Baudžiamoji byla Nr. 1A-76/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.14.7.2; 2.1.7.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. sausio 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teisėjų: Kęstučio Jucio, Elenos Vainienės,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
gynėjams: Isaakui Borveinui, Jolantai Bagdonienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams;
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 1 500 Lt dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmė nustatyta atlikti pataisos namuose.
Iš R. P. priteista 48 229,16 Lt UAB ,,SEB lizingas“ turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „xxx“ (kodas xxxx) direktorius, 2007 m. balandžio 23 d. Panevėžio m. sudaręs UAB „xxx“ vardu finansinio lizingo sutartį Nr. P2007-040030 su UAB „SEB VB lizingas“ (toliau – SEB VB lizingas) Panevėžio atstovybės direktoriumi dėl 2000 m. laidos vilkiko ,,Mercedes-Benz 1835“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio SEB VB lizingui, kuris 2007 m. balandžio 25 d. priėmimo–perdavimo aktu buvo jam perduotas, išperkamosios nuomos pagrindu laikino naudojimo, pažeisdamas finansinio lizingo sutarties reikalavimus, jog perleisti turtą naudotis tretiesiems asmenims galima tik gavus raštišką SEB VB lizingo sutikimą ir apie tai iš anksto pranešus, žinodamas, kad nuosavybės teise minėtas vilkikas nepriklauso nei jam, nei UAB „xxx“, o yra tik patikėtas laikinai naudotis iki visiško sutarties sąlygų įvykdymo, 2007 m. laikotarpiu tarp liepos 5 d. ir liepos mėnesio pabaigos, tiksliau nenustatytą dieną ir valandą, Vilniaus m. perdavė vilkiką naudoti tretiesiems asmenims ir taip iššvaistė jam patikėtą didelės 48 229,16 Lt vertės svetimą SEB VB lizingo turtą – 2000 m. laidos vilkiką ,,Mercedes-Benz 1835“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Nuteistasis R. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: taikyti BK 62 straipsnį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, jog jis nuteistas, remiantis tik jo parodymais, net netyrus jo versijos. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kaltinimas nesistengė paneigti jo parodymų, t. y. nebuvo užklausta Ukrainos kompetentinga institucija siekiant išsiaiškinti, ar nuomos sutartyje nurodytas Ukrainos pilietis egzistuoja, ar jis pasirašė nuomos sutartį. Tą buvo galima lengvai patikrinti, atlikus rašysenos ekspertizę ir sulyginus Ukrainos piliečio parašą ant sutarties bei jo parašą ant Ukrainos atitinkamo miesto migracijos tarnyboje esančios paso kortelės. Tačiau niekas tokių veiksmų neatliko.
Nors teismas apelianto prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau tai, kad savo nuosekliais ir nuoširdžiais parodymais padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, teismas taip pat privalėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta.
Apeliantas išlaiko dvejų su puse metų sūnų, yra jam priklausančios UAB ,,xxx“ direktorius, todėl, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jo įmonė bankrutuotų, be maitintojo ir priežiūros liktų mažametis sūnus, nebūtų galimybės atlyginti SEB VB lizingui civilinį ieškinį.
Taigi nors jo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau, atsižvelgus į skunde išdėstytas aplinkybes, teismas galėtų skirti švelnesnę, negu įstatymas numato, bausmę.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.
Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Apeliantas neginčija aplinkybės, kad būdamas UAB „xxx“ direktorius ir sudaręs bendrovės vardu finansinio lizingo sutartį su SEB VB lizingu dėl 2000 m. laidos vilkiko ,,Mercedes-Benz 1835“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio SEB VB lizingui, kuris jam buvo perduotas išperkamosios nuomos pagrindu laikinam naudojimui, bei žinodamas, jog vilkikas nuosavybės teise nepriklauso nei jam, nei UAB „xxx“, jį perdavė naudoti trečiajam asmeniui. Tačiau apeliantas teigia pirmosios instancijos teismą jį pripažinus kaltu remiantis tik jo parodymais ir netikrinus versijos, kad pagal nuomos sutartį jis vilkiką perdavė konkrečiam žmogui, pateikusiam V. M. pasą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto versija dėl automobilio perdavimo naudoti trečiajam asmeniui aplinkybių šiuo atveju neturi reikšmės veikai pripažinti nusikalstama. Nežiūrint į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrino šią versiją, ji bus aptarta vėliau.
Negalima sutikti su apeliacinio skundo motyvu, kad R. P. pripažintas kaltu remiantis tik jo parodymais, kadangi nuosprendyje išdėstyti liudytojų R. V., J. M., S. P. parodymai, aptarti rašytiniai įrodymai (finansinio lizingo sutartis, vilkiko priėmimo–perdavimo aktas, įvairios pažymos, liudijimai ir pan.).
BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto iššvaistymą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ su vėlesniais pakeitimais bei papildymais 9 punkte išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims.
Aptariamo nutarimo 10 punkte išaiškinta, jog patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus.
R. P. buvo UAB ,,xxx“ direktorius, jis sudarė bendrovės vardu finansinio lizingo sutartį su SEB VB lizingu dėl automobilio išperkamosios nuomos, taigi turtas jam buvo patikėtas.
Turto perleidimas yra neteisėtas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kurią paprastai nustato norminiai aktai, o esant sutartiniams santykiams – bendras susitarimas.
BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto turto iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui.
Bylos duomenys įrodo, kad finansinio lizingo sutarties Nr. P2007-040030 bendrosios dalies (b. l. 19-22) 7.1.3 punktas, apibrėžiantis kliento teises, numato, jog klientas turi teisę perduoti turtą naudotis tretiesiems asmenims tik prieš tai gavęs raštišką SEB VB lizingo sutikimą.
8.1.4 punkte, apibrėžiančiame kliento pareigas, taip pat nurodyta, kad klientas įsipareigoja be raštiško SEB VB lizingo sutikimo neįkeisti, nemainyti, neužstatyti, neparduoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti turto tretiesiems asmenims.
Pasirašydamas finansinio lizingo sutartį R. P. tuo pačiu patvirtino, jog visos šios sąlygos jam žinomos. Taigi jis neturėjo teisės, negavęs raštiško SEB VB lizingo sutikimo, sudaryti su V. M. ar kitu asmeniu vilkiko ,,Mercedes-Benz 1835“ nuomos sutarties (b. l. 31). Tokią sutartį sudarius ir vilkikui dingus, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai, kurių pasekmė – apkaltinamasis nuosprendis apeliantui.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir tinkamai motyvavo apelianto kaltę, pasireiškusią netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvais, todėl jų nekartoja.
Reaguodamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nepaneigti jo parodymai buvus konkretų asmenį, kuriam jis perdavė automobilį, ir šis asmuo neapklaustas, apeliacinės instancijos teismas nutarė, jog prokuratūra, dar ikiteisminio tyrimo metu išsiuntusi teisinės pagalbos prašymą Ukrainai, turi imtis priemonių prašymui įvykdyti.
Gavus medžiagą iš Ukrainos ir ją ištyrus apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad tikrasis V. M. Panevėžyje nėra buvęs, R. P. nepažįsta ir jokio vilkiko Lietuvoje nėra nuomavęs (b. l. 184-188, 194-195, 199-201).
Palyginus V. M. parašą jo paso kopijoje ir automobilio nuomos sutartyje, kaip to pageidavo apeliantas, net be tyrimo, reikalaujančio specialių žinių, akivaizdu, jog parašai labai skiriasi (b. l. 31, 196). Beje, visiškai skirtingų parašų negalėjo nepastebėti ir pats apeliantas, palyginęs parašus jo turėtoje V. M. paso kopijoje (b. l. 32) ir sutartyje.
Taigi akivaizdu, kad R. P. automobilį perdavė ne V. M., nors šioje nutartyje jau minėta, jog tai neturi reikšmės veikai pripažinti nusikalstama, kadangi trečiajam asmeniui neteisėtai perduotas automobilis prarastas, t. y. SEB VB lizingo turtas tyčia iššvaistytas.
Pirmosios instancijos teismas, net ir neturėdamas Ukrainos teisėsaugos institucijų surinktų duomenų, nepatikėjo R. P. versija, kad su lietuviškai nemokančiu užsieniečiu jis sudarė didelės vertės turto nuomos sutartį lietuvių kalba, visiškai nesidomėdamas jam nepažįstamo asmens gyvenamąja vieta, darbinės veiklos pobūdžiu, kontaktiniais duomenimis ir pan. Dėl to pagrįstai apelianto veiksmus pripažino nusikalstamais.
Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymas, kadangi pagal BK 190 straipsnyje pateiktą turto vertės išaiškinimą turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL, o ieškovas savo civiliniame ieškinyje nurodė vilkiko ,,Mercedes-Benz 1835“ likutinę vertę 48 229,16 Lt (b. l. 24-25).
Teismas motyvavo bausmės skyrimą.
Teismas atsižvelgė, jog R. P. netiesioginės tyčios kaltės forma padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), prieš tai padaręs sukčiavimą, baustas administracine tvarka. Kita vertus, jis dirba, gyvenamojoje vietoje gerai charakterizuojamas. Teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Visa tai įvertinęs teismas paskyrė sankcijos vidurkio nesiekiančią bausmę.
Apeliacinio skundo motyvas, jog teismas turėjo pripažinti dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad apeliantas nuosekliais ir nuoširdžiais parodymais padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, yra nepagrįstas.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri gali pasireikšti alternatyviais veiksmais: 1) prisipažinimu padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiu gailėjimusi, 2) prisipažinimu ir padėjimu išaiškinti veiką, 3) prisipažinimu ir padėjimu išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Dėl to nėra pagrindo vieno iš alternatyvaus požymio pripažinti kaip atskirą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Beje, trečiajam asmeniui vilkiką perdavus liepos mėnesį, jau po mėnesio paaiškėjo, jog šis įmokų už nuomojamą automobilį nemoka, telefonu neatsiliepia, tačiau apeliantas nesikreipė į lizingo bendrovę ar policiją ir nepranešė, kad automobilis dingo. Bendrovė apie tai sužinojo tik lapkričio mėnesį, kai pati nutraukė išperkamosios nuomos sutartį. Ši aplinkybė nerodo apeliantą padėjus išaiškinti baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, o į jo prisipažinimą teismas atsižvelgė.
Apelianto nurodytos asmeninio pobūdžio aplinkybės, kad jis išlaiko mažametį sūnų, kuris, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, liktų be maitintojo ir priežiūros, nepatvirtina bylos duomenys. Liudytoja S. P. parodė su apeliantu esanti išsiskyrusi, kartu negyvena. Ji neteigė pati negalinti išlaikyti vaiko ir jo prižiūrėti.
Apeliaciniame skunde nurodyti nuteistojo verslo reikalai nėra pakankama priežastis švelninti bausmę.
R. P. prašo taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Toks prašymas negali būti tenkinamas, nes nėra šiame straipsnyje numatytų sąlygų, o už padarytą veiką įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę.
BK 62 straipsnio 1 dalis numato švelnesnei, negu įstatymo numatyta, bausmei skirti būtinų sąlygų visumą: savo noru atvykti ar pranešti apie nusikalstamą veiką; prisipažinti ją padarius ir nuoširdžiai gailėtis ir (ar) padėti ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; visiškai ar iš dalies atlyginti arba pašalinti padarytą turtinę žalą.
Iš trijų būtinų sąlygų apeliantas atitinka tik vieną – pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
BK 62 straipsnio 2 daliai taikyti būtinos ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir bent viena iš šešių įstatyme išvardintų aplinkybių.
Apeliantas vėlgi atitinka tik jau minėtą vieną sąlygą.
Be to, atkreipiamas apelianto dėmesys, kad net esant visoms būtinoms sąlygoms taikyti BK 62 straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. P. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė Violeta Ražinskaitė
Teisėjai Kęstutis Jucys
Elena Vainienė