Civilinė byla Nr. 2A-163/2013

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00133-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija: 32.5; 35.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Utetra“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-327-198/2011 pagal likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Utetra“ ieškinį atsakovams M. B., G. B., akcinei bendrovei SEB bankas dėl hipotekos sutarties (lakšto) pakeitimų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys notarės J. N. ir D. P..

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl hipotekos sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana ir Civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu.

Ieškovas LUAB „Utetra“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams M. B., G. B. ir AB SEB bankas, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais 2003 m. rugsėjo 24 d. hipotekos lakšto Nr. 10120030000753 2006 m. gruodžio 29 d. AB SEB Vilniaus banko Utenos filialo sąskaitų vadybininko V. N. ir M. B. pasirašytą pakeitimą Nr. 10120060001897 (toliau- Pakeitimas 1), patvirtintą Utenos r. 2-ojo notaro biuro notarės J. N. (notarinio registro Nr. NJ-8760), ir 2009 m. birželio 3 d. AB SEB banko Rytų regiono filialo Utenos finansinių paslaugų centro darbuotojo V. N., M. B. ir G. B. pasirašytą pakeitimą Nr. 10120090000749 (toliau- Pakeitimas 2), patvirtintą Utenos r. 4-ojo notaro biuro notarės D. P. (notarinio registro Nr. DP-2093), išregistruoti juos iš hipotekos registro bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 104-107). Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2006 m. birželio 2 d. nutartimi LUAB „Utetra“ ieškinio užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo M. B. nuosavybės teise įregistruotą nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant juo disponuoti. Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu priteisė ieškovui iš M. B. 226 558 Lt nuostolių, Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. birželio 8 d. nutartimi sprendimo dalį dėl 226 558 Lt nuostolių atlyginimo paliko nepakeistą. Todėl ieškovas yra kreditorius ir turi reikalavimo teisę skolininkui M. B.. Ieškovas, 2009 m. balandžio 22 d. iš Centrinės hipotekos įstaigos gavęs Hipotekos registro išrašą, sužinojo, kad atsakovas M. B., užtikrindamas 2003 m. rugsėjo 23 d. kredito sutartį, 2003 m. rugsėjo 29 d. kreditoriui AB „SEB bankas“ įkeitė butą (duomenys neskelbtini), sutartine hipoteka užtikrintos prievolės dydis -  16 000 Lt, prievolės įvykdymo terminas 2013 m. rugsėjo 22 d.. Iš 2009 m. balandžio 22 d. Hipotekos registro išrašo paaiškėjo, kad Pakeitimu 1, sutartine hipoteka užtikrintos prievoles dydis padidintas iki 80 890,87 Lt, papildomos kredito dalies grąžinimo data pratęsta iki 2031 m. gruodžio 22 d. Pakeitimu 2 sutartine hipoteka užtikrintos prievolės dydis padidintas iki 23 683,89 EUR (81 572,04 Lt) ir į prievolę įstojo nauja skolininkė G. B.. Sutartinės hipotekos pakeitimai padaryti po 2006 m. birželio 2 d., t.y. pritaikius buto, esančio (duomenys neskelbtini), areštą ir uždraudus juo disponuoti. Atsižvelgiant į tai, kad pirmąja eile tenkinami garantuoti hipoteka reikalavimai, padidinus užtikrintos prievolės dydį ir pratęsiant kredito gražinimo terminą, buvo apsunkinta galimybė ieškovui išsiieškoti pinigus ir taip pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės. Minėti hipotekos sutarties pakeitimai pažeidė kreditoriaus teises, skolininkas apie tai žinojo ir sandorio sudaryti neprivalėjo, o tretieji asmenys buvo nesąžiningi, nes turėjo žinoti apie turto areštą (CK 6.66 str.). Tokiu būdu Pakeitimas 1 ir Pakeitimas 2, pagal kuriuos padidintas sutartine hipoteka užtikrintas prievolės dydis ir pratęsta papildomos kredito dalies grąžinimo data, pripažintini negaliojančiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b.l. 27-31). Teismas sprendė, kad ginčijamais sutartinės hipotekos pakeitimais areštuotas butas nebuvo iš naujo įkeistas, t.y. nebuvo sukurta nauja prievolė, bet tik modifikuota prievolė, atsiradusi iki atsakovo M. B. turto (buto) arešto taikymo, nes buto sutartinė hipoteka įregistruota 2003 m. rugsėjo 29 d. Turto areštų aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatos nepažeistos, nes laikinosios apsaugos priemonės taikymo metu (2006 m. birželio 2 d.) areštuojamas turtas (butas) jau buvo įkeistas bankui. Hipotekos lakšto pakeitimai įregistruoti patvirtinus notarams ir patikrinus hipotekos registro tvarkytojui, todėl AB SEB bankas neturėjo pagrindo abejoti padarytų   pakeitimų teisėtumu. AB SEB bankas yra sąžiningas įkeitimo teisės turėtojas, sąlygos actio Pauliana ieškiniui pareikšti neįrodytos. Ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą Pakeitimui Nr.1 ginčyti, todėl atsakovui AB SEB bankui prašant teismas taikė ieškinio senatį (CK 6.66 str. 3 d.). Teismas sprendė, kad ieškovas apie Pakeitimą Nr. 1 žinojo nuo įkeitimo fakto išviešinimo dienos, t.y. nuo įregistravimo hipotekos registre momento, t.y. nuo 2006 m. gruodžio 29 d. Todėl terminas pareikšti ieškinį dėl Pakeitimo Nr. 1 pripažinimo negaliojančiu baigėsi 2007 m. gruodžio 30 d. Teismas pažymėjo, kad Pakeitimu 2 nebuvo padidintas hipoteka užtikrintos prievolės dydis, pratęstas kredito grąžinimo terminas, o tik pakeista valiuta, kuria bus grąžinamas gautas kreditas. Bankas pranešime antstolei A. M. pranešė, kad nesutinka prisijungti prie ieškovo išieškojimo, kad būtų išieškoma iš hipoteka įkeisto turto, nes atsakovas M. B. savo skolinius įsipareigojimus bankui vykdo laiku. Atsižvelgiant į tai, kad iš įkeisto turto pardavimo  pajamų pirmiausia turi būti dengiami hipotekos kreditoriaus reikalavimai, ieškovo interesai ginčijamais pakeitimais nėra pažeidžiami, nes kitų kreditorių reikalavimai gali būti nukreipti į tą įkeisto turto vertės dalį, kuri lieka po išieškojimo (Hipotekos įstatymo 53 str.). Teismas nurodė, kad įkeistas butas yra bendroji jungtinė atsakovų M. B. ir G. B. nuosavybė, atsakovė G. B. nėra ieškovo skolininkė. Dėl šių aplinkybių ieškovo reikalavimai panaikinti hipotekos sutarties pakeitimus visa apimtimi yra nepagrįsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas LUAB „Utetra“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 33-36). Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė CK ir Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

1. Užtikrintos prievolės dydis ginčijamais hipotekos pakeitimais buvo žymiai padidintas bei kredito dalies grąžinimo data pratęsta 18 metų. Todėl atsakovas M. B. siekia išvengti turtinės atsakomybės, nes suėjus hipotekos terminui likviduojama įmonė gali neegzistuoti. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias disponavimo teisės apribojimas apima ir teisės įkeisti ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti priverstinį laikiną apribojimą. Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos lakšto pakeitimas yra sutartis, įkeitimo pakeitimas padidinant sumą ir(ar) pratęsiant terminą apsunkina turtą ir kartu apsunkina sprendimo įvykdymą.
2. Turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 str. 2 d.). Apeliantas nurodo, kad ginčo atveju turto arešto aktas Turto areštų akto registre įregistruotas 2006 m. birželio 2 d. Tai, kad sandoris tvirtinamas notaro ir registruojamas valstybiniame registre, nepaneigia įstatyme įtvirtintos tam tikro juridinio fakto žinojimo prezumpcijos ir nesąžininga šalis netampa sąžininga. Todėl teismas  netinkamai aiškino ir taikė Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas.
3. Senaties terminas ieškiniui pareikšti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 str. 3 d.). Apeliantas nurodo, kad jis neturi pareigos reguliariai tikrinti ir kaupti duomenis apie savo skolininkus valstybiniuose registruose. Todėl apie padarytus hipotekos pakeitimus jis sužinojo 2009 m. balandžio 22 d. iš Centrinės hipotekos įstaigos gavęs Hipotekos registro išrašą. Ieškinys paduotas 2010 m. sausio 21 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.
4. Turto areštas 2006 m. birželio 2 d. buvo pritaikytas visam butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą butas priklausė M. B. asmeninės nuosavybės teise, todėl aplinkybė, kad nutraukus santuoką liko neišspręstas bendro turto padalinimo klausimas neturi įtakos šios bylos baigčiai. Apelianto teigimu, teismui panaikinus ginčijamus pakeitimus, atsakovai galės ieškinine tvarka kreiptis dėl turto padalinimo arba tai galės padaryti ieškovas CPK 667 straipsnio nustatyta tvarka.
5. Atsakovų atlikti lakštų pakeitimai prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, todėl yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.).

Atsakovė G. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b.l. 39-41). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pakeitimas 1 ir Pakeitimas 2 nesukūrė naujos prievolės, įkeisto turto papildomai neapsunkimo. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad buvo  modifikuota 2003 m. rugsėjo 24 d. prievolė, o esamų prievolių modifikavimo Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalis nedraudžia.
2. Reikalavimas panaikinti ginčo sandorius visa apimtimi yra nepagrįstas, nes atsakovės G. B. kaip dalies įkeisto ir vėliau areštuoto nekilnojamojo turto savininkės teisės savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo turto nėra suvaržytos. Vien ta aplinkybė, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotas, visas butas, atsakovės nuomone, nesuteikia apeliantui jokių papildomų garantijų, nes galėjo būti areštuota tik ta buto dalis, kuri priklauso apelianto skolininkui M. B..
3. Pakeitimas 1 buvo įregistruotas 2006 m. gruodžio 29 d. Tiek hipotekos, tiek nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši. Todėl apeliantas apie hipotekos lakšto pakeitimus turėjo sužinoti 2006 m. gruodžio 29 d. Ta aplinkybė, kad apeliantas iš nekilnojamojo turto registro buvo užsakęs paslaugą teikti jam visus duomenis, susijusius su buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisine būkle, taip pat patvirtina, kad duomenys apie hipotekos lakšto pakeitimus jam turėjo būti žinomi 2006 m. pabaigoje. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas.

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 43-46). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismas tinkamai aiškino disponavimo turtu turinį, nes ginčijamais hipotekos lakšto pakeitimais nebuvo sukurta nauja prievolė, ji yra atsiradusi iki M. B. turto arešto taikymo ir modifikuota. Atsakovo nuomone, hipoteka apsunkintam daiktui paskesnis disponavimo teisės ribojimas negali turėti įtakos ir prievolės, kurios užtikrinimui turtas buvo įkeistas, modifikavimui.
2. Atsakovas nesutinka su teiginiu, kad  hipotekos pakeitimais buvo apsunkintos apelianto galimybės patenkinti savo reikalavimą, nes bet kuriuo atveju pirmiausia būtų tenkinami hipotekos kreditoriaus reikalavimai ir hipoteka įkeisto turto pardavimas nebūtų galimas be AB SEB banko sutikimo, nepriklausomai nuo hipotekos lakštų pakeitimų buvimo ar nebuvimo. Tikimybė, jog apeliantas galimai nebeegzistuos suėjus hipotekos terminui, neturi įtakos sprendžiant dėl hipotekos lakštų pakeitimo teisėtumo.
3. Hipotekos lakšto pakeitimais nėra pažeidžiami imperatyvūs teisės aktų reikalavimai, nes jie sudaryti ir įregistruoti laikantis atitinkamų įstatymų nustatytos tvarkos, pakeitimai įregistruoti patvirtinus notarams ir patikrinus atsakingoms institucijoms –hipotekos registro tvarkytojui bei laikantis kitų imperatyvių teisės aktų nuostatų. Hipotekos lakšto pakeitimais nebuvo pakeičiamas, apribojamas ar panaikinamas imperatyvių teisės normų galiojimas ar taikymas, todėl šie pakeitimai negali būti pripažinti niekiniais.
4. AB SEB bankas teisėtai sudarė kredito sutarties pakeitimus, kurių pagrindu buvo įregistruoti hipotekos lakšto pakeitimai, juos registruojant bankas pasitikėjo hipotekos lakštą tvirtinusių ir registravusių asmenų kompetencija. Todėl bankas neturėjo pagrindo abejoti padarytų hipotekos lakšto pakeitimo teisėtumu ir veikė sąžiningai.
5. Apeliantas apie Pakeitimą 1 sužinojo arba privalėjo sužinoti nuo šio įkeitimo fakto išviešinimo dienos, t.y. įregistravimo hipotekos registre momento. Todėl terminas pareikšti ieškinį suėjo 2007 m. gruodžio 30 d. Be to, antstolė A. M. 2007 m. lapkričio 14 d. raštu kreipėsi į banką siūlydama prisijungti prie išieškojimo. Todėl apeliantas turėjo sužinoti apie Pakeitimą 1 ne vėliau nei 2007 m. lapkričio 14 d. ir šiuo atveju senaties terminas pareikšti ieškinį suėjo 2008 m. lapkričio 15 d. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas tik 2010 m. sausio 21 d., teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2006 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-303-227/2006 ieškovo LUAB „Utetra“ ieškinio reikalavimui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų turto areštą, tame tarpe buvo areštuotas ir atsakovo M. B. nuosavybės teise įregistruotas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir kitas jam priklausantis  pas jį patį ar trečiuosius asmenis esantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, jo esant nepakankamai areštuotos atsakovo M. B. piniginės lėšos, esančios atsakovo banko sąskaitoje, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti (b.l. 7-8). Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu LUAB „Utetra“ naudai iš buvusio UAB „Utetra“ direktoriaus M. B. ir L. M. solidariai priteisė 226 558 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentų metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme nuo 2006 m. birželio 2 d. iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 9-15). Atsakovas M. B., užtikrindamas su AB SEB Banku 2003 m. rugsėjo 23 d. sudarytą Kredito sutartį Nr. 1250318010389-03 2003 m. rugsėjo 29 d. AB SEB bankas įkeitė butą (duomenys neskelbtini). Sutartine hipoteka (kodas 10120030000753) užtikrintos prievolės dydis 16 000 Lt, prievolės įvykdymo terminas 2013 m. rugsėjo 22 d. 2006 m. gruodžio 29 d. padarytu Pakeitimu 1 sutartine hipoteka užtikrintos prievoles dydis padidintas iki 80 890,87 Lt, papildomos kredito dalies grąžinimo data pratęsta iki 2031 m. gruodžio 22 d. 2009 m. birželio 3 d. Pakeitimu 2 sutartine hipoteka užtikrintos prievolės dydis padidintas iki 23 683,89 EUR (81 572,04 Lt) ir į prievolę įstojo nauja skolininkė G. B.. Apeliantas prašė pripažinti Pakeitimą 1 ir Pakeitimą 2 negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.) ir dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms (CK 1.80 str.).

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl actio Pauliana

Actio Pauliana institutas – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Šio instituto paskirtis - užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo ieškinio senaties termino praleidimą sandorių ginčijimui actio Pauliana pagrindu. Teisėjų kolegija iš esmės su tokia išvada sutinka.

Apeliantas ieškinyje įrodinėjo, kad apie ginčo buto įkeitimą ir ginčijamus Pakeitimą 1 bei Pakeitimą 2 jis sužinojo tik iš 2009 m. balandžio 22 d. gauto Centrinės hipotekos įstaigos hipotekos registro išrašo. Tačiau  Panevėžio apygardos teismas dar 2006 m. birželio 2 d. nutartimi byloje pagal apelianto ieškinį M. B. dėl žalos atlyginimo taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo tą patį butą, kuris jau buvo įkeistas 2003 m. Taigi, akivaizdu, kad apeliantas, kaip toje byloje dalyvavęs asmuo, domėdamasis jau vien pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių faktiniu realizavimu, apie 2003 m. buto hipotekos faktą galėjo ir turėjo žinoti dar toje byloje (joje 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu apelianto ieškinys iš esmės buvo patenkintas, sprendimas įsiteisėjo  2007 m. birželio 8 d.) (t. 1, b.l. 9-15, 16-22). Iš apelianto aiškinimo sektų, kad jis 2-2,5 metų (iki 2009 m. balandžio) net ir po pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bei jam palankaus sprendimo priėmimo/įsiteisėjimo nesidomėjo šio sprendimo įvykdymo galimybėmis (kiek tai susiję su butu),  nagrinėjamą ieškinį pateikė daugiau kaip  po trejų metų nuo Pakeitimo 1 sudarymo. Pažymėtina, kad iš byloje esančio antstolės A. M. 2007 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 0104/07/01489 matyti, kad ji kreipėsi į AB SEB „Vilniaus banką“ siūlydama duoti sutikimą išieškoti apeliantui priteistą sumą iš M. B. iš hipoteka įkeisto turto  (t. 1, b.l. 215). Taigi, apeliantas bent jau tuomet  galėjo ir turėjo žinoti ne tik apie buto įkeitimo faktą apskritai, bet jau ir apie Pakeitimą 1. Pastebėtina ir tai, kad pats apeliantas, remdamasis vien iš registrų duomenų gavimo faktu tik 2009 m. balandžio 22 d., ir apeliaciniame skunde nenurodo svarbių priežasčių, kuriomis būtų galima pateisinti pakankamai ilgą ieškinio senaties termino praleidimo laikotarpį. Tuo tarpu kas kliudė tokius duomenis gauti anksčiau, apeliantas ir nenurodo. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju negali sutikti su apelianto argumentais neva jis neprivaląs nuolatos tikrinti duomenis apie skolininkus įvairiuose registruose. Toks teiginys pats savaime nėra visiškai neteisingas, tačiau tai nereiškia, kad kreditorius gali elgtis ilgą laiką nerūpestingai, o vėliau remtis tokiu teiginiu. Juo labiau, kad apeliantas apskritai nėra nuoseklus tokia savo pozicija  - ginčydamas sandorius kitu pagrindu (apie tai – žemiau nutartyje), jis pats įrodinėja kitos šalies pareigą nuolat domėtis viešų registrų duomenimis, tačiau tokio reikalavimo nekelia sau. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pakeitimo 1 ginčijimui actio Pauliana pagrindu be svarbių priežasčių yra praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.131 str. 1 d.). Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš aukščiau nurodytų actio Pauliana ieškiniui sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Todėl dėl kitų sąlygų (ne)buvimo teisėjų kolegija nebepasisako.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pakeitimu 2 faktiškai nebuvo keičiamas atsakovo M. B. prievolių dydis - jis tik perskaičiuotas kita valiuta, o susidaręs 681 Lt skirtumas negali turėti bent kiek ženklesnės reikšmės apelianto, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimui actio Pauliana aspektu didesniu laipsniu nei galimai pažeistomis teisėmis Pakeitimu 1.

Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms normoms

Kaip minėta, Pakeitimas 1 padarytas jau po to, kai 2006 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-303-227/2006 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės inter alia areštuojant butą, uždraudžiant juo disponuoti. Taigi, atsakovui apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ginčijamų pakeitimų sudarymo metu akivaizdžiai buvo žinoma.

              Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama užtikrinti, kad ieškovui palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas būtų kuo sklandesnis, neleisti ateityje kitai šaliai imtis priemonių, kurios galėtų jai padėti išvengti sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti lyginant su ta situacija, kuri yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalį turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas. Šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalis atskleidžia disponavimo teisės apribojimo turinį – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas. Taigi, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – turto, uždraudžiant juo disponuoti, areštą, teisė atlikti veiksmus(ą), sudarančius disponavimo teisės turinį inter alia sudarinėti sandorius dėl areštuoto turto, yra apribota. Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, su šiais duomenimis Turto arešto aktų registro nuostatų nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo, laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnis). Juo labiau, tai pasakytina apie tokio subjekto, kaip bankas, turinčio specialias tarnybas, galimybes sekti ir žinoti viešų registrų duomenis bei juos patikrinti prieš sudarant sandorį.

              Ginčijami Pakeitimas 1 ir Pakeitimas 2 yra sandoriai (CK 1.63 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų ir pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentais, kad šalių susitarimu šiuo atveju buvo tik modifikuota prievolė pagal  2003 m. rugsėjo 29 d. hipotekos lakštą (kas, beje, taip pat būtų vertinama kaip sandoris), nes Pakeitimu 1 buvo ne vien pakeista jau anksčiau buvusios prievolės įvykdymo tvarka, o nustatyta ir nauja įkeitimu užtikrinama kitokio –penkis kartus didesnė - dydžio (80 890,87 Lt) prievolė (t. 1, b.l. 156-159, 160-162). Taigi, pakeitus tokiu būdu prievolės apimtį kitų potencialių kreditorių galimybės gauti savo reikalavimo patenkinimą ženkliai sumažėja, o galimai jų ir visai nebelieka. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra privaloma vykdyti  (CPK 18 str.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog laikinosios apsaugos priemonės pobūdis – drausti atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. nedalyvauti sudarant sandorius, nesudaryti sutarčių ir panašaus pobūdžio – yra įsakmus (CPK 145 str. 1 d. 6 p.), todėl vertinamas kaip imperatyvus. Jis nustatytas viešosios teisės normų – civilinio proceso įstatymo – ir įtvirtintas privalomu vykdyti teismo procesiniu dokumentu – nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sandoris, kuris yra sudarytas pažeidžiant tokį teismo nutartimi nustatytą draudimą, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 str. 1 d.). Tokiam sandorio kvalifikavimui nedaro įtakos vėlesni teismo sprendimai, t. y. ar buvo patenkinti byloje ieškinio reikalavimai, dėl kurių buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ar pažeisto draudimo laikinumo pobūdis. Teismas, nagrinėjantis asmens reikalavimą, susijusį su laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimu (CK 1.78 str. 4 d., CPK 5 str.), nustatęs šį viešosios tvarkos pažeidimo faktą, tokį sandorį vertina niekiniu ir ex officio sprendžia dėl niekinio sandorio padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011).

              Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi ginčo išsprendimui, todėl  išsamiau neanalizuotini.

              Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl jis naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

              Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas, kaip likviduojama įmonė, yra atleistas nuo žyminio mokesčio CPK  83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Jis šioje byloje yra sumokėjęs 263 Lt žyminį mokestį (t. 1,  b.l. 6, 86a). Todėl jo sumokėtas žyminis mokestis jam turi būti grąžintas (CPK  87 str. 1 d. 1 p.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

              n u s p r e n d ė:

              Panevėžio apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

              Ieškinį tenkinti visiškai. Pripažinti negaliojančiais 2003 m. rugsėjo 24 d. hipotekos lakšto Nr. 10120030000753 2006 m. gruodžio 29 d. pakeitimą Nr. 10120060001897 ir 2009 m. birželio 3 d. pakeitimą Nr. 10120090000749 ir išregistruoti juos iš hipotekos registro.

              Grąžinti ieškovui likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Utetra“ 263 Lt žyminį mokestį.

              Priteisti valstybei iš atsakovų M. B., G. B. po 7,25 Lt, iš atsakovo AB SEB  banko  14,5 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

              Teisėjai                                                        Algirdas Gailiūnas

                                                                                    Danutė Milašienė

                                                                                                                                                                                                    Alvydas Poškus