieškovės finansinė padėtis buvo bloga: 2018 m. ieškovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, bendrovė veikė nuostolingai. 2018 m. spalio 24 d. atsakovas ieškovės akcininkų sprendimu buvo įpareigotas imtis veiksmų atstatant ieškovės nuosavą kapitalą. Atsakovui nepavykus atstatyti ieškovės finansinės padėties iki minimaliai reikalaujamos įstatymu, ieškovės akcininkams 2019 m. kovo 27 d. teko didinti ieškovės kapitalą atliekant papildomus piniginius įnašus. Atsakovas, kaip jos akcininkas, prie to neprisidėjo. 2020 m. ieškovės finansinė situacija ir vėl buvo kritiška, ieškovės akcininkams ne tik teko naikinti susikaupusį nuostolį mažinant įstatinį kapitalą, tačiau vėl 2020 m. liepos 17 d. į ieškovės kapitalą papildomai įnešti 2,9 mln. Eur. Atsakovas, kaip ieškovės akcininkas, prie to taip pat neprisidėjo.

28.20.                      Ieškovės pagrindiniam akcininkui papildomai dedant milijonines sumas į ieškovės kapitalą tam, kad ieškovei netektų bankrutuoti dėl kapitalo nepakankamumo (ABĮ 38 straipsnio 3 dalis), atsakovo veiksmai, tiek išauginant ieškovės skolas, tiek mokant atlygį Rusijos Federacijos piliečiams už neteikiamas paslaugas, tiek mokant UAB „L claim“ už neaišku kokias paslaugas be jokių šios bendrovės įsipareigojimų ir išsimokant sau premiją, padarė žalą ieškovei, kuri turi būti atlyginta tenkinant ieškinį.

29.       Atsiliepime atsakovas E. M. prašo atmesti ieškovės UAB „CRT Partner“ apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės atsakovo pirmojoje bei apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Pagal sudarytas terminalų priežiūros paslaugų teikimo sutartis fiziniai asmenys įsipareigojo ieškovei teikti terminalų diegimo (įrengimo) ir priežiūros paslaugas (sutartyse apibrėžtos paslaugos: įrangos programinės įrangos planiniai suderinimai, kiekvienas įrangos komplektas ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį; einamasis tinkamo įrangos darbo užtikrinimas (ryšys, įrangos atnaujintos programinės įrangos versijų patikra; „karštosios“ telefono linijos palaikymas konsultacijoms teikti ir pretenzijoms dėl įrangos darbo priimti; nurodyti konkretūs aptarnaujami terminalai, mėnesio mokestis už aptarnavimą, mokestis už papildomus darbus, kurie nepatenka į mėnesio mokestį) nurodytose degalinėse Rusijos Federacijos teritorijoje.

29.2.                      Ginčijami mokėjimai nebuvo ekonomiškai nenaudingi ir jais nebuvo siekiama „išvesti lėšų“ iš ieškovės. Būtent OOO „Avtoresurs“ dėl mokestinių niuansų Rusijos Federacijoje pasiūlė už teikiamas paslaugas apmokėti atliekant tiesioginius mokėjimus jos darbuotojams – fiziniams asmenims pagal atskirai su fiziniais asmenimis sudarytas paslaugų teikimo sutartis. Ieškovei iš esmės nebuvo svarbu, kam turėtų būti atliekami mokėjimai už suteiktas paslaugas – OOO ,,Avtoresurs‘‘ ar šios bendrovės darbuotojams (fiziniams asmenims), todėl ieškovės skyrių vadovų bendra nuomone buvo nuspręsta pasirašyti tokias sutartis.

29.3.                      OOO „Avtoresurs“ vadovas, davęs paaiškinimus 2023 m. kovo 23 d. teismo posėdžio metu, patvirtino, kad Rusijos Federacijoje naftos produktų prekybos versle dalį paslaugų pirkti iš fizinių asmenų, veikiančių kaip individualūs verslininkai, yra įprasta praktika. OOO „Avtoresurs“ teikė kitas paslaugas nei fiziniai asmenys A. J., I. K., V. N., t. y. ieškovė nemokėjo du kartus už tas pačias paslaugas. Į bylą pateiktas rašytinis trečiojo asmens OOO „Avtoresurs“ paaiškinimas, kodėl paslaugos buvo perkamos iš fizinių asmenų, nurodant, jog, kadangi pelningumas iš paslaugų teikimo ieškovei nebuvo didelis, OOO „Avtoresurs“ pasiūlė tokią bendradarbiavimo schemą, kai ieškovė atsiskaito tiesiogiai su fiziniais asmenims, vykdančiais individualią veiklą ir faktiškai teikiančiais terminalų aptarnavimo paslaugas, tokiu būdu optimizuojant sąnaudas, nes nereikėjo mokėti PVM.

29.4.                      Ginčo mokėjimai buvo atliekami pagal minėtų fizinių asmenų pateiktas sąskaitas ir darbų atlikimo aktus, tai paneigia teiginius apie mokėjimų fiktyvumą. Visos sutartys sudarytos su minėtais Rusijos Federacijos piliečiais buvo įregistruotos ieškovės sutarčių registre, visus pavedimus atlikdavo ir juos formuodavo finansų direktorius D. G.. Aplinkybę, kad kitiems ieškovės darbuotojams buvo žinoma, jog ieškovė apmoka už paslaugas fiziniams asmenims Rusijos Federacijoje, patvirtino liudytojų L. L. (tuo metu buvo ieškovės akcininkas ir valdybos pirmininkas) ir D. G. (tuo metu buvo ieškovės akcininkas ir finansų direktorius) parodymai, duoti 2023 m. gegužės 23 d. ir 2023 m. birželio 13 d. teismo posėdžių metu.

29.5.                      Itin svarbu pažymėti, kad visos ginčijamos išlaidos buvo įtraukiamos į ieškovės klientams parduodamų degalų (kuro) savikainą, vadinasi, ieškovė šias išlaidas pasidengė iš pardavimų klientams ir ekonominio nuostolio nepatyrė. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame sprendime, atsakovas ginčijamų mokėjimų metu buvo ne tik ieškovės vadovas, bet ir akcininkas, todėl veikimas prieš ieškovės tikslus pažeistų ir jo asmeninius turtinius interesus.

29.6.                      Apeliaciniame skunde akcentuojama valdybos kompetencija didinti / mažinti bendrovės vadovo darbo užmokestį, tačiau neginčijama faktinė aplinkybė, jog nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui buvo mokamas iki 3 480 Eur sumažintas (1 810 Eur / mėn. mažesnis) darbo užmokestis. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui susimažinus jam mokėtiną darbo užmokestį, ieškovės valdyba nepriėmė sprendimo sumažinti vadovo atlyginimą, konstatuotina, jog atsakovui darbo užmokestis nebuvo sumažintas ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, todėl atsakovui turėjo būti mokamas ne sumažintas 3 480 Eur darbo užmokestis, bet 5 290 Eur darbo užmokestis. Aplinkybė, kad atsakovas, būdamas ne tik ieškovės vadovu, bet ir akcininku, nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. laikinai sumažino jam mokėtiną darbo užmokestį, atidėdamas 1 810 Eur / mėn. dalies mokėjimą iki 2021 m. kovo 25 d., pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinta ne kaip vadovo fiduciarinių pareigų ar ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatytos imperatyvios vadovo darbo užmokesčio tvarkos nustatymo pažeidimas, bet kaip atsakingas veiksmas siekiant nedidinti ieškovės finansinių sąnaudų dėl galimos COVID-19 pandemijos neigiamos įtakos ieškovės finansiniams rezultatams. Be to, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad tuo atveju, jei ieškovė nebūtų kompensavusi laikinai vadovui (atsakovui) sumažinto darbo užmokesčio, atsakovas būtų įgijęs teisę inicijuoti darbo ginčą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir atitinkamai priklausančių netesybų Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka. Šiuo atveju atsakovas neprašė iš ieškovės nei delspinigių, nei netesybų dėl dalies darbo užmokesčio neišmokėjimo, dėl to spręstina, jog atsakovo elgesys žalos ieškovei nepadarė.

29.7.                      Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas, parduodamas su mokėjimo atidėjimu prekes SIA „Bastrans“, nukrypo nuo įprastos bendrovėje tvarkos peržengė normalios komercinės rizikos ribas, yra bendro pobūdžio. Iš skundo konteksto galima suprasti, kad, anot ieškovės, 167 924,50 Eur nuostolius lėmė sprendimas parduoti prekes kreditų draudimo bendrovėje nedraustai SIA „Bastrans“ bei prašymo tvirtinti finansinį reikalavimą nepateikimas minėtos bendrovės bankroto byloje. Tačiau bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas D. G. (buvęs ieškovės finansų direktorius ir smulkusis akcininkas) nurodė, kad ir šiuo metu ieškovė turi neapmokėtų klientų sąskaitų, t. y. skolininkų, turi ir nedraustų klientų. Taigi prekių pardavimas ir nedraustiems klientams nebuvo išskirtinis sandoris ieškovės veikloje. Be to, kaip nurodė minėtas liudytojas, SIA „Bastrans“ iš pradžių mokėjo ieškovei į priekį, taip įgavo pasitikėjimą, todėl paskui ieškovė patvirtino šiam klientui 100 000 Eur kreditą.

29.8.                      Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog laiku nebuvo pateiktas prašymas dėl ieškovės įtraukimo į bankrutuojančios SIA „Bastrans“ kreditorių sąrašą, tačiau tokio prašymo pateikimas savaime nereiškia, kad nemokumo byloje bus patenkintas finansinis reikalavimas, be to, kaip bylos nagrinėjimo metu patvirtino ieškovės finansų vadovas D. G., tai buvo jo (o ne atsakovo) pareiga pateikti šį prašymą.

29.9.                      Svarbu pabrėžti, kad, sutrikus SIA „Bastrans“ atsiskaitymams, atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų skolos atgavimui – 5 kartus buvo susitikęs su SIA „Bastrans“ savininku Rygoje, o 2019 m. kovo 22 d. su SIA „Bastrans“ savininku A. M. pasirašyta fizinio asmens laidavimo sutartis visai skolos sumai bei palūkanoms. 2019 m. kovo 22 d. pasirašyta laidavimo sutartis ir su kita, to paties A. M. valdoma įmone – SIA „Magneto“. Nesulaukus mokėjimų, buvo kreiptasi į teismą ir 2020 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-2405-614/2020 išdavė ieškovei Europos vykdomąjį raštą dėl reikalavimo skolininkui A. M. ir SIA „Magneto“. Šios aplinkybės pagrindžia, kad atsakovas dėjo maksimalias pastangas SIA „Bastrans“ skolai atgauti, nebuvo pasyvus, todėl nepadengto įsiskolinimo finansinės naštos perkėlimas atsakovui būtų neteisėtas ir neprotingas.

29.10.                      Iš atsakovo, trečiojo asmens UAB „L claim“ parodymų ir kt., teismas pagrįstai nustatė, kad sutartis su UAB „L claim“ buvo naudinga ieškovei, nes sudarė sąlygas greičiau atsiskaityti su kreditoriumi „Mundus Bridge Finance“. Siekiant atsiskaityti su minėtu kreditoriumi, ieškovės vadovybė turėjo surasti draudimo kompanijas, kurios apdraustų ieškovės įsigyjamus degalų kiekius tiekėjų naudai. UAB ,,L claim“ pateikė pasiūlymą dėl kompleksinio paslaugų teikimo ir tarpininkavimo su įmone ,,Coface“ su tikslu pasirašyti draudimo poliso sutartį ir gauti 500 000 Eur kredito draudimą vienam iš pagrindinių degalų tiekėjų – Vokietijos bendrovei Tankpool24. 2021 m. balandžio 6 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 2021/41 pagrindu UAB „L claim“ atstovavo ieškovei geriausiai pastarosios interesus atitinkančias draudimo sąlygas ir vedant aktyvias derybas ir komunikaciją su „Coface“. 2021 m. balandžio 6 d. paslaugų teikimo sandoris yra įprastas verslo sandoris, kuriuo paslaugų tiekėjas, turėdamas specifinių draudimo tarpininkavimo veiklos žinių, suteikia atlygintines tarpininkavimo, atstovavimo paslaugas, o paslaugų gavėjas – verslo subjektas, tinkamai, kvalifikuotai atstovaujamas santykiuose su draudimo kompanija, užtikrinant ir suderinant palankias, specifinei ieškovės vykdomai veiklai labiausiai pritaikytas draudimo sąlygas, tai lemia sklandžiai bei operatyviai sudaromą naudingą draudimo sandorį. UAB „L claim“ sėkmingai atstovaujant ieškovės interesus sudaryta trišalė „Tradeliner“ Nr. 840604536 draudimo sutartis, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas draudimo apsaugos išlaikymas, pagal kurį draudimo bendrovė „Coface“ perėmė ankstesniojo ieškovės draudiko – draudimo kompanijos „Euler Hermes“ galiojančius kredito limitus iki 400 000 Eur.

29.11.                      Argumentus apie sutarties su UAB „L claim“ žalingą pobūdį, neatitikimą rinkos situacijai paneigia faktinė aplinkybė, kad apie planuojamos sutarties sudarymą bei numatytą mokėjimą buvo žinoma ieškovės dalyviams ir pastarieji dėl to nekėlė papildomų klausimų bei nereiškė atsakovui pretenzijų. Į bylą pateiktas ieškovės finansų vadovo D. G. susirašinėjimas el. laiškais su ieškovės didžiojo akcininko MB „Antus“ bendraturčiu D. V. patvirtinta, kad apie užmokestį draudimo brokeriui (nenurodant brokerio pavadinimo) (50 000 Eur be PVM) ir sutarties su draudimo bendrove „Coface“ privalumus buvo diskutuojama tarpusavyje, apie diskusiją informuojant ir kitus akcininkus – atsakovą, L. L., D. Č..

29.12.                       Faktinė aplinkybė, jog su draudimo brokeriais ieškovė analogiškuose sandoriuose yra sutarusi dėl kitokių atsiskaitymo sąlygų, nedaro sutarties su UAB „L claim“ žalinga, fiktyvia ar pan. Esant įrodymams apie faktinį paslaugų suteikimą bei šių paslaugų ekonominę naudą, atsiskaitymo būdas sandorio teisėtumui neturi reikšmės – sutarčių laisvės principas suteikia teisę šalims nuspręsti dėl priimtinų atsiskaitymo būdų.

29.13.                      Apeliacinio skundo argumentai, kad UAB „L claim“ nėra draudimo brokeris neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui. 2023 m. gegužės 23 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas T. V. – UAB „L claim“ vadovas, nurodė, kad UADBB „Legator“ ir UAB „L claim“ yra susijusios įmonės, UAB „L claim“ yra PVM mokėtojas, todėl už UADBB „Legator“ išrašė sąskaitą ieškovei už paslaugas. Tokį sąskaitų pateikimo būdą parinko T. V., ne atsakovas. Į bylą pateiktas UADBB „Legator“ raštas, kuriame patvirtinama, kad derybose dėl sutarties sudarymo su draudimo bendrove „Coface“ ieškovės interesams atstovavo trečiasis asmuo UAB „L claim“. Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad UAB „L claim“ ir UADBB „Legator“ yra susijusios bendrovės, nes šių bendrovių akcininkai tarpusavyje yra susiję artimais giminystės ryšiais.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl apeliacijos nagrinėjimo ribų ir įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

 

30.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovės apeliacinio skundo ribų.

31.       Apeliantė (ieškovė) ieškinį ir civilinės atsakomybės taikymą buvusiam bendrovės vadovui grindė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių bendrųjų juridinio asmens valdymo organo nario pareigų pažeidimu.

32.       Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Kasacinis teismas išskiria dvi valdymo organų narių fiduciarinių pareigų grupes: bendrovės vadovo rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 49 punktas). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

33.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

34.       Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 45 punktas). Bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019 38 punktas). 

35.       Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.250 straipsniai). Sprendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).

36.       Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda ne tik neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), bet ir pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ši specialioji deliktinės atsakomybės norma yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai išraiška deliktų teisėje. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga atsakingam asmeniui visiškai atlyginti žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nurodytais atvejais – ir neturtinę žalą.

37.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 246 straipsnio 1 dalyje ir 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas teisės normas, yra pripažįstama, kad jose yra įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė – kompensacinės civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimas, užtikrinant, kad nukentėjęs asmuo gautų jo teisių pažeidimu padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017 16 punktas; 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019 93 punktas).

38.       Pagal generalinio delikto taisyklę deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. Pripažįstama, kad asmens elgesys neatitinka atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto, kai asmuo nėra tiek atidus ir rūpestingas, kiek esant analogiškoms aplinkybėms būtų galima protingai reikalauti iš apdairaus asmens. Jeigu tokiu neteisėtu elgesiu padaroma žalos kitam asmeniui ar turtui, kurią su neteisėtais asmens veiksmais sieja priežastinis ryšys, tai sudaro pagrindą iš atsakingo asmens reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; 2017 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017 28, 29 punktai).

39.       Vadovas gali išvengti atsakomybės tik įrodydamas, kad bendrovė buvo davusi sutikimą tokiems veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2014). Pagal kasacinio teismo praktiką vadovo atsakomybę dėl lojalumo pareigos pažeidimo šalina akcininkų pritarimas veiksmams, kurie yra interesų konflikto sferoje, taip pat faktas, kad vadovo veiksmai yra naudingi bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2013; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016 24 punktas). Bendrovės vadovo veiksmams akcininkų pritarimas gali būti išreiškiamas ne tik raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016 29 punktas).

40.       Kadangi tam, jog įmonės veiksmai sudarant sandorius galėtų būti pripažinti neteisėtais dėl bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo, tokiems sandoriams turi būti būdingas aiškus, akivaizdus žalingumas, nepateisinamas rizikingumas, neatitiktis įstatymams ar kita, kas nesuderinama su įprasta ūkine komercine rizika, įmonės atsakomybė gali kilti tik dėl tyčios ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu. Todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įprastine įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti įmonės vadovo deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019 34 punktas).

Dėl žalos, padarytos atliktais mokėjimais Rusijos Federacijos piliečiams

 

41.       Apeliantė (ieškovė) teigia, kad atsakovo vadovavimo UAB „CRT Partner“ laikotarpiu, bendrovė nepagrįstai atlikdavo pavedimus fiziniams asmenims Rusijos Federacijoje, todėl iš viso ieškovė patyrė 276 845,55 Eur žalą dėl mokėjimų Rusijos Federacijos piliečiams tretiesiems asmenims A. J., I. K. ir V. N.. Apeliantė ieškinyje tvirtino, kad nurodyti mokėjimai buvo atliekami siekiant iš bendrovės išvesti pinigines lėšas. Atlikdamas nurodytus mokėjimus atsakovas neveikė bendrovės interesais, o tokių mokėjimų atlikimas neatitinka protingo ir rūpestingo vadovo elgesio standarto. Ieškovė niekuomet netraukdavo panašaus pobūdžio paslaugų į degalų savikainą, tokia situacija buvo tik šių mokėjimų atžvilgiu, nes šiuo atveju įtraukimas į degalų savikainą buvo atliktas tam, jog atliekamus mokėjimus būtų sudėtingiau pastebėti ir nutraukti.

42.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo, kaip apeliantės vadovo, verslo sprendimas sudaryti ir vykdyti paslaugų teikimo sutartis su pirmiau nurodytais fiziniais asmenimis Rusijos Federacijoje buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, nesupainiojus savo ir bendrovės interesų bei akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, apie šį sprendimą žinojo kiti ieškovės akcininkai, valdybos nariai, todėl teismas padarė išvadą, kad šiuos vadovo (atsakovo) atliktus veiksmus nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtus ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė jam nekyla.

43.       Apeliantė su tokia išvada nesutinka, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog pagal ieškovės su OOO „Avtoresurs“ sudarytą tiekimo sutartį įrengti atsiskaitymo terminalus (kortelių mokėjimo aparatus) Rusijos Federacijoje esančiose konkrečiose degalinėse buvo įsipareigojusi OOO „Avtoresurs“, o pagal prie minėtos sutarties sudaryto papildomo susitarimo Nr. 1 2 punktą terminalo įrangos aptarnavimo išlaidos taip pat teko OOO „Avtoresurs“. Nepaisydamas šių sąlygų, atsakovas ieškovės vardu papildomai sudarė sutartis su minėtais Rusijos Federacijos piliečiais, kuriomis šie asmenys įsipareigojo atlikti 23 terminalų techninę priežiūrą, taip pat sumontuoti naują įrangą, ją prijungti, apmokyti degalinės darbuotojus įranga naudotis, nors tokias paslaugas pagal sutartį atlikdavo OOO „Avtoresurs“.

44.       Byloje nustatyta, kad ieškovės veikloje, suteikiant galimybę ieškovės klientams naudotis UAB „CRT Partner“ teikiamomis paslaugomis (įsigyti degalus naudojantis ieškovės teikiama kortele) Rusijos Federacijoje, ieškovė buvo sudariusi sutartį su Rusijos Federacijoje įsteigta įmone OOO „Avtoresurs“ (dubliko priedas Nr. 20). Remiantis apeliantės (pirkėjos) su OOO „Avtoresurs“ (tiekėjo) sudarytos 2016 m. balandžio 20 d. tiekimo sutarties Nr. KD-01LT/2016 2.1 punktu, tiekėjas įsipareigojo perduoti pirkėjo nuosavybėn prekes, o pirkėja įsipareigojo priimti prekes sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Prekės sutartyje apibrėžiamos kaip visos pagal tiekimo sutartį naudojantis kortelėmis degalinėse realizuojamų automobilių degalų (benzinas, dyzelinis kuras, dujos) rūšys. Kortelė (degalų kortelė, išmanioji kortelė) – plastikinė kortelė su lustu ir (arba) magnetine juosta, kurią pateikus degalinėje atsiranda pagrindas suteikti prekių neatliekant mokėjimo grynais pinigais. Kortelė yra gautų prekių apskaitos techninė priemonė ir nėra mokėjimo priemonė. Terminalo įranga – elektroniniai įrenginiai, įrengti degalinėse bei skirti kortelėms priimti degalinėse ir renkantys informaciją apie su kortelėmis atliktas operacijas. Degalinė – automobilių degalų įsigijimo vieta (kompleksas), automobilių dujų įsigijimo vieta, kurioje parduodamos prekės kortelių turėtojams; degalinių sąrašas pateiktas šios sutarties 1 priede. Degalinių sąrašas keičiamas (pildomas) tiekėjui siunčiant atnaujintą degalinių sąrašą pirkėjo el. pašto adresu. (5 t., b. l. 159-198). Degalinių sąraše nurodytos 12 degalinių. Taigi pagal šią sutartį OOO „Avtoresurs“ tiekė degalus, o ieškovės klientai, turintys atitinkamą kortelę, Rusijos Federacijoje nustatytose degalinėse galėjo atsiskaityti už įsigyjamą kurą. 

45.       Tarp apeliantės ir OOO „Avtoresurs“ sudarytu 2016 m. balandžio 20 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie tiekimo sutarties Nr. KD-01LT/2016 susitarta organizuoti aptarnavimą naudojant naujo pavyzdžio korteles (toliau – alternatyvioji kortelė), nurodytas priede Nr. 2, degalinėse, kurių sąrašas pateikiamas šio susitarimo priede Nr. 1. Pirkėjas atlieka alternatyviųjų kortelių formatavimą savarankiškai (papildomo susitarimo 1 punktas). Šalių įsipareigojimų vykdymo pagal šį susitarimą tikslais, pirkėjas perduoda, o tiekėjas savo įsipareigojimų pagal sutartį užtikrinimui priima priėmimo–perdavimo aktu terminalo įrangą ir užtikrina jos įrengimą priede Nr. 1 nurodytose degalinėse. Pirmiau nurodytos terminalo įrangos nuosavybės teisę išsaugo pirkėjas visą sutarties galiojimo terminą ir tiekėjui ši teisė nepereina. Įrengimo, ryšio paslaugų perduodant duomenis iš terminalo įrangos ir terminalo įrangos aptarnavimo išlaidos, išskyrus įrangos pristatymo į degalines išlaidas, tenka tiekėjui (papildomo susitarimo 2 punktas) (5 t., b. l. 159-198). Pagal aptartus susitarimus ieškovė apmokėdavo OOO „Avtoresurs“ už kurą ir kitas pagal sutartį sulygtas paslaugas.

46.       Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė sudarė įrangos techninės priežiūros sutartis su Rusijos Federacijos piliečiais A. J. (sutarties data – 2016 m. lapkričio 11 d.) (5 t., b. l. 44–61), I. K. (sutarčių datos – 2017 m. balandžio 1 d., 2017 m. lapkričio 11 d., 2018 m. balandžio 1 d.) (5 t., b. l. 62–113), V. N. (sutarties data – 2018 m. birželio 1 d.) (5 t., b. l. 101–100). Pagal šias paslaugų teikimo sutartis tretieji asmenys įsipareigojo ieškovei teikti terminalų diegimo (įrengimo) ir priežiūros paslaugas – terminalų techninę priežiūrą, sumontuoti naują įrangą, ją prijungti, apmokyti degalinės darbuotojus įranga naudotis; kiekvienas iš trečiųjų asmenų įsipareigojo prižiūrėti 23 vnt. terminalų; už paslaugas numatytas mėnesio abonementinis atlygis – 20 000 rublių ir papildomas atlygis už konkrečius darbus. 

47.       Nurodytiems fiziniams asmenims Rusijos Federacijoje iš viso ieškovė laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. sumokėjo 276 845,55 Eur (10 t., b. l. 93–139), t. y. kiekvieną mėnesį šiems asmenims buvo mokamas ne tik abonementinis 20 000 rublių mokestis, bet ir žymiai didesnės sumos. Atsakovo teigimu, tokios lėšos buvo reikalingos nuolatinei terminalų priežiūrai (stikliukų ir klaviatūrų keitimui, įrenginių prijungimui, jų ryšio atstatymui ir pan.), tačiau ieškovė abejoja, kad 23 vnt. terminalų būtų generavę tokias sumas (vidutiniškai 5 033 Eur kiekvieną mėnesį), juolab kad Rusijos Federacijos fiziniams asmenims atlikti mokėjimai yra be jokio racionalaus pagrindo, už šią sumą bendrovė negavo prekių ar paslaugų, neįgijo realios naudos, o pagal sutartį būtent OOO „Avtoresurs“ turėjo pareigą įrengti terminalus reikiamose vietose bei prisiimti terminalų įrangos aptarnavimo kaštus ir už tai jai buvo mokama. 

48.       Byloje nustatyta, kad tretieji asmenys A. J., I. K., V. N. yra OOO „Avtoresurs“ darbuotojai ir sutarčių su minėtais Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis pasirašymas buvo inicijuotas būtent OOO „Avtoresurs“ iniciatyva. Tiek atsakovas, tiek OOO „Avtoresurs“ atstovas aiškino, kad terminalų priežiūra buvo reikalinga, o sutartys su fiziniais asmenimis – tikslingesnės dėl mokestinės aplinkos Rusijos Federacijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie teiginiai neatitinka realios situacijos, nes iš OOO „Avtoresurs“ 2021 m. gruodžio 26 d. atsakymo į užklausą dėl informacijos pateikimo (tripliko priedas Nr. 6, 6 t., b. l. 54–55) matyti, kad iš tiesų tokių sutarčių priežastimi OOO „Avtoresurs“ vertino norą turėti didesnį pelningumą iš ieškovės kuro sandorių: „pelningumas nuo kuro sandorių „CRT Partner“ buvo mažas, todėl mes pasiūlėme tokią bendradarbiavimo sistemą, kurioje „CRT Partner“ tiesiogiai atsiskaitytų su vidaus techniniais rangovais, kurie teikė terminalų tinklo priežiūros paslaugas tiek „OOO Avtoresurs“, tiek CRT visoje RF teritorijoje. Šie partneriai buvo individualią veiklą vykdantys asmenys, todėl tai leido optimizuoti daugiau kaip 15 proc. sąnaudų, nes atsiskaitymuose nebuvo PVM.“

49.       Trečiojo asmens OOO „Avtoresurs“ vadovas, davęs paaiškinimus 2023 m. kovo 23 d. teismo posėdžio metu, patvirtino, kad Rusijos Federacijoje naftos produktų prekybos versle dalį paslaugų pirkti iš fizinių asmenų, veikiančių kaip individualūs verslininkai, yra įprasta praktika. OOO „Avtoresurs“ teikė kitas paslaugas nei fiziniai asmenys A. J., I. K., V. N., t. y. ieškovė nemokėjo du kartus už tas pačias paslaugas. Tokios pozicijos teisme laikėsi ir atsakovas. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos situacijos nerealumą ir nepagrįstumą rodo byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

50.       Nustatyta (liudytojo L. L. – buvęs ieškovės darbuotojas, valdybos narys ir mažasis akcininkas; D. G. – ieškovės darbuotojas ir buvęs mažasis akcininkas parodymais, atsakovo paaiškinimais), kad atsakovo vadovavimo ieškovei laikotarpiu nebuvo tikrinama, ar fizinių asmenų sąskaitose pateikiami duomenys atitiko tikrovę, t. y., pavyzdžiui, ar iš tiesų reikėjo keisti skaitliukus, klaviatūras ir pan. Teismo posėdžio, vykusio 2023 m. birželio 13 d., metu liudytoju apklaustas apeliantės finansų direktorius D. G. paaiškino, kad pagal fizinių asmenų ataskaitas ir sąskaitas, pagal kurias apmokėdavo tiems individualiems verslininkams, bendrovė gaudavo iš OOO „Avtoresurs“ atstovų, mokėtina suma susidėdavo iš dviejų dalių – fiksuoto mokesčio, kuris atitinka sutartyje numatytą mokestį, ir kintamos dalies už konkrečius darbus, o detalesnės ataskaitos pradėtos teikti apie 2017 m. vidurį, iš kurių detalizavimo matyti, kad taikyta formulė: „Rosneft“ degalinių tinkle parduoti litrai + per terminalus parduoti litrai ir atitinkami koeficientai, o tada į dvi dalis dalinta – viena fiksuota, kita kintama. Be to, liudytojas pritarė apeliantės atstovės vertinimui, kad fizinių asmenų ataskaitos už terminalų aptarnavimą neatitikdavo fakto. Taip pat nurodė, kad apytiksliai 2019 m. pardavimai per terminalus pasibaigė, o mokėjimai pagal fizinių asmenų išrašytas sąskaitas pagal tas pačias formules vis tiek buvo toliau atliekami (garso įrašas nuo 00:11:15 iki 00:16:28).

51.       Šiame kontekste teisėjų kolegija negali nepritarti apeliacinio skundo argumentams, kad visi 23 terminalai objektyviai negalėjo kiekvieną mėnesį dužti, gesti ir reikalauti nuolatinės priežiūros, dešimtis kartų viršijančios mėnesio abonementinio atlygio dydį, juolab kad kitų įrodymų, patvirtinančių tokių išlaidų faktinį buvimą, kartu su sąskaitomis pateiktomis rusų kalba (surašytos trečiųjų asmenų ataskaitos pagal CPK 113 straipsnio 3 dalį nėra tinkamas įrodymas byloje), kuriomis teisėjų kolegija negali vadovautis, į bylą pateikta nebuvo. Be to, apeliantė pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad jokioje kitoje valstybėje, kurioje apeliantė vykdė analogišką veiklą, tokio pobūdžio išlaidos nebuvo patiriamos.

52.       Pažymėtina ir tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aptariamų trečiųjų asmenų kvalifikaciją atlikti darbus pagal su jais sudarytas sutartis ir kad jie realiai tuos darbus atliko (įvykdė). Pirmosios instancijos teismo išvados apie šias aplinkybes nėra pagrįstos, nes jos yra paremtos tik atsakovo ir OOO „Avtoresurs“ vadovo paaiškinimais, kurių suinteresuotumas nagrinėjamoje byloje yra akivaizdus. 

53.       Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė šiuo atveju nepatyrė realios žalos, nes išlaidas, susijusias su apmokėjimu tretiesiems asmenims, apmokėjo degalų pirkėjai, kadangi tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų ir (ar) paaiškinimų byloje nėra. Vien nurodymas, kad sąnaudos už terminalų priežiūrą buvo paslėptos po kuro sąnaudomis, nereiškia, jog padidėjusias aptarnavimo išlaidas apmokėjo degalų pirkėjai. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad apeliantės sutartinė kontrahentė OOO „Avtoresurs“, nors ir buvo įsipareigojusi prisiimti sau terminalų įrangos aptarnavimo išlaidas, prisidengdama Rusijos Federacijoje „įprasta praktika“ ir siekdama išvengti mokesčių, pasiūlė atsakovui sudaryti atskiras sutartis dėl neva terminalų techninės priežiūros ir atsakovas su tokiu pasiūlymu sutiko, tačiau, kaip suprantama iš D. G. parodymų, iš esmės sutarčių su minėtais fiziniais asmenimis vykdymu galbūt buvo pridengiamas „komisinis mokestis“ OOO „Avtoresurs“ už tai, kad UAB „CRT Partner“ galėtų vykdyti veiklą Rusijos Federacijos degalinių tinkle. Taigi aptartos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas nutarė sudaryti sutartis su fiziniais asmenimis ir jiems sumokėti iš viso 276 845,55 Eur, nors šie asmenys iš tiesų realių paslaugų ieškovei neteikė. Kokiais konkrečiai tikslais buvo atliekami mokėjimai, atsakovas nepaaiškino, taip pat neįrodė jų sąsajumo su ieškovės veiklos tikslais. Akivaizdu, kad kuro tiekimo sutarties šalys turėjo viešai nedeklaruojamų tikslų, o sutartis naudinga buvo tik OOO „Avtoresurs“.

54.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau išdėstyta, daro išvadą, kad apeliantės, atstovaujamos atsakovo, sudarytų sutarčių su OOO „Avtoresurs“ (įskaitant ir papildomą susitarimą) ir trimis Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis, turinys neatitiko tikrosios šalių valios ir tarp jų faktiškai susiklosčiusių santykių. Nesant įrodymų, kad fiziniai asmenys iš tiesų atliko terminalų aptarnavimo darbus ir teikė atitinkamas realios apimties paslaugas už realią kainą, atsakovo ir OOO „Avtoresurs“ nurodoma mokesčių mokėjimo vengimo schema, įtraukiant fiktyvius (nėra įrodymų, patvirtinančių jų dalyvavimo apimties realumą) asmenis, kurių pagalba tariamai mažinami mokesčiai, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Todėl tokiai schemai įgyvendinti patirta OOO „Avtoresurs“ nauda, sukurta dėl atsakovo veiksmų, negali būti pripažinta teisėtomis ieškovės sąnaudomis, nes neteisėtai veikiantis asmuo negali gintis savo veiksmų neteisėtumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-1ž403/2020).

55.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, įprastas bendrovės kasdienėje ūkinėje komercinėje veikloje. Sudarydamos sandorius įmonės įgyvendina savo veiklos tikslus. Dėl egzistuojančių verslo ciklų, ekonomikos svyravimų ir kitų bendrovės veiklai įtaką darančių veiksnių įmonė negali užtikrinti, kad kiekvienas jos sudaromas sandoris būtų ekonomiškai naudingas tiek jai pačiai, tiek kitai įmonei kontrahentei. Dėl to kiekvieno sandorio, kuris nėra pakankamai naudingas ir kuris lemia žalos kitai įmonei kontrahentei atsiradimą, sudarymas savaime neteikia pagrindo pripažinti tokį sandorį sudariusios įmonės veiksmus neteisėtais, jei konkretaus sandorio sudarymu nebuvo viršyta įprasta ūkinė komercinė rizika, o pati įmonė elgėsi sąžiningai ir rūpestingai. Jeigu privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, tai su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio žalingumas, nepateisinamas rizikingumas, neatitiktis įstatymams. Todėl jei įmonė (ieškovė) kaip savo pažeistų teisių gynimo būdo nepasirenka ginčyti sudaryto sandorio, tačiau prašo priteisti dėl tokio sandorio sudarymo jos patirtų nuostolių atlyginimą, kitos įmonės (atsakovės), kaip sandorio šalies, veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais dėl jų neatitikties atidaus ir rūpestingo elgesio standartui, jeigu tas sandoris įmonei (ieškovei) buvo akivaizdžiai žalingas, juo įmonė prisiėmė nepateisinamą riziką, sandorio sudarymu buvo pažeisti įstatymai, vidaus dokumentai ar geri verslo standartai, sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas (nereikalingas) ar pan.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019 31 punktas).

56.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kuro tiekimo sutarties šalys turėjo viešai nedeklaruojamų tikslų. Sutartys su Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis buvo sudarytos siekiant pasididinti OOO „Avtoresurs“ pelningumą, gaunamą iš pagrindinio kuro tiekimo sandorio, t. y. tiesioginę naudą gavo OOO „Avtoresurs“, o apeliantė, vadovaujama atsakovo, turėdama teisinį pagrindą (papildomo susitarimo sąlygą) reikalauti OOO „Avtoresurs“ vykdyti terminalų aptarnavimo priežiūros paslaugas be papildomo mokesčio, sudarė jai nereikalingas sutartis su OOO „Avtoresurs“ nurodytais fiziniais asmenimis (jos darbuotojais) ir nepagrįstai prisiėmė prievolę apmokėti Rusijos Federacijos fizinių asmenų išrašytas sąskaitas už paslaugas, kurios neįrodyta, jog apskritai buvo faktiškai suteiktos tų fizinių asmenų ir būtent tokia apimtimi, juolab kad, jei ir buvo tokių paslaugų poreikis, jas turėjo teikti OOO „Avtoresurs“. Tokios pasiūlytos schemos priėmimas ir vykdymas vertinamas kaip didelis buvusio apeliantės vadovo neatsargumas, todėl priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas, sudarydamas sutartis su Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis A. J., I. K. ir V. N. ir atlikdamas mokėjimus pagal šių asmenų išrašytas sąskaitas, pažeidė fiduciarines rūpestingumo pareigas, dėl to ieškovei buvo padaryta 276 845,55 Eur žala, kuri priteistina iš atsakovo E. M..

57.       Tarp šios žalos ir atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys, nes akivaizdu, kad kuro tiekimo sutarties šalys turėjo viešai nedeklaruojamų tikslų. Sutartis naudinga buvo tik OOO „Avtoresurs“. Tuo atveju, jeigu priešingai nei deklaruojama susitarimo prie pagrindinės tiekimo sutarties 2 punkte, OOO „Avtoresurs“ nesutiko prisiimti terminalų įrangos aptarnavimo išlaidų, atsakovas, būdamas apeliantės vadovu, elgdamasis kaip apdairus ir rūpestingas vadovas, turėjo nesutikti su OOO „Avtoresurs“ siūloma neteisėta schema, tačiau to nepadarė. Priešingai, atsakovas, sudarydamas sandorius su fiziniais asmenimis, neveikė pagal jo atžvilgiu taikomą rūpestingumo, atidumo ir protingumo standartą, todėl atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė ieškovei 276 845,55 Eur žalą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria apeliantės (ieškovės) reikalavimas dėl 276 845,55 Eur žalos atlyginimo priteisimo, buvo atmestas, yra naikinama ir ši ieškinio dalis tenkinama (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl žalos, padarytos dėl (ne)suteiktų tarpininkavimo paslaugų sutarties su trečiuoju asmeniu UAB „L claim“, atlyginimo

 

58.       Byloje nustatyta, kad 2021 m. balandžio 6 d. ieškovė atliko 60 500 Eur mokėjimą UAB „L claim“ pagal 2021 m. kovo 1 d. ieškovės ir UAB „L claim“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 2021/74 (ieškinio priedai Nr. 8 ir 9). Sutartimi UAB „L claim“ įsipareigojo atstovauti ieškovei visose draudimo sutartyse, kurios bus sudarytos tarpininkaujant UADBB „Legator“ (sutarties 1.1 punktas). Suteiktinos paslaugos detalizuotos sutarties 3.1 punkte, kurių esmė – teikti pastovias tarpininko paslaugas dėl ieškovės turimų draudimo sutarčių. Sutarties sudarymo dieną ieškovė pervedė UAB „L claim“ visą pagal sutartį sulygtą mokėjimą – 60 500 Eur.

59.       Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovo, kaip vadovo atstovavusio ieškovei, veiksmai, sudarant sutartį su UAB „L claim“ – tarpininke tarp bendrovės ir draudimo įmonės, kai tuo pačiu metu buvo sudaryta trišalė ieškovės sutartis su draudimo įmone ir draudimo brokeriu, atlikus 60 500 Eur mokėjimą tarpininkei už neatliktus veiksmus, neatitiko rūpestingo ir atidaus vadovo elgesio standarto, o nurodyta suma išleista nesukuriant bendrovei jokios pridėtinės vertės.

60.       Atmesdamas ieškovės poziciją, pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo ir liudytojų parodymais, nusprendė, kad atliktas mokėjimas buvo naudingas ieškovei, kadangi UAB „L claim“ pagalba ieškovė sudarė trišalę „Tradeliner“ Nr. 8406045326 draudimo sutartį ir ieškovė toliau tęsia santykius su draudimo bendrove „Coface“. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovę sandorio su draudimo bendrove „Coface“ sudarymo metu atstovavo draudimo brokerė UADBB „Legator, veikdama kartu su UAB „L claim“, todėl sandoris su UAB „L claim“ nebuvo fiktyvus ir faktiškai paslaugos buvo suteiktos. Atsižvelgdamas į tai, kad UAB „CRT Partner“ ir toliau bendradarbiauja su draudimo bendrove „Coface“, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad UAB „CRT Partner“ sudarant sandorius su UAB „L claim“, UADBB „Legator“ ir draudimo bendrove „Coface“, atsakovas būtų pažeidęs savo kompetenciją, imperatyviąsias ir fiduciarines vadovo pareigas, taigi šie sandoriai, teismo vertinimu, nėra akivaizdžiai žalingi ieškovei.

61.       Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantės pozicijai dėl tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumo, kadangi jos neatspindi nei faktinės situacijos, nei šalių paaiškinimų esmės. Pažymėtina, kad šalys (tarp jų – ir atsakovas bei trečiasis asmuo UAB „L claim“) byloje neįrodinėjo, jog mokėjimas UAB „L claim“ buvo atliktas už pagalbą sudarant trišalę „Tradeliner“ Nr. 8406045326 draudimo sutartį. Atsakovo atsikirtimai buvo kitokio pobūdžio, t. y. kad UAB „L claim“ atlygį gavo dėl to, jog papildomai prie trišalės sutarties padėjo gauti savarankišką paslaugą – pagelbėjo susitariant, kad ieškovė bus apdrausta prieš jos kuro tiekėjus. Taigi atsakovas siekė įrodyti, jog UAB „L claim“ atliko daugiau veiksmų nei trišalės sutarties sudarymas ir už tai gavo atlygį. Tačiau atsakovo versija byloje nebuvo įrodyta. 

62.       Byloje, nėra kitų, UAB „L claim“ dalyvavimą derybose dėl trišalės sutarties sudarymo su draudimo bendrove „Coface“ patvirtinančių rašytinių įrodymų, išskyrus T. V. UADDB „Legator“ vardu pateiktą patvirtinimą raštu. Tačiau tas pats asmuo byloje buvo apklaustas ir kaip UAB „L claim“, kuriai sumokėta 60 500 Eur pagal sutartį, atstovas, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina šių bendrovių paaiškinimus dėl paslaugų suteikimo apimties.

63.       Iš UAB „L claim“ ir apeliantės UAB „CRT Partner“ 2021 m. kovo 1 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties Nr. 2021/74 (atsakovo pasirašytos elektroniniu parašu 2021 m. balandžio 6 d.) (1 t., b. l. 130–131) turinio matyti, kad UAB „L claim“ (vykdytoja) įsipareigojo atstovauti UAB „CRT Partner“ (užsakovę) visose draudimo sutartyse, kurios buvo sudarytos tarpininkaujant UADBB „Legator“ (brokerę) įstatymų, įmonės įstatuose įtvirtintų veiklos klasifikatoriaus ir suteiktų leidimų (licencijų) ribose (sutarties 1.1 punktas). Tarp vykdytojos teisių ir pareigų nurodytos tokios: supažindinti užsakovę su galimybe sudaryti draudimo sutartis bei siūlyti jai sudaryti šias sutartis tarpininkaujant brokerei, pateikti užsakovei brokerės elektroniniu paštu draudimo pasiūlymus; rekomenduoti užsakovei palankiausią, brokerės nuomone, draudimo kompaniją; pateikti užsakovei brokerės pateiktą draudimo poliso originalą ir užsakovei jį pasirašius, grąžinti brokerei; draudžiamojo įvykio atveju, padėti užsakovei gauti draudimo išmoką arba žalos atlyginimą; suteikti užsakovės ir draudiko ginčams objektyvumo ir stengtis, kad žala būtų atlyginta teisingai; atstovauti užsakovę prieš draudimo kompanijas; nustačius draudžiamojo įvykio sąlygas, raštu informuoti draudiką, užpildyti draudiko prašomų pranešimų formas (išskyrus atvejus ar draudimo rūšis (pvz. Vežėjų civilinės atsakomybės (CMR) draudimas ir pan.), kai tokia pareiga numatyta draudėjui), bei perduoti visą turimą dokumentaciją, gautą iš užsakovės pagal šios sutarties sąlygas. Apie žalos bylos registraciją informuoti užsakovę, bei pateikti žalos bylos numerį, kuris ateityje naudojamas elektroninio susirašinėjimo metu; atlikti žalos bylos registraciją IT Mintak Brokeris sistemoje, kurioje saugo pateiktą, bei gautą informaciją, susirašinėjimą, bei nustato atliktų ir planuojamų kontaktų ir reikalingų atlikti veiksmų eigą; bendradarbiauti su užsakove ir draudiku, teikiant užsakovei rekomendacijas dėl ekonomiškai naudingo užsakovės apdrausto prekinio kredito nuostolių atlyginimo (sutarties 3.1.9 punktas); vykdyti administruojamų žalų statuso stebėjimą, atlikti nuostolio dydžio derinimą su draudimo įmonėmis ar jų atstovais; tarpininkauti sprendžiant draudimo teisinius santykius tarp užsakovės ir draudimo įmonės dėl įvykių pripažinimo draudžiamaisiais, draudžiamojo įvykio teisinio vertinimo draudimo teisinių santykių apimtyje, draudimo išmokų mokėjimo / atsisakymo mokėti pagrįstumo; užsakovei pageidaujant, teikti periodines ataskaitas pagal atskiru susitarimu nustatytą ataskaitos formą ir turinį (sutarties 3.1.1 – 3.1.12 punktai). Šia sutartimi numatytos paslaugos įvertintos 50 000 Eur plius PVM suma (sutarties 2.1 punktas). Taigi sutartyje nebuvo numatyta, kad UAB „L claim“ tarpininkaus ne ieškovei sudarant draudimo sutartį, o ieškovei tampant kito subjekto sudaromos draudimo sutarties objektu (ieškovės tiekėjo naudai draudžiant ieškovės keliamą riziką). Byloje ir nėra jokių įrodymų, kad UAB „L claim“ būtų atlikusi tokius veiksmus, t. y. ieškovės keliamą riziką draudimo bendrovė būtų apdraudusi ieškovės tiekėjo naudai.

64.       Taip pat nustatyta, kad 2021 m. balandžio 7–8 d. pasirašytoje „Tradeliner“ sutartyje Nr. 840604536 brokere nurodyta UADBB „Legator“ (1 t. , b. l. 132–158). Šios sutarties paskirtis – pagal šios sutarties sąlygas apdrausti UAB „CRT Partner“ skolų, kylančių iš pristatymų, kuriuos ji atlieka sutarties laikotarpiu, neatsiskaitymo riziką (rizikos priėmimo principas) ir išmokėti jai grynosios skolos apdraustą procentinę dalį.

65.       Draudimo brokerė UADBB „Legator“, atstovaujama direktoriaus T. V., atsakydama į atsakovo atstovo prašymą dėl informacijos pateikimo, nurodė, kad sudarant 2021 m. balandžio 8 d. „Tradeliner“ sutartį Nr. 840604536 su Prancūzijos draudimo kompanija COFACE – Compagnie Francaice D‘Assurance Pour LeCommerce Exterieur Baltics filialu, UAB „CRT Partner“ interesus atstovavo UAB „L claim“, su kuria buvo derinami visi su sutarties sudarymu susiję klausimai ir veiksmai (9 t., b. l. 81), o 2023 m. gegužės 23 d. teismo posėdžio metu apklaustas T. V. (UADBB „Legator“ vadovas; nuo 2021 m. birželio 2 d. einantis ir UAB „L claim“ vadovo pareigas) į klausimą, kas derėjosi dėl sutarties su „Coface“ sudarymo, atsakė, jog „T. V.“, konkrečiai nenurodydamas, kurios bendrovės vardu derėjosi. Be kita ko, paaiškino, kad UADBB „Legator“ nėra PVM mokėtoja, todėl negali išrašyti „daugiau nei 50 000  sąskaitų“, dėl to sąskaita už tarpininkavimą buvo išrašyta UAB „L claim“ vardu. Liudytojas taip pat negalėjo atsakyti, ar UADBB „Legator“ gavo kokį nors komisinį mokestį už šį sandorį.

66.       Vertinant 2021 m. balandžio 7 d. „Tradeliner“ sutarties Nr. 840604536 turinį daroma išvada, kad tai yra sutartis dėl skolų neatsiskaitymo rizikos draudimo, o sutartyje su UAB „L claim“ konkrečiau tartasi dėl prekinio kredito draudimo (sutarties 3.1.9 punktas), ir nors abu šie draudimai yra skirti apsaugoti nuo neatsiskaitymo rizikos, tačiau tai yra skirtingi produktai, besiskiriantys pagal objektą – skolų neatsiskaitymo draudimas apsaugo skolininką, o prekinio kredito draudimas apsaugo prekybininką ar tiekėją. Taigi negalima daryti išvados, kad sutarties su UAB „L claim“ pagrindu šios bendrovės pastangomis buvo sudaryta apeliantės sutartis su „Coface“, kadangi sutarties su „Coface“ esmė neatitinka sutartyje su „L claim“ nurodytų paslaugų turinio. Tai paneigia atsakovo poziciją, jog būtent dėl UAB „L claim“ tarpininkavimo pagal 2021 m. kovo 1 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 2021/74 buvo sudaryta itin naudinga apeliantei sutartis su draudimo bendrove „Coface“. Todėl atsakovui neįrodžius, kokias konkrečias paslaugas UAB „L claim“ suteikė apeliantei, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sutartyje Nr. 2021/74 įvardintos paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos, todėl ir mokėjimą šiai bendrovei atsakovas ieškovės vardu atliko be pagrindo.

67.       Teisėjų kolegija pritaria apeliantei ir tuo aspektu, kad papildomo įrodinėjimo nereikalauja aplinkybė, jog draudimo brokerių veiklos specifika lemia tai, kad įprastai komisinį mokestį draudimo brokeriui moka draudimo bendrovė, o ne klientas. Draudimo brokeris veikia kaip tarpininkas tarp kliento ir draudimo bendrovės, todėl jo užmokestis dažniausiai yra apmokamas draudimo bendrovės už pritrauktą klientą ar sudarytą sandorį. Juo labiau apeliantės į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantė nemoka jokių komisinių mokesčių draudimo brokeriams (10 t., b. l. 44–46, 52). Šiuo atveju, atsakovo teigimu, byloje susiklosčiusi priešinga situacija – klientas (UAB „CRT Partner“) sumokėjo 60 500 Eur mokestį, tačiau ne draudimo brokeriui, o tokio statuso neturinčiai bendrovei – UAB „L claim“, nors tuo metu turėjo draudimo brokerį – UADBB „Legator“, negana to, už paslaugas, kurių suteikimo faktas ir apimtis šioje byloje nebuvo įrodytas. Vien tai, kad šios dvi bendrovės buvo ir yra susijusios per jas valdančius fizinius asmenis ir tik viena iš jų yra PVM mokėtoja, nereiškia, kad šios aplinkybės gali pateisinti atsakovo, kaip buvusio apeliantės vadovo, nerūpestingo ir neapdairaus veikimo padarinius, kurie apeliantei sukėlė papildomas 60 500 Eur išlaidas, juolab kad atsakovo įrodinėta versija dėl sutarties su UAB „L claim“ naudingumo bendrovei stokoja pagrįstumo.

68.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad argumentus apie sutarties su UAB „L claim“ žalingą pobūdį, neatitikimą rinkos situacijai paneigia faktinė aplinkybė, jog apie planuojamos sutarties sudarymą bei numatytą mokėjimą buvo žinoma ieškovės dalyviams ir pastarieji dėl to nekėlė jokių papildomų klausimų bei nereiškė dėl to atsakovui pretenzijų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia atsakovas, iš į bylą pateikto elektroninio susirašinėjimo, vykusio tarp D. V. ir D. G. (CC – L. L., D. Č. ir E. M.) laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 16 d. ir 2021 m. balandžio 20 d., matyti, kad D. V. kilo ne vienas klausimas dėl draudimų, o svarbiausia tai, jog tiek apie 2021 m. balandžio 7 d. sutarties pasirašymo su „Coface“ faktą, tiek apie derybų metu brokeriui (neįvardinta kokiam) sumokėtus 50 000 Eur pranešta buvo jau po fakto (3 t., b. l. 266–268). Kitaip tariant, šis elektroninis susirašinėjimas nepatvirtina atsakovo pozicijos, bet rodo priešingai – apie numatytą mokėjimą UAB „L claim“, kuri nėra draudimo brokerė, nebuvo pranešta apeliantės dalyviams, jie informuoti jau po įvykusio mokėjimo fakto, be to, nutylint tai, kad iš tiesų sumokėta 60 500 Eur (pagal sutartį su UAB „L claim“ paslaugų kaina – 50 000 Eur plius PVM) ir kad mokėta draudimo brokerio statuso neturinčiai bendrovei.

69.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą, t. y. kad atsakovas, atstovaudamas UAB „CRT Partner“, turėdamas pareigą atsakingai ir racionaliai naudoti bendrovės lėšas, nepaisydamas fakto, jog bendrovė jau turi draudimo brokerę UADBB „Legator“, papildomai sudarydamas sutartį su UAB „L claim“, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, todėl jo vadovaujama bendrovė UAB „CRT Partner“ patyrė 60 500 Eur žalą. Tai sudaro pagrindą nuspręsti, kad šiuose atsakovo veiksmuose yra fiduciarinių pareigų pažeidimas, dėl to apeliantė patyrė žalą, kurią atsakovas privalo atlyginti (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria apeliantės (ieškovės) reikalavimas dėl 60 500 Eur žalos atlyginimo priteisimo, buvo atmestas, yra naikinama ir ši ieškinio dalis tenkinama (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

70.       Pažymėtina, kad šiuo atveju priežastinis ryšys tarp žalos ir atsakovo veiksmų taip pat yra akivaizdus, kadangi atsakovas, būdamas apeliantės vadovu, elgdamasis kaip apdairus ir rūpestingas vadovas, privalėjo įsitikinti sandorio su UAB „L claim“ naudingumu ir suteiktų paslaugų pagrįstumu, tačiau to nepadarė. Priešingai, atsakovas, sudarydamas sandorį su UAB „L claim“, juolab iš karto po sandorio sudarymo apmokėdamas visą sandoriu sulygtą kainą (ir dar daugiau), neveikė pagal jo atžvilgiu taikomą rūpestingumo, atidumo ir protingumo standartą, todėl atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė ieškovei 60 500 Eur žalą.

Dėl žalos, padarytos SIA „Bastrans“ skolos neišieškojimu

71.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas, reikšmingai viršydamas įprastą komercinę riziką, veikdamas neapdairiai ir neatsakingai, ieškovės klientui SIA „Bastrans“ leido įsiskolinti ieškovei tokia apimtimi, kurios atgauti nebuvo ir nėra įmanoma. Taip, ieškovės vertinimu, jai buvo padaryta skolos dydžio – 167 924,50 Eur žala. Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmus, susijusius su SIA „Bastrans“ kuro įsigijimu kreditan, skoloms nesant apdraustoms, įvertino kaip rizikingą verslo sprendimą, tačiau priimtą neviršijant vadovo įgaliojimų ir (ar) akivaizdžiai neperžengiant protingos ūkinės komercinės rizikos, nes ieškovė teikė kuro (degalų) įsigijimo paslaugas ir nedraustiems klientams, t. y. tai nebuvo išskirtinis vienetinis atvejis. Be to, SIA „Bastrans“ laiku neatsiskaitant su apeliante, atsakovas dėjo pastangas užtikrinti šios skolos grąžinimą (buvo sudaryti laidavimo sandoriai), kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.

72.       Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino atsakovą nepaisius įprastos ieškovės bendrovėje tvarkos, reikšmingai viršijus įprastą komercinę riziką, veikus neapdairiai ir neatsakingai leidžiant ieškovės klientui įsiskolinti ieškovei tokia apimtimi, kurios atgauti nebuvo ir nėra įmanoma, tuo padarius apeliantei 167 924,50 Eur žalą, kurios išvengti nepadėjo ir atsakovo sudaryti vėlesni užtikrinimo sandoriai su nemokiais subjektais. Apeliantės teigimu, tokio kliento, kurio neatsiskaitymo rizika nėra apdrausta, finansuoti ieškovė neturėjo, įprastai iš tokių klientų ieškovė reikalavo mokėjimų avansu, iš kurių buvo sudengiamos faktiškai panaudotos lėšos už degalus. Kadangi SIA „Bastrans“ nebuvo apdrausta, atsakovas turėjo priimti sprendimą reikalauti iš SIA „Bastrans“ avanso ir, nors 2018 m. pirmoje pusėje SIA „Bastrans“ kažkiek avanso ieškovei buvo sumokėjusi, nuo 2018 m. liepos mėn. avanso suma buvo išnaudota, o SIA „Bastrans“ skola ieškovei pradėjo greitai augti. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

73.       Pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu liudytoju apklaustas apeliantės vadovas D. V. (didžiosios UAB „CRT Partner“ akcininkės bendraturtis) nurodė, kad bendrovė nekredituoja nedraustų klientų, kad yra tvarka, patvirtinta direktoriaus įsakymu, pagal kurią nekredituojami nedrausti klientai arba kreditas tik toks, kokią sumą suteikia draudimas, tačiau liudytojas konkrečiai nenurodė, kada tokia tvarka patvirtinta (iki ar po atsakovo atleidimo iš bendrovės vadovo pareigų), į bylą jos apeliantė neteikė. Liudytoju apklaustas D. G. (buvęs ieškovės finansų direktorius ir smulkusis akcininkas, bylos nagrinėjimo metu einantis bendrovės finansų direktoriaus pareigas) patvirtino, kad yra visokių klientų – ir draustų, ir nedraustų, be to, SIA „Bastrans“ iš pradžių mokėjo bendrovei į priekį, taip įgavo pasitikėjimą, todėl paskui bendrovė patvirtino šiam klientui 100 000 Eur kreditą. Atsakovas E. M., duodamas paaiškinimus teisme, pažymėjo, kad dirbdama tik su draustais klientais bendrovė atsilaikytų daugiausia metus ir bankrutuotų, be to, su SIA „Bastrans“ 2018 m. gegužės 14 d. ,,CRT Partner“ taip pat turėjo sudariusi lėto PVM ir akcizo grąžinimo sutartį, tai bendrovė laikė kaip dalį garanto už suteiktą kreditą.

74.       Remiantis į bylą pateiktais įrodymais, nustatyta, kad 2018 m. gegužės 14 d. ieškovė ir SIA „Bastrans“ sudarė PVM ir akcizo grąžinimo sutartį (5 t., b. l. 114–117); 2019 m. kovo 22 d. ieškovė ir A. M. sudarė neatšaukiamo laidavimo sutartį (5 t., b. l. 118–119); 2019 m. kovo 22 d. ieškovė ir SIA „Magneto“ sudarė neatšaukiamo laidavimo sutartį (5 t., b. l. 120–121); 2020 m. sausio 14 d. ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, civilinė byla Nr. e2-2405-614/2020, CPK 179 straipsnio 3 dalis); Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 2 d.  sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2405-614/2020 (5. t., b. l. 122-125) priteisė ieškovei iš SIA „Bastrans“ skolą, kurią laidavimo sutartimis užtikrino SIA „Magneto“ ir A. M., šio sprendimo pagrindu išduotas Europos vykdomasis raštas (5 t., b. l. 126–131).

75.       Atsakovo teiginius, kad buvo siekiama ir kitais būdais (per kitus didžiojo apeliantės akcininko bendrasavininkiui žinomus asmenis) atgauti skolą iš SIA „Bastrans“, patvirtina byloje esančio D. V. el. susirašinėjimo su SIA „LAT Industries Group“ ištraukos (susirašinėjimas adresuotos ir kitiems apeliantės akcininkams L. L., D. G. bei atsakovui E. M.) ir į SIA „LAT Industries Group“ banko sąskaitą 2020 m. rugpjūčio 27 d. iš apeliantės banko sąskaitos atliktas 1 000 Eur mokėjimo pavedimas (3 t., b. l. 270–274; 5 t., b. l. 132). Iš nurodyto susirašinėjimo matyti, kad, jau turint 2020 m. spalio 14 d. Europos vykdomąjį raštą, išduotą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2405-614/2020 pagrindu, D. V. 2020 m. gruodžio 16 d. elektroniniu laišku, atsakydamas į atsakovo E. M. 2020 m. rugsėjo 9 d. elektroninį laišką, siūlė palaukti iki Naujųjų metų. Liudytoju apklaustas apeliantės finansų direktorius D. G. paaiškino, kad dėl rizikingesnių klientų, kai jų skolų nedraudžia draudimo bendrovės, spręsdavo ieškovės kreditų komitetas ir būtent D. G. buvo atsakingas už kreditoriaus finansinio reikalavimo SIA „Bastrans“ bankroto byloje pateikimą, tačiau to nepadarė kadangi SIA „Bastrans“ skola buvo beviltiška, ieškovė būtų patyrusi papildomas teisines išlaidas, be to, ši skola buvo priteista iš laiduotojų.

76.       Aptarti rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad sprendimą dėl rizikingesnio kliento, t. y. tokio, kurio draudimo bendrovė nesutinka drausti, kreditavimą priimdavo ne atsakovas vienasmeniškai, o tokia situacija buvo svarstoma kreditų komitete. Todėl vien tai, jog nedraustas klientas, iš pradžių įgijęs pasitikėjimą mokėdamas avansu, sudaręs PVM ir akcizo grąžinimo sutartį, turėjusią užtikrinti galimybę apeliantei pasidengti dalį kredito, bankrutavo, ar kad iš už SIA „Bastrans“ laidavusių asmenų šiuo metu nėra galimybės išsiieškoti skolą, nereiškia, jog atsakovas reikšmingai viršijo įprastą komercinę riziką. Vertinant atsakovo veiksmus sprendimo suteikti kreditą SIA „Bastrans“ kuro įsigijimui verslo sprendimo priėmimo taisyklės aspektu, negalima daryti išvados, jog atsakovas sutarties su SIA „Bastrans“ sudarymo ir jos vykdymo metu galėjo numatyti, kad šios skolos nepavyks išsiieškoti ir dėl to bendrovė patirs nuostolius. Juo labiau negalima daryti išvados, kad ši situacija susiklostė dėl atsakovo didelio neatsargumo ar tyčios. Priešingai, atsakovo atlikti veiksmai patvirtina, kad paaiškėjus, jog SIA „Bastrans“ bankrutuoja, atsakovas, siekdamas užsitikrinti skolos susigrąžinimą, su skolininke susijusiais asmenimis sudarė laidavimo sutartis, o, ir jų nevykdant, kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Taigi atsakovas, nenukrypo nuo įprastos bendrovėje tvarkos ir nepažeidė jam keliamų rūpestingumo, atidumo ir protingumo pareigų bei normalios komercinės rizikos, siekiant išvengti SIA „Bastrans“ skolos ieškovei susidarymo.

77.       Sprendimas nesikreipti į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo taip pat yra verslo sprendimas, kuris iš esmės nelėmė skolos iš SIA „Bastrans“ (ne)išieškojimo galimybės, juolab kad dėl šios pareigos neįvykdymo atsakovas nėra tiesiogiai atsakingas (D. G. pripažino, kad jis buvo atsakingas už kreditoriaus finansinio reikalavimo SIA „Bastrans“ bankroto byloje pateikimą). Be to, nors byloje teigiama, kad iš SIA „Bastrans“ nėra galimybės atgauti skolą, tačiau įrodymų, jog, vykdant bankroto procedūras jos turimo turto būtų pakakę bent daliai apeliantei turimo įsiskolinimo padengti, šioje byloje nėra. Be to, SIA „Bastrans“ (https://company.lursoft.lv/lv/bastrans/40103634481), priešingai nei viena iš laiduotojų – SIA „Magneto“ (https://company.lursoft.lv/lv/magneto/40203150755) – nėra likviduota.

78.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės (ieškovės) reikalavimą dėl 167 924,50 Eur žalos atlyginimo dėl skolininkės SIA „Bastrans“ skolos nesusigrąžinimo priteisimo.

Dėl žalos, padarytos priedo prie darbo užmokesčio išmokėjimu

 

79.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 12 670 Eur žalos atlyginimą ir dėl priedo prie darbo užmokesčio sau pačiam išmokėjimo, neturint valdybos pritarimo (t. y. pažeidžiant ABĮ 34 straipsnio 2 dalį), nustatęs, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui susimažinus jam pačiam mokėtiną darbo užmokestį, ieškovės valdyba nepriėmė sprendimo sumažinti vadovo atlyginimą, taigi atsakovui, kaip ieškovės vadovui, valdybos nustatytas darbo užmokestis nebuvo sumažintas ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, todėl atsakovui turėjo būti mokamas ne sumažintas 3 480 Eur (1 810 Eur / mėn. mažiau) darbo užmokestis, bet 5 290 Eur darbo užmokestis.

80.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sumažintos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo atidėjimas 2020 m. liepos 27 d. sutikime dėl darbo sutarties pakeitimo buvo susietas su ieškovės 2020 m. finansiniais rezultatais, t. y. jei įvertinus ieškovės veiklos rezultatus už 2020 m., pardavimų apimtys nemažės ir ieškovė 2020 m. uždirbs grynojo pelno, darbo užmokesčio skirtumas (12 670 Eur) bus kompensuotas iki 2021 m. kovo 25 d., o nuo 2021 m. kovo 1 d. atsakovo darbo užmokestis bus 5 290 Eur (5 t., b. l. 269, 276). Teismas įvertino, kad 2021 m. kovo 16 d. UAB „CRT Partner“ direktoriaus (E. M.) įsakymu nuosekliai buvo vykdomas ankstesnis įsipareigojimas ir atsakovui buvo paskirtas 12 670 Eur priedas prie darbo užmokesčio (iš jų – 9050 Eur už 2020 metus) (1t., b. l. 162), o 2020 m. ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai (pelno (nuostolio) ataskaita – 3 t., b. l. 99) patvirtina, kad 2020 m. UAB „CRT Partner“ gavo 191 929 Eur grynojo pelno.

81.       Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas buvo įpareigojęs atsakovą pateikti 2020 m. liepos 27 d. susitarimo, kuriuo susitarta dėl atlygio sumažinimo ir vėlesnio šio atlygio kompensavimo, originalą, kurio atsakovas nepateikė, todėl teismas, apeliantės įsitikinimu, turėjo atmesti šį įrodymą kaip netinkamą įrodinėjimo priemonę ir visus argumentus, susijusius su nurodytuoju dokumentu, turėjo vertinti kritiškai, situaciją aiškinant dokumento nepateikusios šalies – atsakovo – nenaudai.

82.       Teisėjų kolegijos vertinimu, minėto dokumento originalo (ne)pateikimas į bylą nekeičia byloje neginčyto fakto, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui E. M. buvo mokamas iki 3 480 Eur sumažintas (1 810 Eur / mėn. mažesnis) darbo užmokestis, taip pat nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui susimažinus mokėtiną darbo užmokestį, UAB „CRT Partner“ valdyba nepriėmė sprendimo sumažinti vadovo atlyginimą, tai reiškia, kad atsakovui darbo užmokestis nebuvo sumažintas ABĮ 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pasibaigus atidėjimo laikotarpiui turėjo būti mokamas ne sumažintas 3 480 Eur darbo užmokestis, bet 5 290 Eur darbo užmokestis.

83.       Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliantės argumentus, kad vien dėl to, jog 2021 m. kovo 16 d. įsakyme, kuriuo atsakovas nutarė išmokėti sau priedą, nenurodyta jokia sąsaja su poreikiu kompensuoti iki tol sumažintą atlygį, 12 670 Eur atsakovui išmokėta kaip skatinamoji priemonė, o tokiam mokėjimui atsakovas privalėjo gauti valdybos pritarimą, vadinasi, bet kuriuo atveju neegzistavo atsakovo su savimi sudarytame susitarime nustatytos sąlygos net ir tariamam atlygio kompensavimui, kadangi atsakovas niekaip neprisidėjo prie ieškovės pelno.

84.       Atkreiptinas dėmesys, kad 2021 m. kovo 16 d. įsakyme Nr. 2021/03/16-02 (jo preambulėje) yra atspindėta sąlyga „atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. pardavimo apimtys augo ir UAB „CRT Partner“ per 2020 m. uždirbo grynojo pelno <...>“, kuri iš esmės atitinka atsakovo E. M. 2020 m. liepos 27 d. sutikime dėl darbo sutarties pakeitimo nurodytą sąlygą, su kuria buvo susietas sumažintos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo kompensavimas, t. y. „<...> jei įvertinus UAB „CRT Partner“ 2020 m. veiklos rezultatus paaiškės, jog pardavimų apimtys nemažės (lyginant su buvusiomis pardavimų apimtimis iki 2020 m. birželio) ir UAB „CRT Partner“ per 2020 m. uždirbs grynojo pelno, <..>“. Vien tai, kad minėto įsakymo preambulėje nėra paminėtas atsakovo 2020 m. liepos 27 d. sutikimas dėl darbo sutarties pakeitimo ir pažodžiui perrašytas sutikimo turinys, nereiškia, jog minėtas įsakymas parengtas ne 2020 m. liepos 27 d. sutikimo pagrindu. Be to, 2020 m. liepos 27 d. sutikime įvardintos sąlygos, kurioms esant bus kompensuojamas susidaręs bazinės algos skirtumas, ir nenurodyta, kaip ir (ar) konkrečiai atsakovas turėtų prisidėti prie bendrovės pelno. UAB „CRT Partner“ pelno (nuostolių) ataskaita už metus, pasibaigusius 2020 m. gruodžio 31 d., patvirtina, kad bendrovė 2020 m. turėjo 191 929 Eur grynąjį pelną, o pardavimo pajamos 2020 m. sudarė 42 443 362 Eur, 2019 m. pardavimo pajamos sudarė 33 593 340 Eur, kitaip tariant, pardavimų apimtys 2020 metais, lyginant su 2019 metais, buvo didesnės (3 t., b. l. 99).

85.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės (ieškovės) reikalavimą dėl 12 670 Eur žalos atlyginimo už priedo prie darbo užmokesčio išmokėjimo, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimą dėl šios dalies panaikinti ar pakeisti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

86.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad, vertinant atsakovo veiksmus bei jų padarytą įtaką ieškovės finansinei padėčiai, tikslinga atkreipti dėmesį ir į tai, jog ginčui aktualiu atsakovo vadovavimo ieškovei laikotarpiu ieškovės finansinė padėtis buvo bloga: 2018 m. bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, bendrovė 2018 m. veikė nuostolingai. 2018 m. spalio 24 d. atsakovas bendrovės akcininkų sprendimu buvo įpareigotas imtis veiksmų atstatant nuosavą kapitalą, tačiau jis to nepadarė ir bendrovės akcininkai 2019 m. kovo 27 d. patys padidino bendrovės kapitalą atlikdami papildomus piniginius įnašus. Atsakovas, kaip bendrovės akcininkas, prie to neprisidėjo. Panaši situacija buvo ir 2020 metais.

87.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra pažymėta, jog šalys neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė UAB „CRT Partner“ ginčo laikotarpiu būtų buvusi nemoki. Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliantės argumentai nepaneigia ir neįtakoja šioje nutartyje teisėjų kolegijos aptartų argumentų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

 

88.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl 167 924,50 Eur žalos atlyginimo už ieškovės skolininkės SIA „Bastrans“ skolos nesusigrąžinimą ir dėl 12 670 Eur žalos atlyginimo už priedo prie darbo užmokesčio atsakovui išmokėjimą, tačiau nepagrįstai neįžvelgė atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimo sutarčių su Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis sudarymo ir apmokėjimo pagal jas atveju bei sutarties su UAB „L claim“ sudarymo ir apmokėjimo pervedimo atveju (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Todėl teismo sprendimas panaikinamas ir ieškinys patenkinamas iš dalies – priteisiant ieškovei iš atsakovo 337 345,55 Eur (276 845,55 Eur + 60 500 Eur) žalos atlyginimą, perskirstant bylinėjimosi išlaidas, taip pat ieškovei iš atsakovo priteisiant 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą (337 345,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

89.       Atsižvelgiant į procesinį rezultatą, perskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų dalį, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

90.       Ieškovė galutiniu patikslintu ieškiniu iš atsakovo prašė priteisti 517 940,05 Eur žalos atlyginimą (2023 m. birželio 28 d. DOK-24450). Teisėjų kolegijos procesiniu sprendimu ieškinys tenkinamas iš dalies ir iš atsakovo priteisiama 337 345,55 Eur. Taigi ieškovės UAB „CRT Partner“ patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 65 proc., atmestų – 35 proc.

91.       Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 3 282,13 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurios šioje byloje patirtos rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant teismo posėdžiuose (15 t., b. l. 192–196), taip pat sumokėjo 5 633 Eur žyminį mokestį už ieškinį (1 t., b. l. 208). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje teiktų procesinių dokumentų pobūdį ir skaičių bei jų apimtį, taip pat teismo posėdžių trukmę, daro išvadą, kad šios išlaidos yra protingo dydžio, neviršija vien už ieškinio parengimą Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), nustatyto maksimalaus galimo priteisti dydžio. Todėl pagal ieškovės patenkintų reikalavimų dalį iš atsakovo ieškovei priteisiamos 5 794,83 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

92.       Atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė atlyginti 54 602,87 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, detaliai argumentuodamas, pagrįstomis (protingo dydžio ir atitinkančiomis civilinės bylos sudėtingumą) pripažino 15 000 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti bei 1 409,65 Eur vertimo išlaidas.  Atsižvelgdama į tai, kad šalys nekėlė ginčo dėl pirmosios instancijos teismo motyvų dėl atsakovui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo, teisėjų kolegija tik perskirto šias atsakovo išlaidas pagal priimamą procesinį rezultatą ir atitinkamai iš ieškovės atsakovui priteisia 5 250 Eur bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti ir 493,38 Eur vertimo išlaidas (iš viso – 5 743,38 Eur).

93.       Atlikus bylinėjimosi išlaidų (vienarūšių priešpriešinių reikalavimų) įskaitymą, iš atsakovo ieškovei priteisiama 51,45 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

94.       Pirmosios instancijos teisme buvo patirtos 33,04 Eur pašto išlaidos, kurias teismas skundžiamu sprendimu buvo priteisęs iš ieškovės į valstybės biudžetą. Šiuo atveju ir šios pirmosios instancijos teismo išlaidos perskirstomos pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją ir atitinkamai iš ieškovės priteisiama 11,56 Eur, iš atsakovo – 21,48 Eur pašto išlaidos.

 

Dėl apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų

 

95.       Ieškovė UAB „CRT Partner“ pateikė prašymą atlyginti jai 4 023,25 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, 570,45 Eur vertimo išlaidas bei 4 859 Eur žyminį mokestį (16 t. b. l. 187–192). Atsakovas nurodė patyręs 2 420 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 193,60 Eur vertimo išlaidas (16 t., b. l. 194–199).

96.       Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas iš esmės yra tenkintas 50 proc. (iš ieškinį sudarančių keturių reikalavimų patenkinami du), todėl teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą teisę turi tiek ieškovė, tiek atsakovas. Atsižvelgiant į tai, jog abi šalys apeliacinės instancijos teismui pateikė prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus, jų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių už atitinkamus veiksmus, vadovaujantis patenkintų ir atmestų apeliacinio skundo reikalavimų proporcija (50 proc. patenkinta ir 50 proc. atmesta), ieškovei iš atsakovo priteistina 4 726,35 Eur bylinėjimosi išlaidos, o atsakovui iš ieškovės –  1 306,80 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atlikus šių bylinėjimosi išlaidų (vienarūšių priešpriešinių reikalavimų) įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 3 419,55 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies: 

priteisti iš atsakovo E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „CRT Partner“, juridinio asmens kodas 302760841, 337 345,55 Eur (trijų šimtų trisdešimt septynių tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt penkių eurų 55 centų) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (337 345,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 51,45 Eur (penkiasdešimt vieno euro 45 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 21,48  Eur (dvidešimt vieno euro 48 centų) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, o iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“, juridinio asmens kodas 302760841, į valstybės biudžetą priteisti 11,56 Eur (vienuolikos eurų 56 centų) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (šias sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke, įmokos kodas – 5662, mokėjimo paskirtis – išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu). Išaiškinti, kad sumokėjimą patvirtinantys įrodymai turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui.“

Priteisti iš atsakovo E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „CRT Partner“, juridinio asmens kodas 302760841, 3 419,55 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų devyniolikos eurų 55 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijose teisme, atlyginimą.

 

 

Teisėjos         Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                  Danguolė Martinavičienė

                                                                                                  Alma Urbanavičienė