Administracinė byla Nr. AS-1312-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00122-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde (b. l. 2–3) prašė panaikinti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą dėl tarnybinio patikrinimo neatlikimo (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atlikti tarnybinį patikrinimą pagal pareiškėjos 2014 m. lapkričio 28 d. pateiktą skundą (toliau – ir Skundas).

Pareiškėja nurodė, kad Skundu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją dėl tarnybinio tyrimo atlikimo, kad būtų įvertinti Socialinės paramos skyriaus vedėjos I. K. ir poskyrio vedėjos A. G. padaryti neteisėti veiksmai ir kalti asmenys nubausti įstatymo numatyta tvarka. 2014 m. gruodžio 19 d. gavo Administracijos raštą Nr. SG-911 „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriuo buvo nepagrįstai atsisakyta atlikti tarnybinį tyrimą. Su atsakovo į Skundą pateiktu atsakymu nesutiko, kadangi atsakovas tik atlikęs tarnybinį patikrinimą galėjo priimti sprendimą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1300 (toliau – ir Nutarimas), kurio 3 punkte pažymima, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Šio nutarimo 13 punkte pažymima, kad ištyręs tarnybinį nusižengimą, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas raštu pateikia valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusiam asmeniui motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus ne vėliau kaip 21 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios. Jeigu motyvuotoje išvadoje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą (b. l. 13–16), kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, atsakovas nurodė, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymėjo, jog šių nuostatų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nurodė, kad atsakomybės taikymą valstybės tarnautojams reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 28–30 straipsniai apibrėžia tarnybinių nuobaudų rūšis, skyrimo atvejus bei asmenis, turinčius teisę skirti nuobaudas, o detaliau šiuos klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-170/2004 išaiškino, kad teismine tvarka gali būti ginčijami ne bet kokie viešojo administravimo veiksmai, o tik sukeliantys teisines pasekmes, t. y. tie, kurių nuginčijimu bus apgintos asmens teisės ir teisėti interesai. Teigė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio ir Taisyklių 3 punkto nuostatos užtikrina asmens teisę dėl galimo valstybės tarnautojo tarnybinio nusižengimo paduoti skundą valstybės tarnautojo vadovui, tačiau sprendimą pradėti ar nepradėti tarnybinį patikrinimą, skirti ar neskirti tarnybinę nuobaudą priima tik valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Pabrėžė, jog administracinių teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad asmenys, pranešdami apie valstybės tarnautojų galimai padarytas neteisėtas veikas (tarnybinius nusižengimus), gali tik inicijuoti tarnybinių patikrinimų atlikimą, tačiau neturi teisės apskųsti tarnybinių patikrinimų išvadų ar vadovų, turinčių teisę skirti tarnybines nuobaudas, sprendimų. Tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus gali skųsti tik Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 6 dalies ir Taisyklių 22 punkte numatytais atvejais tikrinamas valstybės tarnautojas, jeigu nuobauda buvo paskirta. Taigi tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūrų galutinius sprendimus ginčyti dėl jų esmės gali tik suinteresuoti asmenys – tų teisinių santykių dalyviai. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą, yra būtent tokios įstaigos diskrecija. O asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo principus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus.

Nurodė, kad iš pareiškėjos skundo turinio matyti, jog ji pageidauja, kad Socialinės paramos skyriaus vedėjos ir Socialinės paramos skyriaus Socialinių paslaugų poskyrio vedėjos atžvilgiu tarnybinis patikrinimas būtų atliktas iš naujo, kadangi mano, jog jos nepagrįstai išvengė tarnybinės atsakomybės, t. y. pareiškėja nesiekia, kad konkrečiai jos atžvilgiu būtų priimtas individualaus pobūdžio administracinis sprendimas, kuriuo būtų nustatytos jos teisės ar pareigos, o siekia kitų asmenų atžvilgiu priimto sprendimo panaikinimo ir atitinkamai tarnybinės nuobaudos kitiems asmenims paskyrimo. Valstybės tarnautojo nubaudimas ar nenubaudimas už padarytą ar tariamą nusižengimą negali būti laikomas kitų privačių asmenų įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiems asmenims neatsiranda teisė reikalauti valstybės tarnautoją nubausti. Atsižvelgęs į tai, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės dėl Administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. SG-911 panaikinimo, todėl administracinė byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.).

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (b. l. 111–115) administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas Administracijos Sprendimas buvo priimtas atsakant į pareiškėjos 2014 m. lapkričio 28 d. skundą, kuriuo pareiškėja prašė atlikti tarnybinį tyrimą, įvertinti Socialinės paramos skyriaus vedėjos I. K., poskyrio vedėjos A. G. veiksmus, nustatyti asmenį, kuris atliko sveikatos patikrą vietoje pareiškėjos, įvertinti jo veiksmus bei kaltus asmenis nubausti įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėjo, kad priėmus skundą bylą nagrinėjantis teismas turi teisę dar kartą įvertinti, ar skundas pagrįstai buvo priimtas ir esant pagrindui teismas bylą gali nutraukti, esant ABTĮ numatytiems pagrindams. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio nuostatą, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, pažymėjo, jog ji nereiškia, kad teisę kreiptis į teismą turi bet kuris asmuo. Konstitucijoje įtvirtinta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Tačiau teisminis tikrai ar tariamai pažeistos teisės gynybos būdas yra sąlygotas atitinkamų procesinių prielaidų, numatytų ABTĮ 37, 101, 103 straipsniuose, kurių buvimas atima arba apriboja asmens teisę naudotis teismine gynyba.

Vadovavosi ABTĮ 5 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat 22 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tais atvejais, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Taip pat pažymėjo, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, o būtent, besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą  (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008).

Įvertinęs bylos medžiagą (pareiškėjos skundo reikalavimus, byloje esančius dokumentus, Sprendimą), teismas sprendė, jog ginčijamas Administracijos raštas (Sprendimas) yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjai kokių nors teisinių pasekmių, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėja neturėjo materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis su skundu į teismą dėl šio rašto panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad pareiškėjos ginčijamas Sprendimas yra informacinio pobūdžio dokumentas (atsakymas) į jos skundą dėl tarnybinio patikrinimo pradėjimo, kuris iš esmės negali būti siejamas su pareiškėjos tariamai pažeistų teisių gynimu ABTĮ reglamentuojamame administraciniame procese, kadangi šiuo raštu atsakyta į pareiškėjos skundą, jame nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotų pareiškėjai privalomų elgesio taisyklių, nesuformuluotas joks akivaizdus atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, valinis pareiškėjai skirtas patvarkymas, juo nėra keičiama pareiškėjos teisių ar pareigų apimtis. Be kita ko, pati pareiškėja taip pat nenurodė kaip šis atsakymas tiesiogiai veikia jos teises, pareigas ar teisėtus interesus, kaip pasikeistų jos teisės ar pareigos, teismui panaikinus skundžiamą raštą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą, yra būtent tokios įstaigos diskrecija, tuo tarpu asmenys pagal Taisyklių 3 punktą inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus. Tarnybinis patikrinimas teisines pasekmes sukelia tik tikrinamam pareigūnui (valstybės tarnautojui).

Pasisakydamas dėl antrojo pareiškėjos skundo reikalavimo, teismas nurodė, kad jis yra neatsiejamai susijęs su pirmuoju reikalavimu, akivaizdžiai išvestinis bei negali būti atskirai išnagrinėtas kaip savarankiškas reikalavimas. Taip pat pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovui joks teisės aktas nenumato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, teismas šiuo atveju taip pat neturi galimybės įpareigoti atsakovą tai padaryti (ABTĮ 88 str.).

Apibendrindamas visa tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad paaiškėjus, jog pareiškėjos ginčijamas raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, t. y. skundžiamas atsakymas nelaikytinas individualiu teisės aktu ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme, tokiam raštui negalint būti ginčo administraciniame teisme objektu, byla yra nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

III.

Pareiškėja R. P. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino Valstybės tarnybos įstatymo ir Taisyklių nuostatas. Pažymi, jog Nutarimas aiškiai reglamentuoja tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, tačiau teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad tik atsakovas gali pats nuspręsti pradėti ar nepradėti tarnybinio tyrimo procedūrą. Be to, nepagrįstai nurodė, kad atsakovas šiuo atveju turi tik pareigą pranešti pareiškėjai apie tyrimo rezultatus.
2. Teismo išvada, jog pareiškėjos skundžiamas informacinio pobūdžio raštas neturi jokios įtakos parreiškėjos teisėms ar įstatymo saugomiems interesams ir nesukelia jai jokių konkrečių ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 11 dalies taikymo požiūriu reikšmingų pasekmių, yra nepagrįsta, kadangi pareiškėja ginčydama atsakovo atsakymą nurodė, kaip šis atsakymas paveiks jos pačios teises, pareigas ir (ar) teisėtus interesus. Mano, kad byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog pareiškėjai buvo sukelta pakankamai daug nepatogumų bei išgyvenimų aiškinantis neteisėtos 2014 m. liepos 30 d. Privalomo sveikatos patikrinimo medicininės pažymos forma Nr. 047/a Nr. 19, kurios pagrindu pareiškėja buvo neįdarbinta, išdavimo aplinkybes. Teigia, jog tik atlikus tarnybinį tyrimą bei konstatavus atsakovo darbuotojų neteisėtus veiksmus pareiškėjai atsirastų prielaidos siekti neturtinės žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis užkerta kelią pareiškėjai kelti teisingumo įgyvendinimo klausimus, susijusius su pareiškėjos įdarbinimu bei iš to kylančiu galimu žalos atlyginimu.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamas Sprendimas nelaikytinas individualiu aktu ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme bei kad toks raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teigia, jog šis raštas buvo priimtas atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, o tarnybinio tyrimo rezultatas turi tiesioginės įtakos pareiškėjos teisėms bei teisėtiems interesams.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria administracinė byla nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja neturi teisės skųsti Sprendimo nepradėti atsakovo tarnautojų atžvilgiu tarnybinio nusižengimo tyrimo, kadangi pagal ABTĮ ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ginčyti tokios procedūros galutinius sprendimus dėl jų esmės gali tik suinteresuoti asmenys, t. y. tų teisinių santykių dalyviai, o asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo principus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus. Be to, sprendimą pradėti tarnybinį patikrinimą priima tik tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, t. y. tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, nereiškia, kad teisę kreiptis į teismą turi bet kuris asmuo. Konstitucijoje įtvirtinta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Tačiau teisminis, tikrai ar tariamai pažeistos teisės, gynybos būdas yra sąlygotas atitinkamų procesinių prielaidų, numatytų ABTĮ 37, 101, 103 straipsniuose, kurių buvimas atima arba apriboja asmens teisę naudotis teismine gynyba.

Taigi, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos įgyvendinimu įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 101 str. 1 p.). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Kokios bylos yra priskirtinos administracinių teismų kompetencijai detaliau apibrėžia ABTĮ 15 straipsnis. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie turi įtakos konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Kaip matyti iš pareiškėjos ginčijamo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 1G-911 (b. l. 9), jame pareiškėjai pateikiama informacija apie tai, kad įvertinus pareiškėjos 2014 m. lapkričio 28 d. pateiktą skundą nebuvo įžvelgta pagrindo tarnybinei atsakomybei kilti, todėl tarnybinis tyrimas dėl atsakovo Socialinės paramos skyriaus vedėjos I. K. ir Socialinės paramos skyriaus Socialinių paslaugų poskyrio vedėjos A. G. veiksmų nebuvo pradėtas. Taip pat šiame rašte nurodyta informacija ir dėl kitų pareiškėjos teiktų skundų, susijusiu su šia situacija. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog šis atsakovo raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjai kokių nors teisinių pasekmių. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, nepripažįstami informacinio pobūdžio dokumentai (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011). Pažymėtina, jog toks raštas neatitinka ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies keliamų reikalavimų nei savo turiniu, nei forma, todėl, priešingai nei nurodo pareiškėja, negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu.

Pastebėtina, jog ginčijamo rašto panaikinimas pareiškėjos teisių ir pareigų apimčiai įtakos neturės, nes patenkinus pareiškėjos reikalavimą ir įpareigojus atsakovą atlikti tarnybinį patikrinimą, tarnybinis patikrinimas būtų tik pradėtas, tačiau tai dar nereiškia, kad jis būtinai būtų baigtas paskyrus atitinkamoms tarnautojoms tarnybines nuobaudas. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-23/2012, 2012 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012, 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013), nepaisant to, kad bet kurie asmenys pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio ir Taisyklių 3 punkto nuostatas turi teisę pateikti skundus ar kitą informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą. Asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad atsakovui joks teisės aktas nenumato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, teismas šiuo atveju taip pat neturi galimybės įpareigoti atsakovą tai padaryti (ABTĮ 88 str.). Taigi, ir šiuo atveju pareiškėjos inicijuojamas ginčas nebūtų priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas turi atsisakyti priimti skundą, kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą, teismas turi nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2143/2012).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog pareiškėja nėra suinteresuotas asmuo, kuriam yra suteikta teisė apskųsti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. 1G-911 (Sprendimą), kuriame nurodyta, kad tarnybinis tyrimas nebus atliekamas, nes nenustatyta pagrindų tarnybinei atsakomybei kilti, todėl bylos dalis dėl minėtų reikalavimų pagrįstai buvo nutraukta.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai aiškino bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos panašiose bylose, todėl pagrįstai nutraukė bylą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. P. atskirojo skundo netenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

                                                                                    Vaida Urmonaitė-Maculevičienė