Administracinė byla Nr. TA-175-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03529-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, (toliau – ir atsakovas) 8 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.       Pareiškėjas nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. buvo neteisėtai kalinamas Pravieniškių 1-ame kalėjime drausmės grupės sąlygomis, dėl to nepagrįstai buvo apsunkintos ir apribotos jo teisės. Tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. TA-592-968/2023 (toliau – ir LVAT sprendimas), kuriuo buvo panaikintas Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2022 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. 7-133 „Dėl nuteistojo perkėlimo į drausmės grupę“ (toliau – ir Įsakymas) – pareiškėjo laikymo drausmės grupės sąlygomis pagrindas. Pareiškėjas stengėsi koreguoti savo elgesį tinkama linkme, pasinaikino visas turėtas nuobaudas, tačiau toks neteisėtas perkėlimas į drausmės grupę sukėlė neigiamus psichologinius ir emocinius išgyvenimus. Teko neteisėtą Įsakymą ginčyti teisme, tai pareikalavo papildomų laiko sąnaudų, sukėlė papildomus išgyvenimus.

2.2.       Pareiškėjas negalėjo pasimatyti su žmona ilgalaikio pasimatymo metu, jam buvo leidžiami tik trumpalaikiai pasimatymai, iš pareiškėjo buvo reikalaujama susimokėti baudą, kad būtų perkeltas į paprastąją grupę, tačiau, pareiškėjui neturint pinigų, dėl to jis praleido tiek daug laiko drausmės grupėje. Buvo pablogintos pareiškėjo kalinimo sąlygos, jis neteko teisės naudotis elektros prietaisais, uždrausta pirkti dalį maisto produktų, prarasta galimybė judėti po visą kalinimo įstaigos aukštą, nes jis 22 val. per parą buvo laikomas kameroje, pasivaikščiojimas vyko tik 8 kv. m dydžio kiemelyje, jis negalėjo bendrauti su kitais nuteistaisiais, kasdien sportuoti, žaisti stalo žaidimų, neteko teisės siekti lengvesnės grupės, buvo sugadintas jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikos OASys vertinimo balas, jis neteko galimybės dalyvauti renginiuose, sumažintas jam galimų skambučių kiekis.

2.3.       Pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, jis nepagrįstai buvo kankinamas, buvo suteršta jo reputacija, tai kardinaliai pablogino jo kalinimo sąlygas ir gyvenimo kokybę, sukėlė ilgalaikes neigiamas pasekmes. Pareiškėjui buvo padaryta neturtinė 8 200 Eur žala.

2.4.       Pareiškėjas detalizavo įrodymus, kuriuos prašė teismo išreikalauti – Vilniaus kalėjimo patalpų, pasivaikščiojimo teritorijos fotonuotraukas, iš kurių matyti nuteistųjų (laikomų paprastojoje grupėje pusiau atviro tipo sąlygomis) laikymo sąlygos, kameros, kurioje pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, fotonuotraukas, pareiškėjo charakteristiką, Įsakymą (jis patvirtina, kad pareiškėjas buvo į drausmės grupę perkeltas iš pusiau atviro tipo paprastosios grupės), Vilniaus kalėjimo, Šiaulių kalėjimo ir Tarnybos raštus (atsakymus), kurie patvirtina pareiškėjo psichologinę pablogėjusią būklę, pareiškėjo prašymo dėl pasimatymo suteikimo netenkinimą, pablogintą pareiškėjo teisinę padėtį ir patiriamus nepagrįstus teisių suvaržymus.

3.       Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1.       Pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių 1-ame kalėjime buvo užtikrintos visos teisės aktais nustatytos drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos, taip pat apsipirkimų, pasimatymų skaičius, pasivaikščiojimo trukmė, gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

3.2.       Pareiškėjas nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d., kuomet pareiškėjas buvo perkeltas tęsti bausmės atlikimo į Šiaulių kalėjimą, nuosekliai darė vidaus tvarkos pažeisimus, yra 5 kartus baustas drausminėmis nuobaudomis, tad, net teismui panaikinus Įsakymą, jis vis tiek būtų perkeltas atlikti bausmę į drausmės grupę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas būtų atlikęs bausmę paprastosios grupės sąlygomis. Pareiškėjui 2022 m. rugpjūčio 23 d. atlikus rizikos vertinimą, nustatyta didelė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika, pareiškėjas nesielgė nepriekaištingai ir nerodė tikslingų pastangų siekti individualių resocializacijos tikslų.

3.3.       Pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus yra jo subjektyvus vertinimas, nesudarantis pagrindo kilti žalai. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, byloje nėra duomenų, kad būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kad pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, otrumą žeminančiomis sąlygomis. kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II.

4.       Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5.       Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, nustatančiomis valstybės deliktinės atsakomybės kilimo pagrindus, ir nustatė, kad pareiškėjas Įsakymo pagrindu nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. buvo kalinamas Pravieniškių 1-ame kalėjime drausmės grupės sąlygomis.

6.       Teismas pažymėjo, kad LVAT sprendimu Įsakymą panaikino, nurodęs, jog Vilniaus PN direktorius Įsakymu nutarė perkelti pareiškėją iš paprastosios grupės į drausmės grupę, nes pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, padarytus atliekant bausmę paprastojoje grupėje, per vienerius metus buvo tris kartus skirtos nuobaudos, numatytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio 1 dalyje – 2021 m. birželio 8 d., 2022 m. kovo 2 d. ir 2022 m. kovo 17 d. Šią administracinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad Vilniaus PN direktoriaus 2022 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 28-71 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ nuobauda pareiškėjui buvo skirta nepagrįstai. Kadangi 2022 m. kovo 17 d. pareiškėjui skirta nuobauda buvo neteisėta ir nepagrįsta, tokia nuobauda nesudarė teisinių prielaidų pritaikyti pareiškėjui BVK (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3023 redakcija) 68 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas ir priimti Įsakymą. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog byloje yra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai skiriant nuobaudą pareiškėjui ir tos nuobaudos pagrindu perkeliant asmenį į drausmės grupę.

7.       Teismas vadovavosi BVK nuostatomis, reguliuojančiomis paprastajai grupei ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teises, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir priėjo prie išvados, kad lyginant nuteistojo, atliekančio bausmę paprastojoje grupėje, ir nuteistojo, atliekančio bausmę drausmės grupėje, teises, pastarojo teisės yra labiau suvaržytos – nuteistasis, atliekantis bausmę drausmės grupėje, negali pasirinkti pasimatymo, kuris vyksta neprižiūrint laisvės atėmimo vietų įstaigos atstovui, jo pasivaikščiojimo laikas yra trumpesnis, jis yra laikomas užrakintas kameroje, o ne gyvenamajame aukšte, apribotas jo maisto produktų pirkimas, jis gali nusipirkti tik šviežių vaisių ir daržovių, negali turėti daugumos elektros prietaisų, tokių kaip televizorius, kompiuteris, elektrinis virdulys ir kt., negali turėti periodinių leidinių, stalo indų, stalo žaidimų ir pan. Teismas pripažino neturinčiomis reikšmės aplinkybes, jog visos sąlygos, kuriomis laikomi nuteistieji drausmės grupėje, buvo užtikrintos, nes įstatymas numato, kad drausmės grupėje laikomi nuteistieji pagal laikymo sąlygas yra labiau suvaržyti nei nuteistieji, laikomi paprastosios grupės sąlygomis.

8.       Teismas nustatė, kad nuteistasis iš paprastosios grupės į drausmės grupę gali būti perkeliamas tik motyvuotu sprendimu, nesant tokio sprendimo, jam turi būti užtikrinamos paprastosios grupės atitinkamos sąlygos. Kadangi Vilniaus PN direktoriaus Įsakymas buvo panaikintas kaip neteisėtas, teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nepagrįstai buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis.

9.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl pablogėjusios jo psichologinės ir emocinės būklės, pažymėjęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl to nesikreipė į psichologus, dėl netinkamo OASys vertinimo, nustatęs, kad esant naujiems duomenims, jis gali būti atliktas iš naujo. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentą dėl pareiškėjo nubaudimo drausminėmis nuobaudomis už kitus vidaus tvarkos pažeidimus, už kuriuos bet kokiu atveju asmuo būtų perkeltas į drausmės grupę, nustatęs, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog būtent priimtas neteisėtas Įsakymas lėmė jo tolesnį netinkamą elgesį, tačiau pažymėjo, jog į pareiškėjo elgesį, jam būnant drausmės grupėje, atsižvelgtina vertinant patirtos žalos dydį.

10.       Teismas vadovavosi BVK įtvirtintu bausmės humanizmo principu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, analizavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką bei darė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismo vertinimu, byloje taip pat nebuvo duomenų, kad kalėjime pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, kad jo laikymo sąlygos neatitiko drausmės grupės laikymo sąlygų.

11.       Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo dėl pareiškėjo teismas nenustatė, tačiau sprendė, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis paprastojoje grupėje. Buvo konstatuota, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamų laikymo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Dėl to teismas nusprendė pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, priteisiant pareiškėjui 400 Eur.

III.

12.       Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisiant pareiškėjui 8 200 Eur neturtinę žalą.

13.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog:

13.1.       Skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, neatitinka teismų praktikos, nes neaišku, kuo pagrįstas pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis. Priteista 400 Eur suma neatlygina pareiškėjo patirtų nepatogumų, išgyvenimų. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-54-261/2020 (200 Eur priteista už nepagrįstai sutrumpintą pasivaikščiojimą, įvertinta Lietuvos ekonomika 2016–2017 metais, kuri yra kardinaliai pasikeitusi), atkreipus dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-180-189/2019 (160 Eur priteista dėl sutrumpinto pasivaikščiojimo 2016–2017 metais), Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-165-423/2021 (500 Eur priteista už 30 parų trukusį teisių ir laisvų suvaržymą, manytina, kad skundžiamu sprendimu priteista neturtinė žala yra neadekvati.

13.2.       Teismas taikė netinkamą teisinį reguliavimą, nes BVK 33 straipsnio 4, 5 dalys nustato nuteistųjų, atliekančių bausmę uždaro tipo laisvės atėmimo vietose, teises, o pareiškėjas kalėjo pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoje, tai reguliuoja BVK 34 straipsnis. Teismas neatkreipė dėmesio, kad paprastojoje grupėje kalintis pareiškėjas būtų galėjęs visus pasimatymus vykdyti kontaktiniu būdu (4 pasimatymai, iš jų vienas – asmeninis), o drausmės grupėje – tik vieną iš trijų, taip pat ženkliai skiriasi pasivaikščiojimui skirtas laikas.

13.3.       Pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų (vienintelis pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje be pagrindo), neteisėtai ir nepagrįstai kalinamas drausmės grupėje, pažemintas, atimta galimybė būti perkeltam į lengvąją grupę, todėl teismo nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas neatitinka tikrovės. Iki šiol pareiškėjas nėra sugrąžintas į pusiau atviros laisvės atėmimo vietos paprastąją grupę, iki šiol (gerokai virš 2 su puse metų) jaučiamos Įsakymo pasekmės, todėl nepagrįsta teismo išvada dėl nesamų ilgalaikių neteisėtų veiksmų pasekmių. Pareiškėjo nuomone, jis jau seniai būtų buvęs lengvoje grupėje ir vaikščiojęs trumpalaikių atostogų į laisvę, tačiau kali apsunkintomis sąlygomis be galimybės grįžti į situaciją, buvusią iki neteisėtų veiksmų.

13.4.       Teismas buvo šališkas, neišreikalavo pareiškėjo prašytų išreikalauti įrodymų ir bylą išnagrinėjo pagal atsakovo savanoriškai pateiktus įrodymus.

14.       Atsakovo atstovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15.       Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1.       Nepagrįsta teismo išvada dėl neužtikrintų pareiškėjui laisvės atėmimo vietoje tinkamų laikymo sąlygų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos visos BVK ir Taisyklėse nustatytos drausmės grupei priskirtos nuteistųjų laikymo sąlygos bei atitinkamos teisės. Pareiškėjas buvo skirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę ne pagal individualius požymius, o pagal objektyvius kriterijus ir nėra pagrindo teigti, kad būtent pareiškėjas išskirtinai atrinktas atlikti laisvės atėmimo bausmę į atitinkamą kalėjimą. Vien tai, kad tinkamos kalinimo sąlygos yra užtikrinamos skirtingais būdais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog konkretus įgyvendinimo būdas yra prastesnis už kitą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-10-789/2024). Vilniaus PN direktoriaus Įsakymas savaime neturėjo jokios įtakos pareiškėjo siekiui būti perkeltam į lengvesnę grupę. Kadangi kuomet pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę, jam buvo pritaikytos kitos drausminės nuobaudos, todėl net teismui panaikinus Įsakymą, pareiškėjas būtų perkeltas į drausmės grupę.

15.2.       Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti visą jo reikalaujamą sumą. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Jei apeliacinės instancijos teismas ir nustatytų, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir tai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, atsižvelgiant į pareiškėjo patirto minimalaus diskomforto lygį, teisės pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama satisfakcija nagrinėjamu atveju.

16.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą sutinka su atsakovo atstovo vertinimu, jog Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimas turėtų būti panaikintas ir nurodo, kad svarbiausia byloje tai, jog pareiškėjui drausmės grupė buvo paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, teismas neišreikalavo, o atsakovas nepateikė įrodymų, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis ir apimtis nėra tinkamai įvertinti ir apskaičiuoti. Nors atsakovas nurodo, jog nagrinėjamu atveju pažeistų pareiškėjo teisių pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama satisfakcija, tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tačiau tokiai savo pozicijai pagrįsti nepateikia nei vieno teismo sprendimo (nutarties), priešingai nei pareiškėjas, kuris apeliaciniame skunde pagrindė, jog tokio pobūdžio teisės pažeidimai teismo įvertinti ženkliai didesne pinigų suma.

17.       Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas nurodo, kad administracinėje byloje turimi rašytiniai duomenys sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais. Pareiškėjo apeliaciniame skunde minimi paaiškinimai yra tik bendro bei deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovo atstovas sutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas, o byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad skundžiamame teismo sprendime nurodomi tikėtini pareiškėjo patirti tam tikri nepatogumai realiai negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą. Atsakovo atstovo nuomone, byloje yra visi pagrindai nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

18.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina dėl to, kad be teisinio pagrindo buvo perkeltas atlikti bausmę drausmės grupės sąlygomis nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. Pravieniškių 1-ame kalėjime, atlyginimo priteisimo.

19.       Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad teismo jau yra nustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, skiriant nuobaudą pareiškėjui ir tos nuobaudos pagrindu perkeliant jį į drausmės grupę, pareiškėjas ginčo laikotarpiu drausmės grupės sąlygomis buvo laikomas nepagrįstai, todėl jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis paprastojoje grupėje. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20.       Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė pareiškėjas ir atsakovo atstovas. 

21.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, kad jam turėjo būti priteistas ženkliai didesnis neturtinės žalos atlyginimas, ką patvirtina ir teismų praktika. Teismui nepagrįstai neišreikalavus visų reikšmingų įrodymų ir jų neištyrus, nebuvo galimybės visapusiškai įvertinti, kokią žalą pareiškėjui sukėlė neteisėtas perkėlimas ir laikymas drausmės grupės sąlygomis.

22.       Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad net ir teismui panaikinus Įsakymą, pareiškėjas būtų laikomas drausmės grupės sąlygomis, t. y. nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Byloje yra visi pagrindai nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. 

23.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24.       Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą sieja su jo neteisėtu laikymu drausmės grupės sąlygomis nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. ir dėl to kilusiais teisių suvaržymais bei kitais neigiamais padariniais, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę.

25.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutiniame ir neskundžiamame
2023 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. TA-592-968/2023 konstatavo, jog „<...>Vilniaus PN direktorius Įsakymu nutarė perkelti pareiškėją iš paprastosios grupės į drausmės grupę, nes pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, padarytus atliekant bausmę paprastojoje grupėje, per vienerius metus buvo tris kartus skirtos nuobaudos, numatytos BVK 142 straipsnio 1 dalyje: 2021 m. birželio 8 d., 2022 m. kovo 2 d. ir 2022 m. kovo 17 d. Šią administracinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad Nutarimu, priimtu 2022 m. kovo 17 d., nuobauda pareiškėjui buvo skirta nepagrįstai. Kadangi 2022 m. kovo 17 d. pareiškėjui skirta nuobauda yra neteisėta ir nepagrįsta, tokia nuobauda nesudarė teisinių prielaidų pritaikyti pareiškėjui BVK 68 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas ir priimti Įsakymą. Taigi, Įsakymas ir Sprendimas-2, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas Departamentui dėl Įsakymo panaikinimo, taip pat yra naikintini <...>“.

26.       Todėl šie atsakovo neteisėti veiksmai vertintini kaip nustatyti ir papildomai neįrodinėtini, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, kaip vieną iš būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti CK 6.271 straipsnio taikymo prasme.

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir atmestini atsakovo teiginiai, kad net ir teismui panaikinus Įsakymą, pareiškėjas vis tiek būtų perkeltas į drausmės grupę, kadangi jam buvo taikytos drausminės nuobaudos, remiantis byloje esančia Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. liepos 24 d, pažymoje Nr. RV-22-7172 pateikta informacija. Šie atsakovo nurodyti duomenys nedetalizuoti, be to, į bylą atsakovas nepateikė individualių administracinių aktų, kurie būtų pagrindas perkelti pareiškėją bausmę atlikti (tęsti bausmės atlikimą) drausmės grupės sąlygomis ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2023 m. birželio 28 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d.).

28.       Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju laisvės atėmimo vietos įstaiga atliko neteisėtus veiksmus.

29.       Nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.2 d.). Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Nustatant pareiškėjui priteistinos žalos dydį atsižvelgtina į pažeidimo trukmę, mastą, pažeistas vertybes, kilusias pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes.

30.       Dėl apeliacinių skundų argumentų, kuriais nesutinkama su pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo forma ir dydžiu, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

31.       Pasisakydama dėl pareiškėjo pretenzijų, kad pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo visų reikšmingų įrodymų, kurie pareiškėjo įsitikinimu, patvirtintų neteisėtais veiksmais sukeltą žalos mastą, o rėmėsi iškimtinai atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

32.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teiktuose procesiniuose dokumentuose detalizavo jam kilusių neigiamų pasekmių dėl nepagrįsto laikymo drausmės grupės sąlygomis pobūdį.

33.       Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

34.       Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo patirtai skriaudai kompensuoti pakanka pažeidimo pripažinimo, kaip savarankiško pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo, kadangi nepagrįstas pareiškėjo teisinio statuso pokytis ir su juo susiję suvaržymai pagal savo pobūdį nelaikytini vienkartiniais ar nereikšmingais. Atsižvelgiant į tai, atmetami Lietuvos valstybės atstovo argumentai aptariamu aspektu.

35.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, įprastai patiria neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-87-602/2025; kt.).

36.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas buvo beveik 3 mėnesius laikomas drausmės grupės sąlygomis, į pareiškėjo elgesį, į pareiškėjo argumentus dėl patirtų suvaržymų pobūdžio ir pasekmių. Teismas vertino, kad pareiškėjui priteistinas 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

37.       Pareiškėjas, tvirtindamas, kad priteista kompensacija yra ženkliai nepakankama, nurodo, kad neteisėtas perkėlimas į drausmės grupę sukėlė ilgalaikius neigiamus padarinius, sudarė kliūtis toliau atlikti bausmę lengvojoje grupėje, pareiškėjas be pagrindo patyrė įvairius savo teisių suvaržymus, buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų.

38.       Atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, be kita ko, į tai, kad pats faktas dėl pareiškėjo perkėlimo atlikti bausmę griežtesnėmis sąlygomis savaime lemia reikšmingus pareiškėjo teisių ribojimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pakankamai adekvati ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui priteistinas 700 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

39.       Teisėjų kolegijos nuomone, ši suma yra proporcinga atsakovo atstovo padarytam pažeidimui ir pakankama pareiškėjo patirtai skriaudai kompensuoti. Nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteistas 8 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėtų būti priteista didesnė piniginė kompensacija.

40.       Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo vadovautis pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyta teismine praktika dėl priteistino neturtinės žalos dydžio nustatymo, kadangi nagrinėjama byla nuo nurodytų skiriasi faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Taip pat byloje nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis ir padarė teisės taikymo klaidą, taikydamas BVK 33 straipsnį, o ne BVK 34 straipsnį, kadangi pareiškėjas, kaip jis teigia, paprastosios grupės sąlygomis buvo laikomas pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietoje, o jį perkėlus į drausmės grupę, jis buvo laikomas uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje, kas reiškia, kad pareiškėjo teisių suvaržymai buvo intensyvesni, nei nustatė teismas. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Įsakymo, kuriuo pareiškėjas buvo nepagrįstai perkeltas bausmę atlikti drausmės grupės sąlygomis, t. y. byloje nesprendžiama dėl atsakovo atstovo veiksmų, pareiškėją perkeliant į kito tipo bausmės atlikimo vietą, teisėtumo, todėl aptariami pareiškėjo nusiskundimai atmetami kaip nepagrįsti.

41.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu taikytų ribojimų įtakos jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams ir netinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir padidinant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 700 Eur. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. V . iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Dainius Raižys

        Egidijus Šileikis