Administracinė byla Nr. eAS-776-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02509-2021-4

                Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5; 43.5.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 4-153 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-1103 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo panaikinta Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija) Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigybė; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjui priteisti 1 947 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimo dalį dėl Įsakymo panaikinimo, priėmė skundo dalį dėl 1 947 Eur turtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, atlyginimo priteisimo.

Pagrįsdamas atsisakymą priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Įsakymo panaikinimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Įsakymas laikytinas norminiu administraciniu aktu – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymu ir ginčijamu jo pakeitimu yra patvirtintas Ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašas, skirtas valstybės tarnautojams ir pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims, t. y. jis privalomas visiems šiems asmenims, neišskiriant konkrečių individualiais požymiais apibūdintų asmenų, tai lemia šiuo aktu nustatomų elgesio taisyklių visuotiną, neindividualizuotą pobūdį. Pareiškėjas nėra vienas iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, turinčių teisę abstrakčiu pareiškimu inicijuoti bylą dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro priimto norminio akto teisėtumo ištyrimo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).   

II.

Pareiškėjas V. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 25 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo.

Pareiškėjas nurodo, jog jis neprašė ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį aktą. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su Įsakymo priėmimu. Pareiškėjas Įsakymo neteisėtumą grindžia teisės principų (be kita ko, gero viešojo administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų) pažeidimu, nes Ministerija sprendimą panaikinti pareigybę priėmė jau įvykus konkursui į valstybės tarnybą, šis sprendimas galbūt buvo priimtas šališkai ir siekiant diskriminuoti pareiškėją. Pareiškėjas pabrėžė, jog skunde pirmosios instancijos teismui apžvelgė ir kitus Ministerijos darbuotojų pasisakymus, Ministerijos raštus (gautus 2021 m. kovo 5 d. ir 2021 m. balandžio 28 d.) bei reiškė pretenzijas dėl jų turinio, Ministerijos darbuotojų telefonu pateiktų paaiškinimų ir raštu išdėstytos pozicijos prieštaringumo. Teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės neatsiranda teisė, todėl, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo išnagrinėti minėtas aplinkybes.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 25 d. nutarties motyvais, pažymi, kad administracinio akto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti priteisti žalos atlyginimą, todėl atskirąjį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 25 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. J. skundo dalį dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 4-153 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-1103 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro įsakymo, kuriuo patvirtintas Ministerijos tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, konkrečiai – dėl Įsakymo 1.5 punkto, kuriuo panaikinta Ministerijos Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigybė.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Įsakymą, motyvuodamas tuo, kad Įsakymas yra norminis teisės aktas, o pareiškėjas nėra vienas iš ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, turinčių teisę abstrakčiu pareiškimu inicijuoti bylą dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro priimto norminio akto teisėtumo ištyrimo. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, atskirajame skunde teigia pirmosios instancijos teismo neprašęs ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminį aktą. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėdamas pareiškėjo keliamą ginčą, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su Įsakymo priėmimu.

Nagrinėjamo klausimo kontekste pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės akto priskyrimas prie atitinkamos rūšies administracinių aktų – individualių ar norminių – grupės lemia tokio teisės akto tyrimo procesinę tvarką, inter alia (be kita ko) subjektų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo teisės akto į teismą, ratą. Taigi, nustačius, kad ginčijamas teisės aktas yra norminis administracinis aktas, tai lemia išvadą, jog tokio teisės akto teisėtumas negali būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles – tokio teisės akto teisėtumo patikra galima tik pagal specialiąsias norminių administracinių aktų teisėtumui tirti taikytinas procesines taisykles, įtvirtintas ABTĮ II dalies II skyriaus pirmajame skirsnyje „Pareiškimai (prašymai) ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą“. ABTĮ asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo norminio teisės akto teisėtumo patikros, aspektu iš esmės yra išskirtos dvi norminių teisės aktų teisėtumo patikros rūšys, t. y. kai į atitinkamą administracinį teismą kreipiamasi su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) ir kai prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra susijęs su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.).

Norminis administracinis aktas yra viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013; kt.). 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr., pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-15-438/2020); 6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-8-756/2017). Konstatavus pirmųjų šešių požymių buvimą, konkretus aktas pripažintinas norminio pobūdžio administraciniu aktu, o atitiktis septintajam požymiui yra tokio akto oficialaus galiojimo sąlyga (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-614-968/2019). 

Pažymėtina, jog vertindamas ministrų teisės aktų, priimtų, atliekant tam tikrus viešojo administravimo institucijų struktūros pakeitimus, pobūdį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog tokie teisės aktai yra bendro pobūdžio, adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, orientuoti į ateitį ir skirti taikyti daug kartų, todėl laikytini norminiais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-876-662/2017; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-680-756/2020). Vis dėlto, įvertinus paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose bei nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, matyti, kad skiriasi šių bylų aplinkybės (nesutampa jų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas)). Pirma, minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose Nr. AS-876-662/2017 bei Nr. eAS-680-756/2020 vertintais ministrų priimtais teisės aktais, be kita ko, buvo keičiami institucijų nuostatai, t. y. ne tik institucijos vidinę struktūrą, bet ir bendrą institucijos veiklos tvarką ir sąlygas (pagrindines veiklos taisykles bei kompetencijos paskirstymą) reglamentuojantys aktai. Antra, minėtais ministrų priimtais teisės aktais buvo atliekami ne su šių ministrų kuruojamos srities ministerijų, o su joms pavaldžių institucijų veikla (struktūra, nuostatais) susiję pakeitimai.    

Nagrinėjamu atveju gi, kaip minėta, pareiškėjas ginčą kelia dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro priimto teisės akto, kuriuo keičiamas tik pačios Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašas, o ne Ministerijos (ar kokios nors jai pavaldžios institucijos) struktūra ir (ar) nuostatai. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjų skundus, kuriais, be kita ko, yra ginčijami institucijų vadovų (institucijų steigėjų vadovų) įsakymai dėl tokių institucijų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašų patvirtinimo (jų pakeitimo) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4274-858/2017; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3571-556/2019; 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3486-629/2019; kt.).      

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro Įsakymo turinį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis administracinis aktas yra norminis. Kaip minėta, Įsakymu yra keičiamas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. 4-1103 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“, priimtas, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 9 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjekto administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo subjekto vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo subjekto tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Viešojo administravimo įstatyme taip pat nustatyta, kad visi viešojo administravimo subjektai: 1) teikia asmenims įstatymų nustatytą viešojo administravimo subjekto turimą informaciją; 2) konsultuoja asmenis viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais; 3) vykdo administracinę procedūrą; 4) atlieka viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą (veiklą, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto, turinčio viešojo juridinio asmens statusą, savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą) (kai viešojo administravimo subjektas yra viešasis juridinis asmuo) (2 str. 17 d., 7 str. 1 d. 1–4 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas pavedama atlikti darbuotojams arba valstybės tarnautojams taip, kad šios funkcijos nesudarytų daugiau negu pusės valstybės tarnautojui jo pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytose viešojo administravimo srityse ir ne daugiau kaip pusės valstybės tarnautojo darbo laiko atliekant jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytose viešojo administravimo srityse (7 str. 2 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų funkcijų atlikimas reglamentuojamas vidaus administravimo dokumentuose taip, kad būtų galima aiškiai nustatyti, kurioms valstybės tarnautojų ar darbuotojų pareigybėms šias funkcijas priskirta atlikti (7 str. 3 d.).

Nurodytą Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog veikla, kurią privalo vykdyti visi viešojo administravimo subjektai (Viešojo administravimo įstatymo 7 str. 1 d.), yra reglamentuojama vidaus administravimo dokumentuose, kuriais, be kita ko, užtikrinamas viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas, įskaitant viešojo administravimo subjekto valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog vidaus administravimas visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007; 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-960/2011; 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-784/2014; 2019 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-13-438/2019; išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-662-502/2021; kt.). Vidaus administravimo aktai gali atitikti kai kuriuos norminių administracinių aktų požymius (pagal juos priėmusį subjektą, asmenų, kuriems skiriamas aktas, ratą ir pan.), tačiau, skirtingai nei norminiams administraciniams aktams, vidaus administravimo aktams nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kylantis iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas elgesio taisykles. Vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais (žr., pvz., jau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-226/2013; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-308-261/2018; kt.). Pažymėtina, kad ginčai dėl vidaus administravimo paprastai kyla administracinių teismų kompetencijai įstatymu priskirtoje valstybės tarnybos srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-784/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011; 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012; 2017 m. vasario 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. 4-1103 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (taigi ir pareiškėjo ginčijamas šio įsakymo pakeitimas) yra individualus administracinis aktas, nes yra skirtas Ministerijos struktūriniams padaliniams bei juose pareigas einantiems valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, t. y. uždaram subjektų ratui, nustatant Ministerijos struktūrinių padalinių tarnautojų bei darbuotojų, atliekančių tam tikras funkcijas pagal kompetenciją, pareigybių pavadinimus, lygius, kategorijas, statusą, pareiginės algos koeficientus. Jokių kitų bendro pobūdžio teisės normų aptariamas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. 4-1103 neįtvirtina. Pareiškėjo šioje byloje ginčijamu Įsakymu, keičiant Ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašą, taip pat pakeistos tik atitinkamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-1103 nuostatos, susijusios su tam tikrų pareigybių pareiginės algos koeficientais, bei panaikinta Ministerijos Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigybė. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamam Įsakymui nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, juo nėra išreikšta valstybės valia ir nėra nustatytos visiems asmenims privalomos elgesio taisyklės. Įsakymas yra vidaus administravimo aktas, skirtas išimtinai Ministerijos struktūriniams padaliniams (tarnybiniu (darbo) pavaldumu susijusiems asmenims), t. y. skirtas Ministerijai savarankiškai funkcionuoti, priskirtoms viešojo administravimo funkcijoms įgyvendinti ir žmogiškiesiems ištekliams valdyti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai pareiškėjo ginčijamą Įsakymą kvalifikavo kaip norminį administracinį aktą ir nepagrįstai šiuo pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Įsakymo panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo, naikinama ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo prašymo pareikalauti iš Ministerijos darbuotojų – Teisės departamento Teisės taikymo ir personalo skyriaus patarėjos A. K. bei Įmonių politikos departamento direktoriaus V. R. – paaiškinimus dėl prieštaraujančios jų teiginiams informacijos, nurodytos Ministerijos 2021 m. kovo 5 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ ir 2021 m. balandžio 28 d. rašte „Dėl atsakymų“, bei įvertinti, ar Įsakymas buvo parengtas siekiant diskriminuoti pareiškėją, pažymėtina, kad šioje byloje yra sprendžiamas atsisakymo priimti pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui dalį, o ne atsisakymo pareiškėją priimti į Ministerijos Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigas, pagrįstumas ir teisėtumas. Aptariamas pareiškėjo prašymas yra susijęs su pareiškėjo skundo dėl Ministerijos veiksmų, nepriimant pareiškėjo į Įmonių politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus patarėjo pareigas, nagrinėjimu iš esmės, todėl tokį procesinį prašymą pareiškėjas turėtų (galėtų) reikšti pirmosios instancijos teismui, kurio žinioje yra byla dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjui ir kuriam šia nutartimi yra grąžinamas spręsti pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Įsakymą priėmimo klausimas.  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 25 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. J. skundo reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 4-153 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 4-1103 „Dėl Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Laimutis Alechnavičius

                                        Arūnas Sutkevičius

                                        Dalia Višinskienė