Administracinė byla Nr. eA-1102-552/2024

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08401-2023-3

        Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.1

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

        teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas I. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, kuriuo  jam atsisakyta išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas 1); Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 2); Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. iki 2026 m. kovo 12 d. (toliau – ir Sprendimas 3); kartu vadinami Sprendimais); Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, Tarnyba) 2023 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, įpareigojant jį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę Rusiją iki 2023 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir Sprendimas dėl grąžinimo).

2.       Pareiškėjas nurodė 2016 m. baigęs Sankt Peterburgo valstybinį universitetą, kuriame studijavo žurnalistiką. Nuo 2021 m. gegužės 5 d. pareiškėjas teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjo sutuoktinė O. K., (duomenys neskelbtini) pilietė, nuo 2021 m. gegužės 5 d. turėjo Migracijos departamento leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nurodytu pagrindu. Pareiškėjo sutuoktinė šiuo metu gyvena ir dirba Lietuvoje, Vilniuje.

3.       Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo tuo pačiu Įstatymo pagrindu (šeimos susijungimo; Lietuvoje gyvena sutuoktinė). Užpildydamas klausimyną pareiškėjas nurodė nuo 2018 m. vasario mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn. dirbęs Rusijos Federacijoje agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“ nuotraukų redaktoriumi. Įvertinęs situaciją, kad artėja leidimo laikinai gyventi galiojimo termino pabaiga, o dėl prašymo pakeisti leidimą procedūra užsitęsė, pareiškėjas kreipėsi dėl nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 12 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) gavo Sprendimą 1, kuriuo Migracijos departamentas atsisakė jam išduoti nacionalinę vizą; 2023 m. rugsėjo 13 d. gavo Sprendimą 2, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi bei raštą, kuriame nurodyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. iki 2026 m. kovo 12 d. Sprendimus Migracijos departamentas priėmė gavęs Lietuvos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. liepos 31 d. išvadą Nr. 18-8390 (toliau – ir VSD išvada), kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

4.       Pareiškėjas nurodė iki VSD išvados surašymo ir pateikimo Migracijos departamentui dalyvavęs pokalbyje su VSD pareigūnais, sąžiningai atsakęs į jam užduotus klausimus dėl darbo Rusijos Federacijos agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“.

5.       Migracijos departamento Sprendimuose vadovaujamasi VSD išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis 2018–2020 m. dirbo Rusijos Federacijos agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“ nuotraukų redaktoriumi. Šią agentūrą (žinomą kaip „RIA FAN“) VSD išvadoje apibūdino kaip buvusį prokremliškos propagandos sklaidai naudojamą internetinį portalą, veikusį 2014 m. gegužės–2023 m. birželio mėn., priklausiusį oligarcho J. P. sukurtam holdingui „Patriot“. VSD išvadoje nurodyta, kad 2018 m. gruodžio mėn. „RIA FAN“ valdanti įmonė buvo įtraukta į JAV sankcijų sąrašus, o 2023 m. balandžio mėn. „RIA FAN“ į sankcijų sąrašą įtraukė Europos Sąjunga. „RIA FAN“ platina tikrovės neatitinkančią informaciją apie ES bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją ir Baltijos šalių narystę jose. VSD vertinimu, dirbdamas agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“ pareiškėjas prisidėjo prie agresyvios Rusijos propagandos sklaidos, nukreiptos prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus; privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. 

6.       Pareiškėjas nurodė 2023 m. rugsėjo 23 d. gavęs VSAT Sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę – Rusiją, įpareigojant savanoriškai išvykti į nurodytą valstybę iki 2023 m. rugsėjo 30 d. VSAT sprendimą priėmė atsižvelgdama į tai, kad Migracijos departamentas Sprendimu 3 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. iki 2026 m. kovo 12 d., vadovaudamasi Įstatymo 127 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 127 straipsnio 1, 31, 6 dalimis.

7.       Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, nepagrįstai taikė Įstatymo normas, nustatančias draudimą atvykti, būti ir gyventi Lietuvoje užsieniečiui, kuris kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas pažymėjo, kad VSD nenustatė, jog dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė, todėl neapibrėžtai ir pernelyg neaiškiai išplėtė užsieniečio galimos grėsmės apimtį. VSD išvados teiginiai nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis, susietais su pareiškėjo darbu agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“, todėl laikytini šios institucijos spėjimais ir prielaidomis. VSD išvadoje pateiktas vertinimas, esą dirbdamas agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“ pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o išdavus jam leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, taip pat yra VSD spėjimai ir prielaidos. Dėl šios priežasties, pareiškėjo nuomone, VSD išvada negalėjo būti pagrindas Migracijos departamentui priimti Sprendimus.

8.       Pareiškėjas pažymėjo, kad faktinė aplinkybė, jog jis 2018–2020 m. dirbo agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“ nuotraukų redaktoriumi egzistavo tuo metu, kai 2021 m. VSD atliko patikrinimą ir Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2023 m. birželio 30 d. Nei VSD išvadoje, nei Migracijos departamento Sprendimuose nėra duomenų, kad per pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje nuo 2021 m. gegužės 5 d. iki 2023 m. birželio 30 d. laikotarpį įvyko kokios nors su pareiškėju susijusios aplinkybės, kurios objektyviai galėjo lemti iš esmės priešingos VSD išvados pateikimą.

9.       Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamento atlikto vertinimo negalima laikyti objektyviai, visapusiškai ir atsakingai atliktu pareiškėjo individualaus atvejo vertinimu, nes buvo apsiribota bendro pobūdžio frazėmis, kad užsieniečio teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, kad Konvencija nenustato valstybei tiesioginės pareigos įsileisti užsieniečio šeimos narį, kad pareiškėjo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (10 ir 11) nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui.

10.       Pareiškėjas paaiškino, kad agentūra „Federalinė naujienų agentūra“ buvo jo pirmoji darbovietė, kurioje jis įsidarbino baigęs universitetą. Įsidarbindamas agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“ pareiškėjas nurodo nežinojęs apie šios agentūros veiklos politinį foną ir jos ryšius su kitais subjektais. Dirbdamas agentūroje pareiškėjas nurodo vykdęs tik techninio, pagalbinio pobūdžio funkcijas (nuotraukų paieška straipsnių autorių ar redaktorių prašymu jų straipsniams iliustruoti). Pareiškėjas nurodė 2020 m. išėjęs iš agentūros „Federalinė naujienų agentūra“ savo noru, nes nesutiko su redakcijos pozicija po 2020 m. įvykių Baltarusijos Respublikoje. Pareiškėjo viešai reiškiama pozicija patvirtina, kad jis negali būti laikomas lojaliu ir patikimu Rusijos valdžiai asmeniu.

11.       Pareiškėjas nurodė stengęsis integruotis į gyvenimą Lietuvoje: dirbo, lankė Vilniuje vykstančius renginius, ekskursijas, susipažino su Lietuvos istorija, kultūra; socialiniame tinkle „YouTube“ su sutuoktine kūrė vaizdo klipus apie Lietuvą. Pareiškėjui kilmės valstybėje (Rusijos Federacijoje) gresia mobilizacija. Pareiškėjas smerkia kilmės šalies agresiją prieš Ukrainą ir dalyvauti karo veiksmuose jam yra nepriimtina. Pareiškėjui už mobilizacijos vengimą ir socialiniuose tinkluose išdėstytą poziciją gresia baudžiamoji atsakomybė.

12.       Pareiškėjo vertinimu, VSAT Sprendimas yra priimtas Migracijos departamento Sprendimo 3 pagrindu, todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes VSD išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės yra pagrįsta vien nurodytos institucijos spėjimais ir prielaidomis. Pareiškėjo vertinimu, jis negali būti grąžinamas į Rusiją, nes ten gresia pavojus jo laisvei. Pareiškėjas kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, sulaikytas, suimtas, patrauktas į baudžiamojon atsakomybėn už mobilizacijos vengimą ir viešai reiškiamą pilietinę poziciją, nepritariančią Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje ir nelojalumą Rusijos Federacijos valdžiai, su juo gali būti elgiamasi nežmoniškai. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje bendravo su VSD pareigūnais ir sąžiningai pateikė atsakymus į jam užduotus klausimus dėl agentūros „Federalinė naujienų agentūra“, kurioje dirbo 2018–2020 m. laikotarpiu. Dėl bendravimo su užsienio valstybės (Lietuvos Respublikos) VSD pareigūnais, pareiškėjas gali būti apkaltintas tėvynės išdavimu. Už tokią veiką pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą gresia baudžiamoji atsakomybė nuo 8 iki 20 metų. Be to, Sprendime dėl grąžinimo nebuvo nagrinėtos kitos aktualios aplinkybės: šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai, kt., todėl Sprendimas dėl grąžinimo neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5, 6 dalių reikalavimų.

13.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14.       Migracijos departamentas nurodė, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD, o Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas vadovavosi VSD pateiktais duomenimis.

15.       Migracijos departamento vertinimu, reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. 

16.       Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

17.       Esminis Sprendimo 2 pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeiminius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Pareiškėjo trumpalaikis darbas kurjeriu bei pagalba sutuoktinei kuriant turinį „YouTube“ platformoje niekaip neparodo jo integravimosi lygio į Lietuvos visuomenę.

18.       Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas 2018–2020 m. dirbo „Federalinėje naujienų agentūroje“ Rusijoje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos jėgos struktūroms.

19.       Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

20.       Pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Priimti Sprendimai savaime neatima teisės pareiškėjui gyventi kartu su sutuoktine jų kilmės valstybėje.

21.       Migracijos departamentas nurodė, kad Sprendimo dėl grąžinimo priėmimo metu, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai – neturėjo leidimo gyventi, vizos ar kitos dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje, o skundo teiginiai dėl to, kad jis negali būti grąžintas į Rusiją yra hipotetiniai – nėra pateikta jokių konkrečių įrodymų.

22.       Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23.       VSAT nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 23 d. 9.20 val. Tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Tribonių pasienio užkardos Šalčininkų pasienio kontrolės punkte Tarnybos pareigūnams patikrinus iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką vykstantį pareiškėją paaiškėjo, jog jis Nacionalinio registro duomenimis, yra asmuo, kuriam Migracijos departamentas Sprendimu 3 uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), kadangi jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Draudimas atvykti galioja nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. iki 2026 m. kovo 12 d. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

24.       Papildomai patikrinus pareiškėjo duomenis Elektroninės migracijos paslaugų informacinėje sistemoje „MIGRIS“, nustatyta, kad Migracijos departamentas dėl pareiškėjo priėmė Sprendimus. Tarnybos pareigūnai susipažinę su šiais sprendimais, neturėjo pagrindo  juos laikyti nepagrįstais, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jų vykdymo sustabdymo ar taip pat nepateikė kitų duomenų ir / ar dokumentų patvirtinančių jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdami į tai VSAT pareigūnai pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, todėl pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, bei 127 straipsnio 1 ir 31 ir 6 dalių nuostatas priėmė pagrįstą Sprendimą dėl grąžinimo.

25.       Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. VSAT teigimu, šių aplinkybių Sprendimo dėl grąžinimo priėmimo metu nebuvo nustatyta; taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno humanitariniais tikslais ar prašėsi prieglobsčio. Pareigūnai įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų (128 straipsnis), tačiau net nustačius Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo nėra draudžiama.

26.       Sprendimas dėl grąžinimo su spaudu pažyminčiu faktą apie pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos Respublikos buvo įkeltas į MIGRIS, taip oficialiai pateikiant informaciją, kad užsienietis yra įvykdęs sprendimą ir 2023 m. rugsėjo 23 d. yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Taip yra fiksuojamas faktas, kaip užsienietis linkęs laikytis migracijos rėžimo.

27.       Panaikinus Sprendimą dėl grąžinimo pareiškėjo statusas Lietuvoje nepasikeistų, t. y. jis netaptų laikomas teisėtai esančiu asmeniu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, jam nėra atimta galimybė, teisės aktų nustatyta tvarka, ateityje atvykti į Lietuvos Respubliką ir ar net gyventi joje. Taigi, Sprendimas dėl grąžinimo neapriboja pareiškėjo teisės kreiptis dėl teisės atvykti į Lietuvos Respubliką.

28.       Nuginčijus Migracijos departamento Sprendimus, tai neturėtų įtakos VSAT Sprendimo dėl grąžinimo pagrįstumui, nes jo priėmimo metu galiojo įrašas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

29.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

30.       VSD vertinimu, Migracijos departamento Sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

31.       Pareiškėjas, dirbdamas „Federalinėje naujienų agentūroje“, dar žinomoje kaip „RIA FAN“, prisidėjo prie prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus nukreiptos agresyvios Rusijos propagandos sklaidos, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

32.       VSD teigimu, pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, todėl nėra paneigtas pareiškėjo lojalumas Rusijos Federacijos valdžiai. Darbo santykių pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą byloje Nr. eA-2065-552/2023). Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimus neteisėtais.

 

II.

 

33.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo I. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

34.       Teismas nustatė, kad pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota ne vien įvertinus pareiškėjo nurodytus faktus dėl jo buvusios darbovietės, bet ir VSD pareigūnams susitikus su pareiškėju ir jį apklausus, taigi kompetentinga institucija apie pareiškėjo keliamą grėsmę sprendė vertindama jo individualią situaciją ir jo konkrečius atsakymus.

35.       Teismo vertinimu, pareiškėjas neginčijo VSD išvadoje nustatytų faktų, jog „RIA FAN“ buvo didžiausias prokremliškos propagandos sklaidai naudojamas internetinis portalas, priklausęs oligarcho J. P. sukurtam holdingui „Patriot“; 2018 m. gruodžio mėn. „RIA FAN“ valdanti įmonė buvo įtraukta į JAV, o 2023 m. balandžio mėn. – į ES sankcijų sąrašą; „RIA FAN“ platino tikrovės neatitinkančią informaciją apie Europos Sąjungą bei Šiaurės Atlantos Sutarties Organizaciją bei Baltijos šalių narystę jose; 2014–2023 m. „RIA FAN“ skleidžiant propagandą buvo remiama tarptautines teisės normas pažeidžianti agresyvi Rusijos užsienio politika ir jos vykdomi karo veiksmai Ukrainoje, Sirijoje bei Afrikos valstybėse. Holdingas „Patriot“ ir jam priklausantis „RIA FAN“ nuosekliai palaikė Rusijos nuo 2014 m. vykdomus Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą pažeidžiančius veiksmus, kurie kelia grėsmę regiono valstybių nacionaliniam saugumui; „RIA FAN“ veiklos laikotarpiu nustatyti pakartotiniai atvejai, kai portale buvo publikuojama tikrovės neatitinkanti informacija ir vykdomos šmeižto kampanijos prieš Kremliaus režimo oponentus, daug dėmesio skiriama Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir privačių karinių kompanijų dalyvavimui ginkluotuose konfliktuose. Pareiškėjas nepaneigė, kad „RIA FAN“ ir J. P. įkurtos „Interneto tyrimų agentūros“ veikė kaip „trolių fermos“ ir per netikras paskyras socialiniuose tinkluose vykdė dezinformacijos ir šmeižto sklaidos kampanijas. „RIA FAN“ taip pat veikė „trolių fermos“ funkcijas vykdęs specialus skyrius. 2018 m. balandžio mėnesį socialinis tinklas „Facebook“ dėl platinamos dezinformacijos užblokavo kelias dešimtis su „RIA FAN“ susijusių grupių.

36.       Pareiškėjas posėdžio metu pripažino, jog matė, kad agentūra, kurioje jis dirbo, skleidė melagingą informaciją: pagražindavo valdžiai palankias aplinkybes ir nutylėdavo apie neigiamus aspektus.

37.       Teismo vertinimu, žurnalistikos studijas baigusio asmens savanoriškas įsidarbinimas ir beveik trejus metus trukęs darbas žiniasklaidos priemonėje, kuri vykdė ir vykdo propagandą, kuri priklausė J. P. holdingui, kuriam taikomos ES sankcijos, sudaro pakankamą pagrindą galimai grėsmei nacionaliniam saugumui konstatuoti. Kartu svarbios ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis tebeturi ryšių su Rusija (Rusijoje gyvena artimieji giminaičiais, jis juos lanko, socialiniuose tinkluose yra buvusio agentūros bendradarbio sekėju), kurios suponuoja galimą pareiškėjo pažeidžiamumą, ypač įvertinant tai, jog pagal profesiją pareiškėjas yra žurnalistas, taigi, moka ir gali rinkti informaciją, žino jos panaudojimo taktikas. Svarbia aplinkybe teismas laikė ir faktą, kad nuo pareiškėjo darbo agentūroje pabaigos (2020 m. gruodžio mėn.) yra praėjęs nedidelis laiko tarpas, o tai irgi suponuoja didesnę grėsmę dėl pareiškėjo ryšių

38.       Pareiškėjas nei VSD, nei Migracijos departamentui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo priešiškumą Rusijos valdžiai ir jos vykdomai agresyviai politikai. Vien atsakymai į klausimyne pateiktus klausimus dėl Krymo priklausomybės ir Rusijos agresijos nėra pakankami išvadai, kad pareiškėjas negali būti pažeidžiamas ir dėl jo negali kilti grėsmė.

39.       Pareiškėjo į bylą pateiktos ekranvaizdžių nuotraukos taip pat nesudaro pagrindo abejoti VSD ir Migracijos departamento išvadų pagrįstumu, nes, pirma, jos nebuvo pateiktos priimant ginčo Sprendimus. Antra, pareiškėjo įrašai yra abstraktaus pobūdžio, kurie neleidžia daryti vienareikšmės išvados dėl pareiškėjo (ne)lojalumo. Trečia, kaip teismo posėdžio metu paaiškino pats pareiškėjas, šios ekranvaizdžių nuotraukos yra iš jo Instagram paskyros trumpalaikių žinučių („stories“), kurios būna paskelbtos trumpą laiką. Byloje nėra informacijos, kiek laiko šios žinutės galėjo būti matomos kitiems asmenims; ar jos buvo matomos visiems, ar tik pareiškėjo sekėjams (jų daliai); kiek pareiškėjas turi sekėjų ir pan. Dėl šios priežasties teismas laikė, kad pareiškėjas neįrodė, jog savo poziciją dėl nelojalumo Rusijos Federacijos valdžiai ir jos vykdomai politikai yra išdėstęs viešai.

40.       Išdėstytų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad VSD ir Migracijos departamento vertinimas dėl pareiškėjo galimos grėsmės yra pagrįstas individualia su pareiškėju susijusia informacija, todėl skundo argumentus, kad buvo vadovaujamasi tik bendro pobūdžio informacija, laikė nepagrįstais.

41.       Nagrinėjamu atveju VDS išvadoje prašė taikyti penkerių metų uždraudimo atvykti laikotarpį, Migracijos departamentas Sprendimu 3 nustatė 30 mėnesių (2,5 metų) laikotarpį. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimų, be pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, taip pat buvo įvertinta ir kita su juo susijusi informacija (turėtas leidimas laikinai gyventi, šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis), taip pat nurodyta, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas su sutuoktine, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, negalėtų gyventi kilmės valstybėje. Teismas vertino, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie suponuotų Sprendime 3 nustatyto laikotarpio neteisėtumą ar (ir) neproporcingumą.

42.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjo išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti Migracijos departamento Sprendimus.

43.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Sprendimo dėl grąžinimo priėmimo metu (2023 m. rugsėjo 23 d.) galiojo Migracijos departamento Sprendimas 3, o pareiškėjas neturėjo galiojančios vizos ar leidimo gyventi; taip pat nebuvo kitų aplinkybių, kurios būtų sudariusios pagrindą pareiškėjui teisėtai pasilikti Lietuvos Respublikoje. Sprendimai, susiję su pareiškėjo viza, leidimu laikinai gyventi ir uždraudimu atvykti, nebuvo nuginčyti ir nagrinėjamoje byloje, taigi, konstatuotina, kad VSAT pagrįstai laikė, jog egzistavo Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas pagrindas priimti Sprendimą dėl grąžinimo.

44.       Pareiškėjo skunde teigta, kad pareiškėjas, net ir esant Sprendimams, negalėjo būti sugrąžintas į Rusijos Federaciją dėl ten jam kylančios grėsmės, tokius teiginius teismas laikė deklaratyviais. Pirma, kaip nurodė VSAT, ir posėdžio metu neginčijo pareiškėjas, iš Lietuvos Respublikos jis išvyko savanoriškai, su pareigūnais bendradarbiavo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas VSAT būtų pateikęs duomenis dėl jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje ar būtų nurodęs kitas aplinkybes, kurios būtų sudariusios pagrindą netaikyti užsieniečio grąžinimo procedūros. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patvirtino, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas nėra pateiktas. Galiausiai, pareiškėjo nurodoma veikla socialiniuose tinkluose, nepagrindžia jo dėstomos pozicijos dėl jo nelojalumo, o nesant informacijos dėl pareiškėjo trumpalaikių įrašų Instagram paskyroje viešumo ir peržiūrų, nėra pagrindo spręsti ir dėl jam galinčios kilti grėsmės. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas VSAT pareigūnams būtų pateikęs įrodymus dėl jo galimos mobilizacijos; jis taip pat neįrodė, jog apie jo pokalbį su VSD pareigūnais gali būti žinoma Rusijos Federacijos subjektams. Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė ir teismui, todėl pareiškėjo skunde nurodoma grėsmė laikytina deklaratyvia, įvertinus tai, jog pareiškėjas iš Lietuvos išvyko geranoriškai, išvykimo metu jokių baimių dėl jam kylančių grėsmių nenurodęs.

45.       Teismas sprendė, jog pareiškėjo skundo argumentai, susiję su Sprendimo dėl grąžinimo teisėtumu, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

III.

 

46.       Pareiškėjas I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų tenkinamas visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo Migracijos departamento jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

47.       Pareiškėjas teigia, kad konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas nei Migracijos departamente, nei teisme – nebuvo individualiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjo atsakymai į tam tikrus VSD pareigūnų klausimus negali būti vertinami kaip individualus tyrimas. Iš bylos duomenų nėra aišku, ar VSD ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, kad objektyviai susietų pareiškėją su galima grėsme nacionaliniam saugumui, kaip to yra reikalaujama, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Priimant Sprendimus nebuvo nustatytas pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas ir akivaizdumas, išvada padaryta vadovaujantis vien pareiškėjo darbo faktu, netiriant, nenustatant kitų aplinkybių, identifikuojančių šio pavojaus realumą.

48.       Tuo metu, kai pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“, Lietuva Rusijos Federacijos nelaikė priešiška valstybe. Ši aplinkybė nebuvo įvertinta ir į ją nebuvo atsižvelgta. Migracijos departamentas formaliai perrašė VSD išvados tezes, neatliko jokio individualaus pareiškėjo atvejo tyrimo, nesigilino į jo esamus socialinius, ekonominius ryšius. Formaliai vertino aplinkybę, kad pareiškėjo žmona yra gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir čia gyvena. Teismas priimdamas sprendimą taip pat nevertino aplinkybių apie pareiškėjo santykį su sutuoktine, netyrė, ar priimant Sprendimus, buvo įvertintos visos, tiek teismų praktikoje formuojamos, tiek Įstatymo 128 straipsnyje numatytos aplinkybės.

49.       Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 7 dalies reikalavimus, priėmė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkantį procesinį sprendimą, kurį pagrindė deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, prielaidomis ir samprotavimais.

50.       VSD išvada pagrįsta prielaidomis ir spėlionėmis, o Migracijos departamento Sprendimai priimti vien šios išvados pagrindu. Teismas šių aplinkybių nevertino. Teismas Migracijos departamento nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką formaliai ir automatiškai pakartojo savo sprendime, nors pareiškėjo situacija yra priešinga ir neatitinka nurodytų bylų faktinių ir teisinių aplinkybių.

51.       Teismas padarė neteisingą ir suformuotai praktikai prieštaraujančią išvadą, kad vien pareiškėjo atsakymai į klausimyne pateiktus klausimus dėl Krymo priklausomybės ir Rusijos agresijos nėra pakankami paneigti VSD išvadai, kad pareiškėjas gali būti pažeidžiamas, šantažuojamas – siekiant jį užverbuoti dėl jo negali kilti grėsmė. Pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“, kurioje jis buvo tik nuotraukų redaktoriumi, nesuteikia pagrindo daryti išvados nei apie jo pritarimą bei lojalumą Rusijos vykdomai politikai dabartiniu metu, nei apie Ukrainos atžvilgiu vykdomos agresijos palaikymą. Pareiškėjas palaiko Ukrainą kariniame konflikte bei smerkia Rusijos Federacijos veiksmus. Tai jis aiškiai pažymėjo, atsakydamas į klausimyno 10 klausimą. Migracijos departamentas pareiškėjo atsakymą dėl darbo įvertino izoliuotai nuo kitų klausimyne pateiktų atsakymų bei padarė nepagrįstą ir formalią išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

52.       Teismas klaidingai įvertino pareiškėjo Instagram įrašus, kaip per daug abstraktaus pobūdžio bei neleidžiančius daryti vienareikšmės išvados dėl pareiškėjo (ne)lojalumo. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad 2022 m. Instagram Rusijoje yra uždraustas, nes yra laikomas ekstremistiniu socialiniu tinklu. Asmenims už naudojimąsi Instagram gresia iki šešerių metų laisvės atėmimo bausmė. Šiuo atveju pareiškėjas savo kritišką poziciją dėl Rusijoje vykdomos karo propagandos ir užsienio politikos išreiškė sau priimtiniausiu būdu ir forma. Kaip matyti iš į bylą pateiktų Instagram įrašų skaičiaus (įrašų yra mažiausiai 14) – laikytina įrodyta, kad pareiškėjas reguliariai ir nuosekliai dėstė savo kritišką ir nelojalią poziciją „Kremliaus režimo“ atžvilgiu. Byloje nei VSD, nei Migracijos departamentas nepateikė jokių savarankiškai surinktų įrodymų apie pareiškėjo lojalumą Rusijos valdžiai.

53.       Pateiktų duomenų visuma: kritiški įrašai Instagram tinkle, Lietuvą ir jos gyventojus giriantys filmukai, sudarantys teigiamą įspūdį apie Lietuvą, kaip teisinę europietiškomis vertybėmis grįstą valstybę, pareiškėjo elgesys – teisėtas darbas Vilniuje maisto išvežiotoju, jokių teisinių pažeidimų neįvykdymas, klausimyno atsakymų dėl kritiško požiūrio į Rusijos sukeltą karą ir užsienio politiką pademonstravimas, bendradarbiavimas su VSD, sąžiningų atsakymų pateikimas apie asmenines biografijos aplinkybes – rodo neabejotiną ir aktyviais veiksmai išreikštą pareiškėjo priešiškumą Rusijos valdžiai ir jos vykdomai agresyviai politikai.

54.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą.

55.       Migracijos departamentas nurodo, kad vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą. Nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą bei leidimus laikinai gyventi, taip pat dirbo Lietuvos įmonėje. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė – Rusijos pilietė O. K., gim. duomenys neskelbtini) (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), turinti leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal Įstatymo 40 str. 1 d. 4 (1) p. (t. y. leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą). Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.

56.       Aplinkybės, kad pareiškėjas išsakė savo požiūrį į Ukrainos atžvilgiu Rusijos vykdomą agresiją bei Krymo priklausymą (klausimyno Nr. 10 ir Nr. 11 klausimai) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

57.       Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų Migracijos departamento Sprendimų neteisėtumą ar nepagrįstumą.

58.       Atsakovas VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad Tarnybos pareigūnams nepriėmus pareiškėjo atžvilgiu Sprendimo dėl grąžinimo, liktų tinkamai neišspręstas jo teisinės padėties klausimas, nebūtų buvęs (kadangi pareiškėjas ketino palikti Lietuvos Respublikos teritoriją) tinkamai užfiksuotas jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos faktas. Pareiškėjas nenurodė nei vienos teisiniu reguliavimu pagrįstos priežasties, ar išskirtinių individualių aplinkybių, dėl kurių negalėjo būti priimtas Sprendimas dėl grąžinimo. Panaikinus Sprendimą dėl grąžinimo, pareiškėjo statusas mūsų šalyje nepasikeistų, t. y. I. K. būdamas paskelbtu nepageidaujamu asmeniu, netaptų laikomas teisėtai esančiu asmeniu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, jam nėra atimta galimybė, teisės aktų nustatyta tvarka, ateityje atvykti į Lietuvos Respubliką ir ar net gyventi joje. Tarnybos pareigūnai priimdami Sprendimą dėl grąžinimo, laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atliko jų kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. 

59.       Tarnybos Sprendimas dėl grąžinimo bei Migracijos departamento Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Nors esminis Sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą. Teismas, iš esmės atmesdamas pareiškėjo skundą priėmė teisingą sprendimą ir jo naikinti nėra pagrindo, taip pat, Tarnybos vertinimu, teismo sprendimas atitinka jam keliamus procesinius turinio reikalavimus.

60.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

61.       VSD nurodo, kad teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose, tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo baigiamieji aktai administracinėse bylose Nr. eA-2546-815/2023, Nr. eA-2387-1047/2023, Nr. eA-2520-662/2023, Nr. eA-2403-463/2023, Nr. eA-2383-442/2023, Nr. eA-2429-821/2023, Nr. eA-2391-415/2023, Nr. eA-2376-525/2023, Nr. eA-2368-624/2023 ir kt.

62.       Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos valdžios politikai, kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, veikimą prieš tokią politiką.

63.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad sprendimą teismas priėmė pažeisdamas arba neteisingai pritaikydamas procesinės teisės normas ir pažeidė materialinės teisės normas, tačiau nepateikiama jokių pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas patvirtinti minėtus teiginius.

64.       Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, teismo sprendimas yra motyvuotas, priimtas visapusiškai ir objektyviai ištyrus bylos aplinkybes. Teismo sprendime įvertinta pareiškėjo individualiam atvejui reikšmingų aplinkybių visuma – turėtas leidimas laikinai gyventi, šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes.

65.       Pareiškėjas atskiru prašymu prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas atsisakyti pakeisti (išduoti) leidimą gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui nesant jokių to nustatymo kriterijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

66.       Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą bei pakeisti leidimą laikinai gyventi, ir VSAT Sprendimo dėl grąžinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

67.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog Migracijos departamentas Sprendimus priėmė remdamasis VSD išvada, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje dėl jo darbo Rusijos Federacijos agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“ 2018–2020 m. kelia realią grėsmę valstybės saugumui, Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o atsakovo atliktas pareiškėjo situacijos tyrimas yra tinkamas ir visapusiškas.

68.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad teismas pažeidė procesines ir materialines teisės normas bei nukrypo nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose, neįvertino esminių jo argumentų ir tik formaliai pritarė nepagrįstoms VSD ir atsakovo išvadoms, pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Įstatymo atitikimo Konstitucijai.

69.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

70.       Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Šis laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

71.       Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

72.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

73.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai ir formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

74.       Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija),
14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

75.       Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte nurodyta, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.

76.       Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

77.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir į Rusijos Federacijos neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad dirbdamas „Federalinėje naujienų agentūroje“, dar žinomoje kaip „RIA FAN“, prisidėjo prie prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus nukreiptos agresyvios Rusijos propagandos sklaidos, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

78.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime 2 pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

79.       Sprendimo 2 turinys patvirtina, kad nors esminis sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, jog Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą turimų Lietuvos Respublikoje socialinių bei ekonominių ryšių aspektu bei nustatė, kad pareiškėjas turėjo galiojusią nacionalinę vizą bei leidimus laikinai gyventi, taip pat dirbo Lietuvos įmonėje. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė – (duomenys neskelbtini) pilietė O. K., gim. (duomenys neskelbtini)  (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), turinti leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal Įstatymo 40 str. 1 d. 4 (1) p. (t. y. leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą). Migracijos departamentas, remdamasis VSD vertinimu, pažymėjo, kad dėl pareiškėjo darbo kilmės valstybėje (2018–2020 m. jis dirbo Rusijos Federacijos agentūroje „Federalinė naujienų agentūra“ nuotraukų redaktoriumi) pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime taip pat nurodyta aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pateiktas geopolitinės situacijos vertinimas. Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, be to, jame, kiek įmanoma, įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai ir atmestini.

80.       Šiuo aspektu taip pat kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad VSD ir Migracijos išvados yra hipotetinės ir grįstos prielaidomis. Pirmiausiai pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo ,,Federalinėjė naujienų agentūroje“, t. y. įmoneje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybėje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tokia galimybė šiuo atveju yra nustatyta ir nepaneigta.

81.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjo darbo trukmė, užimtos pareigos, įsidarbinimo priežastys, taip pat aplinkybės, jog jis galbūt nepriiminėjo jokių strateginių sprendimų ir kitos aplinkybės savaime nereiškia, kad grėsmė dėl jo ryšių su ,,Federaline naujieų agentūra“ yra išnykusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo pažeidžiamumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu.

82.       Aplinkybė, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

83.       Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, Sprendimo 2 turinį, byloje esančius įrodymus, pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 2 teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

84.       Pareiškėjas taip pat nesutinka su Sprendimu 3, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų).

85.       Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 37 p.).

86.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

87.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, kad esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, taip pat į tai, kad byloje pateikta kompetentingos institucijos išvada dėl grėsmės valstybės saugumui, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos nepažeidžia teisės aktų reikalavimų bei proporcingumo principo, todėl pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

88.       Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, be to, kaip minėta, užsieniečio keliama grėsmė kiekvienu atveju vertinama individualiai, todėl pareiškėjo nurodytose bylose priimti sprendimai teisėjų kolegijos nesaisto ir nėra privalomi.

89.       Nagrinėjamoje byloje skundžiamu Sprendimu 1 pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai), nes Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD išvadą, konstatavo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

90.       Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; kt.)

91.       Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo abejoti, jog atsakovas turėjo faktinį bei teisinį (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.) pagrindu priimti Sprendimą 1, todėl ir šis Sprendimas dėl išdėstytų motyvų pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

92.       Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Šių aplinkybių Sprendimo dėl grąžinimo priėmimo metu nebuvo nustatyta; taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno humanitariniais tikslais ar prašėsi prieglobsčio. Pareigūnai įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų (128 straipsnis).

93.       Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą, atsižvelgus į Migracijos departamento Sprendimų, kurių pagrindu buvo priimtas šioje byloje taip pat skundžiamas VSAT Sprendimas dėl grąžinimo, išvadas, darytina išvada, jog, panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, VSAT teisėtai ir pagrįstai Sprendimu dėl grąžinimo nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę.

94.        Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas atsisakyti pakeisti (išduoti) leidimą gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui nesant jokių to nustatymo kriterijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

95.        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo baigiamuosiuose aktuose yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Taigi, pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

96.        Pareiškėjas savo prašymu iš esmės kelia legislatyvinės omisijos klausimą, nurodydamas, jog Įstatyme turėtų būti nurodyti kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra nurodęs, jog legislatyvinė omisija reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Toks teisės aktas (jo dalis) vien dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra įtvirtintas būtent jame (būtent toje jo dalyje), gali būti pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, tik tuo atveju, jeigu tas aukštesnės galios teisės aktas įsakmiai reikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų įtvirtintas būtent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje).

97.        Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams bei pagrindžiančių, jog pagal Konstituciją kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, turėtų būti išdėstyti būtent Įstatyme. Tiek nacionalinių teismų, tiek Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pripažįstama, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022,  EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

98.        Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Įstatymo ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, galimo neatitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami.

99.        Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aptarta, kad nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, be kita ko, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Europos Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą, ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą, kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą (Europos Sąjungos sutarties 4 str. 2 d.). Europos Sąjungos teisės kontekste nacionalinį saugumą užtikrinti išimtinai turi nacionaliniai subjektai, t. y. Lietuvos valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos (tai yra esminė valstybės funkcija), taip pat piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos; tai nėra Europos Sąjungos funkcijų sritis. Kitaip tariant, nacionalinio saugumo santykiai ir bendros Sąjungos saugumo politikos santykiai yra skirtingi, nors ir susiję, todėl jie reguliuotini skirtingomis teisinėmis priemonėmis (atitinkamai – nacionalinėmis ar Europos Sąjungos). Lietuvos valstybė, priimdama įstatymus ir kitus teisės aktus, be kita ko, Įstatymą, privalo vadovautis, be kita ko, ir Europos Sąjungos teise, t. y. nepaneigti Europos Sąjungos vertybių ir Sąjungos teisės normų bei jos bendrųjų principų, be kita ko, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022).

100.       Teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų pagrįstų argumentų, kad individualaus asmens teisė į gyvenimą ir darbą Lietuvos Respublikoje galėtų būti užtikrinama ignoruojant nacionalinio saugumo interesus – saugomus gyvybinius ir pirmaeilius valstybės saugumo interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 2011/98/ES tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai nurodys argumentus, kodėl neišduodamas ar panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu.

101.        Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

102.        Apibendrindama, teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ši išvada priimta įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, į Rusijos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat į pareiškėjo darbinę veiklą ir kitas aktualias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs reikšmingas ginčui faktines aplinkybes, taikytiną reguliavimą, aktualią teismų praktiką, šalių pateiktus argumentus, pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamento Sprendimai ir VSAT Sprendimas dėl grąžinimo yra teisėti ir pagrįsti, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.

103.        Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus – teismas atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotai atmetė pareiškėjo skundą. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjo poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

104.        Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

105.        Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies ­1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo I. K.  apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                Ramūnas Gadliauskas

 

                Veslava Ruskan

 

                Arūnas Sutkevičius