Civilinė byla Nr. e3K-3-286-943/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38783-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.4.4; 1.3.2.7.4; 1.3.7.2.4; 2.6.10.2.4.2; 3.1.7.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Service Center“ ir atsakovės S. G.-B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Service Center“ ieškinį atsakovei S. G.-B. dėl pripažinimo, kad darbdavė nepažeidė pareigų, ir paskelbtos prastovos pripažinimo teisėta bei atsakovės S. G.-B. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SK Impex Service Center“ dėl darbdavės veiksmų pripažinimo diskriminuojančiais ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, draudžiančių diskriminaciją darbo santykiuose, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą bylose dėl diskriminacijos, taip pat prastovos paskelbimą, darbdavio padarytais pažeidimais sukeltos neturtinės žalos atlyginimą darbuotojui, neturtinės žalos dydžio nustatymą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „SK Impex Service Center“, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad:
2.1. ieškovės atsakovei nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta;
2.2. ieškovė rašytiniu atsakymu, atsakovei išsiųstu 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų.
3. Ieškovė nurodė, kad ji, kaip darbdavė, turėjo teisinį pagrindą priimti įsakymą dėl atsakovės prastovos, nes tam buvo objektyvios priežastys, nesusijusios su darbdavės kalte; ieškovė negalėjo atsakovei suteikti kito darbo, nes neturėjo ir neturi laisvų pareigybių. Ieškovės teigimu, rašytiniu atsakymu, išsiųstu atsakovei 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, ji nesiekė atsakovės įžeisti, pažeminti ar sumenkinti, užgauti jos jausmų ar įstumti ją į bejėgę padėtį.
4. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti jai iš ieškovės 20 000 Eur neturtinei žalai dėl ieškovės vykdytos diskriminacijos dėl atsakovės lyties (nėštumo) bei patirto psichologinio smurto atlyginti.
5. Atsakovė nurodė, kad ieškovė, sužinojusi apie atsakovės nėštumą, jos atžvilgiu atliko kryptingus veiksmus: paskelbė prastovą, atėmė darbo priemones, atjungė nuo elektroninės sistemos, atsisakė suteikti atostogas. Atsakovė tokius ieškovės veiksmus vertina kaip jos diskriminavimą lyties pagrindu dėl nėštumo. Dėl šių ieškovės veiksmų atsakovė labai išgyveno, patyrė didelį stresą, kilo rizika prarasti kūdikį, dėl to jai buvo nustatytas ilgalaikis lovos režimas, atsakovė patyrė stiprius neigiamus išgyvenimus ir didelius emocinius trikdžius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad ieškovė atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus atsakovės atžvilgiu dėl jos lyties (nėštumo); priteisė iš ieškovės atsakovei 5000 Eur neturtinės žalos ir 1815 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo; kitą priešieškinio dalį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad:
7.1. šalis sieja darbo teisiniai santykiai jų 2018 m. spalio 1 d. pasirašytos darbo sutarties, kuria atsakovė buvo priimta dirbti pas ieškovę projektų vadove, pagrindu;
7.2. atsakovės pareiginės funkcijos nedetalizuotos nei pačioje darbo sutartyje, nei pranešime apie darbo sąlygas, darbdavė nebuvo parengusi jokio raštiško projektų vadovo pareigybės aprašymo;
7.3. atsakovė dirbo su nėščiųjų nuotolinio medicininio stebėjimo priemonių „Pregnabit“, išorinių protezų „OPT“, elektrochirurginio įrenginio „Domain“ išleidimu į Lietuvos rinką, projektu ,,Celsius42“, MRT tomografais;
7.4. nėra jokių duomenų apie galimas atsakovės nuobaudas, darbdavės jai reikštas pretenzijas dėl darbo kokybės ar drausmės darbo įmonėje laikotarpiu;
7.5. darbdavė žinojo apie atsakovės siekį susilaukti vaikų, neprieštaravo jos vizitams pas gydytojus, nereiškė pretenzijų dėl neatėjimo į darbą esant prastai savijautai, po atliktų galimų dirbtinio apvaisinimo procedūrų ir pan.; šalių santykiai buvo geranoriški ir draugiški;
7.6. atsakovė, sužinojusi, kad yra nėščia, apie tai 2020 m. rugpjūčio 8 d. informavo darbdavę – oficiali informacija pateikta el. paštu, pateikta ir tai liudijanti medicininė pažyma, į tai ieškovės direktorius 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku atsakė: ,,Visų pirma labai sveikiname su ilgai lauktu nėštumu. Jūs visus informavote tinkamai, todėl nebūtina papildomai reikalauti, kad patvirtinčiau jūsų nėštumo buvimą ar nebuvimą, neturiu tam kompetencijos“;
7.7. atsakovė siuntė ieškovei el. laišką, nes, anot jos, direktorius fiziškai nepriėmė jos asmeniškai į darbovietę atneštos pažymos apie nėštumą ir neuždėjo žymos, kad ją gavo;
7.8. ieškovė teigė, jog neturi pareigos patvirtinti pažymos gavimą uždėdama atitinkamą žymą, neneigė aplinkybės, jog atsakovė pažymą buvo fiziškai atnešusi į darbovietę;
7.9. ieškovė 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymu paskelbė darbuotojai prastovą nuo 2019 m. rugsėjo 24 d., nurodė, jog atsakovei objektyviai negali suteikti darbo dėl to, kad, tiesioginės rinkodaros priemonėms nepateisinus lūkesčių, priėmė sprendimą sumažinti tiesioginės rinkodaros apimtį ir esamu momentu negali pasiūlyti atsakovei kito darbo;
7.10. 2019 m. rugsėjo 23 d. iš atsakovės buvo paimti tarnybinis automobilis, degalų kortelė, nešiojamasis kompiuteris, planšetinis kompiuteris, mobiliojo ryšio kortelė ir telefonas; ji buvo atjungta nuo visų elektroninių darbdavės sistemų, elektroninio pašto;
7.11. darbo ginčų komisija nagrinėjo atsakovės prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo ir 2020 m. sausio 9 d. sprendimu pripažino, kad ieškovė pažeidė jos teises, atsisakydama suteikti atostogas ar skaičiuodama jas neteisingai; ieškovė šio sprendimo teisme neginčijo;
7.12. iš medicininių dokumentų matyti, jog atsakovė 2019 m. rugsėjo 23 d. patyrė stresą darbe, jai pradėjo skaudėti pilvo apačią, jos būklė buvo sunki, nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. jai taikytas gulimas lovos režimas dėl priešlaikinio gimdymo reiškinių;
7.13. byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovės organizacinės struktūros pokyčius, vykdomą reorganizavimą ar kitas panašias aplinkybes, dėl kurių ieškovė objektyviai negalėjo suteikti atsakovei darbo.
8. Nesant projektų vadovo pareiginių nuostatų, teismas kritiškai vertino ieškovės teiginius, kad darbuotojos darbas buvo susijęs tik su šios nutarties 7.3 punkte įvardytų naujų produktų išleidimu į rinką, o kitokio pobūdžio tiesioginės rinkodaros projektai jai nepriskirtini, kad jų vykdymas buvo tik epizodinis arba pristatomas produktas nebuvo naujas rinkoje. Teismas laikė, kad projektų vadovo pareigybė ar jo darbo apimtis savaime neišnyksta ir nepasikeičia dėl to, kad vienas ar kitas ieškovės prisiimtas ar vykdytas projektas nepasiteisino ar nebuvo pakankamai sėkmingas, ar iš viso nepateisino lūkesčių. Ieškovė įsakymu dėl prastovos vienašališkai konstatavo tiesioginės rinkodaros apimties sumažėjimą, neatlikusi jokios faktinės analizės, nepasitelkusi tam jokių kompetentingų asmenų pagalbos, nepateikusi jokių skaičiavimų ir jokio objektyvaus to pagrindimo. Teismo vertinimu, byloje esančios ieškovės vyr. finansininkės pažymos dėl pardavimo apimties to neįrodo. Be to, ieškovės vadovas teigė, kad jau vasario mėnesį žinojo, jog įrangos pardavimų nėra ir gali nebūti, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl tik 2019 m. rugsėjo 23 d. priėmė ginčo įsakymą dėl prastovos atsakovei paskelbimo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad jokių objektyvių priežasčių skelbti atsakovei prastovą ir nesuteikti jai darbo nebuvo.
9. Darbdavys, skelbdamas prastovą darbuotojui, privalo jam pasiūlyti kitą darbą, ir tik darbuotojui nesutikus jo dirbti prastovos paskelbimas galėtų būti laikomas teisėtu. Ieškovė neįrodė, kad šią pareigą atliko. Tame pačiame įmonės padalinyje buvo laisva darbo vieta, tačiau ji atsakovei nebuvo pasiūlyta. Taip pat nustatyta, kad, jau kilus šalių ginčui, buvo priimtas naujas darbuotojas pardavimų vadybininko pareigoms eiti, t. y. dirbti su rentgeno diagnostinės įrangos bei specializuotų dangų sveikatos priežiūros įstaigoms pardavimais. Taigi esant neįrodytai ir kitai būtinai sąlygai dėl prastovos paskelbimo, teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ją teisėta.
10. Vertindamas kitą ieškinio reikalavimą (pripažinti, kad ieškovė nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų), teismas, remdamasis bendru protingumo principu bei susiformavusiu vidiniu įsitikinimu, nusprendė, kad ieškovės el. laišku išreikšto atsakymo atsakovei kontekstas nėra etiškas, pagarbus ir draugiškas atsakovės atžvilgiu, darbdavė nebuvo tiek rūpestinga, pagarbi ir atidi darbuotojos atžvilgiu, kad būtų galima manyti, jog ji paisė DK įtvirtintų nuostatų.
11. Teismas nusprendė, kad pasitvirtino atsakovės byloje įrodinėjamos jos diskriminavimo dėl lyties (nėštumo) aplinkybės ir kad galimo darbdavės padaryto pažeidimo turinys patenka į netiesioginės diskriminacijos sąvoką pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1, 4 dalių, 7 straipsnio 2, 6 punktų, 10 straipsnio turinio prasmę.
12. Po atsakovės ieškovei pateiktos pažymos apie jos nėštumą ieškovės elgesys ir veiksmai jos atžvilgiu staiga ir iš esmės pasikeitė – nesant objektyvių priežasčių ir teisėto pagrindo buvo priimtas įsakymas dėl prastovos, atimtos visos jai suteiktos darbo priemonės, darbuotoja buvo atjungta nuo visų elektroninių sistemų, jai nebuvo suteikiamos atostogos, nors ji, būdama nėščia, pagal DK 128 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktus įgijo pirmumo teisę gauti kasmetines atostogas, ieškovė ilgą laiką ignoravo jos prašymus, o apie prašymų nagrinėjimą ir atostogų suteikimą ar nesuteikimą atsakovės net neinformuodavo (tai konstatuota darbo ginčų komisijos sprendime, kurio ieškovė neginčijo ir jokių tai paneigiančių duomenų į bylą nepateikė). Ieškovė neįvardijo jokių objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti tokį jos elgesio pokytį. Nustatęs šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad ieškovės elgesys turi akivaizdžių netiesioginio darbuotojos diskriminavimo dėl jos lyties (nėštumo) požymių. Atsakovė, kaip darbuotoja, pateikė įrodymus, kurie sudaro pakankamai tvirtą prielaidą daryti minėtas išvadas. Teismas sutiko, kad tokiais savo veiksmais (neveikimu) ieškovė siekė sukurti neigiamas sąlygas ir galimai priversti atsakovę išeiti iš darbo, darė jai psichologinį spaudimą, ir tai atliko akivaizdžiai žinodama, kad atsakovė yra nėščia.
13. Teismas konstatavo, kad dėl nurodytų ieškovės veiksmų atsakovė patyrė neturtinę žalą, nes situacija lėmė ne tik tam tikrus emocinius nepatogumus ir dvasinės pusiausvyros sutrikimus, bet ir galėjo kelti grėsmę prarasti kūdikį, nes medikai atsakovei skyrė ilgalaikį gulimą lovos režimą. Teismas kritiškai vertino ieškovės išsakytus teiginius, kad stresą atsakovei galėjo sukelti 2019 m. rugsėjo 18 d. įvykęs atsitikimas, kai buvo apgadintas jos automobilis. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė nebuvo vienintelė ir tiesioginė priežastis. Ieškovės veiksmai atsakovės atžvilgiu buvo ilgalaikio ir tęstinio pobūdžio, todėl ieškovei kyla pareiga atlyginti atsakovei jos patirtą neturtinę žalą, padarytą aktyviais kryptingais veiksmais, atliktais sąmoningai, tyčia bei akivaizdžiai žinant žalingų veiksmų pobūdį, negalint nenumatyti galimų dar didesnių neigiamų pasekmių, susijusių su galima kūdikio praradimo rizika. Teismo įsitikinimu, atsakovei padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jai iš darbdavės 5000 Eur dydžio neturtinę žalą.
14. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. sausio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti, kad ieškovė, 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntusi atsakovei rašytinį atsakymą, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų; atsakovei iš ieškovės priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažino iki 2000 Eur, bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą – iki 1684,19 Eur; taip pat priteisė atsakovei iš ieškovės 385,44 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškinio reikalavimas pripažinti, jog ieškovė 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio pareigos, laikytinas nesukeliančiu ieškovei materialiųjų teisinių padarinių, todėl toks ieškinio reikalavimas negalėjo būti reiškiamas teisme.
16. Spręsdamas dėl prastovos paskelbimo teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vertinamas ne paties sprendimo nutraukti per metus jokių pajamų neatnešusių produktų tiesioginę rinkodarą tikslingumas, bet tai, ar šio sprendimo priėmimas gali būti laikomas objektyvia priežastimi, dėl kurios ieškovė negalėjo suteikti atsakovei darbo sutartimi sulygto darbo. Vien to, kad tam tikri ieškovės į Lietuvos rinką pristatinėti produktai neatnešė ekonominės naudos, teisėjų kolegija savaime nelaikė pakankama aplinkybe paskelbti už tokios įrangos pristatymą atsakingai darbuotojai (atsakovei) prastovą. Šios aplinkybės nebuvo naujos ir netikėtos, jos ieškovei buvo žinomos bent pusmetį iki prastovos darbuotojai paskelbimo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad prastovos paskelbimo dieną buvusią situaciją (negalėjimą atsakovei suteikti darbo sutartyje sulygto darbo) lėmė ne kokios nors objektyvios aplinkybės, bet pačios ieškovės nepakankamas organizuotumas, neefektyvus veiklos planavimas, t. y. iš esmės subjektyvios priežastys. Įmonėje nebuvo susiformavusios ir taikomos prastovų skelbimo praktikos; prastova atsakovei buvo paskelbta praėjus itin nedaug laiko po to, kai ji informavo ieškovę apie nėštumą, dėl to teisėjų kolegijai kilo pagrįstų abejonių, ar negalėjimas atsakovei pasiūlyti darbo sutarties sąlygas atitinkančio darbo buvo tikroji ir vienintelė priežastis paskelbti prastovą. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aptariamu atveju nebuvo objektyvių, nuo ieškovės valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą paskelbti darbuotojai (atsakovei) prastovą.
17. Išanalizavusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, įskaitant atsakovės rengtas ataskaitas, susirašinėjimą su vadovu, teisėjų kolegija nustatė, kad šalių santykiai buvo geranoriški ir draugiški. 2019 m. rugpjūčio 8 d. atsakovė asmeniškai ieškovės vadovui pateikė pranešimą, informuodama, kad yra nėščia, jo viršuje dešinėje pusėje buvo sumaketuota tvirtinimo žyma „Tvirtinu. Data. Direktorius V. J.“. Nors apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškove, kad teisės aktai nenustato reikalavimo pranešimą apie darbuotojos nėštumą patvirtinti tvirtinimo žyma, tačiau, įvertinusi su šio pranešimo priėmimu susijusias aplinkybes, teisėjų kolegija pripažino ieškovės elgesį netinkamu, neatitinkančiu geranoriškumo, bendradarbiavimo ir pagarbos principų: ieškovė, akcentuodama prievolės pasirašyti tvirtinimo žymoje nebuvimą, nenurodė jokių priežasčių ir argumentų, kodėl įmonės vadovas negalėjo ranka nubraukti įrašo „Tvirtinu“ ir vietoje jo įrašyti „gavau“ ar atlikti kitą įrašą, nurodydamas, jog atsakovės pareiškimas yra gautas ir su juo susipažinta.
18. Byloje nėra ir objektyvių duomenų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog, paskelbus prastovą atsakovei, jos darbo funkcijos (novatoriškos medicininės įrangos pristatymas tiesioginės rinkodaros priemonėmis sveikatos priežiūros įstaigoms) būtų pavestos kuriam nors jau anksčiau dirbusiam ar naujai priimtam darbuotojui. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad prastova atsakovei buvo paskelbta praėjus vos pusantro mėnesio po to, kai atsakovė informavo ieškovę apie nėštumą. Nepaisant to, kad apie atsakovės pristatinėtos medicininės įrangos pardavimų stoką (jų nebuvimą ištisus metus) ir tikėtiną nepasiteisinimą ieškovei buvo žinoma jau gerokai anksčiau, byloje nepateikta jokių duomenų, jog iki informacijos apie atsakovės nėštumą gavimo ieškovė būtų svarsčiusi apie prastovos paskelbimo galimybę. Tai teisėjų kolegija vertino kaip prielaidas manyti, kad, paskelbdama atsakovei prastovą, ieškovė galimai siekė ne prastovos teisinių santykių sukūrimo, o darbo santykių su atsakove pabaigos, bandydama psichologiškai paveikti atsakovę, kad ji išeitų iš darbo savo noru ar šalių susitarimu ieškovės pasiūlytomis sąlygomis. Nors byloje nustatyta, kad dėl priimto darbdavės sprendimo sumažinti tiesioginės rinkodaros apimtį ieškovė iš tiesų negalėjo pasiūlyti atsakovei darbo sutartimi sulygto darbo, šios aplinkybės teismo pripažintos subjektyviomis, t. y. susiklosčiusiomis dėl pačios ieškovės neveikimo. Ieškovės elgesį kolegija vertino kaip turėjusį (galėjusį turėti) diskriminacijos dėl su lytimi susijusios darbuotojos būklės (nėštumo) požymių.
19. Pripažinus, kad prastova atsakovei buvo paskelbta neteisėtai, darbo priemonių paėmimą iš atsakovės kolegija taip pat pripažino neteisėtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, paėmus iš atsakovės ryšio priemones, buvo nepagrįstai apribotos tarpusavio bendravimo galimybės, juolab kad, išnykus prastovos pagrindui, atsakovė bet kada galėjo būti pakviesta atvykti į darbą, be to, dėl tęstinio pobūdžio projektų galėjo būti poreikis susisiekti ir prastovos metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad, be paimtų darbo priemonių, atsakovė buvo atjungta ir nuo darbovietės elektroninio pašto, teikia pagrindą manyti, jog ieškovė nesiekė išsaugoti darbo santykių su atsakove.
20. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė ieškovei pateikė šiuos prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo:
20.1. 2019 m. rugsėjo 10 d. prašymą suteikti atostogas 2019 m. spalio 14–22 d.;
20.2. 2019 m. rugsėjo 23 d. prašymą suteikti atostogas 2019 m. rugsėjo 25 d. – spalio 11 d.;
20.3. 2019 m. lapkričio 19 d. prašymą suteikti atostogas nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. sausio 3 d.
21. Atsakovės prašymuose dėl kasmetinių atostogų suteikimo ieškovės vadovo atlikti įrašai „tenkinti“ bei atitinkamai 2019 m. rugsėjo 13 d., 23 d. ir lapkričio 19 d. priimti įsakymai patvirtina, kad ieškovės vadovas visus pirmiau nurodytus atsakovės prašymus patenkino, suteikdamas prašytas kasmetines atostogas. Taigi nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nesuteikė atsakovei jos prašytų atostogų. Kita vertus, byloje nustatyta, kad atsakovė buvo informuota tik apie pirmojo prašymo suteikti kasmetines atostogas patenkinimą, o apie likusių prašymų išnagrinėjimą ir kasmetinių atostogų suteikimą ieškovė atsakovės raštu neinformavo ir su priimtais įsakymais nesupažindino. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės laikinojo nedarbingumo aplinkybė ir tai, kad ieškovės vadovui nepavyko susisiekti su atsakove telefonu, nelaikytina svarbiomis priežastimis, pateisinančiomis tokį ieškovės neveikimą. Nors byloje nėra duomenų, kad atsakovė po prašymų darbdavei pateikimo būtų teiravusis apie jų išnagrinėjimą, darytina išvada, kad ieškovė, patenkinusi atsakovės prašymus ir suteikusi jai kasmetines atostogas, bet neinformavusi apie tai pačios darbuotojos, pažeidė bendradarbiavimo pareigą (DK 24 straipsnio 1 dalis). Taip pat teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės elgesys, 2019 m. lapkričio 26 d. kreipiantis į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl nesuteiktų kasmetinių atostogų, nebuvo sąžiningas, neatitiko bendradarbiavimo principo, nes patį prašymą suteikti kasmetines atostogas darbdavei ji pateikė tik 2019 m. lapkričio 29 d.
22. Konstatavusi, kad ieškovės vadovas nepagrįstai atsisakė raštu patvirtinti jam asmeniškai pateikto pranešimo apie darbuotojos nėštumą gavimą, neteisėtai paskelbė atsakovei prastovą ir paėmė iš jos visas darbo priemones bei atjungė nuo darbovietės elektroninio pašto, taip pat neinformavo atsakovės apie jos prašymų išnagrinėjimą ir kasmetinių atostogų suteikimą, kolegija padarė išvadą, kad ieškovės neteisėti veiksmai, kaip viena iš atsakomybės sąlygų, byloje yra įrodyti. Kartu teisėjų kolegija vertino, kad faktinės bylos medžiagos analizė neteikia pakankamo pagrindo išvadai, jog ieškovė nurodytus darbo teisės normų ir bendrųjų principų pažeidimus padarė diskriminaciniais motyvais, nors tam tikrų galimos diskriminacijos dėl su lytimi susijusios darbuotojos būklės (nėštumo) apraiškų ir nustatyta.
23. Spręsdama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, kolegija teisiškai reikšminga aplinkybe pripažino tai, kad ieškovės vadovas su atsakove elgėsi gana abejingai, nesiekė geranoriško bendradarbiavimo, nepaisant to, jog aplinkybės apie nesėkmingus atsakovės ankstesnius bandymus pastoti, atliktą operaciją, ketinimus pastoti dirbtinio apvaisinimo būdu, buvusius persileidimus jam buvo žinomos gerokai anksčiau (ieškovė tai pripažino). Ieškovės vadovui taip pat buvo žinomos ir aplinkybės apie atsakovės turėtas sveikatos problemas, todėl jis neabejotinai turėjo suprasti, kad į bet kokius su darbo santykiais susijusius pokyčius atsakovė reaguos kur kas jautriau nei įprastai, taip pat kad dėl atsakovės patirtų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų gali kilti grėsmė jos pačios sveikatai bei padidėti rizika prarasti kūdikį. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu neigiamus emocinius išgyvenimus patyrė ir dėl kitų, su ieškove ir darbo santykiais nesusijusių veiksnių – 2019 m. rugsėjo 18 d. naktį atsakovės kieme buvo apgadintas ieškovei priklausantis tarnybinis automobilis, vienam iš kaimynų pro balkoną užmetus ant jo vazoną su egle. Pati atsakovė pranešime policijai nurodė, kad dėl šio įvykio ji patyrė šoką, nes yra nėščia ir į viską reaguoja daug jautriau. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės neteikia pagrindo pernelyg sumenkinti atsakovės patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, kuriuos lėmė netinkamas ieškovės elgesys su atsakove, nes su darbo santykiais susiję neigiami pokyčiai yra kur kas reikšmingesni nei trečiųjų asmenų padarytas tarnybinio automobilio apgadinimas.
24. Nors iš byloje esančių medicininių dokumentų nustatyta, kad atsakovei 2019 m. rugsėjo 23 d. buvo diagnozuotas gresiantis abortas, o nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. paskirtas gulimas lovos režimas, išskyrus pačios atsakovės paaiškinimus, byloje nepateikta medikų ar kitų specialiųjų žinių turinčių asmenų išvadų ar kitų dokumentų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog atsakovės sveikatos būklės pablogėjimą ir gulimo lovos režimo taikymą lėmė būtent neigiami išgyvenimai, sukelti neteisėtų ieškovės veiksmų, o ne kitos priežastys (pavyzdžiui, medicininiuose dokumentuose užfiksuotos atsakovės ginekologinės ligos, turėtos dar iki darbdavės informavimo apie nėštumą).
25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika dėl neturtinės žalos dydžio darbo bylose (paprastai priteisiama nuo 150 Eur iki 1500 Eur), atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas individualias aplinkybes, pripažino, kad 2000 Eur dydžio neturtinės žalos kompensacija šiuo konkrečiu atveju būtų teisinga ir proporcinga atsakovės neturtinio pobūdžio išgyvenimų satisfakcija.
26. Kadangi ieškovės atliktų neteisėtų veiksmų diskriminacinis pobūdis buvo tik šios bylos įrodinėjimo dalykas, o ne savarankiškas materialusis reikalavimas, apeliacinės instancijos teismas pakeitė sprendimo rezoliucinę dalį, nepripažindamas, kad ieškovė atsakovės atžvilgiu atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus dėl jos lyties (nėštumo).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
27. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti prastovą teisėta, atsakovės priešieškinio reikalavimas patenkintas iš dalies, ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinio reikalavimą dėl prastovos pripažinimo teisėta, o priešieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atmesti visa apimtimi; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Prastovos neteisėtumą grįsdami tuo, kad, nesant duomenų apie išnykusį atsakovės darbo funkcijos reikalingumą, organizacinius pertvarkymus, darbuotojos pareigų panaikinimą, atsakovei prastova negalėjo būti teisėtai paskelbta, neatsižvelgiant į tai, kad faktinių galimybių suteikti darbo nėra, teismai netinkamai aiškino ir ginčo santykiams taikė DK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prastovos paskelbimo sąlygas, neatribojo prastovos sąlygų nuo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės sąlygų. Vadovaujantis DK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis sąlygomis ir kasacinio teismo išaiškinimais, prastova nėra siejama su situacija, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa nebereikalinga ar pertekline dėl ekonominių, technologinių priežasčių, darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Priešingas prastovos sąlygų aiškinimas prieštarautų kasacinio teismo praktikoje išskiriamam prastovos laikinumo požymiui. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad prastova yra ne nuolatinio pobūdžio, o laikinas negalėjimas suteikti darbo.
27.2. Išaiškindami, kad negalėjimo suteikti darbo priežasčių objektyvumas DK 47 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatomas atlikus ieškovės veiksmų, nukreiptų siekiant išvengti prastovos situacijos, ekonominio tikslingumo ir pagrįstumo vertinimą, teismai netinkamai taikė ir aiškino DK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą objektyvumo sąvoką, nesivadovavo kasacinio teismo praktikoje nustatytomis teisminės diskrecijos ribomis vertinant darbdavių sprendimus. Teismai turėjo apsiriboti ieškovės kaip darbdavės kaltės dėl darbo nebuvimo (pardavimų nebuvimo) vertinimu. Tokią poziciją patvirtina kasacinio teismo praktikoje ir darbo teisės doktrinoje pateikiami išaiškinimai. Kaltės buvimas ar nebuvimas objektyvumo aspektu turėtų būti aiškinamas siaurai, t. y. nustatant, ar priežastis, dėl kurios laikinai neliko darbo, yra rezultatas, tiesiogiai nulemtas darbdavio valios.
27.3. Neteisingai laikydamas, kad bet koks darbuotojo teisių pažeidimas per se (savaime) reiškia neturtinės žalos padarymą, teismas preziumavo neturtinės žalos faktą ir perėjo prie jos dydžio nustatymo klausimo, nesuteikdamas teisinės reikšmės jo paties nustatytoms aplinkybėms, sudarančioms pagrindą teisės pažeidimų pripažinimą laikyti pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, tokiu būdu nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, kad vien neturtinės teisės pažeidimas savaime nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, kai padaryta neturtinė žala, pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą taikyti kasacinio teismo praktikos taisykles ir vertinti, kad neturtinė žala nėra didelė, todėl pažeidimų pripažinimas būtų pakankama satisfakcija atsakovės patirtai skriaudai atlyginti. Ieškovės pažeidimai nėra šiurkštūs ar laikomi kraštutinėmis poveikio priemonėmis. Geranoriškumo ir bendradarbiavimo principų pažeidimas priimant pranešimą apie nėštumą, bendradarbiavimo principo pažeidimas informuojant apie kasmetinių atostogų suteikimą, savaime teisėtas darbo priemonių paėmimas prastovos metu, kurio neteisėtumą, teismo vertinimu, lemia tik prastovos neteisėtumas, negali būti pripažinti šiurkščiais pažeidimais. Net atsižvelgiant į teismo motyvus, kurių pagrindu prastova buvo pripažinta neteisėta (nepakankamai organizuotas ir neefektyvus planavimas, neužkirtęs kelio negalėjimui suteikti darbo), nėra pagrindo neteisėto prastovos paskelbimo laikyti artimu kraštutinėms poveikio priemonėms.
27.4. Nors teismas nustatė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje ir kasacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojamiems neturtinės žalos dydžio kriterijams taikyti reikšmingas aplinkybes, vertindamas neturtinės žalos dydį šiomis aplinkybėmis nesirėmė, o apsiribojo tik bendru vertinimu, kad atsakovė pagrįstai į viską reagavo jautriau, todėl iš esmės netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos neturtinės žalos dydžio nustatymo praktikos taisyklių darbo bylose. Už nesunkius atsakovės teisių pažeidimus iš ieškovės buvo priteistas didesnis neturtinės žalos dydis nei už šiurkščius pažeidimus priteisiami neturtinės žalos dydžiai teismų praktikoje, kuriuos kasacinis teismas pripažįsta teisingais ir atitinkančiais neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Grįsdamas neturtinės žalos dydį teismas vadovavosi tik aplinkybėmis, kad atsakovė patyrė neigiamų neturtinių išgyvenimų, tačiau nesirėmė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl ieškovės padarytų pažeidimų sunkumo (šiurkštumo), jų sukeltų padarinių atsakovei, nevertino pačios atsakovės neteisėtų veiksmų, darbo santykių trukmės ir šalių santykius darbo metu apibūdinančių aplinkybių.
28. Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
28.1. Teismams nereikėjo spręsti DK 47 straipsnio 1 dalies ir 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto atribojimo klausimo, nes ieškovė tuo nesirėmė. Siekdama pagrįsti DK 47 straipsnio 1 dalies taikymą (įrodyti savo priimto įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą) ieškovė privalėjo pati pateikti įrodymus dėl prastovos taikymo pagrindų buvimo. Ieškovei nepateikus jokių patikimų įrodymų, pagrindžiančių tai, kad prastovos paskelbimo dieną dėl objektyvių priežasčių išnyko atsakovės darbo poreikis, ieškovės kasacinis skundas yra nukreiptas ne į teisės aiškinimo ir taikymo problemas, tačiau vien į faktų tikrinimą, kurio Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesprendžia. Teismai negalėjo vertinti į bylą nepateikto ieškovės sprendimo nutraukti ekonominių rezultatų neduodančios įrangos rinkodarą nei laikinumo, nei nuolatinumo, todėl šio fakto pagrįstai nelaikė įrodytu ir tinkamai taikė DK 47 straipsnio 1 dalį. Ieškovė kasaciniame skunde neteisingai atsakovės vykdytus medicininės įrangos pristatymus susiaurino iki atsakovės darbo funkcijos. Atsakovė į bylą yra pateikusi įrodymus, kad jos darbo funkcija buvo neapibrėžta ir plati, ji faktiškai dirbo (ir galėjo dirbti) visus darbus, kuriuos jai pavesdavo darbdavė, tai patvirtina byloje esančios atsakovės atliktų užduočių ataskaitos. Teismai nenurodė, kad išlikęs darbo funkcijos poreikis draudžia skelbti prastovą, išaiškino tik tiek, kad ieškovė nepagrindė prastovos realumo – neįrodė objektyvios prastovos paskelbimo atsakovei būtinybės; ginčo, kad prastova yra laikina, o ne nuolatinė būklė, byloje iš viso nebuvo.
28.2. Apeliacinės instancijos teismui nurodžius, kad teismas ieškovės sprendimų tikslingumo ekonominiu požiūriu nevertino, skundo argumentai dėl tariamo ieškovės veiklos ekonominio tikslingumo ir pagrįstumo vertinimo nepagrįsti. Tai, jog skundžiamame įsakyme dėl prastovos skelbimo nurodytas faktines aplinkybes teismai laikė ne objektyviomis (aiškiomis ir tikromis), o subjektyviomis (miglotomis ir nulemtomis paties darbdavio valinių veiksmų) priežastimis, nereiškia, jog teismai atliko neleistiną ieškovės veiklos ekonominio tikslingumo vertinimą. Jei dėl prastovos kaltas pats darbdavys (t. y. pats savo sprendimais nutaria sukurti prastovą, kaip buvo nagrinėjamoje byloje), tokios priežastys nelaikytinos nei objektyviomis, nei atsiradusiomis be darbo sutarties šalių kaltės.
28.3. Ieškovės pozicija dėl atsakovės satisfakcijos vien pažeidimo konstatavimu yra visiškai nauja ir šiais argumentais ieškovė nesirėmė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė aplinkybių dėl diskriminacijos nebuvimo byloje niekada neįrodinėjo, dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti diskriminacijos nebuvimą. Kadangi jokių aplinkybių, susijusių su atsakovės sveikatos būkle, ieškovė neįrodinėjo, ji neturi pagrindo tvirtinti, kad kokios nors kitos (su ieškove nesusijusios) priežastys sukėlė atsakovės gulimą režimą ir persileidimo riziką. Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, jog gulimas režimas atsakovei buvo skirtas vien dėl patirto streso darbe. Jokių kitų įrodymų ieškovė nepateikė. Atsakovės manymu, joks neteisėtas atleidimas iš darbo, darbdavio naudotas psichologinis spaudimas ar panašūs neteisėti veiksmai savo šiurkštumu negali būti net sulyginti su ieškovės vykdyta nėščiosios diskriminacija dėl lyties (nėštumo), dėl kurios atsakovei kilo reali rizika prarasti savo kūdikį. Ieškovė padarė patį šiurkščiausią iš įmanomų darbo teisės pažeidimų, dėl to jos teiginiai apie formalų pažeidimą, nelaikomą kraštutine poveikio priemone, yra nepagrįsti. Nesiekimas išsaugoti darbo santykių su nėščiąja, nepagrįstos prastovos skyrimas nėščiajai prieštarauja visiems darbo teisės nėščiųjų teisinės apsaugos principams, reiškia kraštutinai šiurkštų ieškovės padarytą darbo teisės pažeidimą. Dėl ieškovės neteisėtų veiksmų sutrikusi atsakovės sveikata (patvirtinta medicininiais dokumentais), iki vaiko gimimo skirtas gulimas režimas, dėl prastovos ir ją lydėjusių ligų sumažėjęs vidutinis atsakovės darbo užmokestis bei dėl to sumažėjusios vaiko priežiūros atostogų išmokos yra labai realūs kilę padariniai.
28.4. Teismai įvertino visas reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti bylos aplinkybes, tačiau iš ieškovės buvo priteista ne per didelė, o per maža neturtinės žalos atlyginimo suma. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo jokio ieškovės nurodomo šalių santykių trumpalaikiškumo, ieškovė kasacinį skundą grindžia ne faktais, o interpretacijomis (hipotetiniais argumentais). Tas pats pasakytina apie teiginius, jog ieškovės veiksmai neigiamai nepaveikė atsakovės sveikatos, atsakovės garbė, orumas, reputacija ir kitos neturtinės vertybės nenukentėjo. Nėščiosios diskriminavimas dėl lyties yra pats šiurkščiausias iš įmanomų darbo teisės pažeidimų, dėl to ir neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti priteistas proporcingai pažeidimo šiurkštumui.
29. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartį, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (išskyrus bylos dalies dėl nekorektiško ieškovo reikalavimo nutraukimą); priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
29.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 26 straipsnio 5 dalį, kurioje nustatyta, jog nagrinėjant lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais bylas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad darbuotojas patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos diskriminacijos dėl su lytimi susijusios darbuotojos būklės (nėštumo) apraiškos DK 26 straipsnio 5 dalies kontekste turėjo reikšti ne diskriminacijos nebuvimą, tačiau darbdavio nepaneigtą diskriminacijos buvimo faktą. Nepaneigtas diskriminavimo faktas reiškia darbdavio pareigų, nurodytų DK 30 straipsnio 1 dalyje, nesilaikymą. Nediskriminavimo faktas (paneigtas diskriminacijos buvimo faktas) turėjo būti pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įrodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė nė vienos aplinkybės, kodėl įrodytų tik su vienu darbuotoju (nėščiąja) susijusių neteisėtų ieškovės veiksmų, prasidėjusių nuo nėštumo pažymos darbdavei įteikimo, nelaikė diskriminacija, tačiau tai vertino tik kaip diskriminacijos apraiškas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles darbuotojo diskriminavimo byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl diskriminacijos konstatavimo iš sprendimo pašalino vien dėl to, jog atsakovė nepareiškė tokio savarankiško materialinio reikalavimo. Toks atskiras reikalavimas negalėjo būti reiškiamas, nes toks konstatavimas jokių teisinių pasekmių atsakovei nebūtų sukūręs, o reikalavimą priteisti neturtinės žalos dėl patirtos diskriminacijos atlyginimą atsakovė buvo pareiškusi.
29.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi nutarė įpareigoti ieškovę pateikti papildomus įrodymus, kurie galėtų geriau pagrįsti jos pareikštą ieškinį ir apeliacinį skundą. Ieškovės teisinės pozicijos gerinimas apeliacinės instancijos teismo iniciatyva visiškai nesiderina su rungimosi ir šalių lygiateisiškumo, teismo nešališkumo principais civiliniame procese (CPK 12, 17, 21 straipsniai), teismui atvirai pademonstravus palankumą ieškovei, vėliau šį palankumą materializavus procesiniu sprendimu dėl bylos esmės.
29.3. Bylą visiškai pralaimėjusios šalies naudai apeliacinės instancijos teismas priteisė beveik tokią sumą (1684,19 Eur), kokią bendrai priteisė atsakovei kaip neturtinės žalos atlyginimo sumą (2000 Eur). Tokiu būdu ieškovės, kaip sąžiningos šalies, teisėti interesai (materialinis reikalavimas) nebuvo apginti (CK 1.5 straipsnis). Atsakovė įrodė jai padarytos neturtinės žalos faktą bei pasiekė, kad teismas atmestų visus ieškovės reikalavimus, tačiau po teismo sprendimo įvykdymo patyrė 2300 Eur nuostolį. Tokio didelio nuostolio atsakovei nebūtų buvę, jei ji savo pažeistų teisių apskritai nebūtų gynusi. Apeliacinės instancijos teismo pasirinktas formalus pažeistų teisių teisminio apgynimo būdas nesiderina su teisės efektyvumo principu. Diferencijuojant, kokią įrodinėjimo dalyko dalį sudarė atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos dydžio įrodinėjimas, kitų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimas, gynyba nuo ieškinio, turėjo būti atsižvelgta, jog neturtinės žalos dydžio nustatymas iš viso neturėjo jokio įrodinėjimo svorio ir negalėjo būti vertinamas kaip reikšmingas bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Šiuo klausimu teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Kadangi neturtinė žala buvo padaryta, o jos dydis iš esmės yra objektyviai nenustatomas, apeliacinės instancijos teismo bylinėjimosi išlaidos negalėjo būti vertinamos pagal atsakovės prašyta priteisti ir patenkinta suma. Lygiai toks pats įrodinėjimo procesas ir bylinėjimosi išlaidų santykis būtų buvęs atsakovei prašant atlyginti bet kokio dydžio neturtinę žalą. Didelę dalį neteisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje nulėmė beveik dvigubai didesnės ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos, tačiau ši aplinkybė nebuvo vertinama. Apeliacinės instancijos teismas papildomai iš atsakovės priteisė ieškovės už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio sumą, nors atsakovė tokio pobūdžio bylose yra atleista nuo žyminio mokesčio.
30. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
30.1. Apeliacinės instancijos teismo nutartis patvirtina, kad atsakovės nepareikštu reikalavimu dėl diskriminacijos fakto teismas grindė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies koregavimą, o ne aplinkybių dėl (ne)diskriminavimo vertinimą. Jokia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas diskriminacijos nepripažino, grįsdamas tuo, kad atsakovė nepareiškė tokio reikalavimo. Vadovaujantis DK 26 straipsnio 5 dalies nuostata, prieš perkeliant įrodinėjimo naštą darbdaviui, darbuotojas turi pagrįsti prielaidas, kad jis galėjo būti diskriminuojamas. Apeliacinės instancijos teismas priešieškinyje nurodytus ieškovės neteisėtus veiksmus ir jų padarymo aplinkybes iš esmės atmetė ir nepatvirtino, o neteisėtus veiksmus grindė nešiurkščiais atsakovės teisių pažeidimais, kurių padarymo aplinkybės, pobūdis, padariniai iš esmės skiriasi nuo atsakovės įrodinėtų. Kasaciniu skundu atsakovė neginčija, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės neteisėtus veiksmus ir jų padarymo aplinkybes, todėl šios aplinkybės turi būti laikomos nustatytomis. Atsakovės nemotyvuotas teiginys, kad nepaneigtas diskriminavimo faktas kartu reiškia DK 30 straipsnio 1 dalies pažeidimą, yra neteisingas, nes DK 30 ir 26 straipsnių reguliavimo sritis nesutampa, nors ir yra susijusi.
30.2. Atsakovė neįvertina, kad ji atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė naujomis aplinkybėmis, kurių nebuvo iškėlusi pirmosios instancijos teismo metu, todėl apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs peržengti apeliacinio skundo ribas ir įvertinti atsakovės nurodytas naujas aplinkybes, privalėjo pranešti apie tokį veiksmą šalims ir sudaryti galimybes atsikirsti į atsakovės nurodytas naujas aplinkybes (CK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartyje atskleistas siekis įvertinti atsakovės naujas aplinkybes dėl kitų darbuotojų priėmimo laikytinas pranešimu šalims apie teismo ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas. Apeliacinės instancijos teismo atliktas ieškovės pateiktų įrodymų vertinimas ir jo pagrindu padarytos išvados, kad atsakovės iškeltos naujos aplinkybės dėl ieškovės galimybių pasiūlyti kitą darbą egzistavimo nepasitvirtino, negali būti vertinamas kaip savaime suponuojantis teismo šališkumą, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad net pati atsakovė kasaciniame skunde neginčija teismo išvadų teisingumo įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu.
30.3. Atsakovės argumentą, kad skirstant bylinėjimosi išlaidas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo CPK 93 straipsnio 2 dalies taisyklei turėtų būti taikoma išimtis, paneigia kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimas civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011. Atsakovės argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo neatitinka CPK 93 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintų taisyklių ir nukrypsta nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą bylose, kuriose neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas yra tenkinamas iš dalies. Kasaciniame skunde atsakovė iš esmės klaidingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kriterijų, nes tokie kriterijai kasacinio teismo praktikoje nėra suformuoti. Net jei šie kriterijai egzistuoja ar būtų patvirtinti, faktinio pagrindo juos taikyti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra. Jei būtų sprendžiama bylinėjimosi išlaidas dėl priešieškinio reikalavimų paskirstyti, diferencijuojant pagal atsakovės įrodytas atsakomybės sąlygas, tai turėtų būti įvertinta, kad teismas atmetė esminę dalį atsakovės įrodinėtų aplinkybių dėl neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos fakto, priežastinio ryšio tarp jų kaip nepagrįstas arba jas reikšmingai modifikavo ieškovės naudai. Apeliacinės instancijos teismas atmetė dvi iš trijų atsakovės nurodytų aplinkybių grupių, kuriomis ji grindė patirtos neturtinės žalos faktą: teismas konstatavo, kad atsakovės elgesys nebuvo nepriekaištingas ieškovės padarytų pažeidimų kontekste.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prastovos paskelbimo (ne)teisėtumo
31. Byloje keliamas ieškovės paskelbtos prastovos atsakovei teisėtumo klausimas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai laikė, kad ieškovė prastovą paskelbė nesant tam objektyvių priežasčių. Byloje nustatyta, jog ieškovė paskelbė atsakovei neterminuotą prastovą nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. ir nurodė, kad neterminuotos prastovos metu atsakovė neprivalo atvykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengusi atvykti į darbovietę kitą dieną po darbdavės pranešimo. Įsakyme taip pat nurodyta, kad prastova atsakovei, einančiai projektų vadovo pareigas, skelbiama atsižvelgiant į tai, jog ieškovė objektyviai negali suteikti darbo dėl to, kad tiesioginės rinkodaros priemonėms nepateisinus lūkesčių buvo priimtas sprendimas sumažinti tiesioginės rinkodaros apimtį, ir į tai, kad ieškovė šiuo metu negali pasiūlyti darbuotojai kito darbo. Kasaciniu skundu ieškovė nesutinka su byloje teismų atliktu vertinimu, jog išlikęs atsakovės (projektų vadovės) darbo funkcijų poreikis yra ta aplinkybė, kuri draudžia skelbti prastovą DK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, patvirtinus, kad darbo sutartimi sulygto darbo faktiškai neliko, o esant nustatytai tokiai aplinkybei, paskelbta prastova turi būti pripažinta neteisėta. Kasacinio teismo vertinimu, tokie ieškovės kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.
32. Pagal DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi prastovos paskelbimo metu) darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje prastova aiškinama kaip laikinas darbuotojo darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos neatlikimas dėl nuo kitos šalies – darbdavio – priklausančių priežasčių (pvz., užsakymų stokos ar perprodukcijos, gamybos, sandėliavimo ar tiekimo sutrikimų, ekonominių ar finansinių priežasčių ar streikų, lokautų). (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018). Prastovos paskelbimas siejamas su objektyviomis priežastimis (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. kai dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-684/2020, 16 punktas).
33. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad prastova gali būti skelbiama tik esant dviem sąlygoms: 1) darbdavys dėl objektyvių priežasčių negali suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo; 2) nėra galimybės darbuotojui dirbti kitą darbą (kito darbo nėra arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo). Taigi pagal DK 47 straipsnyje įtvirtintą prastovos teisinį reglamentavimą prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – atlikti savo darbines pareigas. Sprendžiant dėl prastovos teisėtumo pirmiausia turi būti nustatyta, ar egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios darbdaviui suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, pripažino, kad nebuvo objektyvių, nuo ieškovės valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą paskelbti darbuotojai (atsakovei) prastovą. Ginčijama nutartimi apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei kasaciniame skunde teigia ieškovė, vertino objektyvių priežasčių skelbti prastovą nebuvimą, o ne išlikusį atsakovės darbo funkcijos poreikį. Atsakovės darbo funkcijos poreikis buvo vertinamas tik kaip viena iš sąlygų nustatant prastovos teisėtumą.
34. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad teismo kompetencijai nėra priskirta atlikti įmonėje priimamų sprendimų ekonominio tikslingumo vertinimą, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atliko ne ieškovės sprendimo – mažinti tiesioginės rinkodaros apimtį – tikslingumo vertinimą, o įvertino atsakovei paskelbtos prastovos priežastis. Pažymėtina, kad tik pats darbdavys sprendžia, kokia veikla ir kokia apimtimi jis užsiims ir kiek darbuotojų tokiai veiklai įgyvendinti jis samdys. Teismas neturi teisės vertinti tokių sprendimų racionalumo. Kita vertus, kilus ginčui dėl prastovos teisėtumo, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad jo priimtą sprendimą skelbti prastovą nulėmė objektyvios priežastys.
35. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės nurodytų aplinkybių – ieškovės į Lietuvos rinką pristatinėti produktai neatnešė ekonominės naudos, ieškovės pristatinėta novatoriška medicinine įranga nesusidomėjo nė viena medicinos priežiūros įstaiga – nevertino kaip naujų ir netikėtų, pripažino, jog jos ieškovei buvo žinomos bent pusmetį iki prastovos darbuotojai paskelbimo. Tokias aplinkybes teismas įvertino kaip kilusias dėl pačios ieškovės nepakankamo organizuotumo, neefektyvaus veiklos planavimo, ir tai laikė pakankamu pagrindu šias priežastis, dėl kurių buvo paskelbta prastova atsakovei, pripažinti subjektyviomis. Kasacinio skundo argumentai tokio teismų vertinimo nepaneigia. Kasacinio teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad prastova buvo paskelbta dėl objektyvių, nuo ieškovės valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl konstatuotina, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios įstatyme įtvirtintos pareigos įrodyti objektyvų poreikį inicijuoti prastovos paskelbimą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovė neįvykdė ir kitos nutarties 33 punkte nurodytos sąlygos skelbti prastovą – nepasiūlė atsakovei kito darbo. Kaip minėta, prastovos paskelbimo darbuotojui galimybę įstatymų leidėjas sieja ir su kito darbo pasiūlymu darbuotojui. DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kaip sprendžiamas darbuotojo, esančio prastovoje, užimtumo klausimas, – darbuotojui turi būti pasiūlytas kitas darbas. Šioje teisės normoje įtvirtinto reikalavimo darbdaviui pasiūlyti kitą darbą prastovos atveju įstatymų leidėjas nesieja su darbuotojo profesija, specialybe ir kvalifikacija, tačiau būtinas darbuotojo sutikimas dirbti kitą darbą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei jokio kito darbo prastovos laikotarpiu nepasiūlė, ir nors apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad prastova paskelbta neteisėtai nenustačius pirmosios jos paskelbimo sąlygos, šios sąlygos išsamiau nebevertino, tai papildomai patvirtina ieškovės paskelbtos prastovos neteisėtumą.
36. Nagrinėjamoje byloje teismams pripažinus, kad prastova buvo neteisėta, nėra teisinio pagrindo papildomai analizuoti kasacinio skundo argumentus, susijusius su poreikiu atriboti prastovos paskelbimo sąlygas, įtvirtintas DK 47 straipsnio 1 dalyje, nuo darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės). Prastovos paskelbimas ir darbo sutarties nutraukimas nurodytu pagrindu yra iš esmės skirtingi teisės institutai, kurie taikomi skirtingais pagrindais, todėl jų atribojimas byloje, kurioje ginčo dalyką sudaro prastovos paskelbimo sąlygų įvertinimas, yra netikslingas.
Dėl (ne)diskriminavimo
37. DK 26 straipsnis (ginčui aktuali redakcija) įtvirtina tiek tiesioginės, tiek netiesioginės diskriminacijos draudimą bei lygių galimybių principo įgyvendinimo pagrindus. Darbdavys privalo įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus. Tai reiškia, kad esant bet kokių darbdavio santykių su darbuotojais tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, seksualinis priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, narystės politinėje partijoje ar asociacijoje, religijos, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, išskyrus atvejus dėl asmens išpažįstamos religijos, tikėjimo ar įsitikinimų dirbantiems religinėse bendruomenėse, bendrijose ar centruose, jeigu reikalavimas darbuotojui dėl išpažįstamos religijos, tikėjimo ar įsitikinimų, atsižvelgiant į religinės bendruomenės, bendrijos ar centro etosą, yra įprastas, teisėtas ir pateisinamas, ketinimo turėti vaiką (vaikų) pagrindu, dėl aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, ar kitais įstatymuose nustatytais pagrindais yra draudžiami.
38. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose išaiškinta, kad diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo byloje C-177/10 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
39. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), aiškindamas bendruosius principus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio („Diskriminacijos draudimas“), pagal kuriuos tam, kad iškelta problema nulemtų 14 straipsnio taikymą, nurodė, kad turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Valstybė naudojasi vertinimo laisvės ribomis, vertindama, ar skirtumai panašiose situacijose pateisina nevienodą požiūrį ir kokiu mastu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Burden prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 13378/05; 2010 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją, peticijos Nr. 30141/04; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą byloje Vallianatos ir kiti prieš Graikiją, peticijų Nr. 29381/09 ir Nr. 32684/09; kt.).
40. Atsakovė (darbuotoja) ieškovės (darbdavės) netinkamą elgesį (diskriminaciją) siejo su tokiais ieškovės atliktais veiksmais: 1) ieškovė atsisakė geranoriškai priimti pažymą apie darbuotojos nėštumą; 2) darbdavė darbuotojai nepagrįstai paskelbė prastovą; 3) darbdavė be pagrindo paėmė iš darbuotojos jos darbo priemones, atjungė ją nuo elektroninio pašto; 4) darbdavė atsisakė suteikti darbuotojai jai priklausančias atostogas.
41. Diskriminacijos darbo teisėje draudimas apima tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją, kurių turinį atskleidžia Lygių galimybių įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacijos sąvoka apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Šio straipsnio 9 dalis tiesioginę diskriminaciją apibrėžia kaip elgesį su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, išskyrus šios dalies 1–9 papunkčiuose nurodytus atvejus. Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis (nurodyto straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-348-403/2020, 41 punktas).
42. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinį atsakovės priešieškinio pagrindą, konstatavo, kad po ieškovei pateiktos pažymos apie atsakovės nėštumą ieškovės elgesys ir veiksmai darbuotojos atžvilgiu staiga ir iš esmės pasikeitė – nesant objektyvių priežasčių ir teisėto pagrindo buvo priimtas įsakymas dėl prastovos, atimtos visos darbuotojai suteiktos darbo priemonės, ji buvo atjungta nuo visų elektroninių sistemų, darbuotojai nebuvo suteikiamos atostogos, nors ji, būdama nėščia, įgijo pirmumo teisę gauti kasmetines atostogas, darbdavė ilgą laiką ignoravo jos prašymus, o apie prašymų nagrinėjimą ir atostogų (ne)suteikimą darbuotojos net neinformuodavo. Teismas nusprendė, kad ieškovė neįvardijo jokių objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti tokį jos elgesio pokytį, o ieškovės nurodytas priežastis laikė deklaratyviomis. Priėjęs prie išvados, kad ieškovės elgesys turėjo akivaizdžių netiesioginio darbuotojos diskriminavimo dėl jos lyties (nėštumo) požymių, teismas patenkino atsakovės priešieškinį iš dalies, priteisdamas atsakovei iš ieškovės 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
43. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl vienos iš netiesioginio diskriminavimo turinį sudarančių aplinkybių (prastovos neteisėtumo), nurodė ne tik tai, kad prastovai skelbti nebuvo objektyvių priežasčių, bet, šį klausimą analizavo ir diskriminavimo kontekste. Teismas papildomai nurodė, kad netrukus po to, kai kilo šalių ginčas dėl prastovos teisėtumo, ieškovė pasiūlė atsakovei nutraukti darbo sutartį, o tai, teismo nuomone, sudarė prielaidas manyti, kad, paskelbdama atsakovei prastovą, ieškovė galimai siekė ne prastovos teisinių santykių sukūrimo, o darbo santykių su atsakove pabaigos, galimai bandydama psichologiškai paveikti atsakovę, kad ji išeitų iš darbo savo noru ar šalių susitarimu ieškovės pasiūlytomis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas, ginčijamoje nutartyje įvertinęs su netiesioginiu diskriminavimu siejamų aplinkybių visumą, tokį ieškovės elgesį vertino kaip turėjusį (galėjusį turėti) diskriminacijos dėl su lytimi susijusios darbuotojos būklės (nėštumo) požymių. Apibendrindamas visas byloje ištirtas faktines aplinkybes, siejamas su galima atsakovės netiesiogine diskriminacija, teismas konstatavo, kad ieškovės vadovas nepagrįstai atsisakė raštu patvirtinti jam asmeniškai pateikto pranešimo apie darbuotojos nėštumą gavimą, neteisėtai paskelbė atsakovei prastovą ir paėmė iš jos visas darbo priemones bei atjungė nuo darbovietės elektroninio pašto, taip pat neinformavo darbuotojos apie jos prašymų išnagrinėjimą ir kasmetinių atostogų suteikimą, ir padarė išvadą, kad ieškovės neteisėti veiksmai, kaip viena iš atsakomybės sąlygų, byloje yra įrodyti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai). Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, vėliau toje pačioje nutartyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė prieštaringą išvadą, kad faktinės bylos medžiagos analizė neteikia pakankamo pagrindo išvadai, jog ieškovė nurodytus darbo teisės normų ir bendrųjų principų pažeidimus padarė diskriminaciniais motyvais, nors tam tikrų galimos diskriminacijos dėl su lytimi susijusios darbuotojos būklės (nėštumo) apraiškų ir nustatyta. Teismas taip pat suabejojo atsakovės patirtais išgyvenimais, siejamais su sveikatos būklės bei reputacijos pablogėjimu, bei jų sukeltomis pasekmėmis. Tačiau pažymėtina, kad tokios teismo abejonės nebuvo grindžiamos byloje surinktų įrodymų visuma, dėl to toks vertinimas nepagrįstas.
44. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas). Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl ieškovės diskriminacinių motyvų nebuvimo bei svarstydamas apie atsakovės sveikatos būklės pablogėjimą ir galimą ieškovės neteisėtų veiksmų įtaką atsakovės reputacijai, pažeidė nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.
45. Diskriminavimo bylose paprastai nebūna tiesioginių įrodymų, kurie vienareikšmiškai leistų tvirtinti, kad darbdavys veikė iš diskriminacinių paskatų arba, kaip šiuo atveju, kad ieškovė siekė atsakovę diskriminuoti dėl jos lyties (nėštumo). Atsakovė nagrinėjamoje byloje diskriminaciją patvirtinančius faktus nurodė, teismai, nagrinėję bylą pagal jos priešieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, iš esmės juos pripažino įrodytais ir konstatavo, jog egzistuoja ieškovės civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Tačiau, kaip minėta, ginčijama nutartimi apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringą išvadą dėl diskriminacinių motyvų nebuvimo ieškovei atliekant nurodytus neteisėtus veiksmus, taip pat suabejojo tokių veiksmų įtaka atsakovės sveikatai ir reputacijai.
46. DK 26 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo – nagrinėjant lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais bylas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad darbuotojas patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo. Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis nustato, kad teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių, juridinių asmenų, kitų organizacijų ir jų padalinių skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.
47. 1981 m. kovo 31 d. Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) sprendime byloje J.P. Jenkins prieš „Kingsgate (Clothing Productions) Ltd“ nurodė, kad ieškovas diskriminacijos byloje visiškai įvykdo įrodinėjimo pareigą, jeigu pateikia nepalankaus poveikio faktus. ETT taip pat nustatė, kad iš ieškovo neturi būti reikalaujama įrodyti atsakovo taikyto diskriminacinio veiksmo (neveikimo) motyvo bei pagrindo. Taigi, kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovei nepagrįstai buvo perkelta diskriminacijos bei jos motyvo ir pagrindo įrodinėjimo našta. Šiuo atveju pakako nustatyti, kad atsakovės nurodytos aplinkybės, siejamos su jos diskriminacija darbo teisiniuose santykiuose, buvo, tai iš esmės abiejų instancijų teismų ir buvo konstatuota procesiniuose sprendimuose, todėl apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriais pripažįstama, kad nėra nustatytas diskriminacijos motyvas bei pagrindas ir kad atsakovė neįrodė ieškovės neteisėtų veiksmų įtakos jos sveikatai ir reputacijai, nepagrįsti. Pažymėtina, kad šie nepagrįsti motyvai galėjo turėti įtakos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimui sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį iki 2 000 Eur.
48. Atsakovės kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl nepagrįstai sumažinto neturtinės žalos dydžio, o ieškovės kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo nepriteisimo, teigiant, kad šiuo atveju atsakovei pakankama satisfakcija būtų ir paties diskriminacijos draudimo pažeidimo konstatavimas. Kasacinis teismas pripažįsta, kad byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti priešingos išvados ir konstatuoti, kad šiuo atveju atsakovės praradimai būtų kompensuoti pažeidimo konstatavimu.
49. Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad diskriminacinio pobūdžio veiksmai atsakovės atžvilgiu nebuvo vienkartiniai (neteisėtas prastovos paskelbimas, darbo priemonių paėmimas, darbuotojos neinformavimas apie jos prašymų išnagrinėjimą ir kasmetinių atostogų suteikimą), jie, kaip nustatyta teismų, prasidėjo nedelsiant po to, kai atsakovė raštu informavo ieškovę apie nėštumą, atsakovė, būdama nėščia, papildomai savo pažeistas teises turėjo ginti darbo ginčams nustatyta tvarka, o tai atsakovei neabejotinai sukėlė dvasinių išgyvenimų, konstatuoja, kad vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankamas pažeistai teisei apginti, ir tai sudarė pagrindą teismams spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo.
50. Neturtinės žalos atlyginimo atvejais žala yra padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Tokios žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas nustato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016, 22 punktas; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540-916/2016, 33 punktas).
51. Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, iš esmės nenurodė motyvų, dėl ko, teismo vertinimu, mažintinas priteistinas neturtinės žalos dydis. Kasacinis teismas jau nustatė, kad dalis apeliacinės instancijos teismo motyvų, susijusių su ieškovės atliktais diskriminaciniais veiksmais atsakovės atžvilgiu sukeltų teisinių pasekmių vertinimu, nepagrįsti. Asmens darbo veikla yra ta gyvenimo sritis, nuo kurios priklauso asmens ir jo šeimos gerovė, socialinis vertinimas, galimybė save realizuoti, užsitikrinti socialinį stabilumą, todėl šių vertybių pažeidimas gali sukelti asmeniui stiprų netikrumo, nepasitikėjimo jausmą, didelius išgyvenimus, ypač atsakovės situacijoje. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavei kyla pareiga atlyginti darbuotojai jos patirtą neturtinę žalą, kurią darbdavė jai padarė savo aktyviais kryptingais veiksmais, tą patvirtina šių veiksmų seka, ir sąmoningai tyčia bei akivaizdžiai žinodama žalingų veiksmų pobūdį, negalėdama nenumatyti galimų dar didesnių neigiamų pasekmių, susijusių su galima kūdikio praradimo rizika, nes žinojo, kad veiksmai nukreipiami būtent į jo besilaukiančią moterį. Todėl kasacinis teismas pripažįsta, kad dėl atsakovei priteistino neturtinės žalos dydžio paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas – priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
52. Apibendrinama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, draudžiančias diskriminaciją darbo santykiuose, reglamentuojančias įrodinėjimo naštos paskirstymą bylose dėl diskriminacijos, tai lėmė nepagrįstas išvadas dėl diskriminacijos motyvo bei pagrindo ir ieškovės neteisėtų veiksmų įtakos atsakovės sveikatai ir reputacijai nebuvimo bei atsakovei atlygintinos neturtinės žalos dydžio sumažinimą, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, todėl paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovei priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Vilniaus apygardos teismas ginčijamos nutarties motyvuose (99 punktas) taip pat pasisakė dėl keistinos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad ieškovė atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus atsakovės atžvilgiu dėl jos lyties (nėštumo). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino pareikšto priešieškinio dalyką ir pripažinęs, kad toks savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas priešieškiniu nebuvo pareikštas, pagrįstai tokį veiksmų pripažinimą diskriminaciniais pripažino šalintinu iš rezoliucinės pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.
53. Kasaciniam teismui atmetus ieškovės kasacinį skundą ir tenkinus atsakovės kasacinį skundą atitinkamai pakeičiant apeliacinės instancijos teismo nutartį, keičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
54. Byloje nustatyta, kad ieškovės materialiniai teisiniai reikalavimai nebuvo tenkinti. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, šis reikalavimas buvo tenkintas priteisiant 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
55. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstant bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
56. EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendime byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10, konstatavo teisės į teisminę gynybą pažeidimą, nes kitos šalies patirtų atstovavimo išlaidų prisidėjimo prie paties pareiškėjo atstovavimo išlaidų efektas buvo toks, jog jis prarado beveik visą jam priteistą kompensaciją: tenkinus ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pareiškėjas buvo įpareigotas padengti kitos šalies atstovavimo išlaidas, ir galutinė jo gauta suma buvo sumažinta dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant fakto, kad teismai vieningai buvo nusprendę, jog jis turi teisę į kompensaciją dėl patirtos neturtinės žalos.
57. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
58. Esminis principas, kuriuo paremtos aptartos taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).
59. Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylinėjimosi išlaidų paskirstymui pritaikius proporcingumo principą gali būti paneigta teisės į teisminę gynybą esmė. Pasisakydamas dėl proporcingumo siekiamam teisėtam tikslui EŽTT yra konstatavęs, kad taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas, griežtai laikantis proporcingo bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagal patenkintus (atmestus) reikalavimus, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo gali lemti neproporcingą asmens teisės į teisminę gynybą suvaržymą (EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10, 97 punktas). Šioje byloje EŽTT, nagrinėdamas pralaimėjusios šalies pareigą padengti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas (taisyklė „pralaimėjęs moka“), konstatavo teisės į teisminę gynybą pažeidimą, nes kai buvo tenkinta dalis ieškinio priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir pareiškėjas buvo įpareigotas padengti kitos šalies atstovavimo išlaidas, jis prarado beveik visą jam priteistą kompensaciją.
60. EŽTT yra pažymėjęs, jog bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės reiškia, kad, kai ieškovo civilinis ieškinys tenkinamas tik iš dalies, jam gali tekti atlyginti atsakovo išlaidas (įskaitant turėtas advokato pagalbai) proporcingai procentinei nepatenkinto ieškinio daliai. Konkrečiai, jeigu teismas nustato, kad reikalavimas atlyginti žalą atsakovo atžvilgiu iš esmės yra pagrįstas, tačiau savo apimtimi perteklinis, jis įpareigoja atsakovą atlyginti ieškovui žalą ir taip pat gali įpareigoti ieškovą atlyginti atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kai ieškovas pareiškia pernelyg didelį reikalavimą, jo patiriamos išlaidos gali viršyti priteistos žalos atlyginimo sumą, o finansinis bylos rezultatas yra naudingas atsakovui, nepaisant teismų išvados, kad ieškovas patyrė nuostolių, dėl kurių jam turėjo būti atlyginta žala (pirmiau nurodytas EŽTT sprendimas byloje Klauz prieš Kroatiją, 80 punktas).
61. Taigi, viena vertus, EŽTT akcentuoja, kad bylą nagrinėjantys nacionaliniai teismai, taikydami bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisykles, turi didelę diskreciją paskirstyti bylinėjimosi išlaidas dalinės procesinės sėkmės atvejais taip, kad būtų išvengta neproporcingos naštos bylą inicijavusiam asmeniui uždėjimo. Kita vertus, EŽTT akcentuoja bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių tikslą apsaugoti atsakovus nuo ieškovų reiškiamų nepagrįstų ar pernelyg didelių reikalavimų ir tokiu būdu nepagrįstai didinamų atsakovų patiriamų su bylos nagrinėjimu teisme susijusių (tarp jų – ir atstovavimo) išlaidų.
62. Atsižvelgdamas į nurodytus EŽTT išaiškinimus, kasacinis teismas pripažįsta, kad nors CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstant bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovės prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis negalėjo turėti esminės įtakos ieškovės teisinės gynybos nuo pareikštų reikalavimų apimčiai, todėl net ir įvertinus, kad teismas jį sumažino, vis tik atsakovės priešieškinis materialine teisine prasme buvo patenkintas, ir nusprendžia, kad atsakovei priteistinos visų jos byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš ieškovės.
63. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovei iš ieškovės priteistas visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, paliktina galioti. Apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 1 210 Eur išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą, kasaciniame teisme – 1 815 Eur išlaidų advokato pagalbai surašant kasacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą. Šių atsakovės prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.11, 8.12, 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl atsakovei iš ieškovės priteistinas 3 015 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimas.
64. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekė 5 Eur, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartį pakeisti ir šios nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „SK Impex Service Center“, 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku išsiuntusi atsakovei S. G.-B. rašytinį atsakymą, nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų, ir šią civilinės bylos dalį nutraukti.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SK Impex Service Center“ (juridinio asmens kodas 111526860) 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. gruodžio 23 d. AB SEB banke, ir išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SK Impex Service Center“ (juridinio asmens kodas 111526860) 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. rugsėjo 21 d. AB SEB banke, ir išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi“.
Priteisti atsakovei S. G.-B. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK Impex Service Center“ (j. a. k. 111526860) 3015 (tris tūkstančius penkiolika) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Andžej Maciejevski
Egidija Tamošiūnienė