Civilinė byla Nr. 2S-340-232/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36070-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.; 3.3.2.2.; 3.3.2.3.                                                                                                   

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                                                              2016 m. vasario 29 d.

        Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės V. N. ieškinį atsakovui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė.

kreditorė V. N. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš skolininko UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 1389,73 Eur skolos, 11,61 Eur palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 104 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkui priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, turtinių teisių, piniginių lėšų areštą prašomos priteisti sumos ribose. Nurodė, kad skolininkas neatsiskaito jau ilgą laiką, neatsako į raginimus skolą apmokėti. Pažymėjo, kad prašoma priteisti suma laikytina didele, nes nėra išviešintų duomenų apie skolininko vykdomą komercinę veiklą, įmonėje dirba tik vienas darbuotojas. Taip pat nurodė, kad skolininkas tris ar daugiau metų neteikia finansinių ataskaitų VĮ Registrų centrui. Be to, skolininkas nuo 2007 m. dalyvavo 59 bylose kaip atsakovas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi kreditorės V. N. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Nutarė areštuoti skolininkui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas skolininką, o jo nesant ar nepakankant skolininko pinigines lėšas ir turtines teises 1 401,34 Eur sumai, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su kreditoriumi pagal pareikštus reikalavimus šioje byloje, leidžiant išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, atlikti privalomus mokėjimus pagal įstatymą valstybės ar savivaldybės biudžetui. Kitoje dalyje prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad grėsmę, jog šioje civilinėje byloje kreditoriui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, patvirtina kreditoriaus reikalaujama priteisti suma – 1401,34 Eur, kuri esant prastai skolininko turtinei padėčiai, yra pakankamai žymi, todėl vertintina kaip padididanti teismo įsakymo neįvykdymo riziką. Pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis skolininkas turi nemažai kitų kreditorių, pareiškusių jam turtinius reikalavimus, jo atžvilgiu yra iškelta ne viena civilinė byla teisme. Teismas padarė išvadą, kad skolininko finansinė padėtis nėra gera, nes skolininkui, turinčiam nemažai kitų skolinių įsipareigojimų, ateityje gali kilti problemų dėl mokumo, tuo pačiu ir atsiskaitymo su kreditoriumi šioje byloje. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad skolininkas neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui nuo 2008 m.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

           Atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-23 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, atmetant kreditoriaus V. N. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ taikymo. Nurodė, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu pritaikė visiškai nepagrįstai, kadangi atsakovo turtinė padėtis neabetotinai užtikrina galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymą. Ieškinio suma, t.y. 1401,34 Eur, negali būti laikoma didele atsakovui, kadangi jo turimo turto vertė gerokai didesnė. Pagal 2015 m. birželio 30 d. balansą atsakovo nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai iš viso sudaro 73 816 603 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 27 010 865 Eur, todėl atsakovė realiai turto turi už 46 805 738 Eur (73 816 603 Eur - 27 010 865 Eur). Atsakovui priklausančio ilgalaikio materialaus turto (žemės ir pastatų bei statinių) bendra vertė siekia 62 922 760 Eur. Be to, iš 2015 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovas per minėtą ataskaitinį laikotarpį gavo net 1 050 291 Eur grynojo pelno. Taigi neegzistuoja jokia ieškovui palankaus sprendimo neįvykdymo rizika, todėl teismas nutartimi atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones pritaikė visiškai nepagrįstai. Teismas nepagrįstai ieškovo prašymą dėl neįvykdymo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo skubos tvarka, t.y. nepranešęs atsakovui apie tokio klausimo svarstymą. Teismas priėmė nutartį prieš tai nesuteikdamas atsakovui galimybės pateikti savo atsiliepimą. Dėl šios priežasties nutartis buvo priimta remiantis išimtinai tik ieškovo pateiktais teiginiais. Teismas pažeidė atsakovo teises ir teisėtus interesus bei interesų pusiausvyros principą. Teismas atsakovo atžvilgiu pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones prieš tai neįvertinęs atsakovo turtinės padėties iš emės atsižvelgė tik į ieškovo interesus, nesiėmė jokių priemonių, kad tuo pačiu būtų apgintos ir atsakovo teisės ir teisėti interesai. Atsakovo įsitikinimu, teismas, patenkindamas ieškovo prašymą, iš esmės nesivadovavo teisingumo principu ir suteikė vienai iš šalių – ieškovui, perdėtą pranašumą, t.y. išimtinai gindamas tik ieškovo interesus.

        I. V. N. atsiliepimu prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-23 nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas atskirajame skunde nenurodė nei vieno argumento, jog ieškovo reikalavimas dėl 1401,34 Eur skolos būtų nepagrįstas. Tuo tarpu pareiškime nurodyti argumentai ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą. Pažymėjo, jog atsakovas turi nuolatinius socialinio draudimo įsiskolinimus, įmonėje dirba tik vienas darbuotojas, atsakovo kreditoriniai įsipareigojimai sudaro 27 010 865 Eur. Beveik visas turtas yra įkeistas, atsakovas turi kelis kartus daugiau kreditorių nei skolininkų, todėl ieškovo reikalavimas 1401,34 Eur sumai privalo būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-23 nutartis priimta tinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgus į teismų formuojamą praktiką, procesines ir materialines teisės normas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje konstatuota, jog CPK 147 str. 1 d. nenumato privalomo šalies informavimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Atsakovo argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos jam nepranešus, yra nereikšmingas.

    IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

             Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

            Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovų atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 1 401,34 Eur skolos. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad skolininko finansinė padėtis nėra geras, skolininkas, turi nemažai kitų kreditorių, pareiškusių jam turtinius reikalavimus, jo atžvilgiu yra iškelta ne viena civilinė byla teisme, todėl aeityje gali kilti problemų dėl mokumo. Teismas taip pat įvertino faktą, kad  skolininkas neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui nuo 2008 m. Todėl sprendė, jog yra grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Nagrinėjamu atveju apeliantas atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų dėl ieškovės reikalavimų nepagrįstumo.  Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą jis nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia argumentais, jog nėra grėsmės galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui, ieškinio suma negali būti laikoma didele atsakovui, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013 ir kt.). Ši prezumpcija nėra absoliuti (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis c. b. Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis c. b. Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis c. b. Nr.2-256/2012). Ar yra faktinis pagrindas remtis šia prezumpcija kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Jeigu ja yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012, 2015 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1017-178/2015 ir kitos).

Atsakovas, gerą finansinę padėtį įrodinėja kartu su atskiruoju skundu pateikdamas savo 2015 m. birželio 30 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą. Iš atsakovo pateikto  2015 m. birželio 30 d. balanso matyti, kad bendrovė iš viso turi turto už 73 816 603 Eur (ilgalaikio materialiojo nekilnojamojo turto vertė sudaro 62 922 760 Eur), mokėtinos sumos ir įpareigojimai – 27 010 865 Eur. Tačiau pateikto balanso ataskaitinis laikotarpis tik už 2015 m. 1 pusmetį. Byloje nepateikta duomenų apie dabartinę įmonės finansinę padėtį. Taigi byloje pateikti dokumentai (balansas, pelno-nuostolių ataskaita) realiai neatskleidžia tikrosios atsakovo finansinės padėties. Kita vertus ieškovė pateikė į bylą 2015-11-03 antstolio D. B. turto aprašą bei antstolio išrašą iš informacinės sistemos „AIS“, nurodydama, jog atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas (107 objektai) yra įkeistas.  Byloje nėra duomenų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, nepateikta įrodymų, kokia dalis šių įsipareigojimų yra įvykdyta. Be to paskutiniai atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centrui yra pateikti tik už 2007 metus. Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 16 str. 1 d., metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams. Bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui (Akcinių bendrovių įstatymo 58 str. 3 d.). Šių teisės aktų reikalavimų atsakovas nesilaiko (finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti tik už 2007 m.), todėl minėtos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl apelianto pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų patikimumo. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantas objektyvių duomenų, patvirtinančių gerą finansinę padėtį nepateikė, sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės nepaneigė. Todėl nurodytos aplinkybės iš esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu egzistavimą bei neeliminuoja sprendimo neįvykdymo rizikos.

           Pagal LR CPK 147 str. 1 d. kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Minėta teisės norma nenumato privalomo šalies informavimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Todėl nepranešimas apie tokio prašymo nagrinėjimą nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

         Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos priemones laikytis proporcingumo principo bei suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-146/2002, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015).

           Pažymėtina, kad vien faktas, kad atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patiria tam tikrus nepatogumus ar suvaržymus, kurie jam gali sukelti nuostolius, savaime neeliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo bei nenulemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principų – proporcingumo ar ekonomiškumo - pažeidimo (CPK 144 str. 1 d, 145 str. 2 d.).

          Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, esant įstatyme nustatytam pagrindui, turi teisę reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).

         Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

               Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

n u t a r i a:

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą

                         Teisėja                                                                 Liuda Uckienė