Administracinė byla Nr. I-6283-484/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00838-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Donato Vansevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos),
n u s t a t ė :
Pareiškėjas G. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija ar Ministerija) 2014-01-28 sprendimą Nr. 1D-782(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovių Lietuvos valstybės ir Vidaus reikalų ministerijos sumažintos ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2593,60 Lt; 3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti jam Vidaus reikalų ministerijos paskirtą 782,65 Lt pensiją (b. l. 1-5).
Skunde paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2013 m. sausio mėn. buvo mokama sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo 2014-01-08 kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2014-01-28 raštu Nr. 1D-782(11) nurodė, kad neišmokėta pensijos dalis nebus grąžinta. Mano, kad aukščiau paminėtas teisinis reguliavimas, kurio pagrindu jis negavo dalies pensijos, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Skundo reikalavimus pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis.
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Atkreipė dėmesį, kad Ministerija pagal 2012-06-30 Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012-09-01 Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaiko, pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013-12-31, šiuo metu mažinimas pagal šį reglamentavimą yra nebetaikomas, nuo 2014-01-01 pareiškėjui mokama visa paskirto dydžio pensija.
Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-03-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų procesinį terminą. Nurodė, kad pareiškėjas apie pensijos sumažinimą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) 2011 m. balandžio mėnesį, o apie mažinimą dėl laikinojo įstatymo 5 straipsnio – 2012 m. rugpjūčio mėnesį. Pažymėjo, kad terminas kreiptis į teismą yra procesinis, o ne materialus. Todėl mano, kad šiuo atveju turi būti taikomas nuo 2013-01-01 galiojantis 6 mėnesių terminas kreiptis į teismą, nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Teigia, kad šiuo atveju pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą ir jo atnaujinti neprašo. Dėl šios priežasties prašo bylą nutraukti.
Dėl pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pažymoje apie 2011-2013 m pensijos dydį hipotetiškai nurodytas pensijos nepriemokos dydis, susidaręs dėl Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių taikymo. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, o Konstituciniame Teisme yra nagrinėjamas tik šio straipsnio taikymo galiojimo pratęsimas 2013 metams vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu. Tokiu būdu, atsakovų nuomone, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusi pensijos nepriemoka gali būti priteista tik, jei Konstitucinis Teismas pripažintų antikonstituciniu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas (b. l. 19-20) .
Į bylos nagrinėjimą administracinės bylos proceso šalys neatvyko. Joms apie teismo posėdį pranešta laiku ir tinkamai. Atsakovės atsiliepime į skundą nurodė, kad jų atstovas teismo posėdyje nedalyvaus (b. l. 20).
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad remiantis Vidaus reikalų ministerijos 2011-05-06 sprendimu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo G. P. Nr. 11SP-1838, pareiškėjui nuo 2011-04-23 neterminuotai paskirta 422,65 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 14). Kartu su paskirtąja pensija pareiškėjui mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt. Priskaičiuota pensija su nurodytu priedu – 782,65 Lt. Nuo 2010-04-01 pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis perskaičiuojamas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą koeficientą. Kaip turinčiam pajamų, nuo kurių mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta pensija dar kartą perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taikant atitinkamą koeficientą pagal Įstatymo 2 priede nurodytą formulę (b. l. 18).
Pareiškėjas 2014-01-08 kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu, nurodyti kokiu teisiniu pagrindu buvo nuspręsta perskaičiuoti pensiją, informuoti, kokia pinigų suma dėl pensijos perskaičiavimo neišmokėta prašymo padavimo dienai ir išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 15).
Vidaus reikalų ministerija 2014-01-28 sprendimu Nr. 1D-782(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidarius taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą tokiam prašymui pateikti. Tuo pačiu sprendimu atsakovė atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidarius taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėjimo, kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, jų taikymas valstybinėms pensijoms pratęstas iki 2013-12-31, o įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 16-17).
Pareiškėjas šiuo atveju kelia ginčą dėl jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo taikant Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio imtinai.
Pagal 1994-12-22 Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 1 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.
2009-12-09 buvo priimtas Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010-01-01. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas. Bylos rašytiniais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjui pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą Nr. X-212 paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi (b. l. 18).
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009-12-09, 2010-07-02 redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011-12-31. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.
Seimas 2011-12-20 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011-12-28, kurio 1 dalyje nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011-12-31; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012-12-31. Seimas 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 str. pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012-12-31, kuriuo pakeitė 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė, kad šis įstatymas jo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013-12-31.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas minėtame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis.
Atsakovai atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą praleido nuo 2013-01-01 galiojančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo, priteisimo, o ginčijamame sprendime atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas yra praleidęs Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo sužinojimo apie pažeistą teisią dienos. Nurodyti Ministerijos argumentai dėl kreipimosi į teismą termino yra nepagrįsti, prieštarauja suformuotai teisminei praktikai.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Kadangi pareiškėjas skundą teismui padavė po 2013-01-01, nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013-01-01 (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija šioje administracinėje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013-01-01 įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ieškinio senaties pradžia laikoma diena, kurią asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, o ne ta, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu (2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, 2012-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-174/2012 ir kt.).
Pagal Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktą pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pradėtas nuo 2011-04-23, atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pirmoji sumažinta pensija (už 2011 m. balandžio mėnesį) pareiškėjui išmokėta 2011 m. gegužės mėnesį. Taigi, pareiškėjas apie pažeistas teises sužinojo arba turėjo sužinoti gavęs pensiją už 2011 m. balandžio mėnesį, t. y. vėliausiai – 2011 m. gegužės mėnesį. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2014-02-10 (b. l. 1), t. y. nepraėjus 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą dienos ir šio termino nepraleido.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija 2014-01-28 sprendime Nr. 1D-782(11) nepagrįstai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014-01-08 prašymo dalį dėl reikalavimo grąžinti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintos pensijos nepriemoką, todėl ši sprendimo naikintina (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).
Dėl ginčo esmės
Minėta, kad pareiškėjas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalį prašo priteisti už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai. Minėta ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, Konstitucijai neprieštarauja. Nepaisant to, pažymėtina, kad Laikinajame įstatyme Vyriausybei pasiūlyta parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo turinio matyti, kad Konstitucinis Teismas, palyginęs Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytu Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux preparatores matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo.
Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, valstybinių pensijų atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
Pagal Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo nuostatas konstitucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant pensijas, mažinti pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams; iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos.
Konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; tačiau diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
Taigi, kaip matyti, įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo nuostatas priima laikinai ir nustato atitinkamą teisinį reguliavimą pensijoms, vertindamas valstybėje susiklosčiusią padėtį, t. y. kol objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti nustatomas sumažintų valstybinių pensijų teisini reguliavimas. Įstatymų leidėjui kyla pareiga kiekvienais metais svarstant valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią situaciją ir įvertinti, ar turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos, nustatant tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą.
Be to, kaip paminėjo Konstitucinis Teismas, lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas, jeigu vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms būtų taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, viešuomenei reikšmingų tikslų ir tik tuo atveju, jeigu yra atsižvelgiama į konkrečias teisines aplinkybes, t. y. įvertinami asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai. Taigi, dėl teigiamų visuomenei tikslų, vadovaujantis proporcingumo bei lygiateisiškumo principais yra galimas skirtingas pensijų reglamentavimas. Valstybinio socialinio draudimo pensijos bei Valstybinės pensijos (šiuo atveju - pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) reglamentuojamos skirtingais įstatymais (atitinkamai: Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas Nr. I-730 ir Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I-549).
Remiantis aukščiau aptartu teisiniu reguliavimu bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis darytina išvada, kad pareiškėjo pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis laikotarpiu nuo 2010-04-23 iki 2013-12-31 buvo teisėtas, todėl ginčijamu 2014-01-28 sprendimu Nr. 1D-782(11) VRM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2014-01-08 prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, išmokėjimo. Dėl šių priežasčių nurodytos VRM sprendimo dalies panaikinti ir priteisti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Ši pareiškėjo skundo dalis atmestina, kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 d.).
Tačiau remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis, darytina išvada, kad pareiškėjas įgijo teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnio1 dalies nuostatų taikymu.
Konstitucinio Teismo 2012-12-19 sprendime konstatuota, jog Konstitucijos 110 str. yra nustatyta 107 str. 1 d. įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 str. 1 d. nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad teismas, paisydamas įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą, turi taikyti Konstitucijos 110 str. nustatytą išimtį iš 107 str. 1 d. įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama tik į ateitį. Išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar ginčo teisiniams santykiams taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bet ir tuomet, kai asmuo į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipiasi po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Priešingu atveju, būtų pažeistas Konstitucijos 29 str. įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (adm. bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės, prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį, nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012-09-21, taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2014-01-23 pažyma Nr. 11DP(P)-554 patvirtina, kad 2012 m. rugpjūčio mėnesį dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėta 70,24 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (8 stulpelis; b. l. 8). Nurodytos sumos teisingumo šalys neginčija.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Todėl atsakove šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą bei nurodytą teisės normą, 2012 m. rugpjūčio mėnesį neišmokėtos pensijos dalis (70,24 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra nepagrįstas, todėl netenkintinas, kadangi, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, buvo pratęstas iki 2013-12-31. Nuo 2014-01-01 pensijoms, paskirtoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatos nebetaikomos, todėl pareiškėjas gauna visą paskirto dydžio pensiją.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsniu,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjo G. P. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-01-28 sprendimo Nr. 1D-782(11) dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančio Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.
Priteisti G. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 70,24 Lt (septyniasdešimt litų ir 24 ct, kas atitinka 20,34 Eur) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2012 m. rugpjūčio mėnesį.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Ina Kirkutienė
Jūra Marija Strumskienė
Donatas Vansevičius