Civilinė byla Nr. 2-593-1010/2017
Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00390-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.; 2.6.11.11.
(S)
ŠILALĖS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 12 d.
Šilalė
Šilalės rajono apylinkės teismo teisėja Lina Šakarnienė,
sekretoriaujant Rimai Jašinskienei,
dalyvaujant ieškovei G. B., jos atstovui advokatui Vaclovui Janušauskui,
atsakovams I. M., V. Š., jų atstovei advokatei Stanislavai Jorudienei,
trečiajam asmeniui Danutei Sandarienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovams I. M., V. Š., trečiajam asmeniui Danutei Sandarienei, dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, pirkėjo teisių perkėlimo.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovė G. B. ieškiniu prašo: 1) pripažinti neteisėtu 2017 m. kovo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą Šilalės rajono notarų biuro notarės Danutės Sandarienės, kuriuo patvirtinta, kad M. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldi I. M., kuris paveldi ¼ dalį mirusiojo palikimo, susidedantį iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir jį panaikinti; 2) 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi, registro Nr. 2-1216, pirkėjo teises ir pareigas perkelti G. B.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės mama E. Š., o (duomenys neskelbtini) mirė tėvas M. Š.. Po tėvo mirties liko palikimas, kurį 2008 m. liepos 28 d. kartu su savo broliu V. Š. priėmė. Po tėvo mirties buvo 4 turto paveldėtojai, tačiau broliai V. Š. ir A. Š. padovanojo savo paveldėjimo teises ieškovei. 2017 m. balandžio 26 d. ieškovei išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, iš kurio matyti, kad ieškovė paveldėjo ¾ dalis mirusio M. Š. turto, kurį sudaro ¾ dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Turtą įregistravus VĮ Registrų centre paaiškėjo, kad ¼ žemės sklypo priklauso atsakovui I. M.. Trečiasis asmuo notarė D. Sandarienė išduodama paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, jame nurodė, jog ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsniu ir 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 2-1216, tvirtina, kad M. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldi I. M.. Ieškovė taip pat nurodė, kad po tėvo mirties iki šiol ji tik viena naudojosi žemės sklypu, viena jį prižiūrėjo, nes brolis juo nesirūpino ir visiškai nesinaudojo. Jie abu žinojo, kad yra žemės sklypo paveldėtojai, tačiau nebuvo gavę paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo ir žemės nuosavybės teisė visą šį laiką buvo įregistruotos mirusio tėvo vardu. Apie tai, kad jos brolis parduoda paveldėjimo teisę, ieškovė nebuvo informuota ir nežinojo. Tiek brolis, tiek notarė, žinojo, kad paveldima yra žemė, todėl parduodant paveldėjimo teisę, privalėjo vadovautis Civilinio kodekso 4.79 straipsniu, kuriame nurodyta, kad: 1) bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąją nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių; 2) dalies, esančios bendrąja nuosavybe pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui; 3) jeigu dalis parduodama pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per 3 mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Ieškovė žeme naudojosi visą laiką, o nuo 2010 metų šį žemės sklypą deklaruoja Nacionalinei mokėjimų agentūrai. Ji žemę prižiūrėjo, ja rūpinosi ir naudojosi visą tą laiką. Ieškovė apie perleistą teisę į palikimą sužinojo tik 2017 m. gegužės 15 d., todėl 3 mėnesių nėra praleidusi. Taip pat nurodo, kad atsakovas V. Š. pažeidė Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, 1 dalį, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnį, Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, todėl pirkėjos teisės ir pareigos turi būti perkeltos ieškovei.
Atsiliepimu į pareikštą ieškinį atsakovas I. M. prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su ieškovės ieškiniu, kuris yra neteisėtas ir nepagrįstas. Ieškovė pareiškė nesąžiningą ieškinį ir aiškiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Ieškovės reiškiamas reikalavimas - 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi, registro Nr. 2-1216, pirkėjo teises ir pareigas perkelti G. B., yra ydingas, kurį patenkinus, įvykdyti nebūtų įmanoma. Taip pat ieškovė savo reikalavimą grindžia Civilinio kodekso 4.79 straipsniu, tačiau V. Š. I. M. nepardavė bendrosios dalinės nuosavybės teise jam priklausančio nekilnojamojo turto, o pardavė paveldėjimo teises. Turtinių teisių pirkimas-pardavimas reglamentuojamas specialiųjų Civilinio kodekso XXIII skyriaus 13 skirsnio normų. Paveldėjimo teisių pardavimą reglamentuoja Civilinio kodekso 6.426 straipsnis. Parduodant paveldėjimo teisę, kai nedetalizuojama palikimą sudarančio turto, netaikytinos Civilinio kodekso 4.79 straipsnio nuostatos. Šiuo atveju, atsakovas I. M., laikydamasis Civilinio kodekso 6.426 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pirko paveldėjimo teisę, bet ne daiktą ir jo atžvilgiu netaikytinas Civilinio kodekso 4.79 straipsnio imperatyvas. 2017 m. vasario 17 d. pasirašyta paveldėjimo teisių pardavimo sutartis yra teisėta ir pagrįsta, neprieštarauja materialinės teisės normoms ir viešajam interesui. Ieškovė pareiškė nesąžiningą ieškinį ir aiškiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl už piktnaudžiavimą prašo paskirti piniginę baudą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnyje. Teismo posėdžio metu nurodė, kad už paveldėjimo teisę sumokėjo joje nurodytą sumą atsakovui V. Š..
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas V. Š. prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad su ieškiniu nesutinka, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Jis I. M. nepardavė kokio nors konkretaus daikto, o pardavė jo turimą paveldėjimo teisę. Jis, kaip kiekvienas įpėdinis, turėjo savarankišką paveldėjimo teisę, kuri yra susijusi su kiekvienu tą teisę turinčiu asmeniu, ji nėra dali, todėl negali būti bendrosios nuosavybės objektas. Šiuo atveju jis, laikydamasis Civilinio kodekso 6.426 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pardavė paveldėjimo teisę, bet ne daiktą ir jo atžvilgiu netaikytinos Civilinio kodekso 4.79 straipsnio nuostatos. Teismo posėdžio metu nurodė, kad gavo iš atsakovo I. M. paveldėjimo teisių pardavimo sutartyje nurodytą pardavimo sumą, niekas jo nevertė parduoti.
Trečiasis asmuo notarė Danutė Sandarienė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, jis nepagrįstas. Atsakovas V. Š. turėjo teisę parduoti savo paveldėjimo teisę. Notarė prieš sudarant paveldėjimo teisės pardavimo sutartį įsitikino, kad V. Š. šią teisę parduodamas gavo joje nurodytą pinigų sumą iš I. M.. Tai buvo ne paveldėjimo teisių dovanojimo, o pardavimo sandoris
Ieškinys atmestinas.
Iš pateiktų mirties liudijimų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė E. Š., o (duomenys neskelbtini) – M. Š. (b. l. 17-18). Į bylą pateiktoje VĮ Registrų centro pažymoje apie asmens duomenis nurodyta, kad M. Š. gimė (duomenys neskelbtini), mirė – (duomenys neskelbtini) (b. l. 21). Iš pateikto gimimo liudijimo ir santuokos liudijimo nustatyta, kad G. B. yra M. Š. dukra (b. l. 24-25). 2017 m. sausio 5 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi A. Š. padovanojo G. B. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo M. Š. mirties (b. l. 125). Į bylą pateikti Šilalės rajono notarų biuro išduoti 2008 m. liepos 28 d. liudijimai, kad G. B. ir V. Š. yra M. Š. įpėdiniai pagal įstatymą ir yra priėmę palikimą (b. l. 15-16). Byloje nustatyta, kad 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi V. Š. pardavė I. M. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo M. Š. mirties už 1906,24 Eur (b. l. 62, 112). Į bylą pateikti mokėjimo nurodymai pagal 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartį (b. l. 126-128, 119). Byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo 10 d. I. M. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriame nurodyta, kad I. M. paveldi ¼ dalį mirusio M. Š. palikimo (b. l. 7-9). Į bylą pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso: ¾ - G. B. ir ¼ - I. M. (b. l. 11). 2017 m. balandžio 26 d. G. B. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriame nurodyta, kad I. M. paveldi ¾ dalis mirusio M. Š. palikimo (b. l. 12-14). G. B. 2010 m. birželio 18 d., 2015 m. birželio 10 d., 2016 m. gegužės 20 d., 2017 m. gegužės 15 d. pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškas (b. l. 26-37). Į bylą pateiktas VĮ Registrų centro 2017 m. spalio 3 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta, kad M. Š. nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) pastato Nr. (duomenys neskelbtini).
Ieškovė teigia, kad atsakovas V. Š. prieš parduodamas paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo M. Š. mirties, vadovaudamasis Civilinio kodekso .79 straipsniu, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, 1 dalimi, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsniu, Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, turėjo visų pirma pasiūlyti pirkti ieškovei G. B.. Atsakovas V. Š. to nepadarė, todėl prašo pripažinti neteisėtu 2017 m. kovo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą Šilalės rajono notarų biuro notarės Danutės Sandarienės, kuriuo patvirtinta, kad M. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldi I. M., kuris paveldi ¼ dalį mirusiojo palikimo, susidedantį iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir jį panaikinti; 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi, registro Nr. 2-1216, pirkėjo teises ir pareigas perkelti G. B..
Lietuvos Aukščiausiais teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2011 yra konstatavęs, jog paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 2 dalis). Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi įpėdinis perleidžia palikimą kaip visumą, t. y. perleidžia teises į jam paliktą turtą ir skolas (aktyvą ir pasyvą). Aptariamos rūšies sutarties ypatumas yra tas, kad jos dalykas yra paveldėjimo teisės, o ne konkretus turtas ar jį sudarantys individualizuoti daiktai. Sutarties dalyko specifika lemia Civilinio kodekso 6.426 straipsnio 1 dalyje išdėstytą nuostatą, kad paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančių daiktų. Tai - esminis požymis, skiriantis paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį nuo daiktų (prekių, vertybinių popierių) pirkimo–pardavimo sutarčių, nes, sudarydamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, viena iš šalių perleidžia, kita - įgyja įpėdiniui atitekusias ir jo perleidžiamas palikimo turinį sudarančias teises į turtą ir skolines prievoles kaip vientisą paveldimo turto masę (palikėjo turtinių teisių ir skolinių įsipareigojimų kompleksą).
Civilinio kodekso 6.426 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią paveldėjimo teisių pardavėjas sutartyje neturi pareigos detalizuoti palikimą sudarančio turto sudėties, tačiau privalo tik garantuoti savo kaip įpėdinio statusą. Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi įpėdinis atlygintinai perleidžia savo teises į palikimą. Tam, kad įpėdinis galėtų perleisti teises į palikimą, reikia, jog šios teisės jam priklausytų. Dėl to Civilinio kodekso 6.426 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tik priėmęs palikimą įpėdinis gali parduoti paveldėjimo teises. Byloje nustatyta, kad 2008 m. liepos 28 d. išduotas liudijimas, kad V. Š. yra M. Š. įpėdinis pagal įstatymą ir yra priėmęs palikimą (b. l. 16).
Kadangi konkrečiam įpėdiniui atitenkantis palikimas (jo dalis) susideda, kaip pirmiau nurodyta, iš turtinių teisių ir skolinių įsipareigojimų komplekso, tai paveldėjimo teisės gali būti įvertintos piniginiu ekvivalentu, atsižvelgiant į įpėdinio priimto palikimo (jo dalies) sudėtį.
Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo, kaip ir bet kurios kitos rūšies sutarties sudarymo atvejams galioja sutarties laisvės principas, įtvirtintas Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki ginčijamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nebuvo atliktas atsakovui V. Š. atitekusio paveldimo turto apyrašas. Pažymėtina yra tai, kad ginčijamu sandoriu šalys susitarė ir tai sandoryje aiškiai įvardijo dėl paveldėjimo teisių, tačiau ne dėl konkretaus paveldėto turto (žemės sklypo ir kt.) pirkimo–pardavimo. Šį sandorio dalyko pasirinkimą šalys nuosekliai patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu. Dėl to tokia šalių išreikšta valia neteikia pagrindo abejoti dėl sutarties dalyko, t. y. šalys aiškiai patvirtino sudarydamos sutartį, ją įvykdydamos, taip pat ir po jos įvykdymo, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties dalykas buvo paveldėjimo teisės, tačiau ne palikimo turinį sudarantys konkretūs daiktai. Paveldėjimo teisės apima visas palikėjo turėtas teises į turtą ir skolines prievoles, tuo tarpu nuosavybės teisės į palikimo turinį sudarantį konkretų daiktą yra siauresnės apimties. Dėl to paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia perleisti paveldėjimo teises, kaip minėta, negali būti tapatinama su konkretaus palikimą sudarančio daikto perleidimu, nes toks tapatinimas nepagrįstai susiaurintų šalių nusistatytą sutarties dalyką. Ieškovė taip pat teigė, kad atsakovas I. M. nesumokėjo V. Š. už parduotas paveldėjimo teises. Tačiau tiek byloje esantys duomenys, tiek atsakovų, trečiojo asmens paaiškinimais nustatyta, kad 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi V. Š. pardavė I. M. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo M. Š. mirties už 1906,24 Eur (b. l. 62, 112). Į bylą pateikti mokėjimo nurodymai pagal 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartį (b. l. 126-128, 119). Nors 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutarties 6 punkte (b. l. 62) nurodyta, kad paveldėjimo teisių pardavėjas nurodė, kad dovanojamos teisės niekam neparduotos, neįkeistos, neareštuotos, teismų ginčų dėl jų nėra, tačiau tiek atsakovai, tiek trečiasis asmuo paaiškino, kad tai yra klaida ir paveldėjimo teisės buvo parduotos, o ne padovanotos bei į bylą pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Todėl ieškovės teiginiai, jog už paveldėjimo teises V. Š. nebuvo sumokėta, atmestini (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Kaip minėta, paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje pakanka nurodyti konkretaus įpėdinio paveldėjimo teises į konkretaus palikėjo palikimą. Išsamus sutarties dalyko apibūdinimas nėra negalimas, tačiau ir nėra būtinas. Tai nulemia sutarties šalių valia ir apsisprendimas dėl konkrečių sutarties sąlygų, t. y. kiek tiksliai jos siekia apibrėžti perleidžiamas paveldėjimo teises. Didesnis sutarties dalyko apibrėžtumas paprastai praktikoje yra nulemtas šalių siekio sumažinti riziką dėl galimos neadekvačios kainos už paveldėjimo teises sumokėjimo. Dėl to konstatuotina, kad sudarant paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį net ir šalims žinant paveldimo turto sudėtį, dar nereiškia, kad šalys sudaro ne paveldėjimo teisių, o paveldėtų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl to nepripažintinas teisiškai pagrįstu ir ieškinio argumentas, kad šalių sudaryta paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis turėtų būti teisiškai kvalifikuojama nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi.
Ieškinyje nurodyta palikimo turinį sudarančiu žemės sklypu, kaip nuosavybės teisių objektu, įpėdinio gali būti disponuojama po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą. Iki šio liudijimo išdavimo paveldėjimo procedūros nėra baigtos, dėl to negalima daryti kategoriškos išvados apie įpėdinio paveldėjimo teisių į turtą, t. y. to turto nuosavybės teises, įgijimą iki kol šis faktas nebus patvirtintas notaro išduotu liudijimu. Tokiu liudijimu patvirtinamos nuosavybės teisės, atsiradusios įpėdiniui į jam tenkantį paveldimą turtą nuo palikimo atsiradimo dienos. Tik užbaigus paveldėjimo procedūras gali būti sudaroma paveldėtų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis. Tuo tarpu nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdinis disponuoja paveldėjimo teisėmis į palikimą, bet ne palikimą sudarančiu turtu. Į bylą pateiktas Šilalės rajono notarų biuro išduotas 2008 m. liepos 28 d. liudijimas, kad V. Š. yra M. Š. įpėdiniai pagal įstatymą ir yra priėmę palikimą (b. l. 16). Byloje nustatyta, kad 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi V. Š. pardavė I. M. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo M. Š. mirties už 1906,24 Eur (b. l. 62, 112) ir 2017 m. kovo 10 d. I. M. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriame nurodyta, kad I. M. paveldi ¼ dalį mirusio M. Š. palikimo (b. l. 7-9). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso: ¾ - G. B. ir ¼ - I. M. (b. l. 11). Nors išduotame paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime nurodyta, kad palikimą sudaro ieškinyje nurodytas žemės sklypas, tačiau į bylą pateiktas VĮ Registrų centro 2017 m. spalio 3 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta, kad M. Š. nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini)pastato Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat į bylą pateikti įrodymai, kad I. M. sumokėjo už M. Š. skolas. Tai reiškia, jog nėra dar žinomas visas M. Š. palikimas, todėl konstatuoti, kad V. Š. su I. M. sudarė minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o ne paveldėjimo teisių pardavimo sutartį, nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniai).
Ieškovė taip pat nurodo, kad Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį. Įpėdinių paveldėjimo teisių bendroji dalinė nuosavybė atsiranda pagal Civilinio kodekso 5.68 straipsnio teisės normą, kurioje nustatyta, kad kelių įpėdinių paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip. Pažymėtina tai, kad Civilinio kodekso 5.68 straipsnyje nustatyta, kad turtą dalimis paveldi įpėdiniai, dėl to ši nuostata turi reikšmės įpėdiniams pasidalijant paveldėtą turtą. Kiekvienas įpėdinis, atsižvelgiant į jo paveldėtą palikimo dalį, turi bendrosios dalinės nuosavybės teisę į kiekvieną palikėjo daiktą, taip pat į kitą palikimą sudarantį turtą bei skolines prievoles. Tačiau šioje normoje reglamentuojamas tik paveldėto turto bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimas ir nėra nuostatų dėl paveldėjimo teisių bendrosios dalinės nuosavybės.
Ieškinyje nurodytas argumentas, kad Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį taikoma pirkimo-pardavimo sutarties atveju ir nėra išlygų dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo, dėl to ginčijamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalis, perleidusi paveldėjimo teises, turėjo pasiūlyti pirkti kitiems įpėdiniams šias teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-166/2010 pateikė aiškinimą, kad paveldėjimo teisė yra susijusi su kiekvienu tą teisę turinčiu asmeniu, ji nedali ir nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, dėl to netaikomas Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje išdėstytas reikalavimas parduodamos daikto dalies bendraturčiui pasiūlyti pirkti pirmenybės teise kitiems to daikto bendraturčiams. Taip pat Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje įtvirtintos normos yra specialiosios, skirtos daiktų pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti ir dėl to netaikomos paveldėjimo teisių pirkimui–pardavimui. Todėl šiuo atveju, atmestinas ieškovės teiginys, jog V. Š. turėjo pasiūlyti jai pirkti paveldėjimo teisę. 2017 m. kovo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, išduotas Šilalės rajono notarų biuro notarės Danutės Sandarienės, kuriuo patvirtinta, kad M. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldi I. M., kuris paveldi ¼ dalį mirusiojo palikimo, išduotas vadovaujantis 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi, kuri yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti ieškinio reikalavimo ir pripažinti 2017 m. kovo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą neteisėtu bei jį panaikinti, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi, registro Nr. 2-1216, pirkėjo teises ir pareigas perkelti G. B.. Todėl ieškinys atmestinas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
Atsakovas I. M. atsiliepime į ieškinį bei jo atstovė teismo posėdžio metu prašė skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki penkių tūkstančių baudą, iki 50 procentų šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Civilinio proceso kodekso 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Tačiau ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų Civilinio proceso kodekso 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2570/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2682/2013). Kartu pažymėtina, kad bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali būti skiriama tik konkrečioje byloje, nustačius aplinkybes, įrodančias, kad jomis piktnaudžiaujantis byloje dalyvaujantis asmuo sąmoningai veikia prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą.
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas I. M. prašymą skirti baudą ieškovei grindė aplinkybėmis, kad ieškovė nepagrįstai pareiškė teismui ieškinį. Atsakovas tokius ieškovės veiksmus vertina kaip procesinį teisės pažeidimą, nes ieškovė įgyvendina savo procesines teises tokiu būdu, kuriuo nepagrįstai suvaržo atsakovo turimas teises ir teisėtus interesus ir elgiasi nesąžiningai. Teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė G. B. sąmoningai piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, siekė kitai šaliai sukelti nepatogumų ar nuostolių. Taip pat teismo vertinimu aplinkybė, kad ieškovė aktyviai naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, nesudaro pagrindo vertinti, kad procesinių teisių įgyvendinimas nagrinėjamu atveju pripažintinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė teikdama procesinį dokumentą – ieškinį dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, pirkėjo teisių perkėlimo, tyčia elgėsi nesąžiningai, siekė sukelti atsakovui nuostolių, trukdžių ir rūpesčių. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį ir įvertinęs šios bylos aplinkybes, neturi pagrindo pripažinti, jog ieškovės veiksmuose galima įžvelgti aiškų nesąžiningą siekį sukelti kitai šaliai nepatogumų. Aplinkybė, kad ieškovė pareiškė ieškinį ir šis ieškinys atmestas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos ieškovei suteikia įstatymas (Civilinio proceso kodekso 5 straipsnis), nenustatyta, kad ieškovė veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl nėra pagrindo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu ir nesąžiningo ieškinio pareiškimą. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, jog ieškovė vien tai, kad kreipėsi į teismą, pažeidė atsakovo teises ir akivaizdžiai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Ieškovė nurodė, kad ginčo suma yra 4560 Eur bei ji už ieškinį sumokėjo 136,80 Eur. Šiuo atveju konstatuotina, kad ieškinį sudaro du reikalavimai, iš kurių vienas – neturtinis – 41 Eur (Civilinio proceso kodekso redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) bei turtinis nuo 1906,24 Eur sumos, kuris sudaro – 57 Eur, iš viso – 98 Eur. Taip0pat ieškovė 2017 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau nebuvo sumokėjusi 50 Eur žyminio mokesčio (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 5 dalis, kuris taip pat priteistinas. Todėl iš ieškovės priteistinas 11,20 Eur (98 Eur + 50 Eur -136,80 Eur) žyminis mokestis valstybei.
Atsakovas I. M. prašo priteisti iš ieškovės 1000 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (b. l. 95-96), V. Š. – 400 Eur (b. l. 97-99). Šios išlaidos pagrįstos, todėl, atmetus ieškinį priteistinos iš ieškovės (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis).
Nustatyta, kad byloje patirta 22,79 eurų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl ieškinį atmetus, iš ieškovės valstybės naudai priteistina 22,79 eurų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (Civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d., 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimis (b. l. 45-46, 84-85) ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismui atmetus ieškinį, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos teismo sprendimui įsiteisėjus (Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268 - 270 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 1000 € (vieno tūkstančio eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti atsakovui I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovės G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 400 € (keturių šimtų eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti atsakovui V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš ieškovės G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 11,20 € (vienuolika eurų 20 centų) žyminio mokesčio ir 22,79 € (dvidešimt dviejų eurų 79 centų) teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso – 33,99 € (trisdešimt tris eurus 99 centus) bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos turi būti sumokėtos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitų, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis: bylinėjimosi išlaidos.
Netenkinti atsakovo I. M. prašymo skirti ieškovei G. B. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d., 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. 2-593-1010/2017 taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Šilalės rajono apylinkės teismą.
Teisėja Lina Šakarnienė