VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 1 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
sekretoriaujant Ernestai Perednienei,
dalyvaujant ieškovo atstovei Mildai Verkulevičienei, atsakovui A. D., jo atstovui advokatui Bogdan Chranovskij, trečiajam asmeniui M. S.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui A. D. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo M. S. ir
n u s t a t ė :
Ieškinyje nurodyta, kad 2019-03-26 d. Plytinės g., Vilnius, A. D., vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į Plytinės g. važiavusį dviratininką. Eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovas, kuris apie sukeltą eismo įvykį nepranešė policijai ir pasišalino iš įvykio vietos. ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ buvo sudariusi įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 8393273), kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, todėl ieškovui kilo pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovas išmokėjo iš viso 8 139,47 EUR draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti:
- 4 001,05 Eur turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui;
- 446,98 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai;
- 1 491,44 Eur Valstybiniam socialinio draudimo fondui;
- 2 200 Eur neturinės žalos nukentėjusiam asmeniui. Atsižvelgiant į visas aplinkybes bei vadovaujantis nustatytu teisiniu reguliavimu, ieškovas įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenziniu reikalavimu bei jį pagrindžiančiais dokumentais, tačiau atsakovas pretenzinio reikalavimo netenkino. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 8 139,47 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškovo ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad jis nesutinka su dvigubu žalos atlyginimu nukentėjusiajam. Pažymėjo, kad už įvykį nukentėjusiajam sumokėjo 2 500 Eur. Pažymėjo, kad ieškovas yra įvertinęs per didele suma dviratį, nors internete galima juos įsigyti beveik perpus mažesne suma. Atsakovui kelia abejonių ir daiktų sugadinimas.
Trečiasis asmuo teismui atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsakovas bei jo atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais motyvais.
Ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo tenkintinas visiškai
Iš ieškovo atstovės ir atsakovo bei jo atstovo paaiškinimų bei bylos medžiagos matyti, kad ieškovas su atsakovu 2018-07-09 sudarė įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AMA 8393273, kuria laikotarpiui nuo 2018-07-22 iki 2019-07-21 buvo apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.
Baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-18219-19 2019-08-13 priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.
Baudžiamojoje byloje yra pridėtas bei atsakovo ir trečiojo asmens pasirašytas 2019-08-06 susitarimas dėl nuostolių atlyginimo. Šiame susitarime numatyta, kad trečiajam asmeniui turtinę ir neturtinę žalą atlygina draudimo bendrovė „Compensa“. Atsakovas sutinka atlyginti 2 500 Eur moralinę (neturtinę žalą), o trečiasis asmuo įsipareigoja nereikšti jokių papildomų pretenzijų dėl žalos atlyginimo.
Atsakovo teigimu, jis dvigubai atlyginti žalos neturėtų, kadangi susitarime su trečiuoju asmeniu nebuvo aptartos papildomos sumos.
Pažymėtina, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nustatytas pareigas (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.988 straipsnio 3 dalis). Viena iš pagrindinių vairuotojo pareigų yra tai, kad, įvykus eismo įvykiui, su ja susijęs transporto priemonės vairuotojas (eismo dalyvis) privalo pranešti policijai, taip pat ir nepasišalinti iš eismo įvykio vietos.
Pažymėtina, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Nukentėjusiajam palaikant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo draudiko atžvilgiu, šios aplinkybės turėjo būti nustatytos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu.
Nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo aiškiai nurodyta, kad draudimo bendrovė atlygino turtinę žalą nukentėjusiajam bei dalį neturtinės žalos, o papildomą neturtinę žalą – 2 500 Eur – atlygina atsakovas. Kita vertus, nutarimo, kuriuo baudžiamoji byla nutraukta, atsakovas neskundė, t.y. preziumuojama, kad su jame dėstomomis aplinkybėmis sutiko visiškai.
Konkrečiai nutarime aiškiai nurodyta, kad atsakovas iš eismo įvykio pasišalino. Tai patvirtina nukentėjusiojo M. S. parodymai, liudytojos E. T. parodymai, liudytojos J. K. parodymai. Įtariamuoju apklaustas atsakovas negalėjo paaiškinti, kodėl nepajuto, jog partrenkė dviratininką, pažymi, kad iš įvykio vietos neišvažiavo tyčia, nesiekė slapta suremontuoti automobilio ir pan. Įtariamojo ir nukentėjusiojo susitaikymo protokole aiškiai įvardinta draudimo bendrovės nukentėjusiajam išmokėta žala – 4 001,05 Eur turtinė ir 2 200 Eur neturtinė žala. Atsakovas šios sumos baudžiamojoje byloje neginčijo, jokių abejonių dėl dviračio vertės ar kitų daiktų vertės nekėlė.
Dar daugiau, pažymėtina tai, kad susitarime dėl nuostolių atlyginimo šalimi nebuvo įtraukta draudimo įmonė (ieškovas šioje byloje). Susitarime numatytas pretenzijų atsisakymas tik trečiojo asmens (nukentėjusiojo) dėl žalos atlyginimo. Jeigu šiame susitarime būtų numatyta, kad draudimo bendrovė susitaria pretenzijų dėl žalos atlyginimo įtariamajam nereikšti, atsakovas šiuo motyvu ir dokumentu galėtų remtis nagrinėjamoje byloje.
Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis; Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Draudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis).
TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį, atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, bet tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016, 32 punktas; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017, 23 punktas).
Iš civilinės bei baudžiamosios bylų matyti, kad eismo įvykis įvyko, draudimo bendrovė turėjo teisinį pagrindą išmokėti draudimo išmoką, atlyginant turtinę ir dalį neturtinės žalos nukentėjusiajam.
Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). CK 6.253 straipsnyje įtvirtintos civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygos. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes įstatymai ar šalių susitarimai gali numatyti ir kitokius atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus (CK 6.253 straipsnio 9 dalis). Nukentėjusiojo asmens veiksmai, kai kaip pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės arba visiškai ar iš dalies atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės, be kita ko detalizuoti CK 6.282 straipsnyje. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.
Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta trečiojo asmens, t.y. dviratininko kaltė dėl kilusio eismo įvykio, todėl laikytina, kad kaltė yra tik atsakovo, kurios jis neginčijo taip pat baudžiamojoje byloje.
Civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai yra trinariai, t. y. juose įprastai dalyvauja trys asmenys: už eismo įvykį atsakingos transporto priemonės savininkas (valdytojas), pastarojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu apdraudęs ir šios rūšies draudimo apsaugą suteikęs draudikas (draudimo bendrovė) bei nukentėjęs (žalos patyręs asmuo) – naudos pagal draudimo sutartį gavėjas, dar kitaip vadinamas draudimo išmokos gavėjas. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje reglamentuotas draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo.
Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
Pabrėžtina, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.
Nors atsakovas baudžiamojoje byloje teigė, jog nepajuto transporto priemonės smūgio su dviratininku, tačiau laikytina, kad transporto priemonės vairuotojas suvokė arba turėjo ir galėjo suvokti, kad susidūrė su kliūtimi (šiuo atveju dviratininku), tačiau tyčia arba dėl neatsargumo vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino. Taigi šiuo nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad atsakovas pasišalino iš įvykio vietos, t.y. viena iš TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų ieškovui reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas, [...] sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
Atsakovas civilinėje byloje prašo teismo taip pat sumažinti priteistinos žalos dydį, nurodydamas, kad draudikas išmokėjo nepagrįstai didelę sumą. Iš tiesų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog žala nėra preziumuojama ir aplinkybė, kad draudikas atlygino eismo įvykio vietos draudiko eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą (žr. panašią praktiką bylose dėl Lietuvos draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017). Todėl išmokėtos draudimo išmokos dydžiui nustatyti nepakanka aplinkybės, kad draudikas išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką, turi būti nustatyta, ar tokia išmoka išmokėta pagrįstai ir ar ji atitinka realų nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020).
Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).
Kiekvienoje civilinėje byloje teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas (CPK 180 straipsnis) reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Šioje byloje svarbu pažymėti, kad atsakovas neginčijo ieškovo baudžiamojoje byloje pridėto nuostolių atlyginimo paskaičiavimo. Ieškovas civilinėje byloje pridėjo įrodymus apie šalmo kainą, įvertinant nusidėvėjimą (iš nuotraukos eismo įvykio metu taip pat matyti, kad šalmas buvo geros būklės), taip pat laikrodžio, specializuotos dviratininko aprangos, batų, antbačių kainas, dviračio kainą. Visų daiktų nusidėvėjimas bei liekanos kaina taip pat įvertinta. Pažymėtina, kad atsakovo pridėti skelbimai naudotų tokios markės dviračių pardavimui neįrodo dviračio ženkliai mažesnės vertės, todėl kad žinoma, jog skelbimuose nebūtinai atsispindi daikto rinkos kaina, kadangi kartais pardavėjai, siekdami greičiau parduoti daiktą jį gali parduoti mažesne verte, be to, galimas skirtingas daikto nusidėvėjimas.
Atsakovo teiginiai dėl mažesnės turtinės žalos padarymo iš esmės yra deklaratyvūs (ypač susiję su nukentėjusio drabužiais).
Taigi, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad atitinkamo dydžio draudimo išmoka buvo išmokėta nepagrįstai ar neatitinka realios nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydžio. Ieškovas pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, patvirtinančius išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumą ir realumą, o atsakovui nepakanka vien tik reikšti abejones, jei jis siekia sumažinti atlygintinos žalos dydį. Aplinkybę, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą, atsakovas turėjo pagrįsti ne tik skelbimuose nurodyta naudotų dviračių kaina.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, kad įvykus eismo įvykiui, buvo pasišalinta iš eismo įvykio vietos; dėl eismo įvykio buvo padaryta žala; žala atsirado dėl neteisėtų atsakovui nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės valdytojo veiksmų; atsakovas, kaip neatidus ir nerūpestingas didesnio pavojaus šaltinio savininkas, yra atsakingas už padarytą žalą.
Atskirai pažymėtina, kad atsakovas neginčijo kitų prašomų atlyginti žalos sudėtinių dalių: 446,98 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai, 1 491,44 Eur Valstybiniam socialinio draudimo fondui, 2 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šios anksčiau nurodytos sumos pagrįstos dokumentais, todėl laikytina, kad atsakovui jų nenuginčijus, šioje dalyje yra teisinis pagrindas ieškovo ieškinį tenkinti.
Dėl aukščiau nurodytų priežasčių ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai.
Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Procesinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi šiuo atveju patenkintas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl draudimo išmokos sumos priteisimo, vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsniu, iš atsakovo ieškovui taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.
Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, todėl jam priteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos: 183 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 88, 93 straipsniai).
Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė įrodymų apie patirtas teisinės pagalbos išlaidas, todėl nesant prašymų ir išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų, ieškovo ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo pastarosios nėra atlyginamos.
Kadangi ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, jam nėra atlyginamos patirtos teisinės pagalbos išlaidos (93, 98 straipsniai).
Trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl nesant prašymų ir išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų, ieškovo ieškinį patenkinus visiškai, trečiajam asmeniui pastarosios nėra atlyginamos
CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš atsakovo priteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi viršija minimalią priteistiną sumą ir sudaro 12,05 Eur (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui A. D. dėl žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, iš atsakovo A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrą 8 139,47 Eur (aštuoni tūkstančiai vienas šimtas trisdešimt devyni eurai 47 centai) žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 8 139,47 Eur žalą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-04-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 183 Eur (vienas šimtas aštuoniasdešimt trys eurai) žyminio mokesčio.
Priteisti iš atsakovo A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 12,05 Eur (dvylika eurų 5 centus) bylinėjimosi išlaidų. Išaiškinti atsakovui, kad nurodytas išlaidas jis turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Gintaras Seikalis