Civilinė byla Nr. e2A-719-601/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-115122019-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.5.1.1; 2.1.5.4; 2.4.2.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2

(S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 13 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų valstybės įmonės Turto banko ir Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-77-435/2020 pagal ieškovų R. B., M. V. ir A. S. patikslintą ieškinį atsakovams valstybės įmonei Turto bankui ir Kauno miesto savivaldybei, trečiasis asmuo – valstybės įmonė Registrų centras, dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo butų priklausiniais ir nuosavybės teisės į jas pripažinimo, patalpų statuso ir perdavimo – priėmimo akto panaikinimo ir elektroninio aukciono nutraukimo. 

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovai R. B., M. V. ir A. S. (toliau – ieškovai) patikslintu ieškiniu prašė teismo 1) pripažinti negyvenamąją patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), susidedančią iš patalpų R-6 (13,64 kv. m.), R-7 (1,42 kv. m.), R-8 (l,50 kv. m.), R-9 (1,24 kv. m.), R-10 (17,85 kv. m.), R-11 (3,94 kv. m.), R-12 (2,57 kv. m.), R-13 (3,75 kv. m.) su dalimi patalpos R-l (6,07 kv. m.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ginčo patalpos), butų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 priklausiniu (bendrojo naudojimo patalpomis) ir ieškovams R. B., M. V., A. S., gyv. (duomenys neskelbtini), Kauno m., Kauno sav. pripažinti nuosavybės teisę į šią negyvenamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Kauno m.; 2) Panaikinti valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre registruotų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini)-R1, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kaip slėptuvės, statusą; 3) Panaikinti 2019 m. kovo 7 d. Valstybės nekilnojamojo turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise perdavimo ir priėmimo aktą Nr. A6-53(15.35-21); 4) Nutraukti VĮ Turto banko (kodas 112021042) vykdomo elektroninio aukciono Nr. 172211, kuriame parduodamas nekilnojamasis turtas – slėptuvė su dalimi bendro naudojimo patalpos, pažymėtos R-l (1/2 nuo 6,07 kv. m.), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 45,91 kv. m., adresu (duomenys neskelbtini)-R1, Kaunas, procedūras bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso butai su rūsiais, esantys 3-jų butų gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaunas (toliau – gyvenamasis namas). Ginčas yra dėl patalpų, kurios yra ieškovams nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo rūsyje, kur buvo įrengta slėptuvė. Nuosavybės teisės į šias ginčo patalpas – slėptuvę, su dalimi bendro naudojimo patalpos, pažymėtos E-l (1/2 nuo 6.07 kv. m), įregistruotos Lietuvos Respublikos vardu. Ieškovai 1997 m. privatizavo butus šiame name, o pagal tuo metu galiojančius įstatymus, privatizavus butus, jiems kaip gyvenamųjų patalpų priklausiniai nuosavybės teise perėjo ir laiptinės, rūsio ir palėpės patalpos. Ieškovai laiko, jog vadovaujantis CK 4.19 straipsniu, rūsiai, kuriais teisėtai, ilgą laiką ir nepertraukiamai naudojasi virš rūsių esančių patalpų savininkai, yra šių patalpų priklausiniai (antraeiliai daiktai). Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenumatyta kitaip. Ginčo negyvenamosios patalpos (rūsiai) yra susijusios bendra ūkine paskirtimi, ginčo patalpų paskirtis – tenkinti butų savininkų poreikius. Šių patalpų netinkamos paskirties viešame registre nurodymas nereiškia funkcinio ryšio tarp pirmiau nurodytų patalpų išnykimo ir kartu nelemia ginčo patalpų teisinio statuso pasikeitimo. Ginčo patalpos yra butų priklausiniai (1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis, CK 4.19 straipsnio 1 dalis).

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino: 1) Pripažino negyvenamąją patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), susidedančią iš patalpų R-6 (13,64 kv. m.), R-7 (1,42 kv. m.), R-8 (l,50 kv. m.), R-9 (1,24 kv. m.), R-10 (17,85 kv. m.), R-11 (3,94 kv. m.), R-12 (2,57 kv. m.), R-13 (3,75 kv. m.) su dalimi patalpos R-l (6,07 kv. m.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, butų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 priklausiniu (bendrojo naudojimo patalpomis) ir ieškovams R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažino nuosavybės teisę į šią negyvenamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Kauno m.; 2) Panaikino valstybės įmonėje Registrų centre registruotų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini)-R1, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kaip slėptuvės, statusą; 3) Panaikino 2019 m. kovo 7 d. Valstybės nekilnojamojo turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise perdavimo ir priėmimo aktą Nr. A6-53(15.35-21); 4) Nutraukė valstybės įmonės Turto banko (kodas 112021042) vykdomo elektroninio aukciono Nr. 172211, kuriame parduodamas nekilnojamasis turtas – slėptuvė su dalimi bendro naudojimo patalpos, pažymėtos R-l (1/2 nuo 6,07 kv. m.), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 45,91 kv. m., adresu (duomenys neskelbtini)-R1, Kaunas, procedūras 6) Priteisė ieškovams R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 111106319, 1 624,00 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų dvidešimt keturių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas; 7) Priteisė ieškovams R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės valstybės įmonės Turto banko, juridinio asmens kodas 112021042, 1 624,00 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų dvidešimt keturių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

4.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, jog ieškovų nuomone, jie 1997 m. privatizavę savo butus pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą, įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo visas rūsio patalpas, kaip į bendrojo naudojimo objektą; atsakovai teigė, kad ieškovai įgijo nuosavybės teisę tik į tas patalpas, kurios yra nurodytos jų privatizavimo sutartyse, o įrašas, nurodantis, kad ieškovai privatizavo butą su rūsiu, nebuvus rūsio identifikavimo duomenų, turėtų būti traktuojamas, kaip klaidingas ir teisiškai nepagrįstas.

5.       Pirmosios instancijos teismas nurodė:

5.1. Nagrinėjamu atveju, pagal daugiabučio namo techninės apskaitos bylos duomenis nustatyta, o byloje ir ginčo nekilo dėl to, kad gyvenamojo namo statybos metu namo rūsyje nebuvo suprojektuotos ar pastatytos kokios nors patalpos ne bendroms daugiabučio namo butų reikmėms, kas reiškia, kad rūsio patalpos, tame tarpe ir jų dalis – t. y. ginčo patalpos, buvo numatytos bendram naudojimui. Byloje nėra įrodymų apie tai, jog ginčo negyvenamosios patalpos buvo sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal tą paskirtį patalpos, t. y. skirtos prekybos, buitiniams ar kitokiems nepramoninio pobūdžio reikalams ir dėl to pagal galiojusį Butų kodeksą jos negalėjo būti priskirtos namo gyvenamosioms patalpoms. Priešingai, iki pat butų gyvenamajame name privatizavimo, ginčo patalpos, nepaisant to, kad buvo nurodytos kaip slėptuvė, pagal namo techninės apskaitos bylos duomenis buvo apskaitomos kaip gyvenamosios paskirties, t. y. niekaip neišskirtos, vieningos rūsio patalpos, joms nebuvo sudarytas atskiras registras, ir kaip nurodė VĮ Registrų centro Kauno filialo direktoriaus pavaduotoja D. A., 1997 metais jos buvo gyvenamojo namo sudėtinė dalis (Sprendimo 15 punktas);

5.2. Tai, kad tarp ginčo patalpų (buvusios slėptuvės) ir likusios namo dalies egzistuoja funkcinis ūkinis ryšys, t. y. šios patalpos skirtos tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti vienareikšmiai konstatavo savo išvadoje ir teismo ekspertas V. Š. (Sprendimo 31 punktas). Atsakovai šios išvados neginčijo;

5.3. Atsakovai neįrodinėjo, kad ginčo patalpos buvo rekonstruotos ar kapitaliai remontuotos tikslu suformuoti kitos paskirties savarankišką patalpą, kuri būtų skirta ne bendroms daugiabučio namo butų reikmėms. Atsakovo VĮ Turto banko atstovas savo pasisakymuose nurodė, kad 1996 m. lapkričio 11 d. Pastato vertės ir pagerinimo darbų nustatymo Akte Nr. 175 yra nurodyta, kad 1951 m. rekonstravus rūsį įrengta slėptuvė (namo techninės apskaitos bylos 342–345 lapai), tačiau atsižvelgiant į tai, jog 1) šis dokumentas buvo parengtas tikslu nustatyti grąžintino namo vertę, 2) akto 2 punkte yra atžyma, jog pastatas – gyvenamasis namas rekonstruotas nebuvo, 3) akto Pastato pagerinimo darbų aprašymo 6 punkte nurodyta aplinkybė, kad 1951 m. rekonstravus rūsį įrengta slėptuvė yra neparemta jokiais rašytiniais įrodymais, dėl ko teismas neturi galimybės nustatyti tokios aplinkybės pagrįstumo (ar iš tiesų tai buvo patalpų rekonstrukcija, atlikta suformuoti kitos paskirties savarankišką patalpą, ar buvo įrengtos specialios paskirties patalpos laikantis privalomųjų statybos reikalavimų, ar buvo ginčo patalpos naudojamos ir prižiūrimos laikantis atitinkamų tuo metu galiojusių privalomųjų reikalavimų ir pan.). Įvertinant ir tai, jog buvusios slėptuvės patalpos niekada nebuvo nei faktiškai nei teisiškai izoliuotos nuo kitų rūsio patalpų, šis argumentas atmestinas, kaip neįrodytas ir teisiškai nepagrįstas; 

5.4. Ieškovai A. S. ir R. B. teigė, kad tik namo gyventojai naudojosi viso rūsio, neišskiriant ir buvusios slėptuvės, patalpomis – laikė ir sandėliavo ten savo buities, ūkio daiktus, dviračius, prižiūrėjo patalpas, naudojosi skalbimo mašina, jose yra įrengta džiovykla rūbams džiovinti – ir niekas niekada jiems netrukdė naudotis visomis rūsio patalpomis. Kadangi patekimas į buvusias slėptuvės patalpas yra per namo gyventojams priklausančią bendro naudojimo patalpą, savivaldybės atstovai be gyventojų pagalbos netgi neturėjo galimybės patekti į šias patalpas. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir atsakovės Kauno m. savivaldybės pateiktas į bylą 2003 m. spalio 1 d. SĮ „Santakos butų ūkis” sąskaitoje esančio turto aprašas, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini)–52, 79 kv. m. negyvenamos patalpos yra savavališkai užimtos (Sprendimo 13 punktas);

5.5. Jokių duomenų, kad ginčo patalpomis realiai naudojosi atsakovė Kauno m. savivaldybė byloje nėra, kaip ir nėra įrodymų, kad slėptuvės patalpos atitiko privalomuosius jos įrengimo, naudojimosi ir priežiūros reikalavimus, kas leidžia daryti teismui labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo patalpos tik formaliai prieš daugelį metų buvo atžymėtos kaip slėptuvės patalpos, tačiau realiai jomis, kaip pagalbinėmis, nuolatos naudojosi gyvenamojo namo butų nuomininkai, o po 1997 metų – butų savininkai.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatęs aukščiau nurodytas aplinkybes, sutiko su ieškovų argumentais, kad jei Kauno miesto savivaldybė nelaikė, kad slėptuvės patalpos yra sudėtinė rūsio dalis, ji turėjo eliminuoti tas patalpas iš bendrų rūsio patalpų dar 1997 metais, t. y. tuo metu, kai visas namas buvo registruotas nuosavybės teise jos vardu, iki parduodant ieškovams butus. To nepadariusi, atsakovė turi priimti tokio savo neveikimo atsiradusias pasekmes. Teismas sprendė, kad, kad ginčo patalpos aktualiu laikotarpiu – t. y. iki ieškovams privatizuojant jų gyvenamąsias patalpas, atitiko priklausinio kriterijus.

7.       Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo patalpas daugiabučio namo visų butų ir kitų patalpų priklausiniu, konstatavo, kad ieškovams 1997 m. privatizavus butus pagal Butų privatizavimo įstatymą, jos tapo visų butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, todėl ieškinys pagal pirmąjį ieškovų reikalavimą tenkintinas pilnai – ginčo patalpos pripažintinos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, butų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 priklausiniu (bendrojo naudojimo patalpomis) ir ieškovams R. B., M. V., A. S. pripažintina nuosavybės teisė į šias negyvenamąsias patalpas.

8.       Įvertinęs byloje nustatytą aplinkybę, kad ieškovai tiek iki privatizuojant butus, tiek ir po jų privatizavimo nuolatos nieko netrukdomi naudojosi visomis rūsio patalpomis, kaip pagalbinėmis, bei į ieškovų nurodytą aplinkybę, jog visų ieškovų teisės buvo pažeistos tuomet, kai buvusios slėptuvės patalpos buvo išeliminuotos iš bendrų rūsio patalpų ir joms suteiktas negyvenamųjų patalpų statusas 2014 m., teismas laikė, kad 10 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui pripažinti ginčo patalpas butų priklausiniu, nėra praleistas.

9.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui patenkinus pirmąjį ieškovų reikalavimą (Sprendimo 52 punktas), toks įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų pagrindas pakeisti ginčo patalpų teisinę registraciją ieškovų vardu (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau atsižvelgiant į to paties įstatymo 14 straipsnio 3 punktą, numatantį, kad Kadastro tvarkytojas turi teisę atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jei dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis, ieškovų reikalavimas panaikinti ginčo patalpų slėptuvės statusą, teismo nuomone, yra aktualus. Teismas sprendė, kad ginčo patalpų įregistravimas „Slėptuvės“ statusu yra nepagrįstas, kaip neatitinkantis dokumento, kurio pagrindu yra įregistruotas, todėl ieškinio antras reikalavimas tenkintinas taip pat – šis ginčo patalpų statusas naikintinas.

10.       Teismui pripažinus ginčo patalpas daugiabučio namo visų butų priklausiniu bei pripažinus ieškovams nuosavybę į šias patalpas, o taip pat teismui naikinant kaip nepagrįstą ginčo patalpų įregistravimą „Slėptuvės“ statusu, tenkino ir kitus du išvestinius ieškovų reikalavimus, konstatuojant, jog atsakovė Kauno miesto savivaldybė be teisinio pagrindo 2018 metais įregistravusi ginčo patalpas nuosavybės teise – Lietuvos Respublika, o turto patikėjimo teise – Kauno miesto savivaldybė, neturėjo teisės šių patalpų perduoti kitam turto patikėtiniui VĮ Turto fondui (CK 1.138 straipsnio 7 punktas), o pastarasis – vykdyti šio turto pardavimo.

III.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-77-435/2020 ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus, matyti, kad ieškovei A. S. nuosavybės teise priklauso 88,11 kv. m bendrojo ploto ginčo butas, adresu (duomenys neskelbtini)-1, Kaune, su rūsiu R2 (1/3 nuo 12,51 kv. m) ir 27/100 dalis ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Šį butą ieškovė privatizavimo būdu įsigijo iš Savivaldybės 1997-11-11 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Byloje yra pateikta aukščiau nurodyto buto patalpų pirkimo - pardavimo sutartis, buto techninės apskaitos byla, kurioje yra patalpų planas, eksplikacija su išvardintomis visomis šiam butui priklausančiomis patalpomis. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ginčo buto privatizavimo metu į jų plotą nebuvo įtrauktas ginčo patalpų plotas, nors remiantis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo Taisyklių 7 punkto 5 papunkčiu į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą buvo įtraukiamos kambarių, virtuvių, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Pagal inventorizacinius duomenis ginčo patalpos nebuvo priskirtos prie ieškovės buto. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo patalpos teisės aktų nustatyta tvarka buvo suteiktos naudotis ieškovei ar, kad ieškovė būtų kreipusis dėl šių ginčo patalpų privatizavimo kartu su ginčo butu;

11.2. Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus taip pat, matyti, kad ieškovui R. B. nuosavybės teise nuo 2005-10-20 priklauso 88,53 kv. m bendrojo ploto butas, adresu (duomenys neskelbtini)-2, Kaune, su rūsiu ir 34/100 dalis ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini)-2, Kaune, ir garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), Kaune. Ginčo butą buvęs šių patalpų nuomininkas L. Č. privatizavimo būdu įsigijo iš Savivaldybės 1997-11-12 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Byloje yra pateikta ginčo buto pirkimo - pardavimo sutartis, buto techninės apskaitos byla, kurioje yra patalpų eksplikacija su išvardintomis visomis šiam ginčo butui priklausančiomis patalpomis. Iš aukščiau nurodytų dokumentų matyti, kad ginčo buto privatizavimo metu į jo plotą nebuvo įtrauktos ginčo patalpos, nors remiantis Taisyklių 7 punkto 5 papunkčiu į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą buvo įtraukiamos kambarių, virtuvių, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Be to, pagal inventorizacinius duomenis ginčo patalpos nebuvo priskirtos prie ginčo buto, taip pat byloje nėra duomenų, kad ginčo buto nuomininkai, kuri vėliau privatizavo ginčo butą, ar vėlesni ginčo buto savininkai, tame tarpe ir ieškovas, būtų kreipęsi dėl jų priskyrimo prie ginčo buto arba jos teisės aktų nustatyta tvarka būtų suteiktos, kuriam nors iš buvusių ar esamų ginčo buto savininkų, naudojimuisi. Kadangi pirminiai ginčo patalpų savininkai jų neįgijo, todėl manome, kad kiti šio buto buvę ar esami savininkai, tokios teisės taip pat neįgijo;

11.3.         Pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus, matyti, kad ieškovei M. V. nuosavybės teise priklauso 60,32 kv. m bendrojo ploto ginčo butas, adresu (duomenys neskelbtini)-3, Kaune, su rūsiu ir 26/100 dalis ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Šį butą ieškovė privatizavimo būdu įsigijo iš Savivaldybės 1997-11-19 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Byloje yra pateikta aukščiau nurodyto buto patalpų pirkimo - pardavimo sutartis, buto techninės apskaitos byla, kurioje yra patalpų planas, eksplikacija su išvardintomis visomis šiam butui priklausančiomis patalpomis. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ginčo buto privatizavimo metu į jų plotą nebuvo įtrauktas ginčo patalpų plotas, nors remiantis Taisyklių 7 punkto 5 papunkčiu į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą buvo įtraukiamos kambarių, virtuvių, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Pagal inventorizacinius duomenis, ginčo patalpos nebuvo priskirtos prie ieškovės buto. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo patalpos teisės aktų nustatyta tvarka buvo suteiktos naudotis ieškovei ar, kad ieškovė būtų kreipusis dėl šių ginčo patalpų privatizavimo kartu su ginčo butu;

11.4.         Iš byloje pateiktų dokumentų akivaizdu, kad ieškovai, privatizuodami butus, neįsigijo ginčo patalpų pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą bei jiems priklausančios nuosavybės teise patalpos nėra tapačios ginčo patalpoms. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ginčo patalpos priklausė ieškovų butams. Taip pat nėra pateikta įrodymų, kad iki butų privatizavimo, ginčo patalpos buvo suteiktos ieškovams - nėra dokumentų, patvirtinančių ginčo patalpų suteikimą ieškovams ar ankstesniems jų savininkams;

11.5. Ginčo patalpoms buvo suteiktas slėptuvės statusas, todėl laikytina, kad nuo jų sukūrimo momento jos yra atskiras, bendra ūkine paskirtimis ir funkciniu ryšiu su ieškovų butais nesusijęs, savarankiškai funkcionuojantis objektas. 1996-11-11 Pastato (arba jo dalies) vertės ir pagerinimo darbų nustatymo akto Nr. 175 7.6 papunktyje nurodoma, kad 1951 metais rekonstravus rūsį įrengta slėptuvė - sustiprintos sienos, grindys ir perdangos konstrukcijos, įvestas vandentiekis, kanalizacija, oro padavimas, įrengtas avarinis išėjimas, patalpos ištinkuotos ir išdažytos, pakeisti langai ir durys. Akte nurodytos aplinkybės nebuvo nuginčytos teisės aktų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nuosavybės teisė į ginčo patalpas yra įregistruota Lietuvos Respublikos vardu nuo 1951-01-09, o teisinė registracija atlikta vadovaujantis DŽDT 1951-01-09 sprendimu Nr. 21. Taigi, akivaizdu, kad slėptuvė buvo įrengta perėmus valstybei namų valdą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir nuo jos įrengimo egzistavo kaip atskiras turtinis vienetas, nesusijęs su gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pagrindu ieškovų įgytais butais. Taigi negali būti pripažintos butų priklausiniais ar bendrojo naudojimo patalpomis;

11.6. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes ginčo name esantys butai buvo privatizuoti 1997 metais, todėl laikytina, kad visi ginčo namo butų savininkai dar tuo metu turėjo suprasti, kad tos patalpos, kurios nėra jų privatizuotos nepriklauso jiems nuosavybės teise, nes jos nebuvo įrašytos į privatizavimo dokumentus, taip pat nėra byloje duomenų, kad ginčo patalpos buvo teisėtai suteiktos ieškovams;

11.7.         Nors byloje bei skundžiamame teismo sprendime ir minimas ginčo patalpų statusą turėjusio pakeisti akto surašymas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nėra pateikta. O susirašinėjimas tarp ieškovų ir institucijų apie susidariusią situaciją negali reikšti, jog ginčo patalpų statusas pasikeitė ir jis neteko slėptuvės statuso. Kadangi byloje nėra pateikti dokumentai, kurių pagrindu ginčo patalpų statusas pakeistas iš slėptuvės į kitos paskirties patalpas, todėl teismas negalėjo panaikinti ginčo patalpų kaip slėptuvės statuso. Be to, pažymėtina, kad net ir pasikeitus ginčo patalpų statusui, valstybė išliktų šių patalpų savininke;

11.8.         Ieškovai neįrodinėja nei vieno teisinio pagrindo, kuriuo ginčijamas turto perdavimo ir priėmimo aktas kaip sandoris galėtų būti laikomas negaliojančiu. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Todėl teismas nepagrįstai panaikino ginčo patalpų perdavimo - priėmimo aktą ir nutraukė aukcioną.

12.       Apeliaciniu skundu atsakovė VĮ Turto bankas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-77-435/2020 ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Taip pat prašo prijungti naujai pateiktus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovams 1997 m. privatizavus butus pagal Butų privatizavimo įstatymą, ginčo patalpos tapo visų butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, nes vykdydama Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 31d. nutarimu Nr. 309 patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, pagal kurių 6 punktą, įkainojant gyvenamuosius butus, buvo taikoma kaina už vieną kvadratinį metrą bendrojo (naudingojo) ploto, o rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą nebuvo įskaičiuojamas. Pirmosios instancijos teismas ginčo patalpas priskirdamas prie bendrojo naudojimo patalpų ir nuspręsdamas, kad šios patalpos yra šio namo priklausinys ir todėl turi būti gražintas, netinkamai taikė 1964 m. CK 153 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimą Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos nagrinėjant ginčus dėl butų privatizavimo;

12.2 Ginčo patalpos nebuvo privatizuotos, o ieškovams nuosavybės teise priklauso visiškai kitos patalpos, taip pat ieškovai nepateikė įrodymų, kad ginčo patalpas (kaip priklausinį ar bendro naudojimo patalpas) įgijo CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju byloje kaip įrodymai pateiktos ieškovų privatizavimo sutartys patvirtina, kad ginčo patalpa jose nenurodyta, todėl nebuvo teisinio pagrindo traktuoti, jog ginčo patalpa privatizuota įstatymo nustatyta tvarka (t. y., kad ginčo patalpa buvo įkainota ir privatizavusio asmens už ją buvo apmokėta teisės aktuose nustatyta kaina) bei, kad ieškovai įgijo nuosavybės teisę į ją;

12.3. Paminėtina ir tai, jog pagal 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 pastraipos nuostatas, privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai - pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai buvo įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis, patikslinus jas pagal 1989 metų kainos pataisos koeficientą (1,21), atskaitant nusidėvėjimą ir indeksuojant šių taisyklių 9 punkte nustatyta tvarka. Šis reglamentavimas reiškia, kad gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai. Byloje esančios privatizavimo sutartys, nepatvirtina, kad ginčo patalpos buvo įkainotos ir už jas butą privatizavęs asmenys sumokėjo;

12.4.         Akcentuotina tai, jog ginčo turto pagrindinė naudojimo paskirtis - specialioji - jo sukūrimo momentu nebuvo funkciškai susijusi su gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Kaune. Jam suteiktas slėptuvės statusas, tai reiškia, kad jis nuo jo sukūrimo yra atskiras, bendra ūkine paskirtimi ir funkciniu ryšiu su ieškovų butais nesusijęs, savarankiškai funkcionuojantis objektas. Pastato (arba jo dalies) vertės ir pagerinimo darbų nustatymo 1996 m. lapkričio 11d. akto Nr. 175, kuriuo teismas nepagrįstai nesivadovavo, 5 punkto 3 dalyje ginčo patalpa yra išskiriama iš viso pastato patalpų. Šio dokumento 6 punkto 3 dalyje nurodoma, kad 1951 m. rekonstravus rūsį, įrengta slėptuvė (sustiprintos sienų, grindų ir perdangos konstrukcijos, įvestas vandentiekis, kanalizacija, oro padavimas, įrengtas avarinis išėjimas, patalpos ištinkuotos ir išdažytos, pakeisti langai ir durys (VĮ Registrų centro rašto, gauto teisme 2020 m. vasario 20 d., 342-345 lapai). Akivaizdu, kad slėptuvė nuo jos įrengimo egzistavo kaip atskiras turtinis vienetas, nesusijęs su gyvenamajame name Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ieškovų įgytais butais. Taigi, nekilnojamasis turtas- slėptuvė (patalpos plotų vidaus eksplikacijoje pažymėtos R-6, R- 7, R-8, R-9, R-10, R-11, R-12, R-14) su dalimi bendro naudojimo patalpos, pažymėtos R-1 (1/2 nuo 6,07 kv. m.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Tai nėra pagalbinė patalpa ir ieškovai įstatymų nustatyta tvarka teisės į ją nėra įgiję;

12.5.         Pažymėtina, kad faktinėmis aplinkybėmis analogiškoje (rado decidendi) byloje, kurioje ginčas taip pat buvo kilęs dėl slėptuvės patalpų teisinio statuso, kasacinis teismas konstatavo, kad daugiabučio namo negyvenamosios patalpos pagal savo paskirtį nėra visų namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys, todėl butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, lieka viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, jos išlieka savarankišku nuosavybės teisių objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2008);

12.6. Pripažinus neteisėtu ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį dėl ginčo patalpų pripažinimo ieškovų nuosavybe, naikintina ir sprendimo dalis dėl VĮ Registrų centre registruoto ginčo patalpos statuso (slėptuvė) panaikinimo;

12.7. Skundžiamame sprendime nenurodoma nei vieno teisinio pagrindo, kuriuo Turto priėmimo-perdavimo aktas kaip sandoris galėtų būti laikomas negaliojančiu;

12.8.         Skundžiamame sprendime (42 punktas) nurodoma, kad pridedami aktai ir fotofiksacija dėl prastos kokybės visiškai neinformatyvūs, tačiau teismas netikslino apelianto įrodinėjimo pareigos (CPK 225 str. 1 d. 1 p.) - nors pateikta fotoksacija yra juodai balta (2019-09-19 DOK-109830), tačiau VĮ Turto bankas neturėjo pagrindo manyti, kad dėl šios priežasties minėti dokumentai teismo bus atmesti kaip įrodymai, taip pat pagrįstai manė, kad tinkamai įgyvendino savo įrodinėjimo pareigą (CPK 178 str.), atsikirto į ieškovo reikalavimus ir ieškinys bus atmestas. Taigi, jei teismas manė, kad reikalingi papildomi įrodymai, jis privalėjo apeliantui išaiškinti ir patikslinti jo įrodinėjimo pareigą (CPK 225 str. 1 d. 1 p.). Dėl šios priežasties susidarė situacija, kad apeliantas apeliacinėje instancijoje teikia 2019 m. vasario 18 d. ir 2019 m. rugsėjo 18 d. aktus su spalvotomis apžiūros metu darytomis fotonuotraukomis bei prašo juos prijungti prie bylos, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo rengiant apeliacinį skundą (CPK 314 str.);

12.9.         Byla inicijuota ne dėl VĮ Turto banko kaltų ar neatsargių veiksmų, t. y. byla buvo inicijuota ne dėl to, kad VĮ Turto bankas kokiu nors būdu pažeidė ieškovų teises, todėl skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš VĮ Turto banko naikintina (CPK 93 str. 4 d.).

13.       Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovai prašo: 1) apeliantų VĮ Turto bankas ir Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti ir Kauno apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą; 2) priteisti iš atsakovų ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos argumentus:

13.1. Pirmosios instancijos teismo išvados yra visiškai pagrįstos ir teisėtos, jas darant buvo tinkamai taikytos ir aiškintos teisės normos, visapusiškai ir pilnai buvo įvertinti visi bylos duomenys ir įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados visiškai pilnai atitinka ir kasacinio teismo suformuotą teisminę praktiką tokių ginčų atvejais (t. y. dėl pripažinimo daiktu pagrindinio daikto priklausiniu);

13.2. Apeliantai nurodo, kad šio ginčo atveju privalomai turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civ. bylos Nr. 3K-3-431/2008 nutartimi, nes sprendimas priimtas „nagrinėtoje analogiškoje (ratio decidendi) byloje“. Šis argumentas yra visiškai nepagrįstas, nes šios bylos pagal ieškovų R. B., M. V. ir A. S. ieškinį ir apeliantų minimos bylos aplinkybės yra ne tik kad nepanašios, bet netgi priešingos. Minėtoje kasacinėje byloje yra nustatyta: „Atsakovai privatizavo butus laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio 18 d. iki 1992 m. rugpjūčio 13 d., t. y. tuo metu, kai ginčo rūsio patalpose buvo slėptuvė ir privatizavimo laikotarpiu buvo išnuomota UAB „Imperlitas“. Atsakovai suprato, jog butus įsigijo be rūsio patalpų, nes, 1994 m. jas užėmę be teisinio pagrindo, siekė įteisinti, kai iš jų išsikėlė UAB „Imperlitas“. Ginčo patalpos, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; 2001 m. patalpų paskirtis iš slėptuvės pakeista į rūsio patalpas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nustatė, kad, atsakovams privatizuojant nuomojamus butus laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio 18 d. iki 1992 m. rugpjūčio 13 d., tuo metu visose 162,20 kv. m rūsio patalpose buvo įrengta civilinės gynybos slėptuvė, kurios patalpos iki 1994 m. spalio 10 d. buvo išnuomotos UAB „Imperlitas“ ir atsakovų nebuvo naudojamos. Šio namo gyventojai naudojosi sandėliukais gyvenamojo namo kieme, o apie 1980 m. juos nugriovus dėl gretimo namo rekonstrukcijos, namo gyventojai neturėjo sandėliukų. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, ištyręs daugiabučio namo negyvenamųjų patalpų funkcinę paskirtį butų privatizavimo momentu, pagal surinktus duomenis tinkamai įvertino, ar šios patalpos buvo visų daugiabučio namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog namo Vilniuje, J. B., gyventojai butų privatizavimo metu įgiję nuosavybės teises į butus, neįgijo nuosavybės teisės į ginčo negyvenamąsias patalpas ir jų neprivatizavo, nes jomis iki butų privatizavimo nesinaudojo. Tai, kad ginčo patalpos buvo savarankiški teisinių santykių objektai, buvo naudojamos individualiai ir turėjo savo apibrėžtą paskirtį įrodo gyvenamojo namo Vilniuje, J. B., inventorizavimo bylos įrašai, jog ginčo patalpos nebuvo atsakovų butų priklausinys. Ginčo patalpos yra aiškiai izoliuotos nuo butų, turi atskirą įėjimą“. Tuo tarpu šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje yra susiklosčiusi priešinga situacija - ginčo patalpos niekada nebuvo savarankiškų teisinių santykių objektas (šia rūsio patalpų dalimi nuo pat jų sukūrimo - namo pastatymo iki pat šio laikotarpio niekada nebuvo disponuojama ar naudojamasi atskirai nuo likusių rūsio patalpų, jos niekada nebuvo nuomojamos tretiesiems asmenis ar naudojamos trečiųjų asmenų). Ginčo patalpomis visą laiką nuo pat šio gyvenamojo namo sukūrimo naudojosi išimtinai tik namo gyventojai ūkinėms/sandėliavimo reikmėms, jų naudojimasis tęsėsi daugybę metų ir niekada nebuvo nutrūkęs. Patalpomis jie naudojasi ir šiuo metu. Pažymime, kad nei vienas iš apeliantų neteigė ir neteigia, kad ginčo patalpomis per daugiau kaip 60 metų laikotarpį butų naudojęsis kas nors kitas, nei namo gyventojai. Pažymėtina ir tai, kad šiomis patalpomis niekas ir niekada nesinaudojo pagal jų kaip slėptuvės paskirtį. Namų valdos (duomenys neskelbtini), Kaune, inventorizavimo/inventorinės bylos įrašai neginčijamai patvirtina, kad daugiau kaip 50 metų ginčo patalpos buvo apskaitomos kaip šio gyvenamojo namo butų pagalbinis plotas rūsiuose. Jos niekada nebuvo naudojamos individualiai ir neturėjo jokios kitos apibrėžtos paskirties apart pagalbinę rūsio patalpų paskirtį. Be to, šios patalpos nėra izoliuotos nuo kitų patalpų, tai įprastinės pagalbinės patalpos, esančios namo rūsyje, į kurias patenkama tik per namo bendro naudojimo laiptinę, o į pastarąją - tik per ieškovams priklausantį žemės sklypą;

13.3. Gretinant kitas apeliaciniuose skunduose paminėtas teisminės praktikos bylas su išnagrinėtąja, yra reikšminga tai, kad teismų nėra ginama butų savininkų teisė į rūsio (pusrūsio) patalpas tuomet, kai butų privatizavimo metu tokios patalpos turėjo atskirą teisinį rėžimą - negyvenamųjų patalpų teisinį statusą ir/ar buvo suformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (Apelianto minima LAT byla Nr. 3K-3-84/2008, Lietuvos Apeliacinio teismo byla Nr. 2A-174/2010 ir kt.). Gi šio ginčo atveju šios patalpos negyvenamosiomis patalpomis imtos apskaityti faktiškai po 10 metų nuo butų privatizavimo, o kaip atskiras nekilnojamasis daiktas buvo suformuotos ir įregistruotos praėjus 20 metų nuo butų privatizavimo. Todėl ginčui spręsti turi būti vadovaujamasi kita teismine praktika (LAT byla Nr. 3K-3-200/2007 (itin artimos šiam ginčui faktinės aplinkybės), 3K-3-421-695/2017, e3K-3-288/403/201, 3K-3-430/403/2018, ir kt.);

13.4.         Visuma šios bylos duomenų neginčijamai ir vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, kad butų privatizavimo metu ginčo patalpos neturėjo jokio savarankiško nekilnojamojo daikto statuso ir/ar požymių, priešingai - namų valdos techninės apskaitos byloje nuosekliai metai po metų pastato patalpas charakterizuojančiuose duomenyse ginčo patalpos buvo apskaitomos kaip gyvenamojo namo butų pagalbinis plotas rūsiuose ir toks jų statusas egzistavo nuo pat 1951 metų iki 2006 metų;

13.5. 1992 metais Kauno miesto Valdybos potvarkiu E. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą gyvenamąjį namą, tame tarpe ir į ginčo (slėptuvės) patalpas, kurios, akivaizdu, pačios Kauno miesto savivaldybės buvo vertinamos kaip namo gyvenamųjų patalpų priklausinys, neturintis jokio atskiro teisinio rėžimo; po atkūrimo buvo atlikta namo teisinė registracija - visas gyvenamasis namas įregistruotas E. P. vardu; Kauno miesto Valdybos vardu šioje namų valdoje buvo registruotas tik vienintelis nekilnojamasis turtas - ūkinis pastatas 211P (1992,1993 šio gyvenamojo namo techninio paso duomenys iš namų valdos inventorinės bylos). To meto teisinės registracijos ir pastato inventoriniuose dokumentuose nėra jokių žymų, kad dalis gyvenamojo namo rūsio patalpų būtų įregistruota ar bent apskaitoma Kauno savivaldybės vardu ar kad dalis rūsio patalpų turėtų negyvenamųjų patalpų rėžimą. Todėl visiškai akivaizdu, kad Kauno miesto Savivaldybė rūsio patalpas (įskaitant ir slėptuvės patalpas) vertino kaip namo butų priklausinį, slėptuvė buvo apskaitoma kaip butų pagalbinis plotas rūsyje. Ginčo patalpos sekė paskui pagrindinį daiktą - joms buvo taikomas tas pats rėžimas, koks buvo taikomas visam gyvenamajam namui (į visą namą buvo atkurtos nuosavybės teisės). Pažymėtina, kad ir šiuo laikotarpiu namas buvo naujai inventorizuotas ir techninės apskaitos duomenyse žymima, kad pastatą sudaro gyvenamųjų butų pagalbinis plotas rūsiuose ir būtent šioje sudėtyje yra pažymėtos slėptuvės patalpos. Tokia nepakitusi situacija buvo iki pat 2006 metų, kuomet gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidaus plotų eksplikacijoje nurodyti duomenys 2006-01-20 buvo pakoreguoti (patalpos, pažymėtos šifrais nuo R-5 iki R-14, buvo perkeltos į negyvenamosios paskirties patalpų grafą), t. y. ir 1997 metais - kai butai šiame name buvo privatizuoti;

13.6. Vienas esmingiausių įrodymų, patvirtinančių, kad nei Kauno miesto savivaldybė, nei VĮ Turto bankas, nei butų privatizavimo metu, nei vėliau nelaikė savęs ginčo turto savininku (bendrasavininku), yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, išsipirkimo aplinkybės 1999 metais. Valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo parduodamas gyvenamojo namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką. Sutinkamai su Nutarimo 2.3. p. (1999 m. redakcija) Lietuvos Respublikos piliečiai pagal šią tvarką gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus prie daugiabučių namų (...). Jeigu ne visi daugiabučio namo butai privatizuoti, prie tokio namo suformuoto žemės sklypo vienas iš bendrasavininkių yra valstybė. Akivaizdu, kad jei žemės privatizavimo metu dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), būtų priklausę Kauno miesto savivaldybei, privalomai būtų taikomos Nutarimo 2.3. p nuostatos, ir vienas iš žemės sklypo bendraturčių turėjo būti valstybė (nes atsakovų teisiškai suformuotoms 2018 metais negyvenamosioms patalpoms eksploatuoti taip pat buvo reikalinga šio žemės sklypo dalis). Tokie žemės sklypo įsigijimo iš valstybės faktai bei valstybės nedalyvavimas žemės sklypo dalies išsipirkime vienareikšmiškai patvirtina faktą, kad 1997-1999 metais pastato bendraturčiai buvo išimtinai tik ieškovai, o visos rūsio patalpos (įskaitant ir slėptuvės patalpas) buvo neatsiejama gyvenamojo namo dalis - butų priklausiniai, neturinčios jokio savarankiško teisinio rėžimo;

13.7. Apeliaciniuose skunduose minimas 1996 11 11 Pastato vertės ir pagerinimo darbų nustatymo aktas nėra tas dokumentas, kuriam galėtų būti suteikiama teisinė reikšmė apibūdinant/suteikiant/nustatant ginčo patalpų statusą ir sprendžiant šį ginčą teisme. Akivaizdu, kad jo pagrindu nebuvo ir negalėjo būti atliekama patalpų ar jų dalies teisinė registracija. Taip pat tai nėra dokumentas, kuris galėtų atitikti statybą ar rekonstrukciją leidžiančio dokumento teisinę galią. Priešingai, šiame akte yra nurodoma, kad pastatas buvo pastatytas 1935 metais ir iki 1996 metų nebuvo nei rekonstruotas, nei remontuotas (ties šiais darbais uždėti brūkšniai). Prie pastato pagerinimo darbų (7 p.) yra išvardinti per visą laikotarpį atlikti pastato remonto darbai: „laiptinės langų keitimas, stogo dangos keitimas, gamtinių dujų, mansardos sutvarkymas ir t. t. Taip pat paminėta, kad 1951 metais rekonstravus rūsį, buvo įrengta slėptuvė, sustiprintos sienos (kaip ir kuo - duomenų nėra), įvestas vandentiekis, avarinis įėjimas (pagal techninės apskaitos duomenis ir natūroje jis neegzistuoja), patalpos ištinkuotos ir išdažytos, pakeisti langai ir durys“. Tačiau svarbiausia yra tai, kad nepaisant šių paminėtų darbų 1996 metų akte, ginčo patalpų statutas techninės apskaitos duomenyse nebuvo pakeistas - šios patalpos dar dešimtį metų nuo šio akto parengimo buvo ir toliau apskaitomos kaip pagalbinis gyvenamojo namo butų plotas, kas reiškia, jog pačiai Kauno miesto savivaldybei minimas aktas nebuvo teisiškai reikšmingas ir nebuvo vertinamas kaip sukeliantis teisines pasekmes;

13.8. Pažymėtina, kad jei Kauno miesto savivaldybė laikė ir vertino rūsio patalpų dalį kaip priklausančią valstybei, ji turėjo neginčijamą pareigą suformuoti ir įregistruoti šias patalpas kaip atskirą nekilnojamąjį daiktą prieš tai, kai į šį turtą buvusiam savininkui buvo atkuriamos nuosavybės teisės ir ypač tai privalėjo atlikti tada, kai buvo rengiamasi šio namo butų privatizacijai. Būtent Kauno miesto savivaldybė tvarkė ir rengė visus butų privatizavimui reikalingus dokumentus, nustatydama privatizuojamo turto apimtį. Jei Kauno miesto savivaldybė laikė, kad ginčo patalpos priklauso jai (valstybei), ji būdama rūpestinga ir sąžininga privatizavimo sandorių šalis (pardavėja), prieš įvykdydama privatizavimo procedūrą, privalėjo išskirti dalį rūsio patalpų į negyvenamųjų patalpų grafą (t. y. atlikti tai, kas buvo padaryta po dešimties metų) ir teisiškai įregistruoti šį turtą valstybės (savivaldybės) vardu (kas buvo padaryta po dvidešimties metų po butų privatizavimo). Tokiu atveju butų privatizavimo metu rūsio patalpų apimtis būtų buvusi teisiškai apibrėžta ir butų savininkai butų įgiję tik tas rūsio patalpas, kurios to metu inventoriniuose dokumentuose būtų buvę apskaitomos kaip rūsio patalpos (t. y. butų pagalbinis plotas rūsiuose). Tačiau tokie veiksmai šio turto tariamo valdytojo/savininko nebuvo atlikti, tuo pačiu ieškovams sukuriant ne tik teisėtus lūkesčius, bet ir teisines prielaidas pretenduoti į visą butų privatizavimo metu apskaitomą rūsio plotą, kuris, kaip jau minėta, visoje apimtyje buvo eksplikuojamas kaip pagalbinis butų plotas ir tuo pačiu buvo nepertraukiamai gyventojų naudojamas;

13.9. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bendrojo naudojimo patalpų, kaip butų priklausinio neidentifikavimas 1997 metų butų privatizavimo sutartyse neturi jokios įtakos priklausinio teisiniam likimui, todėl apeliantės Kauno miesto savivaldybės argumentas, jog ieškovės turėjo suprasti savo teisių pažeidimą jau 1997 metais, yra pagrįstai  atmestas. Ieškovai, tiek iki privatizuojant butus, tiek ir po jų privatizavimo nuolatos nieko netrukdomi naudojosi visomis rūsio patalpomis, kaip pagalbinėmis, visų ieškovų teisės buvo pažeistos tuomet, kai buvusios slėptuvės patalpos buvo išeliminuotos iš bendrų rūsio patalpų ir joms suteiktas negyvenamųjų patalpų statusas 2014 m., todėl 10 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui pripažinti ginčo patalpas butų priklausiniu, nėra praleistas;

13.10. Apeliantė VĮ Turto bankas nepagrįstai nurodo, kad teismas, patenkindamas ieškinį, turėtų panaikinti ir LR Vyriausybės 2015 02 11 nutarimo Nr. 163 dalį, kuria ginčo turtas įtrauktas į aukcione parduodamų daiktų sąrašą, nes įsiteisėjus teismo sprendimui susidarytų kazuistinė situacija. Byloje teismas ginčą išsprendė dėl teisės pripažinimo į atitinkamą ginčo turtą. Byloje nėra ir nebuvo pagrindo spręsti dėl norminio akto vertinimo, atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Nėra ginčo ir dėl to, kad minimas turtas į aukcione parduodamų daiktų sąrašą buvo įtrauktas būtent teisme ginčytų juridinių faktų pagrindu. Todėl, įsiteisėjusiu teismo sprendimu, išsprendus ginčą dėl teisės ir ginčo patalpų statuso, ginčo turtas turėtų būti pašalintas iš aukcione parduodamų turto objektų (t. y. atliekant lygiai tą patį veiksmą, koks buvo atliktas šį turtą į sąrašą įtraukiant), bei pakeičiant (patikslinant) Vyriausybės parduodamų turto objektų sąrašą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Apeliaciniai skundai tenkintini.

15.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo

16.       Apeliantė (VĮ Turto bankas) su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priimti naujus įrodymus (2019 m. vasario 18 d. ir 2019 m. rugsėjo 18 d. aktus su spalvotomis apžiūros metu darytomis fotonuotraukomis), nes pirmosios instancijos teismas jais nesivadovavo dėl blogos jų kokybės (juodai baltos fotonuotraukos), neinformatyvumo.

17.        Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

18.       CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

19.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės pateikti įrodymai yra priimtini į bylą, nes jie leidžia geriau įvertinti apeliantės nurodomas aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas nelaikė nustatytomis dėl fotonuotraukų nekokybiškumo, neinformatyvumo.

       Dėl ginčo esmės

20.       Ginčo esmė, - ar negyvenamoji patalpa (slėptuvė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), susidedanti iš  patalpų R-6 (13,64 kv. m.), R-7 (1,42 kv. m.), R-8 (l,50 kv. m.), R-9 (1,24 kv. m.), R-10 (17,85 kv. m.), R-11 (3,94 kv. m.), R-12 (2,57 kv. m.), R-13 (3,75 kv. m.) su dalimi patalpos R-l (6,07 kv. m.) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ginčo patalpos), pripažintina gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, butų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 priklausiniu (bendrojo naudojimo patalpomis). Pažymėtina, kad kiti ieškovų reikalavimai yra išvestiniai (glaudžiai susiję su minėtu reikalavimu) ir jų pagrįstumas gali būti svarstomas tik patenkinus minėtą reikalavimą.

21.       Ieškovai savo reikalavimą grindžia tuo, kad jie tiek iki butų privatizavimo (1997 m. lapkričio mėnesį), tiek po privatizavimo, nepertraukiamai naudojosi ginčo patalpomis, o 1997 m. lapkričio mėnesį, sudarydami pirkimo-pardavimo sutartis, privatizavo butus su rūsiais, kurie nebuvo identifikuoti, todėl ginčo patalpos turėtų būti pripažintos butų priklausiniais.

22.       Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovų reikalavimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo ir ieškovų argumentais.

23.       Pirmiausia pažymėtina, kad teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų argumentais, jog apeliantų nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis Nr. 3K-3-431/2008 savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija spręsdama ginčą šia nutartimi vadovaujasi.

24.       1964 m. CK 153 straipsnyje buvo nustatyta, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kito, o 2000 m. CK 4.82 straipsnyje yra konkrečiai nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Taigi daugiabučio namo negyvenamosios patalpos pagal savo paskirtį nėra visų namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys, todėl butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, lieka viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje, jos išlieka savarankišku nuosavybės teisių objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2008). Vien tik techninis rūsio ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Priklausiniu gali būti pripažintas tik toks daiktas, kuris skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir kurio funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu yra nuolatinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2008).

25.       Privatizacijos metu pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privatizuojami butai su priklausiniais daugiabučiuose namuose. Jeigu po butų privatizavimo liko neprivatizuotų negyvenamųjų patalpų, kurios buvo suprojektuotos ir pastatytos atskiram individualiam naudojimui, bet ne bendroms daugiabučio namo butų reikmėms, tai nėra pagrindo išvadai, kad jos, kaip namo dalis, tapo bendro naudojimo patalpomis ir tuo pagrindu perėjo butus privačia nuosavybe įsigijusių savininkų nuosavybėn. Neprivatizuotos atskiros patalpos daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose liko neprivatizuota valstybės nuosavybė (gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos), kuria ji galėjo disponuoti – privatizuoti pagal įstatymus, perduoti valdyti patikėjimo teise ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008).

26.       Bendriausia prasme bendro naudojimo patalpos yra tokios, kurios nepriskirtos naudoti individualiai, t. y. neturi savarankiškos paskirties. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir vertinamos kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą. Tokiu atveju jos yra funkcionaliai susietos su gyvenamosiomis patalpomis, todėl yra konkrečios gyvenamosios patalpos priklausinys. Priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos. Pagrindinis bendro naudojimo patalpų ir priklausinio skirtumas yra tai, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai. Ta aplinkybė, kad bendro naudojimo objektas turi tarnavimo kitam daiktui elementų, nesudaro pagrindo vertinti tos patalpos kaip bendro naudojimo. Namo, kaip pastato, pusrūsis yra viso pastato dalis ir ta prasme tarnauja visam pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo vertinti visų pusrūsio patalpų kaip bendro naudojimo. Pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pavyzdžiui, prekybos, amatų, verslo, įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, pagal ankstesnius reikalavimus tiko buto įrengimui, tai jos yra sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal tą paskirtį patalpos, bet ne bendro naudojimo. Vien ta aplinkybė, kad jos nepradedamos naudoti pagal numatytą paskirtį ar faktiškai nustoja būti naudojamos, nesudaro pagrindo jų savaime priskirti prie bendro naudojimo patalpų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas panašias bylas, laikosi nuomonės, kad patalpų priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai – savarankiško nuosavybės teisės objekto – lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008).

27.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui. Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas (pavyzdžiui, rūsio patalpas) jų buto. Dėl to, kaip teisingai nurodė kasatorius, aiškinant privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindus ir turinį, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų nuostatas. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012).

28.       Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisykles kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas, t. y. nagrinėjamu atveju tokia pareiga tenka ieškovams.

29.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad butų privatizavimo metu (1997 m.) ginčo patalpų paskirtis buvo slėptuvė (tą pripažįsta ieškovai). Tą patvirtina šie įrodymai: 1) Pastato (arba jo dalies) vertės ir pagerinimo darbų nustatymo 1996 m. lapkričio 11d. aktas Nr. 175, kuriuo 5 punkto 3 dalyje nurodyta „įrengus slėptuvę sumažėjo dalies rūsio patalpų plotas“, o 7 punkto 6 dalyje nurodyta „1951 m. rekonstravus rūsį, įrengta slėptuvė (sustiprintos sienų, grindų ir perdangos konstrukcijos, įvestas vandentiekis, kanalizacija, oro padavimas, įrengtas avarinis išėjimas, patalpos ištinkuotos ir išdažytos, pakeisti langai ir durys“; 2) 1996 m. lapkričio 11 d. sudarytose pastato vidaus plotų eksplikacijose nurodyta, kad ginčo patalpų paskirtis ir naudojimas – slėptuvė, o patalpa R- 7 naudojama avariniam išėjimui; taip pat jose matyti, kad rūsio patalpos R-1 – R-4 priskirtos prie rūsio patalpų, o ginčo patalpos (R-5 – R-14) nėra priskirtos prie rūsio patalpų; 3) 2002 m. sausio 21 d. sudaryta pastato vidaus plotų eksplikacija, kurioje nurodyta, kad ginčo patalpų paskirtis taip pat slėptuvė, o R-7 patalpa – avarinis išėjimas. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad butų privatizavimo metu ginčo patalpų paskirtis buvo slėptuvės patalpos, t. y. jos buvo pritaikytos (savo techninėmis savybėmis) tam tikslui ir nebuvo funkciniu ryšiu susietos, priskirtos butams. Ginčo patalpos buvo įrengtos kaip savarankišką paskirtį (slėptuvės) turinčios patalpos, jų tikslinė paskirtis buvo kita (specialioji), todėl nėra jokio pagrindo jas laikyti butų priklausiniais, ar namo bendro naudojimo patalpomis. Pažymėtina tai, kad ginčo patalpų neįregistravimas kaip atskiro turtinio vieneto, nekeičia fakto, jog jos nuosavybės teisėmis priklausė (priklauso) valstybei. Taip pat šiuo atveju nėra reikšmingos aplinkybės dėl ginčo patalpų statuso galimo keitimosi po butų privatizavimo (gal būt jų išbraukimo iš slėptuvių sąrašo), juo labiau, jog ginčo patalpų statuso pasikeitimas neįtakoja nuosavybės teisių pasikeitimo.

30.       Ginčo patalpos negali būti laikomos ieškovų butų priklausiniais, nes ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo patalpos buvo skirtos tarnauti butams ir jų funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu buvo nuolatinis. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo patalpos teisėtai buvo suteiktos ieškovų naudojimuisi, ir kad ieškovai naudojosi ginčo patalpomis iki butų privatizavimo. Nors ieškovai teigia, kad jie naudojosi ginčo patalpomis iki butų privatizavimo ir po to, tačiau, apart ieškovų paaiškinimų, įrodytų patvirtinančių šias aplinkybes nėra pateikta. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų galima spręsti, ne tik kad butų privatizavimo metu (sudarant pirkimo-pardavimo sutartis) ieškovams butai buvo parduodami be rūsių, bet, ir kad ginčo patalpomis ieškovai nesinaudojo.  Tą patvirtina: 1) 1992 m. vasario 28 d. ieškovės M. V. užsakymas pateiktas Kauno TTI biuro viršininkui dėl inventorizacijos atlikimo buto išpirkimui, kuriame nurodyta, kad rūsio nėra; 2) 1996 m. gruodžio 23 d. buto Nr. 1 inventorizavimo bylos lape patalpų eksploatacija nebuvo nurodyta, jog yra rūsys (pakeitimas dėl rūsio padarytas 1998 m. gegužės 15 d., įrašant, jog butui priklauso 1/3 dalis rūsio R-2); 1997 m. balandžio 28 d. buto Nr. 2 inventorizavimo bylos lape patalpų eksploatacija nebuvo nurodyta, jog yra rūsys; 1997 m. gegužės 12 d. buto Nr. 3 inventorizavimo bylos lape patalpų eksploatacija nebuvo nurodyta, jog yra rūsys; 3) butų Nr. 1 ir Nr. 3 pirkimo-pardavimo sutartyse žodžiai „su rūsiu“ yra išbraukti (ne pabraukti), o buto Nr. 2 pirkimo-pardavimo sutartyje žodžiai „su rūsiu“ nėra išbraukti, tačiau jokie rūsio identifikuojantys duomenys nenurodyti; 4) butų Nr. 1 ir Nr. 3 Statinių, valdomų nuosavybės teise, teisinio registravimo išvadose Nr. 2224 ir Nr. 2765 nurodyta, kad registruojami nuosavybės teise butai be rūsių; o buto Nr. 2 Statinių, valdomų nuosavybės teise, teisinio registravimo išvadoje nurodyta, kad registruojamas nuosavybės teise butas su rūsiu, nenurodant jokių identifikavimo duomenų; 5) 1998 m. gegužės 12 d. išduotame pažymėjime (išduotas pristatyti Ž ir kito NTKR VĮ Kauno filialui) nurodyta, kad A. S. (butas Nr. 1) naudojasi 1/3 rūsio patalpa R-2/12.51 kv. m., L. Č. (butas Nr. 2) naudojasi 1/3 rūsio patalpa R-2/12.51 kv. m., M. V. (butas Nr. 3) naudojasi 1/3 rūsio patalpa R-2/12.51 kv. m.; 6) ieškovai butų privatizavimo metu kaip sandėliu naudojosi šalia gyvenamojo namo esančiu ūkiniu pastatu 2I1p, kurį dalimis kartu su butais ir privatizavo.

31.       Aplinkybės, kad ieškovai galimai po butų privatizavimo savavališkai užėmė ir naudojosi ginčo patalpomis, kad ginčo patalpos nebuvo naudojamos pagal paskirtį (pažymėtina, kad paskirtis speciali - slėptuvė, todėl nenaudojamos nesant būtinybės) ir kitos ieškovų nurodomos aplinkybės, šiuo atveju nėra reikšmingos, galinčios įtakoti nuosavybės teisių pasikeitimą į ginčo patalpas.

32.       Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas patenkindamas ieškinį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai aiškino ir taikė aptartą kasacinio teismo praktiką, t. y. nepakankamai atsižvelgė į kriterijų, pagal kuriuos negyvenamąsias patalpas galima pripažinti buto priklausiniu, turinį bei nesant pakankamų duomenų sprendė dėl ieškovų nuosavybės teisės į ginčo patalpas ir tuo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose.

33.       Nustačius, kad ginčo patalpos, negali būti pripažintos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, butų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 priklausiniu (bendrojo naudojimo patalpomis), kiti ieškovų reikalavimai, kaip išvestiniai, negali būti tenkinami.

34.       Kadangi ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas, nenustačius ieškovų teisių pažeidimo, teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškinio senaties termino taikymo, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti.

35.       Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio1 dalies 2 punktas).

       Dėl bylinėjimosi išlaidų

36.       Atsižvelgiant į tai, kad valstybei priteistina išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma yra mažesnė už valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).

       Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

       Kauno apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

       Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas Burzdikas

                                                                                                                                  Diana Labokaitė

                                                                                                                                  Lina Žemaitienė