Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2S-278-115-2008].doc
Bylos nr.: 2S-278-115/2008
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius                                                        Civilinė byla Nr. 2S-278-52/2008

Teisėjas Marius Rapolas Žukas               Procesinio sprendimo kategorijos 106.8.2; 122.4; 130.1.4.

                                                                      (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

 

2008 m. balandžio 16d.

Vilnius

 

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Neringos Švedienės, Rasos Gudžiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Delamobe Baltics“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-832-341/2008 pagal ieškovo UAB „Delamode Baltics“ ieškinį atsakovui Latvijoje buveinę turinčiai įmonei Sia „Busters Z“, trečiajam asmeniui UAB „Rimansta“, dėl nuostolių atlyginimo.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

n u s t a t ė:

             

ieškovas UAB „Delamode Baltics“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti nuostolius iš atsakovo Latvijoje buveinę turinčios įmonės Sia „Busters Z“.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 14 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „Delamode Baltics“ ieškinį atsakovui Latvijoje buveinę turinčiai įmonei Sia „Busters Z“, trečiajam asmeniui UAB „Rimansta“ dėl nuostolių atlyginimo, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, tame tarpe ir Vilniaus rajono apylinkės teismui. Teismas ieškinį grąžino jį padavusiam asmeniui. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad atsakovo buvimo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl byla Lietuvoje galėtų būti iškelta esant specialiai ar išimtinei jurisdikcijai. Lietuvos Respublika ir Latvijos Respublika yra pasirašiusios 1992-11-11 sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių, kurios 39 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo priimti sprendimus kompetetingas teismas tos Susitariančios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų; nukentėjusysis gali pareikšti ieškinį teisme tos Susitariančios Šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, teismas nustatė, kad incidentas įvyko Prancūzijoje, atsakovo buvimo vieta yra Latvijoje, todėl laikė, jog ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Teismas nustatė, kad šalis siejo ekspedijavimo santykiai. Kadangi atsakovo buvimo vieta yra Latvijoje, krovinio priėmimo vežti ir pristatymo vieta yra taip pat ne Lietuvoje, o šalių susitarimas ginčo teismingumo klausimu nepateiktas, teismas konstatavo, kad net vertinant ieškovą kaip krovinio vežėją, o atsakovą kaip siuntėją, vadovaujantis nei CPK, nei CMR konvencija, ginčas nenagrinėtinas Lietuvos teismuose.

Ieškovas UAB „Delamode Baltics“ pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovas nurodo, kad Tarptautinės sutarties 39 straipsnio 1 dalis numato išimtį iš sutarčių kylančioms prievolėms, todėl sutartiniams santykiams negali būti taikoma Sutarties 39 straipsnio 3 dalis. Be to, tarp šalių susiklosčiusiems santykiams nėra taikoma CMR konvencija, nes ji nereglamentuoja siuntėjo atsakomybės šiuo atveju, t.y. atsakovui pakrovus į savo siuntinį kontrabandines prekes. Ieškovas nurodo, kad LR CK 1.37 straipsnio 4 dalis numato prezumpcijas, pagal kurias nustatoma labiausiai su prievole susijusi valstybė. Kadangi vežimo sutarčiai labiausiai būdinga prievolė yra pareiga pervežti atitinkamą krovinį, kuri tenka ieškovui UAB „Delamode Baltics“ , atsakovas mano, jog ginčui, kilusiam iš sutartinių prievolių yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė ir byla teisminga Vilniaus rajono apylinkės teismui.

 

Ieškovo UAB „Delamode Baltics“ atskirasis skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad UAB „Delamode Baltics“ ir SIA „Busters Z“ sudarė transportavimo sutartį, pagal kurią UAB „Delamode Baltics“ įsipareigojo pervežti SIA „Busters Z“ krovinį. Vykdant šią sutartį UAB „Delamode Baltics“ sudarė sutartį su UAB „Rimansta“, kuri įsipareigojo pervežti krovinį. UAB “Rimansta” pristatė transporto priemonę į SIA „Busters Z“ sandėlius Latvijoje, kur buvo pakrautas krovinys. Krovinio vežimo metu krovinys buvo sulaikytas Prancūzijoje, o krovinyje buvo aptiktos kontrabandinės prekės – cigaretės. Dėl neteisėtų SIA „Busters Z“ veiksmų ieškovas UAB „Delamode Baltics“ patyrė nuostolius, kuriuo prašo teismo atlyginti. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovo UAB „Delamode Baltics“ ieškinį atsakovui SIA „Busters Z“ dėl nuostolių atlyginimo, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. LR CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublika daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos nare. ES institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus, yra ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“, kuris dar vadinamas reglamentu ,,Briuselis I”. Tarybos Reglamente yra įtvirtintas bendras siekis, kad Europos Sąjungos valstybių teismų jurisdikciją reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisinis dokumentas. Pagal šio Tarybos Reglamento 1 straipsnį jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose; taip pat nustatyta, kada išvardytų kategorijų bylose jo nuostatos netaikomos; vadinasi, tokiais atvejais taikomi kiti šaltiniai. Šio Tarybos Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 2 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams; valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Kiekvienu atveju teismas turi tikrinti, ar nėra specialiosios ar išimtinės jurisdikcijos.

Kaip matyti iš pateikto ieškinio, ieškovas reikalauja iš atsakovo, Latvijoje buveinę turinčios įmonės Sia „Busters Z“, atlyginti patirtą žalą, kuri yra kilusi iš delikto. Siuntėjas pakraudamas krovinius, kartu pakrovė ir kontrabandines prekes, kurios vėliau buvo sulaikytos Prancūzijoje. Akivaizdu, kad ieškovo reikalavimas atsakovui atsirado iš deliktinės, o ne sutartinės atsakomybės. Tarybos Reglamento II skyriaus 2 skirsnio 5 straipsnio 3 dalis numato specialiąją jurisdikciją, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas vadovaudamasis Tarybos Reglamentu ieškinį turėtų reikšti tos šalies teismui, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis.

Teisėjų kolegija mano, kad ieškovas atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, jog žala yra atsiradusi iš sutartinių šalies santykių. Taip pat nepagrįstas ir ieškovo argumentas, kad teismas turėjo taikyti LR CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją, jog labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė. Kolegija nurodo, kad sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, vadovaujamasi procesinėmis teisės normomis, tuo tarpu civilinis kodeksas reglamentuoja materialinės teisės normas, kurios bus taikomos, kai teismas nagrinės ginčą ir aiškinsis, kurios šalies teisė yra taikytina šiems civiliniams santykiams, o ne sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas teikdamas ieškinį teismui turi laikytis LR CPK 111 str. bei 135 str. keliamų reikalavimų ir pateikti įrodymus, patvirtinančius ieškinyje išdėstytas aplinkybes.

Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti ieškinį turėjo vadovautis Tarybos Reglamentu ir juo remiantis nustatyti tinkamos šalies jurisdikciją. Nors pirmos instancijos teismas nesivadovavo Tarybos Reglamentu, iš esmės teisingai išnagrinėjo ieškinio priėmimo klausimą nurodydamas, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Kadangi atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-02-14 nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teisėjų kolegija             

 

n u t a r ė :

 

              Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

                                         

 

              Kolegijos pirmininkas                                                                                                  Algirdas Auruškevičius

 

              Kolegijos teisėjos                                                                                                   Neringa Švedienė

 

                                                                                                                                            Rasa Gudžiūnienė