Administracinė byla Nr. eA-971-438/2019

  Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02906-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. T. ir V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. T. ir V. T. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

        

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       1.        Pareiškėja I. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. S-168(7-121/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-180.

2.       Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti MGK 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. S-169(7-122/2017) (kartu toliau su MGK 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. S-168(7-121/2017) – ir MGK sprendimai) ir VMI 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-179 (toliau kartu su VMI 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5) FR0682-180 – ir VMI sprendimai). Teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi pareiškėjų skundai sujungti į vieną bylą.

3.       Pareiškėjai nurodė, kad jiems nebuvo ir negalėjo būti žinoma, jog tikrinamas ir 2011 metų laikotarpis, nes apie tai jie nebuvo tinkamai informuoti. Pranešimuose apie mokestinį patikrinimą ir patikrinimo aktuose nurodyti skirtingi tikrinimo laikotarpiai. Pagal pranešime nurodytą tikrinamą laikotarpį 2012 metus pareiškėjai teikė paaiškinimus. Patikrinimo aktuose nurodžius, kad VMI atliko 2011–2012 metų mokestinio laikotarpio patikrinimą, pareiškėjai turėjo būti papildomai informuoti apie išplėstą patikrinimo dalyką papildomu pranešimu. Pareiškėjai nesutinka su MGK sprendimuose nurodytu motyvu, kad pranešimuose apie mokestinį patikrinimą nenurodytas laikotarpis jokių teisinių pasekmių mokesčių administratoriui nesukelia, ir kad mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokesčius už pranešimuose apie mokestinį patikrinimą nenurodytą laikotarpį.

4.       Pareiškėja I. T. nesutiko su VMI išvada, kad ji 2010 m. sausio 1 d. neturėjo piniginių lėšų likučio ne banke, nes mokesčių administratorius nebuvo pareikalavęs pateikti informacijos apie jos turėtus grynuosius pinigus. Pastabas dėl turėtų grynųjų pinigų pareiškėja pateikė gavusi patikrinimo aktą, tačiau šios pastabos buvo atmestos abstrakčiais argumentais ir faktiškai netirtos. Anksčiau mokesčių administratorius tokios informacijos nereikalavo. Pareiškėjai teigė, kad pats mokesčių administratorius daug kartų keitė jų turėtų išlaidų paskaičiavimus ir prašė pateikti vis naujus paaiškinimus. Todėl jie nesutiko su tuo, kad pareiškėjas keitė paaiškinimus dėl 2010 m. sausio 1 d. turėto pinigų kiekio. Jokie teisės aktai neįpareigoja pareiškėjų tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, todėl pareiškėjai negali būti kaltinami pažeidę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytas mokesčių mokėtojų pareigas.

5.       Pareiškėjai nesutinka su MGK ir VMI išvada, kad pareiškėjos motina L. L. savo vienintelei dukrai, t. y. pareiškėjai, nepaskolino 100 000 Lt. Pareiškėjos mama gaudavo pakankamai didelį darbo užmokestį, o nuo 1995 m. gaudavo pinigų perlaidas iš JAV gyvenančio brolio. Patikrinimo akte nėra nurodyta, ar buvo surinkti ir įvertinti duomenys iš L. L. paaiškinimuose nurodytų kredito įstaigų. Operatyvaus patikrinimo duomenys dėl minėtų lėšų skolinimo nebuvo pateikti pareiškėjams. L. L. suteikta paskola nėra pripažįstama ir dėl formos PRC907 nepateikimo, tačiau MAĮ nuostatos, kurios įpareigojo gyventojus pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sudarytus sandorius, įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl negalėjo būti taikomos iki tol sudarytiems sandoriams, tarp jų ir sandoriui su L. L..

6.       Pareiškėjai nesutinko su MGK sprendimo motyvais dėl paskolų, gautų iš pareiškėjų nurodytų 30 fizinių asmenų, nepripažinimo. Taip pat nesutiko su tuo, kad pareiškėjai keitė parodymus. Visi nurodyti fiziniai asmenys patvirtino suteikę paskolas, jos buvo grąžintos 2013–2014 metais. Skundžiamuose sprendimuose šių paskolų suteikimas neigiamas abstrakčiais argumentais, kurie vienas kitam prieštarauja. Tai, kad paskolos nebuvo suteiktos, grindžiama giminystės ir draugystės ryšiais, paskolų užtikrinimo priemonių netaikymu. Tai, kad kai kurie paskolas suteikę asmenys po 4 metų neprisiminė ar netiksliai nurodė paskolos suteikimo tikslą, nereiškia, kad paskolų nebuvo. Skundžiamuose sprendimuose paskolas suteikę fiziniai asmenys vertinami kaip profesionalūs kreditoriai, kurie užsiima tokia veikla ir užtikrina suteiktų paskolų grąžinimą, tačiau, pareiškėjų teigimu, nei vienas iš jų nurodytų kreditorių nesivertė atlygintinu paskolų suteikimu, o pareiškėjams pagal galimybes padėjo kaip giminaičiams ar artimiems draugams. Aplinkybė, kad nebuvo apibrėžtas paskolų grąžinimo terminas nedaro paskolų negaliojančiomis, nes paskolos grąžinimas pagal pareikalavimą yra teisėtas, jis reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.53 straipsnyje. Suteiktos paskolos buvo įformintos paskolos rašteliais arba vekseliais, tokia sandorio forma atitinka rašytinę formą pagal CK 6.871 ir 6.878 straipsnius. Kreditoriai buvo apklausti nuo suteiktų paskolų grąžinimo praėjus 1–2 metams, todėl įprasta, kad atsiskaičius su kreditoriumi, paskolos rašteliai ar vekseliai sunaikinami. Dalis paskolų buvo suteikta be rašytinių dokumentų, nes kreditoriai pareiškėjais pasitikėjo. Šiuo atveju sandorio rašytinės formos nesilaikymas nedaro paskolos sutarties negaliojančia, nes to tiesiogiai nenustato CK nuostatos.

7.       Dėl apskaičiuotų delspinigių pareiškėjai nurodė, kad mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas daugiau kaip pusės metų laikotarpiui, ne kartą pratęstas, tačiau šie mokesčių administratoriaus veiksmai nemotyvuoti. Pareiškėjai buvo pasirengę su mokesčių administratoriumi pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, kaip nustato MAĮ 71 straipsnis, tačiau nesulaukė nei mokesčių administratoriaus pasiūlymo, nei kvietimo pateikti pasiūlymą dėl susitarimo. Todėl neaišku, kodėl buvo sustabdytas skundo nagrinėjimas. Už visus šiuos laikotarpius buvo skaičiuojami delspinigiai. Bent jau už laikotarpius, kai be pagrindo buvo sustabdytas ar pratęstas mokestinis patikrinimas, delspinigiai neturėjo būti skaičiuojami.

8.       Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pareiškėjai  pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) prašant ištirti VMI viršininko 2012 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. VA-92 „Dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos bei jos pildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. VA-92) 2 punkto atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės ir teisės aktų hierarchijos, mokestinių santykių nustatymo tik įstatymu, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, MAĮ 3 straipsnio 1 daliai, 29, 33, 40, 88, 95, 105 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 421, 1041, 1042 straipsniais įstatymo (2012 m. birželio 19 d. Nr. XI-2078) 11 straipsniui. Šia Įsakymo nuostata buvo nustatytas atgalinis įstatymo galiojimas įpareigojant pagal PRC907 formą ir papildomo lapo PRC907P formą teikti informaciją už 2012 ir vėlesniais mokestiniais metais sudarytus sandorius; MAĮ 421 straipsnis įsigaliojo nuo 2013 metų, bet Įsakymo 2 punkto pagrindu taikomas nuo 2012 sausio 1 d.

9.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10.       Atsakovas nurodė, kad atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjams, kurie yra sutuoktiniai, per 2011-2012 metus trūko pajamų pagrįsti patirtas išlaidas, t. y. sutuoktiniai neturėjo deklaruotų pajamų, pagrindžiančių nekilnojamojo ir kito turto įsigijimą. Patikrinimo aktuose buvo apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) nustačius, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pajamas ir konstatavus, kad mokesčių mokėtojai turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

11.       Pareiškėjai pateikė duomenis, kad per 2012 metus 30 fizinių asmenų grynais pinigais paskolino 372 200 Lt, taip pat duomenis apie iš mamų gautas paskolas ir dovanas. Pareiškėjai, neturėdami oficialių pajamų, nuo 2004 metų įsigijo ne vieną registruotiną kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Tačiau atsižvelgus į MAĮ 68 straipsnyje nustatytą senaties terminą, administratoriaus išrašytą pavedimą, VMI patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo tik už 2011-2012 metus.

12.       Mokesčių administratorius konstatavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjai mokestinio laikotarpio pradžiai, t. y. 2011 m. sausio 1 d., ne banke būtų turėję grynųjų pinigų. Tokia išvada padaryta atsižvelgus į pareiškėjų gautas pajamas, patirtas išlaidas, šeimos apytiksles vartojimo išlaidas. Kai mokesčių mokėtojai neturi įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti patirtas išlaidas (pvz., pinigų pervedimo per banko įstaigą, deklaracijų pateikimo apie paskolintas ir pasiskolintas pinigines lėšas, nėra oficialių apmokestintų pajamų, kurios būtų galima panaudoti turto įsigijimui, nėra duomenų iš trečiųjų šaltinių apie pervestas lėšas ir pan.), mokesčių administratorius vertina visus turimus įrodymus. MAĮ tiesiogiai nurodyta mokesčių mokėtojo pareiga mokesčių administratoriui pateikti visus patikrinimui atlikti reikiamus duomenis apie pajamų šaltinius ir juos pagrįsti, todėl mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti rūpestingas, t. y. yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus. Pareiškėjas teikė ne vieną paaiškinimą dėl 2010 m. sausio 1 d. turėtų lėšų ne banke, šių lėšų dydis nuolat kito, t. y. didėjo. Nesutikdami su mokesčių administratoriaus nustatytu piniginių lėšų ne banke likučiu, pareiškėjai privalėjo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

13.       Pareiškėjai mokestinio tyrimo metu teikė paaiškinimus dėl paskolų iš mamų ir fizinių asmenų. Dėl nurodytų paskolų nepripažinimo pareiškėjų pajamomis, atsakovas teigė, kad pajamų šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių turi atspindėti faktines aplinkybes. Mokestinio tyrimo metu buvo atlikti asmenų, kurie, pasak pareiškėjų, jiems suteikė paskolas, operatyvūs patikrinimai, gauti paaiškinimai, kurie patvirtino, kad šie asmenys piniginių lėšų neskolino, dalis pareiškėjams, kaip jie teigė, paskolas suteikusių asmenų yra su pareiškėjais susiję draugystės, giminystės ryšiais. Pareiškėjų disponuojamų lėšų dydis, veiksmai mokestinio tyrimo metu, paskolų suteikimo aplinkybės nulėmė, kad atsakovas neturėjo pagrindo pateiktos informacijos laikyti patikima ir objektyvia, nebuvo nustatyta kitų aplinkybių, kurios galėjo patvirtinti realų paskolų sutarčių sudarymą ir pinigų perdavimą.

14.       Pareiškėjo pajamų šaltiniu pripažintos jo motinos J. T. dovanotos lėšos, tačiau tik tokia suma, kuria realiai ji galėjo disponuoti 2011 metais. Pareiškėjos I. T. mama neturėjo pakankamai lėšų suteikti 100 000 Lt dydžio paskolą. Pateikta 2017 m. kovo 13 d. notarinė dovanojimo sutartis, kurioje pareiškėja ir jos mama L. L. patvirtina, kad 2012 metais yra sudariusios ir pasirašiusios paskolos raštelį, kuriuo dovanotoja paskolino, o dovanos gavėja įsipareigojo grąžinti 100 000 Lt, yra pavėluotai mokesčių administratoriui pateiktas dokumentas, todėl negali būti vertinamas MAĮ 421 straipsnio 3 dalies pagrindu. Poįstatyminiai aktai, kuriais buvo įgyvendinamos MAĮ 421 straipsnio nuostatos, nustatė ne sandorio sudarymo sąlygas ir taisykles, o informacijos apie sandorius pateikimo pareigą bei šios pareigos realizavimo tvarką. Todėl aplinkybė, jog nurodomo sandorio sudarymo metu (teigiama, kad jis buvo sudarytas 2012 m. gegužės mėnesį) šie teisės aktai negaliojo, nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėjos pozicija, kad pareigos pranešti apie tokį sandorį nebuvo.

15.       Pareiškėjai buvo informuoti apie tikrinimo dalyką, t. y. GPM. Pagal VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių nuostatas nėra privaloma pranešime apie mokestinį patikrinimą ar pavedime nurodyti tikrinamojo laikotarpio. Tai, kad pareiškėjai pranešimu apie mokestinį patikrinimą netinkamai buvo informuoti apie patikrinimo laikotarpį, nesudaro pagrindo pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu.

 

II.

 

16.       Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų I. T. ir V. T. skundus atmetė.

17.       Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl VMI ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo papildomai apskaičiuoti GPM, GPM delspinigiai ir GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

18.       Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė ir detaliai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. kad mokesčių administratorius 2016 m. sausio 5 d. pavedimais tikrinti pavedė atlikti pareiškėjos ir pareiškėjo mokestinius patikrinimus, apie tai juos informavo 2016 m. sausio 6 d. pranešimais, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad mokestinio patikrinimo dalykas – GPM nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.; mokesčių administratoriui atlikus pareiškėjų GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už 2011–2012 metus mokestinį patikrinimą, pareiškėjai I. T. ir V. T. buvo surašyti patikrinimo aktai kuriuose pareiškėjai už 2011–2012 metus priskaičiavo 9 316,03 Eur GPM, pareiškėjui – 9 290,55 Eur GPM. Mokesčių administratoriaus patikrinimo aktuose buvo nurodyta, kad pareiškėjai, tikrinamu laikotarpiu įsigydami nekilnojamojo turto objektus, patyrė išlaidų, kurių nepakanka pagrįsti gautomis pajamomis, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, apskaičiavo mokėtiną GPM pareiškėjams pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Patikrinimo aktuose konstatuota, kad pareiškėjų paaiškinimai dėl atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą yra prieštaringi, teikti paaiškinimai dėl paskolų suteikimo nepagrįsti juridinę galią turinčiais įrodymais, teiginiai dėl turėto grynųjų pinigų likučio nenuoseklūs ir nepagrįsti, todėl į juos negali būti atsižvelgta. Pareiškėjai gautų pajamų Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 ir 27 straipsnių nustatyta tvarka nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM, todėl mokesčių administratorius šias pajamas priskyrė B klasės pajamoms ir apmokestino 15 proc. GPM tarifu.

19.       Teismas nustatė, kad pareiškėjai pateikė pastabas dėl patikrinimo aktų, kuriuose nesutiko su patikrinimo aktuose mokesčių administratoriaus padaryta išvada dėl paskolų iš fizinių asmenų nepripažinimu, informavo, kad pageidauja tartis dėl galimybės pasirašyti MAĮ 71 straipsnyje nurodytą susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio VMI 2017-03-15 sprendimu Nr. 68-45 ir 2017-03-21 sprendimu Nr. 68-39 dėl pareiškėjų pateiktų pastabų atidėjo 2017-01-31 patikrinimo aktų tvirtinimą, iki bus išnagrinėtas pasiūlymas pasirašyti susitarimą; VMI 2017-05-11 priėmė skundžiamus sprendimus, kuriuose konstatavo, kad tarp pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio nebuvo pasirašytas, išnagrinėjo pateiktas pastabas ir patvirtino patikrinimo aktus. Skundžiamais sprendimais VMI patvirtino patikrinimo aktuose pareiškėjams už 2011–2012 metus priskaičiuotas GPM sumas, t. y. pareiškėjai – 9 316,03 Eur, pareiškėjui – 9 290,55 Eur, papildomai apskaičiavo pareiškėjai – 3 872,13 Eur GPM delspinigių, pareiškėjui – 3 920,77 Eur GPM delspinigių ir skyrė pareiškėjai ir pareiškėjui atitinkamai 2 795 Eur ir 2 787 Eur GPM baudas. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, patvirtino VMI sprendimų dalis dėl pareiškėjams apskaičiuotų GPM, GPM delspinigių ir pakeitė VMI sprendimų dalis dėl GPM baudų skyrimo – pareiškėjai nurodė sumokėti 932 Eur, pareiškėjui – 929 Eur dydžio GPM baudas.

20.       Teismas nurodė, jog pareiškėjai VMI ir MGK sprendimus ginčija dėl to, jog atliekant mokestinį patikrinimą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai aktualiu laikotarpiu neturėjo piniginių lėšų likučio ne banke, nepagrįstai tinkamomis pajamomis nepripažintos iš pareiškėjos motinos L. L. ir pareiškėjų nurodytų kitų fizinių asmenų gautos paskolos, pareiškėjai nesutinka su paskaičiuotais delspinigiais ir prašo inicijuoti norminę bylą.

21.       Dėl pareiškėjų mokestinio patikrinimo procedūros teismas įvertino nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjams išsiųstuose pranešimuose buvo nurodytas trumpesnis mokestinio patikrinimo laikotarpis (tik 2012 metai), iš patikrinimo aktų turinio matyti, kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas už 2011–2012 metus, ir konstatatavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, informuodamas pareiškėjus apie mokestinio patikrinimo apimtį, padarė formalų procedūrinį pažeidimą. Tačiau visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismo vertinimu, šis pažeidimas neturėjo įtakos skundžiamų mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisėtumui, nes, kaip matyti iš mokestinio patikrinimo medžiagos, pareiškėjai nuolat buvo informuojami apie atliekamo mokestinio tyrimo eigą, jiems buvo sudarytos visos galimybės teikti paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su mokestiniu tyrimu.

22.       Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su pareiškėjos 2010 m. sausio 1 d. turėjo piniginių lėšų ne banke, kurių mokesčių administratorius nepagrįstai nagrinėjamu atveju neįvertino, teismas nurodė, jog pagal MAĮ 67 straipsnio nuostatas, mokesčių mokėtojas siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus išvadas, savo argumentus turi tinkamai pagrįsti. Teismas nurodė, jog pareiškėjų argumentai dėl grynųjų pinigų ne banke likučiu nagrinėjamu atveju aktualaus mokestinio laikotarpio pradžiai, t. y. 2011 m. sausio 1 d., detaliai įvertinti skundžiamuose MGK sprendimuose ir šiuos argumentus aptarė. Šiuos motyvus įvertinęs visų byloje surinktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjų skunduose pateiktų argumentų kontekste, teismas pažymėjo, kad iš mokestinio patikrinimo metu surinktos medžiagos akivaizdu, jog mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių poziciją, kad pareiškėjai mokestinio patikrinimo pradžiai, t. y. 2011-01-01, grynųjų pinigų likučio ne banke neturėjo, o pareiškėjai nei mokesčių administratoriui, nei MGK, nei teismui nepateikė tokią poziciją paneigiančių įrodymų.

23.       Dėl iš L. L. gautų piniginių lėšų pripažinimo, teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius, vertindamas 2011–2012 metų pareiškėjų pajamų šaltinius, pripažino, kad L. L. 2011 m. rugsėjo mėn. pareiškėjų vestuvių proga padovanojo 25 000 Lt, tačiau kritiškai vertino jų nurodytas aplinkybes dėl 2012 metais pareiškėjams neva paskolintų 100 000 Lt, kurie 2017 m. notarine dovanojimo sutartimi buvo įforminti kaip pareiškėjai padovanotos lėšos. Teismas nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma, sudarė pagrindą teigti, kad nei pareiškėjų, nei L. L. tvirtinimai nepagrindžia realaus 100 000 Lt dydžio lėšų perdavimo pareiškėjams, nes pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, be to, operatyvaus patikrinimo metu surinkta informacija nepatvirtina, kad L. L. būtų disponavusi tokio dydžio lėšomis, kuria nurodo neva paskolinusi dukrai. Teismo nuomone, skundžiamuose MGK sprendimuose pagrįstai kritiškai vertinama 2017 m. kovo 13 d. notarinės formos dovanojimo sutartis, kurioje pareiškėja ir jos mama L. L. patvirtina, kad 2012 m. yra sudariusios ir pasirašiusios paskolos raštelį, kuriuo L. L. paskolino, o pareiškėja įsipareigojo grąžinti 100 000 Lt. Įvertinęs šios sutarties turinį, jo sudarymo ir pateikimo mokesčių administratoriui aplinkybes, nagrinėjamos bylos ir surinktų įrodymų kontekste, teismas darė išvadą, jog šią sutartį pareiškėja sudarė ir pateikė, siekdama sandorio forma atitinkančiu įrodymu pagrįsti su pareiškėjų apmokestinimu susijusias ir apmokestinimą įtakojančias, tačiau kitais objektyviais įrodymais nepagrįstas aplinkybes.

24.       Dėl iš kitų fizinių asmenų gautų paskolų pripažinimo teismas nurodė, jog pareiškėjai mokesčių administratoriui buvo teikę paaiškinimus, jog gavo paskolas iš 30 fizinių asmenų (pareiškėjams skolino: L. B. ir Ž. S. paskolino 30 000 Lt (palūkanos 300 Lt); D. V. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); L. L. – 100 000 Lt (palūkanos nenumatytos); D. P. – 15 000 Lt (palūkanos 150 Lt); N. S. – 5 500 Lt (palūkanos 55 Lt); S. Š. – 25 000 Lt (palūkanos 250 Lt); A. L. – 11 000 Lt (palūkanos 110 Lt); G. V. – 5 000 Lt (palūkanos 50 Lt); L. K. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); L. K. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); M. ir Ž. M. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); S. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); M. A. – 7 600 Lt (palūkanos 76 Lt); E. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. S. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. M. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); A. J. ir T. J. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); I. B. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); T. S. – 7 500 Lt (palūkanos 75 Lt); V. V. – 15 000 Lt (palūkanos 150 Lt); O. J. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); T. S. – 20 000 Lt (palūkanos 200 Lt); G. D. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); S. P. – 6 000 Lt (palūkanos 60 Lt); M. B. – 7 800 Lt (palūkanos 78 Lt); S. R. – 10 000 Lt (palūkanos 100 Lt); Z. B. – 5 000 Lt (palūkanos 50 Lt). Teismas nustatė, jog pareiškėjai mokesčių administratoriui nepateikė paskolinių santykių susidarymą pagrindžiančių dokumentų, taip pat lėšų perdavimą pagrindžiančių dokumentų, aptariamos lėšos buvo skolinamos grynaisiais pinigais, pateikti asmenų rašytiniai patvirtinimai. Teismas išdėstęs ir įvertinęs skundžiamų VMI ir MGK sprendimų motyvus visų byloje surinktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjų skunduose pateiktų argumentų kontekste, pritarė atsakovo ir MGK išvadomis. Teismo vertinimu, tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pareiškėjų pateikti paaiškinimai, susiję su iš 30 fizinių asmenų 2012 metais gautomis paskolomis, nelaikytini objektyviais, abejonių nekeliančiais įrodymais dėl pajamų šaltinio realumo, tikrumo, realaus lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio. Pareiškėjai neįrodė ir nepagrindė, kad jų 2015 m. rugpjūčio 12 d. pateiktu sąrašu, pateiktais šiame sąraše nurodytų fizinių asmenų patvirtinimais, paaiškinimais grindžiami paskoliniai santykiai buvo realūs.

25.       Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl delspinigių dydžio, teismas vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nurodė teisinius atleidimo nuo delspinigių pagrindus. Atsižvelgdamas į aktualų teisinį reglamentavimą, taip pat į teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, patvirtinančias, kad skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota GPM yra teisėti ir pagrįsti, teismas darė išvadą, jog byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, kad mokesčių administratorius atliko neteisėtus veiksmus. Papildomos mokestinės prievolės apskaičiavimą lėmė pareiškėjų veiksmai. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija neatitinko MAĮ 141 straipsnio 1 dalies punktuose nustatytų sąlygų, dėl kurių pareiškėja galėtų būti atleista 100 proc. nuo delspinigių mokėjimo, o pareiškėjų teiginiai, kad mokestinis patikrinimas buvo stabdomas ir pratęsinėjamas dėl nemotyvuotų mokesčių administratoriaus veiksmų, nepagrįsti ir prieštaravo byloje surinktiems rašytiniams įrodymams.

26.       Teismas atmetė pareiškėjų prašymą inicijuoti norminę bylą, nes aplinkybė, jog L. L. nebuvo pateikusi pranešimo (forma PRC907) apie 2012 metais sudarytą sandorį, kurio suma viršijo 50 000 Lt grynaisiais pinigais, nebuvo teisiškai reikšminga. Teismo vertinimu, šioje situacijoje, nagrinėjamos administracinės bylos stabdymas ir norminės bylos dėl VMI viršininko 2012 m. spalio 12 d. Įsakymo Nr. VA-92 2 punkto atitikties Konstitucijai ir įstatymams inicijavimas būtų savitikslis.

27.       Teismas darė išvadą, jog VMI ir ikiteismine tvarka išnagrinėjusi ginčą MGK visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, todėl, priešingai, nei teigė pareiškėjai, skundžiami sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teismo pareigos pagrįsti sprendimą, pažymėjo, jog proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jų teismas nenagrinėjo.

 

III.

 

28.       Pareiškėjai I. T. ir V. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28  d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

29.       Pareiškėjai apeliacinė skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunduose pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, iš esmės byla nebuvo ištirta. Teismas apsiribojo konstatavimu, jog VMI skundžiamų sprendimų motyvai pagrįsti savaime – nevertinant įrodymų, o pareiškėjams priskiriant pareigą juo nuginčyti.

30.       Nors teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius padarė procedūrinį pažeidimą, tačiau, pareiškėjų teigimu, nepagrįstai vertino, jog jis jokių teisinių pasekmių pareiškėjams nesukelia. Mokesčių mokėtojas negali būti klaidinamas, nurodant pranešime laikotarpį, kuris nesutampa su faktiškai tikrintu.

31.       Pareiškėjų teigimu, teismas netyrė fizinių asmenų suteiktų paskolų, o tik konstatavo, jog pareiškėjais privalėjo paneigti VMI išvadas apie paskolų nesuteikimą. Pareiškėjai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo neanalizavo, jog pareiškėjos motina L. L. be darbo pajamų, gaudavo perlaidas iš JAV gyvenančio brolio, papildomai netyrė, kodėl mokesčių administratorius pats atsisakė gauti duomenis iš Western Union apie L. L. siųstas pinigų perlaidas.

32.       Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurie išdėstyti atmetant jų prašymą inicijuoti norminę bylą, tokiu būdu liko neištirtas VMI ir MGK sprendimų motyvas, kuriuo remiantis nepripažinta, jog pareiškėjai L. L. paskolino 100 000 Lt. Pareiškėjai taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė, o tik pritarė atsakovo argumentams dėl turėtų piniginių lėšų likučio tikrinto laikotarpio pradžiai ar iki jo (iki 2010 m. sausio 1 d.), pareiškėja I. T. mokesčių administratoriui apie turėtus grynus pinigus 2010 m. sausio 1 d. jokių paaiškinimų neteikė, todėl nepagrįsta išvada, kad ji tuo laikotarpiu neturėjo grynųjų pinigų likučio.

33.       Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat iš esmės netyrė mokestinio patikrinimo sustabdymų ir pratęsimų motyvų, o už visus šiuos laikotarpius buvo priskaičiuoti delspinigiai. Šiuo atveju pareiškėjams neturėtų būti skaičiuojami delspinigiai, kai nepagrįstai mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas ar pratęstas.

34.       Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjų skundus pirmosios instancijos teismui.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

35.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VMI ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjai I. T. papildomai apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 9 316,03 Eur GPM, 3 872,13 Eur GPM delspinigių, paskirta 932 Eur GPM bauda, pareiškėjui V. T. -  9 290,55 Eur GPM, 3 920,77 Eur GPM delspinigių ir paskirta 929 Eur GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

36.       Šie mokesčiai pareiškėjams priskaičiuoti už tai, kad 2011 01 01–2012 12 31 laikotarpiu jų patirtos išlaidos 45 847,41 Lt viršijo gautas pajamas.

37.       Pareiškėjai su šiomis mokesčių administratoriaus išvadomis nesutinka ir jo priimtus sprendimus ginčija iš esmės trimis pagrindais: 1. kad jų mokestinis patikrinimas buvo atliktas neteisėtai, pažeidus teisės aktų reikalavimus; 2. kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė jų pajamas turėtas iki 2011 01 01 bei nepagrįstai nepripažino jiems 2011 01 01–2012 12 31 laikotarpiu fizinių asmenų suteiktų paskolų fakto; 3. kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė inicijuoti norminę bylą dėl VMI viršininko 2012 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. VA-92 „Dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos bei jos pildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

38.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas. 

39.       Byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu. Todėl byloje teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas ir materialinės teisės normų taikymas turi būti atliekamas, atsižvelgiant į šių teisės aktų nuostatas.

40.       Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 114; 120; 121 straipsnių nuostatas mokesčių administratoriui yra suteikta teisė pasirinkti tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustatyti tikrinimo mastą, dalyką  ir laiką bei nustatyta pareiga apie tai informuoti mokesčių mokėtoją.

41.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktorius 2016 01 05 pavedimais tikrinti Nr. (4.65)FR0773-26 ir Nr. (4.65)FR0773-28 nusprendė  atlikti atitinkamai pareiškėjos ir pareiškėjo mokestinius patikrinimus dėl gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, tačiau šiuose pavedimuose nenurodė laikotarpio už kurį turi būti atlikti pareiškėjų patikrinimai. Pareiškėjų patikrinimai buvo atlikti ir mokesčiai priskaičiuoti už 2011-2012 metus.  

42.       Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį <...> „mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.“

43.       Šis teisinis reglamentavimas patvirtina, kad mokesčių administratorius atlikdamas pareiškėjų  patikrinimus ir priskaičiuodamas mokesčius už 2011-2012 metus, jam suteiktų teisių neviršijo bei kad veikė jam suteiktos diskrecijos ribose.

44.       Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjų klaidingas informavimas apie mokestinių patikrinimų laikotarpius (2012 01 01 -2012 12 31), yra formalaus pobūdžio ir nepažeidžiantis pareiškėjų subjektinės teisės žinoti už kokį laikotarpį jie yra tikrinami bei turėti galimybę teikti savo argumentus bei reikiamus įrodymus dėl tikrinimo dalyko. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai nuolat buvo informuojami apie atliekamo mokestinio tyrimo eigą, jiems buvo sudarytos visos galimybės teikti paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su mokestiniu tyrimu. Jie gavo mokestinių patikrinimų aktus ir kitus mokesčių administratoriaus sprendimus, kuriuose buvo aiškiai nurodyta mokestinių patikrinimų apimtis (laikotarpiai) bei sudaryta galimybė teikti dėl jų savo argumentus ir pan..

45.       Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan.. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.

46.       Šia prasme įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo ir jomis disponavo.

47.       Tokiais atvejais realus lėšų gavimo/negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo/negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009; Administracinė byla Nr. A-438-721/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016 ir kt.).

48.       Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius, ar kitais pagrindais, realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo; kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan..

49.       Tai, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjų išlaidos viršijo jų gautas pajamas, pareiškėjai iš esmės ir neginčija. Tačiau teigia, kad 2011-2012 m. laikotarpio išlaidas atliko iš pajamų, kurias buvo gavę bei sukaupę iš ankstesnio laikotarpio, t. y., iki 2011 m. ir iš paskolų, kurias jiems suteikė tuo laikotarpiu kiti fiziniai asmenys.

50.       Pagal prieš tai aptartas įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymo taisykles, tai lemia, kad pareiškėjams tenka pareiga nustatyta tvarka įrodyti aplinkybes: 1. jog jie  2011-2012 m. laikotarpio pradžioje turėjo atitinkamas lėšų sumas, kurias sukaupė iš pajamų gautų iki 2011 m. ; 2. kad 2011-2012 m. laikotarpiu gavo atitinkamas lėšų sumas iš asmenų jiems tuo laikotarpiu suteikusių paskolas; 3. kad  2011-2012 m. laikotarpio išlaidas atliko iš paminėtų lėšų. Atitinkamai mokesčių administratoriui tenka pareiga nustatyta tvarka paneigti šiuos pareiškėjų teiginius.

51.       Pareiškėjams teigiant, kad jie atitinkamas lėšų sumas buvo sukaupę iki 2011 m., tai apsprendžia ir laikotarpį už kurį šalys renka bei vertina duomenis apie pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas iki 2011 m.. Pažymėtina, kad, mokestine teisine prasme, laikotarpis iki 2011 m. nėra mokėtinų mokesčių apskaičiavimo dalykas. Šis laikotarpis yra įrodymų, reikšmingų apmokestinimui už 2011 - 2012 m. laikotarpį, vertinimo dalykas. Todėl pareiškėjams teigiant, kad jie atitinkamas pajamas gavo iki 2011 m. bei nurodant konkrečius jų gavimo šaltinius, šių pajamų apimtis ir jų šaltiniai, tampa įrodinėjimo dalyku. Dėl ko apeliacinio skundo teiginiai, kad mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų pajamas ir išlaidas už laikotarpį iki 2011 m. pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo atitinkamas nuostatas, nepagrįstai reikalavo įrodymų, kurių pareiškėjai nebuvo įpareigoti rinkti bei saugoti ir pan., yra nepagrįsti bei neteisingi, nes visa tai yra susiję su reikalavimu įrodyti savo teiginių pagrįstumą. Todėl pareiškėjai neteikdami šiais klausimais atitinkamų įrodymų, atsisako nustatyti tvarka pagrįsti savo teiginius apie sukauptas lėšas iki 2011 m..

52.       Pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateikta išsami byloje, apie sukauptas lėšas iki 2011 m. ir gautas paskolas, surinktų įrodymų analizė, su kuria kolegija sutinka ir jos nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

53.       Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai, nei leistinų tiesioginių nei netiesioginių įrodymų, išskyrus tik savo pačių teigimą, apie sukauptas lėšas iki 2011 m. ir jų panaudojimą 2011-2012 m., bei tuo laikotarpiu gautas paskolas iš fizinių asmenų, nepateikė. Priešingai, atsakovo surinkti duomenys apie pareiškėjų pajamas ir išlaidas iki 2011 m. ir jų panaudojimą 2011-2012 m. bei tuo laikotarpiu gautas paskolas iš fizinių asmenų, šiuos pareiškėjų teiginius paneigia.

54.        Įrodymų vertinimo prasme visa tai lemia, kad mokesčių administratorius įrodė, jog pareiškėjai iki 2011 m. neturėjo jų nurodomų sukauptų lėšų bei negavo atitinkamų lėšų iš paskolų, kurių (lėšų) pakaktų išlaidoms 2011-2012 m. patirti, o  šias išlaidas patyrė iš pajamų, gautų 2011-2012 m., iš nenustatytų šaltinių, kurios (gautos pajamos) yra Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo objektas.

55.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 1ir 2 dalyse nustatyta, kad „Prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; <...> teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo“.

56.       Minėta, kad byloje surinktais įrodymais yra paneigtas pareiškėjų teiginys, kad jie atitinkamas lėšų sumas gavo iš fizinių asmenų kaip paskolas, tame tarpe 100 000 Lt iš L. L. 2012 m..

57.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašymas ištirti VMI viršininko 2012 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. VA-92 „Dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos bei jos pildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ 2 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, yra grindžiamas aplinkybe, jog mokesčių administratorius, šio įsakymo nuostatas, įpareigojančias teikti informaciją už 2012 ir vėlesniais mokestiniais metais sudarytus sandorius, L. L. paskolos atveju, taikė atgaline tvarka.

58.       Tačiau mokesčių administratorius minėtos teisės normos nuostatą taikė tik kaip papildomą argumentą, savo išvadoms pagrįsti, jog L. L. pareiškėjams iš tikrųjų 1000 000 Lt. pagal paskolos sutartį, nesuteikė. Kadangi ši aplinkybė yra įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais, todėl šis argumentas yra perteklinis bei neaktualus šiai bylai. Be to, kolegijai nekyla abejonių, kad minėta teisės norma nepažeidžia teisės aktų galiojimo laike taisyklių. Šiuo atveju būtų galima tik vertinti, ar mokesčių administratoriaus argumentai dėl pareigos teikti informaciją apie paskolų sutartis, sudarytas iki šios teisės normos įsigaliojimo, atitinka teisės aktų galiojimo laike taisykles. 

59.       Dėl šių priežasčių kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra  nei faktinio nei teisinio pagrindų pradėti aptariamo norminio teisės akto tyrimą.

60.       Mokesčių administravimo įstatymo  100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

61.        Administracinių teismų praktikoje faktiniu pagrindu atleisti nuo delspinigių ar sumažinti juos, taip pat pripažįstami tokie atvejai, kurie yra susiję su akivaizdžiai per ilgai mokesčių administratoriaus vykdomu mokestiniu patikrinimu, mokesčių mokėtojo pastangomis už greitą ir operatyvų mokestinio patikrinimo atlikimą ir pan. (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A-556-2343/2011; A-575-2144/2011 ir kt.).

62.        Byloje nustatyta, kad pareiškėjų mokestiniai patikrinimai buvo vykdomi nuo 2016 01 05 iki 2017 01 31. Bylos duomenys patvirtina, kad šie tyrimai buvo susiję su pakankamai didelės apimties faktinių aplinkybių ištyrimu ir įvertinimu. Dėl ko pagrindo išvadai, kad šie mokestiniai tyrimai buvo nepagrįstai ilgai vykdomi  bei kad tai pažeidė pareiškėjų subjektines teises, kiek tai susiję su delspinigių skaičiavimo laikotarpiu, nėra. Visa tai lemia, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą pareiškėjus atleisti nuo dalies jiems priskaičiuotų delspinigių.

63.       Apibendrinus darytina išvada, kad ginčą nagrinėjusios institucijos priėmė pagrįstus ir teisingus sprendimus, dėl ko tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

  Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1  punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

        

Pareiškėjų I. T. ir V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

        

 

 

Teisėjai Romanas Klišauskas

 

        Dainius Raižys

 

 

        Virginija Volskienė