Civilinė byla Nr. e2-37-839/2017

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01492-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.1.2.4.1.3.; 2.1.2.4.1.4.; 2.1.2.6.; 2.1.2.4.2.6.; 3.2.6.1.

UTENOS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 16 d.

Utena

Utenos rajono apylinkės teismo teisėjas Gediminas Karpavičius,

sekretoriaujant Sandrai Dairutienei,

dalyvaujant ieškovei Z. A., jos atstovui advokatui Valdui Bivainiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-37-839/2017 pagal ieškovės Z. A. ieškinį atsakovėms A. J. K., V. B., R. L., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Kauno 12-ojo notarų biuro notarė G. K., Kauno 8-ojo notarų biuro notarė L. M., dėl įgaliojimo ir pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ir panaikinti 2005-01-20 Z. A. pasirašytą atsakovei R. L. įgaliojimą, patvirtintą Kauno 8 – ojo notarų biuro notarės L. T. (M.), notarinio registro Nr. 492; pripažinti apsimestiniais sandoriais, todėl niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento, ir panaikinti 2005-03-17 Kauno 8 – ajame notarų biure sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, Notarinio registro Nr. 2032, bei 2005 m. kovo 17 d. perdavimo – priėmimo aktą, kuriais pardavėja Z. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovaujama įgaliotinės R. L. pardavė ir perdavė pirkėjai A. J. K., 1,2500 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus (duomenys neskelbtini); pripažinti apsimestiniais sandoriais, todėl niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento ir panaikinti 2015 m. lapkričio 23 d., Kauno 12-ojo notarų biure sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, Notarinio registro Nr. 4883, bei 2005 m. lapkričio 23 d. perdavimo – priėmimo aktą, kuriais pardavėja A. J. K., pardavė ir perdavė pirkėjai V. B., 1,2500 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją natūra ir Z. A. nuosavybės teise grąžinti 1,2500 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti solidariai iš atsakovų A. J. K., V. B. ir R. L. visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovė ir jos šeimos nariai nukentėjo nuo atsakovų neteisėtų veiksmų. Atsakovė A. J. K. 2002-12-11 įtraukė į labai nenaudingą paskolos sandorį, ko pasekoje šeima taip pat ir ji prarado savo turtą. Paskolos sutartimi atsakovės A. J. K. iniciatyva buvo nustatytas 1 mėnesio paskolos grąžinimo terminas, nors buvo tartasi dėl ilgalaikės paskolos ūkiui plėsti; nors pažadėjo, bet po sutarties patvirtinimo atsakovė A. J. K. atsisakė šią sutarties sąlygą rašytine tvarka pakeisti, o sutarties sąlygai esant nepakeistai, atsakovė A. J. K. savo nuožiūra skaičiavo ir reikalavo mokėti neprotingo dydžio delspinigius, keletą kartų kreipėsi dėl priverstinio išieškojimo. Nors paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, atsakovė A. J. K. gąsdindama reikalavo išduoti, o ji 2005-01-20 išdavė įgaliojimą jos nurodytam asmeniui R. L., taip, ieškovės supratimu, atsakovė atidėjo paskolos sumos grąžinimo terminą, tačiau atsakovė žodinio susitarimo nesilaikė. Įgaliojimas ieškovei aiškiai nenaudingas, pasirašytas dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, kurios atsakovėms buvo žinomos ir jos jomis pasinaudojo. Jos turtą R. L., veikdama įgaliojimo pagrindu, 2005-03-17 pardavė A. J. K. nepranešusi, su ja neatsiskaitė, gautų pinigų neperdavė. A. J. K., vykstant ikiteisminiam tyrimui, skubos tvarka 2005-11-23 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su atsakove V. B., kuri ieškovės žiniomis taip pat yra atsakovės pažįstamas asmuo, ir kuri turtą pirko jo neapžiūrėjusi ir žemės sklypo nuo to laiko niekas neprižiūri, juo nesinaudoja, taigi sudaryti sandoriai apsimestiniai.

Atsakovės A. J. K., V. B. ir R. L. atsiliepimų į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė. Atsakovei A. J. K. procesiniai dokumentai 2016-09-22 įteikti viešo paskelbimo būdu ir išsiųsti į Šveicariją.

Tretieji asmenys - Kauno 12 – ojo notarų biuro notarė G. K., Kauno 8 – ojo notarų biuro notarė L. M. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

Ieškinys tenkintinas.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui (CPK 13 str.), teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Priešieškiniai byloje nebuvo pareikšti, atsiliepimai iš atsakovių taip pat negauti, todėl šioje byloje teisminio nagrinėjimo dalyką yra nustačiusi tik ieškovė. Ieškovės ir jos šeimos narių ginčas su atsakove A. J. K. dėl suteiktos paskolos, palūkanų, delspinigių mokėjimo, turto pardavimo sandorių nuginčijimo ir kiti klausimai buvo nagrinėjami Utenos rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1-356/2015, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas Nagrinėjamoje byloje ginčijami sandoriai sudaryti iš esmės dėl 2002-12-11 sudarytos sutarties tarp ieškovės dukros ir atsakovės A. J. K., kurios 1 p. sutarties šalys įformino faktą, kad ieškovės šeimos nariai pasiskolino iš atsakovės 35 000 Lt (4 b.l., t. 2), įvykdymo ir dėl to keltų atsakovės reikalavimų ieškovės šeimos nariams, todėl teismas, spręsdamas šioje byloje tarp šalių kilusį civilinį ginčą, remiasi ir minėtoje byloje dalyvavusių bylos šalių, trečiųjų asmenų, liudytojų duotais parodymais, kita bylos medžiaga, kiek tai susiję su ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybėmis. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ginčijamų sandorių negalima vertinti atskirai, neatsižvelgiant į jau priimtus įsiteisėjusius teismų sprendimus ir juose nustatytus faktus, kurie, teismo nuomone, turi prejudicinę galią.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-306/2010; kt.).

Civiliniame procese galioja rungimosi principas, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti.

Iš civilinės bylos Nr. 2-1-356/2015 duomenų matyti, kad tarp ieškovės dukros V. A. ir atsakovės A. J. K. 2002-12-11 buvo sudaryta sutartis, kurios 1 p. sutarties šalys įformino faktą, kad V. A. pasiskolino iš atsakovės 35 000 Lt (4 b.l., t. 2). Paskolos sumą įsipareigota grąžinti iki 2003-01-11, t.y. po vieno mėnesio. Sutarties 1 p. šalys susitarė, kad laiku negrąžinus paskolos, už kiekvieną pavėluotą dieną skolininkė mokės 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos paskolos. Ši sutarties sąlyga Utenos rajono apylinkės teismo priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1-356/2015 pripažinta negaliojančiu nuo sudarymo momento ir panaikinta kaip V. A. sudaryta dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.) ir dėl to neteisingai suvokto sutarties turinio dalyje dėl delspinigių dydžio. Teismo sprendimu nustatyta, kad suklysta ne dėl neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo, o dėl to, kad atsakovė A. J. K., turėdama sutartinių santykių, nebuvo sąžininga. 2005-05-18 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovės A. J. K. veiksmų.

Ieškovės teigimu paskola buvo imta bendro šeimos ūkio vystymui ir plėtrai. Faktą, kad V. A., Z. A. ir V. A. gyveno kartu šeimoje, turėjo bendrą tikslą plėsti ūkį, be ieškovės paaiškinimų, netiesiogiai patvirtina Utenos seniūnijos pažyma ir jos priedas (44 b.l., t. 1): 2003-11-21 buvo sudaryta Jungtinės veiklos partnerystės sutartis, kurios pagrindu V. A. ir jos motina Z. A. susitarė dėl jungtinės veiklos – žemės produktų gamybos. Utenos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1-356/2015 priimtame sprendime nustatyta, kad atsakovė A. J. K. tiek derėdamasi dėl 2002 m. sutarties sudarymo, tiek sutarties vykdymo eigoje nebuvo sąžininga, nes ieškovei ir jos šeimos nariams neatskleidė savo siekiamų tikslų: už naudojimąsi paskolos suma gauti palūkanas, tačiau to fakto neišviešinti; rašytine tvarka neįforminti paskolos sumos grąžinimo termino pratęsimo, kad bet kuriuo metu nekliudomai galėtų kreiptis į Hipotekos skyrių su prašymu dėl priverstinio išieškojimo pradėjimo; motyvuojant vien tik 1 mėnesio termino pasibaigimo faktu, t.y. nepriklausomai nuo to, yra civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu taikymo sąlygos, ar jų nėra, galėtų skaičiuoti ir reikalauti mokėti delspinigius; paskolos sumos grąžinimo termino pasibaigimą tiesiogiai susieti su prievolės mokėti palūkanas vykdymu ir, ieškovei laiku nesumokėjus palūkanų, reikalauti mokėti ir palūkanas ir delspinigius, nors sutartimi buvo susitarta, kad prievolė mokėti delspinigius atsiranda tik laiku negrąžinus paskolos sumos. Dėl paminėto, teismo vertinimu, atsakovė savo veiksmais ignoravo ieškovės lūkesčius dėl naudojimosi ilgalaike paskola, įgijo pranašumą prieš ją. Taip pat padaryta išvada, kad nei ieškovė, nei tretieji asmenys Z. A. ir V. A. negalėjo iš anksto nuspėti kokius veiksmus atsakovė A. J. K. atliks po 2002 m. sutarties sudarymo, nes atsakovė iki sutarties sudarymo neatskleidė savo siekiamų tikslų.

Ieškovės teikti paaiškinimai, kuriuos patvirtina ir civilinės bylos Nr. 2-1-356/2015 duomenys leidžia pagrįstai konstatuoti, jog atsakovė A. J. K., naudodamasi savo įgyta padėtimi, įtraukė ieškovę į kitus paskolinius, įkeitimo ir turto pirkimo - pardavimo sandorius, kuriuos ieškovė, bijodama ir siekdama išsaugoti įkeistą turtą, buvo priversta sudaryti. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės šeimos nariams suteiktos 35 000 Lt paskolos grąžinimas buvo užtikrintas įkeitimu. Tačiau nepaisant to ir nesilaikant žodinių susitarimų dėl suteiktos paskolos ilgalaikio grąžinimo termino atsakovė už priskaičiuotas palūkanos, delspinigius, įvardijant juos kaip papildomą paskolą, kurios realiai ieškovė negavo, vertė ieškovę sudaryti kitus papildomus sandorius, t.y. išduoti jos nurodytam asmeniui atsakovei R. L. įgaliojimą parduoti žemės sklypą kaip papildomą garantą ir suteiktų papildomą terminą skolai grąžinti. Bylos duomenimis turto įkeitimas po įgaliojimo išdavimo nebuvo panaikintas, už turto pardavimą gauta pinigų suma ar jos dalis atskaičius skolos sumas nebuvo perduota ieškovei, jokia kita informacija ieškovei apie atstovo veiksmus nebuvo teikiama. Byloje esančių duomenų visetas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad tokios faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad iš anksto žinant, jog atsakovė A. J. K. nesilaikys žodinio susitarimo dėl nustatyto papildomo termino skolai grąžinti, neįspės apie ketinimą sudaryti turto pirkimo – pardavimo sutartį, neperduos gautų pinigų, joks protingai rūpestingas ir atidus asmuo, siekdamas išsaugoti turtą, nebūtų išdavęs įgaliojimo visiškai nepažįstamam asmeniui. Ieškovei nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovė po įgaliojimo patvirtinimo pakeis savo nuomonę ir jos neįspės. Taigi pripažintina, kad ieškovė esmingai suklydo, nes buvo suklaidinta atsakovės, kad įgaliojimas bus tik kaip garantas dėl paskolos sumos grąžinimo termino pratęsimo, papildomos realiai nesuteiktos paskolos (priskaičiuotų palūkanų, delspinigių) grąžinimo, todėl jos išduotą įgaliojimą yra pagrindas pripažinti negaliojančiu CK 1.90 str. pagrindu nuo jo išdavimo momento. Kadangi 2005-01-20 įgaliojimas, notarinio registro Nr. 492, yra nuo 2005-07-12 panaikintas pačios ieškovės pareiškimu, todėl prašymas jį panaikinti vertintinas kaip perteklinis.

Dėl 2005 m. kovo 17 d. sutarties negaliojimo ieškovė nurodė tokias faktines aplinkybes: atsakovė R. L. sandorį sudarė ieškovės vardu iš anksto žinodama, jog turtas bus perleistas A. J. K., šio sandorio ieškovė nepatvirtino, nes jis ne tik kad neatitinka jos tikrosios valios, tačiau ir pažeidžia jos interesus, su ja atsakovė neatsiskaitė, pardavimo kainos nederino, pinigų neperdavė, o atsakovės žinojo, kad yra interesų konfliktas ir sudaromas sandoris apgaulingas.

Atstovavimo teisinių santykių esmė – juridinę reikšmę turinčių veiksmų atlikimas kito asmens vardu ir interesais, šie santykiai yra fiduciarinio pobūdžio, t.y. jie grindžiami atstovaujamojo ir atstovo tarpusavio pasitikėjimu, atstovo lojalumu atstovaujamajam ir kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu. CK 2.135 str. netiesiogiai atskleidžia reikalavimą vykdant pavedimą nepažeisti atstovaujamojo interesų, tai yra bendroji įstatyminė atstovo pareiga, galiojanti nepriklausomai nuo to, ar yra expressis verbis įrašyta į įgaliojimo tekstą. Atitinkamai draudimo vengti interesų konflikto neįrašymas į atstovui išduotą įgaliojimą nereiškia atstovaujamojo valios trūkumo ir negali būti pagrindu, pateisinančiu atstovaujamojo interesams pažeidžiančius atstovo veiksmus. CK 2.134 str. 1d. draudžia atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi. CK 2.150 str. nustatyta atstovo prievolė atsiskaityti atstovaujamajam. Ši prievolė apima ir atstovo pareigą perduoti atstovaujamajam už parduotą turtą gautus pinigus. CK 2.135 str. suteikia teisę atstovaujamajam reikalauti, kad būtų pripažintas negaliojančiu jo interesams prieštaraujantis atstovo sudarytas sandoris. Atstovaujamasis yra laisvas spręsti, ar šiuo įstatymo įtvirtintu pažeistų teisių gynimo būdu naudotis (CPK 13 str.).  

Įrodymų, kad ieškovė buvo informuota apie ketinimą sudaryti 2005 m. kovo 17 d. sutartį, su ja buvo suderinta kaina, už kurią ketinta parduoti turtą, perduoti gauti pinigai, ar atsiskaityta kur pinigai panaudoti ir kokiu tikslu, nėra pateikta. Nors ieškovė suteikė atsakovei R. L. įgalinimus parduoti žemės sklypą ir jame esančius pastatus jos nuožiūra parinktam asmeniui ir už jos sutartą kainą, tačiau nepaisant to, vykdant tokio pobūdžio pavedimą atsakovės laisvė nustatyti (sutarti) turto pardavimo kainą yra ribojama bendrosios jos, kaip atstovės, pareigos veikti nepažeidžiant atstovaujamosios interesų. Kai atstovas, neturėdamas atstovaujamojo pritarimo, sudaro sandorį dėl turto pardavimo per maža kaina, toks sandoris gali būti atstovaujamojo ginčijamas neginčijant įgaliojimo sąlygos dėl atstovo teisės savo nuožiūra nustatyti turto pardavimo kainą. Ar sandoris prieštarauja atstovaujamojo interesams ir ar atstovaujamojo interesų pažeidimas yra pakankamai reikšmingas, kad būtų sandorio pripažinimo negaliojančiu prielaida, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant faktines bylos aplinkybes bendrųjų protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų kontekste (CK 1.5 straipsnis). Pažymėtina, kad tokie atsakovės R. L. veiksmai niekaip negalėtų būti pripažinti atstovavimu CK 2.132 str., 2.137 str. prasme.

Iš 2005 m. kovo 17 d. pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad turtas buvo parduotas pačiai A. J. K., t.y. asmeniui, kuris buvo ieškovės kreditorė, ir būtent kuri nurodė ieškovei, kokį asmenį reikia įgalioti (R. L.) dėl turto pardavimo. Minėtos aplinkybės, vertinant jas civilinės bylos Nr. 2-1-356/2015 nustatytų aplinkybių kontekste, leidžia konstatuoti, kad atsakovės nors ir žinojo, jog atsakovė R. L. atstovauja ieškovę, tačiau susitarė dėl ieškovės interesams prieštaraujančio sandorio. Atsakovės neabejotinai buvo pažįstamos, nes būtent A. J. K. nurodė R. L. kaip asmenį, kuriam turi būti išduotas įgaliojimas. Objektyvių duomenų, kad turto pardavimas buvo realus ir A. J. K. sumokėjo ieškovės atstovei pinigus už įgytą turtą, nėra, kas leidžia teigti, jog turtas tik formaliai buvo perleistas A. J. K. dėl jos apgaule įgytų interesų tenkinimo. Taigi 2005 m. kovo 17 d. sandoris sudarytas ne tik pažeidžiant atstovavimą reglamentuojančias teisės normas, bet yra apsimestinis ir dėl sandorio šalies (CK 1.91, 1.87, 2.135, 2.134, 2.150 str.).

Jeigu turtas perleidžiamas dar kartą, vėliau sudaryti daiktų perleidimo sandoriai yra pripažinto negaliojančiu sandorio padariniai. Vėlesnius sandorius sudarę asmenys negali perleisti daugiau teisių, nei jų turi. Kai ginčijami keli vienas po kito einantys sandoriai, nuginčijus vieną, vėliau sudaryti sandoriai gali būti nuginčyti kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str., 4.48 str. ). 2005 m. lapkričio 23 d. sutartį ieškovė prašė pripažinti negaliojančia CK 1.87 str. numatytu pagrindu (apsimestinis sandoris), nes jos įsitikinimu, atsakovė V. B. yra tik statytinis.

Pagal CK 1.87 str. 2 d. nuostatas, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Tokie asmenys gali pareikšti ieškinį dėl apsimestinio sandorio, pažeidžiančio jų teises negaliojimo, ir prašyti taikyti apsimestinio sandorio negaliojimo teisines pasekmes. Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, privalu aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (CK 6.193 str.). Teismų praktikoje, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, su tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškinami ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia. Taigi ieškovės ginčijamų 2005 m. kovo 17 d. ir 2005 m. lapkričio 23 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutarčių, kurias ji prašė pripažinti apsimestiniais sandoriais, negalima būtų aiškinti izoliuotai.

Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl pirkimo –pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Taigi šioje byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartis, ar sutartyse kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu.

Pažymėtina, kad byloje nustatyta, tarp ieškovės ir atsakovės A. J. K. buvo susiklostę paskoliniai santykiai, ieškovė išdavė įgaliojimą, suteikiantį atsakovei R. L. teisę ją atstovauti parduodant nekilnojamuosius daiktus, o ši atsakovė, veikdama įgaliojimo pagrindu, esmingai pažeidė jos teises (šiuo atveju svarbi aplinkybė, kad nesitarė dėl būsimo sandorio, nederino kainos, neperdavė pinigų, neatsiskaitė), 2005-05-18 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kas atitinkamai įtakojo atsakovių elgesį, todėl į nurodytas aplinkybes būtina atsižvelgti.

Pirkimo–pardavimo sutartimi, o ieškovės ginčijamos 2005 m. kovo 17 d. ir 2005 m. lapkričio 23 d. sutartys yra būtent pirkimo – pardavimo, viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą ar turtinę teisę į tam tikrą daiktą ateityje kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės arba patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str.). Pirkimo – pardavimo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 str. 2 d.). Sudarydamos pirkimo – pardavimo sutartį šalys patenkina savo poreikius, egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis, šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu. Tais atvejais, kai pirkimo – pardavimo sutartis yra paslėptasis sandoris, privalu nustatyti šios sutarties šalis, dalyką ir turinį, t. y. sąlygas, dėl kurių šalys susitarė.

Bylos aplinkybių visetas leidžia konstatuoti, kad 2005 m. lapkričio 23 d. sudarytas sandoris tarp atsakovių A. J. K. ir V. B. taip pat apsimestinis. 2005 m. lapkričio 23 d. sandoris sudarytas per gan trumpą laikotarpį po 2005 m. kovo 17 d. sandorio sudarymo, kuris pripažintinas apsimestiniu. Taip pat svarbi aplinkybė, kuri leidžia abejoti sandorio realumu yra tai, jog 2005 m. lapkričio 23 d. sandoris sudarytas jau vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl A. J. K. veiksmų, ir tik dieną prieš Kauno miesto apylinkės prokuratūros turto arešto taikymą, kas leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovė A. J. K. numanė galimas pasekmes dėl kilusio ginčo su ieškove, tačiau vis tiek siekė išlaikyti turtą savo žinioje, tačiau neturėti jo registruoto savo vardu. Be to, sutartyje nurodytos tikrovės neatitinkančios žinios, kad tretieji asmenys į parduodamą žemės sklypą teisių ar pretenzijų neturi (3.3. p.) bei tai, jog pirkėja patvirtina, kad iki šios sutarties pasirašymo turėjo galimybę ir apžiūrėjo žemės sklypą 4.3. p.). Liudytoja V. S. nurodė, kad žemės sklypo niekas neprižiūri ir juo nesinaudoja, jokie kiti žmonės, išskyrus ieškovės šeimos narius, žemės sklype nesilankė ir jo neapžiūrinėjo. Nors sandoris sudarytas 2005 m. lapkričio 23 d., tačiau V. B. iki šiol nėra įregistruota kaip turto savininkė, nėra jokių objektyvių duomenų, kad ji dėl to būtų pareiškusi kokias nors pretenzijas turto pardavėjai. Objektyvių įrodymų, kad pagal sudarytą sandorį realiai buvo atsiskaityta nėra pateikta, nors įrašas pirkimo – pardavimo sutartyje apie pinigų perdavimą buvo padarytas. Ieškovės teigimu V. B. yra A. J. K. pažįstamas asmuo, priešingų duomenų nėra pateikta, todėl konstatuotina, kad V. B. nėra pakankamo pagrindo pripažinti sąžiningu trečiuoju asmeniu CK 6.153 str. 1 d. prasme.

Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai.

Įvertinant byloje esančių įrodymų visetą yra pagrindas nustatyti, kad 2005 m. kovo 17 d. ir 2005 m. lapkričio 23 d. sutartimis buvo pažeistos ieškovės teisės, todėl ji turi CK 1.87 str. 2 d. įtvirtintą teisę ginčyti abi sutartis bei prašyti taikyti jų negaliojimo pasekmes – restituciją. Ieškovės ginčijami 2005 m. kovo 17 d. ir 2005 m. lapkričio 23 d. pirkimo – pardavimo sandoriai bei perdavimo - priėmimo aktai (kaip išvestiniai susiję sandoriai) pripažintini apsimestiniais kaip sudaryti per statytinius atsakovus R. L. ir V. B., siekiant pridengti tikrąją pirkėją - atsakovę A. J. K., niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1. 78 str., 1. 87 str.).

Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Tokiu atveju taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, jis turi atitikti bendruosius to sandorio sudarymo reikalavimus bei nepažeisti kitų įstatymų reikalavimų, neprieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 str.) ir pan.

Pripažinto negaliojančiu sandorio teisinės pasekmės yra susijusios su šalių turtinės padėties, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo, atstatymu. Nustačius, kad sandoriai yra apsimestiniai, neigiamos apsimestinio sandorio pasekmės tenka sandorio šalims – A. J. K., R. L. ir V. B.. Šioje byloje taikytina restitucija natūra (CK 6.145 str. 1d., 146 str.), ieškovei grąžinant nekilnojamąjį daiktą.

Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovei Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016-04-20 sprendimu buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, visiškai apmokant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, byloje pateikta minėtos tarnybos 2017-04-25 pažyma apie tai, kad valstybės teisinės pagalbos išlaidos yra 194,89 EUR. Taigi iš atsakovių lygiomis dalimis valstybės naudai priteistina 194,89 EUR teisinės pagalbos, 30,49 EUR procesinių dokumentų įteikimo. Iš atsakovių priteisina 50 EUR žyminio mokesčio (31 EUR dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, 19 EUR žyminio mokesčio dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nes byla vesta elektroniniu būdu 85 str. 1 d. 11 p., 3 d.), nuo kurio ieškovė atleista. Iš A. J. K. priteistina  9 EUR žyminio mokesčio, nes jos atžvilgiu nukreipti 2 reikalavimai (ji buvo 2 sutarčių šalis), iš R. L. 35,50 EUR (nes jos atžvilgiu išduotas įgaliojimas ir ji buvo 1 sutarties šalis), iš V. B. 4,50 EUR (nes ji buvo 1 sutarties šalis).

Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas perleisti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, ji paliktina galioti (CPK 150 str. 3 d.).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-265 str., 268 str., 269 str., 270 str., 282 str.,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2005 m. sausio 20 d. išduotą Z. A. pasirašytą atsakovei R. L. įgaliojimą, patvirtintą Kauno 8-ojo notarų biuro notarės L. T. (M.), notarinio registro Nr. 492.

Pripažinti apsimestiniais sandoriais, todėl niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento, ir panaikinti:

2005 m. kovo 17 d. Kauno 8-ajame notarų biure sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2032, bei 2005 m. kovo 17 d. perdavimo – priėmimo aktą, kuriais pardavėja Z. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovaujama įgaliotinės R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pardavė ir perdavė pirkėjai A. J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1,2500 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini);

2005 m. lapkričio 23 d. Kauno 12 -ojo notarų biure sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4883, bei 2005 m. lapkričio 23 d. perdavimo – priėmimo aktą, kuriais pardavėja A. J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pardavė ir perdavė pirkėjai V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1,2500 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją natūra ir Z. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise grąžinti 1,2500 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovės A. J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 64,96 EUR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, 9 EUR žyminio mokesčio, ir 10,16 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš atsakovės V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 64,96 EUR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, 4,50 EUR žyminio mokesčio, ir 10,16 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš atsakovės R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 64,96 EUR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, 35,50 EUR žyminio mokesčio ir 10,16 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Valstybei priteistą žyminį mokestį ir išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (abiejų įmokų kodas - 5660), bei išlaidos už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą (įmokos kodas - 5630) privalu sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Utenos rajono apylinkės teisme.

Teisėjas                                                                                                            Gediminas Karpavičius