Civilinė byla Nr. 2A– 426/2006

Procesinio sprendimo kategorija 4.3.; 16.5.5.; 16.5.6.; 16.5.8.; 16.7.; 16.8. (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

             

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei,

dalyvaujant atsakovų V. V. , A. A. atstovei advokatei Emmai Domajevai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serpantinas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20-44/2006 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serpantinas“ ieškinį atsakovams A. P. , V. V. , A. A. , A. Ž. , trečiajam asmeniui D. V. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija,

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas UAB „Serpantinas“ 2004 m. balandžio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų 121 225,38 Lt žalos atlyginimo: iš A. P. – 36 961,62 Lt, iš V. V. – 36 961,62 Lt, iš A. A. – 31 688,31 Lt, iš A. Ž. – 10 328,40 Lt, iš D. V. – 5 285,43 Lt. Ieškovas nurodė, kad žalos padarymo metu atsakovai buvo ieškovo darbuotojai, su kuriais 1999 m. liepos 26 d. ir 2002 m. sausio 21 d. buvo sudarytos visiškos kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartys, pagal kurias jie įsipareigojo materialiai atsakyti už dėl jų kaltės bendrovei padarytą žalą, ją apskaičiuojant proporcingai mėnesiniam tarifiniam atlygiui. Dėl kartu dirbamo darbo bei dėl to, kad nebuvo galimybės atskirti sandėliavimo patalpų, atsakovų materialinės atsakomybės atriboti nebuvo galima. Ieškovas nurodė, kad materialiai atsakingų darbuotojų sąrašą, su kuriais sudaromos kolektyvinė materialinės atsakomybės sutartis, nustatė administracijos vadovas įsakymu. Visi darbuotojai (atsakovai) turėjo teisę priimti ir išduoti prekes, privalėjo tinkamai vesti perduotų materialinių vertybių apskaitą ir jas saugoti. Ieškovas nurodė, kad, keičiantis kolektyvo nariams, į materialiai atsakingą kolektyvą pagal sutartį buvo įtraukiami nauji darbuotojai, tačiau inventorizacija ar patikrinimas nebuvo atliekamas. 2000 m. gruodžio 1 d. apskaitos duomenimis ieškovo Vilniaus filiale buvo atlikta prekių atsargų inventorizacija, su kurios rezultatais atsakovai sutiko, tačiau 2002 m. kovo 30 d. apskaitos duomenimis atlikus prekių inventorizaciją buvo nustatytas 121 225,38 Lt vertės prekių trūkumas. Ieškovas nurodė, kad atsakovai parašė paaiškinimus, bet nesutiko atlyginti žalą, nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties 3.1 punkte numatyta, kad darbuotojų kolektyvas atsako už dėl jo kaltės padarytą žalą, atsakomybę tarp narių paskirstant proporcingai jų mėnesiniam tarifiniam atlygiui. Ieškovo teigimu, darbuotojai netinkamai atliko savo pareigas, todėl neišsaugojo turto. Ieškovas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad kas nors kitas pasisavino prekes. Ieškovo nuomone, senaties terminas nepraleistas.

Ieškovas UAB „Serpantinas“ ir atsakovas D. V. 2004 m. gegužės 21 d. sudarė taikos sutartį.

Panevėžio apygardos teismas 2004 m. birželio 11 d. nutartimi patvirtino ieškovo UAB „Serpantinas“ ir atsakovo D. V. sudarytą taikos sutartį ir bylos dalį pagal ieškovo UAB „Serpantinas“ ieškinį atsakovui D. V. dėl žalos atlyginimo nutraukė.

Panevėžio apygardos teismas 2006 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui UAB „Serpantinas“ iš atsakovo A. P. – 14 785 Lt žalos atlyginimo, 444 Lt žyminio mokesčio, iš atsakovo A. Ž. – 5165 Lt žalos atlyginimo, 477 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš atsakovo V. V. – 7393 Lt žalos atlyginimo, 222 Lt žyminio mokesčio, iš atsakovės A. A. – 6338 Lt žalos atlyginimo, 190 Lt žyminio mokesčio. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė į valstybės biudžetą iš ieškovo UAB „Serpantinas“ bei atsakovų A. P. , V. V. , A. A. , A. Ž. po 33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteisė iš ieškovo UAB „Serpantinas“ atsakovams V. V. – 960 Lt ir A. A. – 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Teismas konstatavo, kad byloje yra nustatytos visos DK 246 straipsnyje numatytos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, todėl yra pagrindas atsakovų materialinei atsakomybei atsirasti. Teismas pripažino, kad atsakovai privalo atlyginti ieškovui visą žalą, tačiau nurodė, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, į atsakovų turtinę padėtį, į tai, kad jie įmonėje dirbo ne vienodą laikotarpį, atliko skirtingo pobūdžio ir funkcijų darbą, gaudavo nedidelį darbo užmokestį, atlygintinos žalos dydis, kurį ieškovas prašo priteisti iš kiekvieno atsakovo, yra mažintinas - atsakovo A. Ž. atžvilgiu – 50 %, A. P. – 60 %, A. A. ir V. V. – 80 % ( DK 257 str. 5 d.).         

Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog turtinė žala ieškovui padaryta atsakovų neteisėta veika (veikimu, neveikimu), kuri susijusi su atsakovų darbo veikla. Teismas nurodė, kad, remiantis tarp ieškovo ir atsakovų sudarytomis visiškos kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartimis Nr. VF/99-07 ir Nr. VF/02, atsakovai įsipareigojo prisiimti visišką materialinę atsakomybę, jeigu neužtikrins jiems patikėtų materialinių vertybių saugumo ir neišsaugos jiems perduotų materialinių vertybių. Minėtos sutartys nebuvo pakeistos arba nutrauktos ir atsakovai jų laikėsi, todėl darbuotojai privalo atlyginti visą įmonei padarytą žalą.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys bei atsakovų paaiškinimai patvirtina, jog atsakovai nepilnai vykdė pareiginiuose aprašymuose nurodytas pareigas, nepasinaudojo suteiktomis teisėmis imtis priemonių perduotų vertybių apsaugai gerinti, ir dėl šio veikimo ir neveikimo laiku nesiėmus priemonių priežastims, galėjusioms lemti žalos atsiradimą, pašalinti buvo neišsaugotos ieškovo materialinės vertybės ir ieškovui padaryta žala.

Teismas pažymėjo, kad nors pagal materialinės atsakomybės sutartį bei pareiginius aprašymus atsakovai turėjo teisę ir pareigą reikalauti, kad administracija sudarytų sąlygas normaliam darbui ir vertybių išsaugojimui, tačiau atsakovai patys pripažįsta, jog jokių konkrečių veiksmų nesiėmė, raštu į administraciją nesikreipė, toleravo sandėlininko ir filialo vedėjo netinkamą elgesį, keliantį grėsmę vertybių saugumui, neveikimą nesiimant priemonių pakeisti ir suteikti kiekvienam individualų apsaugos kodą, nereikalavo atlikti patikrinimus ir inventorizacijas, kai keitėsi materialiai atsakingas kolektyvas, nuo 2001 metų A. Ž. perkėlus į kitą darbą, sutiko ir nereikalavo, jog būtų paskirtas tiesiogiai materialiai atsakingas už prekes sandėlininkas. Teismas nurodė, kad nors pagal apskaitininko pareiginį aprašymą į šias pareigas neįėjo materialinių vertybių priėmimas, tačiau tiek atsakovė A. A. pripažįsta, tiek važtaraščių duomenys patvirtina, jog, kai sandėlininkas negalėdavo prekių priimti, jas priimdavo ir važtaraščiuose pasirašydavo atsakovė nesant nei žodinio, nei rašytinio administracijos atstovo nurodymo. Teismas taip pat nurodė, kad prekių gabenimo važtaraščiai bei atsakovų paaiškinimai patvirtina, jog už prekes gavusį asmenį daugiausia yra pasirašęs atsakovas V. V. , taip pat ir atsakovė A. A. bei A. Ž. . Šias aplinkybes atsakovai iš esmės pripažįsta, todėl žala įmonei atsirado dėl netinkamo, t. y. pažeidžiant pareiginius aprašymus bei kolektyvinės materialinės sutarties įsipareigojimus, atsakovų darbinių pareigų vykdymo (nevykdymo) ir tokia veika laikytina neteisėta.

Teismas pažymėjo, kad dėl 121 225,38 Lt vertės materialinių vertybių dingimo fakto ir nusikaltimą padariusių asmenų nustatymo yra iškelta baudžiamoji byla Nr.10-1-2926-02, tačiau baudžiamojoje byloje kalti asmenys iki šiol nenustatyti, ikiteisminis tyrimas tęsiamas, todėl žalos padarymo konkretūs kaltininkai, kurie būtų pasisavinę, iššvaistę ar kitokiais neteisėtais veiksmais padarę žalą ieškovui, nenustatyti ir kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarčių 3.2 punkte numatyta aplinkybė, kuriai esant įrodytai, atsakovai neatsakytų už padarytą žalą, neįrodyta.

Teismas taip pat pažymėjo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra dvišalė, todėl ir ieškovas UAB „Serpantinas“ pagal minėtų sutarčių 1.2 punktą buvo įsipareigojęs sudaryti darbuotojams sąlygas, reikalingas normaliai dirbti ir jiems patikėtoms materialinėms vertybėms visiškai išsaugoti, supažindinti juos su įstatymais ir lokaliniais aktais, reglamentuojančiais kolektyvinės pilnos materialinės atsakomybės klausimus, nustatyta tvarka atlikti inventorizaciją, pašalinti iš kolektyvo darbuotojus, kurie, kolektyvo nuomone, negali užtikrinti vertybių saugumo. Teismo nuomone, ieškovas nepilnai įvykdė visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1.2 punkte numatytus įsipareigojimus darbuotojams, kadangi ieškovas turėjo pats nusistatyti materialinių vertybių judėjimo sandėlyje dokumentavimo tvarką. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepasinaudojo galimybe atskleisti turto būklę sandėlyje išeinant sandėlininkui, t. y. patikrinti, ar faktiniai turto likučiai atitinka dokumentuose įformintus apskaitos duomenis. Teismas nurodė, kad nors ieškovo Vilniaus filialo sandėlio patalpa yra neizoliuota nuo ekspozicijos salės ir patalpų, kur dirbo atsakovai, ieškovas nuo 2001 m. rugpjūčio 3 d. nepaskyrė sandėlininko, kurio tiesioginis darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių apskaita, saugojimu, priėmimu, išdavimu. Ieškovas atsakovų argumentų, kad materialinių vertybių trūkumo susidarymui reikšmės turėjo tai, jog atsakovai, išskyrus A. A. , naudojosi vienu ir nuo seno naudojamu apsaugos kodu, kuris galėjo būti žinomas ir pašaliniams asmenims, iš esmės neginčijo ir įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovų teiginius, nepateikė, todėl teismas konstatavo, kad žalai atsirasti sudarė sąlygas ir ieškovo kaltė ir dėl to yra pagrindas sumažinti atlygintinos žalos dydį (DĮK 147 str., DK 247 str.).

Teismas konstatavo, kad žala nebuvo padaryta tyčiniais atsakovų veiksmais, todėl spręstinas klausimas dėl atlygintinos žalos dydžio sumažinimo. Teismas nurodė, kad, nustatant ieškovui padarytos atsakovų jai atlygintinos žalos dydį bei paskirstant materialinę atsakomybę tarp kolektyvo narių, yra atsižvelgtina į visiškos materialinės atsakomybės sutarties 3.1 punktą, į kiekvieno atsakovo darbo specifiką, skirtingas jų funkcijas materialinių vertybių saugojimo, išdavimo, priėmimo atžvilgiu, galėjimą kontroliuoti vienas kitą, į tai, kad, nors atsakovų darbo pobūdis ir funkcijos buvo skirtingos apimties, nebuvo nustatyta efektyvi vidaus materialinių vertybių kontrolė. Teismo nuomone, filialo direktoriaus ir sandėlininko, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už filialo veiklą ir materialinių vertybių sandėlyje apsaugą, atsakomybės ribos yra didesnės negu vadybininko ar apskaitininkės, kuriems šios funkcijos buvo tik susijusios su jiems pavestų pagrindinių darbo funkcijų tinkamu vykdymu. Teismo nuomone, nustatant atsakovų padarytos ieškovui atlygintinos žalos dydį bei paskirstant materialinę atsakomybę tarp kolektyvo narių taip pat atsižvelgtina ir į kiekvieno atsakovo dirbtą laiką trūkumų susidarymo laikotarpiu, į gautą iš esmės nedidelį darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad žala, kurią prašoma priteisti iš atsakovų fizinių asmenų yra didelė. Teismo nuomone, žala darbdaviui buvo padaryta dėl neatsargumo, atsakovai buvo ieškovo darbuotojai, t. y. silpnesnė darbo sutarties šalis. Teismas nurodė, kad atsakovai A. A. ir V. V. iki šiol dirba pas ieškovą tose pačiose pareigose, drausminėn atsakomybėn nėra patraukti, trūkumų nebenustatoma, todėl šios aplinkybės vertintinos kaip pagrindas sumažinti iš atsakovų ieškovui priteistinos žalos dydį.

Teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl darbuotojų padarytos bendrovei materialinės žalos atlyginimo, kadangi pagal tuo metu galiojusio DĮK 242 straipsnio antrąją dalį buvo nustatytas vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai paaiškėjo darbuotojų padaryta žala. Teismas nurodė, kad administracijai žala paaiškėjo 2002 m. balandžio 4 d., kai buvo baigta inventorizacija ir atliktas inventorizacijos aprašo Nr. 1 duomenų sutikrinimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Teismas pažymėjo, kad 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus DK, bendras ieškinio senaties terminas darbo teisiniams buvo nustatytas treji metai ir dėl šios kategorijos ginčo DK ar kiti įstatymai kitokių terminų nenumatė, todėl ieškinio senatis darbdaviui kreiptis į teismą dėl darbuotojų padarytos žalos atlyginimo baigėsi 2005 m. balandžio 4 d., o ieškovas į teismą su tokiu ieškiniu kreipėsi 2004 m. balandžio 2 d., t. y. nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Serpantinas“ prašo apeliacinės instancijos teismą Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti ir papildomai prie teismo sprendimu priteistų sumų iš atsakovo A. P. priteisti 22 176,62 Lt, iš atsakovo A. Ž. - 5 163,40 Lt. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino priteistinos žalos dydį atsižvelgdamas į tai, jog žala padaryta dėl neatsargumo, kad atsakovai - silpnesnė darbo sutarties šalis, kad atsakovams gali kilti nepriimtinų ir sunkių pasekmių, kad žalai atsirasti turėjo įtakos ir ieškovo kaltė. Apelianto teigimu, nei atsakovas A. P. , nei atsakovas A. Ž. nepateikė teismui duomenų apie savo turtinę padėtį, neįrodinėjo, kad prašoma priteisti pinigų suma jiems yra per didelė ir jie nesugebės žalos atlyginti ar tai sukels atsakovams neigiamas pasekmes. Apelianto teigimu, atsakomybė atsirado atsakovams grubiai pažeidžiant pareiginius nuostatus, ignoruojant pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, visiškai nesirūpinant prisiimtų įsipareigojimų dėl turto apsaugos, įvykdymo. Apelianto nuomone, bendrovės kaltės dėl trūkumo nėra, kadangi patalpos, kuriose buvo saugomos prekės yra saugomos saugos tarnybos, visi darbuotojai į patalpas gali patekti tik su kodu, todėl darytina išvada, kad prekės buvo pagrobtos darbuotojų ir tokia veika yra tyčinė ir nusikalstama.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai V. V. ir A. A. nurodo, kad su apeliacinio skundo motyvais atsakovų A. P. ir A. Ž. atžvilgiu sutinka, prašo apeliacinės instancijos teismą Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimo pakeitimo ir papildomo priteisimo žalos atlyginimo sumų iš atsakovų A. P. ir A. Ž. klausimą spręsti teismo nuožiūra.

 

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų ir konstatuoja, kad nėra įstatymo nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų neapskųstos apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies panaikinimui.

Byloje nustatyta, kad 1999 m. liepos 26 d. ieškovas UAB „Serpantinas“ su atsakovais A. P. , A. A. , V. V. ir A. Ž. sudarė kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartį Nr. VF/99-07, pagal kurią atsakovai įsipareigojo visiškai materialiai atsakyti už dėl jų kaltės bendrovei padarytą žalą, ją apskaičiuojant proporcingai mėnesiniam tarifiniam atlygiui. Keičiantis ieškovo darbuotojams, 2002 m. sausio 21 d. su atsakovais V. V. , A. A. ir D. V. tomis pačiomis sutarties sąlygomis buvo sudaryta nauja kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartis Nr. VF/02. Nurodytomis kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartimis ieškovas UAB „Serpantinas“ įsipareigojo sudaryti kolektyvui normalias darbo sąlygas, užtikrinant jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, nustatyta tvarka atlikinėti materialinių vertybių inventorizaciją ir užtikrinti kitas darbo sąlygas. 2002 m. balandžio 4 d. atlikus UAB „Serpantinas“ Vilniaus filialo materialinių vertybių inventorizaciją pagal 2002 m. kovo 30 d. apskaitos duomenis, nustatytas 121 225,38 Lt vertės materialinių vertybių trūkumas.

Ieškovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad ieškovas UAB „Serpantinas“ nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria sumažintas iš atsakovų A. P. ir A. Ž. priteistinų žalos atlyginimo sumų dydis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Į bylą pateiktos darbo sutartys patvirtina, kad darbo sutartis su atsakovu A. P. buvo nutraukta 2002 m. spalio 16 d., su atsakovu A. Ž. – 2002 m. gegužės 2 d., t. y. dar neįsigaliojus Darbo kodeksui, todėl sprendžiant minėtų atsakovų atsakomybės dėl ieškovui UAB „Serpantinas“ padarytos žalos atlyginimo klausimą, taikytinos 1972 m. Darbo įstatymų kodekso (toliau tekste – DĮK) nuostatos.

Teisinių santykių, atsirandančių dėl darbuotojo padarytos žalos darbdaviui, reguliavimo tikslas – pasiekti tam tikrą darbdavio ir darbuotojo interesų kompromisą. Šių santykių atitinkamą reguliavimą nulemia tai, kad darbuotojas ir darbdavys yra skirtingi pagal teises, pareigas, ekonominę padėtį subjektai. Todėl svarbu užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės šalies, teises. Pažymėtina, kad darbo santykius ir su jais susijusias sritis reguliuojančios teisės normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų, siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės, todėl darbo teisės normos riboja darbdavio valią reikalauti atlyginti darbuotojo padarytą žalą, darbdavys pats turi prisiimti tam tikrą riziką ir nepalankius padarinius, atsirandančius dėl darbo organizavimo. Pilnutinė (visiška) materialinė atsakomybė taikoma (esant materialinės atsakomybės sąlygoms) tik įstatyme tiesiogiai numatytais atvejais. Pagal DĮK 145 straipsnio 1 punktą darbuotojas materialiai atsako už visą dėl jo kaltės įmonei padarytą žalą, kai tarp darbuotojo ir įmonės yra sudaryta rašytinė sutartis, kuria darbuotojas prisiima pilnutinę (visišką) materialinę atsakomybę už neišsaugojimą turto ir kitų vertybių, kurios jam perduotos saugoti ar kitais tikslais. Šiuo įstatyme numatytu atveju, pilnutinė (visiška) materialinė atsakomybė taikoma, jei darbuotojas neišsaugo turto ir kitų vertybių, kurios jam perduotos saugoti ar kitais tikslais. Pažymėtina, kad pagal DĮK 147 straipsnį teismas, atsižvelgdamas į darbuotojo kaltės laipsnį, konkrečias aplinkybes ir materialinę darbuotojo padėtį, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį.

Kaip jau minėta, atsakovai A. P. ir A. Ž. 1999 m. liepos 26 d. kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartimi Nr. VF/99-07 įsipareigojo visiškai materialiai atsakyti už dėl jų kaltės UAB „Serpantinas“ padarytą žalą, tačiau, remiantis DĮK 147 straipsnio nuostatomis, teismas turi teisę atsakovų padarytos žalos atlyginimo dydį sumažinti.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovai A. P. ir A. Ž. padarė ieškovui žalą tyčia. Kaltė gali pasireikšti tyčia ar neatsargumu. Tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti. Neatsargiu laikomas toks elgesys, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai, rūpestingai ir atidžiai. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai A. P. ir A. Ž. nevisiškai tinkamai vykdė pareiginiuose aprašymuose nustatytas pareigas ir tai įtakojo žalos ieškovui padarymą, tačiau pažymėtina, kad tokie atsakovų veiksmai negali būti laikomi tyčiniais veiksmais, kuriais yra tikslingai siekiama žalos atsiradimo. Teisėjų kolegijos taip pat pažymi, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai A. P. ir A. Ž. sąmoningai siekė UAB „Serpantinas“ padaryti žalą arba sąmoningai leido jai atsirasti, todėl laikytina, kad ieškovui žala buvo padaryta dėl atsakovų neatsargumo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino atlygintinos žalos dydį, kadangi nei atsakovas A. P. , nei atsakovas A. Ž. nepateikė teismui duomenų apie savo turtinę padėtį, neįrodinėjo, kad prašoma priteisti pinigų suma jiems yra per didelė ir jie nesugebės žalos atlyginti ar tai sukels atsakovams neigiamas pasekmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbuotojo, kaip ekonominiu bei socialiniu požiūriu silpnesnės šalies, padėtis yra preziumuojama. Į bylą pateiktos atsakovų A. P. ir A. Ž. su ieškovu sudarytos darbo sutartys patvirtina, kad atsakovų atlyginimas nebuvo didelis, tuo tarpu ieškiniu yra prašoma priteisti dideles pinigų sumas: iš A. P. - 36 961,62 Lt, iš A. Ž. - 10 328,40 Lt, todėl, atsižvelgdama į atsakovams mokėto darbo užmokesčio dydį, t. y. į materialinę darbuotojo padėtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino priteistino iš atsakovų A. P. , A. Ž. žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad ieškovo kaltės dėl padarytos žalos nėra, kadangi materialinių vertybių inventorizaciją, pasikeitus darbuotojams, turėjo atlikti pats kolektyvas. Remiantis į bylą pateiktos 1999 m. liepos 26 d. kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties Nr. VF/99-07 1.2  punktu, administracija (UAB „Serpantinas“) įsipareigoja sudaryti kolektyvui normalias darbo sąlygas, užtikrinant materialinių vertybių saugumą, informuoti kolektyvą apie veikiančius įstatymus, reguliuojančius kolektyvinės pilnos (visiškos) materialinės atsakomybės klausimus, supažindinti kolektyvą su galiojančiomis instrukcijomis, normatyvais ir taisyklėmis, reguliuojančiomis jam patikėtų materialinių vertybių saugojimą, priėmimą, perdirbimą, pardavimą (perdavimą), pervežimą arba panaudojimą gamybos procese, nustatyta tvarka atlikinėti inventorizaciją, pašalinti iš kolektyvo darbuotojus (narius), kurie, kolektyvo nuomone, negali užtikrinti vertybių saugumo, priimant naujus kolektyvo darbuotojus (narius), juos informuoti apie sudarytą kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartį pasirašytinai. Minėtas kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties punktas numato administracijos (UAB „Serpantinas“), o ne kolektyvo (darbuotojų) pareigą atlikinėti inventorizaciją. Bylos duomenys patvirtina, kad  2001 m. rugpjūčio 1 d. pervedus atsakovą A. Ž. dirbti į UAB „Serpantinas“ Panevėžio filialą inventorizacija nebuvo atlikta, nors 2001 m. rugpjūčio 3 d. ataskaitoje UAB „Serpantinas“ direktoriui (t. 2, b. l. 100) buvo nurodyti revizijos duomenys, jog UAB „Serpantinas“ Vilniaus filiale apskaitos duomenys su sandėlio likučiais nesutampa. Pažymėtina, kad 2002 m. sausio 21 d. pervedus atsakovą A. P. dirbti į UAB „Serpantinas“ Panevėžio filialą materialinių vertybių inventorizacija taip pat nebuvo atlikta. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovo kitų  pareigų - sudaryti kolektyvui normalias darbo sąlygas, užtikrinant jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, netinkamo vykdymo taip pat yra pagrįstos. Pažymėtina, kad darbdavys turi ne tik teises, bet ir pareigas. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovo kaltės dėl padarytos žalos nėra, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovui UAB „Serpantinas“ buvo padaryta žala dėl neatsargumo, atsižvelgdama į atsakovų A. P. ir A. Ž. materialinę padėtį bei tai, kad ieškovas UAB „Serpantinas“ pats netinkamai vykdė kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartyje įtvirtintas pareigas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ir pagal įstatymo reikalavimus teisingai nustatė priteistinos ieškovui UAB „Serpantinas“ iš atsakovų A. P. ir A. Ž. žalos atlyginimo dydį.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal CPK 79, 88, 96 straipsnių reikalavimus priteistina iš atsakovo valstybei 36 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serpantinas“ (įmonės kodas 168541846) valstybei 36 Lt (trisdešimt šešis litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                Kazys Kailiūnas

 

Danutė Milašienė

 

Donatas Šernas