Civilinė byla Nr. 2-2020/2014

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00243-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 126.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą civilinėje byloje Nr. B2-598-252/2014 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Džafa“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – VSDFV) kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB ,,Džafa“. Nurodė, kad atsakovas nuo 2012 m. birželio 26 d. nemoka privalomų mokesčių į valstybinio socialinio draudimo biudžetą, įsiskolinimas siekia 20 460,38 Lt. Ieškovo duomenimis įsiskolinimas valstybės ir savivaldybės biudžetams sudaro 13 799,59 Lt. Pagal paskutinį pateiktą 2011 m. balansą atsakovo turtas sudaro 48 876 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 14 895 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas iš vykdomos veiklos negauna pajamų, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais, atsakovo skolos nuolat auga. VĮ Registrų centras duomenimis atsakovas registruoto turto neturi. VĮ Regitra duomenimis atsakovo vardu registruotos penkios transporto priemonės. Todėl ieškovas turi pagrindą kreiptis dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo.

Atsakovas UAB „Džafa“ pateikė duomenis apie tai, kad 2014 m. balandžio 30 d. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2012 metus, iš kurios matyti, kad 2012 metais atsakovas patyrė 145 706 Lt pelną. Automobilių pirkimo - pardavimo sutartys patvirtina, kad atsakovas 2013 metais nupirko 13 automobilių ardymui, 2014 metais nupirko 20 automobilių, 2013 metais nupirko dvi metalines valtis bei pridavė metalo laužo už 114 266 Lt. Atsakovas nurodė, kad įsiskolinimus padengs iki 2014 m. gruodžio 30 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą (b.l. 115-116). Teismas nustatė, kad atsakovas nemoka privalomų mokesčių į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą bei kitų mokesčių į valstybės biudžetą. Iš viešai prieinamų dokumentų matyti, kad atsakovas neteikia finansinių atskaitomybės dokumentų. Paskutinis įmonės balansas pateiktas už 2011 metus, iš kurio matyti, kad įmonė turėjo 48 876 Lt  vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 14 895 Lt. Nekilnojamojo turto atsakovas neturi, jo vardu registruoti penki automobiliai, dviem iš jų įregistruotas areštas. Iš atsakovo gautų duomenų matyti, kad įmonė per 2013 metus ir 2014 metų aštuonis mėnesius yra investavusi  įgydama turto už 33 700 Lt, o pajamų per 2013 metus gavo 114 266 Lt. Todėl, teismo vertinimu, teigti, kad įmonė yra nemoki, nėra pagrindo, nes ieškovui skola siekia tik kiek daugiau nei 20 000 Lt. Nedidelis įsiskolinimas yra ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas sprendė, kad pagal pateiktus atsakovo duomenis, jis yra pajėgus padengti turimas skolas valstybei ir ieškovui. Atsakovas taip pat nurodė, kad be VSDFV ir VMI turi įsiskolinimus UAB „Tele2“ ir UAB „Bitė“, kurie siekia 2 000 Lt ir už suteiktas reklamos paslaugas skola sudaro 1210 Lt, kitų kreditorių įmonė neturi. Kitų įrodymų, kad įmonė nevykdytų veiklos ar būtų iškeltos bylos dėl skolų prisiteisimo, byloje nėra. Teismas nurodė, kad pateiktų atsakovo dokumentų pagrįstumu neabejoja. Tokiu būdu nėra pagrindų numatytų Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnyje, kuriems esant galima būtų teigti, kad įmonė yra nemoki. Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad atsakovas neatsiliepia į ieškovo raginimus, negali būti pagrindu teigti, jog įmonė yra nemoki.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas VSDFV (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį panaikinti ir iškelti UAB „Džafa“ bankroto bylą (b.l. 118-120). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiama nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina. Apeliantas nurodė, kad tai antroji Panevėžio apygardos teismo nutartis, kuria atsisakoma tenkinti apelianto ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo (pirmoji nutartis priimta 2013 m. spalio 15 d. civilinėje byloje Nr. B2-824-278/2013).
2. Atsakovo finansinė būklė 2011 metais, palyginus su būkle ieškinio pateikimo teismui dienai (2014 m. liepos 3 d.), yra žymiai pablogėjusi. Atsakovo jau vien mokestinės skolos ženkliai viršija pusę į įmonės 2011 metų balansą įrašyto turto vertę, nes atsakovo skola ieškovui sudaro 20 460,38 Lt, o valstybės biudžetui – 13 799,59 Lt. Todėl atsakovas yra nemokus (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
3. Pagrįstų abejonių kelia atsakovo teiginiai, kad UAB „Džafa“ per 2013 metus gavo 114 266 Lt pajamų. Pagal VMI 2014 m. rugsėjo 10 d. pažymas atsakovas iš viso nepateikė nei Metinės pelno mokesčio deklaracijos, nei ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis už 2013 metų mokestinį laikotarpį.
4. Iš Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutarties ir skundžiamos nutarties matyti, kad atsakovo įsiskolinimas ieškovui ir VMI ne tik tęsiasi, bet ir ženkliai didėja, nes atsakovo mokestinės skolos 2013 m. spalio mėnesio duomenimis sudarė 19 443,78 Lt, o ieškinio pateikimo dienai – 34 259,97 Lt. Apelianto teigimu, skolos ir toliau auga, nes atsakovas mokesčių nei VSDFV, nei VMI nemoka.
5. Atsakovas nekilnojamojo turto neturi, o turimų transporto priemonių bei kito turto gali užtekti tik bankroto administravimo išlaidoms padengti, t.y. realiai kreditorių VSDFV ir VMI reikalavimai liks visiškai nepatenkinti, o neiškėlus atsakovui bankroto bylos skolos dar didės.

Atsakovas UAB „Džafa“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

         CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) bei Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalį bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius, tačiau pradedant šį procesą, tai yra iškeliant bankroto bylą, yra labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-842/2008; 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas atsakovui prašė iškelti bankroto bylą dėl įmonės nemokumo, tačiau teismas, tokios būsenos nenustatęs, atsakovui iškelti bankroto bylą atsisakė. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis atsakovo balansu už 2011 metus bei atsakovo paaiškinimais ir į bylą pateiktais duomenimis.

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina, kad pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Įstatymas nenustato jokio termino, kiek turi būti pradelsti įsiskolinimai, svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla. Kita vertus, visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatė, kad pagal 2011 metų balansą, atsakovas turto turėjo už 48 876 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 14 895 Lt, nekilnojamojo turto neturi, o atsakovo vardu registruoti penki automobiliai, dviem iš jų įregistruotas areštas. Taip pat teismas, remdamasis iš atsakovo gautais duomenimis, kad įmonė per 2013 metus ir 2014 metų aštuonis mėnesius yra investavusi įgydama turto už 33 700 Lt, o pajamų per 2013 metus gavo 114 266 Lt, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas yra nemokus, nes jis yra pajėgus padengti turimas skolas valstybei ir apeliantui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia išvada padaryta remiantis didele dalimi deklaratyviais atsakovo teiginiais.

Registrų centras duomenimis atsakovas paskutinę finansinę atskaitomybę yra pateikęs tik už 2011 metus, t. y. atsakovo finansiniai duomenys nei už 2012 metus, nei 2013 metus juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami. Iš pateikto teismui paskutinio sudaryto balanso už 2011 metus matyti, kad atsakovo turimas turtas sudarė 48 876 Lt (ilgalaikis turtas 450 Lt, trumpalaikis turtas 48 426 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 14 895 Lt (b.l. 102). Taigi, pagal pateiktą įmonės balansą už 2011 metus formaliai galima būtų teigti, jog atsakovas yra galimai mokus. Tačiau nustatant atsakovo (ne)mokumą svarbu atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonės finansinė būsena, siekiant tinkamai įvertinti įmonės (ne)mokumą, turi būti analizuojama visų pirma pagal naujausius įmonės finansinius duomenis. Būtent dėl to ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui yra įtvirtinta pareiga pateikti teismui skolininkų ir kreditorių sąrašus, kuriuose atsispindėtų įmonės įsipareigojimų sumos ir jų įvykdymo terminai, taip pat ne tik praėjusių metų finansines ataskaitas, bet ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienos finansinių ataskaitų rinkinį. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pateikė teismui duomenis apie tai, kad 2013 ir 2014 metais nupirkta ir investuota išardymui detalėmis transporto priemonių 114 266,90 Lt sumai (b.l. 40-42, 47-95). Taip pat pateikta metinės pelno mokesčio deklaracijos kopija, atsakovo teigimu, patvirtinanti 145 706 Lt pelno gavimą per 2012 metus (b.l. 43-46). Tačiau pažymėtina, kad atsakovo pateikti duomenys nelaikytini pakankamais dokumentais, išsamiai pagrindžiančiais atsakovo finansinę būklę. Atsakovas nepateikė teismui nei finansinės atskaitomybės dokumentų, nei duomenų apie įmonės turimą turtą (būtent pagal įmonės balansus nustatoma turto vertė, įsipareigojimai - ĮBĮ 2 str. 8 d.). Pateikta teismui 2014 m. balandžio 30 d. sudaryta metinė pelno mokesčio deklaracija už 2012 metus nelaikytina pakankamu įrodymu, patvirtinančiu atsakovo vykdomos veiklos rodiklius, nes joje nėra žymos, kad ji būtų pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai, o iš pastarosios rašto matyti, kad atsakovas nėra pateikęs nei metinės pelno mokesčio deklaracijos, nei ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis už 2013 metų mokestinį laikotarpį (b.l. 123). Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad pagrįstų abejonių kelia atsakovo teiginiai apie tai, jog UAB „Džafa“ per 2013 metus gavo 114 266 Lt pajamų. Minėta, kad atsakovo turimą turtą, įsipareigojimus bei patirtą pelną (nuostolius) iš esmės pagrindžia sudaryta įmonės finansinė atskaitomybė, kurios atsakovas nei už 2012 metus, nei už 2013 metus juridinių asmenų registrui nėra pateikęs.  Be to, tam, jog išsiaiškinti įmonės turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti ne tik pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir vadovautis kitais byloje esančiais įrodymais, pagrindžiančiais pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį, bet ir pagal realią įmonės turtinę būklę. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį yra lyginami įmonės pradelsti įsipareigojimai ir įmonės turimo turto reali vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2514/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2525/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2387 ir kt.).

Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo (ne)mokumo, itin formaliai vertino bylos duomenis, todėl išvada, kad atsakovas yra pajėgus padengti turimas skolas valstybei ir apeliantui, yra labai abejotina. Nors atsakovas prašyme nurodė, kad visus įsiskolinimus padengs iki 2014 m. gruodžio 30 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokių ketinimų realumą. Iš VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenų matyti, kad atsakovo skola apeliantui jau sudaro 21 489,75 Lt, t. y. vis didėja. Taip pat skola didėja ir valstybės, savivaldybių biudžetams bei valstybės pinigų fondams, nes 2014 m. rugsėjo 10 d. atsakovo įsiskolinimas sudarė 14 058,31 Lt (b.l. 124-125). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovui Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-824-278/2013 jau buvo atsisakyta kelti atsakovui bankroto bylą. Iš pastarosios nutarties matyti, kad teismas tuomet atsisakė iškelti bankroto byla, nes neturėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas yra nemokus, be to, jis vykdė ūkinę veiklą, nuo 13 500,44 Lt iki 5 942,89 Lt sumažino įsiskolinimą apeliantui. Tačiau nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad atsakovo įsiskolinimai tiek valstybės, tiek valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams vis tęsiasi ir jie didėja, atsakovas privalomųjų įmokų bei mokesčių nemoka. Be to, nekilnojamojo turto neturi, o turimų transporto priemonių reali rinkos vertė nenustatyta. Taigi, pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos veikti aktyviai ir nesiėmė veiksmų nustatyti tikrąją atsakovo turtinę padėtį klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo metu. Todėl darytina išvada, teismas išnagrinėjo bylą formaliai, nesistengdamas visapusiškai nustatyti realios atsakovo finansinės būklės.

Apibendrinant darytina išvada, kad dėl aukščiau paminėtų priežasčių bylos duomenys neleidžia pakankamai pagrįstai nuspręsti apie faktinę atsakovo mokumo būklę ieškinio pateikimo dienai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įmonių bankrotą reglamentuojančias teisės normas, nes nenustatė klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo teisingam išsprendimui teisiškai reikšmingų aplinkybių - įmonės realaus turimo turto bei atsakovo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydžio bylos dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo dienai, t. y. neatskleidė bylos esmės. Todėl skundžiama nutartis dėl padarytų materialiosios teisės ir proceso teisės normų pažeidimų naikintina. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas bet kuriuo atveju, t.y. net ir pats išnagrinėjęs bylą iš esmės negali priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 8 d.), ieškinys atsakovui dėl bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 1 d., 3 p., 338 str.).

Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi imtis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių, kad atsakovas pateiktų visus įrodymus, kurių reikalauja ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis, o prireikus - ir kitų priemonių, numatytų ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir atitinkamai vertinti realaus turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį bei kitas reikšmingas bankroto bylos (ne)kėlimui aplinkybes.  Šiame kontekste pastebėtina, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, jog šios kategorijos bylose teismas turi būti aktyvus. Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad kiekvienas rūpestingas veiklą vykdantis ūkio subjektas, kuriam inicijuojama bankroto byla, turi įstatyminę pareigą teikti visus (o ne pasirinktinai) ĮBĮ nurodytus duomenis, reikalingus teisingam klausimo išsprendimui. Kitoks atsakovo elgesys, t.y. kai tam tikri duomenys apie įmonės finansinę padėtį kelis metus nebuvo teikti valstybės institucijoms, (gal būt) sąmoningai neteikiami ir teismui arba teikiami iškraipyti, gali būti pagrindu ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos ir contra spoliatorem
principo (šaliai atsisakius pateikti įrodymą, preziumuojama,
kad yra nepalankiausias faktas, kurį tas įrodymas būtų įrodęs) taikymui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

           n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Džafa“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas                                                                                          Alvydas Poškus