Civilinė byla Nr. 2A-374-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00286-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.2.4.2.7; 2.6.2.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės tuo metu restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ dėl laidavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kretingalės mėsa“, ir pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“ prašymą dėl kreditinio reikalavimo patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ restruktūrizavimo byloje.

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Agrovet“ patikslintame ieškinyje prašė: 1) pripažinti negaliojančia UAB „Agrovet“ ir AB „Šiaulių bankas“ sudarytą 2011 m. birželio 14 d. laidavimo sutartį Nr. EIF-2011-429-05-S; 2) pripažinti negaliojančia UAB „Agrovet“ ir AB „Šiaulių bankas“ sudarytą 2012 m. kovo 13 d. laidavimo sutartį; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog 2011 m. birželio 14 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė laidavimo sutartį Nr. EIF-2011-429-05-S, kuria ieškovė užtikrino UAB „Kretingalės mėsa“ įsipareigojimų pagal 2011 m. birželio 14 d. kreditavimo sutartį Nr. EIF-2011-429-05 vykdymą. 2012 m. kovo 13 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė dar vieną laidavimo sutartį, kuria ieškovė užtikrino UAB „Kretingalės mėsa“ įsipareigojimų pagal 2012 m. kovo 13 d. kreditavimo sutartį Nr. EIF-2012-625-05 vykdymą. Laidavimo sutartimis ieškovė įsipareigojo solidariai atsakyti visa apimtimi už UAB „Kretingalės mėsa“ prievoles atsakovės naudai.
3. Ieškovės ir atsakovės sudarytos laidavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis, nes jas ieškovė sudarė dėl atsakovės ekonominio spaudimo bei buvo priversta sandorius sudaryti dėl susidėjusių aplinkybių jai labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Pasirašant laidavimo sutartis, ieškovė buvo viena didžiausių UAB „Kretingalės mėsa“ kreditorių. Todėl, nenorėdama prarasti skolos susigrąžinimo galimybės, ieškovė turėjo UAB „Kretingalės mėsa“ įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti laidavimu, nes kitu atveju atsakovė grasino nesudaryti kreditavimo sutarčių su UAB „Kretingalės mėsa“, kas būtų lėmę bendrovės veiklos nutraukimą ir ieškovės interesų pažeidimą. Ieškovei nepasirašius atsakovės reikalaujamų laidavimo sutarčių ir atsakovei nesuteikus kredito, būtų buvusi sustabdyta UAB „Kretingalės mėsa“ veikla, sutrikdytas mokumas, o finansinės galimybės sumokėti įsiskolinimą UAB „Agrovet“ taptų iš esmės teorinėmis. Atsakovė, žinodama, kad UAB „Kretingalės mėsa“ stinga veiklos vykdymui būtinų apyvartinių lėšų, pasinaudojusi pasunkėjusia UAB „Kretingalės mėsa“ finansine padėtimi ir ekonominiu pranašumu, pasiekė, kad ekonomiškai silpnesnė ir nuo atsakovės kaip kreditinės įstaigos veiksmų priklausanti šalis (ieškovė) be jokio atlygio laiduotų už UAB „Kretingalės mėsa“ įsipareigojimus, taip sumažindama AB „Šiaulių bankas“ turimą skolinimo riziką ir padidindama galimo išieškojimo iš UAB „Kretingalės mėsa“ galimybes. Ekonominio intereso nebuvimas esant neproporcingai prisiimtiems įsipareigojimams ir ieškovės, kaip laiduotojos, turimo turto disbalanso, sudaro pagrindą sandorius pripažinti negaliojančiais.
4. Atsakovė, be jokio pagrindo reikalaudama iš ieškovės laidavimo sutarčių sudarymo, tikėtinai nukrypo nuo teisės aktų ir jų pagrindu parengtų AB „Šiaulių bankas“ vidaus tvarkų reikalavimų dėl laidavimo sutarčių sudarymo. Laidavimo sutarčių sudarymas taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl abi ginčo laidavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis vadovaujantis CK 1.81 straipsniu, nes atsakovė, reikalaudama sudaryti laidavimo sutartis, siekė, jog ieškovė, kaip laiduotoja, prisiimtų visiškai neadekvačią sau riziką be jokio papildomo atlygio (ar kitokios galimos naudos mainais už prisiimtus įsipareigojimus).
5. AB Šiaulių bankas prašė patvirtinti 2 281 508,84 Eur dydžio finansinį reikalavimą UAB „Agrovet“ restruktūrizavimo byloje. Nurodė, kad finansinį reikalavimą restruktūrizuojamai UAB „Agrovet“ pareiškė kaip subjektui, laidavusiam AB „Šiaulių bankas“ už tinkamą pagrindinės skolininkės UAB „Kretingalės mėsa“ įsipareigojimų vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė; nutraukė bylos dalį pagal AB „Šiaulių bankas“ prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Agrovet“ restruktūrizavimo byloje; atsakovės naudai iš ieškovės priteisė 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nenustatė teisiškai reikšmingos faktų sudėties, kuriai esant ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Visų pirma pažymėjo, kad ieškovė yra patvirtinusi, jog turėjo ekonominį suinteresuotumą dėl to, kad UAB „Kretingalės mėsa“ gautų kreditą, nes UAB „Kretingalės mėsa“ buvo pagrindinė ieškovės skolininkė, o UAB „Kretingalės mėsa“ negavus kredito, pastaroji būtų privesta prie nemokumo ir ieškovės skolos atgavimo galimybės iš jos būtų tapusios tik teorinėmis. Be to, pagrindinės ieškovės pajamos yra gaunamos iš UAB „Kretingalės mėsa“, o didžioji dalis UAB „Kretingalės mėsa“ suteiktų kredito lėšų atiteko būtent ieškovei. Todėl ieškovė, jai laidavus ir UAB „Kretingalės mėsa“ gavus kreditus, faktiškai ne tik buvo netiesioginė suteikto kredito gavėja, bet laidavimo sutartis pasiekė savo tikslą t. y. užsitikrino UAB „Kretingalės mėsa“ atsiskaitymą su ja.
8. Teismas nenustatė, kad atsakovės pasiūlymas dėl laidavimo sutarčių sudarymo buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, t. y. ieškovei padarius neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad ji prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartis. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių grasinimo padarinių realumą. Teisėti iš laidavimo sutarčių kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai negali būti pripažįstami ekonominiu spaudimu ar grasinimu.
9. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad jai atsisakius pasirašyti ginčo laidavimo sutartis atsakovė grasino nepasirašyti kreditavimo sutarčių su UAB „Kretingalės mėsa“, kas būtų lėmę bendrovės veiklos nutraukimą bei pažeidę ieškovės bei kitų kreditorių interesus, nes kreditavimo santykiai savo esme visada yra siejami su tam tikra ne tik kredito davėjo, kuris vertina kliento finansines galimybes, bet ir kredito gavėjo, ir asmenų, kurie imasi užtikrinti kredito grąžinimą (laidavimas, garantija, hipoteka ir t. t.) rizika. Be to, ieškovės akcininkai vienbalsiai priėmė sprendimą sudaryti laidavimo sutartis. Teismas darė išvadą, kad akcininkai neabejotinai turėjo ir galėjo įvertinti ieškovės finansines galimybes, rizikas ir sandorio reikalingumą įmonei. Šiuo atveju ieškovės laidavimas buvo viena iš kredito suteikimo sąlygų, įrašytų kredito sutartyse. Jei ieškovei netiko atsakovės pasiūlytos sąlygos, buvo galima kreiptis į kitą komercinį banką ir kreditą gauti priimtinesnėmis sąlygomis.
10. Ieškovė sandorių neginčijo penkerius metus nuo jų sudarymo, t. y. daugiau kaip penkerius metus nenustatė (nenumatė) nė vieno požymio, liudijančio apie jai darytą ekonominį spaudimą ar grasinimą, o ieškinį pateikė tik iškėlus restruktūrizavimo bylą, kai AB „Šiaulių bankas“ pareiškė finansinį reikalavimą.
11. Teismas laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, kad ieškovei teko prisiimti akivaizdžiai per didelius įsipareigojimus, atsakovė visiškai neatsižvelgė į ieškovės pajamas ir turtą, neįvertino jai  tenkančios rizikos ir naudos santykio, o taip pat ieškovės turto ir įsipareigojimų santykio. Nurodė, kad laiduotojai, laiduodami už kredito gavėjo prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius reikalavimus.
12. Teismas taip pat nenustatė pagrindo laidavimo sandorius pripažinti negaliojančiais ir CK      1.81 straipsnio pagrindu, kadangi UAB „Kretingalės mėsa“ finansinė situacija sandorių metu ir akcininkų priimti sprendimai dėl susidariusios situacijos sprendimo – gaunant papildomą finansavimą ar kt., negali būti vertinami kaip viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantys sandoriai. Šiuo atveju akcininkai, o ne atsakovė pasirinko susidariusios situacijos sprendimo būdą (kreiptis dėl kredito), o atsakovė, kaip kreditavimo paslaugų teikėja, tik pasiūlė kredito suteikimo sąlygas (atsakė į kreipimąsi dėl kredito suteikimo), kurias akcininkai vertino ir priėmė sprendimus imti kreditus pasiūlytomis sąlygomis. Ieškovė, verslo atstovė, siekianti pelno įmonė, sutiko su atsakovės keliamomis sąlygomis ir neieškojo kitų kredito galimybių bankinėje rinkoje. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad tokia situacija tuo metu atitiko ieškovės bei trečiojo asmens lūkesčius bei tikslus.
13. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo nutraukta UAB ,,Agrovet“ restruktūrizavimo byla, o teismo nutartis įsiteisėjusi, teismas civilinės bylos dalį pagal AB „Šiaulių bankas“ prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Agrovet“ restruktūrizavimo byloje nutraukė (CPK 293 straipsnio 9 punktas).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

14. Ieškovė UAB „Agrovet“ (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei paskirti teismo ekspertizę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neužtikrino nagrinėjamai bylai svarbių įrodymų ištyrimo, netinkamai ištyrė (neištyrė) bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą, nepagrįstai atsisakydamas tenkinti ieškovės prašymus dėl įrodymų išreikalavimo bei ekspertizės paskyrimo. Dėl to nebuvo nustatyta, ar atsakovė turėjo pagrindą prašyti laidavimo sutarčių sudarymo ir ar atsakovė turėjo pagrindą prašyti sudaryti laidavimo sutartis būtent su ieškove. Pirmosios instancijos teismui nepaskyrus ekspertizės, nebuvo išsiaiškinta, ar UAB „Kretingalės mėsa“ laidavimo sutarčių sudarymo metu buvo pajėgi pati visiškai užtikrinti iš kreditavimo sutarčių kilusius savo įsipareigojimus.
2. Egzistuoja abi sąlygos taikyti CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Pirma, ieškovės finansinė padėtis nebuvo tokia, kuri galėtų užtikrinti tinkamą kreditorės (atsakovės) reikalavimo įvykdymą. 2011 m. birželio 14 d. laidavimo sutarties Nr. EIF-2011-429-05-S sudarymo metu ieškovės valdomo neįkeisto ar kitaip nesuvaržyto turto vertė buvo ketvirtadaliu mažesnė nei laidavimo suma, nepaisant to, ieškovė buvo priversta sudaryti 2012 m. kovo 13 d. laidavimo sutartį. Laidavimo sutarčių sudarymo metu ieškovei nepakako nei uždirbto grynojo pelno, nei turimo turto prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti. Antra, ieškovei buvo visiškai nenaudinga sudaryti laidavimo sandorius. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, neva sudarytos laidavimo sutartys atitiko ir ieškovės interesus, kadangi ieškovė nėra visiškai priklausoma nuo UAB „Kretingalės mėsa“ ir jų tarpusavio bendradarbiavimo. Šiuo atveju laidavimo sutartys buvo sudarytos nesant jokio racionalaus pagrindo ir/ar ieškovės intereso, pagrįsto ekonominės naudos bei pelno siekimu. Ekonominio intereso nebuvimas greta neproporcingo prisiimtų įsipareigojimų ir ieškovės turimo turto disbalanso sudaro pagrindą laikyti sudarytą sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis. 
3. Atsakovės pareikalautos laidavimo sutartys yra perteklinės. Laidavimo sutarčių sąlygos nepagrįstai suteikė atsakovei perdėtą pranašumą ir neatitiko protingumo ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kodėl laidavimo sutartys buvo būtinos ir jos turėjo būti sudarytos būtinai su ieškove, nors UAB „Kretingalės mėsa“ finansinė padėtis buvo stabili ir bendrovė buvo pajėgi įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus.
4. Atsakovė, atsižvelgdama į savo, kaip finansinės institucijos pareigas vykdyti veiklą stabiliai, patikimai, efektyviai turėjo įvertinti laiduotoją (ieškovę), kurios pati reikalavo. Atsakovė, nepaisydama aplinkybės, kad ieškovė neturėjo pakankamai finansinių galimybių vis tiek reikalavo, jog ši būtų laiduotoja.
5. Ieškovė buvo priversta sudaryti sandorį nepalankiomis sąlygomis, o atsakovė žinojo nesant ieškovės finansinių galimybių įvykdyti UAB „Kretingalės mėsa“ įsipareigojimus atsakovei, todėl, pasinaudodama savo padėtimi, elgėsi nesąžiningai, o tai lemia laidavimo sutarčių negaliojimą pagal CK 1.91 straipsnį.
6. Teismo teiginys, kad ginčo laidavimo sutartys teisme ginčijamos tik po penkerių metų, yra klaidingas ir nepagrįstas, nes per minėtą laikotarpį buvo atlikti penkti kreditavimo sutarčių pakeitimai. Per visą šį laikotarpį UAB „Kretingalės mėsa“ buvo pajėgi įvykdyti įsipareigojimus atsakovei, siekė, kad būtų sudarytos palankesnės laidavimo sutarčių sąlygos, todėl ieškovė neginčijo nenaudingomis sąlygomis sudarytų laidavimo sutarčių. Penkerių metų laikotarpį nuo laidavimo sutarčių sudarymo iki ieškinio pateikimo paaiškina vykdytos nuolatinės derybos su atsakove.
15. Atsakovė AB „Šiaulių bankas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė, būdama seniai versle veikiančia įmone, suprato sudaromų sandorių pobūdį, prisiimamų įsipareigojimų riziką bei galimas pasekmes. Ieškovė ir UAB „Kretingalės mėsa“ priklausė vienai įmonių grupei, UAB „Kretingalės mėsa“ yra UAB „Agrovet“ akcininkė ir dalyvavo priimant sprendimus dėl ginčo laidavimo sutarčių sudarymo, ieškovės akcininkai vienbalsiai priėmė sprendimus sudaryti laidavimo sutartis, taigi turėjo ir galėjo žinoti UAB „Kretingalės mėsa“ finansinę situaciją, turėjo visas galimybes įvertinti priimamų sprendimų riziką ir ekonominį pagrįstumą bei sandorių reikalingumą įmonei. Abi bendroves siejo prekybiniai ryšiai, o ieškovės pagrindinės pajamos buvo iš UAB „Kretingalės mėsa“, kuri buvo pagrindinė ieškovės skolininkė, todėl ieškovė turėjo ekonominį suinteresuotumą kredito UAB „Kretingalės mėsa“ suteikimu.
2. Atsakovė neprivalo vertinti laiduotojo prisiimtos rizikos, kadangi sprendimą priima pats laiduotojas, vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais bei vidinėmis tvarkomis, atsižvelgdamas į turimą informaciją apie skolininko finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus.
3. Ieškovės teisė atsisakyti sudaryti ginčijamus sandorius nebuvo apribota, o teisės aktai nenumato jokių objektyvių kriterijų, kuriuos tenkinant atsakovė būtų įpareigota suteikti kreditą konkrečiomis sąlygomis, t. y. atsakovė turėjo teisę tiek atsisakyti teikti kreditą, tiek laisvai priimti sprendimą dėl sąlygų, kuriomis sutinka teikti kreditą. Vieninteliai imperatyviai nustatyti reikalavimai banko veiklai yra reikalavimas veikti taip, kad būtų užtikrinta saugi ir stabili banko veikla.
4. Ieškovės pateikto apeliacinio skundo argumentai yra prieštaringi, nes, viena vertus, nurodoma, jog UAB „Kretingalės mėsa“ turėjo pakankamai turto užtikrinti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir buvo finansiškai pajėgi juos vykdyti, todėl laidavimas buvo perteklinė užtikrinimo priemonė, kita vertus, teigiama, kad UAB „Kretingalės mėsa“ įsiskolinimai ieškovei buvo tokie dideli, jog negavus kredito UAB „Kretingalės mėsa“ būtų tapusi nemoki ir nebūtų galėjusi atsiskaityti su ieškove. Pažymi, kad atsakovė siūlė sudaryti kredito sutartis tam tikromis sąlygomis, o ne reikalavo sudaryti laidavimo sutartis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
17. Byloje kilo ginčas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės reikalavimo pripažinti negaliojančiomis dviejų jos ir atsakovės sudarytų laidavimo sutarčių. Apeliantė su tokiu sprendimu nesutinka.
18. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir kitų apeliantės pareikštų prašymų

19. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, išreikalauti iš atsakovės su ginčijamų laidavimo sutarčių sudarymu susijusius dokumentus, paskirti ekspertizę, mano esant tikslingu apklausti apeliantės generalinį direktorių A. G..
20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.).
21. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas laidavimo sutartis turėjo pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, o būtent dėl to, kad laidavimo sutartys sudarytos priverstinai labai nenaudingomis sąlygomis dėl apeliantei susidėjusių sunkių aplinkybių. Todėl jo ir jame pareikštų prašymų pagrįstumo klausimas nagrinėtinas šių aplinkybių nustatymo ribose (CPK 320 straipsnio 1 dalis), atitinkamai byloje reikšmingi ir gali būti priimti tik tie įrodymai, kurie pagrindžia ar paneigia būtent tokias aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
22. Apeliantės prašymas išreikalauti iš atsakovės su laidavimo sutarčių sudarymu susijusius dokumentus, visų pirma, nėra aiškus apibrėžtumo (konkretumo) prasme. Juo labiau, kai pirmosios instancijos teisme į bylą jau yra atsakovės pateikti dokumentai apie kredito trečiajam asmeniui teikimo aplinkybes: paraiška, išrašai iš paskolų suteikimo komiteto posėdžių protokolų, hipotekos lakštų kopijos, išrašas iš Sprendimų dėl paskolų suteikimo priėmimo tvarkos (t. 3, b.l. 157 – nevieša bylos medžiaga). Antra, skunde faktiškai ir nėra pagrindžiamas pas atsakovę esančių dokumentų sąsajumas (ir teisėjų kolegija jo neįžvelgia) su šios nutarties 21 punkte nurodytomis apeliantės įrodinėtinomis aplinkybėmis. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias naujas, jame nenurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisme galėtų paaiškinti A. G., be to, bet kuriuo atveju jis kaip apeliantės vadovas galėjo dalyvauti ir teikti paaiškinimus pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija netenkina paminėtų prašymų.
23. Apeliantė taip pat prašo paskirti ekspertizę siekiant nustatyti, 1) ar laidavimo sutarčių sudarymo metu trečiasis asmuo turėjo pakankamai savo turto su atsakove sudarytoms kreditavimo sutartims įvykdyti, 2) ar pagrįstai atsakovė reikalavo laidavimo sutarčių sudarymo, 3) ar jos sudarytos apeliantei nenaudingomis sąlygomis. Tačiau pastarieji du klausimai yra teisės klausimai ir dėl to yra teismo, o ne ekspertinio tyrimo kompetencijos  klausimai. Tuo tarpu asmens, už kurį laiduojama, turimo turto kreditavimo sutartims įvykdyti (ne)pakankama apimtis nėra laidavimo sutarties sudarymo ir/ar galiojimo sąlyga apskritai, o nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė taip pat nesusijusi su apeliantės sutarčių sudarymo dėl apeliantei susiklosčiusių sunkių aplinkybių ir/ar sutarčių (ne)palankių sąlygų faktų nustatinėjimu. Todėl teisėjų kolegija netenkina ir šio prašymo.
24. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtus motyvus, teisėjų kolegija neįžvelgia būtinumo dėl apeliantės pareikštų prašymų ar kitų priežasčių nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Dėl laidavimo sutarčių (ne)galiojimo

25. Apeliantė pagrįstai, remdamasi teisminėje praktikoje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, nurodo, kad sandorį, kurį asmuo teigia buvęs priverstas sudaryti dėl susidėjusių sunkių aplinkybių nenaudingomis sąlygomis, pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu galima tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią. Kaip ir kitais sandorių  ginčijimo atvejais, sandorių pripažinimui negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu reikšmingas sąlygas turi juos ginčijantis asmuo (CPK 178 str.).  
26. Apeliantė savo skunde aiškiai nenaudingomis sąlygomis nurodo tokias aplinkybes: pirma, pirmosios laidavimo sutarties sudarymo metu apeliantės valdomo neįkeisto  ar kitaip nesuvaržyto turto buvo ketvirtadaliu mažiau nei laidavimo suma, o nepaisant to, apeliantė buvo priversta sudaryti ir dar vieną laidavimo sutartį, dėl ko apeliantė nebūtų galėjusi visa apimtimi įvykdyti įsipareigojimų užtikrinti trečiojo asmens kreditavimo sutarčių įvykdymą; antra, apeliantei buvo, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas,  nenaudinga sudaryti ginčijamas laidavimo sutartis, juo labiau, kai jos, apeliantės vertinimu, buvo perteklinės užtikrinant kreditavimo sutartis; trečia, laidavimo sutartys buvo neatlygintinės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokie apeliantės argumentai neteikia jokio pagrindo išvadai, kad jais remiantis būtų galima pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis.
27. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantė nenurodo, kokios konkrečios ginčijamų sutarčių nuostatos yra jai nenaudingos. Taigi, ji iš esmės įrodinėja ne kokias nors sutarčių jai nenaudingas sąlygas, o paties laidavimo sutarčių sudarymo fakto nenaudingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK 1.91 straipsnio 1 dalis nurodo ne į šiaip nenaudingas sąlygas, o į „labai“ nenaudingas. Todėl sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik konstatavus itin reikšmingą sąlygų nenaudingumą, o ne vien dėl to, kad jos nebuvo naudingos. Šiame kontekste nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ginčijamos sutartys pripažintinos negaliojančiomis, be kita ko, ir dėl to, kad jos nebuvo atlygintinės, - nei laidavimo sutarčių atlygintinumą nustato įstatymas, nei jis paprastai taikomas verslo praktikoje. Be to, ir konstatavus labai nenaudingas sandorio sąlygas, kaip minėta, asmuo  turi įrodyti, jog jis buvo priverstas sudaryti tokį sandorį dėl susidėjusių tam asmeniui sunkių aplinkybių.
28. Aplinkybė, kad apeliantė neturėjo pakankamai turto laidavimo sutartimis prisiimtų  įsipareigojimų visa apimtimi įvykdymui, savaime nepatvirtina/nepaneigia nei kad sutarčių sąlygos buvo nenaudingos apeliantei, nei kad sutarčių sudarymo būtinumą lėmė jai susidėjusios sunkios  aplinkybės. Tai, ar apeliantė turėjo turto daugiau/mažiau nei reikalinga užtikrinti kreditą gavusio asmens įsipareigojimų įvykdymą, nenustatė didesnės negu prisiimtos pagal laidavimo sutartis jos įsipareigojimų apimties. Sprendžiant dėl (ne)naudingumo aspekto, paminėta aplinkybė dėl apeliantės turimo turto per mažos apimties galėtų būti vertinama tik kaip rodanti nepakankamą laidavimo sutarčių naudingumą būtent atsakovei, bet ne nenaudingumą apeliantei. 
29. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos užtikrinant trečiojo asmens prievoles atsakovei pagal kreditavimo sutartis. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad iš pagal kreditavimo sutartis gautų lėšų, be kita ko, buvo atsiskaitoma su apeliante – trečiojo asmens kreditore, o ir pati apeliantė nurodo ieškinyje savo interesą trečiojo asmens kredito gavimu – „nesuteikus kredito būtų paralyžuota UAB „Kretingalės mėsa“ veikla, sutrikdytas mokumas, o finansinės galimybės sumokėti įsiskolinimą UAB „Agrovet“ taptų iš esmės teorinėmis“.  Kitaip tariant, tai akivaizdžiai rodo, jog apeliantė veikė net ne kaip neutralus laiduotojas, o iš esmės kaip netiesioginė – per trečiąjį asmenį - kreditinių lėšų (jų dalies) gavėja, kurių negavusi būtų pati patyrusi nuostolius. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie ekonominį apeliantės suinteresuotumą neabejotinai yra pagrįsta – apeliantė laisva valia galėjo apsispręsti, ar patirti nuostolius dėl trečiojo asmens neatsiskaitymų, ar prisiimti riziką, kylančią iš laidavimo sutarčių. Kaip pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė pirmosios instancijos teismas, sunki laiduotojo finansinė padėtis savaime dar negalėtų būti pagrindu laidavimo sutarčių pripažinimui negaliojančiomis, o teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sunki finansinė apeliantės padėtis ginčijamų sutarčių sudarymo metu faktiškai net ir neįrodinėjama (kaip minėta, teigiama tik tai, kad buvo iškilusi grėsmė dėl trečiojo asmens atsiskaitymo galimybių). 
30. Apeliantė nurodo ir tai, kad ginčijamos sutartys (neva) buvo perteklinės ir nereikalingos, nes dėl trečiojo asmens finansinės padėties stabilumo ir turimo turto, įkeisto turto vertės, UAB „Grimeda“ laidavimo, kreditavimo sutarčių įvykdymo užtikrinimas jau buvo pakankamas, atsakovė neturėjusi ekonominio pagrindo reikalauti ginčijamų sandorių sudarymo. Tačiau tokie teiginiai faktiškai prieštarauja pirmiau paminėtiems apeliantės teiginiams, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos dėl grėsmės, jog negavęs kreditavimo trečiasis asmuo neturės galimybių atsiskaityti su apeliante. Pastarąsias aplinkybes patvirtina atsiliepime ir trečiasis asmuo (t. 4, b.l. 45).
31. Apeliantė nurodo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kodėl laidavimo sutartys turi būti sudarytos būtinai su ieškovu. Tačiau pažymėtina, kad pati apeliantė, turėdama pareigą, be kita ko, pagrįsti, jog ji buvo priversta sudaryti sutartis, ne tik nepateikė jokių konkrečių įrodymų, jog atsakovė, panaudodama ekonominį spaudimą apeliantės atžvilgiu ar kaip nors kitaip, reikalavo būtent tik jos laidavimo sutarčių, bet to ieškinyje ir neteigė (ieškinyje nurodyta, kad papildomų garantijų buvo reikalaujama iš trečiojo asmens partnerių, taigi, nebūtinai apeliantės).
32. Teisėjų kolegija nepripažįsta reikšmingais ginčo išsprendimui apeliantės skundo argumentų, susijusių su atsakovės pareigos įvertinti apeliantės galimybes įvykdyti finansinius reikalavimus (ne)egzistavimu. Visų pirma, bet koks tokio pobūdžio aplinkybių vertinimas iš esmės niekaip nesusijęs su nustatinėtinomis aptariamam sandorių negaliojimo pagrindui aplinkybėmis, kurias įrodyti yra apeliantės pareiga, - ginčijamų sutarčių priverstiniu dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarymu, sutarčių sąlygų aiškiu nenaudingumu. Antra, kaip pagrįstai nurodė skundžiamame sprendime teismas, laiduotojai, laiduodami už kredito gavėjo prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014).
33. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvai neteikia pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą. Todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės valstybei priteistinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartimi buvo atidėtas, nuo ginčytos 2 307  810 Eur sumos (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r ė :

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ 15 000 Eur žyminį mokestį valstybei.

Teisėjai                                                                                                                 Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                            Konstantinas Gurinas

                                                                                                                                            Alvydas Poškus