Civilinė byla Nr. 3K-3-434/2011

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-05-3-21373-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 34.3

                            (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. D. ieškinį atsakovams Z. K., notarei O. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl paveldėjimo teisės liudijimo, apskrities viršininko įsakymo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo; trečiasis asmuo – Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas ginčija, kad paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, išduotas 72,36 Lt įmokai, bet ne teisei įsigyti valstybinės žemės sklypą, už kurį ši įmoka sumokėta, paveldėti, yra teisėtas ir pagrįstas, atsižvelgiant į teisinių santykių, iš kurių ši teisė yra kilusi, reglamentavimo ypatumus. Po tėvo E. D. mirties ieškovas paveldėjo gyvenamojo namo ir ūkinių statinių 34/100 dalis ir jam išduotas 1999 m. lapkričio 16 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas; testamentu nepaskirtai 72,36 Lt įmokai, palikėjo 1992 m. birželio 26 d. sumokėtai už išperkamą 600 kv. m namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) paveldėti lygiomis dalimis su atsakove Z. K. 1999 m. lapkričio 16 d. išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas. Ieškovas nurodė, kad palikėjas, sumokėjęs 72,36 Lt už žemę, įgijo teisę ją išpirkti iš valstybės, tačiau dėl mirties nesudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, todėl ieškovas ir atsakovė šią teisę paveldėjo pagal įstatymą. Tokia situacija atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką, kurios 2.3 punkte buvo nustatyta, kad „kai gyvenamojo namo arba sodo namelio savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą ir jis už jį yra užmokėjęs, tačiau pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina testamentiniams arba įstatyminiams įpėdiniams“. Nepaisant tokio reglamentavimo, 1999 m. lapkričio 16 d paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas išduotas dėl 72,36 Lt įmokos paveldėjimo lygiomis dalimis ir tai yra klaida, ieškovo vertinimu, taisytina, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas keistinas. Ieškovas taip pat nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos darbuotojų buvo suklaidintas dėl valstybinės žemės įsigijimo tvarkos, šiems teigiant, jog valstybinę žemę gali pirkti kaip gyvenamojo namo bendraturtis, pateikęs susitarimą dėl išperkamos žemės sklypo dalies, proporcingos pagal testamentą paveldėtai gyvenamojo namo daliai. 2002 m. liepos 23 d. bendraturčių susitarimas, kad ieškovas pirks 204 kv. m, atsakovė – 396 kv. m, sudarytas, nežinant aplinkybės, jog teisė įsigyti valstybinės žemės sklypą ieškovui ir atsakovei perėjo paveldėjimu, t. y. šią teisę jie įgijo kaip paveldėtojai, bet ne kaip gyvenamojo namo bendraturčiai; dėl suklydimo sudarytas ir teisinių padarinių nesukūręs susitarimas pripažintinas negaliojančiu. Ieškovas taip pat laikė klaidingu ir keistinu Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d. įsakymą, nes jame teisė išpirkti žemę atitinkamomis dalimis nustatyta kaip bendraturčiams, bet ne kaip teisės paveldėtojams. Kadangi valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintos sąlygos dėl parduodamo ir perkamo žemės sklypo dydžio buvo pirmiau išdėstytų padarytų klaidų viseto padarinys, tai ieškovas laikė, kad sutarties ir perdavimo–priėmimo akto klaidingos sąlygos taip pat keistinos. Ieškovas prašė: 1) pakeisti Kauno m. 10-ojo notarų biuro notarės 1999 m. lapkričio 16 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (not. reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti, kad J. D. ir Z. K. lygiomis dalimis paveldėjo teisę įsigyti iš valstybės 600 kv. m namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), už kurį 1992 m. birželio 26 d. yra sumokėta 72,36 Lt įmoka grynaisiais pinigais; 2) pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2002 m. liepos 23 d. bendraturčių susitarimą pirkti žemės sklypą; 3) pakeisti Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d. įsakymą Nr. 02-01-3489, nustatyti, kad J. D. ir Z. K. kiekvienam parduodama po 300 kv. m sklypo bendrosios dalinės nuosavybės teise; 4) pakeisti 2003 m. birželio 18 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį (not. reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ir valstybinės žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktą Nr. 535, nustatyti, kad J. D. ir Z. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį, įgijo žemės sklypą (unik. Nr. 1901-0103-0061) adresu: (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nenustatė, kad paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime yra klaida. Nors ieškovas ieškinio pagrindu nurodė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtintos Tvarkos 2.3 punktą, tačiau teismas pažymėjo, jog palikimas atsirado 1999 m. sausio 27 d., t. y. iki šio nutarimo įsigaliojimo, todėl šio nutarimo nuostatų neturėjo būti taikoma, išduodant paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Teismas vertino ieškovo ir atsakovės 2002 m. liepos 23 d. sudarytą susitarimą, kad ieškovas iš valstybės pirks 204 kv. m žemės sklypą, žinodamas, jog paveldėjo 1/2 dalį įmokų ir įgijo galimybę pirkti šią dalį atitinkantį didesnį žemės sklypą. Teismas sprendė, kad iš šalių veiksmų, rengiant sklypo planą ir sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį dėl žemės įsigijimo nelygiomis dalimis, matyti, jog joms buvo žinoma apie tai, kokiomis dalimis įsigys nuosavybėn žemės, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ieškovo ir atsakovės 2002 m. liepos 23 d. sudarytą susitarimą. Kauno apskrities viršininko įsakymas, kurį ginčija ieškovas ir kurio pagrindu sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, priimtas, atsižvelgiant į pirmiau nurodyto įstatymo įgyvendinamojo teisės akto nustatytą Tvarką; Tvarkos 8 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad parduodamų žemės sklypų dydžiai nustatomi pagal gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimus dėl perkamų valstybinės žemės sklypo dalių dydžių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nenurodė teisinio pagrindo Kauno apskrities viršininko įsakymui, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai ir valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktui pakeisti; pagal CK 1.138 straipsnio 7 punktą teismas gina civilines teises, pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, kurie prieštarauja įstatymams. Reikalavimui dėl Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 02-01-3489 pakeitimo teismas taikė ieškinio senatį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis) ir jį šiuo pagrindu atmetė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą. Vertindama byloje nustatytas aplinkybes ir atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija ir nelaikė, kad ieškovas, paveldėjęs 1/2 įmokos dalį, savaime įgijo nuosavybės teisę į tapačią dalį namų valdos žemės sklype, juolab kad tokią aplinkybę jis paneigė, 2002 m. liepos 23 d. gera valia pasirašęs namų valdos bendraturčių susitarimą dėl iš valstybės perkamų žemės sklypo dalių, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį bendrojoje nuosavybėje. Apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino šio susitarimo, taip pat 2003 m. birželio 18 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo, atsakovės Z. K. teismui pateiktos 2002 m. rugsėjo 27 d. nuosavybės teisių į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimo sutarties, pagal kurią motina perleido ieškovui, gavusiam mažesnę palikimo dalį po tėvo mirties, atkuriamą nuosavybės teisę į 491 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabar Kaunas), turinį ir nenustatė, kad ieškovas dėl suklydimo sudarė susitarimą; jis nepateikė suklydimą ar nesąžiningą kitų asmenų elgesį jo atžvilgiu patvirtinančių įrodymų, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (CK 1.5, 1.90 straipsniai). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovo ginčijami administraciniai aktai yra teisėti, sudaryti, nepažeidžiant valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; ieškovui iš anksto buvo žinoma apie šalių sudaromus sandorius; jis turi aukštąjį išsilavinimą, galėjo konsultuotis su teisininkais, tačiau suprato nesudėtingų sandorių ir administracinių aktų sąlygas ir jų turinį; pirmosios instancijos teismas juos aiškino, nepažeisdamas CK 6.193 straipsnyje nustatytų taisyklių.  

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti Kauno  apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl 1964 m. CK 567-602 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo, teismų praktikos nuostatų.  Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatorius ir atsakovė paveldėjo palikėjo sumokėtą įmoką už valstybinės žemės sklypą, bet ne teisę pirkti iš valstybės žemę lengvatinėmis sąlygomis, neatitinka teisės aktų ir teismų praktikos nuostatų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paveldėjimas apibūdinamas kaip universalus palikėjo teisių ir pareigų perėjimas įpėdiniams; paveldėjimo dalykas yra ne tik palikėjui nuosavybės teise priklausantys kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, bet ir kitos jo turtinės teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje S. L. v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-528/2001; 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje V. I. J. ir kt. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1219/2001; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009).  Kasatoriaus ginčijamo 1999 m. lapkričio 16 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo priėmimo metu galiojo Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, kurios 3.6 punkte buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai privačių namų valdos arba sodo namelio savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina įpėdiniams pagal testamentą arba pagal įstatymą; šiuo atveju jiems įskaitoma suma, sumokėta už perkamą žemės sklypą, o kainos skirtumas dėl padidėjusios žemės kainos (įskaitant kainos priedą dėl teritorijos inžinerinės įrangos) papildomai nemokamas. Tapačios nuostatos įtvirtintos ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.3 punkte. Palikėjas, sumokėjęs už išperkamą žemės sklypą grynais pinigais, norminių aktų nustatyta tvarka įgijo teisę įsigyti iš valstybės žemės sklypą, tačiau iki mirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, todėl teisė įsigyti žemės sklypą paveldėjimu perėjo kasatoriui ir atsakovei Z. K. (CK 5.1 straipsnio 1, 2 dalys, 1964 m. CK 567–602 straipsniai). Nors teismai nelaikė, kad tai yra paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime padaryta klaida, nepripažino, jog pažeisti teisės aktai, nes šalys esą vykdė testamentą, tačiau ginčas kilo ne dėl paveldėjimo pagal testamentą, bet dėl testamentu nepalikto palikėjo turto. Be to, kasatorius niekada neteigė ir apeliaciniame skunde nekėlė klausimo, kaip nepagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, kad kasatorius paveldėjo namų valdos žemės sklypo 1/2 dalį; kasatorius nuosekliai teigė, kad paveldėjo teisę įsigyti žemės sklypą, bet ne sklypą ir įmoką.

2. Dėl CK 6.193 straipsnio normų netinkamo aiškinimo ir taikymo, teismų praktikos šiuo klausimu nuostatų. Teismai netinkamai aiškino 2002 m. liepos 23 d. susitarimo turinį, nurodė, kad kasatorius, paveldėjęs 1/2 dalį įmokų turėjo galimybę įsigyti iš valstybės 1/2 dalį žemės sklypo, tačiau 2002 m. liepos 23 d. sudarė susitarimą, jog įsigys 204 kv. m žemės sklypą. Aiškinant sutartį pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, matyti, kad bendraturčių sudarytame susitarime kasatorius neatsisakė paveldėtos teisės įsigyti žemės sklypo 1/2 dalies, nes atsisakydamas pirmiausia turėjo suprasti, jog jis paveldėjo teisę įsigyti šį žemės sklypą. Dėl notarės padarytos klaidos kasatorius nežinojo, kad jis įgijo teisę įsigyti būtent 1/2 žemės sklypo ir šią teisę įgijo kaip paveldėtojas; šias aplinkybes ieškovas sužinojo 2009 m. Dėl to teismai, nepagrįstai konstatavę, kad kasatorius atsisakė savo teisės, pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Nors apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs nepagrįstais skundo argumentus dėl sutarčių aiškinimą nustatančių normų netinkamo taikymo, rėmėsi aplinkybe, kad kasatoriui iš anksto buvo žinoma apie šalių sudaromus sandorius, tačiau šie teismo argumentai nepaneigia aplinkybės, jog kasatorius neatsisakė paveldėtos teisės; teismai neturėjo pagrindo neteisingai interpretuoti susitarimo turinį, nepaisant to, kad šalims iš anksto buvo žinomos susitarimo sąlygos. 

3. Dėl CK 1.90 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo, teismų praktikos šiuo klausimu nuostatų. Teismai, spręsdami dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalo tirti ir vertinti CK 1.90 straipsnio taikymui būtinų sąlygų visumą. Bylą nagrinėję teismai nesilaikė šių taisyklių, nes padarė lakonišką ir glaustą išvadą, kad kasatorius nebuvo suklydęs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu tik tuo atveju, kai teismas konstatuoja suklydimo faktą ir jį laiko esminiu. Šiuo atveju būtina taip pat vadovautis UNIDROIT parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.5 straipsnyje pateiktu esminio suklydimo apibūdinimu. Kasatorius susitarimo sudarymo 2002 m. liepos 23 d. metu nežinojo, kad paveldėjo teisę įsigyti iš valstybės 1/2 dalį žemės sklypo; taigi nežinojo, kad susitarimo metu turėjo teisę pirkti pusę žemės sklypo. Bet koks protingas asmuo tokiu atveju įsigytų didesnį sklypą, nebent nuspręstų jam tenkančią didesnę sklypo dalį padovanoti kitam asmeniui. Šiuo atveju jis neišreiškė valios padovanoti dalį žemės atsakovei. Sandorių sudarymo procese dalyvavę asmenys aiškino, kad kasatorius gali įsigyti žemės tik kaip bendraturtis. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad kasatorius turėjo suprasti nesudėtingų sandorių turinį. Visi asmenys, teigę, kad kasatorius kaip bendraturtis gali įsigyti valstybinės žemės pagal šalims bendrojoje nuosavybėje priklausančias gyvenamojo namo dalis, prisidėjo prie kasatoriaus suklydimo.

4. Dėl valstybinės žemės įsigijimą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką valstybinė žemė galėjo būti įgyta dviem būdais: kaip teisės įsigyti žemės sklypą iš valstybės paveldėtojams ir  kaip žemės sklype esančio namo bendraturčiams. Kasatorius ir atsakovė Z. K. ginčo žemės sklypą įsigijo kaip teisių paveldėtojai, bet ne kaip gyvenamojo namo bendraturčiai; šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad šalys neprivalėjo mokėti už perkamą žemės sklypą, nes užskaityta palikėjo sumokėta įmoka (Tvarkos 2.3 punktas); jie neprivalėjo sudaryti papildomų susitarimų dėl žemės sklypo dalių įsigijimo, nes įgijo teisę įsigyti žemės sklypą tokiomis dalimis, kokiomis atitinkamą teisę paveldėjo. Gyvenamojo namo  bendraturčiai žemę galėjo įsigyti taip, kaip nustatyta Tvarkos 8 punkte.

5. Dėl CPK 331 straipsnio ir teismų praktikos šiuo klausimu nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, taip pažeidė CPK 331 straipsnį, neatsižvelgė į teismų praktikos šiuo klausimu nuostatas. Kolegija nutartyje nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotos aplinkybės, kodėl Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d įsakymas negalėjo būti pakeistas. Kasatorius apeliaciniame skunde nurodė, kad, siekiant pakeisti 2003 m. birželio 18 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties bei valstybinės žemės sklypo perdavimo–priėmimo akto sąlygas, nebuvo būtina panaikinti Kauno apskrities viršininko įsakymą 2003 m. gegužės 26 d.; kasatorius neprašė pripažinti negaliojančiu ginčijamą įsakymą ir įpareigoti priimti naują; pakeitimu būtų greičiau atkurta taika tarp šalių ir iš esmės išspręsta byla bei užkirstas kelias galbūt naujiems ginčams. Šie tikslai atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė notarė O. M. prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus. Ji nurodo, kad 1999 m. lapkričio 16 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas išduotas, remiantis 1999 m. rugpjūčio 30 d. pažyma Nr. 363, kurioje nenurodyta, jog palikėjui E. D. buvo leista pirkti žemės sklypą ir kad ši teisė pereina jo įpėdiniams; joje nurodyta 72,36 Lt įmoka. Notaras negali plečiamai aiškinti pateikto dokumento ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į tokį turtą, kurio nenurodyta pažymoje. Kasatorius yra dalies įmokos paveldėtojas ir įgijo teisę įsigyti dalį žemės sklypo. Palikimo atsiradimo metu galiojo Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, kurio 3.6 punkte buvo nustatyta, kad „tuo atveju, kai privačių namų valdos ar sodo namelio savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą, tačiau pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina testamentiniams arba šaukiamiesiems paveldint pagal įstatymą įpėdiniams. Šiuo atveju jiems įskaitoma suma sumokėta už perkamą žemės sklypą“. Šiame teisės akte, atsakovės vertinimu, nenurodyta, kokiu būdu teisė įsigyti žemės sklypą pereina įpėdiniams, taip pat nenurodyta, kad ši teisė yra paveldima. Valstybinės žemės pardavėjas turi įskaityti įmokas ir kartu suteikti teisę įsigyti žemės sklypą, sudaręs su įmokų paveldėtoju pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl to kasatorius, paveldėjęs 1/2 dalį įmokų, žemės sklypą turėjo įsigyti kaip paveldėtojas, bet ne kaip bendraturtis, tačiau, sudaręs susitarimą dėl perkamo žemės sklypo dalių, įsigijo sklypo dalį, proporcingą paveldėto pagal testamentą gyvenamojo namo daliai. Susitarimas ir pirkimo–pardavimo sutartis sudaryti, esant gyvai šalių motinai; šių sandorių sąlygos aiškintinos faktinės aplinkybės, kad motina 2002 m. rugsėjo 27 d. sutartimi perleido kasatoriui teisę į 491 kv. m žemės nuosavybės teisių atkūrimą, kontekste. 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė Z. K. prašo teismų sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė tuo metu galiojusias paveldėjimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir pagrįstai sprendė, jog kasatorius paveldėjo palikėjo sumokėtą įmoką už valstybinės žemės sklypą, bet ne teisę pirkti iš valstybės žemę; nėra pagrindo sutikti, kad dėl šio turto paveldėjimo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas yra klaidingas. Atsakovė laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl CK 6.193 straipsnio netinkamo taikymo, aiškinant byloje ginčijamų susitarimo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties turinį; teismai pagrįstai laikė, kad šių sandorių turinys aiškus, juose šalių išreikštas ketinimas įsigyti valstybinės žemės tam tikras dalis patvirtintas parašais. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.90 straipsnio netinkamo taikymo ir aiškinimo, teismų praktikos šiuo klausimu ignoravimo taip pat atmestini. Teismai nenustatė, kad kasatoriaus dėl suklydimo sudaryti sandoriai turėtų būti pripažįstami negaliojančiais; kasatorius turi aukštąjį išsilavinimą, galėjo konsultuotis su teisininkais, tačiau į teismą kreipėsi, praėjus beveik dešimčiai metų po to, kai buvo priimtas ginčijamas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas. Tai reiškia, kad kasatorius nesirūpino savo teisėmis ir pareigomis. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tas sąlygas, kurios yra reikšmingos, kai sprendžiama dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teigdamas, kad įgijo teisę pirkti valstybinę žemę kaip paveldėtojas, bet ne kaip bendraturtis, kasatorius netinkamai aiškina Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) Tvarkos 8 punktą, kuriame nustatyta, jog kiekvieno namų valdos bendraturčio perkamos žemės dalis nustatoma, remiantis bendraturčių rašytiniu susitarimu. Taigi rašytinis susitarimas yra nukreiptas į ateitį – bendraturčių valiai dėl būsimo žemės pirkimo iš valstybės sandoriui patvirtinti; bendraturčiams nesusitarus, taikomas formalusis kriterijus, pagal kurį iš valstybės perkamos žemės sklypo dalys nustatomos pagal bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį. Žemės sklypą iš valstybės šalys įsigijo kaip namo bendraturčiai, sudarę susitarimą dėl žemės sklypo dalių.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus. Atsakovas nurodo, kad kasatorius ir atsakovė Z. K., kaip testamentu paveldėto nelygiomis dalimis (kasatorius –34/100, atsakovė – 66/100 dalys) gyvenamojo namo bendraturčiai, galėjo įsigyti valstybinę 600 kv. m žemę pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką ( 8 punktas);  jie 2002 m. liepos 23 d. sudarė susitarimą dėl perkamo sklypo dalių;  Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d. įsakymas dėl 600 kv. m sklypo bendraturčiams pardavimo, vėliau sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis priimti, atsižvelgiant į šį susitarimą. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Kasatorius klaidingai interpretuoja Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 3.6 punktą. Kasatoriui ir atsakovei Z. K. kaip įpėdiniams, perkant valstybinę žemę, buvo įskaityta palikėjo sumokėta įmoka. 1999 m. lapkričio 16 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas išduotas dėl įmokos paveldėjimo lygiomis dalimis; kasatorius ir atsakovė neįgijo nuosavybės teisės į 1/2 dalį namų valdos žemės sklypo. Kita vertus, šį argumentą kasatorius paneigė, 2002 m. liepos 23 d. sudaręs susitarimą dėl perkamų valstybinės žemės dalių, kurios atitiko gyvenamojo namo dalį bendrojoje nuosavybėje. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad dėl suklydimo sudarytas susitarimas pripažintinas negaliojančiu; Kauno apskrities viršininko administracija tinkamai išaiškino kasatoriui susitarimo teisinius padarinius; tai patvirtino ir atsakovė Z. K.; bendraturčių valia dėl valstybinės žemės dalių įsigijimo susitarime išreikšta tiksliai, ir nėra pagrindo pripažinti, kad jo turinys atskleistas, pažeidus CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Dėl paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių normų taikymo

Mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą apibrėžiamas kaip paveldėjimas (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Taigi paveldėjimo objektas (palikimas) – tai mirusiojo turtas, paveldėjimo būdu pereinantis jo įpėdiniams. Tai reiškia, kad įpėdiniai paveldi tiek turto, kiek jo turėjo palikėjas. Palikimas atsiranda palikėjo mirties momentu, o įpėdiniai (pagal įstatymą ir pagal testamentą), kad įgytų palikimą, turi jį priimti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Įpėdinis nuosavybės teisę į paveldėtą turtą įgyja nuo palikimo priėmimo momento ir, būdamas paveldėto turto savininkas, turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymo, kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

Taigi turto įgijimas nuosavybėn paveldėjimu yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Dėl to paveldėto turto teisinis statusas nustatomas, remiantis paveldėjimą ir nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad iš paveldėjimo teisinių santykių kylančių teisių prigimtį ir esmę lemia paveldėjimo teisinių santykių specifika, t. y tai, kad: 1) paveldėjimas yra fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimo mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams būdas; 2) palikėjui mirus, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui, neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas; 3) neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; 4) kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos  Nr. 3K-3-609/2008). Toks paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimas iš esmės atitiko 1964 m. CK normas.

Bylos duomenimis, palikėjas E. D. už išperkamą namų valdai (duomenys neskelbtini) naudojamą valstybinę 600 kv. m žemę 1992 m. birželio 26 d. sumokėjo 72,36 Lt; po palikėjo  mirties kasatorius ir jo sesuo atsakovė Z. K. šias lėšas paveldėjo pagal įstatymą ir jiems šiam turtui paveldėti išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas (b. l. 41). Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai sprendė, jog kasatoriui ir atsakovei paveldėjimu galėjo pereiti teisė išpirkti žemę, bet ne palikėjo sumokėti pinigai už iš valstybės išperkamą žemę. Minėta tai, kad paveldėjimas yra universalus palikėjo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Šiuo atveju palikėjo pareikštas prašymas išsipirkti iš valstybės naudojamą namų valdos žemės sklypą yra turtinio pobūdžio, o jo sumokėta 72,36 Lt įmoka yra savarankiškas turtas. Jei jis nepaliktas testamentu, perėjo kasatoriui ir atsakovei Z. K. kaip įpėdiniams pagal įstatymą. Vis dėlto paveldėtos lėšos įpėdiniams įgijo nevienareikšmę prasmę, todėl teisėjų kolegija toliau nutartyje pasisako dėl teisinių santykių, iš kurių kilo palikėjo teisė išpirkti valstybinę žemę, reglamentavimo ypatumų ir kasatoriaus argumentų šiame kontekste.

Dėl teisės paveldėti statinio savininko teisę išpirkti valstybinę žemę, už kurios išpirkimą palikėjas sumokėjo įmoką

Pagal ginčijamo apskrities viršininko administracinio akto priėmimo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio paskirčiai valstybinė žemė miestuose ir kaimuose parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija) buvo nustatyta, kad nutarimu patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka taikoma, perduodant nuosavybėn neatlygintinai naudojamus privačių namų valdų žemės sklypus pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą. Tvarkos  8 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu. Bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Ši Tvarkos nuostata reiškia, kad bendraturčių dalys bendrojoje žemės sklypo nuosavybėje nustatomos proporcingai jų turimai gyvenamojo namo ar kito pastato daliai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės normų, reglamentuojančių gyvenamojo namo bendraturčio perkamos gyvenamajam namui eksploatuoti suformuoto žemės sklypo dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo klausimus, aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-76/2006; kt.). 

Tvarkos 2.3 punkte nustatyta, kad kai gyvenamojo namo savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą ir jis perkamo žemės sklypo kainą yra užmokėjęs, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina įpėdiniams pagal testamentą arba pagal įstatymą. Taigi bylą nagrinėję teismai iš esmės teisingai sprendė, kad tokiu atveju turi būti žinoma ne tik tai, kokio dydžio žemės sklypu naudojosi namų valdos savininkas, bet ir tai, kokia apimtimi po jo mirties ši teisė perėjo jo įpėdiniams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Tvarkos 2.3 punkto nuostata, kad už perkamą žemės sklypą užmokėta, reiškia savininko rengimąsi išpirkti valstybinę žemę, t. y. kad jis šią teisę pradeda įgyvendinti. Vadinasi, jeigu savininkas (palikėjas) sumokėjo už perkamą žemės sklypą, bet nesudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, ši palikėjo (savininko) teisė išpirkti valstybinę žemę gali pereiti įpėdiniams kartu su nuosavybės teisės dalyku (pastatu). Tokiu atveju palikėjo sumokėti pinigai yra ir valstybinės žemės išpirkimo teisės įgyvendinimo sąlyga, ir savarankiškas turtas, kuris gali būti paveldimas. Pagal pirmiau nurodytą Vyriausybės nutarimą teisė išpirkti valstybinę žemę saistoma nuosavybės teisės į statinį turėjimo, bet ne mokėjimo prievolės dėl žemės sklypo išpirkimo įvykdymo.

Bylos duomenimis, kasatorius ir atsakovė Z. K. paveldėjo pagal testamentą atitinkamai 34/100 ir 66/100 dalis gyvenamojo namo ir kitų statinių (b. l. 40) ir tapo gyvenamojo namo ir kitų statinių bendraturčiai. Vadinasi, kasatoriui ir atsakovei Z. K. su įgyta statinių nuosavybės teise kaip bendraturčiams perėjo susijusi teisė išpirkti naudojamą privačios namų valdos žemę tokios apimties, kokia jiems tenka pagal bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje į gyvenamąjį namą ir kitus statinius.

Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas turėtų būti keičiamas dėl jame padarytos palikimą nusakančios klaidos.  

Dėl perkamo valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo

Apskrities viršininkas, priimdamas sprendimus, turi vadovautis galiojančiais įstatymais, nepažeisti juose nustatytų reikalavimų. Teismas panaikina  skundžiamą administracinį aktą, jeigu jis  neatitinka įstatymų reikalavimų ar įstatymo lydimųjų teisės aktų.

              Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 buvo įtvirtinti du galimi parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių nustatymo būdai: remiantis rašytiniu bendraturčių susitarimu arba apskrities viršininko sprendimu, priimtu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio dalį, tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesusitaria.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, suformuotoje aiškinant ir taikant šio įstatymo lydimojo teisės akto nuostatas, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio, pažymėta, kad bendraturčių susitarimai dėl naudojimosi namų valdos sklypu tvarkos turi būti vertinami, nes namų valdos sklypų naudotojų teisė pirkti žemės sklypą kildinama iš sklypo naudojimo namų valdos poreikiams, be to, turi būti atsižvelgta į tai, jog, valstybei parduodant namų valdos žemės sklypus, iš esmės keičiasi žemės santykiai, t. y. valstybinės žemės naudojimo santykiai keičiami į namų valdos bendraturčių žemės nuosavybės santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje J. B. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-43; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje  V. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt.,  bylos Nr. 3K-3-86; 2007 m. balandžio mėn. 3 d. nutartis civilinėje byloje J. Ž. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos  Nr. 3K-3-119/2007).

Šioje byloje Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d. įsakymas Nr. 02-01-3489, kuriuo nustatytos išperkamos valstybinės žemės dalys kasatoriui ir atsakovei, priimtas, atsižvelgiant į tai, kad valstybinę žemę siekia išsipirkti gyvenamojo namo bendraturčiai ir kad jie rašytiniu susitarimu nustatė perkamos valstybinės žemės sklypo dalis. 2003 m. birželio 18 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ir valstybinės žemės sklypo perdavimo–priėmimo akto priėmimo metu bendraturčių valia dėl išperkamos valstybinės žemės sklypo dalies nebuvo pakitusi. Susitarime išperkamos valstybinės žemės sklypo dalis buvo nustatyta pagal bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje į gyvenamąjį namą ir kitus statinius. Tokios pat dalys yra nustatytos Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 26 d. įsakymu ir jos atitinka vieną iš Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260  įtvirtintų parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių nustatymo būdų, kai turi būti atsižvelgiama į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio dalį, tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesusitaria. Teisėjų kolegijai išaiškinus, kad teisė išpirkti valstybinę žemę perėjo įpėdiniams kartu su įgytomis nuosavybės į gyvenamąjį namą ir kitus statinius dalimis, teisiškai nepagrįsti ir atmestini kasacinio skundo argumentai dėl administracinio akto neteisėtumo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

              Kasacinio skundo argumentais dėl CK 6.193 straipsnio, CK 1.90 straipsnių pažeidimo iš esmės dėstomi su faktinių aplinkybių nustatymu susiję motyvai ir nurodomos kasatoriaus kaip bendraturčio apsisprendimui sudaryti susitarimą dėl išperkamų žemės dalių turėjusios reikšmės faktinės aplinkybės. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir remiasi faktinėmis aplinkybėmis, kurias yra nustatę žemesnės instancijos teismai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro teisiniai, bet ne faktiniai argumentai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas dėl minėtų normų pažeidimo neatitinka  CPK 346, 347 straipsnių.

              Apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai aptarti byloje esantys įrodymai, pateiktas jų vertinimas ir konstatuota, kokių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadas dėl byloje nustatytų faktų, motyvuotai pasisakyta teisės taikymo klausimais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde nėra suformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas ir dėl CPK 331 straipsnio pažeidimo.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti bylą nagrinėjusių teismų sprendimų (CPK 346 straipsnis)   

Dėl bylinėjimosi išlaidų     

Atsakovė Z. K. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, už kurio surašymą turėjo 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir prašė jas priteisti iš kasatoriaus. Byloje pateiktas atsakovės išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2011 m. birželio 28 d. pinigų priėmimo kvitas, kuriuo patvirtinamas Kauno advokatų kontoros advokatei V. N. sumokėtų 200 Lt faktas (b. l. 210). Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės patirtos išlaidos už advokatės suteiktą teisinę paslaugą, šiai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atitinka Rekomendacijoje nustatytą užmokesčio už tokią paslaugą dydį, todėl atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo tenkina ir priteisia jai iš kasatoriaus 200 Lt atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo.

Iš kasatoriaus Lietuvos valstybei priteistina 92,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. pažymoje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 92,95 (devyniasdešimt du litus 95 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, ir Z. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 (du šimtus litų) Lt bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                         Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas