Civilinė byla Nr. 3K-3-67/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.12.1; 41 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovams M. B., V. N. (pradiniame ieškinyje atsakovais nurodytų V. N. ir J. N. teisių perėmėjui), I. B., V. B., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: antstolė V. M., notarė V. S.-M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos ir jos nuginčijimo klausimai.
Ieškovas E. V. 2002 m. gegužės 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, ir, 2005 m. rugsėjo 26 d. galutinai patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė:
1) pripažinti negaliojančiais 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktą (serija ABC Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl 0,06 ha žemės sklypo ir sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo be varžytynių už 25 000 Lt J. N. ir šio turto 2002 m. gegužės 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą J. N. bei V. N. ir V. B.; taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš V. B. ir jos sutuoktinio I. B. žemės sklypą bei sodo pastatą, priteisti J. N. iš Lietuvos valstybės 25 000 Lt, o V. B. iš J. N. ir V. N. – 44 000 Lt;
2) pripažinti negaliojančiu 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktą (serija ABC Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo be varžytynių M. B.; taikyti restituciją ir priteisti ieškovui iš atsakovo M. B. nurodytą butą, o atsakovui M. B. iš Lietuvos valstybės – 27 000 Lt.
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad, vykdant išieškojimą iš ieškovo E. V., 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktu (serija ABC Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovo V. N. motinai J. N. buvo parduotas 0,06 ha žemės sklypas ir sodo pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), už 25 000 Lt. 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktu (serija ABC Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovui M. B. buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), už 27 000 Lt. Gautos sumos buvo panaudotos ieškovo E. V. skoloms padengti. 2002 m. gegužės 10 d. atsakovo V. N. tėvai J. ir V. N. žemės sklypą su sodo pastatu pardavė atsakovei V. B. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-448-11/2003, pripažino neteisėtais ir panaikino antstolės V. M. 2001 m. gruodžio 10 d. patvarkymą dėl ginčo turto pardavimo be varžytynių skelbimo bei 2002 m. vasario 6 d. patvarkymus, kuriais nutarta laikyti ginčo turtą parduotų J. N. ir M. B.
Ieškovo teigimu, pripažinus nurodytus antstolės patvarkymus, kurių pagrindu buvo surašyti šioje byloje ginčijami turto pardavimo be varžytynių aktai, prieštaraujančiais imperatyviosioms įstatymo normoms, pardavimo be varžytynių aktai yra negaliojantys CK 1.80 straipsnio pagrindu; pripažinus negaliojančiais šiuos turto pardavimo be varžytynių aktus, pagal CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalis taikytina restitucija, kurios taikymas dėl žemės sklypo ir sodo pastato galimas tik pripažinus negaliojančia šio turto pirkimo-pardavimo sutartį, 2002 m. gegužės 10 d. sudarytą J. N. ir jos sutuoktinio V. N. su atsakove V. B. (bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pagrindu – ir su jos sutuoktiniu I. B.); kadangi žemės sklypo su sodo pastatu pardavimo be varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu nuo jo surašymo momento (CK 1.95 straipsnis), tai sutuoktiniai J. ir V. N., sudarydami 2002 m. gegužės 10 d. žemės sklypo ir sodo pastato pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo šio turto savininkai, todėl neturėjo teisės jo perleisti. Be to, ieškovo teigimu, ginčo turtas buvo parduotas pažeidžiant įstatymus: antstolė neįteikė tinkamai raginimo atsiskaityti su kreditoriumi gražiuoju ir taip jis neteko galimybės atsiskaityti; pradėdama vykdyti išieškojimą, antstolė neišaiškino ieškovui teisių ir pareigų, turtas buvo areštuotas jam nedalyvaujant; nors ieškovas turi nebaigtą statyti namą, buvo areštuotas butas, kuriame jis gyvena; antstolė nepasiūlė visiems išieškotojams perimti neparduotą turtą natūra; nebuvo išspręstas jo prašymas dėl ekspertizės turtui įvertinti; butas buvo pasiūlytas pirkėjui, kuris siūlė mažiausią kainą. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad pirkėjai M. B. ir J. N. parduodamą turtą pirko už daug mažesnę nei rinkos kainą, be to, jie pirko turtą jo net neapžiūrėję. Ieškovo teigimu, parduodamo turto kainos akivaizdi neatitiktis turto rinkos vertei teismų praktikoje pripažįstama pirkėjo nesąžiningumo įrodymu. Tvirtindamas, kad pirkėjai yra nesąžiningi, ieškovas laikė, jog, pripažinus pardavimo be varžytynių aktus ir pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija natūra.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: pripažino negaliojančiu 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktą (serija ABC Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl 0,06 ha bendro ploto žemės sklypo ir sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo be varžytynių; pripažino negaliojančiu 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktą (serija ABC Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo be varžytynių M. B.; priteisė iš M. B. ieškovui E. V. butą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisė iš valstybės 27 000 Lt atsakovui M. B., o iš ieškovo E. V. – 27 000 Lt valstybei; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartyje konstatavo antstolės padarytus įstatymo pažeidimus vykdymo procese realizuojant ieškovo turtą. Pažymėdamas, kad pirkimo-pardavimo sutarties kaina neabejotinai yra viena iš esminių tokios sutarties sąlygų, teismas sprendė, kad netinkamas turto įvertinimas bei kiti nurodytoje teismo nutartyje konstatuoti antstolės padaryti imperatyviųjų teisės normų pažeidimai yra pagrindas pripažinti ginčijamus turto pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais. Dėl išdėstytų aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad nurodyta teismo nutartimi jau pripažinti neteisėtais patvarkymai dėl ginčo turto perleidimo, buvę pagrindas ginčijamiems aktams surašyti, teismas pripažino tenkintinu ieškovo reikalavimą dėl 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais.
Spręsdamas restitucijos taikymo galimybės klausimą, teismas nurodė, kad atsižvelgtina į tai, jog už turtą pagal ginčijamus aktus gauti pinigai – 52 000 Lt – buvo panaudoti ieškovo skoloms padengti, ir šią aplinkybę ieškovas pripažįsta, nurodydamas, kad sutinka sumokėti šią sumą. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, teismas darė išvadą, kad, pripažinus ginčijamus aktus negaliojančiais, turėtų būti sprendžiamas restitucijos taikymo klausimas tarp ieškovo ir atsakovų (jo turto pirkėjų J. N., M. B.), o atsakovų sąžiningumo klausimas reikšmingas būtų tik jų ir ieškovo tarpusavio interesų pusiausvyros aspektu. Tačiau teismas pažymėjo, kad jam nekyla abejonių dėl nurodytų pirkėjų nesąžiningumo, nurodydamas, jog vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, kad M. B. dar 2002 m. vasario 5 d. sumokėjo į antstolių kontoros sąskaitą 27 000 Lt, nors prašymą dėl dalyvavimo pirkimo procedūroje jis pateikė tik 2002 m. vasario 6 d., ir nors kitas pirkėjas buvo pasiūlęs didesnę kainą, butas buvo parduotas būtent M. B. Dėl to, teismo nuomone, yra pagrindas manyti, kad dar iki turto pardavimo galėjo būti sutarta dėl turto pardavimo būtent M. B. Nustatęs, kad žemės sklypo su sodo pastatu prieš pirkimą J. N. net neapžiūrėjo, nupirktą turtą, neatlikusi jokių remonto darbų, skubotai perleido už beveik dvigubai didesnę kainą, bei pripažinęs, kad šios aplinkybės patvirtina, jog J. N. suvokė įsigyjanti turtą už nepagrįstai mažą kainą, J. N. veiksmų teismas taip pat nelaikė atitinkančiais sąžiningumo reikalavimą. Pažymėjęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarime nustatyta, jog, pripažinus sandorį negaliojančiu dėl antstolio kaltės, jeigu gautos už parduotą turtą lėšos jau išmokėtos išieškotojams, pinigų suma priteisiama iš antstolių kontoros (nagrinėjamu atveju pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnį – iš valstybės), teismas sprendė, kad, tenkinant ieškinio dalį, susijusią su ginčo butu, ginčo butas priteistinas ieškovui, o iš valstybės M. B. priteistina 27 000 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad tokiu atveju ieškovas nepagrįstai praturtėtų šia suma, nes ja buvo atsiskaityta su jo kreditoriais, bei į tai, kad ieškovas sutinka sumokėti šią sumą, teismas sprendė, kad ji priteistina iš ieškovo valstybei.
Pažymėdamas, kad ieškovo reikalavimas atsakovams I. ir V. B. yra susijęs ne su šalių tarpusavio sutartiniais santykiais, o su turto vindikacija, teismas nurodė, jog pagal bendrąsias taisyklę iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamasis turtas išreikalaujamas tik tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais, o sąžiningumas yra preziumuojamas. Teismo nuomone, į bylą nepateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad nurodyti atsakovai buvo nesąžiningi, priešingai – iš pateiktų paaiškinimų bei įrodymų laikytina, jog jų elgesys atitiko šeimoje susiklosčiusią situaciją, kurią sprendžiant ir buvo įgytas ginčo turtas; jokių neapdairių, aplaidžių ar tyčia atliktų nesąžiningų veiksmų iš atsakovų I. ir V. B. pusės nenustatyta. Teismo vertinimu, nurodytų atsakovų paaiškinimai patvirtina, kad jie buvo nutarę gyventi atskirai, todėl 2002 m. balandžio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė už 86 000 Lt savo turėtą butą, iš kurio pagal pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas turėjo skubiai išsikelti, todėl 2002 m. gegužės 13 d. I. B. už 38 000 Lt įsigijo butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, V. B. – ginčo turtą už 44 000 Lt, abu gyvena atskirai. Taip, teismo nuomone, atsakovai elgėsi pagal šeimoje susiklosčiusią situaciją, tokią įvykių eigą patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, byloje nėra duomenų apie tai, kad, pirkdama ginčo turtą, V. B. žinojo apie ieškovo inicijuojamus teisminius procesus arba kad pirko turtą ne savo būtinoms reikmėms. Teismas laikė, kad negalima teigti, jog vien tai, kad turtas buvo nupirktas iš asmens, kuris prieš tai turtą įsigijo parduodant jį be varžytynių, suponuoja pirkėjo pareigą domėtis ir antstolio vykdymo procese atliktų veiksmų teisėtumu. Teismo vertinimu, priešingai, tai suponuoja pagrįstą manymą, kad turtas, parduotas valstybės įgalinimus turinčio asmens – antstolio, yra parduotas teisėtai ir jo išreikalavimo galimybės dar labiau ribotos, nes tokiam pirkėjui nuosavybės teisė atsiranda ir iš sandorio, ir iš įstatymo. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ši ieškinio dalis netenkintina. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog, pripažinus 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktą dėl žemės sklypo su sodo pastatu negaliojančiu, restitucija natūra negalima, nes turtas perleistas, ieškovui turėtų būti atlyginta šio turto vertė. Tačiau, atkreipęs dėmesį į tai, jog už nurodytą turtą gauti 25 000 Lt buvo panaudoti atsiskaityti su ieškovo kreditoriais, todėl, grąžinus šią sumą ieškovui, jis nepagrįstai praturtėtų, teismas nurodytos sumos ieškovui nepriteisė, kartu pažymėdamas, kad ieškovas neprašo atlyginti konkrečios žalos, padarytos neteisėtais antstolio veiksmais, be to, žala galėjo kilti ne tik dėl pardavimo metu nustatytos kainos ir kainos, už kurią turtas turėjo būti parduotas tinkamo priverstinio realizavimo atveju, skirtumo, todėl ieškovas, manydamas, kad jam padaryta žalos, galėtų reikšti reikalavimą už atsiradusią žalą atsakingiems asmenims atskiru ieškiniu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimi ieškovo E. V. ir atsakovo M. B. apeliacinius skundus atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Spręsdama dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymėjo, kad civilinėje teisėje sąžiningumas daugeliu atvejų preziumuojamas, todėl asmuo, teigiantis, kad kitas asmuo yra nesąžiningas, privalo įrodyti nesąžiningumo faktą. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovui tenka pareiga įrodyti atsakovų I. B. ir V. B. nesąžiningumą, paneigti jų sąžiningumo prezumpciją. Į bylą pateiktų įrodymų pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė nurodytų atsakovų nesąžiningumo sudarant 2002 m. gegužės 10 d. žemės sklypo ir sodo pastato pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo teiginiai apie V. B. ir I. B. nesąžiningumą įsigyjant ginčo sodo sklypą su sodo namu grindžiami tik prielaidomis, samprotavimais, kurie nepagrįsti įrodymais. Atkreipusi dėmesį į tai, kad ginčijamoje 2002 m. gegužės 10 d. ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog J. N. įsigijo parduodamą nekilnojamąjį turtą 2002 m. vasario 18 d. turto pardavimo be varžytynių akto pagrindu, teisėjų kolegija nurodė, kad toks turto įgijimo būdas reglamentuojamas CPK ir yra vienas iš teisėtų nekilnojamojo turto įsigijimo būdų. Remdamasi CK 4.96 straipsnio 4 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija laikė, kad, priešingai nei teigia apeliantas (ieškovas), turto įsigijimas šiuo būdu suteikia didesnių garantijų tiek turto įgijėjo, tiek vėliau sąžiningai turtą įgijusio asmens turtinių teisių apsaugai. Apeliacinio skundo argumentą, kad J. N. ginčo turtą pardavė V. B. per trumpą terminą (tris mėnesius), teisėjų kolegija vertino kaip subjektyvų, nepagrįstą objektyviais kriterijais ir nepatvirtinantį atsakovų I. B. bei V. B. nesąžiningumo. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovai I. B. ir V. B., sudarydami ginčijamą sandorį, privalėjo domėtis, kam priklauso sodo pastate esantys daiktai (betono maišyklė ir kt.), tačiau to nepadarė, taip pat nepatvirtina nurodytų atsakovų nesąžiningumo. Į bylą pateiktą antstolio surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą teisėjų kolegija laikė paneigiančiu ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovė V. B. bei kiti asmenys negyvena ginčo sodo pastate ir kad atsakovė V. B. pirko sodo pastatą ne savo reikmėms.
Pripažinusi pirmosios instancijos teismą pagrįstai konstatavusiu, kad pirkimo-pardavimo santykių, susiklosčiusių dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), šalys yra pardavėjas – skolininkas (ieškovas E. V.), atstovaujamas pardavimo vykdžiusio antstolio, ir pirkėjas – asmuo, įsigijęs šį butą (atsakovas M. B.), bei tinkamai ir nenukrypstamai nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikiusiu restituciją reglamentuojančias materialinės teisės normas, teisėjų kolegija netenkino atsakovo M. B. apeliacinio skundo.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas E. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 2 d. sprendimas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatoriaus teigimu, jis tiek raštu procesiniuose dokumentuose, tiek žodžiu teismo posėdžių metu išdėstė argumentus, patvirtinančius atsakovų V. B. ir I. B. nesąžiningumą sudarant ginčijamą sandorį (atsakovai, privalėję pasidomėti, ar turto įgijimas neginčijamas, ar nepažeidžiamos buvusio savininko teisės, pirkdami sodo sklypą su namu įsigyjamo turto net neapžiūrėjo; sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti; kasatoriaus manymu, pagal faktines bylos aplinkybes (sodo sklype ir name buvo palikta buvusio savininko daiktų) atsakovai I. ir V. B. negalėjo padaryti tokios vienareikšmiškos išvados; atsakovai nenuosekliai aiškino sodo sklypo su namu įsigijimo aplinkybes; atsakovės V. B. pateiktas antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina atsakovės nuolatinio gyvenimo ginčo sodo name (kuris, be to, yra nebaigtas statyti, jame neįvestas vandentiekis, todėl jis netinkamas gyventi) fakto; greitas ginčo žemės sklypo su sodo namu perpardavimas, patvirtinantis, kad atsakovams buvo žinoma apie ieškovo veiksmus (skundo dėl antstolio veiksmų padavimą), atliktus siekiant apginti savo teises; nekilnojamojo turto registro duomenyse sodo sklypo kaina nurodyta 2700 Lt, o sodo namo – 77 629 Lt, todėl pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo ir sodo namo pardavimo kaina (44 000 Lt) nerealiai maža; 2008 m. lapkričio 13 d., t. y. dar nepasibaigus teisminiam procesui dėl sodo sklypo su namu įsigijimo teisėtumo, ginčo turtą atsakovai perleido tretiesiems asmenims). Tai patvirtina, kad ieškovas tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, ieškovo argumentus dėl atsakovų I. ir V. B. nesąžiningumo atmesdamas tuo motyvu, kad pirmiau nurodyti ieškovo teiginiai grindžiami tik prielaidomis, samprotavimais, kurie nepagrįsti įrodymais, ir sprendimą priimdamas vadovaudamasis vien atsakovų priešingais teiginiais, pažeidė procesinės teisės normas (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalis, 185 straipsnį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą).
2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesilaikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Kasatoriaus teigimu, tai, kad pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas (tai konstatuota įsiteisėjusioje Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartyje, kuria panaikintas antstolės V. M. 2001 m. gruodžio 10 d. patvarkymas dėl ginčo turto pardavimo be varžytynių skelbimo ir 2002 m. vasario 6 d. patvarkymai dėl ginčo turto pardavimo J. N. ir M. B.) iš jo buvo paimtas ir perleistas nesąžiningiems tretiesiems asmenims jam priklausantis turtas, o jam ėmusis visų įmanomų teisinių priemonių buvusiai padėčiai atkurti, šis turtas grąžintas tik iš dalies, pažeidžia kasatoriaus teises bei teisėtus interesus ir kartu CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. B. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismų išvados dėl galimo J. N. nesąžiningumo nepaneigia jos (atsakovės) ir I. B. sąžiningumo, nes tiek ji, tiek I. B. dėl šeimoje susiklosčiusių aplinkybių, kurios neleido jiems gyventi kartu viename bute, pardavę savo butą, privalėjo kiekvienas įsigyti būstus, tai ir buvo padaryta. Taigi ginčo turto įsigijimas atsakovės nuosavybėn buvo priverstinis, o ne skubotas. Faktas, kad ginčo turtą J. N. įsigijo turto pardavimo be varžytynių akto (net ir vėliau nuginčyto) pagrindu, savaime negali paneigti vėlesnio šio turto įgijėjo sąžiningumo. Kasatoriaus nuoroda, kad trijų mėnesių terminas, per kurį J. N. perleido ginčo turtą atsakovei, yra pernelyg trumpas, yra tik subjektyvus kasatoriaus vertinimas; be to, ši aplinkybė gali turėti reikšmės tik sprendžiant dėl pardavėjos (J. N.), o ne dėl atsakovės sąžiningumo. Byloje esančiame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole išsamiai detalizuota faktinė padėtis ir paneigta kasaciniame skunde nurodyta, tačiau neįrodyta aplinkybė, kad ginčo name niekas negyvena ir jis yra netinkamas gyventi. Nors kasatorius laiko, kad ginčo turto įsigijimo kaina (44 000 Lt) yra pernelyg maža, tačiau ją pagrindžia turto vertinimo pažyma, kurioje nurodoma, kad 2002 m. vasario 1 d.–20002 m. birželio 1 d. laikotarpiu ginčo turto priverstinio pardavimo atveju tikėtina kaina galėjo siekti 44 800 Lt, o tikėtina rinkos kaina – 56 000 Lt; be to, pats kasatorius 2002 m. rugsėjo 28 d. pareiškime antstolei nurodė, kad pageidauja, jog ginčo turtas būtų parduotas už 40 000 Lt, taip šią sumą laikydamas tinkama turto kaina.
2. CK 1.80 straipsnio 4 dalyje, 4.96 straipsnio 2 dalyje, 6.153 straipsnio 1, 3 dalyse, 6.222 straipsnio 3 dalyje, 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąžiningo trečiojo asmens (įgijėjo) garantijos. Teisingas nurodytų teisės normų aiškinimas ir taikymas laikytinas teisingumo (CK 1.5 straipsnis) principo įgyvendinimu tiek dėl ieškovo, tiek dėl atsakovų, nes visos ginčo šalys pagrįstai gali tikėtis teisingumo, savo teisių ir teisėtų interesų pripažinimo bei gynimo. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ginčo turto kaina buvo 44 000 Lt, o šiuo metu yra 342 404 Lt. Taip, patenkinus kasacinį skundą ir taikius restituciją, kasatoriaus padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėtų, o jos (atsakovės), be kita ko, ir dar keturių asmenų (atsakovės dukters, žento ir dviejų mažamečių vaikaičių) – atitinkamai pablogėtų. Dėl to, net ir patenkinus kasacinį skundą, restitucija neturėtų būti taikoma (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), ir būtent toks sprendimas atitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Byloje nenustatyta pagrindų peržengti ieškovo kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami teisės klausimai, sudarantys kasacijos pagrindą (CPK 346 straipsnis).
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles nustatančių proceso teisės normų taikymo
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą pripažinti I. ir V. B. nesąžiningais sodo žemės sklypo su namu įgijėjais, būtų pažeidę įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal CPK 177 straipsnio 1, 2 dalis įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymuose nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais (tiesiogiai ar per atstovus), liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar tinkamai buvo šalims paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Niekas negali nurodyti teisėjui (teismui), kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. su AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2008 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. su Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2208; ir kt.) pripažinta, kad civilinėje byloje apie įrodymų pakankamumą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.
Įvertinusi kasacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamais kasacinio skundo argumentais kasatorius atitinkamas bylos aplinkybes interpretuoja sau palankia linkme. Tuo tarpu kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad kasaciniame skunde ginčijamas faktines aplinkybes ir jų pagrindu padarytą išvadą – kasatorius (ieškovas E. V.) nepateikė įrodymų, paneigiančių turto įgijėjos V. B. sąžiningumo prezumpciją 2002 m. gegužės 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 44 000 Lt iš J. N. įsigijus sodo žemės sklypą su namu, kurio vertė, nekilnojamojo turto registro įstaigos vertinimu, tuo metu buvo 77 629 Lt – bylą nagrinėję teismai būtų padarę pažeisdami skunde nurodytas CPK nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai V. B. ir I. B., sumokėdami J. N. už sodo sklypą su namu 44 000 Lt, matė, jog ji ginčo turtą įsigijo po neįvykusių varžytynių, 2002 m. vasario 6 d. turto pardavimo be varžytynių aktu. Kasatorius tuo metu siekė parduoti šį turtą savo pasirinktam pirkėjui už 40 000 Lt. Tai patvirtina teismų padarytą išvadą, kad tas faktas, jog atsakovai V. ir I. B. sumokėjo J. N. už ginčo turtą nurodytą pinigų sumą, nerodo jų buvus nesąžiningų. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai taip pat nepatvirtina, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, būtų rėmęsi tik vien atsakovų prieštaringais teiginiais. Spręsdami dėl atsakovų sąžiningumo, teismai įvertino ne tik šalių paaiškinimus, bet ir byloje esančius rašytinius bei kitus įrodymus. Be to, ieškovas, turėjęs pareigą pateikti V. ir I. B. nesąžiningumą patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis), šios pareigos tinkamai neįvykdė. Dėl to pirmasis kasacinio skundo argumentas dėl proceso teisės normų pažeidimo atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos
Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo prezumpcijos principas (CK 1.5 straipsnis), kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus asmens nesąžiningu. Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Asmens nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai atmetė kasatoriaus (ieškovo) argumentus, kad atsakovai I. ir V. B., pagal atlygintinį sandorį iš J. N. įsigydami sodo žemės sklypą su namu, buvo nesąžiningi. Kasacinis teismas yra saistomas šių teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenuginčijus atsakovų sąžiningumo, iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytus atvejus. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai sodo žemės sklypo su namu įgijėjams I. ir V. B. taikė CK 1.80 straipsnio 4 dalyje, 4.96 straipsnio 2 dalyje ir 6.153 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąžiningo įgijėjo interesų gynybą. Teisėjų kolegija atmeta antrąjį kasacinio skundo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad naikinti šią teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Sigita Rudėnaitė
Pranas Žeimys