Administracinė byla Nr. A-1395-502/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02620-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. iš pataisos namų etapais buvo vežamas į Lukiškių TI-K, kur buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas sąlygas: kameros buvo perpildytos, neužtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui, nuo sienų ir lubų krito tinkas bei dažai, kamerose nebuvo veidrodžių, spintelių daiktams susidėti, tualetai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos, tokiu būdu nebuvo užtikrintas jo privatumas, atliekant asmens kratą, buvo išrengiamas matant kitiems nuteistiesiems. Dėl Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas patyrė išgyvenimus, buvo psichologiškai palūžęs, pažemintas jo orumas.
Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimus į pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus, kuriuose su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepimuose nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kameras ir jų plotus, kartu buvusių asmenų skaičių kameroje. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimaliai leistina tardymo izoliatoriuje laikyti 625 asmenis. Atkreipė dėmesį, jog leistina norma viršijama, dažniausiai laikoma iki 1 000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o, vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Atsakovas teigė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Akcentavo, kad dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti.
Pažymėjo, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Higienos normos 21 punkto reikalavimų, tualetas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m sienele. Akcentavo, kad teisės aktai nenustato, jog kamerose esančiuose tualetuose būtų durys. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos Higienos normos 24 punkto reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Atsakovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pažymėjo, kad deliktinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai yra nustatoma civilinės atsakomybės sąlygų visuma, o nagrinėjamu atveju nėra civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas negalimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais netenkino.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindė tuo, jog nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2012 m. spalio 25 d. ir nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis Higienos normų reikalavimų, kadangi nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.
Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad nuo 2012 m. pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 6 dienas.
Teismas pabrėžė, kad atsakovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matyti, kad patikrinimai atlikti ne tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo argumentus dėl Higienos normos pažeidimo (netinkamos kameros būklės, nuo sienų ir lubų krito tinkas), taip pat duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms nebuvo gauta, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl kamerų būklės atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat nurodė, kad Higienos normos 21 p. nustatyti reikalavimai sanitarinio mazgo įrengimui. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad nustatyti reikalavimai nebuvo įgyvendinti. Teismas atsižvelgė į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimu, todėl nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.
Teismas, įvertinęs, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos dėl netinkamų įkalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atsižvelgdamas į tai, kad pažeidimas truko nepertraukiamai 4 dienas, vėliau dar 2 dienas, į pažeidimo mastą, trukmę, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, ir tai atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jam padarytą neturtinę žalą, kurią reikėtų įvertinti pinigais, o byloje nenustatyta, kad patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti pateis pažeidimo fakto.
III.
Pareiškėjas A. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas teismui pateikė melagingą informaciją ir siekia suklaidinti teismą. Teismas, nepriteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, buvo šališkas ir priėmė neteisėtą sprendimą. Teismų praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad byloje turi būti detaliai išnagrinėti visi pateikti įrodymai, nustatomos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su sanitarinių mazgų įrengimu, kuriais naudojantis pažeidžiamas asmens privatumas, kadangi jie nėra uždari. Šis faktas pripažintinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.
Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš atsakovo neišreikalavo įrodymų, žinodamas, kad pareiškėjas yra kalinamas ir neturi galimybės pateikti įrodymų, sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes.
Pareiškėjo teigimu, jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsakovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai ir jų plotai, kuriose buvo uždarytas pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, jog asmenų kaita kamerose yra pakankamai didelė, todėl sunku nustatyti konkretų plotą asmeniui atitinkamą dieną. Taip pat atsakovas paaiškina, jog Lukiškių TI-K kalinčių asmenų skaičius nuolat viršija maksimalų leistiną skaičių, todėl sunku užtikrinti minimalų teisės aktuose nustatytą plotą vienam asmeniui. Tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvas kameras. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą. Be to, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn., atlyginimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėjas skunde, kurį patikslino, prašė teismo priteisti jam 10 000 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto reikalavimo, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose nebuvo spintelių ir veidrodžių.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto neužtikrinimo, nenustatė privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo bei kamerų įrengimo, reikalavimo priteisti neturtinę žalą pinigais netenkino.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad pažeidimo pripažinimas yra nepakankama satisfakcija už patirtus dvasinius išgyvenimus, be to, teismas neišreikalavo bylai objektyviai išspręsti reikalingų įrodymų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K. Šiuo laikotarpiu iš viso 7 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m kameros plotas, likusį laiką kameros ploto normos vienam asmeniui nebuvo pažeistos.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, o pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo argumentai, kad jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįsti. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K, visą kalinimo laikotarpį jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl neįrengtų spintelių kamerose, veidrodžių nevertino ir dėl jų nepasisakė, tik nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog Higienos normose nustatyti reikalavimai nebuvo įgyvendinti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsakovo atstovui nepateikus įrodymų, jog pareiškėjui kamerose, kuriose jis buvo kalinamas ginčijamu laikotarpiu, buvo užtikrinti Higienos normų reikalavimai, t. y. nepateikus įrodymų, kad buvo įrengtos spintelės ir veidrodžiai, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes turėjo vertinti pareiškėjo naudai ir atitinkamai konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad kamerose nuo sienų ir lubų krito tinkas. Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo skundo argumentus pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktų patikrinimų aktų matyti, jog patikrinimai atlikti ne tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose arba ne tose kamerose, kuriose atlikti patikrinimai. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su teismo vertinimu sutinka iš dalies, kadangi kai kuriais atvejais (2012 m. spalio 18 d., 2012 m. spalio 20 d.) patikrinimai buvo atliekami ir vertinama kamerų Nr. 119 ir Nr. 390 būklė, kai pareiškėjas buvo laikomas būtent tose kamerose, kuriose ir atliktas patikrinimas. Patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, kad kameroje Nr. 390 lubų ir sienų dažai vietomis nubyrėję, sanitariniai techniniai įrenginiai surūdiję, tai neatitinka Higienos normų reikalavimų. Taip pat nustatyti kiti Higienos normos reikalavimų pažeidimai, tačiau nagrinėjamam ginčui jie nėra aktualūs, kadangi pareiškėjas skunde jų nenurodo.
Neteisėtumo Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas Lukiškių TI-K pareiškėjo buvimo laikotarpiu neužtikrino teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, naudojimosi sanitariniais įrenginiais privatumas, kiti minėti Higienos normos pažeidimai, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.
Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėjui, kaip patvirtina bylos medžiaga, ginčijamu laikotarpiu tik 7 paras nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas, teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį, išskyrus kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 10 000 Eur suma.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad turi abejonių dėl teismo nešališkumo. Atsakydama į šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Pareiškėjas abejonių dėl teismo nešališkumo nepagrindė jokiais faktais ir motyvuotais argumentais. Bylos proceso šaliai nepalankus teismo sprendimas, kuris priimtas laikantis įstatymų reikalavimų, nesuteikia pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui A. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė