Civilinė byla Nr. e2A-293-516/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00318-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.3.1.20

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Marių aidas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-715-390/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marių aidas“ ieškinį atsakovui A. B. dėl bendraturčio patirtų išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Marių aidas“ prašė priteisti iš atsakovo A.B. 54 433,58 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 1999 m. liepos 16 d. M. J. firma „Doleritas“ (šiuo metu bankrutavusi ir išregistruota), kaip pardavėjas, ir UAB „Marių aidas“ su A. B., kaip pirkėjai, sudarė Pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – ir sutartis), kuria UAB „Marių aidas“ ir A. B. lygiomis dalimis įsigijo statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – pastatas) su nebaigta statyti 1-ojo aukšto patalpa ir mansarda. Ieškovė ir atsakovas yra pastato savininkai, kuriems priklauso po 1/2 pastato. Pagal Sutarties 5 punktą abu pirkėjai įsipareigojo persiregistruoti statybos leidimą, vykdyti pradėtus statybos darbus, užbaigti statybą. UAB „Marių aidas“, vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, savo lėšomis užbaigė statybą pagal 1992 m. parengtą pastato projektą, 2020 m. kovo 13 d. įregistruotas 100 proc. pastato baigtumas Nekilnojamojo turto registre. Pareigą užbaigti pastato statybą savo lėšomis ir darbu įvykdė tik vienas iš bendraturčių, t. y. UAB „Marių aidas“. UAB „Marių aidui“ užbaigus pastato statybą, pastato vertė padidėjo 108 867,16 Eur, todėl, ieškovės teigimu, atsakovas, kaip pastato bendrasavininkas, privalėjo proporcingai apmokėti išlaidas pastato tvarkymui, išlaikymui, statybos užbaigimui, t. y. 54 433,58 Eur, tačiau šios pareigos niekada nevykdė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2021 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4.       Teismas pažymėjo, kad 1999 m. liepos 16 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp pardavėjo M. J. firmos „Doleritas“ ir pirkėjų – ieškovės bei atsakovo, todėl pagal šią sutartį teisės ir pareigos atsirado tik sandorio šalims. Pagal sutarties 5 punkto sąlygą pirkėjai įsipareigojo pardavėjui vykdyti pradėtus statybos darbus, užbaigti statybą suderinę su architektu, persiregistruoti statybos leidimą ir sudaryti techninės priežiūros sutartį likusiems statybos darbams. Byloje nebuvo įrodymų, kad pirkėjai tarpusavyje sudarė papildomus susitarimus dėl statybos darbų užbaigimo ir atsiradusių išlaidų paskirstymo dėl vykdytų statybos darbų, todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas buvo prisiėmęs įsipareigojimus ieškovei dėl prašomų priteisti ieškovės patirtų išlaidų atlyginimo.

5.       Byloje pateikti duomenys nepatvirtino, kad atsakovas pirkimo–pardavimo sutartimi susitarė su ieškove dėl darbų atlikimo ir dėl remonto išlaidų padengimo. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad atsakovui galėtų atsirasti pareiga apmokėti ieškovei išlaidas patirtas dėl užbaigtų statybos darbų pagal sutarties 5 punkto sąlygą. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas po nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sudarė kitą – 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, kuris apibrėžė šalių turinius santykius dėl įsigyto pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Analizuodamas šio susitarimo turinį (susitarimo 1.3, 3.1.1 punktai) teismas sprendė, kad ieškovei vienai buvo nustatyta pareiga išlaikyti ir prižiūrėti įsigytą pastatą, didinti pastato patrauklumą pirkėjui ir jo rinkos vertę bei atlikti kitus veiksmus (atlikti remontą ir vykdyti statybos užbaigimą).

6.       Nagrinėjamu atveju ieškovė nuostolių dydį įrodinėjo tik nekilnojamojo turto registro išrašu. Teismo vertinimu, tokio įrodymo patvirtinti nuostolių dydžiui nepakako. Teismas išaiškino ieškovei teisę pateikti papildomus įrodymus, tačiau ieškovė tokia teise nepasinaudojo ir patvirtino, kad tokia teise nesinaudos. Teismas konstatavo, kad ieškovė neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kokie darbai buvo atlikti remontuojant pastatą, kokio dydžio piniginės lėšos buvo investuotos į remonto užbaigimą, nepateikė sąskaitų ir kvitų, kokios ir kur buvo pirktos statybinės medžiagos, kokios išlaidos buvo apmokėtos atlikus statybos darbus. Teismas pripažino, kad ieškovė neįrodė ieškinio dydžio.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

7.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimo. Skundžiamame sprendime apskritai nėra nurodyta, kad buvo apklausti liudytojai, visiškai nevertinti jų parodymai, nenurodyti motyvai, kodėl atmesti liudytojų parodymai. Liudytojas R. A. P. teigė, kad pareiga užbaigti pastato statybą buvo įtvirtinta pirkimo – pardavimo sutartyje. Minėtas liudytojas teismui paaiškino, kad įsipareigojimą užbaigti pastato statybą prisiėmė abu pirkėjai, t. y. UAB „Marių aidas“ ir atsakovas A. B., nes abu pirkėjai įsigijo pastatą lygiomis dalimis ir pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį abiem pirkėjams buvo lygios sąlygos. Liudytoja A. J. paliudijo, kad tuo metu kai atsakovas A. B. pradėjo naudotis pastato dalimi, kuri jam buvo priskirta pagal naudojimosi tvarką, pastatas „nebuvo nuniokotas, viskas buvo tvarkoje, netgi pilnai įrengta, tik antras aukštas kaip buvo išardyta taip ir yra“. Vertinant liudytojų parodymus akivaizdu, kad pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu pastato statyba nebuvo užbaigta, kad prievolę užbaigti pastato statybą prisiėmė ir UAB „Marių aidas“ ir A. B. lygiomis sąlygomis, tačiau pastato statybą užbaigė tik apeliantė. Teismas skundžiamu sprendimu pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir tai lėmė klaidingų išvadų priėmimą.

7.2.                      Skundžiamas sprendimas yra dviprasmiškas, nenuoseklus ir prieštaringas. Teismui konstatuojant vienas kitam prieštaringus argumentus, faktus neaišku, kokiais konkrečiai motyvais lemtas teismo sprendimas atmesti ieškinį.

7.3.                      Skundžiamame sprendime (19 punkte) klaidingai nurodoma, kad 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarime yra sutarta dėl statybos užbaigimo. Minėtame susitarime yra numatyta, kad pastato priežiūra rūpinasi ieškovė UAB „Marių aidas“. Apeliantė ir atsakovas nėra sudarę atskiro susitarimo dėl pastato statybos užbaigimo, įpareigojimas užbaigti pastatą yra įtvirtintas pirkimo – pardavimo sutarties 5 punkte. Prievolė užbaigti pastato statybas yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje. Pirkimo – pardavimo sutarties 5 punkte yra įtvirtintas įsipareigojimas ne prieš pardavėją, bet įsipareigojimas vienas kitam, t. y. pastato bendraturčių susitarimas – prievolės prisiėmimas. Skundžiamame sprendime visiškai nepasisakyta ir neįvertinti ieškovės argumentai dėl įstatyminės prievolės užbaigti pastato statybą.

7.4.                      Apeliantė pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ji prašo atlyginti pusę pastato vertės padidinimo. Pastato statybos užbaigimas truko daugybę metų. Dalis darbų buvo atliekama ūkio būdu, daugelis sąskaitų nebėra išlikę, nes net įstatymai nenumato tokių ilgų dokumentų saugojimo terminų. Atsižvelgiant į tai, apeliantė pasirinko kitokį nuostolio skaičiavimo būdą, t. y. prašo atlyginti turto vertės padidinimą. Apeliantė byloje teikė dokumentus (2020 m. sausio 27 d. UAB „Ekspertika“ Statinio ekspertizės aktas Nr. B20-01/57; Pirkimo – pardavimo sutartis; 2020 m. kovo 5 d., 2020 m. kovo 13 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai) ir paaiškinimus. Dispozityvumo principas apeliantei leidžia pasirinkti, kokiu būdu skaičiuoti priteistiną sumą ir kaip ją įrodinėti. Skundžiamu sprendimu buvo pažeistas dispozityvumo principas reikalaujant pateikti sąskaitas, kvitus, patvirtinančius statybinių medžiagų pirkimą remonto darbams (nors apeliantė į teismą kreipėsi ne dėl remonto darbų, o statybos užbaigimo).

8.       Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą,

8.1.                      Apeliantė nepagrįstai kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą. Byloje pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, įsiteisėjusių teismo sprendimų, kurių visuma leido teismui įsitikinti ieškinio nepagrįstumu. Apeliantė cituoja liudytojo R. A. P. pavienius teiginius, be to, šis liudytojas yra ieškovės vadovo tėvas, kuris bando padėti sūnui ir nurodo aplinkybes, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Apeliantė taip pat iškraipo liudytojos A. J. parodymus. Ši liudytoja patvirtino atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes ir jos parodymai atitiko byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes. Liudytoja patvirtino, kad atsakovui įsigyjant pastatą jis buvo visiškai pastatytas ir įrengtas. Apeliantė siekia pasinaudoti aplinkybe, kad viešajame registre buvo įregistruotas pastato įgijimo metu 66 proc. baigtumas, nors bylos duomenys leidžia spręsti, jog pastatas buvo visiškai įrengtas ir jokių papildomų darbų nereikėjo atlikti.  

8.2.                      Ieškovė atsietai nuo kitų susitarimų bando aiškinti 1999 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5 nuostatą. Minėtas punktas į sutartį įtrauktas tik dėl to, kad reikėjo užbaigti pastato įteisinimo procedūrą, nes faktiškai pastatas buvo ne 66 proc. o 100 proc. baigtumo. Būtent pardavėjas siekė, kad būtų galutinai užbaigtas statinio įteisinimas, nes pardavėjo savininkas yra atsakovo žentas, o į pastato statybą buvo investuoti ir atsakovo pinigai, darbas.

8.3.                      Apeliantė neteisingai aiškina 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą. Šis susitarimas buvo sudarytas siekiant pelningai parduoti pastatą ir tokiu būdu kompensuoti į M. J. firmos „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus. Pagal minėtą susitarimą ginčo pastato priežiūra, remontas ir jo patrauklumo pirkėjui didinimas buvo išimtinis ieškovės sutartinis įsipareigojimas.

8.4.                      Ieškovė neatliko jokių statybos ar pastato pagerinimo darbų, ieškovė savavališkai patalpas pertvarkė į maitinimo patalpas. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti prejudiciniai faktai, kad atsakovas nedavė sutikimo remontuoti, pertvarkyti ir rekonstruoti patalpas jas keičiant į maitinimo patalpas, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 4 dalis negali būti taikoma.

8.5.                      Ieškovė neįrodė ieškinio, nepateikė jokių paaiškinimų, rašytinių įrodymų, kad konkrečiai buvo remontuotas ginčo pastatas, kokia suma buvo investuota į ginčo pastato remontą, nepateikė jokių kvitų ir pan. Aplinkybė, kad nuo 1999 m. ginčo pastato vertė padidėjo 108 867,16 Eur savaime nesuponuoja išvados, jog šią sumą ieškovė investavo į nekilnojamojo turto remontą ir renovaciją.

8.6.                      Pati ieškovė yra skolinga atsakovui, todėl siekia nemokėti teismo sprendimu priteistų nuostolių ir nepagrįstai inicijavo šią civilinę bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10.       Byloje nustatyta, kad 1999 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė UAB „Marių aidas“ ir atsakovas A. B. lygiomis dalimis po ½ iš M. J. firmos „Doleritas“ įsigijo statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

11.       Byloje kilo ginčas dėl atsakovo, kaip pastato bendraturčio, pareigos proporcingai apmokėti išlaidas pastato tvarkymui, išlaikymui, statybos užbaigimui.

12.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal pirkimo – pardavimo sutarties 5 punktą abu pirkėjai vienas prieš kitą neprisiėmė prievolės užbaigti pastato statybą. Pasak apeliantės, pirkimo – pardavimo sutarties 5 punktu abu pirkėjai (tiek UAB „Marių aidas“, tiek A. B.) įsipareigojo persiregistruoti statybos leidimą, vykdyti pradėtus statybos darbus, užbaigti statybą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą, kuria remiasi ieškovė, reikalaudama išlaidų pagerinant bendrą turtą, atlyginimo, vėlesnius šalių susitarimus, jų elgesį po sutarties sudarymo, šį apeliantės argumentą pripažįsta nepagrįstu.

13.       1999 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutarties 5 punkte numatyta, kad pirkėjai įsipareigoja vykdyti pradėtus statybos darbus, užbaigti statybą suderinę su architektu, persiregistruoti statybos leidimą ir sudaryti techninės priežiūros sutartį likusiems statybos darbams. Šiuo atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintos sąlygos turinio spręstinas atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Nors sutartis buvo sudaryta galiojant senajam CK (1964 m. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsniu, CK šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui.

14.       CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).

15.       Esminiai sutarties šalių tikslai sudarant sutartį nustatomi pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, pagal kurias turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sutarčiai aiškinti svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-684/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16.        Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

17.       Šiuo atveju analizuojant aptariamą sutarties nuostatą, svarbu pažymėti, kad ieškovė ir atsakovas laikytini viena pirkimo–pardavimo sutarties šalimi (pirkėjais), o kita šalimi – pardavėja buvo M. J. firma ,,Doleritas“. Taigi, visi įsipareigojimai, kuriuos pirkėjai prisiėmė prieš pardavėją, laikytini prievole pardavėjui, bet ne vienas kitam, nebent sutartyje tai būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įsipareigojimas užbaigti statybos darbus buvo prisiimtas prieš pastato pardavėją, tačiau patys naujieji pastato bendraturčiai dėl pastato statybos darbų apimties šioje sutarties nuostatoje nesusitarė. Joje nėra aptarta nei kuris iš bendraturčių (ar abu) vykdys šią prievolę, nei kiekvieno iš bendraturčių prisidėjimo mastas, nei kaip bendraturčiai dalinsis pastato statybos užbaigimo išlaidas. Taigi, jokių esminių susitarimų, iš kurių būtų galimybė spręsti apie bendraturčių prisiimtus įsipareigojimus šioje byloje kilusio ginčo kontekste, aptariamoje sutarties sąlygoje nėra.

18.       Nors apeliantė teigia, kad pardavėja neturi jokio intereso, ką su pastatu darys naujieji savininkai, nes pardavus pastatą nauji savininkai gali susitarti ir jį nugriauti ar kitaip įgyvendinti savo nuosavybės teises, tačiau minėtoje pirkimo– pardavimo sutartyje buvo įtvirtinta pirkėjų pareiga baigti statybas, o tai leidžia spręsti, jog pardavėja buvo suinteresuota statybos užbaigimu. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino šio intereso priežastį – pardavėjos M. J. firmos „Doleritas“ savininkas yra atsakovo žentas, o atsakovas buvo investavęs savo asmenines lėšas į pardavėjo veiklą, konkrečiai – į ginčo pastato įsigijimą bei statybą. Atitinkamos nuostatos įtraukimas į sutartį rodo buvus pardavėjos suinteresuotumą pastato statybos užbaigimu, tačiau tai savaime nereiškia, kad pastato pirkėjai (bylos šalys) atitinkamą įsipareigojimą prisiėmė vienas prieš kitą. Lingvistinė aptariamos sutarties nuostatos formuluotė suponuoja išvadą, kad tai pirkėjų įsipareigojimas pardavėjai. Atsižvelgiant į tai, atsakovui pareiga apmokėti ieškovei išlaidas, pasak jos, patirtas dėl užbaigtų statybos darbų pagal pirkimo–pardavimo sutarties 5 punkto sąlygą, neatsirado.

19.       Apeliantė taip pat teigia, kad prievolė užbaigti pastato statybas yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad taikant apeliantės minimą teisės normą, nėra pagrindo teigti, jog ja įtvirtinama savininkų pareiga užbaigti pastato statybas, nes minėtoje teisės normoje minima pareiga jau atlikus statybos užbaigimo procedūras įregistruoti statinį ir daiktines teises į jį, o ne užbaigti nebaigto statyti pastato statybas. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, taip pat nėra aktuali nagrinėjamam ginčui, nes šioje teisės normoje įtvirtinta, kad pastatytą neypatingąjį statinį galima naudoti tik užbaigus pastato statybą ir tai įregistravus Nekilnojamojo turto registre, tačiau pati pastato statybos užbaigimo pareiga jo savininkams nėra numatyta, ši teisės norma susijusi su pareiga pastatą naudoti tik užbaigus pastato statybas ir ją tinkamai įregistravus. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės nurodytais argumentais nesirėmė.

20.       Pasak apeliantės, skundžiamame sprendime (19 punkte) klaidingai nurodoma, kad 1999 m. rugpjūčio 19 d. šalių sudarytame susitarime yra sutarta dėl statybos užbaigimo.

21.       Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas po nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo sudarė kitą – 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą, kuris apibrėžė šalių turinius santykius dėl įsigyto pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Šis susitarimas buvo sudarytas siekiant pelningai parduoti pastatą ir tuo būdu kompensuoti į M. J. firmos „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus (Susitarimo įžanginė dalis). Pagal minėtą susitarimą ginčo pastato priežiūra, išlaikymas ir jo patrauklumo pirkėjui didinimas buvo išimtinis ieškovės sutartinis įsipareigojimas (Susitarimo 1.3 punktas). Šalių tikslas buvo pastatą parduoti, o visos pareigos, suujusios su jo būklės gerinimu, buvo numatytos tik ieškovei. Atsakovui pagal šį susitarimą buvo įtvirtinta pareiga sudaryti sąlygas ieškovei laisvai disponuoti visu pastatu, kad ji galėtų vykdyti jai susitarimo 1.3 punkte numatytas pareigas, taip pat atlaisvinti pirmo aukšto bei rūsio patalpas, ir sudaryti galimybę tvarkyti antro aukšto patalpas (Susitarimo 2 punktas). Taigi, atsakovui jokia pareiga, susijusi su pastato įrengimu, išlaikymu, priežiūra, patrauklumo didinimu ir rinkos vertės kėlimu, nebuvo numatyta, todėl šis susitarimas yra vienas iš įrodymų, kuris papildomai patvirtina, kad pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintas įsipareigojimas užbaigti pastato statybą negali būti vertinamas kaip bendraturčių susitarimas šią prievolę vykdyti lygiomis dalimis. Apibendrindama aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pati pirkimo–pardavimo sutartis, tiek vėliau sudarytas susitarimas jokių pareigų, iš kurių galėtų būti kildinama atsakovo prievolė atlikti pastato statybos užbaigimo darbus, nenumatė. 

22.       Apeliantė taip pat rėmėsi CK 4.83 straipsniu, reglamentuojančiu butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudotis bendrąja daline nuosavybe. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

23.       Pažymėtina, kad ieškovė į bylą nepateikė atsakovo sutikimo statybos darbams atlikti, remontuoti, pertvarkyti patalpas. Be to, apeliantė neįrodė, kokius ir kada statybos darbus atliko, kokio dydžio piniginės lėšos buvo investuotos į statybos užbaigimą, todėl byloje nėra galimybės nustatyti, kokie statybos darbai buvo atlikti ir ar jie susiję su privalomųjų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimu. Kaip jau minėta, apeliantės nurodyti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyti privalomieji statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalį, 47 straipsnio 2 dalį šiuo atveju nėra aktualūs. Taigi, ieškovė darbus atliko neturėdama bendraturčio sutikimo, nesant įrodymų, kad išlaidos (jeigu jos realiai buvo patirtos) būtų susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, todėl atsakovas neprivalo apmokėti šių išlaidų ir vadovaujantis CK 4.83 straipsniu.

24.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji neįrodė prašomos priteisti sumos už pastato vertės padidinimą. Pasak apeliantės, pastato statybos užbaigimas truko daugybę metų, dalis darbų buvo atliekama ūkio būdu, daugelis sąskaitų nebėra išlikę. Atsižvelgiant į tai, apeliantė teigia pasirinkusi nuostolių skaičiavimo būdą, kai prašoma atlyginti turto vertės padidinimą. Nors konstatavus, kad ieškovė neturi teisinio pagrindu reikalauti pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo iš atsakovo nei sutarties, nei įstatymo pagrindu, aplinkybė dėl išlaidų fakto ir dydžio reikšmės ginčo išsprendimui neturi, pažymėtina, jog apeliantė nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio statybos darbų atlikimo faktą. Vien Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai, kuriuose atsispindi skirtingo baigtumo statinio verčių skirtumai, nepatvirtina apeliantės nurodomų aplinkybių, kad būtent dėl jos atliktų statybos darbų pastato vertė padidėjo jos nurodoma suma (CPK 178 straipsnis). Papildomai pažymėtina ir tokia visuotinai žinoma aplinkybė, kad per tokį ilgą laikotarpį (nuo 1999 metų, kai buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis) šalyje, o ypač – didžiuosiuose miestuose žymiai didėjo nekilnojamojo turto kainos, ir tai taip pat galėjo turėti įtakos nekilnojamojo turto vertės padidėjimui.

25.       Apeliantė teigia, kad vertinant liudytojų parodymus akivaizdu, jog pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu pastato statyba nebuvo užbaigta, o prievolę užbaigti pastato statybą prisiėmė ir UAB „Marių aidas“, ir A. B. lygiomis sąlygomis, tačiau pastato statybą užbaigė tik apeliantė. Pasak apeliantės, teismas skundžiamu sprendimu pažeidė CPK 185 straipsnį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir tai lėmė klaidingų išvadų priėmimą. 

26.       Civilinis procesas inter alia (be kita ko) grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

27.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas).

28.       Taigi, įrodymų vertinimas priskirtas teismo diskrecijai, o vien šalies nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis pats savaime dar nereiškia, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos ar taikytos netinkamai. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

29.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų aplinkybių bei įrodymų visumos vertinimo motyvavimą, iš esmės jam pritaria. Tai, kad teismas sprendime atskirai nepasisakė dėl kiekvieno į bylą pateikto įrodymo ar liudytojų teiktų parodymų, nereiškia teismo sprendimo nepagrįstumo. Teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo ar šalių argumento, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tik tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nagrinėjamu atveju skundžiamame sprendime išdėstė bylai svarbias faktines aplinkybes ir nurodė bei teisiškai įvertino argumentus, kuriais grindė priimamą sprendimą, o tai atitinka teismo procesiniam sprendimui keliamus reikalavimus.

30.       Papildomai pažymėtina, kad byloje nustačius, jog ieškovė ir atsakovas pirkimo–pardavimo sutartimi tarpusavyje nebuvo susitarę dėl prievolės užbaigti pastato statybą, o apeliantė neįrodė statybos darbų atlikimo fakto ir dydžio, remtis liudytojų parodymais šiuo atveju nebuvo pagrindo. Apeliantės minimas liudytojas R. A. P. jokių reikšmingų byloje faktinių aplinkybių nenurodė, o tik pateikė savo vertinimą, kaip turi būti suprantama pirkimo–pardavimo sutarties 5 punkto sąlyga, tačiau tai tėra subjektyvi šio liudytojo nuomonė, kuri neatitinka anksčiau šioje nutartyje išdėstytų sutarties aiškinimo taisyklių. Kitos liudytojos (A.J.) parodymai dėl patalpų būklės taip pat nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant kilusį ginčą, nes ieškovė įrodinėja aplinkybes, kurios susijusios su atsakovo pareiga apmokėti pastato pagerinimo išlaidas, o ne su pastato būkle tam tikru momentu.

31.       Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei įvertino bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

33.       Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą turi teisę atsakovas. Atsakovas nurodė ir pagrindė, kad patyrė 1 210 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą.

34.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl atsakovo bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (1 210 Eur), priteistinos iš ieškovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marių aidas“ (juridinio asmens kodas 135495932) atsakovui A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. 

Teisėjai                                                Marius Bajoras

                                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                        Agnė Tikniūtė