Administracinė byla Nr. A-160-822/2016

                                                                 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00720-2014-9

         Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. U. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. U. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-629.

Pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2010 m. sausio 1 d. jos senatvės pensija nepagrįstai buvo mažinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. Pasak pareiškėjos, apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl mano, kad 3 metų termino kreiptis dėl pensijos išmokėjimo nepraleido.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 18–20) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėja praleido terminą kreiptis dėl pensijos išmokėjimo, todėl VSDFV sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą, yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius atsiliepime (b. l. 14–17) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės analogiškais, atsakovo atsiliepime nurodomais argumentais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-629. Priteisė pareiškėjai V. U. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 10 048,85 Lt (2 910,35 Eur) senatvės pensijos, neišmokėtos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 

Byloje teismas nustatė, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. senatvės pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, tačiau VSDFV Kauno skyrius 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (10.1)S-87457 pateikė pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies paskaičiavimus ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti sumažintos pensijos dalį. 2014 m. sausio 9 d. pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti minėtą VSDFV Kauno skyriaus sprendimą ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neteisėtai sumažintos pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. VSDFV skundžiamu 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (6.5)I-629 pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė, nes pareiškėja kreipėsi praleidusi 3 metų terminą kreiptis dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ji iki 2014 m. sausio 31 d.  gali pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tuomet skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Be to, sprendime nurodyta, kad VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. raštu pateikta išsami ir teisinga informacija.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjos trečiajam suinteresuotam asmeniui paduotas 2013 gruodžio 3 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, tačiau VSDFV skundžiamame 2014 m. sausio 22 d. sprendime kartu nurodė, kad 2013 m. gruodžio 19 d. VSDFV Kauno skyriaus rašte (sprendime) Nr. (10.1)S-87457 yra pateikta išsami ir teisinga informacija. VSDFV Kauno skyrius minėtame sprendime, be kita ko, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti sumažintos pensijos dalį pareiškėjai, taigi darytina išvada, kad VSDFV pritarė tokiai teritorinio skyriaus pozicijai ir išnagrinėjo pareiškėjos prašymą. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi.

Nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VSDFV, priimdama skundžiamą 2014 m. sausio 22 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, taigi yra pagrindas panaikinti VSDFV 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-629, kuriuo iš esmės atsisakoma išmokėti pareiškėjai dėl antikonstitucinių teisės nuostatų sumažintą pensijos dalį (pritariama VSDFV Kauno skyriui, kad nėra pagrindo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjos skundas buvo priimtas tik dėl reikalavimo panaikinti VSDFV sprendimą, iš pirminių reikalavimų bei skundo argumentų matyti, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, iš esmės siekia gauti senatvės pensijos nepriemoką. Taigi, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, darytina išvada, kad pareiškėja turi teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos pensijos nepriemoka. Nors pagal bendrą taisyklę, teismas neturi teisės viršyti skundo reikalavimų ir patenkinti daugiau reikalavimų, nei buvo pareikšta teismo priimtame skunde, tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šios individualios bylos aplinkybes, tai, kad pareiškėja skunde teismui buvo pateikusi reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, tačiau jį buvo atsisakyta priimti, kaip pareikštą nepasinaudojus privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nors, kaip konstatuota šiuo teismo sprendimu, VSDFV vis dėlto išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, iš skundo argumentų matyti, jog pareiškėja siekia, kad jai būtų grąžinta ir neišmokėta senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į pažeistos teisinės vertybės svarbą pareiškėjai, šalių padėtį, vertintina, jog teismas šiuo atveju turi realiai ir veiksmingai apginti pažeistas pareiškėjos teises visa apimtimi ir priteisti jai susidariusią pensijos nepriemoką.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai turi būti priteista visa pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

III.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimus tik dėl VSDFV 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (6.5)I-629, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos V. U. 2014 m. sausio 9 d. skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, panaikinimo. Pareiškėjos reikalavimai dėl VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (10.1)S-87457 panaikinimo ir dėl neišmokėtos pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimo buvo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje 2014 m. vasario 10 d. nutartyje konstatavo, jog pareiškėjos keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėja turėjo laikytis. Pareiškėjos skundas liko iš esmės VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka neišnagrinėtas, taigi skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką ir panaikinti Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (10.1)S-87457 atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, pareiškėjai nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Teismas skundžiamu sprendimu priteisė pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį nepaisant to, kad 2014 m. vasario 10 d. nutartimi šį pareiškėjos reikalavimą priimti atsisakė. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas nesilaikė ne tik savo sukurtos teisės aiškinimo praktikos, kuria vadovaujantis priėmė 2014 m. vasario 10 d. nutartį, bet ir nukrypo nuo minėtos aukštesnės instancijos teismo praktikos ir priėmė iš esmės neteisingą sprendimą. Priteisdamas pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį, teismas viršijo pareiškėjos pateiktus reikalavimus, t. y. patenkino daugiau reikalavimų nei buvo pareikšta, taigi iš esmės pažeidė materialines teisės normas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas  2013-10-09 nutartyje, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. AS502-849/2013, pažymėjo, kad kol nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. Fondo valdybos sprendimas išmokėti ar atsisakyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, teismas negali pasisakyti dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

VSDFV Kauno skyrius akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytos aplinkybės dėl VSDFV 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (6.5)I-629 neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes minėtame VSDFV sprendime nėra pasisakyta, kad VSDFV teritorinis skyrius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Šiuo atveju teismas, padarė nepagrįstą išvadą, kad VSDFV išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės. Iš VSDFV sprendimo turinio akivaizdu, kad iš esmės buvo išnagrinėta tik pareiškėjos skundo dalis dėl 2013 m. gruodžio 19 d. VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus rašte Nr. (10.1)S-87457 pateiktos informacijos teisingumo. Pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus rašte buvo pateikta teisinga ir išsami informacija apie Laikinojo įstatymo pagrindu neišmokėtos senatvės pensijos dydžius, pagrįstai paaiškinta apie galimybes kompensuoti neišmokėtų pensijų dalis, pateikta tikrovę atitinkanti informacija, todėl VSDFV neturėjo teisinio pagrindo panaikinti šio rašto. Pareiškėjos skundo dalį dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos pensijos dalies išmokėjimo buvo atsisakyta nagrinėti, nes pareiškėja į VSDFV kreipėsi praleidusi  Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, padaręs neteisingą išvadą, jog pareiškėjos skundas VSDFV buvo išnagrinėtas iš esmės ir esą pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nepagrįstai nusprendė patenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Įvertinus tai, kad Fondo valdyba 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (6.5)I-629 pareiškėjos V. U. 2014 m. sausio 9 d. skundą dėl reikalavimo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį atsisakė nagrinėti iš esmės, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, konstatuotina, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti senatvės pensijos dalį teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl VSDFV 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (6.5)I-629, kuriuo atsakovas VSDFV, išnagrinėjęs pareiškėjos 2014 m. sausio 9 d. skundą, kuriame pareiškėja prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 3-jo pensijų skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (10.1)S-87457 (atsisakymą išmokėti pensijos dalį) ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai neteisėtai sumažintos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Kreipdamasi į teismą su skundu, pareiškėja prašė panaikinti ne tik VSDFV 2014 m. sausio 22 d. sprendimą, bet ir VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą bei įpareigoti skyrių išmokėti jai pensijos dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą 2014 m. vasario 10 d. nutartyje nustatęs, kad VSDFV 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (6.5)I-629 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl negautos pensijos išmokėjimo, kaip paduotą praleidus įstatymų nustatytus terminus, konstatavo, jog pareiškėjos skundas liko iš esmės VSDFV, kuri pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, neišnagrinėtas, todėl skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką ir panaikinti Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (10.1)S-87457 atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, pareiškėjai nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (b. l. 10–11). Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka apskųstas nebuvo ir įsiteisėjo.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį teismo sprendimas laikomas teisėtu, jei atsakoma į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus. Administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo, jo socialinės paskirties (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo mėn. 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-217/2007). Pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1461/2012).

Esant minėtoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės ir 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikindamas VSDFV Kauno skyriaus sprendimą, kuris nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku ir įpareigodamas trečiąjį suinteresuotą asmenį VSDFV Kauno skyrių išmokėti pensijos nepriemoką pareiškėjai, peržengė skundo ribas. Toks netinkamas materialiųjų teisės normų pritaikymas yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.).

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą nagrinėti ir tuos skundo reikalavimus, kurie teismo nebuvo priimti, motyvavo tuo, kad „<....> nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šios individualios bylos aplinkybes, tai, kad pareiškėja skunde teismui buvo pateikusi reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, tačiau jį buvo atsisakyta priimti, kaip pareikštą nepasinaudojus privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nors, kaip konstatuota šiuo teismo sprendimu, VSDFV vis dėlto išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, iš skundo argumentų matyti, jog pareiškėja siekia, kad jai būtų grąžinta ir neišmokėta senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į pažeistos teisinės vertybės svarbą pareiškėjai, šalių padėtį, vertintina, jog teismas šiuo atveju turi realiai ir veiksmingai apginti pažeistas pareiškėjos teises visa apimtimi ir priteisti jai susidariusią pensijos nepriemoką“.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje skundas nebuvo iš naujo patikslintas, o bylos šalys posėdyje nedalyvavo, jis buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, taigi teismui sprendžiant dėl reikalavimų, kurie nebuvo priimti nagrinėti, pažeistas ir proceso staigmenų draudimo principas.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo ribos šiuo atveju buvo aiškiai apibrėžtos skundo priėmimo stadijoje. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje skundžiamame sprendime VSDFV sprendimo turinį vertino vadovaudamasis suformuota praktika (žr., pvz. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014) padarė išvadą, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra. Tai yra, teismas padarė iš esmės priešingą išvadą nei ta, kuri buvo aiškiai išreikšta sprendžiant pareiškėjos skundo priėmimo klausimą.

Tačiau, kaip minėta šiuo atveju yra aiški ginčo apimtis. Laikydamasis pozicijos, kad teisme vis dėlto privalo būti išnagrinėti visi pareiškėjos skundo reikalavimai, teismas, būdamas aktyvus, gali pasiūlyti pareiškėjai patikslinti skundą, klausimas dėl ginčo apimties turėtų būti sprendžiamas su visų ginčo šalių atstovais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju patikslintas skundas pateiktas nebuvo, teismo posėdyje ginčo šalys nedalyvavo, todėl ginčo ribų klausimas negalėjo būti išspręstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė