Civilinė byla Nr. 2S-1832-657/2012
(Proceso Nr. 2-05-3-00443-2010-4)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Giedrė Jakštienė
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos
122.4; 129.1.; 117.1
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 10 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. N. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-656-451/2012, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Atsakovas M. N. teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įpareigoti ieškovę R. N., a.k. (duomenys neskelbtini) netrukdyti atsakovui M. N., a.k. (duomenys neskelbtini) patekti į šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti ieškovę ne vėliau kaip per 3 dienas nuo teismo nutarties gavimo perduoti M. N. raktus nuo įėjimo durų į šias patalpas (b.l. 58-59). Nurodė, kad negalėdamas patekti į šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, kuriose gyvena ieškovė, atsakovas negali įvertinti jų būklės, taip pat negali patekti į jas su nekilnojamojo turto vertintojais tikslu nustatyti šio turto vertę, tuo yra pažeidžiamos jo, kaip bendraturčio teisės.
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartimi atsakovo prašymo netenkino (b.l. 60). Nurodė, jog atmesdamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas konstatavo, jog atsakovas nurodydamas, kad ieškovė jo neįleidžia į patalpas, apie tai teismui nepateikė jokių įrodymų. Todėl atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus, bei būtinybę vaikui užtikrinti kuo saugesnę aplinką bei įvertinęs tą aplinkybę, jog minėtose patalpose gyvena šalių nepilnametis vaikas, o konfliktinė situacija gali pakenkti vaiko interesams ir teisėms, teismas atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas M. N. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti (b.l. 63-64). Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas pažeidė CPK 176 str. ir 185 str. įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Bute (duomenys neskelbtini) gyvena tik ieškovė, ką patvirtina byloje esantys dokumentai, todėl akivaizdu, jog atsakovas neturi šių patalpų rakto, o ieškovė į butą atsakovo gražiuoju neįleidžia ir neįleis. Apelianto nuomone, vien prašymo teismui pateikimas, patvirtina šalių konfliktinius santykius ir papildomas įrodinėjimas būtų perteklinis. Be to, apeliantas nurodo, jog teismas visiškai nemotyvavo nepagrįstos išvados, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galėtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesams, nes jam tėvo valdžia nėra apribota, byloje nėra jokių įrodymų, kad vaiko bendravimas su tėvu darytų jam žalą. Skunde pažymima, jog yra pažeidžiamos jo, kaip bendraturčio teisės, nes negalėdamas patekti į ginčo patalpas, negali įvertinti jų būklės, nustatyti šio turto vertę ir užtikrinti, kad jų būklė nepablogėtų iki ginčo išnagrinėjimo.
Atsiliepimų į atskirąjį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t.y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t.y. konkrečios bylos aplinkybės. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto tvirtinimu, jog pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, dėl kurių prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir to įrodinėti nereikia. Atsakovas prašyme nurodė, jog negalėdamas patekti į ginčo patalpą 205 (36,40 kv.m), esančią (duomenys neskelbtini) negali įvertinti jų būklės, nustatyti šio turto vertę ir užtikrinti, kad jų būklė nepablogėtų iki ginčo išnagrinėjimo, tačiau šiems savo argumentams pateikti nepateikė jokių įrodymų. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovė šia patalpa nesinaudoja, yra perleidusi šią tretiesiems asmenims, kad jos neprižiūri, ją niokoja, mažina jos vertę. Apeliantas nepagrindė savo argumentų, kodėl būtina nustatyti būtent šios patalpos vertę, nors iš pateikto patikslinto ieškinio matyti, jog šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso visa eilė kitų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (b.l. 32-38). Ieškovė prašo priteisti jai 2/3 dalis šios patalpos, atsakovas nėra pareiškęs kitokio reikalavimo, todėl teigti, kad ieškovė blogina turto, kurio dalį prašo priteisti sau, nėra pagrindo.
Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra pagrįsti atsakovo argumentai, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai atmetė. CPK 306 straipsnio 3 dalyje ir 338 straipsnyje nustatyta, kad apeliantas su skundu turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia teismo nutarties ar jos dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Tačiau apeliantas, turėdama teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo nepagrįstumo, teismui nepateikė paminėtąsias aplinkybes patvirtinančių oficialių dokumentų. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas nutartyje išimtinai atsižvelgė į vaiko interesus ir neatsižvelgė į jo, kaip bendraturčio interesų, bei nevertino tų aplinkybių, jog tėvo valdžia jam nėra apribota ir nėra įrodymų, kad bendravimas su vaiku darytų žalą vaikui. Įstatymas numato, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas šeimos bylose, atsižvelgdamas į buvusių sutuoktinių, vaikų interesus, gali taikyti įvairias laikinąsias apsaugos priemones. Siekiant apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, atsakovas pats turėjo pateikti įrodymus, kad egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Apeliantas pripažįsta, jog šalių santykiai yra konfliktiški, o ginčo patalpoje gyvena ieškovė su sūnumi. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais ribojimais, todėl teismas, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra privaloma siekti ne tik ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyros, bet ir vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų, t.y. būtina siekti, kad taikytos priemonės nebūtų nepagrįstos ir užtikrintų ne tik prašančiosios šalies interesus, bet būtų užtikrinta ir priešingos šalies, nepilnamečių vaikų teisių bei turtinių interesų apsauga. Atsakovas pateikdamas prašymą nenurodė tų aplinkybių, jog būtent ginčo patalpoje siekia bendrauti su sūnumi, o savo prašymą motyvavo siekiu įvertinti turto būklę ir naudotis ginčo turtu. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių konfliktinius santykius, pagrįstai konstatavo, jog bet kuri konfliktinė situacija gali pakenkti vaiko interesams ir teisėms.
Teismas nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nemotyvuota, kadangi pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje, nors ir glaustai, nurodė esminius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo argumentus, o nutartis vien tik formaliais pagrindais negali būti panaikinta (CPK 328 str., 338 str.). Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad atskirojo skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti nepakeista.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 339 str., teismas
n u t a r i a:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Žibutė Budžienė