Baudžiamoji byla Nr. 2K-233-1073/2020
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49884-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 2 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį penkerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones trejus metus. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš A. M. konfiskuotas automobilis „VW Polo“ (duomenys neskelbtini). Iš civilinės atsakovės bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, priteista po 1000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiosioms M. G. ir V. G. atlyginti, 3000 Eur neturtinės ir 1197 Eur turtinės žalos V. Gr. atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 2 d. nutartimi nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas, o civilinės atsakovės – draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, apeliacinis skundas tenkintas iš dalies: Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nuosprendis pakeistas ir iš civilinės atsakovės bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, nukentėjusiajai V. Gr. priteistos turtinės žalos dydis sumažintas iki 893 Eur. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. M. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 6 d. 13.40 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Polo“ (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas keliu (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 127 punktų reikalavimus: vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, sunkaus girtumo laipsnio (kraujyje rasta 2.52 prom. etilo alkoholio), pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į kelio būklę, vietovės reljefą, dėl to kelio vingyje į kairę, žvyruotoje kelio dangoje, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio į dešinę pusę ir vertėsi, mirtinai sužalojo automobilio keleivį E. G., keleiviams T. G., V. G., M. G. padarė sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3. Teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų laikymusi, negalėjo priimti objektyvių ir bylos duomenis atitinkančių procesinių sprendimų, neatsižvelgė į reikalavimą, kad baudžiamojoje byloje nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, o nepavykus pašalinti byloje atsiradusių abejonių, vadovautis reikalavimu, kad neįrodytas kaltumas prilygsta įrodytam nekaltumui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus galėjo lemti išankstinis įsitikinimas, kurį lėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. priimta nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338-689/2018, kurioje buvo nagrinėjamas tuo metu nukentėjusiojo procesinį statusą turėjusio A. M. kasacinis skundas dėl to paties eismo įvykio. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus byloje, rėmėsi ankstesniais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais pripažinta, kad T. G. pagal BK 282 straipsnio 1 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį yra nekaltas, nes neįrodytas jo dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas. Ši teisinė aplinkybė lėmė, kad pirmosios instancijos teismas, užuot padaręs išvadas, jog baudžiamojoje byloje nėra galimybės pašalinti kilusias abejones dėl eismo įvykio, nemotyvuotai sprendė apie A. M. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teismai nesilaikė nuosprendžiui ir nutarčiai keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 5 dalis).
4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas, nes buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kilusios abejonės nebuvo aiškintos nuteistojo A. M. naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas nepaisė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo, pagal kurį teismas pirmiausiai išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas įrodinėjimo dalyku esančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymams vertinti keliamus reikalavimus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią galiojančiame BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005). Teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė ir netiesioginių įrodymų vertinimo taisykles. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais gali būti grindžiamos išvados dėl kaltinamojo kaltumo, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-589/2006 ir kt.). Kaltininko kaltė baudžiamojoje byloje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylos aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-24/2014).
5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir eksperto V. Matusevičiaus teisme duotais paaiškinimais, neatkreipė dėmesio į eksperto parodymus, kad byloje netinkamai fiksuoti eismo įvykio vietos duomenys, nėra užfiksuoti slydimo pėdsakai, todėl negalima nustatyti nei A. M. vairuotos transporto priemonės greičio iki eismo įvykio, nei transporto priemonės slydimo mechanizmo ir situacijos. Ekspertas V. Matusevičius, be to, neprieštaravo privataus teismo eksperto V. Mitunevičiaus išvadai, kad automobilis galėjo nuvažiuoti nuo kelio dėl užtraukto rankinio stabdžio. Teismai konkrečiai nenustatė transporto priemonės nesuvaldymo priežasties. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kodėl atmetama privataus eksperto V. Mitunevičiaus konsultacinė išvada kaip įrodymas, neanalizuoti abiejų ekspertų paaiškinimai bei jų atliktų tyrimų išvados kaip visuma, liko nepašalinta abejonė, kad transporto priemonės nesuvaldymą ir slydimą galėjo lemti rankinio stabdžio užtraukimas. Ekspertizės akto ir eksperto V. Matusevičiaus teiginiai patvirtina abejones dėl netinkamo eismo įvykio vietos duomenų fiksavimo, o privataus teismo eksperto V. Mitunevičiaus paaiškinimai nepašalina galimybės, kad buvo užtrauktas rankinis stabdis, dėl to automobilis galėjo slysti. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad eksperto V. Mitunevičiaus pateiktą išvadą, kurią jis patvirtino teisme, paneigia kiti bylos rašytiniai duomenys.
6. Teismų priimtų procesinių sprendimų prieštaringumą liudija ir tai, kad pirmosios instancijos teismas savo procesiniame sprendime nurodė, jog neturi pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu apklaustos V. G. duotais paaiškinimais iš karto po įvykio (2015 m. rugsėjo 6 d. liudytojo apklausa), kai apklausiama ji nurodė, kad „važiuojant automobiliu žvyruotu keliu A. M. pasakė, kad reikia „išpjauti saulę“, ir staiga užtraukė rankinį stabdį.
7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami ekspertizės akto išvadas ir konsultacinę išvadą, kuriomis sukeliamos tam tikros abejonės dėl eismo įvykio mechanizmo (dėl ko transporto priemonė pradėjo slysti – dėl užtraukto rankinio stabdžio ar dėl kitų aplinkybių), nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią, kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiam ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti į teismo posėdį paprastai kviečiami ekspertizės aktą ir konsultacinę išvadą surašę asmenys, o jei specialiųjų žinių turinčių asmenų apklausos teisme metu nepašalinamos kilusios abejonės ar yra pagrindas abejoti pateikto ekspertizės akto (specialisto išvados) išsamumu ar pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K-211-895/2018). Teismas turi imtis priemonių prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir ekspertizės akto priežastims išsiaiškinti ir jiems pašalinti. Teismai šioje byloje suvaržė kasatoriaus teisę į rungtynišką procesą, nes jokiais bylos duomenimis nepaneigė V. Mitunevičiaus konsultacinėje išvadoje esančių išvadų, dėl kurių kilo esminės abejonės dėl eismo įvykio priežastingumo. Be to, neįvertinti liudytojų A. P. ir E. S. parodymai kartu su kitais įrodymais byloje, sprendžiant dėl būtinybės skirti papildomą kompleksinę eismo įvykio ekspertizę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo išankstinį nusistatymą, nes dar 2017 m. balandžio 5 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas nuosprendžiu išteisino T. G. dėl šio eismo įvykio (skundžiamos nutarties 12.4 punkte nurodyta, kad „būtent minėtame nuosprendyje buvo vertinami T. G. veiksmai, susiję su automobilio „VW Polo“, kurį vairavo A. M., rankinio stabdžio užtraukimu. Šiuo nuosprendžiu T. G. buvo pagal BK 282 straipsnio 1 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas), tai patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje Nr. 2K-338-689/2018.
8. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be to, analizuodami nukentėjusiųjų M. ir V. G. parodymus, nesiaiškino šių parodymų formavimosi proceso, parodymų kaitos priežasčių ir nepašalino juose atsiradusių prieštaravimų, kurie tiesiogiai lėmė abejonių atsiradimą.
9. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, kruopščiai nepatikrino priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, priėmė BPK 332 straipsnio nuostatų neatitinkančią nutartį, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, savo išvadų nepagrindė bylos duomenimis, padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 ir 7 dalių pažeidimus.
10. Atsiliepimu į nuteistojo A. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:
11. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas naujų faktų nenustato, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų nevertina iš naujo, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su skundžiamuose teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų ir įrodymų vertinimo, paliktini nenagrinėti.
12. Kasaciniame skunde dėstomos abejonės dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįstos, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir tinkamai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Teismai visas bylos aplinkybes ir įrodymus išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teiginius apie galimai padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus nuteistasis A. M. grindžia savu įrodymų vertinimu, kelia abejones dėl teismų išvados apie nuteistojo kaltę. Teismai vertino iš visų šaltinių gautus duomenis kaip visumą, tiek atskirai, tiek ir kartu, išsamiai išanalizavo nukentėjusiųjų V. G. ir M. G. parodymus dėl automobilio rankinio stabdžio užtraukimo, jų parodymai lyginti su kitais bylos įrodymais, vertinti ir 2018 m. gegužės 30 d. ekspertizės akto bei privataus eksperto tyrimo išvadų kontekste bei išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismai šiuos jų parodymus pripažįsta nepatikimais. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neignoravo privataus eksperto V. Mitunevičiaus 2018 m. rugpjūčio 20 d. konsultacinės išvados Nr. (duomenys neskelbtini), išsamiai ją išanalizavo, įvertino jos turinį, palygino su kitais bylos įrodymais bei motyvuotai nustatė, kad ši nuteistajam palanki išvada prieštarauja objektyviems bylos įrodymams. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes nekyla abejonių, kad nuteistasis pažeidė KET 114, 127 punktus, o tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismų išvados dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių yra motyvuotos, kategoriškos ir neprieštaringos.
13. Skirtingai nei nurodo nuteistasis A. M. savo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad, sprendžiant A. M. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, padaryta nebuvo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pakankamai išsamiai atskleidė visų būtinų nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių egzistavimą. Teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, patikrino pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumą, atskleidė įrodymų esmę, pateikė įrodymų visumos analizę ir vertinimą, susiejo įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandį, aiškiai ir išsamiai išdėstė sprendimo motyvus, nurodė, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados, motyvuotai pašalino apeliaciniame skunde iškeltas abejones, jokių prieštaravimų tarp išnagrinėtų įrodymų ar abejonių nuosprendyje ir nutartyje nepaliko. Tai, kad kasatorius kitaip nei teismai vertina įrodymus, nustatytas aplinkybes, kad jį netenkina teismų išvados, nėra pagrindas pripažinti, jog teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ar kitų kasaciniame skunde nurodytų BPK nuostatų reikalavimus.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
14. Nuteistojo A. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK pažeidimus
15. Kasaciniame skunde nurodoma daug BPK pažeidimų, tačiau tiek nekaltumo prezumpcijos principo, tiek BPK 44 straipsnio 6 dalies, 305, 320, 332 straipsnių pažeidimai yra grindžiami teiginiais, siejamais su teismų padarytu įrodymų vertinimo pažeidimu (BPK 20 straipsnis), ypač akcentuojant galimas klaidas, padarytas vertinant specialiųjų žinių pagrindu atsiradusius įrodymus ir kai kurių liudytojų parodymus. Susipažinus su bylos medžiaga, teismų sprendimais, teigtina, kad nurodomi kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
16. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Būtent bylą nagrinėjantis ir byloje įrodytomis pripažintas aplinkybes nustatantis teismas (šiuo atveju nagrinėjamoje byloje – apeliacinės instancijos teismas) turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, sąsajumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka. Kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
17. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
18. Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018).
19. Išnagrinėjus bylos medžiagą ir teismų sprendimus, nėra pagrindo teigti, kad teismai sprendimus priėmė nesiėmę visų įmanomų priemonių bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nevertino ar atsietai vertino visus surinktus įrodymus, iškreipė įrodymų turinį ir pan. Priešingai šiems teiginiams, tyrimo metu paaiškėjus versijai apie galimą kito asmens veiksmų įtaką eismo įvykio kilimui, buvo imtasi priemonių – pradėtas prieš asmenį ikiteisminis tyrimas šiai versijai patvirtinti arba paneigti. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad atsiradusi versija buvo paneigta visų instancijų teismų sprendimuose. Tik paneigus aptartą versiją buvo tęsiamas A. M. baudžiamasis persekiojimas.
20. Teisminio bylos nagrinėjimo procesas bei teismų sprendimų turinys paneigia ir A. M. teiginius dėl netinkamo specialiųjų žinių pagrindu atsiradusių įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad ekspertas (specialistas) privalo ekspertizę (objektų tyrimą) atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad kaip įrodymą vertinant specialisto išvadą turi būti atsižvelgiama ne tik į turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti specialisto nustatytas aplinkybes, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016, 2K-206-693/2017, 2K-177-895/2018, 2K-327-719/2018). Tokie patys vertinimo kriterijai taikytini ir vertinant ekspertizės aktą bei privataus eksperto pateiktą konsultacinę išvadą. Vertinant specialisto išvados, konsultacinės išvados ar ekspertizės akto kaip įrodymų šaltinio patikimumą, turi būti patikrintas ir įvertintas ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, pradinių duomenų teisingumas, pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas, duomenys, ar ekspertas arba specialistas neviršijo savo specialiųjų žinių ribų, ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, bei taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-693/2017). Taigi, specialiųjų tyrimo rezultatų kokybiškumui bei išvadų išsamumui didelę reikšmę turi pirminiai duomenys (tiriamieji objektai), kuriuos ištyręs ekspertas ar specialistas formuluoja atsakymą į jam pateiktus klausimus.
21. A. M. kasaciniame skunde teigiama, kad byloje esančios konsultacinė išvada ir ekspertizės aktas prieštarauja tarpusavyje ir teismai nesiėmė visų priemonių šiems prieštaravimams pašalinti – t. y. neapklausė jas surašiusių ekspertų, nepaskyrė pakartotinės ekspertizės. Tačiau šie teiginiai prieštarauja bylos medžiagai – 2019 m. gegužės 31 d. posėdyje buvo apklausti tiek privatus ekspertas V. Mitunevičius, tiek ir ekspertizės aktą surašęs Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) ekspertas V. Matusevičius. Pastarasis nurodė, kad aplinkybės, jog automobilis galėjo nuvažiuoti dėl užtraukto rankinio stabdžio, jis neneigia, tačiau jam pateiktoje tyrimui medžiagoje objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad automobilio nuvažiavimą būtų lėmęs užtrauktas rankinis stabdis ir užstabdyti užpakaliniai ratai, nėra; dėl to negalima objektyviai pasakyti, kad būtent dėl šios priežasties automobilis nuvažiavo nuo kelio. Atitinkamai V. Matusevičius papildomai nurodė trūkumus, be nurodytų kaltinime (sunkus girtumas, saugaus greičio nepasirinkimas, neatsižvelgimas į kelio būklę ir vietovės reljefą, kurie galėjo lemti automobilio nesuvaldymą), – netinkami vairuotojo veiksmai, automobilio būklė nebuvo labai gera, netvarkingi amortizatoriai, kurie lėmė eismo įvykio kilimą.
22. Pažymėtina, kad išsamiam specialiųjų žinių pagrindu pateiktų išvadų tarpusavio palyginimui būtina, kad jos atitiktų keletą esminių reikalavimų – t. y. visi ekspertai (specialistai) turi tirti tą pačią pirminę medžiagą (tyrimo objektus), taikyti tapačius tyrimo metodus ir procedūras bei atsakyti į tuos pačius klausimus. Tuo tarpu susipažinus su ekspertizės aktu ir konsultacine išvada teigtina, kad jie skiriasi, nes buvo tirta skirtinga pirminė medžiaga, spręstų klausimų ratas taip pat skiriasi. LTEC ekspertas, vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančiais norminiais aktais (BPK, Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymu, Ekspertizių (tyrimų) atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatais), tyrimą atliko pagal jam ikiteisminio tyrimo įstaigos pateiktą medžiagą, o privatus ekspertas, be nurodytos medžiagos, jau naudojosi ir LTEC pateikta išvada, dar tyrimo medžiagą rinko ir pats (atliko įvykio vietos apžiūrą – tai nurodyta jo pateiktame ekspertizės akte bei apklausoje teismo posėdžio metu). Pažymėtina, kad privataus eksperto atlikta įvykio vietos apžiūra įvyko po beveik trejų metų nuo įvykio (įvykis buvo 2015 m. rugsėjo 16 d., apžiūra – 2018 m. liepos 10 d.), tai vėlgi kelia abejonių dėl pėdsakų išlikimo ir jos metu surinktų duomenų patikimumo bei reikalingumo. Nepaisant aptartų skirtumų, abiejose išvadose yra pateikiami iš esmės tapatūs atsakymai – t. y. LTEC ekspertizės akte teigiama, kad užtraukus rankinį stabdį yra galimas techniškai tvarkingo automobilio stabilumo praradimas, tačiau taip pat nurodoma, kad iš pateiktų tyrimui duomenų nėra jokio pagrindo teigti, kad automobilis stabilumą prarado dėl užtraukto stabdžio. Tuo tarpu V. Mitunevičiaus išvadoje nurodoma, kad techniniu požiūriu galima pagrįsti, jog, automobilyje staigiai užtraukus rankinį stabdį, vien dėl to jis tampa nevaldomas ir nuvažiuoja nuo kelio. Taigi privataus eksperto išvada nei paneigia, nei patvirtina, kad būtent įvykis ir įvyko dėl jau minėto rankinio stabdžio užtraukimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė skirti pakartotinį tyrimą dėl to, kad jokių papildomų duomenų nebuvo nustatyta, ekspertų išvados tarpusavyje esminių prieštaravimų neturėjo, o galimi prieštaravimai buvo aptarti apklausiant abu išvadas pateikusius specialistus. Primintina ir tai, kad eksperto išvada yra tik prielaida teisinėms išvadoms formuotis, todėl teismas ją vertina tiek atsietai, tiek ir kitų įrodymų kontekste. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jokių papildomų prašymų šiuo klausimu nebuvo išreikšta, taip pat nebuvo prašoma atlikti viso ar dalinio įrodymų tyrimo.
23. Taigi teismų sprendimuose išdėstytas ekspertizės išvadų vertinimas rodo, kad jos buvo vertintos vadovaujantis tokio pobūdžio įrodymų vertinimui keliamais reikalavimais, nė viena iš jų nebuvo atmesta ar ignoruota, jos buvo vertintos tarpusavyje ir bendrame kitos medžiagos kontekste.
24. Nors kasatorius kritikuoja ir liudytojų parodymų vertinimą, tačiau teigti, kad liudytojų parodymai buvo iškraipyti ar jie apskritai nebūtų vertinti, nėra pagrindo, nes tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas visų liudytojų, ypač tiesioginių liudytojų – V. G., M. G., T. G., parodymus išsamiai aptarė ir nurodė motyvus, kodėl tiki vienais, o atmeta kitus. Pažymėtina, kad liudytojų parodymų vertinimui didelį dėmesį skyrė ir apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų apeliacinio skundo motyvų – tiek dėl liudytojų parodymų prieštaringumo, tiek ir dėl ekspertų išvadų nepatikimumo, kai kurių duomenų ignoravimo, todėl, atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra pateiktas analogiškais motyvais, kaip ir apeliacinis skundas, trūkumų, kuriuos akcentuoja kasatorius, – klaidų vertinant įrodymus, abejonių nepašalinimo – nenustatyta.
25. Aptarti argumentai paneigia ir kasatoriaus nurodomą išankstinio teismo nusistatymo buvimą, nes, minėta, procesas dėl kito asmens vyko (įsiterpė į nagrinėjamą) kaip versijos patikrinimas, todėl, ją atmetus, pagal surinktą medžiagą teismas turėjo spręsti dėl nagrinėjamos versijos patvirtinimo ar paneigimo, naudodamas ir vertindamas įrodomąją informaciją, tiek surinktą iki kito ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek ir jo metu bei jam pasibaigus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Pranas Kuconis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė