Administracinė byla Nr. A556-2184/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00503-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),    

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo FM AB G. S. kontoros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo                         2013 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo FM AB                        G. S. kontoros skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas FM AB G. S. kontora (toliau – ir pareiškėjas, ir Kontora) kreipėsi į teismą (b. l. 1–3) prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2012 m. spalio 25 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-52257 ir VMI prie FM 2013 m. sausio 8 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-1400. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktas, 105 straipsnis ir 106 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. sausio 12 d. gavo skundžiamus sprendimus. Pareiškėjo manymu, šie sprendimai pažeidžia teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 109 straipsnį, pagal kurį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką nesikreipiant į teismą ir nesant dėl to teismo sprendimo yra nesuderinama su Konstitucijos nuostatomis, todėl teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktas, 105 straipsnis ir 106 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir teisinės valstybės principui. Tvirtino, kad VMI prie FM nesilaikė MAĮ 105 straipsnyje nustatytos priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo tvarkos, nes mokesčių mokėtojui neįteikė raginimo geruoju sumokėti nepriemoką ar kokias nors kitas sumas. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti nepriemoką nurodytas terminas, nesant raginimo, tokia teisė neatsiranda. Nurodė, kad Kontora yra audituojama. Tikėtina, kad bus būtina pateikti patikslintas mokesčių deklaracijas dėl neteisingai apskaičiuotų mokesčių, todėl gali pasikeisti mokėtini mokesčiai ir ženkliai sumažėti mokėtina suma. Mokesčių administratorius, gaudamas deklaracijas, neinformavo apie galimus deklaracijų netikslumus, o remtis prielaidomis apskaičiuojant mokesčius negalima. VMI prie FM nesilaikė teisingumo ir protingumo kriterijų. Įmonėms, įskaitant ir pareiškėją, susiduriant su finansiniais sunkumais, mokesčių administratorius turėtų pirmiausia ne priverstinai išieškoti nepriemokas, o nepriemokos sumokėjimo terminą atidėti arba išdėstyti. Taip būtų sudaromos sąlygos sumokėti mokesčius ir išsaugoti veiklos tęstinumą, suteiktų galimybę stabilizuoti finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Iš pateiktų sprendimų neaišku, kurios sumos yra mokestinė nepriemoka, o kurios baudos. Baudų paskyrimas nėra pagrįstas jokiais teisės aktais. Delspinigių dydį privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Iš VMI prie FM sprendimų neaišku, už kokius laikotarpius ir kokio dydžio buvo apskaičiuoti delspinigiai. Delspinigiai skaičiuoti net ir tais mėnesiais, kuriais nebuvo jokios mokestinės prievolės. Be to, delspinigiai apskaičiuoti ir nuo baudų. Akivaizdu, kad VMI prie FM pažeidė delspinigių skaičiavimo terminus. Delspinigiai gali būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų, tačiau šio termino nebuvo laikytasi.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. 1. 31-36) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad ginčijamais sprendimais yra priverstinai išieškoma deklaruotų mokesčių ir šių mokesčių delspinigių nepriemoka. Pareiškėjas teikė mokesčių administratoriui mokesčių deklaracijas, jose deklaravo mokėtinas sumas, tačiau šių sumų nesumokėjo. VMI prie FM 2012 m. spalio 25 d. sprendimu išieškomas pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) už 2011 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius, už 2012 m. vasario–rugpjūčio mėnesius bei nekilnojamojo turto mokestis už 2011 m. VMI prie FM 2013 m. sausio 8 d. sprendimu išieškomas PVM už 2012 m. rugsėjo ir spalio mėnesius bei žemės mokestis už 2012 m. Vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, žemės mokestį apskaičiuoja, deklaracijas užpildo ir iki einamojo mokestinio laikotarpio lapkričio 1 dienos jas mokesčių mokėtojams pateikia mokesčių administratorius. VMI prie FM pareiškėjui 2012 m. žemės mokesčio deklaracijos duomenis Elektroninio deklaravimo sistemoje pateikė 2012 m. rugsėjo 29 d. Sprendimais išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto taip pat išieškomos ir su šiais mokesčiais susijusios sumos – delspinigiai. Kadangi iš pareiškėjo turto priverstinai išieškoma deklaruotų mokesčių ir šių mokesčių delspinigių nepriemoka, VMI prie FM neturėjo pareigos siųsti pareiškėjui raginimo mokestinę prievolę įvykdyti geruoju, o teisę priverstinai išieškoti prašomuose panaikinti sprendimuose nurodytą mokestinę nepriemoką mokesčių administratorius įgijo po 20 dienų nuo deklaracijos pateikimo dienos (nuo 2013 m. sausio 1 d.). Pažymėjo, kad priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, o pastebėjęs, jog mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Ir tik tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais nustatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Šioje byloje skundžiamais sprendimais išieškoma deklaruotų mokesčių ir su jais susijusių sumų nepriemoka, taigi pats pareiškėjas apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas bei pateikė mokesčių deklaracijas. Kadangi MAĮ yra įtvirtinta prezumpcija, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, mokesčių administratorius negalėjo informuoti apie galimus netikslumus šiose deklaracijose. Mokesčių administratorius taip pat neturi pareigos pagrįsti mokesčio mokėtojo apskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusių sumų. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad įmonė yra audituojama ir todėl gali tekti patikslinti mokesčių deklaracijas dėl neteisingai apskaičiuotų mokesčių, nepagrįsta jokiais tai patvirtinančiais įrodymais. Pažymėjo, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos LR finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu                Nr. 268 (LR finansų ministro 2004 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. 1K-182 redakcija; toliau – ir Taisyklės). Tam, kad MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje nustatytas sprendimas galėtų būti priimtas, mokesčių mokėtojas turi pateikti prašymą atidėti arba mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą pateikimo tvarką nustato Taisyklių II skyrius. Tik mokesčių mokėtojui pateikus prašymą ir visus prašymui nagrinėti reikiamus dokumentus, mokesčių administratorius priima sprendimą atidėti ir/ar išdėstyti mokestinę nepriemoką arba netenkina mokesčių mokėtojo prašymo. Mokesčių administratorius savo iniciatyva nepriima sprendimo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Pareiškėjas nėra pateikęs Taisyklėse numatyto prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, todėl teiginiai, kad VMI prie FM privalėjo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, yra nepagrįsti. Paaiškino, kad prievolių ataskaitose, kurios yra prašomų panaikinti sprendimų neatsiejamos dalys, yra pateikta informacija apie konkrečiu sprendimu išieškomos prievolės tipą, mokestinį laikotarpį, deklaracijos pateikimo datą, prievolės, baudos sumą ir delspinigių sumą. Prievolių ataskaitose aiškiai nurodyta, kad visų išieškomų prievolių tipas yra mokestis ir rinkliava, o ne baudos. Atsakovo manymu, prievolių ataskaitose pateikta informacija yra pakankama, kad būtų galima suprasti, kokios prievolės yra išieškomos, už kurį laikotarpį jos susidarė ir kokia suma litais pagal konkrečią prievolę yra išieškoma. Pagal MAĮ 99 straipsnį, delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Šie Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymai yra viešai skelbiami leidinyje „Valstybės žinios“. Ši informacija taip pat skelbiama VMI prie FM interneto svetainėje www.vmi.lt. Pareiškėjas, deklaruodamas ir nemokėdamas mokesčių deklaracijose apskaičiuotų mokesčių sumų, turėjo galimybę žinoti, kad už nesumokėtus arba pavėluotai į biudžetą sumokėtus deklaruotus mokesčius bus skaičiuojami delspinigiai. Kontoros pateiktose prievolių ataskaitose aiškiai nurodytos išieškomos PVM ir nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių sumos, nurodyta, kokia delspinigių suma susidarė nesumokėjus konkrečioje deklaracijoje deklaruotų sumų. Pareiškėjo teiginys, kad delspinigiai apskaičiuoti ir nuo baudų, yra nepagrįstas. 2013 m. sausio 8 d. sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto išieškomi PVM delspinigiai, susidarę deklaravus ir nesumokėjus PVM už 2012 m. kovo–rugpjūčio mėnesius. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad PVM nepriemokos už šiuos laikotarpius nebuvo. PVM už 2012 m. kovo–rugpjūčio mėnesius yra išieškomas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. PVM nepriemoka už šiuos laikotarpius nebuvo sumokėta ir atsiliepimo pateikimo dieną. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad VMI prie FM pažeidė MAĮ 98 straipsnyje numatytą delspinigių skaičiavimo terminą. Pagal MAĮ 97 straipsnio 1 dalies nuostatas, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą. MAĮ 98 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Finansų ministro įsakymais 2011–2012 m. patvirtintas delspinigių dydis – 0,03 procento. Delspinigių nepriemoka apskaičiuota taip: 2012 m. spalio 25 d. sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto nurodyta 158 Lt delspinigių nepriemoka PVM už 2011 m. gruodžio mėnesį, deklaracija pateikta                              2012 m. sausio 25 d., prievolės suma 2 636 Lt. Delspinigiai pradėti skaičiuoti nuo                    2012 m. sausio 26 d., baigti – 2012 m. rugpjūčio 8 d. (20 dienų nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą ir 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos) – 2 636 Lt x 0,03 proc. x 200 = 158 Lt. Šioje byloje skundžiamais sprendimais išieškoma mokestinė nepriemoka yra apskaičiuota ir deklaruota pareiškėjo, taigi dėl jos dydžio ar pagrįstumo ginčo nėra, todėl kreiptis į teismą dėl šios mokestinės nepriemokos priteisimo nėra pagrindo. Be to, mokesčių administratoriaus teisę išieškoti mokestinę nepriemoką reglamentuoja MAĮ 33 straipsnio 8 punktas bei MAĮ 105 ir 106 straipsniai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 72-78) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl VMI prie FM 2012 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-52257 ir 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-1400, kuriais nuspręsta iš FM AB G. S. kontoros turto išieškoti mokestines nepriemokas. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad VMI prie FM 2012 m. spalio 25 d. sprendimu                   Nr. (23.17-08)-320-52257 nusprendė iš pareiškėjo turto išieškoti 34 708 Lt mokestinę nepriemoką. Nepriemokos apskaičiavimas pateiktas prievolių ataskaitoje. Atsakovas                     2013 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-1400 nusprendė iš FM AB G. S. kontoros turto išieškoti 16 531,56 Lt mokestinę nepriemoką. Nepriemokos apskaičiavimas pateiktas prievolių ataskaitoje. Šie sprendimai pareiškėjui išsiųsti su VMI prie FM 2013 m. sausio 10 d. raštu Nr. (23.4-08-3-4)-RNA-893, kuris FM AB G. S. kontorai įteiktas 2013 m. sausio 12 d. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu, 89 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas teikė mokesčių administratoriui pridėtinės vertės ir nekilnojamojo turto mokesčių deklaracijas ir juose deklaravo mokėtinas sumas. Vadovaudamasi Žemės mokesčio įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, VMI prie FM 2012 m. rugsėjo 25 d. Elektroninio deklaravimo sistemoje pareiškėjui pateikė 2012 m. žemės mokesčio deklaracijos duomenis. Kadangi mokesčių FM AB G. S. kontora nesumokėjo, prašomais panaikinti sprendimais priverstinai buvo išieškoma deklaruotų mokesčių ir šių mokesčių delspinigių nepriemoka. Taigi mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įgijo teisę priimti sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo. Raginimo pateikimas yra privalomas tik tada, kai sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo yra priimamas pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Raginimo mokestinę prievolę įvykdyti geruoju įteikimo atvejus reglamentuoja MAĮ 89 straipsnio 1 dalis. Pareigos siųsti raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas kai iš turto priverstinai išieškoma deklaruotų mokesčių ir šių mokesčių delspinigių nepriemoka MAĮ nenustato, taigi pagrindo įteikti FM AB G. S. kontorai raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nebuvo. Pareiškėjo nurodytu sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-228/2007 nesiremtina, kadangi minėtos administracinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios – minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas ne dėl priverstinai išieškomos deklaruotų mokesčių ir šių mokesčių delspinigių nepriemokos. MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu, sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką galėjo būti priimtas nustačius, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu terminu. Kadangi raginimas neturi būti siunčiamas, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama tik kitą dieną, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti nepriemoką nurodytas terminas. Tai, kad FM AB G. S. kontora yra audituojama ir negali patikslinti mokesčių deklaracijų, o jas patikslinus gali pasikeisti mokėtini mokesčiai ir ženkliai sumažėti mokėtina suma, nesudaro pagrindo pareiškėjui nemokėti prašomuose panaikinti sprendimuose nurodytų mokestinių nepriemokos sumų. Patikslinus mokesčių deklaracijas, ir nustačius, kad susidarė permoka, ji būtų grąžinta pareiškėjui. MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Taigi mokesčių administratorius negalėjo informuoti apie galimus netikslumus mokesčių deklaracijose. Kadangi PVM ir nekilnojamojo turto mokestį ir su jais susijusias sumas apskaičiuoja mokesčio mokėtojas, mokesčių administratorius neturi pareigos jas pagrįsti. Mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja MAĮ 88 straipsnis ir Taisyklės. Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Taisyklių 6 punkte įtvirtinta, kad sprendimas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, įrodančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo laikotarpį. Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo pateikimo tvarką nustato Taisyklių II skyrius. Aptartų teisės aktų nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje nustatytas sprendimas galėtų būti priimtas tik mokesčių mokėtojui pateikus prašymą atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Nei MAĮ, nei Taisyklės nenustato mokesčių administratoriui teisės priimti sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą savo iniciatyva. Susidariusios mokestinės nepriemokos apskaičiavimas yra pateiktas prievolių ataskaitose, kurios yra skundžiamų sprendimų dalys. Iš byloje esančių prievolių ataskaitų matyti, kad jose nurodyti prievolių tipai, mokestinis laikotarpiai, deklaracijų pateikimo datos, prievolės, baudos ir delspinigių sumos. Prievolių ataskaitose nurodyta, kad išieškomos PVM ir nekilnojamojo turto mokestis ir su jais susijusios delspinigių sumos. Prievolių atskaitų 3 grafoje nurodyta pareiškėjo mokesčių deklaracijose nurodytos sumos. Iš prievolių ataskaitų matyti, kokios sumos yra paskaičiuotos kaip pagrindinis mokestis, o kokios kaip delspinigiai, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nėra aišku, kokios sumos sudaro mokestinę nepriemoką, o kokios – su ja susijusias sumas. Teismas, pasisakydamas dėl delspinigių, vadovavosi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 92 straipsnio 3 dalimi, iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusia MAĮ 105 straipsnio 2 dalies redakcija. Teismas nurodė, kad teisę priverstinai išieškoti PVM bei su juo susijusius delspinigius mokesčių administratorius įgyja po 20 dienų nuo nustatyto mokesčio sumokėjimo termino – kito mėnesio 25 dienos. Delspinigius jis gali skaičiuoti ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, t. y. iš viso 200 dienų. Pagal MAĮ 99 straipsnį, delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų. Finansų ministro įsakymais 2011–2012 m. patvirtintas delspinigių dydis yra 0,03 procento. FM AB G. S. kontora nurodė, kad delspinigiai buvo skaičiuoti net ir tais mėnesiais, kuriais nebuvo mokestinės prievolės. Iš mokesčių administratoriaus pateiktos mokestinės nepriemokos detalizacijos atsiliepime matyti, kad 2013 m. sausio 8 d. sprendime delspinigiai už mokesčius, kurie šiuo sprendimu nėra išieškomi (mokesčio grafoje nurodyta 0,00 mokesčio), buvo skaičiuojami už periodą, kuris baigėsi iki VMI prie FM 2013 m. sausio 8 d. sprendimo priėmimo dienos. Tai rodo, kad mokestis buvo sumokėtas ir VMI 2013 m. sausio 8 d. sprendimu neturėjo būti išieškomas. VMI prie FM 2013 m. sausio 8 d. sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto išieškomi PVM delspinigiai, susidarę deklaravus ir nesumokėjus PVM už 2012 m. kovo–rugpjūčio mėnesius. Kontora nepagrįstai teigia, kad PVM nepriemokos už šiuos laikotarpius nebuvo. Prievolių ataskaitose nurodytos PVM ir nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių sumos, nurodyta, kokia delspinigių suma susidarė nesumokėjus konkrečioje deklaracijoje deklaruotų sumų. Delspinigiai nuo baudų nebuvo skaičiuoti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašomas panaikinti VMI prie FM sprendimas Nr. (23.17-08)-320-52257 buvo priimtas                               2012 m. spalio 25 d. FM AB G. S. kontora nurodė, kad šį sprendimą pirmą kartą gavo tik                2013 m. sausio 12 d. Atsakovas nurodė, kad 2012 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-52257 pareiškėjui buvo išsiųstas su 2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. (23.1-08-3-4)-RNA-73111 neregistruotu paštu, todėl VMI prie FM duomenų apie šio sprendimo įteikimą neturi. Pagal MAĮ neregistruoto laiško išsiuntimas nesant jo gavimo duomenų nepradeda apskundimo termino skaičiavimo. Kadangi byloje nėra įrodymų, kad Kontora sprendimą gavo anksčiau nei                    2013 m. sausio 12 d., o visos abejonės turi būti sprendžiamos pareiškėjo naudai, teismas padarė išvadą, kad paštu 2013 m. vasario 11 d. išsiųsdama skundą teismui Kontora nebuvo praleidusi vieno mėnesio termino nuo VMI prie FM 2012 m. spalio 25 d. sprendimo jai įteikimo dienos. Teismas konstatavo, kad VMI prie FM 2012 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-52257 ir VMI 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-1400 priėmimo metu buvo atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė MAĮ 105 straipsnyje nustatytais teisiniais pagrindais priimti šį sprendimą ir nuspręsti išieškoti jame nurodytas mokesčio ir su juo susijusias sumas. VMI prie FM ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagristi, todėl nėra juridinio pagrindo jų panaikinti. Nagrinėjamu atveju VMI prie FM, priimdama sprendimą dėl mokestinės nepriemokos atliko jai įstatymo nustatytas funkcijas, susijusias su priverstiniu mokestinių nepriemokų išieškojimu, o ne vykdė teisingumą, kaip teigia pareiškėjas. MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu sprendimas dėl priverstinio išieškojimo priimamas pagal paties pareiškėjo pateiktas deklaracijas, taigi iš esmės tokiu sprendimu išieškomas paties mokesčių mokėtojo apskaičiuotas mokestis. Delspinigiai taip pat skaičiuojami nuo mokesčių mokėtojo deklaruotų mokesčių. Teismui nekilo abejonių dėl prašomų ištirti MAĮ nuostatų konstitucingumo, todėl jis padarė išvadą, jog pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 82-84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MAĮ 33 straipsnio 8 punktas, 105 straipsnis ir 106 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reguliuojančias susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai vertino faktines aplinkybes. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad VMI prie FM, prieš priimdama sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo, neprivalėjo jam pateikti raginimo. Toks teismo aiškinimas neatitinka mokesčių mokėtojų lygybės ir teisingumo principų (MAĮ 6 str.). Jei MAĮ nenustato tam tikrais atvejais pareigos siųsti raginimą geruoju sumokėti mokestį, kai iš turto priverstinai išieškomi mokesčiai, turėtų būti vadovaujamasi mokesčių mokėtųjų lygybės ir teisingumo principais. Raginimo siuntimas geruoju sumokėti mokesčius visais atvejais atitiktų mokesčių mokėtojų lygybės ir teisingumo principus. Priešingu atveju susidaro tokia situacija, kad vieniems mokesčių mokėtojams raginimas siunčiamas ir jiems sudaromos galimybės geruoju sumokėti mokesčius ir kitas sumas. Tuo tarpu kitiems tokia galimybė nesudaroma. Be to, teismas šioje byloje nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią tam, kad atsirastų mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo, privalu prieš tai mokesčių mokėtojui įteikti raginimą. VMI prie FM priėmė sprendimą ne tik dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo, bet ir dėl delspinigių. Tuo tarpu MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu mokesčių administratorius neįgyja teisės priverstinai išieškoti delspinigių. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą priverstinai išieškoti delspinigius, galėjo vadovautis tik MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Vadinasi, delspinigius mokesčių administratorius priverstinai išieškoti galėjo taip pat tik po to, jeigu pareiškėjas geruoju nebūtų sumokėjęs raginime nurodytų delspinigių. Ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas negalėjo žinoti, kokia yra mokėtina delspinigių suma. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama tik kitą dieną, kaip pasibaigia raginime geruoju sumokėti nepriemoką nurodytas terminas (MAĮ 105 str.). Tačiau nesant raginimo, neatsirado ir teisė privestinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skunde išdėstytus argumentus dėl galimai sumažėsiančių mokesčių. Nurodė, kad patikslinus mokesčių deklaracijas ir nustačius, kad susidarė permoka, ji būtų grąžinta. Tačiau tai neatitiktų protingumo ir teisingumo kriterijų (MAĮ 8 str. 3 d.). Būtų neprotinga tas pačias sumas sumokėti, o paskui vėl jas susigrąžinti. Protingumo reikalavimui nebūtų nusižengta, jei mokesčių administratorius sudarytų sąlygas išsaugoti veiklos tęstinumą, suteiktų galimybę stabilizuoti finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką, jei tokia yra, vėliau (MAĮ 88 str.). Patikslinus deklaracijas, VMI prie FM nebetenka teisės išieškoti nepriemokas pagal skundžiamus sprendimus. Mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti tik patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį (jei dar yra nepriemoka) ir tik kitą dieną po patikslintos deklaracijos pateikimo (MAĮ 105 str. 2 d.). Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovo sprendimas išieškoti delspinigius buvo teisėtas. Pirmiausia pats mokesčių nepriemokos išieškojimas yra neteisėtas. Todėl neteisėtas ir delspinigių išieškojimas. Be to, patikslinus deklaracijas, taip pat išnyko pagrindas skaičiuoti delspinigius. Kadangi pareiškėjas nebeturi pareigos mokėti išieškomų mokesčių, todėl ir pagrindo reikalauti delspinigių nėra (MAĮ 96 str.). Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, jog delspinigiai pareiškėjui turėjo būti skaičiuojami iš viso už 200 dienų. Tokia išvada neatitinka nei MAĮ 98 straipsnio nuostatų, nei mokesčių mokėtojų lygybės principo. Pagal MAĮ 98 straipsnį, maksimalus terminas, už kurį gali būti skaičiuojami delspinigiai, yra 180 dienų. Be to, delspinigių skaičiavimas vieniems už 180 dienų, o kitiems už 200 dienų būtų diskriminacinis ir pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės principą (MAĮ 6 str.). Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką nesikreipiant į teismą ir nesant dėl to teismo sprendimo yra nesuderinama su Konstitucijos nuostatomis. Todėl teismas, pareiškėjo manymu, turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar MAĮ 33 straipsnio 8 punktas, 105 straipsnis ir 106 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir teisinės valstybės principui.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91–94) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog mokesčių administratorius neturėjo pareigos pareiškėjui pateikti raginimo geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas ir įgijo teisę išieškoti deklaruotą mokestinę nepriemoką. Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimus priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, nepažeidė mokesčių mokėtojų lygybės ir teisingumo principų. Kontora pati deklaravo šioje byloje ginčijamais sprendimais išieškomas mokesčių sumas, šių sumų nesumokėjo, todėl pareiškėjui buvo žinoma apie susidariusią mokestinę nepriemoką bei tai, kad nesumokėjus deklaruotos mokestinės nepriemokos, mokesčių administratorius turės teisę šias sumas išieškoti priverstinai. Pareiškėjui nesumokėjus deklaruotų mokesčių sumų, mokesčių administratorius įgijo teisę išieškoti ir deklaruotų mokesčių, ir su jais susijusias (šiuo atveju delspinigių) sumas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad negalėjo žinoti kokia yra mokėtina delspinigių suma. Pareiškėjas, deklaruodamas ir nemokėdamas mokesčių deklaracijose paties apskaičiuotų mokesčių sumų, turėjo galimybę žinoti, kad už nesumokėtus arba pavėluotai į biudžetą sumokėtus deklaruotus mokesčius bus skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateiktą Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2013 m. balandžio mėnesį mokesčių administratoriui pateikė 2013 m. gegužės 29 d. Taigi teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo vertinti šių aplinkybių. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad įmonė šiuo metu yra audituojama ir todėl gali tekti patikslinti mokesčių deklaracijas dėl neteisingai apskaičiuotų mokesčių, nebuvo pagrįsta tai patvirtinančiais įrodymais. VMI prie FM nepažeidė MAĮ numatytą delspinigių skaičiavimo terminų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiškėjo skundo ir nepanaikino skundžiamo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-52257 bei VMI prie FM 2013 m. sausio 8 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-1400.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog toks teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, nes pareiškėjui nebuvo siųstas raginimas mokestinę nepriemoką sumokėti geruoju, neatsižvelgta į tikimybę dėl mokėtinų mokesčių sumažėjimo atlikus mokesčių deklaracijų patikslinimą, nesant pareigos mokėti mokesčius nėra prievolės ir delspinigių mokėjimui, be to, buvo būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Mokesčių administravimo įstatymo normų, taikytų sprendžiant ginčą, atitikimo Konstitucijai. Tai esminiai apeliacijos argumentai, kurie aptartini atskirose dalyse.

V.

Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia  raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas vienu iš šių atvejų:

1) įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių  mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios  sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą  nagrinėjančios institucijos sprendimas,  nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis (tikrintinoje administracinėje byloje skundžiamais sprendimais išieškoma deklaruotų mokesčių ir su jais susijusių sumų nepriemoka; pats pareiškėjas apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas bei pateikė mokesčių deklaracijas);

2) priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą;

3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis.

Nei vienos iš paminėtų aplinkybių administracinėje byloje nenustatyta, todėl pareiga mokesčių administratoriui siųsti raginimą mokesčių mokėtojui buvo paneigta. Tai reiškia visišką apeliacinio skundo argumento dėl prievolės raginimo forma siūlyti sumokėti mokestinę nepriemoką nepagrįstumą.

VI.

Kaip jau buvo minėta, mokestinė nepriemoka bei su ja susijusios sumos skundžiamuose sprendimuose nurodytos mokesčių mokėtojo deklaruotais ir nesumokėtais mokesčiais. Pareiškėjas (apeliantas) pats apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas ir pats pateikė mokesčių deklaracijas. O MAĮ yra įtvirtinta prezumpcija dėl mokesčių deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumo (Priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi – MAĮ 73 str. 1 d.).

Vadinasi, pareiškėjas (apeliantas) deklaravęs mokesčius ir jų nesumokėjęs nulėmė ir savo paties pareigą mokėti delspinigius. Delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.). Kaip delspinigiai turi būti skaičiuojami, įstatymų leidėjas nurodė Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnyje. Jų skaičiavimo pradžia įvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnyje, o to paties įstatymo 98 straipsnyje nurodyta delspinigių skaičiavimo trukmė. Patikrinus mokesčių administratoriaus pateiktus skaičiavimus, kurie be kita ko aiškiai aprašyti šio baigiamojo akto 3 lape ir nebeatkartotini, teigtina, jog esamos aritmetinės išraiškos neprieštarauja teisiniam reguliavimui dėl delspinigių skaičiavimo pradžios momento, trukmės bei dydžio.

Taigi pareiškėjo (apelianto) pateikiama apeliacija dėl pažeisto mokesčių mokėtojų lygybės principo skaičiuojant delspinigius niekuo neparemta.

VII.

Apeliaciniame skunde tvirtinama apie galimą mokėtinų mokesčių pasikeitimą į mažąją pusę patikslinus deklaracijas, bet tokie veiksmai bylos nagrinėjimo metu atlikti nebuvo, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai šį argumentą atmetė kaip niekuo neparemtą.

Kita vertus, pasikeitus aplinkybėms dėl mokesčių dydžio mokesčių mokėtojas turės teisę pasinaudoti Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, apibrėžiančiu mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą.

VIII.

Pareiškėjas (apeliantas) taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar MAĮ 33 straipsnio 8 punktas (mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę, inter alia priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas), 105 straipsnis (mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimas) ir 106 straipsnio 1 dalis (čia įstatymų leidėjas įvardija mokestinės nepriemokos priverstinius išieškojimo atvejus) neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui (teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai – 109 str. 1 d.) ir teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnyje pasisakyta, jog bylos dėl teisės akto  atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota  abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

Vadinasi, siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Šiuo atveju pareiškėjas prašė ištirti Mokesčių administravimo įstatymo paminėtų teisės normų atitikimą Konstitucijai, bet iš esmės, teisėjų kolegijos vertinimu, neatskleidė pagrindo suponuojančio kreipimąsi. Nepaisant šios aplinkybės, teismo pareiga yra įsitikinti, ar iš tikro iškelta teisinė abejonė gali būti pagrįsta, tačiau šiuo konkrečiu atveju, manytina, nesant įvardytų teisės normų neatitikimo Konstitucijai.

„Konstitucijoje yra įtvirtintos valstybės valdžių teisinio statuso pagrindinės nuostatos, bet nesprendžiami jų vidaus darbo organizavimo ir kai kurie jų funkcionavimo klausimai, todėl įstatymų leidėjas priima įstatymus, kuriais konkretizuojamas valdžios institucijų teisinis statusas“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 24 d. nutarimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, kaip teisės aktų kūrėjas, Mokesčių administravimo įstatyme turėjo teisę apibrėžti mokesčių administratoriaus statusą bei jam pavedamas funkcijas inter alia teisę bei pareigą priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas, o taip pat atlikti kitus veiksmus, susijusius su mokesčių administravimu bei surinkimu. Toks teisinis reguliavimas niekaip nepaneigia Konstitucijos 109 straipsnio, nes bet kuris mokesčių administratoriaus veiksmas (ar neveikimas), sukeliantis suinteresuotam asmeniui teisines pasekmes (Mokesčių administravimo įstatymo 144 str.), gali būti patikrintas teisme, įstatymų nustatyta tvarka, kuo ir buvo pasinaudota.

Dėl išdėstytų priežasčių tvirtintina, kad administracinė byla iš esmės yra išnagrinėta teisingai, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o FM AB G. S. kontoros apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius