Civilinė byla Nr. 2-991-823/2017

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01747-2012-9

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-442-431/2017, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Gaulesta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja, BUAB „Gaulesta“ bankroto administratorė, prašė pripažinti UAB „Gaulesta“ bankrotą tyčiniu.
2. Nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-559-585/2014 yra konstatuota, jog buvęs įmonės vadovas L. V. G., būdamas UAB „Gaulesta“ direktoriumi 2005 – 2012 metų laikotarpiu, netinkamai valdė įmonę ir organizavo jos veiklą. Disponuodamas įmonės lėšomis ir neužtikrinęs, kad tų lėšų panaudojimas patektų į bendrovės buhalterinę apskaitą, neturintis ir negalintis nurodyti įrodymų, patvirtinančių šių lėšų panaudojimą bendrovės veikloje ir jos naudai, L. V. G. padarė įmonei žalą, t. y. prarado 349 867,42 Lt (101 328,60 Eur) įmonės lėšų.
3. Prarastų įmonės lėšų suma – 101 328,60 Eur, ženkliai viršija visų BUAB „Gaulesta“ kreditorių finansinių reikalavimų, patvirtintų Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi įmonės bankroto byloje, sumą, t.y. 45 020,99 Eur. Taigi, jei ši suma nebūtų prarasta, UAB „Gaulesta“ būtų buvusi finansiškai pajėgi atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais iki bankroto bylos iškėlimo.
4. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Gaulesta“ su savo kreditoriais pradėjo neatsiskaityti nuo 2008 metų, o įmonės finansinė padėtis tapo kritine 2012 metais, tačiau suinteresuotas asmuo nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „Gaulesta“ iškėlimo.
5. Suinteresuotas asmuo L. V. G. nesutiko su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, prašė jį atmesti. Suinteresuoto asmens vertinimu, bankroto administratorė nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė buvusio įmonės vadovo nesąžiningumas ir neteisėti veiksmai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 20 d. nutartimi pripažino BUAB „Gaulesta“ bankrotą tyčiniu.

7. Teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-559-585/2014) konstatuotomis aplinkybėmis, kad iš BUAB „Gaulesta“ jos tuometinis vadovas L. V. G. yra paėmęs 349 867,42 Lt sumą, tačiau jokie apskaitos dokumentai, pagrindžiantys pinigų paėmimą ir tolimesnį jų panaudojimą, administratoriui nėra pateikti ir tai leidžia daryti prielaidą, kad tam tikri įmonės finansiniai dokumentai yra nuslėpti sąmoningai, siekiant neatskleisti aplinkybių, susijusių su bendrovės lėšų išvaistymu.
8. Teismas pažymėjo, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų. Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai.
9. Kadangi tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas), nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio  2 dalies 5 punkte numatytas įmonės bankroto tyčiniu pripažinimo pagrindas.
10. Teismas sprendė, kad suinteresuotas asmuo nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad BUAB „Gaulesta“ bankrotą nulėmė ne tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, o verslo nesėkmė.
11. Teismas taip pat sutiko su bankroto administratorės argumentais, kad dėl BUAB „Gaulesta“ suprastėjusios finansinės padėties jau 2008 m. jos vadovui teko pareiga įvertinti kreditorių interesus, tačiau į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovas nesikreipė, 2012 m. bankroto byla BUAB „Gaulesta“ buvo iškelta pagal kreditoriaus reikalavimą. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas, teismo vertinimu, sudaro savarankišką pagrindą konstatuoti, kad tokie įmonės vadovo veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius.

                        III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo L. V. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratorės pareiškimą dėl UAB „Gaulesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai vertino, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Pareiškėja netinkamai grindė savo reikalavimą dėl BUAB „Gaulesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Prie pareiškimo nebuvo pridėti jokie dokumentai, rodantys, kad įmonės bankrotas buvo tyčinis.
2. Teismas vadovavosi tik aplinkybėmis, kad įmonės vadovas netinkamai vedė įmonės apskaitą, atliko neapskaitytus avansinius mokėjimus sau. Bankroto administratorė klaidina teismą, kad buvęs įmonės vadovas neturi visų apskaitos dokumentų.
3. Pagal teismų praktiką, nustačiusi, jog įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu, bankroto administratorė turėjo į teismą kreiptis jau seniai ir nelaukti kelis metus, tačiau bankroto administratorei svarbiausia gauti nemažą atlyginimą. Bankroto administratorė pažeidžia ĮBĮ normas, numatančias, kad bankroto administratorė turi užtikrinti, jog būtų laikomasi nustatytų procedūrų, laiku svarstoma dėl atitinkamų sprendimų priėmimo.
4. Teismas netinkamai vertino byloje esamus dokumentus ir faktus. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų tyčinio bankroto požymių: įmonei ekonomiškai nenaudingų sprendimų priėmimo, ekonomiškai ir finansiškai nenaudingų sandorių sudarymo, netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, nesavalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
13. BUAB „Gaulesta“ bankroto administratorė UAB „Vantolina“ atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Nurodydamas, kad bankroto administratorei yra perduoti visi įmonės dokumentai, apeliantas iš esmės ginčija Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-559-585/2014, nustatytas faktines aplinkybes. Šioje byloje teismas nustatė, kad po bankroto bylos iškėlimo atsakovas ilgą laiką neperdavė bankroto administratorei buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl jam Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi skirta bauda. Be to, apeliantas kartu su atskiruoju skundu taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su UAB „Gaulesta“ apskaitos dokumentų perdavimu bankroto administratorei.
2. Apeliantas iš esmės nenurodė jokių esminių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai yra teisėti ir pagrįsti.

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Gaulesta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagrįstumas ir teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas UAB „Gaulesta“ bankrotą pripažino tyčiniu, konstatuodamas, kad byloje yra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 – 5 punktuose apibrėžti įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai, tai yra įmonės vadovas nevykdė įstatymuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo panaikintos; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
15. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Taip pat ĮBĮ 20 straipsnyje apibrėžti pagrindai ir prezumpcijos, kurios esant įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu. Nors nurodytos ĮBĮ nuostatos įsigaliojo tik  2013 m. spalio 1 d. (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237), o iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016; 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-194-313/2017). Pati tyčinio bankroto sąvoka, keičiantis ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies redakcijoms, iš esmės nesikeitė.
16. Kasacinis teismas, formuodamas teisminę praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamas darbo, technologinių procesų organizavimas, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas UAB „Gaulesta“ bankrotą tyčiniu, vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-559-585/2014, kurioje BUAB „Gaulesta“ bankroto administratorė reikalavo priteisti bendrovei iš buvusio įmonės vadovo L. V. G. 349 867,42 Lt (101 328,60 Eur) žalos atlyginimą. Kadangi civilinėje byloje Nr. 2-559-585/2014 dalyvavo tie patys asmenys, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimu nustatytas aplinkybes laikė prejudicinėmis nagrinėjamai bylai.
18. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-559-585/2014 buvo nustatyta, kad L. V. G., 2005 – 2012 m. būdamas UAB „Gaulesta“ vadovu, neužtikrino, kad 349 867,42 Lt įmonės lėšų panaudojimas būtų įtrauktas į bendrovės buhalterinę apskaitą, bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių šios sumos panaudojimą įmonės veikloje ar jos naudai ar paėmimo iš įmonės teisėtumą. Todėl teismas 349 867,42 Lt sumą priteisė bankrutuojančiai įmonei iš jos buvusio vadovo. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad įmonės vadovas netinkamai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą ir padarė įmonei žalą. Taip pat teismas konstatavo, kad įmonės vadovo kaltė pasireiškė sąmoningu žalingų pasekmių (įmonės lėšų tinkamos apskaitos nebuvimu, dėl ko įmonė prarado neapskaitomų lėšų kontrolę, vadinasi – ir pačias lėšas) sukėlimu arba sąmoningu leidimu tokioms pasekmėms kilti.
19. Apeliacinės instancijos teismas pritaria BUAB „Gaulesta“ bankroto administratorės pozicijai, kad įvertinus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-559-585/2014 konstatuotą įmonei padarytos žalos dydį ir BUAB „Gaulesta“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą (155 448,46 Lt pagal Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties duomenis) galima daryti išvadą, jog būtent neteisėti L. V. G. veiksmai, susiję su netinkamu įmonės valdymu, lėmė įmonės nemokumą. Tuo tarpu įrodymų, kad BUAB „Gaulesta“ bankrotą nulėmė ne tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, o verslo nesėkmė, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė.
20. Atskirojo skundo argumentai, kad bankroto administratorė klaidina teismą, teigdama, jog įmonės vadovas neturi visų apskaitos dokumentų, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Tiek UAB „Gaulesta“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi skiriant L.V. G. baudą už įmonės dokumentų bei turto bankroto administratorei neperdavimą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi ši bauda buvo tik sumažinta), tiek Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-559-585/2014 buvo konstatuota, kad buvęs įmonės vadovas nepateikė BUAB „Gaulesta“ finansinės apskaitos dokumentų.
21. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl atskirajame skunde apelianto nurodytų aplinkybių dėl galimai netinkamos bankroto administratorės veiklos, kadangi ĮBĮ 11 ir 117 straipsnių nuostatos nustato savarankišką bankroto administratoriaus veiksmų kontrolės procedūrą. Be to, bankroto administratoriaus veiksmų bankroto procedūros metu tinkamumas neturi jokios įtakos vertinant buvusio bankrutavusios įmonės vadovo veiksmus valdant įmonę, bei sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.
22. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atskirojo skundo argumentai ginčijamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia, absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

      Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

          Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                               Goda Ambrasaitė – Balynienė