Administracinė
byla Nr.A4-985-2006
Procesinio
sprendimo kategorija 6.3.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. birželio 2d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės
(kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,
sekretoriaujant Rūtai Šipkauskienei,
dalyvaujant pareiškėjui Vladimirui Matvejevui,
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos atstovei Daliai Cirtautienei,
vertėjai Laurai Liubinavičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjo Vladimiro Matvejevo apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 28 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vladimiro Matvejevo skundą Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, dalyvaujant
trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybai, dėl senatvės pensijos perskaičiavimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė:
I
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2000 m. lapkričio 28 d. skirtos pensijos dydį, perskaičiuojant jį pagal Lietuvos Respublikos
valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas. Nurodė, jog nuo 2000 m. lapkričio 28 d., vadovaujantis
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir
Latvijos Respublikos Vyriausybės susitarimu dėl bendradarbiavimo socialinio
aprūpinimo srityje (toliau tekste – ir Susitarimas), jam paskirta pensija, kuri
šiuo metu yra 304,22 Lt per mėnesį.
Paaiškino, kad sovietiniais metais dirbo Rusijoje, Lietuvoje, Latvijoje. 1995
metais jam paskirta senatvės pensija.
Tuo metu pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, darbdavys buvo Latvijos įmonė. Senatvės pensija paskaičiuota
ir mokama pagal Latvijoje galiojančius įstatymus. Pareiškėjo nuomone,
vadovaujantis Susitarimo 5 straipsniu, kuriame numatyta, kad dirbantiems pagal
darbo sutartį asmenims taikomi šalies, kurioje jie dirba įstatymai, bei 11
straipsniu, kuris nurodo, kad asmenims, kurie turi kelių šalių teritorijoje
įgytą stažą, senatvės pensija apskaičiuojama pagal kiekvienos šalies įstatymus
ir iš jos lėšų proporcingai draudimo stažo, įgyto pagal kiekvienos šalies
įstatymus, ir bendro stažo, įgyto pagal visų šalių įstatymus, santykį, pensija
jam turėjo būti apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymu.
Pažymėjo, kad yra Lietuvos Respublikos pilietis ir jam Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 52 straipsnis laiduoja teisę gauti senatvės pensiją, o 48
straipsnis – socialinę apsaugą nedarbo atveju.
II
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba su
pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas ne tik kad
kreipėsi į teismą praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33
straipsnyje nustatytą terminą, tačiau nepasinaudojo ir Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinta galimybe apskųsti Užsienio
išmokų tarnybos sprendimą VSDF Valdybai, kuri yra ir ikiteisminė ginčų
nagrinėjimo institucija. Dėl ginčo dalyko atsakovas nurodė, kad VSDFV Užsienio pensijų skyriaus 2000 m. gruodžio 27 d sprendimu Nr. 28 pareiškėjui, taikant Lietuvos Respublikos ir Latvijos
Respublikos susitarimą dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje, buvo
paskirta ir pradėta mokėti valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Susitarimo
21 straipsnyje nustatyta, jog asmenims, kurie teisę į pensiją įgyja po šio
Susitarimo įsigaliojimo, mokėti pensiją už visą draudimo stažą, įgytą iki
Susitarimo įsigaliojimo (nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teritorijoje
tas stažas buvo įgytas), įsipareigoja valstybė, kurios įstatymai asmeniui buvo
taikomi šio Susitarimo įsigaliojimo metu. Susitarimas įsigaliojo 1995 m. vasario l d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo Latvijos akcinėje bendrovėje „RV Lat
– Holding“ (nuo 1990 m. rugsėjo 3 d. iki 1996 m. kovo 30 d.). Susitarimo įsigaliojimo dieną pareiškėjui buvo taikomi Latvijos Respublikos socialinio aprūpinimo įstatymai,
todėl už visą draudimo stažą, įgytą iki 1995 m. vasario l d. (t.y. iki Susitarimo įsigaliojimo dienos), senatvės pensiją paskyrė Latvijos Respublikos valstybinė
socialinio draudimo agentūra pagal galiojančius Latvijos Respublikos pensijų
įstatymus. Vadovaujantis pareiškėjo skunde minimu Susitarimo 11 straipsniu
įskaitomas draudimo stažas, įgytas po 1995 m. vasario 1 d., t.y. po Susitarimo įsigaliojimo. Vadovaujantis minėtu Susitarimo straipsniu už stažą įgytą po
Susitarimo įsigaliojimo (t.y. už stažą, įgytą dirbant Lietuvos Respublikoje nuo
1996 m. gegužės 6 d. iki 2000 m. birželio 30 d.), pareiškėjui VSDFV Užsienio
pensijų skyriaus 2000 m. gruodžio 27 d sprendimu Nr. 28 paskirta ir mokama
Lietuvos Respublikos valstybinė socialinio draudimo senatvė pensija. Atsakovo
nuomone, pareiškėjo konstitucinės teisės į socialinę apsaugą nėra pažeidžiamos,
nes senatvės pensija yra skiriama ir mokama už kiekvienus jo socialinio
draudimo metus.
III
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdyba pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad socialinio
draudimo pensijos nuo 1995 m. sausio 1 d. skiriamos ir mokamos vadovaujantis
Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156
patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo
nuostatais. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43
straipsnio 3 dalies nuostatas Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių
konvencijų arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo,
pensija mokama taip, kaip nurodyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. 1995 m. vasario l d. įsigaliojo Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos
Vyriausybės dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje. Pagal Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį ratifikuotos
tarptautinės sutartys yra aukštesnės galios teisės aktai už nacionalinius
įstatymus, todėl netaikyti minėto Susitarimo pareiškėjo atžvilgiu negalima. Kadangi
pareiškėjas Susitarimo įsigaliojimo dieną dirbo Latvijos įmonėje, valstybiniu
socialiniu draudimu buvo draudžiamas Latvijoje. Vadovaujantis Susitarimo 21
straipsnio nuostata, už stažą, įgytą iki Susitarimo įsigaliojimo dirbant
Latvijos, Lietuvos ir Rusijos organizacijose, taip pat už stažą, įgytą Latvijos
teritorijoje po Susitarimo įsigaliojimo, pensiją nuo 1999 m. lapkričio 18 d. pareiškėjui paskyrė Latvijos Respublikos valstybinė socialinio draudimo
agentūra pagal šios šalies įstatymus. Už pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant
Lietuvoje nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2000 m. birželio 30 d., pensiją pareiškėjui paskyrė VSDFV Užsienio išmokų tarnyba.
IV
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m.
lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais
įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas nuo 1987 m. rugpjūčio 12 d. iki 1990 m.
rugpjūčio 31 d. pagal darbo sutartį dirbo Rygos specializuotoje montavimo
valdyboje, o nuo 1990 m. rugsėjo 3 d. iki 1996 m. kovo 30 d. - Latvijos akcinėje
bendrovėje „KU Lat –Holding“ (b.l. 48-49, 51). Nuo 1999 m. lapkričio 28 d.
Latvijos Respublikos valstybinė socialinio draudimo agentūra pagal Latvijos
Respublikos pensijų įstatymą pareiškėjui paskyrė pensiją. Už pensijų draudimo
stažą, įgytą dirbant Lietuvos įmonėse, senatvės pensiją pareiškėjui paskyrė
VSDFV Užsienio pensijų skyrius 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr.28 (b.l.
56).
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ir Latvijos
Respublikos Susitarimą dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje Lietuvos
Respublikos Seimas ratifikavo 1994 m. kovo 31 d., todėl, atsižvelgiant į
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį, Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 3 dalį, sprendžiant kilusį
ginčą dėl senatvės pensijos dydžio, taikytinos ir Susitarimo nuostatos,
tiesiogiai liečiančios ginčo dalyką. Vadovaujantis Susitarimo 21 straipsniu, jei
draudiminis atvejis atsirado po šio Susitarimo įsigaliojimo, tai mokėti
asmeniui senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, ištarnauto laiko pensijas
už visą draudimo stažą, įgytą iki šio Susitarimo įsigaliojimo nepriklausomai
nuo to, kurios šalies teritorijoje tas stažas buvo įgytas, įsipareigoja šalis,
kurios įstatymai šio Susitarimo įsigaliojimo momentu jam buvo taikomi. Kadangi
iš bylos medžiagos matyti, jog Susitarimo įsigaliojimo momentu pareiškėjas
dirbo Latvijos akcinėje bendrovėje „KU Lat – Holding“, jam buvo taikomi Latvijos
Respublikos socialinio draudimo įstatymai. Teisę į senatvės pensiją pareiškėjas
įgijo po Susitarimo įsigaliojimo dienos. Teismas konstatavo, kad senatvės
pensiją pareiškėjui už visą socialinio draudimo stažą, įgytą iki Susitarimo įsigaliojimo,
nepriklausomai nuo to, kurios šalies teritorijoje tas stažas buvo įgytas,
pagrįstai skyrė ir moka Latvijos Respublikos kompetentinga institucija.
Teismo teigimu Susitarimo 21 straipsnyje įtvirtintos taisyklės
yra specialiosios Susitarimo 5 ir 11 straipsniuose įtvirtintų nuostatų
atžvilgiu, todėl pastarosios ginčo atveju netaikytinos. Tokios pozicijos
laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose
(administracinės bylos Nr. A11-409/2004 ir Nr. A7-181-04).
Teismas pažymėjo, kad Tarptautinių sutarčių įstatymo
11 straipsnio l dalyje nustatyta, jog įsigaliojusias Lietuvos Respublikos
tarptautines sutartis mūsų šalies teritorijoje privaloma vykdyti. Jei
įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato
kitokias normas negu mūsų valstybės įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys
šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo,
taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (Tarptautinių
sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias nuostatas, nėra
teisinio pagrindo nesivadovauti Susitarimo nuostatomis ir pareiškėjo atžvilgiu
taikyti tik Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų
įstatymą.
Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, jog pažeidžiamos
jo, kaip piliečio, konstitucinės teisės, garantuojamos Lietuvos Respublikos
Konstitucijos, nurodęs, kad senatvės pensija pareiškėjui mokama vadovaujantis
teisės aktų nuostatomis, atsižvelgiant į įgytą socialinio draudimo stažą.
V
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus
apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas mano, kad
pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pažeisdamas Administracinių bylų
teisenos įstatymo reikalavimus bei jo teises, neišsiaiškino visų bylos aplinkybių.
Teismo sprendime nurodyta, kad po 1995 m. vasario l d. pareiškėjas dirbo Latvijos AB ,,RV Lat –Holding“, nors iš teismui pateikto 2005 m. vasario 24 d. dienos rašto Nr. 83 matyti, kad pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikoje,
Mažeikių mieste, statant naftos perdirbimo gamyklą. Iš to paties rašto matyti,
kad pareiškėjas darbą tęsė, nes šioje įstaigoje dirbo nuo 1987 m. gruodžio 8 d. 2001 m. kovo 15 d. rašte Nr. 112-02/1745 nurodoma, kad nuo 1996 m. sausio 1 d. pareiškėjas jau nebemokėjo socialinio draudimo mokesčių Latvijoje. Apeliantas
nurodo, kad jo atveju turėtų būti taikomas Susitarimo tarp Lietuvos Respublikos
Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės ,,Dėl bendradarbiavimo
socialinio aprūpinimo srityje“ 15 straipsnis, nustatantis, kad, jeigu pensijos,
į kurią asmuo pretenduoja pagal vienos šalies įstatymus netaikant šio
susitarimo 10 ir 12 -14 straipsnių nuostatų, dydis viršija bendrą išmokėtinos
pagal tas nuostatos pensijos sumą, tai tos šalies kompetetinga įstaiga iš savo
lėšų išmoka šiam asmeniui priedą, kurio dydis yra lygus šių dviejų sumų
skirtumui. Apelianto teigimu, dėl minėto straipsnio taikymo jis buvo pasirengęs
pasisakyti pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau į jį, nors ir atvyko į
teismą, nebuvo pakviestas, pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo
53 straipsnį. Tokiu būdu jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti įrodymų
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje numatyta tvarka. Kad
teismas dirba neatsakingai, apelianto įsitikinimu, patvirtina ir faktas, kad teismo
2005 m. lapkričio 28 d. priimtą sprendimą teisėja Rūta Miliuvienė patvirtino
jau 2005 m. lapkričio 24 d. dieną, apie ką byloja spaudas ant pareiškėjui
pateikto sprendimo.
VI
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas
prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti
nepakeistą. Be argumentų, išdėstytų paaiškinimuose pirmosios instancijos
teismui, papildomai nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog teismas
nebuvo susipažinęs su byla ir netinkamai įvertino įrodymus apie pareiškėjo
darbą Lietuvos Respublikos teritorijoje Latvijos akcinėje bendrovėje
„RV-Lat-Holding“ nuo 1987 m. gruodžio 8 d. iki 2001 m. kovo 15 d. Atsakovas pabrėžia, kad, skiriant valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją
pagal galiojantį Susitarimą (už stažą iki Susitarimo įsigaliojimo dienos), nėra
svarbi valstybė, kurios teritorijoje asmuo dirbo pagal darbo sutartį
(Susitarimo 21 straipsnis). Socialinio draudimo stažo, įgyto iki Susitarimo
įsigaliojimo dienos, įskaitymui yra svarbus tik faktas, jog asmuo dirbo pagal
darbo sutartį ir buvo draudžiamas socialiniu draudimu, t.y. taikytina teisė
nustatoma pagal asmens darbinius santykius (Lietuvos Respublikos socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos ir Latvijos Respublikos gerovės ministerijos
išaiškinimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos
Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje
taikymo“ 4 punktas). Kadangi pareiškėjas iki Susitarimo įsigaliojimo dienos (1995 m. vasario l d.) dirbo Latvijos akcinėje bendrovėje „RV-Lat – Holding“ ir už jį Latvijos Respublikos
kompetentingai įstaigai buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, tai senatvės pensiją,
vadovaujantis Susitarimo 21 straipsniu, jam paskyrė ir moka Latvijos
Respublikos valstybinė socialinio draudimo agentūra. Pažymi, kad pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, jog jo atveju turėtų būti taikomas
Susitarimo 15 straipsnis. Norint taikyti šį straipsnį, pareiškėjas turi turėti
minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą pagal Lietuvos
Respublikos įstatymus, t.y. turi turėti teisę į valstybinę socialinio draudimo
senatvės pensiją vien pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymą. Kadangi pareiškėjas yra įgijęs tik 4 metų 4 mėnesių ir devyniolikos
dienų stažą (darbas Lietuvos Respublikoje nuo 1996-05-06 iki 2000-06-30), Susitarimo
15 straipsnis jo atžvilgiu negali būti taikomas.
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą
tretysis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį skundą atmeti, o
Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo,
kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teisme apeliantas
palaikė savo reikalavimą, o trečiojo suinteresuoto asmens atstovė sutiko su
pirmos instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad apeliacinis skundas
nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
VII
apeliacinis skundas atmestinas. Pirmos
instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar naikinti
nėra pagrindo (ABTĮ 57, 81, 86, 87 straipsniai).
Byloje keliama materialinių teisės normų
taikymo ir aiškinimo, paskiriant pareiškėjui valstybinę socialinio draudimo
senatvės pensiją 2000 m. gruodžio 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos Užsienio išmokų tarnybos sprendimu Nr. 28, problema.
Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 41 straipsnis (1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. I-724, įsigaliojusio nuo 1994 m. gruodžio 30 d. redakcija), kurio 4 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų
arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip,
kaip numatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Tokia nuostata galioja
iš šiuo metu, tik Lietuvos Respublikos 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209, įsigaliojusio nuo 2005 m. liepos 1 d. redakcijoje ji perkelta į 43 straipsnio
3 dalį. 1999 m. birželio 22 d. Tarptautinių sutarčių įstatymo Nr. VIII-1248 (taip
pat galiojusio ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 11 straipsnio 1
dalyje įtvirtintas privalomas įsigaliojusių Lietuvos Respublikos tarptautinių
sutarčių vykdymas, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas tokių sutarčių normų
nuostatų prioritetas. Ginčo santykiui taikytina Tarptautinė sutartis – 1993 m. gruodžio 17 d. pasirašytas Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos
Vyriausybės ,,Dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje“, įsigaliojęs 1995 m. vasario 1 d.
Byloje nustatyta, kad skiriant senatvės pensijas
pareiškėjui, šio Susitarimo nuostatos taikytos du kartus, t.y. paskiriant
senatvės pensiją Latvijos Respublikos socialinio draudimo agentūros įsakymu už
visą draudimo stažą, įgytą iki 1995 m. vasario 1 d. (iki Susitarimo
įsigaliojimo, Susitarimo 21 straipsnis) ir 2000 m. gruodžio 27 d. skiriant senatvės pensiją atsakovo sprendimu Nr. 28 už stažą, įgytą Lietuvoje
nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2000 m. birželio 30 d. (Sutarties 11 straipsnis).
Taigi apeliantui paskirtos dvi valstybinės socialinio draudimo senatvės
pensijos. Tačiau jo įsitikinimu, apskaičiuojant senatvės pensiją, atsakovas turėjo
taikyti Susitarimo 5, 11 ir 15 straipsnius ir įskaityti visą jo turimą draudimo
stažą, įgytą ne tik po Susitarimo įsigaliojimo, bet ir iki jo, t.y. iki 1995 m. vasario 1 dienos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apelianto
teiginys – nepagrįstas, nes atsakovas neturėjo pagrindo įskaityti apelianto
įgytą iki Susitarimo įsigaliojimo dienos draudimo stažą jau vien dėl to, kad
šis stažas įskaitytas pensijai gauti Latvijos Respublikos kompetentingos
institucijos sprendimu, kuris galioja ir įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas.
Nei Susitarimas nei Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato atsakovo ir
Lietuvos Respublikos teismų teisės revizuoti kitos valstybės priimtą sprendimą
ir jį naikinti, keisti ar kitaip ignoruoti (ABTĮ 15-20). Susitarime taip pat
nėra numatyta galimybė vienašališkai keisti jo nuostatas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, skirdamas
apeliantui senatvės pensiją, pagrįstai vadovavosi Susitarimo 11 straipsnio
nuostata, nustatančia, kad ,,Kai atsiranda draudiminis atvejis ir asmenys turi abiejų
Šalių teritorijose įgytą draudimo stažą, tai senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo,
ištarnauto laiko pensijos apskaičiuojamos, skiriamos ir mokamos pagal kiekvienos
Šalies įstatymus ir iš jos lėšų proporcingai draudimo stažo, įgyto pagal kiekvienos
Šalies įstatymus, ir bendro stažo, įgyto pagal abiejų Šalių įstatymus,
santykiui“. Kaip jau minėta, senatvės pensiją už laikotarpį iki Susitarimo
įsigaliojimo paskyrė Latvijos kompetentinga institucija, todėl atsakovas turėjo
pagrindą, atsiradus draudiminiam įvykiui po Susitarimo įsigaliojimo (apeliantui
sukakus įstatymo nustatytą amžių), paskirti pensiją už draudimo stažą, įgytą
dirbant Lietuvos Respublikoje nuo 1996 m. gegužės 6 d. iki 2000 m. birželio 30 d. iš Lietuvos Respublikos biudžeto. Toks sprendimas, teisėjų kolegijos
nuomone, - teisėtas ir pagrįstas.
Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ginčijamos
senatvės pensijos paskyrimas pažeidžia jo konstitucines teises į socialinę
apsaugą. Tokios konstitucinės teisės (Lietuvos Konstitucijos 52 straipsnis)
pažeidimu galėtų būti pripažintas senatvės pensijos nepaskyrimas, ir tai tik
tuo atveju, jei teisė gauti įstatymo nustatytą pensiją apribota nepagrįstai
ir/ar neteisėtai.
Procesinių teisės normų, galėjusių įtakoti neteisingo
sprendimo priėmimą, nenustatyta.
Apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo
140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. lapkričio 28 d sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Nijolė
Piškinaitė
Sigita Rudėnaitė
Algirdas Taminskas