Administracinė byla Nr. A7-323-07
Procesinio sprendimo kategorija 25
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos atstovui K. G. ,
atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams advokatui A. K. , A. S. , I. Č. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Kauno vandenys“ dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas Nacionalinė vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga kreipėsi į administracinį teismą prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. balandžio 13 d. nutarimą Nr. 03-18 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų“.
Skunde (b. l. 3-7) pareiškėjas nurodė ir atstovas teisme paaiškino, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2006 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 03-18 derino UAB „Kauno vandenys“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei pardavimo dvejopas kainas: šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo bute, kainas ir šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas įvade, kainas. Lietuvos Respublikos teisės aktai neleidžia nustatyti kainų pagal apskaitą įvade, todėl šis nutarimas yra neteisėtas. Pagal CK 1.39 str. 1 d. vartojimo sutartimi prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui. Pagal vartojimo sutartį tiekiamo vandens vartotojas yra ne bendrija, bet buto savininkas fizinis asmuo, naudojantis vandenį savo namų ūkio reikmėms ir už jį mokantis. Vandens butų savininkams pardavėjas, kuriam už patiektą vandenį sumoka butų savininkai, yra UAB „Kauno vandenys“, o ne daugiabučio namo savininkų bendrija, todėl ginčijamos sutartys vertintinos kaip vartojimo sutartys ir joms taikomos specialios teisės normos. Ginčijamų sutarčių sąlygos, kad vanduo tiekiamas ne iki gyventojų butų, o iki eksploatacijos ribų (įvadų), yra nesąžiningos vartotojų, t. y. butų savininkų, atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.4 punktą gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybės. Mokestis už suvartotą šiluminę energiją nustatomas pagal namo arba jo dalies įvadinio apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu įvadinio apskaitos prietaiso nėra - pagal normas, kurias tvirtina savivaldybė. Be to, šio nutarimo 1.3 punktas nustato tiekėjui prievolę įrengti butuose skaitiklius ir pagal juos nustatyti vandens kainas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2006 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 03-8 suderindama UAB „Kauno vandenys“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei pardavimo dvejopas kainas pažeidė Civilinio kodekso 6.161 str. 4 d., kuri draudžia tai pačiai vartotojų kategorijai nustatyti skirtingas kainas.
Atsakovas prašė skundą atmesti. Atsiliepime į skundą (b. l. 28-31) nurodė ir atstovai teisme paaiškino, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, jog energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta, kad valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Komisija derina šalto vandens kainas, įvertindama būtinas sąnaudas pagal Komisijos patvirtintą metodiką. Komisija 2001 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 119 patvirtino Šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymo metodiką, kuri privaloma visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, vykdantiems šalto vandens tiekimo ir nuotekų, išskyrus lietaus nuotekų, tvarkymo veiklą. Vandens įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, turi padengti vandens naudotojai. Komisija šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainas skaičiuoja vadovaudamasi būtinųjų sąnaudų nustatymo ir susigrąžinimo principais. Visos būtinosios šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei pardavimo paslaugos sąnaudos įvertinamos galimose paslaugos pirkimo vietose, taip pat daugiabučio namo įvade ir bute, pagal suskaičiuotas sąnaudas nustatoma kaina. Komisija neginčija fakto, kad UAB „Kauno vandenys“ ir vartotojų santykiai grindžiami vartojimo sutartimis. Komisija neįpareigoja butų savininkų būtinai pirkti vandenį per bendrijas. Teisės aktai nereglamentuoja atsiskaitymo pagal įvadą galimybių ir tvarkos, tačiau ir nedraudžia tokio bendrasavininkų teisių įgyvendinimo būdo. Komisija skundžiamu nutarimu nustatė dvejopas kainas: šalto vandens ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo įvade, bei šalto vandens ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo bute. Šios kainos nustatytos vadovaujantis vandens tiekėjo sąnaudomis, jos nediskriminuoja vartotojų, o leidžia butų savininkams, įgyvendinantiems savo teises per bendrijas ir perkantiems vandenį daugiabučio namo įvade, įsigyti jį pigiau. Visi UAB „Kauno vandenys“ aptarnaujami butų savininkai šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas galimoje paslaugos pirkimo pasirinkimo vietoje perka vienodomis kainomis. Daugiabučio namo įvadui nustatytomis kainomis paslaugas faktiškai perka daugiabučių namų statybos bendrijos ir daugiabučio namo savininkas - fizinis asmuo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 68-69) nurodė, kad UAB „Kauno vandenys“ 2005 m. spalio 24 d. pateikė prašymą Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai derinti vandens tiekimo paslaugų kainas bei patvirtinti pardavimo kainą vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir priežiūros funkcijai vykdyti. Komisija 2006 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 03-18 suderino daugiabučių namų gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas bute, šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainą 3,52 Lt/m3, o gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas įvade -3,49 Lt/m. Mano, kad Komisijos nutarimas yra pagrįstas, priimtas išnagrinėjus bendrovės pateiktą informaciją, vadovaujantis kainų nustatymo metodika.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2006 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 03-18 suderino UAB „Kauno vandenys“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei pardavimo kainas. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose.
Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyta, kad valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija derina šalto vandens kainas, įvertindama būtinas sąnaudas pagal Komisijos patvirtintą metodiką.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2001 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 119 patvirtino, o 2004 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 03-96 iš esmės pakeitė, šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymo metodiką (toliau - Metodika). Metodikos tikslas - nustatyti bendruosius šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainodaros reikalavimus ir principus. Ji privaloma visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, vykdantiems šalto vandens tiekimo ir nuotekų, išskyrus lietaus nuotekų, tvarkymo veiklą.
Vandens įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, turi padengti vandens naudotojai. Teismas nurodė, jog remdamasi minėtų teisės aktų bei Metodikos nuostatomis, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainas skaičiuoja vadovaudamasi būtinųjų sąnaudų nustatymo ir susigrąžinimo principais. Visos būtinosios šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei pardavimo paslaugos sąnaudos įvertinamos galimose paslaugos pirkimo vietose, taip pat daugiabučio namo įvade ir bute, pagal suskaičiuotas sąnaudas nustatoma kaina.
Sprendime pažymima, kad daugiabučių namų vandens tiekimo tinklų bendrasavininkai, vadovaudamiesi Civilinio kodekso 4.83-4.85 straipsnių nuostatomis, turi teisę įgyvendinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Tokią teisę turi ir jungtinės veiklos sutarties dalyviai. Įgyvendindami bendrosios nuosavybės teisę, bendrasavininkai turi teisę nuspręsti pirkti vandenį ne kiekvieno gyventojo bute, o daugiabučio namo įvade.
Teismas nurodė, jog teisės aktai nereglamentuoja (išskyrus 1996 m. lapkričio 22 d. Statybos ir urbanistikos ministro įsakymu Nr. 172 patvirtintas Vandentvarkos ūkio naudojimo taisykles) atsiskaitymo pagal įvadą galimybių ir tvarkos, tačiau ir nedraudžia tokio bendrasavininkų teisių įgyvendinimo būdo.
Teismas nusprendė, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, nepažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, taip pat šis nutarimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog šaltas vanduo pakliūna į bendrosios dalinės nuosavybės sąvoką. Bendrosios dalinės nuosavybės sąvoka yra apibrėžta Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. - tai namo konstrukcijos, inžinierinė namo įranga ir pan. Šis įstatymas numato visas bendrijų teises ir pareigas, kurių tarpe nėra šalto vandens tiekėjų funkcijos. Įstatyme daugiabučių namų savininkų bendrija apibrėžiama kaip savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto daugiabučiuose namuose valdymo būdas (3 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas pažymi, jog šaltas vanduo nėra bendroji dalinė nuosavybė, todėl CK 4.83 - 4.85 str. jo tiekimo santykiams negali būti taikomi. Teismas, taikydamas minėtus straipsnius, netinkamai taikė materialinę teisę. Kiekvienas gyventojas pasirašo individualias sutartys su šalto vandens tiekėju ir tik vartotojas pats gali nuspręsti, kur pirkti vandenį. Priešingai būtų pažeista sutarčių pasirašymo ir sudarymo laisvė. Teismui nusprendus, kad vanduo yra bendroji dalinė nuosavybė, seka, kad ne vartotojas spręs, kur pirkti vandenį, o bendrijos nariai balsų dauguma. Tai pažeistų vartotojo teisę pasirašyti sutartį tiesiogiai su tiekėju.
Apeliantas teigia, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 nuostatas ir atsiskaitant įvade, ir atsiskaitant bute, vandens tiekėjas yra tas pats ir jis privalo pasirašyti sutartį su buto savininku, įrengti ir eksploatuoti apskaitos prietaisus, atsiskaityti tik pagal skaitiklių parodymus. O jeigu jų nėra, pagal savivaldybės nustatytas normas. Todėl Komisijos argumentus apie skaitiklių priklausymą ar nepriklausymą vandens tiekėjui, atsiskaitymą pagal kriterijus (plotą, gyventojų skaičių ir t. t.), kurie nėra įteisinti, laiko nepagrįstais ir neteisėtais. Minėtas nutarimas nustato, jog gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybės. Teigia, jog Vyriausybės teisės aktai aiškiai reglamentuoja, kur ir kaip vykdoma apskaita su vartotojų - tik pagal butų skaitiklių parodymus.
Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas naikintinas dėl motyvų nebuvimo. Pažymi, kad jis savo skunde nurodė, jog Metodikoje Komisija numatė dvi gyventojų vartotojų rūšis: individualių namų gyventojus ir gyventojai, gyvenantys daugiabučiuose namuose, kuriems patiektas vanduo apskaitomas butuose. Todėl teigia, kad Komisijos ginčijamas sprendimas, numatantis daugiabučio namo vartotojus atsiskaitančius namo įvade, prieštarauja pačios Komisijos metodikai ir yra naikintinas. Teismas nepasisakė dėl šių motyvų.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepasisakė dėl argumento, jog vadinamieji technologiniai nuostoliai namo vidaus tinkluose negali būti priskirti ir įskaičiuoti jį centralizuotą vandens tiekimo kainą, nes jie atsiranda ne vandens tiekėjo nuosavybės ribose (ji baigiasi ties įvadu), ne vandens tiekėjo komercinės veiklos ribose (namo viduje vandens tiekėjas nevykdo jokios ūkinės veiklos), o daugiabučio namo savininkų veiklos pagrindu. Todėl nepriklausomai nuo atsiskaitymo ribos (įvade ar bute) centralizuoto vandens tiekimo kaina turi būti vienoda visiems Kauno daugiabučių namų gyventojams. Nustatydama centralizuoto vandens tiekimo dvi skirtingas kainas Komisija pažeidė vartotojų teises, įteisino kryžminį nuostolių subsidijavimą, į vandens tiekėjo sąnaudas (atsiskaitant bute) įtraukė tiekėjo technologinius nuostolius, atsirandančius ne jo nuosavybės ribose ir ūkinės veikos ribose.
Nurodoma, jog teismas nepasakė dėl argumento, jog nuotekų tvarkymo kaina nieko bendro negali turėti su vandens apskaitymo būdu, todėl dviejų nuotekų tvarkymo kainų nustatymas yra nepagrįstas. Taip pat teismas nepasisakė dėl nepagrįsto ir neteisėto Komisijos aiškinimo priežasčių, dėl kurių yra nustatytos skirtingos vandens tiekimo pardavimo kainos atsiskaitant įvade ir bute, išdėstytų 2006 m. balandžio 27 d. rašte Nr. R2-490 pareiškėjui.
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Mano, jog teismas teisingai aiškino Civilinio kodekso nuostatas, kaip suteikiančias daugiabučių namų gyventojams teisę pasirinkti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo vietą. Tuo tarpu pareiškėjas šią sprendimo formuluotę interpretuoja neteisingai, apeliaciniame skunde teigdamas, kad teismas priėmė sprendimą, kuriame nusprendė, kad šaltas vanduo yra bendroji dalinė gyventojų nuosavybė. Pareiškėjo argumentus laiko nepagrįstais ir klaidinančiais teismą, kadangi Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 dalies 2 punkte, detalizuojančiame, kas sudaro bendrąją inžinerinę įrangą, esančią bendrąja daline daugiabučio namo savininkų nuosavybe, aiškiai nurodoma, jog tokia įranga, be kita ko, laikomi daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai. Todėl ir teismas, sprendime aiškindamas minėtas Civilinio kodekso nuostatas, pasisakė dėl daugiabučių namų vandens tiekimo tinklų bendrasavininkų, taip bendrajai dalinei nuosavybei priskirdamas ne vandenį, o vandentiekio tinklus.
Atsakovas teigia, jog pareiškėjas painioja vartotojo teisę įsigyti vandenį kaip prekę, kurią jam vandens tiekėjas tiekia energijos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, ir vartotojo, kaip bet kurio buto savininko, kartu esančio ir bendrosios dalinės nuosavybės subjektu, teisę pasirinkti bendra daline nuosavybe priklausančiais tinklais tiekiamo vandens apskaitos principą. Todėl neteisingai laiko pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomus teiginius, jog teismui nusprendus, kad vanduo yra bendroji dalinė nuosavybė, seka, kad ne vartotojas spręs, kur pirkti vandenį, o bendrijos nariai balsų dauguma, bei nepagrįstai keliamas klausimas, kas bus su vartotojo teisėmis pasirašyti sutartį tiesiogiai su tiekėju.
Atsiliepime pažymima, jog Civilinio kodekso 6.383 str., apibrėžiantis energijos pirkimo-pardavimo sutarties sampratą, numato visas būtinas sąlygas šiai sutarčiai sudaryti su abonentu (vartotoju) - turėti vidaus tinklus, prijungtus prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus energijos apskaitos prietaisus. Civilinio kodekso 6.388 str. 2 dalis numato, kad abonentas moka už faktiškai suvartotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi Civilinis kodeksas leidžia vartotojui sutartyje su vandens tiekėju nustatyti kitokį apmokėjimo už faktiškai suvartotą vandenį skaičiavimo būdą. Išsamų tokių galimybių sąrašą įtvirtina nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 82-3260) 23 str. 1 dalis, nustatanti: „Abonentai (vartotojai) už vandens tiekėjo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito pagal geriamojo vandens apskaitos prietaisų, įrengtų ties tiekimo ir vartojimo riba, rodmenis, jei sutartis nenustato ko kita. (...) Atsiskaityti už geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas daugiabučiuose namuose tiekimo vartojimo riba yra kiekvienas butas ar kita patalpa. Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai turi teisę tiekimo ir vartojimo ribą pasirinkti įvade, sudarydami rašytinį visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš to įvado, susitarimą, ir tai numatydami sutartyse su vandens tiekėju“.
Atsižvelgiant į tai, pažymi, jog teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad teisės aktai nereglamentuoja (išskyrus 1996 m. lapkričio 22 d. Statybos ir urbanistikos ministro Įsakymu Nr. 172 patvirtintas Vandentvarkos ūkio naudojimo taisykles) atsiskaitymo pagal įvadą galimybių ir tvarkos, tačiau ir nedraudžia tokio bendrasavininkų teisių įgyvendinimo būdo. Atsakovas atmeta pareiškėjo argumentus dėl Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (Žin., 1998, Nr. 43-1173) nuostatų, neva, aiškiai reglamentuojančių, kur ir kaip vykdoma apskaita su vartotoju (anot pareiškėjo išimtinai pagal butų skaitiklių parodymus). Vyriausybės nutarimas numatė, kad nesant butuose apskaitos prietaisų, mokestis už vandenį bus skaičiuojamas pagal savivaldybių normas ir 2.1 punkte įtvirtino terminą iki 1999 m. gruodžio 31 d. įrengti šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus butuose. Kaip konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, minėtas nutarimas reglamentuoja apmokėjimą už vandenį, kurį suvartoja konkretaus buto gyventojai (LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartį c. b. 257-oji DNSB v. UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Vilniaus energija“, Nr. 3K-3-579/2003, kat. 37.1; 37.6; 40.2; 40.5). Tuo tarpu vėliau įsigaliojęs Civilinis kodeksas (taip pat ir nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas) išplečia mokesčio už šaltą vandenį apskaičiavimo principus (ne tik pagal butuose esančių skaitiklių rodmenis). Atsakovas pažymi, kad Komisija nereguliuoja pareiškėjo skundžiamo nutarimo įgyvendinimo tvarkos, t. y. Komisija neįpareigoja butų savininkų būtinai pirkti vandenį per daugiabučių namų savininkų bendrijas. Pabrėžiama, kad pareiškėjas, cituodamas minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003, bando jam naudinga linkme interpretuoti joje pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimus. Šioje byloje Teismas nepasisakė dėl to, pagal kieno rodmenis (butų apskaitos prietaisų ar pagal namo įvadinio skaitiklio) gyvenamuosiuose namuose gali būti nustatomas mokestis už vandenį, o tik nustatė iki kokios ribos vandens tiekėjas turi pareigą tiekti vandenį, t. y. galutinis vandens tiekimo taškas turi būti konkretus butas, todėl sutarties sąlygos, pagal kurias energijos pardavėjas energiją tiekia tik iki energijos įvado, žyminčio pardavėjo ir pirkėjo tinklų nuosavybės atribojimą, pažeidžia vartotojų teises ir yra nesąžiningos.
Dėl vartotojų galimybės pirkti vandenį daugiabučio namo įvade atsakovas nurodo, jog neteisingi ir pareiškėjo tvirtinimai, kad Komisijos nutarimas, numatantis daugiabučio namo vartotojus atsiskaitančius namo įvade, prieštarauja pačios Komisijos metodikai ir yra naikintinas. Komisija skundžiamu Nutarimu nustatė dvejopas kainas: šalto vandens ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo įvade, bei šalto vandens ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo bute. Šios sąlygos tik išplečia vartotojų teises ir yra jiems palankesnės - jos leidžia daugiabučių namų butų savininkams, įgyvendinantiems savo teises per bendrijas ir perkantiems vandenį daugiabučio namo įvade, įsigyti jį pigiau. Vartotojų klasifikavimas pareiškėjo minimos Komisijos 2001 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 119 patvirtintos Šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymo metodikos (toliau - Metodika) 36 punkte nėra ir negali būti pagrindu apriboti daugiabučių namų gyventojų galimybę pirkti vandenį namo įvade, atsižvelgiant į tai, jog tokią galimybę suteikia Civilinis kodeksas. Detalesnis jos reglamentavimas pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 str. 1 dalį.
Dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų, atsakovas sutinka su teismo konstatavimu, jog Vandens įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, turi padengti vandens naudotojai. Remdamasi minėtų teisės aktų bei Metodikos nuostatomis, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainas skaičiuoja vadovaudamasi būtinųjų sąnaudų nustatymo ir susigrąžinimo principais. Visos būtinosios šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei pardavimo paslaugos sąnaudos įvertinamos galimose paslaugos pirkimo vietose, taip pat daugiabučio namo įvade ir bute, pagal suskaičiuotas sąnaudas nustatoma kaina.
Pareiškėjo atstovas, palaikydamas apeliacinį skundą, prašo jį patenkinti skunde nurodytų argumentų pagrindu.
Atsakovo atstovai prašo apeliacinį skundą atmesti dėl atsiliepime į jį nurodytų motyvų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2006 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 03-18 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų“ suderino UAB „Kauno vandenys“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei pardavimo dvejopas kainas: šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo bute, kainas ir šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas įvade, kainas.
Pareiškėjas, kaip vartotojų teisių gynimo organizacija, veikianti Asociacijų įstatymo pagrindu (b. l. 18) ir turinti teisę atstovauti jos narių, Kauno gyventojų, interesams (Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), mano, jog šis atsakovo nutarimas neteisėtas dėl to, jog:
- atsakovas neturi teisinio pagrindo derinti šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas įvade, kainų, nes toks vandens suvartojimo apskaitos būdas neteisėtas iš esmės;
- ginčijamas kainos nustatymo ekonominis pagrįstumas, kai vanduo apskaitomas įvade.
Dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas įvade, kainų derinimo teisėtumo iš esmės
Remiantis kainų įstatymo (1998 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. VIII-927 redakcija) 2 straipsniu, Lietuvos Respublikoje veikia:
1) valstybinių valdymo organų reguliuojamos kainos;
2) rinkos kainos.
Kainų įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija derina šalto vandens kainas, įvertindama būtinas sąnaudas pagal Komisijos patvirtintą metodiką.
Vandens įstatymo (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-1388 redakcija), kurio taikymas apibrėžiamas 2 straipsnyje - jis taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie valdo, naudoja ar saugo Lietuvos Respublikoje esančius vandens telkinius ir juose esantį vandenį nepaisant jų paskirties bei nuosavybės formų, 31 straipsnyje įtvirtintas sąnaudų susigrąžinimo principas - patirtas sąnaudas teikiant vandens paslaugas turi padengti vandens naudotojai. Vandens paslaugos, remiantis šio įstatymo 3 straipsnio 35 dalimi, - paslaugos, susijusios su paviršinio arba požeminio vandens išgavimu, saugojimu, užtvenkimu, kokybės gerinimu, tiekimu, nuotekų surinkimu, valymu ir šalinimu.
Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad abonentas moka už faktiškai suvartotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Vertinant tokį teisinį reglamentavimą, pažymėtina, jog Civilinis kodeksas nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nustatyti kitokios faktiškai suvartotos energijos apskaitos (tarpusavio teisių ir pareigų) laikantis jų nustatymui taikytinų principų, įtvirtintų Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 2 dalyje.
Atsižvelgiant į tai vertintini ir pareiškėjo argumentai, kad remiantis Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.4 punktu gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina savivaldybės, todėl atsakovas šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo gyventojams pagal vandens apskaitomą įvade kainų derinti neturėjo teisinio pagrindo.
Kadangi Civilinis kodeksas nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nustatyti kitokios faktiškai suvartotos energijos apskaitos (tarpusavio teisių ir pareigų) laikantis jų nustatymui taikytinų principų, įtvirtintų Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 2 dalyje, šalto vandens tiekimo kaina pagal apskaitą įvade vertintina kaip alternatyvi (viena iš galimų), taikytina civilinių teisinių santykių subjektų susitarimu, t. y. nestandartinė sąlyga Civilinio kodekso 6.187 straipsnyje nurodytos jos sampratos prasme. Tuo tarpu Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ 1.4 punkte minimi mokesčio nustatymo būdai taikytini sudaromose sutartyse apibrėžiant standartines vartojimo sutarčių sąlygas (Civilinio kodekso 6.185 straipsnis).
Dėl tokio teisės aiškinimo, konstatuotina, jog atsakovas priėmė teisėtą nutarimą, o apeliacinis skundas nepagrįstas.
Dėl kainos nustatymo ekonominio pagrįstumo, kai vanduo apskaitomas įvade, ginčijimo
Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, administraciniai teismai, spręsdami ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, patikrina, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Atsižvelgiant į tai, jog viešųjų vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainą pagrindžia būtinosios sąnaudos, susijusios su viešojo vandens tiekimo veikla, be to, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą (tai sudaro sąlygas mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius), derinamos kainos nepagrįstumas turi būti įrodomas šalies, kuri ginčija tokius paskaičiavimus. Dar daugiau, tai turi būti įrodinėjama arba pateikiant teisinius akivaizdžiai neteisėto skaičiavimo argumentus, pvz., pritaikyta įstatymu neleidžiama skaičiavimo metodika, jei tokia yra, arba tam įgaliotų specialistų išvadų pagrindu. Šiuo atveju konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, atitinkančių anksčiau paminėtus kriterijus, kuriais remiantis galima būtų paneigti atsakovo derintų kainų apskaičiavimo pagrįstumą. Todėl ir ši skundo dalis nepagrįsta.
Kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindo nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai: Birutė Janavičiūtė
Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius