Administracinė byla Nr. eA-296-556/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04812-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 4.5
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugpjūčio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. teisių perėmėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. B. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorės 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. A33(1)-7144-(2531) ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorę per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio plotas yra 3,000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), paskirtį į kitą, numatant, kad žemės sklypo naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos.
Pareiškėja paaiškino, kad minėtas žemės sklypas jai priklauso nuosavybės teise, jo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį į kitą, numatant, kad žemės sklypo naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorė skundžiamu sprendimu atsisakė pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, kadangi dalis sklypo patenka į krašto kelio apsaugos zoną, be to, vadovaujantis 1987 m. Pagirių seniūnijos Pagirių kaimo generalinio plano sprendiniais, naujų daugiabučių gyvenamųjų namų statyba šioje vietovėje neplanuojama. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 24 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad žemės sklypams nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, keičiami pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, jie keičiami Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo“ 10 punkte nurodyta, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtino Vilniaus rajono bendrąjį planą. Šiame plane numatyta, kad žemės sklypas patenka į teritoriją, kurios paskirtis yra kita, o naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos. Pagirių vietovės bendrasis planas nėra parengtas. Kadangi Vilniaus rajono bendrajame plane yra aiškiai nurodyta, kad žemės sklypo paskirtis yra ne žemės ūkio, o kita, atsakovas privalėjo pakeisti paskirtį, vadovaudamasis Vilniaus rajono bendrojo plano sprendiniais. Pareiškėjos prašymas pakeisti žemės sklypo tikslinę paskirtį nėra susijęs su apsaugos juostomis. Be to, esant 2009 m. patvirtintam bendrajam planui, kuriame aiškiai nurodytos teritorijos ir jų paskirtys, atsakovas nepagrįstai vadovavosi 1987 m. patvirtinto generalinio plėtros plano sprendiniais.
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovo nuomone, pareiškėja iš esmės ginčą kelia dėl daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos žemės sklype, tačiau kelių apsaugos zonose draudžiama statyti gyvenamuosius namus ir visuomeninius pastatus, kurie nesusiję su transporto ir keleivių aptarnavimu. Vilniaus rajono bendrasis planas ir kiti teritorijos planavimo dokumentai nenumato ginčo žemės sklype daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos. Atsakovas nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalis taikoma tik esant 20 straipsnio 1 dalyje nustatytam atvejui – statyba turi atitikti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius. Šiuo atveju žemės sklypo paskirties pakeitimas į kitos paskirties žemę – gyvenamosios teritorijos – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos, prieštarauja galiojantiems savivaldybės lygmens bendrajam planui ir Pagirių gyvenvietės detaliajam (generaliniam) planui. Pagal Pagirių k. gyvenvietės detalųjį (generalinį) planą, žemės sklypas yra zonoje, kurioje numatyti individualūs gyvenamieji namai, skirti vienai arba dviem šeimoms gyventi, o ne daugiabučiai namai. Nors šioje teritorijoje numatoma galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, tačiau bendrame plane numatytas pakeitimas ne į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos, o į kitos paskirties – gyvenamoji teritorija, skirta vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems pastatams statyti. 1987 m. gruodžio 24 d. Vilniaus rajono vykdomasis komitetas patvirtino Pagirių k. teritorijos generalinį planą, kuris galioja iki šiol kaip teritorijos detalusis planas. Ginčo žemės sklype namų statyba nenumatyta. 2009 m. rugsėjo 30 d. patvirtintame Vilniaus rajono bendrajame plane nėra teritorijų, kuriose būtų grafiškai nurodyti kitos paskirties žemių plotai ir nurodyti skirtingi tų teritorijų būdai bei pobūdžiai, juo nebuvo siekiama nustatyti sklypų pagrindines tikslines žemės naudojimo paskirtis ir suplanuoti gyvenvietes.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą (Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas). Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikio nulemta pagrindinio žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos. Žemės įstatymo 2 straipsnio 16 dalis numato, kad žemės sklypo naudojimo būdas – teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nurodyta veikla, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemėje. Iš šių nuostatų darytina išvada, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas turi būti numatyti teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose. Pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondas skirstomas į žemės ūkio, miškų ūkio, vandens ūkio, konservacinės paskirties ir kitos paskirties žemę (Žemės įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Žemės ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus priskiriami žemės plotai, naudojami arba tinkami naudoti žemės ūkio produktų gamybai (Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). Kitos paskirties žemei priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą žemės naudojimo būdą skirstomi į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas; daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas; visuomeninės paskirties teritorijas; pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijas ir kitas (Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus (Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis). Remiantis Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) gali būti keičiami žemės savininkų <..> prašymu dvejopa tvarka: 1) pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus; 2) urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, - pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Pirmuoju atveju sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą priima atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą tvirtinanti institucija, o antruoju atveju – savivaldybės administracijos direktorius (Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalis). Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, arba žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, gali būti vykdoma statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju: 1) savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, atsižvelgdamas į aplinkinių teritorijų užstatymo tipą, statinių parametrus ir statytojo pateiktus projektinius pasiūlymus, specialiuosiuose architektūros reikalavimuose statiniui projektuoti nustato statybai numatyto žemės sklypo teritorijos naudojimo reglamento parametrus pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas. Apie numatomą statinių projektavimą ir visuomenės dalyvavimą svarstant statinių projektinius pasiūlymus informuojama Statybos įstatymo nustatyta tvarka; 2) kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, jie keičiami Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas. Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktas numato, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) naudojimo būdas (būdai) keičiami žemės savininkų prašymu Nacionalinės žemės tarnybos ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo, savivaldybės tarybos, savivaldybės administracijos direktoriaus arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančios institucijos sprendimu pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priimamas kartu su sprendimu patvirtinti teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą. Aprašo 10 punktas numato, kad Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte <...> nustatytais atvejais pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas keičiami žemės savininkų <...> prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas. Remiantis Aprašo 11 punktu, tokiu atveju žemės sklypo savininkas prašymą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą ir reikiamus dokumentus pateikia savivaldybės administracijos direktoriui. Pagal Aprašo 12 punktą, Aprašo 10 punkte nurodytu atveju savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą priimamas per 10 darbo dienų nuo dokumentų pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo matyti, kad pagal bendrą tvarką, žemės sklypo naudojimo paskirtis ir (ar) būdas keičiami rengiant detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus šiuos dokumentus tvirtinančių institucijų sprendimu. Tačiau tuo atveju, jeigu urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai, asmuo siekia vykdyti statybą, kuri atitinka savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, tokiu atveju detalieji planai, specialiojo teritorijų planavimo dokumentai ar žemės valdos projektai gali būti nerengiami, o žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas keičiami savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas. Taigi tam, kad būtų supaprastinta tvarka pakeista žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas, būtinos sąlygos: 1) žemės sklypas turi būti urbanizuotoje ar urbanizuojamoje teritorijoje; 2) šioje teritorijoje nėra galiojančio detaliojo plano; 3) statyba bei žemės naudojimo paskirtis ir (ar) naudojimo būdas turi būti numatyta savivaldybės lygmens bendrojo plano ir vietovės lygmens bendrojo plano (jei parengtas) sprendiniuose. Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinės naudojimo paskirties ir naudojimo būdo pakeitimo Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Aprašo 10 punkte nustatyta supaprastinta tvarka, t. y. nerengiant detaliojo plano, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projekto. Iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano ištraukos „Žemės naudojimas ir apsaugos reglamentai“ (el. b. l. 15, 35) ir šio brėžinio sutartinių žymėjimų (el. b. l. 47–48) matyti, kad ginčo žemės sklypas patenka į „U“ zoną, reiškiančią šioje zonoje vyraujančias kitos paskirties žemes, kurioms padaryta įtaka Vilniaus miesto aglomeracinio proceso. Tai reiškia, kad ginčo žemės sklypas atitinka pirmąją sąlygą supaprastintam žemės sklypo žemės naudojimo paskirties ir būdo keitimui – yra urbanizuojamoje teritorijoje. Be to, nenustatyta, kad ginčo teritorijoje būtų patvirtintas galiojantis detalusis planas, todėl galima konstatuoti ir antrosios sąlygos buvimą. Byloje esminis ginčas kyla dėl trečiosios sąlygos buvimo – ar statyba bei žemės naudojimo paskirtis ir (ar) naudojimo būdas numatyta savivaldybės lygmens bendrojo plano ir vietovės lygmens bendrojo plano (jei parengtas) sprendiniuose. Pareiškėja siekia pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų, o tai reiškia, kad siekia, jog jame galima būtų statyti trijų ir daugiau butų (daugiabučius) gyvenamosios paskirties pastatus ir įvairių socialinių grupių (bendrabučius, vaikų namus, prieglaudas, globos namus, šeimos namus, vienuolynus) gyvenamuosius pastatus su pagalbinio ūkio paskirties pastatais (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtintas Žemės naudojimo būdų turinio aprašas). Pareiškėja teigia, kad Vilniaus rajono bendrajame plane ginčo žemės sklypas patenka į kitos paskirties, kurios naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių – teritoriją. Teisėjų kolegija, įvertinusi Vilniaus bendrojo plano sprendinius, konstatavo, kad minėtas pareiškėjos teiginys neatitinka tikrovės. Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano ištrauka „Žemės naudojimas ir apsaugos reglamentai“ patvirtina, kad ginčo žemės sklypas patenka į „U“ zoną, reiškiančią vyraujančias kitos paskirties žemes, kurioms padaryta įtaka Vilniaus miesto aglomeracinio proceso. Tačiau į bylą pateiktose ištraukose iš Vilniaus rajono teritorijos bendrojo plano nėra detalizuoti ir grafiškai nurodyti konkretūs kitos paskirties žemių plotai ir skirtingi tų teritorijų naudojimo būdai ir pobūdžiai. Iš Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinių matyti, kad savivaldybės bendrojo plano uždavinys nebuvo nustatyti atskirų savininkų sklypų pagrindines tikslines žemės naudojimo paskirtis ir suplanuoti gyvenvietes. Tai turėtų būti atliekama kitais teritorijų planavimo dokumentais – specialiaisiais planais, vietovės lygmens bendraisiais planais, detaliaisiais planais, kurie detalizuotų bendrojo plano sprendinius. Iš atsakovo į bylą pateiktos ištraukos iš Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo plano projekto (el. b. l. 36) matyti, kad šiuo metu rengiamas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas. Be to, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T3-239 nuspręsta rengti Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos dalies („U“ žemės naudojimo funkcinės zonos Avižienių, Juodšilių, Nemėžio, Pagirių, Riešės, Rudaminos ir Zujūnų seniūnijose) bendrąjį planą. Būtent šiuose teritorijų planavimo dokumentuose turėtų būti nustatytas, įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjai Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. liepos 4 d. sprendimu buvo atkurta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą, konkretus ginčo teritorijos naudojimo būdas, taigi ir tai, ar ginčo žemės sklypas galėtų būti naudojamas pareiškėjos pageidaujamu būdu (Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tol, kol pareiškėjos pageidaujamas žemės sklypo naudojimo būdas nėra numatytas savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens bendrojo plano sprendiniuose, tol pakeisti žemės sklypo naudojimo būdo supaprastinta tvarka, nerengiant detaliojo ar specialiojo plano, negalima, nes tai pažeistų Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalį. Žemės sklypo naudojimo paskirties ir būdo pakeitimas pareiškėjos pageidaujamu būdu, kai toks žemės naudojimo būdas dar nėra išnagrinėtas viešame teritorijų planavimo procese, galėtų pažeisti darnios teritorijų plėtros ir racionalios urbanizacijos interesus (Teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnis) ir tuo pačiu visuomenės (viešuosius) interesus planuojant teritoriją (Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, teismas priėjo prie išvados, kad nėra trečiosios sąlygos, leidžiančios pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį ir būdą, buvimo – statyba bei žemės naudojimo paskirtis ir (ar) naudojimo būdas nenumatyta savivaldybės lygmens bendrojo plano ir vietovės lygmens bendrojo plano (jei parengtas) sprendiniuose. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad skundžiamas atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta pakeisti žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį ir būdą, yra iš esmės teisėtas, todėl pagrindo jo panaikinti ir įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį ir būdą nėra. Ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtis ir būdas galėtų būti pakeisti bendra tvarka rengiant detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektą arba supaprastinta tvarka nerengiant detaliojo plano, jei vietovės lygmens bendrajame plane arba specialiajame plane būtų įtvirtinti sprendiniai, numatantys tokią žemės naudojimo paskirtį ir būdą. Kartu teisėjų kolegija pabrėžė, kad nors skundžiamas atsakovo sprendimas yra iš esmės teisėtas, tačiau jis remiasi netinkamais motyvais. Atsakovas skundžiamame sprendime remiasi Vilniaus rajono savivaldybės Pagirių sen. Pagirių k. generalinio plano sprendiniais, parengtais 1987 m., patvirtintais 1987 m. gruodžio 24 d. Vilniaus rajono vykdomojo komiteto. Tačiau atsakovas į bylą nepateikė 1987 m. gruodžio 24 d. Vilniaus rajono vykdomojo komiteto sprendimo, kuriuo galbūt patvirtintas generalinis planas. Iš Vilniaus apskrities archyvo 2015 m. sausio 15 d. rašto matyti, kad toks sprendimas nebuvo rastas Vilniaus rajono vykdomojo komiteto 1987 m. dokumentuose (el. b. l. 59). Be to, teismui pateikta tik šio plano grafinė dalis, kurioje ginčo žemės sklypo užimama teritorija pažymėta žalia spalva (el. b. l. 34), tačiau teismui tekstinės dalies ir sutartinių žymėjimų nepateikta, todėl nėra galimybės nustatyti, kokie šiuo planu nustatyti teritorijos planavimo sprendiniai. Esant tokioms aplinkybėms, negali būti laikomi pagrįstais atsakovo argumentai, kad Pagirių k. generalinio plano sprendiniai numato, jog ginčo teritorija yra priskiriama zonai, kurioje numatyti individualūs gyvenamieji namai, skirti vienai arba dviem šeimoms gyventi, o ne daugiabučiai namai. Be to, teismas pažymėjo, kad esant patvirtintam ir galiojančiam Vilniaus rajono bendrajam planui, ginčo teritorijos naudojimo būdas turi būti numatytas bendrąjį planą detalizuojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose, o ne 1987 m. galbūt patvirtintame generaliniame plane. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo atsakovo sprendimo argumentai, kad ginčo žemės sklypo dalis patenka į kelio apsaugos zoną, todėl planuoti gyvenamąsias teritorijas daugiabučių gyvenamųjų namų statybai netikslinga, nėra pagrįsti. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad kelių apsaugos zonose draudžiama statyti gyvenamuosius namus, visuomeninius ir kitus pastatus, kurie nesusiję su transporto priemonių ir keleivių aptarnavimu. Tačiau pastebėtina, kad tik dalis ginčo žemės sklypo patenka į kelio apsaugos zoną, todėl remiantis Kelių įstatymu drausti pakeisti viso žemės sklypo naudojimo būdą yra nepagrįsta. Kelių įstatyme numatytas draudimas gali būti įgyvendintas statybos proceso metu, sprendžiant dėl konkrečios gyvenamųjų namų ir kitų pastatų statybos vietos. Vis dėlto, nežiūrint į tai, kad skundžiamas sprendimas remiasi netinkamais motyvais, sprendžiamas klausimas yra išspręstas iš esmės teisingai, todėl pagrindų skundžiamo sprendimo panaikinimui, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje, nėra. Todėl pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjos V. S. teisių perėmėjas M. B. apeliaciniu skundu prašo V. S. pakeisti jos teisių perėmėju M. B.; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinamas pirminis pareiškėjos skundas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. V. S. 2015 m. vasario 26 d. savo nuosavybės teises į žemės sklypą (pridedama žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis), dėl kurio paskirties keitimo kyla ginčas šioje byloje, perleido M. B. Todėl šiuo atveju V. S. iš bylos pasitraukia, o M. B., vadovaudamasis ABTĮ 55 straipsnio 1 dalimi, perima jos procesines teises. Šiuo metu M. B. nuosavybės teisės dar nėra įregistruotos Nekilnojamojo kadastro registre, tačiau tai bus padaryta artimiausiu metu ir M. B. įsipareigoja iš karto apie savo įregistruotas nuosavybes teises pranešti teismui ir pateikti tai įrodančius dokumentus.
2. Teismas pripažino, kad apeliantui priklausantis žemės sklypas patenka į „U“ zoną. Akivaizdu, kad „U“ zonoje yra numatyta, jog bus užstatoma teritorija. Be to, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos bendrojo plano dokumente „Sprendinių konkretizavimas“ 2.4.1 punkte yra nurodytos žemės naudojimo vystymo kryptys ir vyraujančios žemės naudojimo paskirtys. Minėto punkto aiškinamojoje lentelėje yra nurodyta ir detalizuota, ką reiškia būtent aglomeruotas ir intensyvus dispersinis užstatymas bei kokios yra „U“ zonoje esančių žemės sklypų paskirtys bei naudojimo būdai. Šioje teritorijoje prioritetas suteikiamas aglomeruotos su miestu plėtros suvaldymui. Numatoma žymi kitos paskirties žemės plėtra, konvertuojant žemės ūkio paskirties žemę į kitą paskirtį. Galimi visi kitos paskirties žemės naudojimo būdai. Akivaizdu, kad Vilniaus rajono savivaldybė, rengdama bendrąjį planą, numatė, kad urbanizuojamose teritorijose žemės paskirtis bus pakeista iš žemės ūkio paskirties žemės į kitos paskirties žemę. Faktą, kad aplinkui dominuoja daugiabučiai pastatai, patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai ir atsakovo atstovas.
3. Teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono savivaldybė rengdama bendrąjį planą neturėjo tikslo nustatyti žemės naudojimo paskirties. Toks konstatavimas neatitinka tikrovės ir faktinių duomenų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad brėžiniai, pagal kuriuos teismas padarė išvadą, jog žemės sklypas yra priskirtinas urbanizuojamai teritorijai ir kurie patiekti į bylą, vadinami - „2E3S-1. Žemės naudojimas ir apsaugos reglamentai“. Jau vien iš pavadinimo matyti, kad Vilniaus rajono savivaldybė, rengdama bendrąjį planą siekė numatyti žemės naudojimą ir kaip bus suskirstytas žemės naudojimas Vilniaus rajone, todėl tokia teismo išvada laikytina nepagrįsta. Be to, kaip ir minėta prieš tai, bendrajame plane yra aiškiai numatyta, kad urbanizuojamoje zonoje žemės paskirtis yra keičiama į kitą paskirtį. Taip pat pastebėtina, kad Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo plano dokumente „Sprendinių konkretizavimas“ 2.1.1 punkte nurodyta, jog pagrindinis savivaldybės teritorijos bendrojo plano teritorijos žemės naudojimo zonavimo tikslas yra žemės naudojimo darnaus (tvaraus) vystymosi kelio užtikrinimas. Kaip matyti iš išdėstytų faktų, Vilniaus rajono savivaldybės administracija turėjo tikslą numatyti, kaip bus naudojama žemė Vilniaus rajone ir kokios bus jos paskirtys.
4. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad žemės sklypo paskirtis yra priskirtina prie kitos paskirties sklypų, tačiau nesutiko dėl naudojimo būdo bei nurodė, jog naudojimo būdas turėtų būti – vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji namai. Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo plano dalies „Sprendinių konkretizavimas“ dokumente yra nurodoma, kad urbanizuojamose teritorijose vyrauja kitos paskirties žemės sklypai (punktai 2.3.2; 2.3.4. U zona įvardijama kaip kitos paskirties žemė; 2.3.13 p.).
5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad bendrajame plane nėra nurodyta, jog žemės sklypas yra priskirtinas kitos paskirties žemės sklypams, neatitinka Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinių. Dėl šios priežasties pripažintina, kad yra visos reikalingos sąlygos žemės sklypo paskirties keitimui pagal Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, Teritorijų planavimo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 10 punktą. Teismas nurodė, kad skundžiamas Vilniaus rajono savivaldybės sprendimas remiasi netinkamais motyvais, tačiau pastarosios institucijos sprendimo nepanaikino. Nepanaikinus šio sprendimo, pastarajai institucijai atsiranda galimybė ir toliau reikalauti neteisėtų sprendimų ateityje, t. y. padalinti žemės sklypą taip, kad kelio apsaugos zona būtų atskirame sklype. Taip pat toks teismo sprendimas neužkerta galimybių Vilniaus rajono savivaldybei vadovautis 1987 metų Pagirių gyvenvietės generaliniu planu.
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ginčas šioje byloje vyksta ne dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo, kaip tai mėgina įteigti pareiškėjas, bet dėl daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos žemės sklype. Ginčo žemės sklypas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis su įvairiais žemės sklypo žemės naudojimo apribojimais (iš viso 7 punktai). Pažymi, kad Bendrasis planas, kiti teritorijos planavimo dokumentai nenumato ginčo žemės sklype daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos. Žemės sklypo paskirties pakeitimas į kitos paskirties žemę – gyvenamosios teritorijos – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos, prieštarauja galiojantiems savivaldybės lygmens bendrajam planui ir Pagirių gyvenvietės detaliajam (generaliniam) planui. 1987 m. gruodžio 24 d. Vilniaus rajono vykdomasis komitetas patvirtino Pagirių k. teritorijos generalinį planą. Teismas suklydo sprendime nurodydamas, kad šis planas netinkamas motyvas. Šis generalinis planas iki šiol nepakeistas ir nepanaikintas, todėl galioja kaip teritorijos detalusis planas. Jis galios tol, kol bus patvirtintas naujas Pagirių k. detalusis planas. 2009 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-323 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas yra paskelbtas Vilniaus rajono savivaldybės svetainėje www.vrsa.lt. T. y. bendrasis planas buvo priimtas žymiai anksčiau, negu buvo suformuotas ginčo žemės sklypas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje bei Savivaldybės bendrojo plano rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263, 62 punkte nurodoma, kad bendrojo plano priežiūrą ir kontrolę vykdo savivaldybės administracijos direktorius. Iš Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinių matyti, kad savivaldybės bendrojo plano uždavinys nebuvo nustatyti atskirų savininkų sklypų pagrindines tikslines žemės naudojimo paskirtis ir suplanuoti gyvenvietes. Tai turėtų būti atliekama kitais teritorijų planavimo dokumentais – specialiaisiais planais, vietovės lygmens bendraisiais planais, detaliaisiais planais, kurie detalizuotų bendrojo plano sprendinius. Šiuo metu rengiamas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas. Be to, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T3-239 nuspręsta rengti Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos dalies („U“ žemės naudojimo funkcinės zonos Avižienių, Juodšilių, Nemėžio, Pagirių, Riešės, Rudaminos ir Zujūnų seniūnijose) bendrąjį planą. Būtent šiuose teritorijų planavimo dokumentuose turėtų būti nustatytas, įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjai 2014 m. liepos 4 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu buvo atkurta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą, konkretus ginčo teritorijos naudojimo būdas, taigi ir tai, ar ginčo žemės sklypas galėtų būti naudojamas pareiškėjos pageidaujamu būdu. Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas iki šiol dar nėra patvirtintas savivaldybės tarybos. Todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus darbuotojai, kuriems buvo pavesta išnagrinėti pareiškėjos prašymą, siūlė atlikti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Šio projekto rengimo metu, o ne namų statybos metu, būtina nustatyti, ar pareiškėjos prašymas pagrįstas. Skundžiamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktų reikalavimais, jame yra nurodyta apskundimo tvarka, jis yra pasirašytas kompetentingo asmens, todėl atitinka visus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Atsakovo manymu, žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartis tai netinkamas pagrindas pripažinti M. B. pareiškėjos teisių perėmėju šioje administracinėje byloje. Galima teigti, kad pareiškėja sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nėra pagrindo tvirtinti, kad M. B. teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pareiškėjo reikalavimo patenkinimas nesukels tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjai, t. y. realiai teismas neapgins teisių ar teisėtų interesų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Teisminės gynybos besikreipęs asmuo nesutiko su Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorės 2014 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. A33(1)-7144-(2531), kuriuo atsisakyta tenkinti V. S. 2014 m. rugsėjo 24 d. prašymą pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį į kitą, numatant, kad žemės sklypo naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos.
Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašymą paneigė dviem šioje nutartyje minėtais pagrindais.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išsprendęs ginčą, nurodė, jog administravimo subjekto priimtas sprendimas anksčiau aptartais pagrindais yra nepagrįstas (juos atmetė), tačiau paliko skundžiamą sprendimą galioti dėl to, kad žemės sklypo naudojimo paskirties keitimas pagal V. S. pasirinktą teisinį kelią buvo negalimas nesant vienos iš teisės aktuose numatytų privalomų sąlygų, leidžiančios pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį ir būdą, buvimo – statyba bei žemės naudojimo paskirtis ir (ar) naudojimo būdas nenumatyta savivaldybės lygmens bendrojo plano ir vietovės lygmens bendrojo plano (jei parengtas) sprendiniuose.
Taigi, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, t. y. vis dėlto siekiant žemės sklypo naudojimo paskirties pakeitimo supaprastintu būdu, apeliaciniame skunde turėjo būti nurodyti argumentai bei įvardyti konkretūs administracinėje byloje esantys įrodymai, suponuojantys kitokią išvadą nei padaryta Vilniaus apygardos administracinio teismo, bet tai nepadaryta.
Vyriausiasis administracinis teismas ginčui spręsti taikytą teisę ir jos aiškinimą pripažįsta tinkamu – savivaldybės administracijos direktorius iš tikro turi įgalinimus pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį esant privalomų aplinkybių visumai, kurių tarpe ir sąlyga dėl parengto savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano žemės sklypo naudojimo paskirties keitimo metu. Apie tokių dokumentų (plano (ų) egzistavimą šiuo konkrečiu atveju administracinėje byloje duomenų nėra, o tai reiškia, jog ir pagrindo kitokiai pozicijai nei užėmė pirmosios instancijos teismas nėra.
Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad nepanaikinus 2014 m. spalio 6 d. sprendimo, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai atsiranda galimybė ir toliau reikalauti neteisėtų sprendimų ateityje, t. y. padalinti žemės sklypą taip, kad kelio apsaugos zona būtų atskirame sklype. Taip pat dėstoma, jog toks teismo sprendimas neužkerta galimybių Vilniaus rajono savivaldybei vadovautis 1987 metų Pagirių gyvenvietės generaliniu planu.
Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento dar kartą pažymi, kad 2014 m. spalio 6 d. sprendimas paliktas galioti kitu pagrindu nei nurodyta 2014 m. spalio 6 d. sprendime-atsakyme V. S., todėl apeliacija šiuo aspektu pripažintina visiškai nepagrįsta ir yra atmestina.
Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o M. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė