Baudžiamoji byla Nr. 2K-132-942/2021

   Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18652-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.2.5; 1.1.3.3; 1.1.8.1,1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2; 1.1.8.1.2; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.7; 2.1.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 1 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei, 

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam R. S. ir jo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. G.,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovui advokatui Laimontui Gasiūnui,

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovui advokatui Aidui Mažeikai,

civilinės ieškovės ir atsakovės UAB „PL“ atstovei advokatei Simonai Drukteinienei,

viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo advokato Laimonto Gasiūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio dalies, kuria nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. pareikšto civilinio ieškinio dalis atmesta, ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties dalies, kuria nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo advokato Laimonto Gasiūno apeliacinis skundas atmestas, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties dalių, susijusių su R. S. nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį, civilinės ieškovės ir atsakovės UAB „PL“ atstovės advokatės Simonos Drukteinienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties dalių, susijusių su padarytos turtinės ir neturtinės žalos priteisimu iš UAB „PL“ ir nuteistojo R. S. solidariai, ir nuteistojo R. S. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal BK 281  straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę nustatyta atlikti atvirojoje kolonijoje. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, R. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas trejus metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Iš nuteistojo R. S. ir UAB „PL“ solidariai priteista: nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. G. ir R. G. 819 Eur turtinei žalai ir kiekvienam po 58 150 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Kita nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų pareikšto civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta; nukentėjusiajam J. M. – 4400 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Kita nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo pareikšta civilinio ieškinio dalis atmesta; nukentėjusiajam E. O. – 1100 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Kita nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo pareikšta civilinio ieškinio dalis atmesta; nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. D. – 3237 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo R. S. priteista: civilinei ieškovei UAB „PL“ 9540 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo; draudimo bendrovės „ERGO  Insurance SE“ filialui, veikiančiam Lietuvoje, 9716,11 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo advokato Laimonto Gasiūno, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo advokato Aido Mažeikos apeliaciniai skundai atmesti, o civilinės ieškovės ir atsakovės UAB „PL“ ir nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Augustino Vaičiūno apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta jo dalis, kuria iš nuteistojo R. S. ir UAB „PL“ solidariai priteista nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. G. ir R. G. 819 Eur turtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. D. – 3237 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo R. S. ir UAB „PL“ solidariai priteista nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. G. ir R. G. 599,26 Eur turtinei žalai atlyginti

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. D. civilinis ieškinys dėl 3157 Eur turtinės žalos priteisimo iš nuteistojo R. S. ir UAB „PL“ atmestas.

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio dalis, kuria solidariai iš nuteistojo R. S. ir UAB „PL“ nukentėjusiajam E. O. ir draudimo bendrovės „ERGO Insurance SE“ filialui, veikiančiam Lietuvoje, priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo R. S. civilinei ieškovei UAB „PL“ priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Priteista iš nuteistojo R. S. civilinei ieškovei UAB „PL“ 3369 Eur turėtoms atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendis patikslintas pašalinant nuorodą dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos.

Kita Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo advokato A. Mažeikos, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo advokato L. Gasiūno, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo gynėjo advokato A. Vaičiūno ir civilinės ieškovės ir atsakovės atstovės advokatės S. Drukteinienės kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G., prašiusio atstovų advokatų A. Mažeikos ir L. Gasiūno kasacinius skundus tenkinti, civilinės ieškovės ir atsakovės atstovės advokatės S. Drukteinienės ir nuteistojo gynėjo advokato A. Vaičiūno kasacinius skundus atmesti, civilinės ieškovės ir atsakovės atstovės advokatės S. Drukteinienės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo advokato A. Vaičiūno, prašiusio jo ir civilinės ieškovės ir atsakovės atstovės advokatės S. Drukteinienės kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovų advokatų A. Mažeikos ir L. Gasiūno kasacinius skundus atmesti, nuteistojo R. S., prašiusio jo gynėjo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovų advokatų A. Mažeikos ir L. Gasiūno kasacinius skundus atmesti, dėl civilinės ieškovės ir atsakovės atstovės S. Drukteinienės kasacinio skundo spręsti savo nuožiūra, prokuroro, prašiusio visus kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       R. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ir transporto priemonės eksploatavimo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl šio įvykio buvo nesunkiai sutrikdyta dviejų žmonių sveikata, taip pat žuvo žmogus, t. y. R. S. 2018 m. balandžio 22 d. apie 4.17 val. Vilniuje, Pilaitės pr. ir Laisvės pr. sankryžoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2018 m. balandžio 22 d. 4.25 val. jo išpūstame ore nustatyta 1,51 promilės etilo alkoholio, 2018 m. balandžio 22 d. 5.30 val. nustatyta mažiausia koncentracija – 1,56 promilės etilo alkoholio), vairuodamas automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14, 127, 128  punktų reikalavimus: nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, kad kiekvienu momentu galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, dėl to nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į priekyje stovinčius automobilius „Toyota Prius“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamą E. O., ir „BMW 530“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamą K. K. Dėl to „Toyta Prius“ vairuotojui E. O. ir keleiviui J. M. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o keleivei K. G. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl šio sutrikdymo ji mirė, taip pat buvo sugadintos trys transporto priemonės: UAB „PL“ nuosavybės teise priklausantis 9840 Eur vertės „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), UAB „M LT“ nuosavybės teise priklausantis 6900 Eur vertės „BMW 530“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir UAB „BB“ nuosavybės teise priklausantis 4500 Eur vertės „Toyota Prius“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo R. S. ir UAB „PL“ solidariai priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. D. 3237 Eur turtinei žalai atlyginti, ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės civilinį ieškinį atmesti argumentavo tuo, kad išperkamosios nuomos sutarties pagrindu paslaugos davėjas išlieka daikto savininku tol, kol paslaugos gavėjas sumoka visą sutartą kainą. Šiuo atveju eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės „BMW 530“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkė buvo UAB „M LT“, nes V. D. nebuvo atlikusi mokėjimo, įmokų nemokėjo ir po eismo įvykio, taigi ji nepatyrė turtinių nuostolių dėl apgadintos transporto priemonės. Dėl to, nors civilinė ieškovė V. D. tam tikrą laiką ir valdė automobilį, neįgijo jo nuosavybės teisės, nes pati nevykdė su UAB „M LT“ pasirašytos sutarties ir jai turtinė žala dėl eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės nebuvo padaryta, o galimas įsiskolinimas (netesybos už sutarties sąlygų pažeidimą, nuomos mokestis ir pan.) laikytinas jos pačios veiksmų pasekme. UAB „M LT“ byloje nereiškė turtinių pretenzijų ir į bylą nebuvo įtraukta kaip civilinė ieškovė, tačiau tai, kad V. D. civilinis ieškinys atmetamas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neužkerta kelio apgadintos transporto priemonės savininkui prašyti atlyginti jam padarytą žalą dėl automobilio apgadinimo civiliniame procese.

3.       Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl turtinės žalos nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. ir R. G. priteisimo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas jų pareikštą civilinį ieškinį iš dalies, pagrįstomis išlaidomis pripažino tik išlaidas, susijusias su nukentėjusiosios R. G. sveikatos susigrąžinimu (60 Eur) ir nukentėjusiųjų paveldėto turto priėmimu (539,26 Eur), iš viso 599,26 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. ir R. G. priteistiną turtinę žalą – 819 Eur, padarė skaičiavimo klaidą, kurios neištaisius nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai nepagrįstai gautų didesnį turtinės žalos atlyginimą, nei civiliniu ieškiniu buvo įrodyta. Dėl to apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo R. S. ir UAB „PL“ solidariai priteista nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. ir  R. G. 819 Eur turtinei žalai atlyginti, ir iš nuteistojo R. S. ir UAB „PL“ solidariai priteisė minėtiems nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams 599,26 Eur turtinei žalai atlyginti.

4.       Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl procesinių palūkanų priteisimo, atkreipė dėmesį į tai, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus (nukentėjusiojo) prašymui jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo (nuosprendžio įsiteisėjimo) iki visiško prievolės (žalos) įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo. Šio teismo vertinimu, kitoks Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų, kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas šiuo klausimu ir priteisdamas nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams V. D., E. O., civiliniams ieškovams draudimo bendrovei „ERGO Insurance SE“, UAB „PL“ 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos žalos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, nesant tokio jų prašymo, padarė teisės taikymo klaidą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, kartu atsižvelgdamas ir į tai, kad nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. D. panaikintas turtinės žalos priteisimas, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo pirmiau nurodytoms proceso šalims. 

5.       Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir iš nuteistojo R. S. priteisė civilinės ieškovės UAB „PL“ turėtas atstovavimo išlaidas, pripažindamas, kad šios bendrovės reikalavimas išieškoti jos turėtas atstovavimo išlaidas – 3369 Eur yra pagrįstas dokumentais.

III. Kasacinių skundų argumentai

6.       Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovas advokatas L. Gasiūnas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. pareikšto civilinio ieškinio dalis atmesta, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo advokato L. Gasiūno apeliacinis skundas atmestas, ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. civilinį ieškinį tenkinti visiškai, taip pat iš nuteistojo R. S. priteisti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. G. ir R. G. po 1000 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti už apeliacinio skundo surašymą ir po 300 Eur – už kasacinio skundo surašymą. Kasatorius skunde nurodo:

6.1.       Abiejų instancijų teismai nagrinėjamoje byloje iš dalies netinkamai taikė įstatymus, reglamentuojančius turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

6.2.Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteistinos gedulingų pietų išlaidos, turėtos praėjus mėnesiui bei metams po dukters žūties. Lietuvoje yra tradicija (tai pripažino pirmosios instancijos teismas) paminėti mirusįjį, suėjus mėnesiui, pusmečiui ar metams po jo mirties. Teismų praktikoje iki šiol laikomasi pozicijos, kad būtinomis ir susijusiomis su laidojimu išlaidomis pripažįstamos tik mirusiojo (žuvusiojo) laidotuvių dieną turėtų gedulingų pietų išlaidos, tačiau tokia praktika keistina. Praėjus mėnesiui ar metams po mirusiojo mirties, gedulingus pietus žmonės rengia ne tik savo noru ir valia, bet ir dėl susiformavusių tradicijų, todėl neturėtų būti skirtingai vertinami gedulingi pietūs mirusiojo laidotuvių dieną ir praėjus mėnesiui ar metams po mirusiojo mirties, jų būtinumas. Nukentėjusieji turėjo ir daugiau su dukters laidojimu susijusių išlaidų – išlaidas kurui nuosavam automobiliui, organizuojant laidotuves, taksi paslaugoms, telefono pokalbiams apmokėti ir kt., tačiau jų atlyginti neprašo. Taigi nukentėjusiųjų turėtos gedulingų pietų išlaidos žuvusios dukters laidotuvių dieną ir praėjus mėnesiui bei metams po jos žūties yra būtinos, įprastos, vidutinės, neperžengiančios nuosaikumo ribų, patvirtintos pateiktais įrodymais ir neapimančios absoliučiai visų turėtų laidojimo išlaidų. Dėl susiklosčiusių tradicijų pagerbti mirusįjį deginant ant jo kapo žvakes tokiomis išlaidomis pripažintinos ir žvakių pirkimo išlaidos. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams nepriteisė jų turėtų 2111,06 Eur laidojimo išlaidų, o apeliacinės instancijos teismas šios apeliacinio skundo dalies netenkino.

6.3.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo atlyginti dėl žuvusios dukters turto priėmimo padidėjusį nekilnojamojo turto mokestį. Po dukters žūties nukentėjusiesiems paveldėjus jos turtą, bendra jų turimo turto vertė padidėjo dukters paveldimo turto verte. Būtent nuo padidėjusios turto vertės (neįskaitant savo turėto nekilnojamojo turto) papildomai sumokėtą 1129,14 Eur nekilnojamojo turto mokestį nukentėjusieji laikė jiems padaryta turtine žala, kuri jiems turi būti atlyginta. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimus, pažymėjo, kad asmuo, priimantis palikimą, privalo suprasti, kad paveldimą turtą jis priima su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir kad paties asmens valia civiliniuose teisiniuose santykiuose sukuriamos teisinės pasekmės, kurios šiuo atveju nepripažintinos atitinkančiomis būtinąsias žalos atlyginimo sąlygas. Tokia šio teismo išvada būtų teisinga tuo atveju, kai asmuo miršta natūraliai, o ne dėl kito asmens kaltų veiksmų. Šiuo atveju nukentėjusiesiems pasirinkimo žuvusios dukters turtą paveldėti ar ne nebuvo, nes jie buvo vieninteliai paveldimo turto įpėdiniai. Nesutiktina su teismo išvada, kad šios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu nėra susijusios su R. S. veiksmais ir kad jos yra asmeninės nukentėjusiųjų išlaidos, kurių atsiradimui įtakos turėjo jų pačių veiksmai – apsisprendimas perimti žuvusios dukters turtą, dėl to jiems kilo ir atitinkamos pasekmės (pareigos). Tai, kad šios išlaidos susijusios priežastiniu ryšiu su nuteistojo veiksmais, patvirtina ir nuosprendyje konstatuotas faktas, jog egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp K. G. žūties, kurią sukėlė R. S. veiksmai, ir žuvusiosios tėvų turtinės žalos, atsiradusios priimant K. G. palikimą. Šiuo atveju reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės žalos, susijusios su 539,26 Eur turėtų nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų išlaidų už notaro paslaugas, priimant žuvusios dukters palikimą, šias išlaidas pripažino atlygintina turtine žala, o turėtas išlaidas, susijusias su to paties paveldimo turto didesniu nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimu, atlygintinomis jau nepripažino.

6.4.       Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai ieškiniu prašė priteisti turtines išlaidas, patirtas dėl kūdikio gimimo dirbtinio vaisingumo klinikoje, tačiau pirmosios instancijos teismas šios civilinio ieškinio dalies netenkino, argumentuodamas tuo, kad iki šiol teismų praktikoje nebuvo nagrinėtas klausimas dėl turtinės žalos, atsiradusios netekus vienintelio vaiko po atlikto dirbtinio apvaisinimo, ar panašaus pobūdžio turtinės žalos žuvusiojo artimiesiems priteisimo, taip pat argumentuodamas tuo, kad tarp šių nukentėjusiųjų patirtų išlaidų ir atsiradusios žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio, pažymėdamas, kad ši žala turėtų būti priteisiama kaip neturtinės žalos piniginė išraiška. 

6.5.       Tačiau teismų praktikos dėl tokio pobūdžio turtinės žalos priteisimo nebuvimas nėra kliūtis nagrinėti šį klausimą civilinės turtinės atsakomybės aspektu. Turtinės žalos, žuvus asmeniui, sąrašo nėra. Ar padaryta turtinė žala asmeniui dėl kito asmens nusikalstamų veiksmų ir kas tokią žalą sudaro, teismai sprendžia kiekvienu atveju individualiai, vadovaudamiesi bendraisiais civilinės turtinės atsakomybės principais. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai ieškinyje išsamiai pagrindė savo apsisprendimą dėl kūdikio gimimo dirbtinio vaisingumo klinikoje, jis visiškai logiškas ir suprantamas. Norint įgyvendinti šį siekį, dėl nukentėjusiosios R. G. sveikatos būklės negalint jai natūraliai turėti vaikų, vienintelė galimybė turėti kūdikį buvo jo gimimas dirbtinio vaisingumo klinikoje, o su tuo susijusios ir būtinos turtinės išlaidos. Nukentėjusieji teismui pateikė vėlgi ne visas, tačiau būtiniausias turėtas išlaidas, kurios yra susijusios su kūdikio gimimu dirbtinio vaisingumo klinikoje ir kurios sudarė 13 413,44 Eur.

6.6.       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šias išlaidas vertino kaip asmenines ir nurodė, kad tai yra nukentėjusiųjų patirti neturtinio pobūdžio išgyvenimai ir praradimai, kurie gali būti kompensuojami nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį. Apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad turtinė ir neturtinė žala yra dvi atskiros ir savarankiškos žalos rūšys ir jų negalima sutapatinti. Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji turėjo konkrečių turtinio pobūdžio išlaidų, susijusių būtent su kūdikio gimimu dirbtinio vaisingumo klinikoje. Nukentėjusiųjų patirta neturtinė žala yra susijusi su kita aplinkybe – vienintelės dukters netektimi. Tai turi būti vertinama visai kitu aspektu, teismas tai ir padarė, priteisdamas nukentėjusiesiems atitinkamas neturtinės žalos sumas. Neturtinė žala buvo priteista CK 6.250 straipsnyje nustatytais pagrindais. 

6.7.       Pirmosios instancijos teismo buvo prašoma priteisti ir 228,40 Eur kitų turėtų išlaidų, kurias sudaro prie civilinio ieškinio pridėtų dokumentų, susijusių su kūdikio gimimu vaisingumo klinikoje, vertimo išlaidos. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo iš viso neaptarė, o apeliacinės instancijos teismas šių išlaidų nepriteisė, nes netenkino reikalavimo priteisti civilinio ieškinio išlaidas, susijusias su kūdikio gimimu vaisingumo klinikoje.

6.8.       Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai prašė priteisti abiem po 398 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau pirmosios instancijos teismas priteisė tik dalį prašomos sumos, motyvuodamas tuo, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas negali būti taikomas. Tenkindamas šį prašymą iš dalies, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir tokiais atvejais priteisiamas sumas. Tačiau nustatydami priteistinos neturtinės žalos dydį teismai neturėtų vadovautis prieš dešimtmetį ir daugiau teismų priteistais neturtinės žalos dydžiais. Tuo laikotarpiu nagrinėtose bylose priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos yra to meto priteistų neturtinės žalos atlyginimo sumų gairės. Šiuo metu sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, yra būtina atsižvelgti į šiandieninius bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020). Nors atskirais atvejais nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos yra galimas ir yra pateisinamas, kai jis yra proporcingas dėl konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių, ir šios aplinkybės nagrinėjamu atveju buvo, pirmosios instancijos teismas jas ignoravo, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

6.9.       Neturtinės žalos priteistini dydžiai teismų praktikoje neabejotinai turėtų keistis, atsižvelgiant į naujai atsiradusias aplinkybes, kurios lemia didesnes priteistinas neturtinės žalos dėl asmens žūties eismo įvykio metu sumas, t. y. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) pakeitimai, bendrieji šalies ekonominiai ir pragyvenimo lygio pokyčiai ir pan. Civiliniame ieškinyje ieškovai nurodė, kad TPVCAPDĮ 2017 m. lapkričio 16 d. 11 straipsnio pakeitimais vietoj pirmiau nustatytos draudimo bendrovių maksimalios 5000 Eur nukentėjusiesiems atlyginamos neturtinės žalos nustatoma 5 000 000 Eur suma dėl žalos atlyginimo asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Šie pakeitimai buvo padaryti atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo.

6.10.       Toks neturtinės žalos draudžiamųjų įvykių atvejais teisinis reglamentavimas atitinka Europos Sąjungos direktyvų (2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB (OL 2009 L 263, p. 11), 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/138/EB (OL 2009 L 335, p. 1) ir kt.) reikalavimus ir ESTT sprendimus. Todėl Lietuvos Respublikos teismų priteistinos neturtinės žalos sumos dėl asmens žūties eismo įvykio metu turėtų būti nustatomos orientuojantis ir į ESTT praktiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį civilinių ieškovų argumentą, nurodė, kad TPVCAPDĮ pakeitimai nėra reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu turėtų būti priteisiama didesnė neturtinės žalos suma; tai nesudaro pagrindo teismui nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos ar kitaip vertinti bylos aplinkybes ir todėl priteisti ieškovų prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. 

6.11.       Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, būtina atsižvelgti į šalies šiandieninius bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius. Šiam argumentui pagrįsti svarbu įvertinti kai kuriuos duomenis iš Europos Sąjungos valstybių dėl neturtinės žalos vertinimo žmogaus žūties per eismo įvykį atveju, ir šiuos duomenis galima palyginti su atitinkamais Lietuvos Respublikos duomenimis. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje neturtinė žala žmogaus žūties eismo įvykyje atveju įvertinama vidutiniškai 1 600 000 JAV dolerių, arba 1 331 680 Eur (1 600 000 x 0,8323). Vokietijoje neturtinė žala žmogaus žūties atveju įvertinama vidutiniškai 1 300 000 JAV dolerių, arba 1 081 990 Eur (1 300 000 x 0,8323) (http://www.welt.de/wirtschaft/article139101074/Fuer-Us—Qnfer-werden-4-1-Millionen-Euro-gezahlt.html.).

6.12.       Lietuvos statistikos departamento Oficialios statistikos portalo Europos šalių tarptautinių palyginimų rezultatų duomenimis, Vokietijos 2019 metų FIV (vienam gyventojui tenkančio bendrojo vidaus produkto, išreikšto perkamosios galios standartais, realios apimties indeksas bendrojo vidaus produkto ir faktinio individualaus vartojimo lygmenimis), pateiktas 2020 m. gruodžio 22 d. Oficialios statistikos portale, yra 122 punktai, Jungtinės Karalystės 2019 m. FIV – 113 punktų, Lietuvos 2019 m. FIV – 92  punktai (https://osp.sta tgov.lt? informaciniai-pranešimai?articleld=8302813. 6 psl., 1  pav.).

6.13.       Remiantis „Eurostat“ (in PPS_ EU27_2020=100) duomenimis, Lietuvos FIV nuo 2010 m. 67 punktų nuolat didėjo iki 92 punktų 2019 m. (http://appsso.eurostat.ec.eurona.eu/nui/submitViewTableAction.do: lentelė: Volume indices of real expenditure per capita (in PPS_ EU27_2020=100)).

6.14.       Neturtinės žalos apskaičiavimas žmogaus žūties eismo įvykyje atveju, remiantis kitų šalių praktika ir lyginamaisiais tų šalių FIV rodikliais, Lietuvoje, lyginant su Jungtine Karalyste, įvertinus vidutiniškas kompensacijas ir lyginamuosius ekonominius rodiklius tarp šalių, būtų 1 084 199,65 Eur (1 331 680 Eur: 113 x 92), lyginant su Vokietija – 815 926,88 Eur (1 081 990 Eur: 122 x 92). Apibendrinus kitose šalyse (Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje) gautus duomenis, vidutinis neturtinės žalos vidurkis žmogaus žūties eismo įvykyje atveju būtų: 1 091 732,21 Eur + 815 926,88 Eur = 1 907 659,10 Eur : 2 = 953 829,55 Eur. Tuo tarpu šiuo atveju teismo buvo prašoma dėl dukters žūties iš kaltų asmenų priteisti iš viso 800 000 Eur.

4.       Kasaciniu skundu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovas advokatas A. Mažeika prašo pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus – nuteistojo R. S. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 281 straipsnio 6 dalies į 129 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 281 straipsnio 7 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę, atitinkančią BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kasatorius skunde nurodo:

7.1.       Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutiko su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad tamsiu paros metu menkai pažįstamame rajone R. S. vairavo jam neįprastą (su automatine pavarų dėže) automobilį, koncentruodamasis į automobilio priekinę dalį, nurodė, kad tai nesuteikia pagrindo kitaip negu pirmosios instancijos teismas vertinti R. S. kaltę (jos rūšį ir formą). Tačiau vien tai, kad R. S. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai alkoholio koncentracija kraujyje buvo net keturis kartus didesnė už leistiną normą (1,56 promilės) (vien už tai yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė) ir daugiau kaip 2,5 karto viršijo leistiną važiavimo greitį, t. y. važiavo 130 km/val. greičiu, leido jam suvokti pavojingą savo veiksmų pobūdį ir dėl to galinčius kilti labai tikėtinus padarinius – sveikatos sutrikdymą kitiems asmenims ar net gyvybės atėmimą. R. S. yra brandaus amžiaus, turi didelę gyvenimišką patirtį, todėl neabejotinai suvokė, kad dėl girtumo sutrinka dėmesys, mąstymas, lėtėja reakcija, alkoholis veikia ne tik psichiką, bet ir žmogaus raumenų veiklą, todėl tokios būsenos važiuojant 130 km/h greičiu, ir dar mieste, labai didelė tikimybė sukelti eismo įvykį, dėl kurio neišvengiamai gali būti padaryta žala žmonių sveikatai ir gyvybei.

7.2.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. S. vairavo automobilį pagrindinėje gatvėje, esant geram, net ir tamsiu paros metu, matomumui, kai eismas kelyje nebuvo toks intensyvus, turėdamas teisę vairuoti transporto priemonę, vairavo techniškai tvarkingą automobilį, padarė išvadą, kad jis, įvertinęs nurodytą eismo situaciją kelyje, manydamas, jog apsvaigimo nuo alkoholio lygis netrukdo jam tinkamai suvokti aplinkos ir vairuoti, buvo įsitikinęs, kad egzistuoja konkrečios aplinkybės, kurios toje situacijoje užkirs kelią pavojingiems padariniams kilti. Tačiau tokia išvada prieštarauja pagrįstam pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad neįtikinama, jog asmuo, kurio kraujyje nustatoma daugiau kaip 1,50 promilės alkoholio, gali nejausti jokio alkoholio poveikio ir manyti, kad yra leidžiama alkoholio koncentracija. Iš kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje                         Nr. 2K-100-696/2018 matyti, kad važiavimas pagrindine gatve nėra kliūtis eismo įvykį kvalifikuoti kaip nužudymą.

7.3.       Nors dalis faktinių aplinkybių šioje byloje ir baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-100-696/2018 skiriasi, tų skirtumų yra mažiau nei panašumų. Abiejose pirmiau išnagrinėtose bylose viena iš pagrindinių aplinkybių, turėjusių įtakos nuteistųjų veikų kvalifikavimui, buvo labai viršytas leistinas greitis. Akivaizdu, kad abiem šiais atvejais, kaip ir nagrinėjamoje byloje, jei kaltininkai mieste būtų važiavę 50 km/h greičiu, tokių sunkių padarinių nebūtų atsiradę. Su byla Nr. 2K-P-498-746/2015 yra bendra tai, kad kaltininkai transporto priemones vairavo būdami apsvaigę nuo alkoholio ir važiavo per sankryžą šviečiant eismą draudžiančiam šviesoforo signalui. Nors baudžiamojoje byloje                           Nr. 2K-P-498-746/2015 daugiau nustatytų faktinių aplinkybių skiriasi nuo bylos                      Nr. 2K-100-696/2018 aplinkybių negu šioje nagrinėjamoje byloje, tačiau, nepaisant to, ji buvo laikoma tinkamu precedentu.

7.4.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, be kita ko, yra nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nėra reikalavimo, kad faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės būtų tapačios, – pakanka ir to, kad jos būtų labai panašios. Dėl to R. S. padarytos nusikalstamos veikos intelektualinė valinė veikla yra tokia pati kaip baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015.

7.5.       Atsižvelgiant į tai, kad R. S. automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (vidutinio girtumo būsenos), viršydamas leistiną greitį beveik keturis kartus, važiavo tamsiu paros metu menkai pažįstamame rajone, jam neįprastu automobiliu, koncentruodamasis į automobilio priekinę dalį, savaitgalį, kai eismas didesnis, konstatuotina, kad R. S. sukeltas eismo įvykis buvo dėsningas ir logiškas jo pavojingų veiksmų vairuojant automobilį padarinys. Todėl jis turi būti nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 281 straipsnio 7 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas didesnis negu 1,51 promilės neblaivumas, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ir transporto priemonės eksploatavimo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl šio įvykio žuvo vienas žmogus ir dviem žmonėms nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata.

8.       Kasaciniu skundu civilinės ieškovės ir atsakovės UAB „PL“ atstovė advokatė S. Drukteinienė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimų dalis dėl solidariosios UAB „PL“ ir nuteistojo R. S. atsakomybės bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų ieškinius UAB „PL“ palikti nenagrinėtus arba juos atmesti. Kasatorė nurodo: 

8.1.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad BPK 113 straipsnio 2 dalies normos turinys gali būti atskleistas aiškinant ją sistemiškai su kitų teisės šakų (civilinės, civilinio proceso, tarptautinės privatinės teisės ir kt.) normomis. Kadangi atsakovei UAB „PL“ buvo pritaikyta savarankiška civilinė atsakomybė, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai turėjo būti nagrinėjami BPK normas sistemiškai taikant su kitų teisės šakų – civilinės teisės ir civilinio proceso teisės – normomis, tačiau tai nebuvo padaryta. Teismai iš esmės pažeidė civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas, įtvirtintas Civiliniame kodekse, be to, nagrinėdami savarankišką atsakovės UAB „PL“ atsakomybę, netaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintų normų, kurios privalo būti taikomos nagrinėjant tokius ieškinius, ir atitinkamai pažeidė BPK 109  straipsnį, 111 straipsnio 1 dalies, 113 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip buvo iš esmės pažeistos UAB „PL“, kaip civilinės atsakovės, teisės – civilinė atsakomybė jai pritaikyta realiai neišnagrinėjus kaltės klausimo, dėl to teismų sprendimai šiuo klausimu grįsti spėlionėmis ir prielaidomis, o ne įrodymais; baudžiamojoje byloje apskritai negalėjo būti sprendžiamas UAB „PL“, kaip civilinės atsakovės, asmeninės atsakomybės klausimas. 

8.2.       Teismai skirtingai sprendė klausimą, kas laikytinas transporto priemonės valdytoju tragiško eismo įvykio metu. Teigdamas, kad transporto priemonės valdytoju buvo ir nuteistasis R. S., ir UAB „PL“, kaip transporto priemonės savininkė, pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinės teisės normas ir nesilaikė teismų praktikos. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas ir jų aiškinimą kasacinės instancijos teismo praktikoje UAB „PL“ nebuvo transporto priemonės valdytoja eismo įvykio, sukėlusio žalą, metu. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutiko, šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir teisinga.

8.3.       Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad UAB „PL“ pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, argumentavo tuo, kad UAB „PL“, kaip transporto priemonės nuomotoja, nesilaikė CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl to didesnio pavojaus šaltinis – automobilis – buvo perleistas neblaiviam asmeniui, ir pridūrė, kad CK 6.258 (turėtų būti – 6.528) straipsnio nuostata, įtvirtinanti, jog už žalą, padarytą nuomojama transporto priemone tretiesiems asmenims, atsako nuomininkas, taikoma tais atvejais, kai nuomotojas elgėsi atidžiai ir rūpestingai, nėra nustatomi neteisėti jo veiksmai ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Taigi apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl savarankiškos UAB „PL“ civilinės atsakomybės ir taikė jai savarankišką deliktinę atsakomybę – jos veiksmuose nustatė neva esančias visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Taip abiejų instancijų teismai pažeidė proceso teisės ir įvairias materialiosios teisės normas, taip pat nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos ir faktiškai sukūrė naują teisinę taisyklę, nors tokios teisės teismas, taikantis teisę, negali kurti, tai lėmė neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų priėmimą.

8.4.       Apeliaciniame skunde atsakovė pateikė argumentus, kad baudžiamojoje byloje negali būti nustatoma savarankiška civilinio atsakovo deliktinė civilinė atsakomybė, nes tam baudžiamasis procesas visiškai nepritaikytas; nagrinėjant civilinės atsakovės savarankišką atsakomybę, pažeidžiamos esminės procesinės jos teisės. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad nagrinėjamu atveju UAB „PL“ pareiga atlyginti žalą kyla kitais pagrindais, t. y.  ne tuo pagrindu, kad ji materialiai atsakinga už kaltininko veiksmus, o būtent nustačius jos pačios neteisėtus veiksmus. Tačiau į apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas teatsakė vienu sakiniu, kad „<...> pagal teismų praktiką baudžiamajame procese nagrinėjami ir tokie civiliniai ieškiniai, kuriuose civiliniais atsakovais įvardijami ir solidariai su kaltinamuoju atsakingi asmenys. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016.“ Šis apeliacinės instancijos teismo argumentas yra nepagrįstas, nes teismų praktika neturi prieštarauti teisiniam reglamentavimui; kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl baudžiamojo proceso tinkamumo nagrinėti civilinio atsakovo atsakomybę savarankiško delikto pagrindu. Šioje byloje kasatorė civilinė atsakovė tokio klausimo nekėlė, todėl negalima teigti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu yra suformavęs praktiką.

8.5.       Pagal BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies nuostatas civiliniu atsakovu baudžiamajame procese gali būti pripažįstamas tik asmuo, kuris pagal įstatymus yra materialiai atsakingas už įtariamojo, kaltinamojo nusikalstama veika padarytą žalą. Tai yra asmuo, kurio savarankiška kaltė nenustatinėjama, – jo kaltė nustatoma savaime, kai yra nustatyta kaltinamojo kaltė, pavyzdžiui, darbdavys, atsakantis už samdomojo veiksmais sukeltą žalą (CK 6.264 straipsnio 1 dalis), darbdavys, kai jis pagal CK 6.270 straipsnio 2 dalies nuostatas laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, tėvai, įtėviai, globėjai nepilnamečių padarytos žalos atveju (CK 6.275 ir 6.275 straipsniai). Toks reguliavimas yra visiškai pagrįstas – baudžiamojo proceso procedūra nėra pritaikyta nagrinėti savarankišką civilinio atsakovo kaltę. UAB „PL“ nėra asmuo, materialiai atsakingas už nuteistojo nusikalstama veika padarytą žalą.

8.6.       Tai patvirtina šios baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Ieškinius UAB „PL“ nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai pareiškė teisminio bylos nagrinėjimo metu, kai nagrinėjimas jau buvo įpusėjęs. Tuo metu vyko liudytojų apklausos. BPK net nėra nustatyta, kad civilinis atsakovas privalo raštu atsiliepti į pareikštą ieškinį. Suvokdama keliamų civilinės atsakomybės klausimų sudėtingumą, UAB „PL“ atsiliepimus pateikė raštu, tačiau savo argumentų pirmosios instancijos teisme ji neturėjo galimybės pristatyti, nes to nenustato baudžiamasis procesas. Atitinkamai nei iš nukentėjusiųjų, nei iš teismo ji nesulaukė nė vieno klausimo (nes to nenustato baudžiamasis procesas), galėjusio padėti išsiaiškinti jos civilinės atsakomybės sąlygas ir poziciją apskritai, ši pozicija, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, liko nesuprasta. Lygiai taip pat ir nukentėjusieji žodžiu nepagrindė UAB „PL“ civilinės atsakomybės sąlygų, nes to nenustato baudžiamasis procesas. Dėl to civiliniai ieškiniai UAB „PL“ buvo išnagrinėti ne tik nesant nė vieno įrodymo, pagrindžiančio UAB „PL“ pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, bet jai net neturėjus galimybių į tai atkreipti pirmosios instancijos teismo dėmesį.

8.7.       Taip pat baudžiamosios bylos nagrinėjimas vyko ir apeliacinės instancijos teisme. Kadangi šalys įrodymų tyrimo nepageidavo, apeliacinės instancijos teisme buvo išdėstytos visų dalyvaujančių byloje asmenų baigiamosios kalbos. Taigi ir šios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas UAB „PL“ asmeninės kaltės klausimas. Aptartos aplinkybės rodo, kad baudžiamasis procesas tinka tiems civiliniams ieškiniams spręsti, kai įtariamojo (kaltinamojo) kaltės konstatavimas savaime reiškia civilinio atsakovo kaltę (t. y. kai nėra nustatinėjama savarankiška civilinio atsakovo kaltė). Kitaip tariant, baudžiamajame procese gali būti nagrinėjami civiliniai ieškiniai tiems atsakovams, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą.

8.8.       Esminis baudžiamojo ir civilinio proceso skirtumas yra tas, kad civiliniame procese galioja rungimosi (CPK 12 straipsnis), betarpiškumo (CPK 14 straipsnis) ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai. Tai yra esminiai civilinio proceso principai, kurie taikomi nagrinėjant ir ieškinius dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju buvo pažeisti visi šie principai, nes nukentėjusieji neįrodinėjo asmeninės UAB „PL“ kaltės, nepateikė dėl to nė vieno įrodymo, o UAB „PL“ neturėjo galimybių dėl to pasisakyti, be to, nukentėjusieji baigiamųjų kalbų metu, kalbėdami apie asmeninę UAB „PL“ civilinę atsakomybę, dėstė tas aplinkybes, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje ir dėl kurių ji neturėjo galimybės pasisakyti. Būtent dėl to, kad civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje išnagrinėti nesilaikant šių principų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl UAB „PL“ atsakomybės pagrįsti deklaratyviais teiginiais (turėjo imtis „kokių nors“ priemonių, nesiėmė „jokių“ priemonių ir t. t.), kurie nebuvo nei įrodinėjami nagrinėjant civilinį ieškinį, nei įrodyti. 

8.9.       Be to, būtent dėl šios priežasties visiškai be pagrindo UAB „PL“ buvo taikyta civilinė atsakomybė pagal nukentėjusiojo E. O. ieškinį, nors reikalavimo UAB „PL“ jis nebuvo pareiškęs. Nepagrįsti ir neįtikinantys apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad „nuosprendžiu priimtas sprendimas priteisti žalos atlyginimą iš UAB „PL“ ir nukentėjusiajam E. O. <...> negalėjo būti staigmena šiai civilinei atsakovei, bendrovė byloje buvo įtraukta ne tik kaip ieškovė, bet ir kaip atsakovė, dėl to pagrindas atlyginti žalą yra tas pats, jai taip pat buvo žinoma, kiek byloje yra nukentėjusiųjų, ir jos kaip atsakovės teisės iš esmės nebuvo varžomos“. UAB „PL“ teisės buvo iš esmės suvaržytos ir pažeistos – nukentėjusiajam E. O. neįrodinėjus ir neįrodžius UAB „PL“ kaltės, apskritai neprašius laikyti jos atsakinga pagal šio nukentėjusiojo pareikštą ieškinį, UAB „PL“ savarankiško delikto pagrindu apeliacinės instancijos teismo buvo įpareigota atlyginti E. O. patirtą žalą. Tokia civilinio ieškinio, grindžiamo asmeniniu UAB „PL“ neva padarytu deliktu, nagrinėjimo procedūra ir jos rezultatas iš esmės pažeidžia procesines UAB „PL“ teises.

8.10.       Faktas, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš 54 puslapių tik trys puslapiai skirti UAB „PL“ atsakomybės klausimui išspręsti, įrodo, kad jos procesinės teisės nebuvo užtikrintos, juolab kad teismai kūrė naują teisinę taisyklę, kuri nėra įtvirtinta pozityviojoje teisėje ir iki šiol nėra įtvirtinta teismų praktikoje.

8.11.       Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civilinis ieškinys UAB „PL“, grindžiamas asmeniniu jos deliktu, baudžiamajame procese negalėjo būti nagrinėjamas, jis turėjo būti baudžiamojoje byloje paliktas nenagrinėtas.

8.12.       Teismai netinkamai aiškino civilinės atsakomybės taikymą už bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą. Pagal teismų praktiką, transporto priemonės savininkas gali būti atsakingas CK 6.263 straipsnio 1 dalies pagrindu už tretiesiems asmenims didesnio pavojaus šaltiniu – transporto priemone – sukeltą žalą, kai, perduodamas šį didesnio pavojaus šaltinį valdyti kitam asmeniui, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). Tačiau šioje nutartyje suformuluota taisykle kaip precedentu reikia remtis itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

8.13.       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi minėtos nutarties, priimtos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016, išaiškinimais. Toje byloje kasacinės instancijos teismas iš tiesų generalinio delikto pagrindu pripažino solidariąją civilinę atsakomybę automobilio savininkei, transporto priemonės valdymą perdavusiai kartu gyvenančiam sūnui, iš kurio buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Itin svarbu, kad kasacinės instancijos teismas, remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, šioje nutartyje konstatavo, jog „<...> transporto priemonės valdytojas, leidęs vairuoti tokios teisės neturinčiam asmeniui, civilinės atsakomybės požiūriu laikomas kaltu ne tik tais atvejais, kai jis žinojo, bet ir tada, kai nežinojo, tačiau galėjo žinoti, kad transporto priemonę perduoda neteisėtai. Galėjimas žinoti, kad asmuo, kuriam perduodama transporto priemonė, neturi teisės jos vairuoti, nustatomas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (vairavimą perdavusio ir priėmusio asmens ryšių intensyvumą, ankstesni jų elgesį)“; „civilinė atsakovė turėjo pareigą automobilio perdavimo momentu įsitikinti, kad vairuotojas turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą ir nėra kitų viešosios teisės aktuose nustatytų aplinkybių, draudžiančių perduoti vairavimą, taip pat ir realia galimybe tai padaryti – gyveno kartu su nuteistuoju, kartu naudojosi dviem automobiliais“. Taigi cituojamoje nutartyje, besiremdamas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad civilinės atsakovės, vairuotojo motinos, automobilio savininkės, veiksmuose yra kaltė, kuri pasireiškė faktiniu galėjimu kontroliuoti vairuotojo veiksmų (ne)atitiktį teisės aktų reikalavimams ir šios kontrolės nevykdymu, t. y. pareigos ignoravimu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės – galėjimas kontroliuoti nuteistojo veiksmus ir šios pareigos nevykdymas – nebuvo nustatytos. Priešingai, nuomotoja niekaip negali kontroliuoti nuomininko veiksmų, t. y. kokios būklės būdamas (apsvaigęs, neapsvaigęs nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių medžiagų, pavargęs, nepavargęs) jis valdo transporto priemonę. Nuomotoja niekada neturi nei teisės, nei pareigos kontroliuoti nuomininko veiksmų, ir šioje situacijoje UAB „PL“ nuteistojo veiksmų galiojant nuomos sutarčiai kontroliuoti negalėjo. Tai yra esminis skirtumas nuo kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016.

8.14.       Nagrinėjamoje byloje teismai teikė reikšmę aplinkybei, kad transporto priemonė buvo vairuojama nuo alkoholio apsvaigusio nuteistojo ir kad UAB „PL kaip nuomotoja fiziškai nedalyvavo jam sėdantis vairuoti šią transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai nenurodė, kad UAB „PL“ yra kalta, nes nuteistojo pradėjimo vairuoti transporto priemonę metu joks jos atstovas fiziškai nedalyvavo ir todėl nenustatė nuteistojo neblaivumo, tačiau iš nutartyje pateiktų motyvų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams. Toks teismų argumentavimas yra neteisingas. 

8.15.       Transporto priemonė nebuvo perduota valdyti nuteistajam 2018 m. balandžio 22 d. Momento, kai nuomininkas fizinis asmuo ar nuomininko juridinio asmens atstovas sėda vairuoti transporto priemonę, negalima tapatinti su valdymo perdavimu CK 6.270  straipsnio 2 dalies prasme. Transporto priemonės nuomos ir paslaugų sutartis Nr. CTB20180117-74 (toliau – sutartis) tarp UAB „PL“, kaip nuomotojos, ir nuteistojo, kaip nuomininko, buvo sudaryta 2018 m. sausio 17 d. Sudarant sutartį, buvo patikrinta nuomininko tapatybė ir teisė vairuoti transporto priemones. Sudarant sutartį, nuomininkas atitiko visus teisės aktų reikalavimus, keliamus motorinės transporto priemonės valdytojui. Taigi sutarties sudarymo metu ji atitiko visus teisės aktų reikalavimus, todėl buvo teisėta ir galiojanti. Ginčo dėl to byloje nėra.

8.16.       Sutarties 1.1 punkte šalys susitarė, kad nuomotoja įsipareigoja suteikti nuomininkui nuomos teisę laikinai valdyti transporto priemonę ir ja naudotis teikiant paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja naudotis transporto priemone sutartyje nustatytomis sąlygomis, mokėti už jį nuomos mokestį bei mokestį už paslaugas. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje pateikta nuomos sutarties samprata: pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Taigi nuomos sutartis yra konsensualinė sutartis, ja nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis. Pagal sudarytos sutarties nuostatas, sutarties galiojimo laikotarpiu nuomininkas įgijo teisę bet kuriuo metu, naudodamasis mobiliąja programėle, pradėti faktiškai naudoti bet kurią, bet kurioje nuomotojos stotelėje esančią transporto priemonę. Transporto priemonė galėjo būti naudojama iki septynių parų ir, baigus naudoti, turėjo būti grąžinama į bet kurią nuomotojos stotelę tame pačiame mieste. Taigi sudaryta sutartimi šalys susitarė, kaip nustatyta CK 6.477 straipsnio 1 dalyje, dėl įsipareigojimo duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis, tik ne individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, kaip yra dažniausiai, bet rūšiniais požymiais apibrėžtą daiktą.

8.17.       Transporto priemonę „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria tą pačią dieną sukėlė tragišką eismo įvykį, nuteistasis pradėjo vairuoti 2018 m. balandžio 22 d., t. y.  praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai įsigaliojo sutartis. Nėra pagrindo teigti, kad nuomotojos transporto priemonės perdavimas įvyksta nuomininkui fiziniam asmeniui ar nuomininko juridinio asmens atstovui pradedant vairuoti transporto priemonę. Toks aiškinimas nuomos teisiniuose santykiuose būtų nelogiškas. Lietuvos civilinė teisė pripažįsta simbolinį valdymo perdavimą (pavyzdžiui, kai yra perduodami raktai nuo patalpos, kurioje yra valdyti perduodamas daiktas). Transporto priemonių nuomos sutartyse valdymo perdavimas dažniausiai būna simbolinis – perduodant transporto priemonės raktus, o atsiradus naujų technologijų – suteikiant elektroninę prieigą. Nagrinėjamu atveju R. S. teisė valdyti transporto priemonę buvo suteikta sudarius sutartį, kai jis įgijo teisę pradėti faktiškai naudoti transporto priemonę naudodamasis mobiliąja programėle. Nuomos teisiniuose santykiuose nėra jokio pagrindo tapatinti nuomininko sėdimosi prie vairo su transporto priemonės perdavimu. Būtų nelogiška nuomos sutarties laikotarpiu kiekvieną nuomininko pradėjimą vairuoti laikyti transporto priemonės perdavimu, kurį turi kontroliuoti nuomotojas. Geriausiai šis argumentas atsiskleidžia išanalizavus klasikinės transporto priemonių nuomos situacijas, nes sutartis niekuo nesiskiria nuo kitų nuomos sutarčių, kai išnuomojamas individualiais požymiais apibūdintas daiktas. Juolab kad ir CK dalijimosi nuoma nėra išskiriama ar specifiškai kitaip reguliuojama nei klasikinė nuoma.

8.18.       Minėta, kad nuomos sutartis yra konsensualinė. Kai sudaroma transporto priemonių nuomos sutartis, net kai ji sudaroma „gyvai“, t. y. asmeniškai dalyvaujant nuomininkui ir nuomotojui (jų atstovams), jos valdymas perduodamas įteikiant raktelius. Nuo sutarties sudarymo ir valdymo perdavimo iki pradėjimo vairuoti individualiais požymiais apibrėžtą transporto priemonę dažniausiai praeina atitinkamas laiko tarpas (paprastai nuomos sutartis pasirašoma ir rakteliai įteikiami nuomotojo biure, o transporto priemonė paimama automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri gali būti net kelis kilometrus nutolusi nuo biuro, pradėjimo vairuoti metu nebūtinai fiziškai dalyvauja nuomotojo atstovas). Taigi nuomininkas gali apsvaigti nuo alkoholio tiek per šį laikotarpį, tiek ir po transporto priemonės pradėjimo vairuoti. Nelogiška, kad nuomotojas yra kaltas kiekvienu atveju, kai nuomininkas pradeda vairuoti transporto priemonę būdamas apsvaigęs. Atsižvelgiant į tai, kad nuomotojas neturi transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio kontrolės teisės ar realios galimybės po to, kai sudarytos nuomos sutarties pagrindu perduoda valdymą nuomininkui, Lietuvos teisė expressis verbis (tiesiogiai) nustato, kad už žalą, padarytą nuomojama transporto priemone tretiesiems asmenims, atsako nuomininkas (CK 6.258 (turėtų būti – 6.528) straipsnis). Šiuo atveju teismai, spręsdami atsakovės civilinės atsakomybės klausimą, suabsoliutino vieną aplinkybę – kad tuo metu, kai nuteistasis sėdo vairuoti transporto priemonę, jis jau buvo apsvaigęs – ir ignoravo, kad šis faktas tėra atsitiktinumas – net jei nuteistasis būtų buvęs blaivus pradėdamas vairuoti transporto priemonę, jis galėjo apsvaigti netrukus po to ir, būdamas apsvaigęs, vairuoti tą pačią transporto priemonę bei sukelti eismo įvykį. Tokiu atveju, vadovaujantis teismų argumentais, nuomotoja nebūtų laikoma atlikusia neteisėtus ir kaltus veiksmus. Beje, net ir „gyvai“ sudarydamas individualiais požymiais apibrėžtos transporto priemonės nuomos sutartį, nuomininkas gali būti apsvaigęs ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo kitų medžiagų (narkotinių, psichotropinių) arba gali būti labai pavargęs, o nuomotojos darbuotojas gali neturėti jokių galimybių bei patirties nustatyti tokio apsvaigimo faktą, ir to iš jo negali būti reikalaujama.

8.19.       Pagal teismų praktiką, bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo atveju kaltė ir neteisėti veiksmai yra suliejami į vieną atsakomybės sąlygą; kaltė turi būti įrodoma nukentėjusio asmens, ji negali būti preziumuojama. Kasacinėse nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-539/2012, e3K-3-219-701/2020 nurodyta, kad pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taigi taikant generalinio delikto taisyklę iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti. Be abejo, be šių, turi būti nustatytos ir kitos sąlygos – žala bei priežastinis ryšys. Taigi aptariamu atveju kaltės prezumpcija negalima, pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį ji taikoma tik tada, kai kaltė ir neteisėti veiksmai yra dvi atsakomybės sąlygos, ir ji pradeda galioti, kai įrodomi neteisėti veiksmai.

8.20.       Teismai šiurkščiai pažeidė CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatą. Taikant kaltės prezumpciją bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo atveju, būtų pažeidžiamas bendras civilinėje teisėje galiojantis sąžiningumo principas ir tai reikštų atsakomybės be kaltės (griežtos atsakomybės) taikymą. Atsakomybė be kaltės yra išimtis iš bendros atsakomybės taisyklės, pagal kurią asmuo atsako tik už kaltus veiksmus. Tai įtvirtinta CK 6.248 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Dėl to atsakomybė be kaltės gali būti taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais. Šiuo konkrečiu atveju įstatymai nenustato transporto priemonės savininko, perdavusio valdymą kitam asmeniui ir nustojusio būti valdytoju, civilinės atsakomybės be kaltės. Taigi atsakomybė be kaltės UAB „PL“ negalėjo būti taikoma.

8.21.       Šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad UAB „PL“, kaip transporto priemonės savininkė ir nuomotoja, padarė imperatyviosios teisės normos pažeidimą, kurį nustačius pradėtų galioti kaltės prezumpcija. Teismai nenurodė jokios imperatyviosios teisės normos, kurią būtų pažeidusi UAB „PL“, – teisės aktuose nenustatytas specialių priemonių, kurios neleistų apsvaigusiam asmeniui vairuoti transporto priemonę, diegimas ar (ir) naudojimas. Jei rašydamas „toks perleidimas pažeidė imperatyvius reikalavimus“ apeliacinės instancijos teismas turėjo omenyje, kad UAB „PL“ padarė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos pažeidimą, tai tokia išvada nėra teisinga, nes, kaip minėta, UAB „PL“ neperdavė transporto priemonės neblaiviam nuteistajam.

8.22.       Kadangi UAB „PL“ atsakomybė byloje kildinama iš bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo, jos kaltę, kuri yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, turi įrodyti nukentėjęs asmuo, siekiantis žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis). Tačiau nukentėjusieji UAB „PL“ kaltės neįrodinėjo. Byloje nėra nė vieno įrodymo apie tai, kad žalą sukėlusio eismo įvykio metu apskritai egzistavo kokios nors ištestuotos, sertifikuotos, normatyviai reglamentuotos priemonės, galinčios efektyviai užtikrinti, kad neblaivus nuomininkas nevairuotų išsinuomotos transporto priemonės. Taip pat nėra įrodymų, kad tokias priemones pripažintų automobilių gamintojai – neprieštarautų jas įdiegti, taikytų gamyklinę garantiją tokiu būdu modifikuotam automobiliui ir apskritai toks automobilis išliktų saugus vairuotojui, jo keleiviams ir aplinkiniams (nes nėra aišku, kaip tokios priemonės sąveikautų su elektroninėmis automobilio sistemomis, ar galėtų būti taikomos visų rūšių lengviesiems automobiliams, įskaitant elektromobilius, ir t. t.). Įrodyti, kad tokios priemonės yra ir kad UAB „PL“ pažeidė pareigą jas įdiegti, priklauso civiliniams ieškovams, o šios pareigos jie nevykdė.

8.23.       Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai konstatavo, kad efektyviausia priemonė, siekiant kovoti su aptariama problema, yra autoblokų įrengimas ar kitos priemonės. Tokių priemonių, kurios būtų ištestuotos, sertifikuotos, normatyviai reglamentuotos ir kurias leistų diegti automobilių gamintojai, tragiško eismo įvykio metu nebuvo ir šiuo metu nėra. Jeigu šios priemonės egzistuotų, tikėtina, kad įstatymų leidėjas, kovodamas su didele neblaivių asmenų vairavimo problema, įtvirtintų privalomą reikalavimą visose transporto priemonėse jas įdiegti.

8.24.       Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo pasvarstymai dėl kitų priemonių, kurių neva galėjo ir turėjo imtis UAB „PL“, siekdama užkirsti kelią neblaiviems asmenims vairuoti bendrovės automobilius. Nesuprantama, kaip galėtų būti įgyvendinama ir kaip veiksminga būtų pirmosios instancijos teismo siūlyta priemonė – vairuotojų važiavimo trajektorijos bei greičio stebėjimas GPS priemonėmis. Pirma, kiekvieno UAB „PL“ automobiliu besinaudojančio vairuotojo stebėjimas „gyvai“ nėra įmanomas. Antra, net jei būtų įmanomas toks stebėjimas, neaišku, ką teismas siūlo daryti užfiksavus, kad, pavyzdžiui, vairuotojas viršija leistiną greitį, – automobiliui tebejudant išjungti jo variklį, aktyvuoti stabdžius. Tokių ar analogiškų priemonių netaiko netgi automobilių gamintojai, kai automobilių vagys beraktę automobilio atrakinimo (užvedimo) sistemą apeina panaudodami rakto signalo stiprintuvą. Automobilio kompiuteriui vėliau supratus, kad rakto šalia nėra, staigus automobilio variklio išjungimas, stabdžių aktyvavimas galėtų sukelti dar sunkesnes pasekmes, negu potencialiai visuomenei kelia „keista trajektorija“ vairuojantis vairuotojas. Pirmosios instancijos teismo siūlomi klausimynai, kuriais būtų patikrintas asmenų sąmoningumas, taip pat skamba visiškai neįtikinamai ir tėra pasvarstymai.

8.25.       Visos šios pirmosios instancijos teismo spekuliacijos apie egzistuojančias „kažkokias“ priemones, saugančias nuo išsinuomotos transporto priemonės vairavimo neblaiviam, patvirtina, kad teismas pritaikė griežtą atsakomybę UAB „PL“. Nors apeliacinės instancijos teismas nespekuliavo dėl priemonių, galinčių efektyviai užtikrinti, kad išsinuomotos transporto priemonės nevairuotų neblaivus nuomininkas, nesant pagrindo nurodė, kad „vien tai, kad imperatyvių teisės normų užtikrinimas sukelia tam tikrą finansinę naštą, savaime negali pašalinti [verslininkų] civilinės atsakomybės“. Tačiau UAB „PL“ niekada neįrodinėjo ir neteigė, kad kokių nors apsaugos priemonių ji neįdiegė dėl finansinės naštos, – ji teigė, kad tokių ištestuotų, sertifikuotų, normatyviai reglamentuotų priemonių tragiško eismo įvykio metu nebuvo, o byloje nėra pateikta įrodymų, kad jų buvo.

8.26.       Apeliacinės instancijos teismas iš esmės tiesiogiai nurodė, kad UAB „PL“ taiko griežtą atsakomybę, teigdamas, kad asmuo, užsiimantis „tokia“ veikla, turi prisiimti ir su verslo modeliu susijusias rizikas. Rizika yra griežtos atsakomybės pagrindas. Tačiau iki šiol formuotoje kasacinės instancijos teismo praktikoje, kai konstatuojamas bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, konkrečiai nustatoma, kokio elgesio modelio pažeidėjas turėjo laikytis, jei būtų elgęsis kaip bonus pater familias (apdairus ir atidus žmogus), bet nesilaikė. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020 konstatuota, kad buvo nepakankamai reglamentuotas studentų praktikos atlikimo saugumas, nepakankamai instruktuotas studentus prižiūrėjęs asmuo ir nebuvo vykdyta pakankama saugumo nuostatų vykdymo kontrolė. Kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012 konstatuota, kad teritorijai, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, valstybė neskyrė lėšų, todėl priežiūros ir tvarkymo darbai nebuvo atliekami, teritorija buvo apleista, joje suverstos šiukšlės, statybinis laužas, smėlio krūvos ir pan.; po įvykio atlikto ikiteisminio tyrimo metu forte buvo rasta kulkų, šaudymo žymių, į sprogstamąsias panašių medžiagų, taip pat nustatyta, kad teritorija buvo ne tik neprižiūrima ir netvarkoma, bet ir nekontroliuojama, t. y. į ją laisvai galėjo patekti bet kokie asmenys ir užsiimti bet kokia veikla. Be to, šiose bylose aiškiai nustatytas faktinis galėjimas kontroliuoti ir priemonių, kurių ėmusis būtų išvengta žalos, prieinamumas. Iš pirmos bylos matyti, kad atsakovas turėjo išsamiai reglamentuoti studentų praktikos atlikimo saugumą, instruktuoti studentus prižiūrėjusį asmenį ir vykdyti saugumo nuostatų vykdymo kontrolę. Antroje byloje nustatyta, kad atsakovė galėjo tiesiog užtverti teritoriją ir padaryti ją neprieinamą lankytojams.

8.27.       Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kokio konkrečiai elgesio modelio UAB „PL“ turėjo laikytis. Šiuo atveju neaišku, ką apeliacinės instancijos teismas turėjo omenyje, teigdamas, kad UAB „PL“ užsiima „tokia“ veikla. Jeigu turimas omenyje transporto priemonių nuomos verslas apskritai, tai nėra jokio pagrindo teigti, kad jis pats savaime kaip toks yra didesnio pavojaus šaltinis. Be to, teisinis reguliavimas expressis verbis nustato, kad nuomininkas atsako tretiesiems asmenims už išsinuomota transporto priemone sukeltą žalą (CK 6.258 (turėtų būti – 6.528) straipsnis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas turėjo omenyje UAB „PL“ veiklos modelį, kai nuomojamas rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas, tai nėra jokio pagrindo išskirti šį modelį iš įprastinių transporto priemonių nuomos verslų, nes sutartis, o kartu ir pats verslo modelis, niekuo nesiskiria nuo įprastinių transporto priemonių nuomos sutarčių (verslų). Teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovė turi būti atsakinga už neblaivaus nuomininko tretiesiems asmenims sukeltą žalą vien todėl, kad jos veiklos modelis kitoks nei įprastinių nuomos sutarčių atveju, yra diskriminacinio pobūdžio, nes analogiškoje situacijoje įprastinės nuomos nuomotojas nebūtų laikomas pažeidusiu kokią nors teisės akto nuostatą ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jei nuomininkas, perėmęs transporto priemonę valdyti, apsvaigtų nematant nuomotojo atstovui ir imtų vairuoti transporto priemonę būdamas neblaivus. 

8.28.       Byloje įrodyta, kad UAB „PL“ nėra transporto priemonės valdytoja, todėl neatsako pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nors patvirtino, kad šiuo požiūriu UAB „PL“ argumentai yra pagrįsti ir teisingi, UAB „PL“ taikė atsakomybę generalinio delikto pagrindu už bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą (CK 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismai nenurodė, kokių priemonių turėjo imtis UAB „PL“, kad būtų laikoma neatsakinga.

8.29.       Pagal Lietuvoje galiojantį modelį griežtos atsakomybės taisyklių pagrindu (CK 6.270 straipsnis) atsako didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Transporto priemonės nuomos teisiniuose santykiuose pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką valdytoju laikomas nuomininkas. Dėl to tik transporto priemonę faktiškai vairavęs nuomininkas atsako už tretiesiems asmenims sukeltą žalą kaip šios transporto priemonės valdytojas.

8.30.       Teisės aktų nuostatos (CK 6.270, 6.258 (turėtų būti – 6.528) straipsniai, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 83 (turėtų būti – 84) dalis) leidžia daryti išvadą, kad Lietuvoje didesnio pavojaus šaltinio savininkas, perdavęs jo valdymą kitam asmeniui, nėra atsakingas už sukeltą žalą pagal griežtos atsakomybės taisykles. Savininko, teisėtai perdavusio motorinės transporto priemonės valdymą nuomininkui, civilinė atsakomybė už tretiesiems asmenims nuomininko sukeltą žalą generalinio delikto pagrindu turėtų kilti tik tuo atveju, kai iš tiesų konkrečiai ir aiškiai būtų nustatyta, kokių savo pareigų nevykdė ir kaip tas nevykdymas pasireiškė. Amorfinės bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, grindžiamos nuostatomis „nesiėmė jokių priemonių“, „turėjo imtis kokių nors priemonių“, sukūrimas yra nepateisinamas teisinėje valstybėje. 

8.31.       Tokie teismų sprendimai, kai atsakomybė pritaikoma nuomotojui už taip plačiai, amorfiškai suprantamos bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, kas prilygsta griežtos atsakomybės taikymui, reiškia naujos elgesio taisyklės nuomotojui sukūrimą. Tokia taisyklė reiškia, kad nuomotojas, nors nėra laikomas išnuomotos transporto priemonės valdytoju, bet kada galės būti pripažintas atsakingu už nuomininko sukeltą žalą tokiais pačiais atsakomybės pagrindais kaip transporto priemonės valdytojas. Tokios elgesio taisyklės sukūrimas reiškia teisėkūros funkcijos prisiėmimą. Tačiau, remiantis Konstitucinio Teismo praktika, teisinėje valstybėje kiekviena valdžia (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė) vykdo jai pavestas funkcijas ir realizuoja savo kompetenciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, nė viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti. Dėl to teisminė valdžia negali perimti įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijų. Tokia sukurta elgesio taisyklė iš esmės prieštarauja teisinės valstybės principui ir sukeltų sąmyšį transporto priemonių ir visų kitų didesnio pavojaus šaltinių nuomos (panaudos) rinkoje, nes taptų nebeaiškios nuomotojų veiklos vykdymo taisyklės – nesant aiškaus, nediskriminacinio reguliavimo, tampa neaišku nei kokią riziką nuomotojai turi prisiimti, nei kaip ją valdyti (t. y. kokių konkrečių priemonių imtis). Esant tokiam neaiškumui, draudimo paslaugų teikėjai nesiūlo produktų, kurie padėtų tokią riziką suvaldyti.

8.       Kasaciniu skundu nuteistojo R. S. gynėjas advokatas A. Vaičiūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

9.1.       Abiejų instancijų teismų sprendimų dalys dėl R. S. paskirtos bausmės ir priteistos neturtinės žalos dydžio nukentėjusiesiems R. ir R. G. yra neteisėtos ir nepagrįstos, priimtos netinkamai pritaikius BK 54, 55 straipsnius, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 61, 62 straipsnius ir padarius esminius BPK 113 straipsnio 2 dalies, 273 straipsnio pažeidimus. 

9.2.       Teismai, nepripažindami visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, netinkamai aiškino ir taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Byloje nustatyta, kad R. S. nuo pirmosios apklausos iš karto po eismo įvykio visiškai pripažino savo kaltę, davė išsamius, nuoseklius ir teisingus parodymus, atskleidė absoliučiai visas jam žinomas aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis taip pat išsamiai paaiškino ne tik svarbiausias, kaip yra nurodyta aktualioje teismų praktikoje, bet absoliučiai visas faktines veikos padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė visų nukentėjusiųjų ir visiškai pripažino savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas, niekada nemėgino sumenkinti ar pateisinti buvusio savo poelgio. Viso bylos proceso metu jo duoti parodymai yra teisingi, juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.

9.3.       R. S. išsakyti spėjimai, kad, vairuodamas automobilį prieš pat eismo įvykį, galbūt galėjo supainioti pedalus, nelaikytini parodymais. Nuomonė, bet ne bylai aktualios faktinės aplinkybės, procese yra vertinama tik tada, kai ją pateikia procese pasitelktas ekspertas ar specialiųjų žinių turintis specialistas. Įtariamasis, kaltinamasis, kaip ir liudytojas, nukentėjusysis ar kitas proceso dalyvis, pagal esamą teisinį reglamentavimą, apklausiami apie jiems žinomas bylai aktualias faktines aplinkybes, ir tik jos sudaro šių proceso dalyvių parodymus, kurie gali būti vertinami darant reikšmingas išvadas. Teismai, spręsdami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo klausimą, neteisėtai subjektyvią, niekuo negrindžiamą nuteistojo R. S. nuomonę (spėjimą) vertino kaip jo parodymus.

9.4.       Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas bausmę skiria vadovaudamasis ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais, tarp kurių yra ir atsižvelgimas į kaltininko asmenybę. Kaltininko asmenybę apibūdina ir kaltininko procesinis elgesys, kuris negali būti ignoruojamas parenkant ir skiriant bausmę. Teismai netinkamai pritaikė šio baudžiamojo įstatymo nuostatas, taip šiurkščiai pažeisdami nuteistojo R. S. teises.

9.5.       Byla su kaltinamuoju aktu, kuriuo R. S. inkriminuotas BK 281 straipsnio 6, 7 dalyse nurodytos nusikalstamos veikos padarymas, buvo perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovui advokatui A. Mažeikai pateikus prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, kuriuo buvo siūloma R. S. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 281 straipsnio 7 dalį, byla buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (BPK 224–225 straipsniai). Teisiamojo posėdžio metu, iš karto po kaltinamojo akto paskelbimo, R. S. visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos pagal prokuroro jam pareikštą kaltinimą (t. y. pagal BK 281 straipsnio 6, 7 dalis) padarymo ir teisingai nurodė visas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Toks R. S. procesinis elgesys sudarė sąlygas dėl valstybinio kaltintojo pareikšto kaltinimo atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273  straipsnis) ir, pritaikius BK 641 straipsnio 1 dalies nuostatas, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Tačiau dėl pateikto prašymo pakeisti A. S. kaltinimą, siekiant nustatyti pakeisto kaltinimo pagrįstumą arba nepagrįstumą, byloje buvo atliekamas įrodymų tyrimas ir nustačius, kad pakeistas kaltinimas nepasitvirtino, R. S. buvo nuteistas tik pagal valstybinio kaltintojo jam pareikštą kaltinimą. Dėl šios procesinės situacijos bylą nagrinėję teismai privalėjo taikyti BK 54, 55, 59, 61, 62 straipsnių nuostatas ir paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, nei paskirta nuosprendžiu, ir, vadovaudamiesi BK 75 straipsniu, spręsti klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo.

9.6.       Teismai byloje surinktus įrodymus iš esmės tyrė tik nagrinėdami nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo advokato A. Mažeikos pateiktą pakeistą kaltinimą ir su juo susijusį apeliacinį skundą, jie nepasitvirtino. Tirti visus byloje surinktus įrodymus nagrinėjant prokuroro nuteistajam pateiktą kaltinimą, vertinant nuteistojo parodymus ir aptariamą procesinį jo elgesį, nebuvo jokio pagrindo ir poreikio. Nuo pat įrodymų tyrimo pradžios nuteistasis davė išsamius ir teisingus parodymus, taip sudarė pagrindą išnagrinėti bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Šis R. S. procesinis elgesys savaime lemia, kad byla, net ir nagrinėjant pagal pakeistą kaltinimą, buvo išnagrinėta per trumpą laiką ir nepareikalavo didelių sąnaudų. Sutrumpintas įrodymų tyrimas, kaip tai reglamentuota BPK 273 straipsnyje, teisme nebuvo atliekamas, tačiau iš tikrųjų, kiek tai susiję su prokuroro R. S. pateiktu kaltinimu, tokios tvarkos ir buvo laikomasi viso bylos nagrinėjimo metu. Sutrumpintu įrodymų tyrimu siekiama optimizuoti baudžiamąjį procesą, t. y. teisingai išnagrinėti bylą mažesnėmis laiko, pastangų ir materialinių išteklių sąnaudomis. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuteistojo R. S. geranoriškas procesinis elgesys nulėmė pirmiau nurodytų tikslų pasiekimą šioje byloje ir tai turėjo būti įvertinta.

9.7.       Nukentėjusiesiems R. ir R. G. siekiant ne BK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų baudžiamojo proceso tikslų, o keršto R. S., dėl nukentėjusiojo R. G. atstovo pateikto prašymo pakeisti kaltinimą formaliai neatlikus sutrumpinto įrodymų tyrimo, tačiau realiai, kiek tai susiję su prokuroro pateiktu kaltinimu, tokį tyrimą atlikus, BK 641 straipsnio nuostatos šiuo atveju kaip privalomos negali būti taikomos, tačiau ši procesinė situacija privalėjo būti įvertinta paskiriant švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę R. S. (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62  straipsnis). Tai visiškai atitiktų realiai šiame procese įvykusią procesinę situaciją, privalomai lemiančią BK 641 straipsnio nuostatų taikymą, t. y. paskirtos bausmės sumažinimą vienu trečdaliu. Piktnaudžiavimas teise teikti pareiškimą dėl kaltinimo pakeitimo vien tik siekiant keršto, siekiant, kad formaliai nebūtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir nekiltų su tuo susijusios pasekmės, neeliminuoja ir negali eliminuoti sutrumpinto įrodymų tyrimo pasekmių, t. y. švelnesnės bausmės paskyrimo, tais atvejais, kai realiai, nors ir ne formaliai, yra atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas dėl pasitvirtinusio kaltinimo.

9.8.       Teismai, nustatydami nukentėjusiesiems R. ir R. G. priteistinos neturtinės žalos dydį, netinkamai aiškino ir taikė šiam klausimui išspręsti reikšmingą teisinį reglamentavimą ir taip iš esmės pažeidė BPK 113 straipsnio 2 dalies nuostatas.

9.9.       Nustatydami priteistinos neturtinės žalos dydį, teismai neteisėtai ir nepagrįstai vertino nukentėjusiųjų R. ir R. G. išlaidas, susijusias su kūdikio gimimu, bei dokumentų, susijusių su dirbtinio apvaisinimo procedūra vaisingumo klinikoje, vertimu į lietuvių kalbą. Taip buvo netinkamai aiškintos ir taikytos CK 6.250 straipsnio nuostatos, nes dirbtinio apvaisinimo išlaidos iš esmės prilygintos kompensuotinai neturtinei žalai. Be to, šiems nukentėjusiesiems priteisdami po 60 000 Eur neturtinės žalos, išskaitę draudimo išmokėtą išmoką – po 58 150 Eur, teismai nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

9.10.       Nukentėjusieji R. ir R. G. byloje pareiškė beprecedenčio dydžio reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, daug kartų viršydami maksimalias neturtinės žalos atlyginimo sumas, kurios kada nors buvo priteistos Lietuvos teismų praktikoje dėl asmens gyvybės atėmimo, tarp jų ir tais atvejais, kai gyvybė buvo atimta kūdikiams jų tėvų akivaizdoje medicinos paslaugas teikiančių savo srities profesionalų (pavyzdžiui, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2017-690/2018). Nuosprendžiu nukentėjusiesiems kiekvienam priteistas neturtinės žalos dydis taip pat yra beprecedentis. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems (žuvusiojo tėvams) priteistinos neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 5792 Eur iki 25 000 Eur: baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29/2009 – 14 481 Eur, 2K-377/2009 – 55 792 Eur,                         2K-4/2011 – 7240,50 Eur, 2K-7-49-788/2016 – 7240,50 Eur, 2K-346-511/2016 – 25 000 Eur ir kt. Ši byla pagal savo faktines aplinkybes nėra kažkuo išskirtinė, kad egzistuotų objektyvus pagrindas nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos ar šios bylos pagrindu pradėti formuoti visiškai naują praktiką.

9.11.       Teismai akcentavo kilusias pasekmes – nukentėjusiųjų R. ir R. G. dukters žūtį, neteisėtai ignoruodami kitus neturtinės žalos dydžiui nustatyti taikomus kriterijus. Neatsižvelgta į tai, kad nuteistasis R. S. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, t. y. lengvesne kaltės forma, be to, nuteistasis viso proceso metu pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Teismų praktikoje pažymėta, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl, esant šiai kaltės formai, priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai mažesnis nei tyčinių veikų atveju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2006).

9.12.       Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistojo materialinė būklė nėra pakankamai gera ir kad byloje turtinė ir neturtinė žala priteista ir kitiems civiliniams ieškovams, nukentėjusiesiems R. ir R. G. liko pirmosios instancijos teismo priteista beprecedenčio dydžio atlygintinos neturtinės žalos suma. Toks nuosprendis yra objektyviai neįvykdomas, tai nedera su nuteistojo ir kitų proceso dalyvių teisių užtikrinimu bei baudžiamojo proceso tikslais.

9.13.       Teismų praktikoje pažymėta, kad teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau negatyvius padarinius sušvelninančią piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009). Taigi neturtinės žalos atlyginimo atveju, priešingai nei turtinės žalos atlyginimo atveju, iš esmės nėra įmanomas teisės pažeidimu sukeltų padarinių pašalinimas natūra, t. y. padėties, buvusios iki pažeidimo, sukėlusio neigiamus dvasinius išgyvenimus, atkūrimas, ir kartu visiško žalos atlyginimo principo įgyvendinimas. Šių išaiškinimų bylą nagrinėję teismai nepaisė.

9.14.       Nukentėjusiųjų R. ir R. G. patirtų išlaidų, susijusių su dirbtinio apvaisinimo procedūra vaisingumo klinikoje ir kūdikio gimimu, pripažinimas neturtinės žalos dalimi yra neteisėtas bei nepagrįstas ir dėl to, kad šios išlaidos nesusijusios priežastiniu ryšiu su R. S. veiksmais. Toks ieškinio reikalavimas yra beprecedentis ir teismų praktikoje nėra pripažįstamas; mirusio žmogaus pakeisti kitu žmogumi neįmanoma. Nuteistasis negali būti teisiškai atsakingas už aplinkybę, kad nukentėjusiosios R. G. sveikatos būklė neleidžia jai natūraliai gimdyti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9.       Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo advokato L. Gasiūno, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo advokato A. Mažeikos, nuteistojo R. S. gynėjo advokato A. Vaičiūno kasaciniai skundai atmestini, o civilinės ieškovės ir atsakovės UAB „PL“ atstovės advokatės S. Drukteinienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo kasacinio skundo argumentų dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį

10.       Esminis nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo kasacinio skundo argumentas yra tas, kad R. S. turi būti nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 281 straipsnio 7 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija). Anot kasatoriaus, atsižvelgiant į tai, kad R. S. automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (vidutinio girtumo būsenos), viršydamas leistiną greitį beveik keturis kartus, važiavo tamsiu paros metu menkai pažįstamame rajone, jam neįprastu automobiliu, koncentruodamasis į automobilio priekinę dalį, savaitgalį, kai eismas didesnis, konstatuotina, kad jo sukeltas eismo įvykis buvo dėsningas ir logiškas jo pavojingų veiksmų vairuojant automobilį padarinys.

11.       Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą – tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių, o pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) – tas, kas, be kita ko, vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio. Visi šie nusikaltimai padaromi tyčia: BK 129 straipsnio 1  dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyti nusikaltimai gali būti padaromi tiesiogine ir netiesiogine tyčia, o BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nurodytas nusikaltimas – tik tiesiogine tyčia.

12.       Pagal BK 281 straipsnio 6 dalį atsako tas, kas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šis nusikaltimas padaromas dėl neatsargumo (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) – nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo.

13.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis R. S. veikė ne netiesiogine tyčia, o neatsargia kaltės forma, ir jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs nuteistojo R. S. kaltės formą, nenurodė jos rūšies. Tačiau tai ištaisė apeliacinės instancijos teismas, kuris, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo R. S. kaltės formos ir jo padaryto nusikaltimo kvalifikavimu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, nurodė, kad R. S. nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo.

14.       Taigi esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti nagrinėjant šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka ir sprendžiant klausimą dėl nuteistojo R. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, yra tai, kokia kaltės forma – tyčia ar dėl neatsargumo – veikė nuteistasis R. S., o konkrečiai šiuo atveju yra aktualus netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atribojimas.

15.       Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-74-788/2019) ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020).

16.       Tuo tarpu nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nurodyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).

17.1.                      Kaltininko intelektinė veikla nusikalstamo pasitikėjimo situacijose baudžiamajame įstatyme, skirtingai nuo netiesioginės tyčios, apibūdinama tik kaltininko psichiniu santykiu su galimais savo pavojingos veikos padariniais. Teismų praktikoje nurodyta, kad nors įstatyme, apibūdinant nusikalstamą pasitikėjimą, kaltininko psichinis santykis su daroma veika nėra atskleistas, tačiau iš teismų praktikos baudžiamosiose bylose matyti, kad kaltininkas suvokia, jog veikia rizikingai, nes paprastai pažeidžia kokias nors taisykles, instrukcijas ir pan., kurių privalo laikytis, ir kartu numato tokią savo elgesio abstrakčią pavojingų padarinių atsiradimo galimybę. Tai suvokdamas kaltininkas vertina savo veikimo (neveikimo) pavojingumą, supranta, kad toks jo elgesys apskritai gali sukelti BK nurodytus padarinius, tačiau kartu jis mano (yra įsitikinęs), jog egzistuoja aplinkybės, kurios jo sukurtoje pavojingoje, rizikingoje situacijoje neleis kilti žalingiems padariniams. Taigi nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininko valia nukreipta tam, kad dėl jo veikos pavojingų padarinių nebūtų. Jis ne šiaip tikisi sėkmės, kad galbūt padariniai dėl jo veikos nekils, bet ir vertina savo veikimo (neveikimo) pobūdį, situaciją, kurioje daroma veika, ir yra įsitikinęs, jog egzistuoja konkrečios aplinkybės (aplinkybė), kurios būtent jo sukurtoje situacijoje užkirs kelią pavojingiems padariniams. Kaltininko įsitikinimas, kad jo veika, esant tokioms aplinkybėms, nesukels pavojingų padarinių, nulemia jo sprendimą vykdyti veiką. Tačiau kaltininkas aplinkybes, jo nuomone, neleisiančias kilti pavojingiems padariniams, įvertina neteisingai, lengvabūdiškai ar pervertina, nes jos neužkerta kelio pavojingiems padariniams. Vadinasi, esant nusikalstamam pasitikėjimui, kaltininkas savo veikos pavojingumą suvokia abstrakčiai, t. y. veika, jo vertinimu, kitomis aplinkybėmis galėtų būti laikoma pavojinga, tačiau šiuo konkrečiu atveju manoma, kad padariniai nekils (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

17.2.                      Lengvabūdiškas tikėjimasis išvengti padarinių reiškia, kad kaltininkas, remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis, nepagrįstai mano, jog pavojingų padarinių neatsiras. Kaltininkas pervertina numatomų aplinkybių įtaką priežastingumo grandinėje ir neteikia reikšmės aplinkybėms, kurios iš tikrųjų gali turėti įtakos padarinių atsiradimui. Pažymėtina, kad aplinkybių, kuriomis remdamasis kaltininkas tikisi išvengti nusikalstamų padarinių, pobūdis turi esminę reikšmę vertinant, ar veika padaryta nusikalstamai pasitikint ar netiesiogine tyčia. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių remdamasis sėkme, likimu, nuojauta, prietarais ir pan., tai netiesioginės tyčios požymis. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių ir pasikliauja savo ar kitų asmenų savybėmis, žmogaus sukurtų objektų ar gamtos jėgų veikimu bei kitomis realiai egzistuojančiomis objektyviomis aplinkybėmis, tai nusikalstamo pasitikėjimo požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje                     Nr. 2K-P-498-746/2015).

2.                      Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018).

3.                      Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad vien tas faktas, jog kaltininkas vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savaime nereiškia, kad tokia kaltininko būsena yra pagrindinė sunkių padarinių priežastis, kad tai suponuoja tyčinę kaltės formą ir pan. Kaip ir kiekvienoje baudžiamojoje byloje, taip ir bylose dėl KET pažeidimų, sukėlusių BK nurodytus sunkius padarinius, turi būti įrodomas ir konstatuojamas kiekvienas atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymis bei visų sudėties požymių visuma; nustatant subjektyviuosius sudėties požymius, turi būti ne tik nurodoma kaltės forma, rūšis, bet ir atskleidžiamas šių subjektyviųjų požymių bei motyvo ir tikslo turinys. Tai, kaip minėta šioje nutartyje, gali būti padaryta tiriant bei vertinant ne tik kaltininko parodymus, prisipažinimą, bet ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

4.                      Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: R. S. automobilį vairavo ankstų rytą – apie 4.00 val., nesant intensyvaus eismo – Pilaitės pr. faktiškai buvo tuščias, vos vienas kitas automobilis, prie Pilaitės pr. ir Laisvės pr. sankryžos, kur įvyko eismo įvykis, stovėjo tik nukentėjusiųjų E. O. ir K. K. vairuojami automobiliai, net ir tamsiu paros metu esant geram matomumui; automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2018 m. balandžio 22 d. 4.25 val. jo išpūstame ore nustatyta 1,51 promilės etilo alkoholio, 2018 m. balandžio 22 d. 5.30 val. nustatyta mažiausia koncentracija – 1,56 promilės etilo alkoholio); R. S., vairuodamas transporto priemonę, viršijo leistiną greitį – važiavo didesniu nei 130 km/h greičiu – ir laiku nestabdydamas įvažiavo į Pilaitės pr. sankryžoje su Laisvės pr. prie sankryžos degant raudonam šviesoforo signalui sustojusius automobilius „Toyota Prius“ ir „BMW 530D“. Be to, nuteistasis R. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad alkoholį – putojantį vyną – vykusioje šventėje vartojo nuo 20.00 iki 24.00  val., išgėrė 7–8 taures, nuo 24.00 val. jis šoko, šventė baigėsi 3.30 val., tada daugiau kaip 40 min. ėjo nuo kavinės Pilaitėje iki PC „Pupa“, taip pat tai, kad įvertino, jog nuo 24.00 val. nebuvo vartojęs alkoholio, po to daug judėjo, šoko, be to, ėjo, jautėsi išsiblaivęs, todėl buvo įsitikinęs, kad alkoholio kraujyje nebėra. Iš esmės tapačius parodymus jis davė ir ikiteisminio tyrimo metu.

5.                      Taigi esant tokioms bylos aplinkybėms darytina išvada, kad nuteistasis R. S. suvokė rizikingą savo veiksmų pobūdį, tačiau jų padarinius suvokė kaip mažai tikėtinus ir, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, lengvabūdiškai pasitikėdamas tuo, kad tam tikrą laiko tarpą iki vairavimo alkoholio nevartojo, tuo laiku daug judėjo, nejautė, kad apsvaigimo nuo alkoholio lygis jam būtų trukdęs tinkamai suvokti aplinką ir vairuoti, taip pat įvertinęs eismo situaciją kelyje, buvo įsitikinęs, kad egzistuoja konkrečios aplinkybės, kurios toje situacijoje užkirs kelią kilti pavojingiems padariniams. Akivaizdu, kad nuteistasis R. S. aplinkybes, jo nuomone, užkirsiančias kelią kilti pavojingiems padariniams, įvertino neteisingai, lengvabūdiškai pervertino savo galimybę vairuoti, nes tai neužkirto kelio atsirasti padariniams. Dėl to toks nuteistojo R. S. elgesys, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, rodo, kad jis veikė ne netiesiogine tyčia, o esant nusikalstamam pasitikėjimui.

6.                      Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė nuteistojo R. S. veiksmuose buvus neatsargumą ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų dėl kasacinių nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-100-696/2018 kaip precedentų šioje baudžiamojoje byloje kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Tuo tarpu kasatoriaus skunde nurodomose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-100-696/2018 faktinės aplinkybės (išskyrus atitinkamai apsvaigimą nuo alkoholio, viršytą leistiną greitį, tik viršytą leistiną greitį), kaip išsamiai išanalizavęs nustatytas faktines aplinkybes teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, skiriasi nuo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi jos negali būti laikomos precedentais šioje baudžiamojoje byloje. 

7.                      Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 19 lapo trečioje pastraipoje nurodyta, jog V. Ž. veikė ne netiesiogine tyčia padarinių atžvilgiu, o dėl neatsargumo. Teisėjų kolegija šį netikslumą pripažįsta rašymo apsirikimu, kuris turi būti ištaisytas.

Dėl nuteistojo R. S. gynėjo kasacinio skundo argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo 

8.                      Nuteistojo R. S. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad teismai, nepripažindami visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi jo ginamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, netinkamai aiškino ir taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Anot kasatoriaus, R. S. nuo pirmosios apklausos iš karto po eismo įvykio visiškai pripažino savo kaltę, davė išsamius, nuoseklius ir teisingus parodymus, atskleidė absoliučiai visas jam žinomas aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis taip pat išsamiai paaiškino ne tik svarbiausias, bet absoliučiai visas faktines veikos padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė visų nukentėjusiųjų ir visiškai pripažino savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas, niekada nemėgino sumenkinti ar pateisinti buvusio savo poelgio.

9.                      Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be kita ko, yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota.

10.                      Nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015, 2K-281-942/2018). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

11.                      Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis R. S. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme neneigė padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir dėl jos kaltu prisipažino, taip pat nukentėjusiųjų atsiprašė, iš dalies atlygino padarytą žalą ir nurodė labai besigailįs padaręs nusikalstamą veiką. Kita vertus, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių parodė, kad Pilaitės prospekte, pravažiuodamas policijos pastatą, važiavo apie 50 km/h greičiu; jis norėjo pradėti stabdyti, tačiau galimai sumaišė stabdžių ir akceleratoriaus pedalus ir vietoj stabdžio pedalo nuspaudė akceleratoriaus pedalą, ir dėl to automobilis nesustojo, o apklausiamas papildomai jau nurodė, kad negali kategoriškai tvirtinti, jog Pilaitės prospekte, pravažiuodamas policijos pastatą, važiavo tik 50 km/h greičiu; atsižvelgdamas į tai, kad vairuojamas automobilis jam svetimas, su automatine greičių dėže, o ne mechanine, su kuria vairuoja nuolat, ir tai, kad automobilis naujas ir dėl to važiavimo pojūtis nėra toks, kaip naudojant seną automobilį, neatmeta galimybės, kad kažkuriuo metu važiavimo greitis galėjo būti didesnis nei 50 km/h. Duodamas parodymus teisiamajame posėdyje nuteistasis R. S. teigė, kad važiavo Pilaitės prospektu stengdamasis kontroliuoti leistiną greitį; galbūt galėjo atsitikti, kad viršijo greitį, bet ne visame kelyje; bandė imtis priemonių, pamatęs priekyje stovinčius automobilius, bet, matyt, kažką supainiojo; susidūrimo metu greitis galėjo būti 131–133,5 km/h, nes galimai supainiojo greičio ir stabdžio pedalus; bandė stabdyti, bet supainiojo pedalus. Vadinasi, kaip teisingai nurodė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuteistasis R. S., aiškindamas eismo įvykio priežastis, savo veiksmus bandė pateisinti jam neįprasto automobilio su automatine pavarų dėže valdymu, taip siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, o jo parodymai nevisiškai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Taigi nuteistasis R. S. nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Dėl to jo prisipažinimas padarius jam inkriminuojamą veiką ir gailestis ją padarius pagrįstai nebuvo pripažinti prisipažinimu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiu gailesčiu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

12.                      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra sąlygų, būtinų konstatuoti buvus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Dėl to, nepaisant to, kad nuteistasis R. S. neneigė padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, gailėjosi dėl savo veiksmų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos jam netaikytos pagrįstai.

Dėl nuteistojo R. S. gynėjo kasacinio skundo argumentų dėl nuteistajam paskirtos bausmės (BK 54 straipsnio 2, 3 dalys, 62 straipsnis)

13.                      Nuteistojo R. S. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas bausmę skiria vadovaudamasis ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais, tarp kurių yra ir atsižvelgimas į kaltininko asmenybę. Kaltininko asmenybę apibūdina ir kaltininko procesinis elgesys, kuris negali būti ignoruojamas parenkant ir skiriant bausmę. Teismai netinkamai pritaikė šias baudžiamojo įstatymo nuostatas, taip šiurkščiai pažeisdami nuteistojo R. S. teises.

14.                      Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Šio principo įgyvendinimas pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu.

15.                      Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-477-746/2015, 2K-253-699/2018, 2K-123-697/2019, 2K-26-719/2020, 2K-213-719/2020).

16.                      Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

17.                      Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, 2K-253-699/2018).

18.                      Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. S., atsižvelgė į tai, kad padarytas baigtas neatsargus nusikaltimas (BK 14 straipsnis, 16 straipsnio 1 dalis), R. S. teisiamas pirmą kartą, praeityje baustas administracine tvarka, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nukentėjusiesiems atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas, vertindamas nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą, įvertino taip pat tai, kad R. S. automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ignoruodamas eismo saugumo taisykles, kelis kartus viršydamas leistiną greitį mieste ir keldamas realią grėsmę kitų žmonių gyvybei ir sveikatai, dėl to žuvo žmogus ir dar du žmonės buvo sužaloti. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo R. S. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistajam R. S. paskirtos bausmės, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis yra vedęs, į priklausomybės ligų gydymo įstaigą neįrašytas, apie jo psichiatrinį gydymą duomenų byloje taip pat nėra. Taigi nuteistajam R. S. skiriant bausmę buvo įvertintos visos jai skirti reikšmingos aplinkybės. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistajam R. S. už BK 281 straipsnio 6 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią šio BK straipsnio sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

19.                      Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, individualizuojant ir skiriant nuteistajam R. S. už jo padarytą nusikaltimą bausmę, BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

20.                      Nuteistojo R. S. gynėjas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad, nukentėjusiesiems R. ir R. G. siekiant ne BK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų baudžiamojo proceso tikslų, o keršto jo ginamajam, dėl nukentėjusiojo R. G. atstovo pateikto prašymo pakeisti kaltinimą formaliai neatlikus sutrumpinto įrodymų tyrimo, tačiau realiai, kiek tai susiję su prokuroro pateiktu kaltinimu, tokį tyrimą atlikus, BK 641 straipsnio nuostatos šiuo atveju, kaip privalomos, negali būti taikomos, tačiau ši procesinė situacija privalėjo būti įvertinta per švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės jo ginamajam paskyrimo prizmę (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

21.                      Pirmiausia nagrinėjamų nuteistojo R. S. gynėjo kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose pasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymo galimybės ir pagrįstai konstatavo, kad pagrindų taikyti šių BK straipsnių nuostatas nenustatyta. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiu žemesnių instancijų teismų vertinimu.

22.                      BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme nurodytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2013, 2K-145-895/2020). Kartu pažymėtina, kad BK 62 straipsnyje nustatyta tik bausmės švelninimo galimybė, kuria bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis tik išskirtiniais atvejais. Šis BK straipsnis nesuteikia teisės kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo nurodyta, bausmė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir esant BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2010, 2K-297/2013, 2K-145-895/2020).

23.                      Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti taikomos tik nustačius šių sąlygų visumą: nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad R. S. būtų pats savo noru atvykęs į atitinkamą valstybės instituciją ar jai pranešęs apie savo padarytą nusikalstamą veiką (iš bylos matyti, kad apie eismo įvykį Bendrajam pagalbos centrui pranešė liudytoja J. P.), taip pat teismų sprendimuose nekonstatuota, kad buvo prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailestis dėl padaryto nusikaltimo. Taigi šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų nuteistajam R. S. taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas. 

24.                      Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam jų prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme nurodytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, be kitų BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai nustatė tik vieną kaltinamojo R. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savo noru nukentėjusiesiems iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi šiuo atveju nėra vienos pirminės būtinos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas – dviejų nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tai konstatavus, nebėra prasmės vertinti, ar byloje yra kitų BK 62  straipsnio 2 daliai taikyti būtinų sąlygų.  

25.                      Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nurodyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-209-222/2018). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018, 2K-209-222/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-222/2018, 2K-40-648/2020, 2K-213-719/2020).

26.                      Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad joje nenustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam R. S. už nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių aplinkybių kasaciniame skunde nenurodo ir nuteistojo R. S. gynėjas. Kartu nagrinėjamų argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriaus skunde nurodoma procesinė situacija, kai dėl nukentėjusiojo R. G. atstovo pareikšto prašymo pakeisti kaltinimą buvo eliminuota galimybė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir taikyti BK 641 straipsnio nuostatas, nors nuteistojo R. S. procesinis elgesys (prisipažinimas kaltu pagal prokuroro pareikštą kaltinimą, pagal kurį jis ir buvo pripažintas kaltu, esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nurodymas) sudarė tam sąlygas, pati savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad BK 281 straipsnio 6 dalies įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, bei kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2010, 2K-160/2011, 2K-150/2014, 2K-419-746/2015). Dėl to pirmiau nurodyta kasatoriaus skunde minima susidariusi procesinė situacija negali būti laikoma tokia išskirtine aplinkybe, kuriai esant turėtų būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Kartu pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, nukentėjusiojo R. G. atstovas, pateikdamas prašymą pakeisti kaltinimą, ne piktnaudžiavo šia savo procesine teise, o įgyvendino jam baudžiamojo proceso įstatymo suteiktą tokią teisę. Pozicijos dėl nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo nukentėjusiojo R. G. atstovas laikėsi ir baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ir ją nagrinėjant kasacine tvarka – argumentai dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo buvo išdėstyti nukentėjusiojo R. G. atstovo apeliaciniame skunde, taip pat jie dėstomi ir jo kasaciniame skunde. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo R. G. atstovui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą buvo piktnaudžiaujama savo procesinėmis teisėmis.

27.                      Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatos netaikytos pagrįstai.

Dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo kasacinio skundo argumentų dėl nukentėjusiųjų R. G. ir R. G. civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos

28.                      Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovas advokatas L. Gasiūnas nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš dalies netinkamai taikė įstatymus, reglamentuojančius turtinės žalos atlyginimą, ir nepagrįstai visa apimtimi netenkino nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo, t. y. nepagrįstai nepripažino atlygintinomis išlaidomis: 1) 2111,06 Eur laidojimo išlaidų, kurias sudaro gedulingų pietų išlaidos, turėtos praėjus mėnesiui ir metams po jų dukters žūties, ir žvakių pirkimo išlaidos; 2) 1129,14 Eur išlaidų dėl padidėjusios turto vertės, kai, paveldėjus žuvusios dukters turtą, buvo papildomai sumokėtas nekilnojamojo turto mokestis; 3) 13 413,44 Eur išlaidų, susijusių su kūdikio gimimu dirbtinio vaisingumo klinikoje, ir 228,40 Eur išlaidų, kurias sudarė dokumentų, susijusių su kūdikio gimimu dirbtinio vaisingumo klinikoje, vertimas į lietuvių kalbą.

29.                      Iš baudžiamosios bylos matyti, kad, draudimo bendrovei „ERGO Insurance SE“ atlyginus dalį prašomų išlaidų (8449,17 Eur dukters laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidų, 210 Eur už R. G. suteiktas psichologo konsultacijas ir 41,41 Eur už dokumentų kopijavimą), teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai R. G. ir R. G. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė iš civilinių atsakovų priteisti kitą dalį turtinės žalos, kurią, jų manymu, sudarė: 2111,06 Eur žuvusios dukters laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidos, t. y. gedulingi pietūs praėjus mėnesiui ir metams po žuvusios dukters laidotuvių, kapų žvakės, pirktos 2018 metų gegužės–gruodžio mėnesiais ir 2019 m. vasario, kovo, rugpjūčio mėnesiais; 539,26 Eur paveldimo turto paveldėjimo mokestis; 1129,14 Eur nekilnojamojo turto mokesčio padidėjimas; 13 413,44 Eur išlaidos, susijusios su kūdikio gimimu dirbtinio vaisingumo klinikoje; 228,40 Eur išlaidos, kurias sudarė dokumentų, susijusių su kūdikio gimimu dirbtinio vaisingumo klinikoje, vertimas į lietuvių kalbą; 60 Eur už R. G. suteiktą psichologinę pagalbą. 

30.                      Pirmosios instancijos teismas patikslintą nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, pripažindamas pagrįstomis išlaidas, susijusias su paveldėto turto priėmimu ir psichologinės konsultacijos suteikimu R. G., o kitos nukentėjusiųjų reikalavimų dalies, kaip ir draudimo bendrovė „ERGO Insurance SE“, netenkino, motyvuodamas tuo, kad kitos nukentėjusiųjų nurodomos išlaidos (žala) su kaltininko padaryta veika nebuvo susijusios priežastiniu ryšiu. Apeliacinės instancijos teismas šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritarė.

31.                      Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamų teismų sprendimų turinį dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. pareikšto civilinio ieškinio dalies, susijusios su turtinės žalos atlyginimu, daro išvadą, kad minėta civilinio ieškinio dalis nagrinėjamoje byloje išspręsta nepažeidžiant civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą reglamentuojančių BPK ir CK normų.

32.                      BPK 44 straipsnio 10 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017, 2K-7-648/2019).

33.                      CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos. Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

34.                      Pažymėtina, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016,                          2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017, 2K-7-648/2019). Taigi priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, leidžia nustatyti civilinės atsakomybės ribas.

35.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. S., neblaivus vairuodamas iš UAB „PL“ išsinuomotą automobilį, sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. duktė K. G. Nustačius tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuteistojo R. S. kaltų (neatsargių) neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių ir dėl to atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos, nuteistasis R. S. byloje pripažintas materialiai atsakingu asmeniu, taip pat ir UAB „PL“, kaip transporto priemonės, kurią, būdamas neblaivus, vairavo žalą sukėlęs asmuo R. S., savininkė ir nuomotoja.

36.                      Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas L. Gasiūnas kasaciniame skunde teigia, kad neturėtų būti skirtingai vertinamos išlaidos dėl gedulingų pietų mirusiojo (žuvusiojo) laidojimo dieną ir praėjus mėnesiui ar metams po mirusiojo mirties, jų būtinumas, taip pat žvakių pirkimo išlaidos, nes žmonės rengia gedulingus pietus praėjus mėnesiui ar metams ir degina žvakes ant velionio kapo ne tik savo noru, bet ir dėl susiklosčiusių tradicijų, todėl jos turi būti pripažįstamos būtinosiomis ir susijusiomis su laidojimu išlaidomis.

37.                      Teisėjų kolegija tokiai kasatoriaus pozicijai nepritaria. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostoliai atlyginami visiškai, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nuostoliai, kaip nukentėjusio asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos. Teismas, spręsdamas, ar nukentėjusiojo prašomos priteisti sumos yra nuostoliai, turi patikrinti, ar išlaidos atitinka šiuos reikalavimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2002). Pagal CK 6.291 straipsnį atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos, o pagal teismų praktiką atlyginamos tik tos laidojimo išlaidos, kurios yra būtinos ir kurias patvirtina ieškovų pateikti įrodymai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2006).

38.                      Teismų praktikoje laidojimo išlaidomis laikomos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2006). Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad su vėlesniais paminėjimais (gedulingi pietūs praėjus mėnesiui, pusei metų, metams po laidotuvių) susijusios išlaidos nėra laidojimo išlaidos, kurias turi atlyginti žalą padaręs asmuo arba draudikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-628/2019).

39.                      Atsižvelgdama į šią praktiką, taip pat į CK 6.291 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias gali būti atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. turėtų 2111,06 Eur išlaidų, susijusių su gedulingais pietumis, praėjus mėnesiui ir metams po žuvusios dukters laidotuvių, taip pat kapų žvakių pirkimu 2018 metų gegužės–gruodžio mėnesiais ir 2019 metų vasario, kovo, rugpjūčio mėnesiais, pagrįstai nepripažino būtinomis ir susijusiomis su laidojimo ar kapavietės sutvarkymo išlaidomis. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad tokios išlaidos laikytinos savanoriškomis ir asmeninėmis.

40.                      Kasatorius, kaip minėta, taip pat nurodo, kad teismai turėjo pripažinti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. G. ir R. G. turtinei žalai atlyginti 1129,14 Eur išlaidas, kaip skirtumą, kuris susidarė papildomai sumokėjus nekilnojamojo turto mokestį dėl padidėjusios turto vertės, paveldėjus žuvusios dukters turtą. Kasatoriaus įsitikinimu, tarp šių išlaidų ir nuteistojo R. S. neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. 

41.                      Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti, nes pirmiau nurodytos išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu nesusijusios su nuteistojo R. S. veiksmais. Dėl to nukentėjusiųjų patirtos išlaidos, susijusios su jų įgyto (paveldėto) turto mokesčio padidėjimu, nelaikytinos nuostoliais, kuriuos turėtų atlyginti nuteistasis R. S. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, asmuo, priimantis palikimą, privalo suprasti, kad paveldimą turtą jis priima su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tokiu sandoriu turto priėmėjas išreiškia savo valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Paties asmens valia civiliniuose teisiniuose santykiuose sukuriamos teisinės pasekmės nepripažintinos atitinkančiomis būtinąsias žalos atlyginimo sąlygas, todėl nukentėjusiųjų išlaidos, kurių atsiradimui įtakos turėjo jų pačių veiksmai (t. y. šiuo atveju dėl savo apsisprendimo perimti žuvusios dukters turtą jiems kilo atitinkamos pasekmės (pareigos)), laikytinos asmeninėmis išlaidomis.

42.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pagrįstai nepripažinta nukentėjusiųjų R. G. ir R. G. turtine žala ir 13 413,44 Eur išlaidų, susijusių su kūdikio gimimu dirbtinio vaisingumo klinikoje, ir 228,40 Eur išlaidų, kurias sudarė dokumentų, susijusių su kūdikio gimimu dirbtinio vaisingumo klinikoje, vertimas į lietuvių kalbą, nes tarp šių išlaidų ir nuteistojo R. S. neteisėtų veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

43.                      Kaip minėta, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Taip pat minėta, kad gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Tuo tarpu nukentėjusieji R. G. ir R. G. savo patikslintame civiliniame ieškinyje nurodė, kad priėmė sprendimą turėti vaiką, siekdami bent iš dalies kompensuoti patirtą dukters K. G. netekties skausmą, tačiau dėl R. G. sveikatos problemų to negalėjo padaryti natūraliu būdu, todėl buvo priversti pagalbos kreiptis į vaisingumo kliniką Latvijoje. Šios aplinkybės rodo, kad 13 413,44 Eur išlaidas lėmė ne nuteistojo R. S. neteisėti veiksmai, o pačių nukentėjusiųjų savanoriškas apsisprendimas, todėl tokio pobūdžio išlaidos (kaip ir su tuo susijusių dokumentų vertimo išlaidos, kurias sudaro 228,40 Eur) laikytinos asmeninėmis. Atsižvelgiant į tai, kad turtinė žala pagal savo prigimtį ir paskirtį negali kompensuoti nukentėjusiųjų patirtų neturtinio pobūdžio praradimų, tokio pobūdžio žala, atsiradusi nukentėjusiesiems siekiant sumažinti patirtus išgyvenimus, teismų pagrįstai buvo vertinama sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio klausimus.

Dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo ir nuteistojo R. S. gynėjo kasacinių skundų argumentų dėl nukentėjusiesiems R. G. ir R. G. priteistos neturtinės žalos dydžio

44.                      Tiek nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovas advokatas L. Gasiūnas, tiek nuteistojo R. S. gynėjas advokatas A. Vaičiūnas nesutinka su nukentėjusiesiems priteistu neturtinės žalos dydžiu. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovas kasaciniame skunde nurodo, kad jo atstovaujamiesiems turėtų būti priteista visa neturtinei žalai atlyginti prašoma suma, t. y. kiekvienam po 398 150 Eur. Tuo tarpu nuteistojo R. S. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis, gerokai viršijantis teismų praktikoje nustatytus dydžius.

45.                      Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Teismų praktikoje pažymima, kad neturtinės žalos dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-693/2017), todėl tai yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pagal baudžiamojo proceso įstatymą privalo patikrinti, ar teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, bei aktualia teismų praktika šiuo klausimu.

46.                      Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamoje byloje didesnę neturtinės žalos dėl asmens žūties eismo įvykio metu sumą lemia Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 2017  m. lapkričio 16 d. pakeitimai.

47.                      Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. pagal įstatymus ir draudimo sutartis (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Draudiko išmokamos maksimalios draudimo išmokos yra nustatytos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio įstatymo 2017 m. lapkričio 16 d. redakcija įsigaliojo nuo 2018 m. lapkričio 1 d., o draudimo sutartis, kuria draudimo bendrovėje „ERGO Insurance SE“ UAB „PL“ apdraudė savo automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, buvo sudaryta 2018 m. sausio 30 d., todėl šios bylos kontekste yra aktualus minėto įstatymo 11  straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2018 m. spalio 31 d. yra nustatyta 5 000 000 Eur draudimo suma dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui, o 5000 Eur draudimo suma neturtinei žalai atlyginti yra nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų.

48.                      Iš bylos duomenų matyti, kad draudimo galima atlyginti neturtinės žalos sumos riba jau buvo pasiekta, nukentėjusiesiems R. G. ir R. G. išmokėjus po 1850 Eur, J. M. – 1000 Eur, V. D. – 300 Eur. Taigi draudimo bendrovė „ERGO Insurance SE“ iš draudimo sutarties su UAB „PL“ ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų jai kylančią pareigą, neperžengdama nustatytų ribų, įvykdė. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl minėtų baudžiamajai bylai laiko atžvilgiu aktualių šio įstatymo nuostatų atitikties Europos Sąjungos motorinių transporto priemonių direktyvų reikalavimams, aiškinamiems Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, problemos ir su tuo susijusių teisinių padarinių, be kita ko, teisinės reikšmės baudžiamosiose bylose sprendžiant civilinius ieškinius dėl žalos, padarytos dėl kelių eismo įvykių (žr., pvz., kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-628/2021 ir joje nurodytą praktiką). 

49.                      Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai draudimo išmoka nepadengia visos padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui), likusią dalį atlygina ją padaręs asmuo ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo, tokiais atvejais ši pareiga kildinama ne iš sutarčių ar įstatymų (pavyzdžiui, šiuo atveju iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo), o iš deliktinės prievolės. Esant tokiai teisinei situacijai, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas, grįsdamas reikalavimą priteisti didesnę neturtinę žalą iš nuteistojo R. S., negali remtis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis. Kita vertus, bendresne prasme atsakant į kasacinio skundo argumentą, kuriuo (prašomą priteisti didesnį) žalos dydį siekiama paremti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl direktyvų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, pažymėtina, kad šiomis direktyvomis, be kita ko, kasatorių nurodoma Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (kodifikuojančia ankstesnes direktyvas šioje srityje), nesiekiama suderinti valstybėse narėse taikomos civilinės atsakomybės tvarkos, ir valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės už sukeltus draudžiamuosius įvykius tvarką, taigi iš principo valstybės turi laisvę nustatyti motorinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, kuri turi būti atlyginta, šios žalos atlyginimo mastą ir asmenis, turinčius teisę į tokį atlyginimą (kaip naujesnį šaltinį žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Van Ameyde Espa?a, C-923/19, 37–38 punktus ir juose nurodytą praktiką). Šią laisvę (kiek aktualu nagrinėjamo argumento kontekste) riboja valstybių pareiga apdrausti pagal jų nacionalinę teisę taikytiną motorinių transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę laikantis direktyvų nuostatų; be to, taikoma žalos dydžio nustatymo tvarka negali automatiškai paneigti ar neproporcingai apriboti nukentėjusiojo teisės į žalos atlyginimą (sprendimo byloje Van Ameyde Espa?a 39–41 punktai; 2014 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Petillo, C-371/12). Taigi, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ES ir Lietuvos teisėje įtvirtintos mažiausios privalomojo draudimo sumos iš esmės savaime nesuteikia teisės reikalauti konkrečios (itin didelės, artimos šioms nustatytoms sumoms) žalos atlyginimo sumos priteisimo konkrečiu atveju (tokios ESTT praktikos pavyzdžių nepateikia ir patys kasatoriai).

50.                      Be to, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovas nurodo, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turėtų atsižvelgti į šiandieninius bendrus ekonominius pragyvenimo lygio pokyčius, kartu įvertindami ir kitose Europos šalyse – Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje dėl žmogaus žūties eismo įvykio metu nustatomus neturtinės žalos dydžius pagal tų šalių ekonominius rodiklius. Šių argumentų kontekste pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį Lietuvos Respublikos teismai nustato vadovaudamiesi pirmiau nurodytais teisės šaltiniais – pirmiausia Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos teismų praktika. Lietuvos Respublikos teismo pareigos nustatant žalos dydį atsižvelgti į kitų – būtent atskirų – kasatorių, vadovaujantis nenurodytais kriterijais, pasirinktų užsienio valstybių teismų praktiką kasatoriai teisiškai nepagrindžia. Kita vertus, kasaciniame skunde kaip informacijos apie minėtų užsienio valstybių teismų priteisiamus neturtinės žalos dydžius šaltinis nurodoma vienintelė mokslinė publikacija, kurioje trumpai aptariama Vokietijos teisės ekspertų nuomonė apie atitinkamų užsienio valstybių teismų sprendimus dėl neturtinės žalos atlyginimo po Vokietijos oro pervežėjos „Lufthansa“ lėktuvo katastrofos (o ne vidutiniai dėl eismo įvykių metu patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžiai, kaip teigia kasatoriai). Taigi darytina išvada, kad, mėgindami pagrįsti būtinybę nustatant žalos dydį atsižvelgti ir į užsienio valstybių teismų praktiką, kasatoriai nepateikia ne tik teisinių tokią pareigą patvirtinančių argumentų, bet ir tinkamų, pakankamai reprezentatyvių ir objektyvių duomenų apie užsienio valstybių teismų praktiką šioje srityje. Kita vertus, vienas iš reikšmingų šaltinių, siekiant nustatyti tam tikrą minimalų Europos regione pripažįstamą neturtinės žalos, patirtos dėl žmogaus gyvybės atėmimo, piniginės išraiškos dydį, gali būti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2 straipsnio, kuriame garantuojama teisė į gyvybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios praktikos bylose dėl žmogaus žūties kelių eismo įvykių metu pavyzdžiai taip pat neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis Konvencijos 2 straipsnio suteikiamos teisės į gyvybę apsaugos požiūriu būtų neproporcingai mažas (pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Costeniuc ir kiti prieš Rumuniją, peticijos Nr. 39314/18; 2021 m. sausio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Stepanov ir Glazkov prieš Rusiją, peticijų Nr. 55084/17 ir 73932/17; 2021 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Smiljanić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 35983/14).

51.                      Nuteistojo R. S. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. G. ir R. G., pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 113 straipsnio 2 dalies ir CK 6.250 straipsnio nuostatas, nes, akcentuodami kilusias pasekmes (nukentėjusiųjų dukters žūtį), ignoravo kitus neturtinės žalos dydžiui nustatyti taikomus kriterijus (R. S. neatsargią kaltę, jo turtinę padėtį), be to, neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Šis kasatoriaus teiginys, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas.

52.                      Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

53.                      Pagal teismų praktiką teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Teismas šį kriterijų turi vertinti drauge su kriterijais, išvardytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir tik tada nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294/2011, 2K-429/2013, 2K-303/2013,                                       2K-359-697/2017). Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika sukelti padariniai. Atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusių asmenų teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas. Pusiausvyra tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens turtinės padėties turi būti protinga ir adekvati ginamoms vertybėms.

54.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl nuteistojo R. S. sukelto eismo įvykio žuvo nukentėjusiųjų R. G. ir R. G. duktė K. G. Iki šio tragiško įvykio tarp nukentėjusiųjų ir jų dukters buvo itin artimas, glaudus ryšys. Tėvai itin išgyveno dėl netikėtos dukters netekties, po jos laidotuvių nukentėjusiajai R. G. sutriko psichinė ir emocinė sveikata, prasidėjo depresija, dėl to teko kreiptis pagalbos į psichiatrą, vartoti paskirtus depresijai gydyti skirtus vaistus. Dėl patirto sukrėtimo bei emocinės psichologinės būklės abu tėvai buvo iš dalies nedarbingi. Taigi dėl vienintelės dukters netekties atsirado itin skaudžios pasekmės, nukentėjusieji R. G. ir R. G. patyrė itin neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, emocinį sukrėtimą, pablogėjo jų psichinė būklė, fizinė sveikata, dėl to jiems buvo padaryta neturtinė žala.

55.                      Ikiteisminio tyrimo metu žuvusiosios tėvai civiliniu ieškiniu prašė priteisti neturtinei žalai atlyginti kiekvienam po 400 000 Eur. Draudimo bendrovei „ERGO Insurance SE“ atlyginus dalį neturtinės žalos (kiekvienam po 1850 Eur), patikslintu ieškiniu nukentėjusieji prašė priteisti kiekvienam po 398 150 Eur. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies – sumažino nukentėjusiųjų prašomą sumą iki 60 000 Eur ir, atėmęs draudimo bendrovės išmokėtas sumas (kiekvienam nukentėjusiajam po 1850  Eur), priteisė jiems po 58 150 Eur. Kartu nagrinėjamų argumentų kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nukentėjusieji, netekę vienturtės dukters K. G., priimtu sprendimu atlikti dirbtinį apvaisinimą siekė sumažinti patirtus neturtinio pobūdžio praradimus. Dėl to teismas į nukentėjusiųjų išlaidas, patirtas dėl atlikto dirbtinio apvaisinimo, atsižvelgė spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems ir jos dydžio klausimą. Apeliacinės instancijos teismas tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui pritarė.

56.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui išlaidas, susijusias su kūdikio gimimu vaisingumo klinikoje, pripažinti kompensuotina neturtine žala. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, tokio pobūdžio žala pripažintinos ir išlaidos, susijusios su dokumentų, susijusių su dirbtinio apvaisinimo procedūra vaisingumo klinikoje, vertimu į lietuvių kalbą. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kiekvienoje konkrečioje byloje privalo atsižvelgti ne tik į teismų praktikoje nurodytus kriterijus, bet ir į visas kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurių pagrindu galima mažinti ar didinti neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo atveju, kaip minėta, tarp nukentėjusiųjų ir žuvusiosios egzistavo itin glaudus ir artimas tėvus ir vaikus siejantis ryšys, ir vienintelio vaiko netektis, kurią lėmė nuteistojo R. S. veiksmai, sukėlė tėvams itin didelius dvasinius išgyvenimus, netekties skausmą. Siekdami bent iš dalies sumažinti šį skausmą, atstatyti savo emocinę būseną, tėvai priėmė sprendimą susilaukti kūdikio atliekant dirbtinį apvaisinimą, dėl to patyrė finansinių išlaidų.

57.                      Priešingai nei nurodo nuteistojo R. S. gynėjas, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą buvo tinkamai įvertinta nuteistojo neatsargi kaltė. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl iš esmės analogiškų apeliacinio skundo argumentų, konstatavo, kad iš nusikaltimu sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems buvo padaryta neatsargiais nusikalstamais R. S. veiksmais (veikiant neatsargia kaltės forma, esant nusikalstamam pasitikėjimui), kuriais buvo sukeltos nepataisomos pasekmės – žuvo žmogus (mirtinai sužalota K. G.), ir pabrėžė, kad nuteistasis R. S. transporto priemonę vairavo neblaivus, šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisyklių punktų reikalavimus, taip sukeldamas eismo įvykį, lėmusį K. G. žūtį. Kaip minėta, dėl to žuvusiosios tėvai patyrė didelį ilgalaikį dvasinį ir emocinį sukrėtimą, neigiamus vidinius išgyvenimus, stresą, sielvartą, psichikos būklės pablogėjimą. Be to, sprendžiant neturtinės žalos nukentėjusiesiems atlyginimo klausimą buvo atsižvelgta ir į nuteistojo R. S. turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ne tik iš dabarties pozicijų, kad dėl kilusių pasekmių, paskirtos bausmės ir priteistų žalų dydžių nuteistojo padėtis nėra labai gera, todėl tam tikrą laiką gali būti apsunkintas žalos atlyginimas, bet ir iš ateities perspektyvų, nurodydamas, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, o tai leidžia daryti išvadą, kad ateityje jis turi galimybę atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą.

58.                      Nuteistojo R. S. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad, sprendžiant neturtinės žalos dydį, turėjo būti atsižvelgta į tai, jog jo ginamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nepagrįstas. Pažymėtina, kad nustatant neturtinės žalos dydį šios aplinkybės nėra aktualios – jos turi reikšmę skiriant bausmę.

59.                      Nuteistojo R. S. gynėjo kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad nustatant neturtinės žalos dydį nebuvo vadovaujamasi teismų praktika. Pažymėtina, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017).

60.                      Nagrinėjamų nuteistojo R. S. gynėjo kasacinio skundo argumentų kontekste pabrėžtina, kad kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-288/2014, 3K-3-217-690/2018). Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018).

61.                      Teismų praktikoje kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose žuvusiojo tėvams iš kaltais pagal BK 281 straipsnio 6 dalį pripažintų asmenų paprastai priteisiama nuo 2496,20 Eur iki 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                                 Nr. 2K-428-788/2016, 2K-313-788/2016, 2K-2-788/2018, 2K-379-697/2018), tačiau, kaip minėta, teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, nėra tapačios.

62.                      Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiesiems R. G. ir R. G. priteista bendra 116 300 Eur neturtinės žalos dydžio suma nedaug viršija kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose priteistinų piniginių sumų ribas, tačiau pirmiau aptartos nagrinėjamo kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo aplinkybės suteikia pagrindą teismui jas šiek tiek viršyti.

63.                      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį nukentėjusiesiems R. G. ir R. G., BPK 113 straipsnio 2 dalies ir CK 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijais, formuojama teismų praktika ir abiem nukentėjusiesiems nustatė individualizuotą, grįstą bylos duomenimis, atlygintiną neturtinės žalos dydį.

Dėl civilinės ieškovės ir atsakovės UAB „PL“ atstovės kasacinio skundo argumentų dėl solidariosios UAB „PL“ ir nuteistojo R. S. atsakomybės taikymo

64.                      Civilinės ieškovės ir atsakovės UAB „PL“ atstovės kasacinio skundo esminis argumentas yra tas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priteisdami nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nesilaikė CK įtvirtintų civilinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų, BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies, 113 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir nepagrįstai nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą priteisė solidariai iš UAB „PL“ ir nuteistojo R. S. 

65.                      Pirmiausia nagrinėjamų kasatorės argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civiliniai atsakovai gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą (BPK 111 straipsnio 1 dalis). Taigi civiliniu atsakovu, be įtariamojo ar kaltinamojo, baudžiamajame procese, be kita ko, gali būti pripažįstamas tik asmuo, kuris pagal įstatymus yra materialiai atsakingas už įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstama veika padarytą žalą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje UAB „PL“ pagal įstatymus nebuvo materialiai atsakinga už nuteistojo R. S. nusikalstama veika padarytą žalą. 

66.                      Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priteisdami nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš UAB „PL“ ir nuteistojo R. S., tokį savo sprendimą iš esmės grindė tuo, kad: automobilio nuomotoja UAB „PL“ pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, t. y. neužtikrino, kad nuomininkas R. S. nesėstų neblaivus prie vairo; tai atitinka teismų praktiką, suformuotą kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016; CK 6.528 straipsnio nuostatos taikomos tais atvejais, kai nuomotojas elgėsi atidžiai ir rūpestingai, nėra nustatomi neteisėti jo veiksmai ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Su tokiais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentais nesutiktina. 

67.                      Pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, o pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

68.                      Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti esant šioms sąlygoms: asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo (CK 6.248 straipsnis), žalai (CK 6.249 straipsnis) ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis). Teisę į žalos atlyginimą asmuo turi tik tuomet, kai jis ją patyrė dėl kito asmens neteisėtų veiksmų (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-352-421/2019).

69.                      CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-148-248/2019, e3K-352-421/2019). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-189/2010, 3K-3-1089-701/2019, e3K-3-352-421/2019).

70.                      Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Teismų praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-507-611/2016, e3K-3-352-421/2019).

71.                      Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. O šio CK straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į CK 6.528 straipsnio nuostatą, pagal kurią už žalą, padarytą nuomojama transporto priemone tretiesiems asmenims, atsako nuomininkas.

72.                      Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nuteistojo R. S. išsinuomotos transporto priemonės, kuria buvo padarytas eismo įvykis, valdytoju buvo pats nuteistasis, o UAB „PL“ buvo nuteistojo R. S. išsinuomotos transporto priemonės, kuria buvo padarytas eismo įvykis, savininkė. Taigi už nuteistojo R. S. išsinuomota transporto priemone padarytą žalą yra atsakingas būtent R. S. 

73.                      Nagrinėjamų argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad transporto priemonės savininkės nuomotojos (šiuo atveju UAB „PL“) solidarioji atsakomybė su transporto priemonės valdytoju nuomininku (šiuo atveju R. S.) galima tik tada, kai nuomotojas savo neteisėtais veiksmais taip pat padaro deliktą, kuriuo tam pačiam nukentėjusiajam padaroma žala. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokį nuomotojos UAB „PL“ žalos padarymą kildino iš generalinio delikto, t. y. CK 6.263 straipsnyje įtvirtintos bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimo, ir kaip teismo precedentu vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016, kurioje motina, kaip transporto priemonės savininkė, laikyta solidariai atsakinga su žalą padariusiu sūnumi, nes suteikė jam galimybę naudotis jos automobiliu žinodama, kad sūnus neturi teisės vairuoti transporto priemonę. Pažymėtina, kad kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 nurodyta situacija ir nagrinėjamos bylos situacija yra skirtingos. Minėta, kad, norint nustatyti transporto savininko (šiuo atveju nuomotojos UAB „PL“) solidariąją atsakomybę, reikia nustatyti jo neteisėtus veiksmus, t. y. kad jis pažeidė bendrojo pobūdžio rūpestingumo pareigą. Pirmiau nurodytoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 būtent tai ir buvo padaryta, nes motina, kaip transporto priemonės savininkė, ją perdavė sūnui, t. y. asmeniui, kurį gerai pažinojo, ir žinojo, kad jis neturi teisės vairuoti. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje transporto priemonė buvo naudojama nuomos sutarties pagrindu ir nuomotoja UAB „PL“ niekaip negalėjo nei žinoti, nei užtikrinti, kad asmuo, kuris turi teisę vairuoti, sėstų prie automobilio vairo blaivus.

74.                      Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teiginiai, jog nuomotoja UAB „PL“ pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, nes neužtikrino, kad jos išnuomotą transporto priemonę vairuotų tik blaivus asmuo, prasilenkia su bendrosios rūpestingumo pareigos samprata. Pats žodis „bendroji“ jau parodo, kad šia pareiga siekiama užtikrinti įprasto protingo elgesio standarto, kuris nesukeltų kitam asmeniui žalos, laikymąsi. Pirmosios instancijos teismo teiginiai apie antialkoholinių variklio užraktų įrengimą automobiliuose, vairuotojų važiavimo trajektorijos ir greičio stebėjimą GPS  priemonėmis nedera su bendrosios rūpestingumo pareigos laikymusi, nes tokiais išaiškinimais aiškinama ne bendroji rūpestingumo pareiga, o sukuriamas itin aukštas, praktikoje vargu ar įgyvendinamas protingo elgesio standartas, kuris iš esmės reiškia, kad transporto priemonių nuomotojas visada turi nepertraukiamai kontroliuoti, kad nuomininkas būtų blaivus. Tokia pareiga yra iš principo nereali ir sunkiai suderinama su bendrąja rūpestingumo pareiga. Nors bendroji rūpestingumo pareiga yra pakankamai plati, jos negalima aiškinti kaip beribės, nustatančios nerealų ir praktiškai sunkiai įmanomą elgesio standartą. Taip plečiamai aiškinant bendrąją rūpestingumo pareigą iš esmės būtų sukurta nuomotojo absoliučios atsakomybės taisyklė, pagal kurią nuomotojai būtų atsakingi iš esmės vien dėl to, kad išnuomodami kažkokį daiktą (šiuo konkrečiu atveju transporto priemonę) suteikė įrankį, kuriuo nuomininkas padarė žalą.

75.                      Taigi nuomotoja UAB „PL“, priešingai nei teigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos. Vadinasi, šiuo atveju nėra ir UAB „PL“ neteisėtų veiksmų – vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų solidariajai atsakomybei UAB „PL“ taikyti. Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sudarytos transporto priemonės nuomos sutarties 3.4  punkte, be kita ko, buvo nustatyta bauda už vairavimą neblaiviam, be to, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, Kelių eismo taisyklių 14 punkte yra įtvirtinta bendroji transporto priemonių vairuotojų pareiga nevairuoti transporto priemonės neblaiviems, taigi būtent transporto priemonės vairuotojas turi pareigą nesėsti prie vairo ir nevairuoti neblaivus.

76.                      Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje UAB „PL“ yra nepagrįstai pripažinta civiline atsakove ir solidarioji atsakomybė jai taikyta nesant tam visų būtinųjų sąlygų. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai keistini panaikinant jų dalis dėl solidariosios UAB „PL“ atsakomybės. Kartu pažymėtina, kad konstatavus, jog UAB „PL“ solidarioji atsakomybė buvo taikyta nepagrįstai, nebetenka teisinės prasmės nagrinėti kasatorės skundo argumentus dėl UAB „PL“ civilinės atsakomybės pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. O. ieškinį, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.

Dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo prašymų priteisti jų atstovaujamųjų turėtas proceso išlaidas

77.                      Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovas advokatas L. Gasiūnas kasaciniu skundu prašo priteisti iš nuteistojo R. S. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. G. ir R. G. jų turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti – po 1000 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir po 300 Eur – už kasacinio skundo surašymą. O  nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovas advokatas A. Mažeika Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo R. S. 390 Eur nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. G. jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

78.                      BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019 ir kt.).

79.                      Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą žodinio proceso tvarka, nusprendė nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo advokato L. Gasiūno bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo advokato A. Mažeikos kasacinius skundus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti ir šias pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis palikti nepakeistas, nėra pagrindo tenkinti kasatorių prašymus priteisti jų atstovaujamųjų turėtas advokatų atstovavimo kasacinės ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. G. ir R. G. atstovo advokato Laimonto Gasiūno, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. G. atstovo advokato Aido Mažeikos, nuteistojo R. S. gynėjo advokato Augustino Vaičiūno kasacinius skundus atmesti.

Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio 19 lapo trečioje pastraipoje padarytą rašymo apsirikimą vietoj „V. Ž.“ nurodant „R. S.“.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties dalis, kuriomis solidariai iš UAB „PL“ nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. G. ir R. G. priteistas padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas ir 5 procentai metinių palūkanų, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. M. – padarytos neturtinės žalos atlygimas ir 5 procentai metinių palūkanų, o nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. O. – padarytos neturtinės žalos atlyginimas.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties dalis palikti galioti be pakeitimų.

Teisėjai                                                                        Pranas Kuconis

                                                                                Sigita Jokimaitė

                                                                                Aurelijus Gutauskas