Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-309/2013

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00904-2007-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.6; 1.1.12.1; 2.1.3.2; 2.1.7.4; 2.1.15.3.3.3; 2.4.2.1; 2.4.7.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 27 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,  

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,

dalyvaujant prokurorei Erikai Girgždienei,

nukentėjusiajai O. J., jos atstovui advokatui Arūnui Koskui,

išteisintosioms R. A., J. P., A. V.,

gynėjams advokatams Silvai Balčiūnienei, Violetai Savickienei, Vytautui Blažaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Erikos Girgždienės ir nukentėjusiųjų O. J., L. J., I. M., D. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. A. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos  baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnyje, požymių;

J. P. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymių;

A. V. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų O. J., L. J., I. M., D. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

R. A. pagal BK 229 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama tarnautoja, dirbdama Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės gydytoja psichiatre, pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-06-22 įsakymu Nr. V-601 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 53:2005 „Gydytojas psichiatras“ 11.1 punktą ir stacionaro gydytojo psichiatro pareiginių nuostatų, patvirtintų 1998-10-06 sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu, 1.1, 1.2 punktus dėl atliekamų darbų (pagrindinių funkcijų), t. y. dirbdama nuo 2007-11-06 8.00 val. iki 2007-11-07 8.00 val., kaip gydytoja psichiatrė privalėdama ligos istorijoje nurodyti paciento apžiūrėjimo laiką, aprašyti paciento objektyvią somatinę būklę, ligos istorijoje nenurodė paciento apžiūrėjimo laiko, neaprašė paciento objektyviosios somatinės būklės, tuo pažeidė VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus 2005-05-17 patvirtinto asmens gydymo stacionare ligos istorijos pildymo reglamento 1.1 ir 1.5 punktų reikalavimus, o būtent: 2007-11-06 priimdama sprendimą stacionarizuoti gydymui VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės ūmių būklių vyrų skyriuje S. J., gydytą nuo 2007-11-06 20.50 val. iki 2007-11-08 11.10 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės ūmių būklių vyrų skyriuje, jam nustatė klinikinę diagnozę: abstinencijos būklė su delyru ir traukuliais, kurios pagrindimą tinkamai neaprašė medicininėje dokumentacijoje (nėra aprašyti alkoholinio delyro simptomai), ligos istorijoje nenurodė jo apžiūrėjimo laiko, neaprašė S. J. objektyviosios somatinės būklės, nemotyvuotai parinko medikamentus jo gydymui, nepaskyrė atlikti kalio, natrio koncentracijos tyrimų, elektrokardiogramos, kurie buvo reikalingi siekiant teisingai įvertinti būdingus šiai būsenai somatinius sutrikimus (elektrolitų disbalansą, dėl to galimas širdies veiklos sutrikimas) ir buvo būtini pablogėjus somatinei būklei, nepaskyrė atlikti laboratorinių tyrimų (bendro kraujo, magnio, šarminės fosfatazės, aspartataminotransferazės, kreatininokoncentracijų, C-teaktyvais baltymo, amilazės, šlapalo, gliukozės, alanino aminotransferazės, kreatinino koncentracijų nustatymo), kurie buvo paskirti nelaiku – tik 2007-11-08 ir neišsamūs, taip netinkamai atliko pareigą, dėl to VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje gydant ūmų psichikos sutrikimą, medicinos priemonės buvo taikytos neišsamūs ir nelaiku, ir tai turėjo įtakos S. J. būsenos pablogėjimui, taikytos medicinos priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir turėjo tiesioginės įtakos S. J. mirčiai, nes jis 2007-11-08 11.10 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės ūmių būklių vyrų skyriuje mirė, t. y. neatliko savo pareigų dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl to padaryta didelė žala nukentėjusiesiems O. J., L. J., I. M. ir D. J. dėl vyro ir tėvo mirties.

J. P. pagal BK 229 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad ji būdama tarnautoja, dirbdama Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės gydytoja psichiatre, pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-06-22 įsakymų Nr. V-601 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 53:2005 „Gydytojas psichiatras“ 11.9 punktą ir stacionaro gydytojo psichiatro pareiginių nuostatų, patvirtintų VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus 2007-02-13 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) 1 ir 2 punktus dėl atliekamų darbų (pagrindinių funkcijų), t. y. dirbdama nuo 2007-11-07 8.00 val. iki 2007-11-08 8.00 val., kaip gydytoja psichiatrė privalėdama į paciento sveikatos būklės ligos istoriją įrašyti indikacijų suvaržymo paskirto fiksavimo būdo, paciento, kuriam taikomos fizinio suvaržymo priemonės, stebėjimo lape nenurodė registruotinų sveikatos rodiklių vertinimo ir užrašymo dažnumo bei trukmės, tuo pažeidė fizinio suvaržymo – ligonio fiksavimo prie lovos specialiosios paskirties diržais metodikos, patvirtintos VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus 2005-06-20 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 1, 2, 5 punktų reikalavimus, o būtent: 2007-11-07 16.30 val., paskirdama S. J., gydytam nuo 2007-11-06 20.50 val. iki 2007-11-08 11.10 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės ūmių būklių vyrų skyriuje, kuriam buvo nustatyta klinikinė diagnozė: abstinencijos būklė su delyru ir traukuliais, fizinio suvaržymo priemonę – rankų ir kojų fiksaciją diržais, kuri buvo taikyta nuo 2007-11-07 16.30 val. iki 2007-11-08 10.30 val., netinkamai atliko pareigą – stebėjimo lape nenurodė registruotinų sveikatos rodiklių vertinimo ir užrašymo dažnumo bei trukmės, nepaskyrė atlikti kalio, natrio koncentracijos tyrimų, elektrokardiogramos, kurie buvo reikalingi siekiant teisingai įvertinti būdingus šiai būsenai somatinius sutrikimus (elektrolitų disbalansą dėl ko galimas širdies sutrikimas) ir buvo būtini pablogėjus somatinei būklei, gydymo metu pablogėjus S. J. sveikatos būklei, nepaskyrė atlikti laboratorinius tyrimus (bendro kraujo, magnio, šarminės fosfatazės, aspartataminotransferazės, kreatininokoncentracijų, C-teaktyvais baltymo, amilazės, šlapalo, gliukozės, alanino aminotransferazės, kreatinino koncentracijų nustatymo), kurie buvo paskirti nelaiku – tik 2007-11-08 ir neišsamiai, nemotyvuotai parinko medikamentus, blogėjant S. J. psichikos būsenai (tapus psichosomatiškai sujaudintam, pradėjus neadekvačiai elgtis), iš esmės nekoregavo gydymo, o vėliau, paciento būklei pablogėjus, perkėlus jį į intensyvios priežiūros palatą ir paskyrus laikinas fizinio suvaržymo priemones, nemotyvuotai taikė laikino suvaržymo priemones, nevertino S. J. būsenos dinamikos, nesiėmė adekvačių medikamentinių priemonių psichozės slopinimui, dėl to VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje gydant ūmų psichikos sutrikimą, medicinos priemonės buvo taikytos nevisos ir nelaiku, tai turėjo įtakos S. J. būsenos pablogėjimui, taikytos medicinos priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir turėjo tiesioginės įtakos S. J. mirčiai, nes jis 2007-11-08 11.10 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės ūmių būklių vyrų skyriuje mirė, t. y. neatliko savo pareigų dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl to padaryta didelė žala nukentėjusiesiems O. J., L. J., I. M. ir D. J. dėl vyro ir tėvo mirties.

Kaltinimas J. P. patikslintas pagal prokurorės baigiamojoje kalboje pareikštą  prašymą dėl padarytos techninės klaidos iš kaltinimo pašalinti žodžius: „staiga pradėjus blogėti paciento somatinei būsenai (pradėjus trikti hemodinamikai) nevertino S. J. būsenos“.

A. V. pagal BK 229 straipsnį buvo kaltinama tuo, kad ji būdama tarnautoja, dirbdama Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės gydytoja psichiatre, pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-06-22 įsakymu Nr. V-601 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 53:2005 „Gydytojas psichiatras“ 11.1 punktą ir stacionaro gydytojo psichiatro pareiginių nuostatų, patvirtintų VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus 2003-12-18 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) 2.1, 2.2 punktus, t. y. dirbdama nuo 2007-11-07 nuo 8.00 val. iki 17 val. bei 2007-11-08 nuo 8.00 val. iki 11.10 val., kaip gydytoja psichiatrė privalėdama į paciento sveikatos būklės ligos istoriją įrašyti paciento apžiūrėjimo laiką, neaprašė paciento objektyvios somatinės būklės, tuo pažeidė VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus 2005-05-17 patvirtinto asmens gydymo stacionare ligos istorijos pildymo reglamento 4.1 ir 4.5 punktų reikalavimus, nevertino paciento sąmonės, kvėpavimo, kitų gyvybiškai svarbių organų veiklos, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos, tuo pažeidė VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus patvirtintos pirmosios pagalbos kritinių būklių atvejais procedūros 6 punkto reikalavimą, suaugusiojo žmogaus gaivinimo standarto patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-06-17 įsakymu Nr. V-357, 10.2, 10.5, 10.9 punktų reikalavimus, o būtent: nuo 2007-11-06 20.50 val. iki 2007-11-08 11.10 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės ūmių būklių vyrų skyriuje gydyto S. J., kuriam buvo nustatyta klinikinė diagnozė: abstinencijos būklė su delyru ir traukuliais, ligos istorijoje nenurodė jo apžiūrėjimo laiko, neaprašė S. J. somatinės būklės, nepaskyrė atlikti kalio, natrio koncentracijos tyrimų, elektrokardiogramos, kurie buvo reikalingi siekiant teisingai įvertinti būdingus šiai būsenai somatinius sutrikimus (elektrolitų disbalansą dėl to galimas širdies sutrikimas) ir buvo būtini pablogėjus somatinei būklei, gydymo metu pablogėjus S. J. sveikatos būklei, nelaiku – tik 2007-11-08 ir neišsamiai paskyrė atlikti laboratorinius tyrimus (bendro kraujo, magnio, šarminės fosfatazės, aspartataminotransferazės, kreatininokoncentracijų, C-teaktyvais baltymo, amilazės, šlapalo, gliukozės, alanino aminotransferazės, kreatinino koncentracijų nustatymo), nemotyvuotai parinko medikamentus, blogėjant S. J. psichikos būsenai (tapus psichosomatiškai sujaudintam, pradėjus neadekvačiai elgtis), iš esmės nekoregavo gydymo, o paskui, paciento būklei pablogėjus, perkėlus jį į intensyvios priežiūros palatą ir paskyrus laikinas fizinio suvaržymo priemones, nemotyvuotai taikė laikino suvaržymo priemones, nevertino S. J. būsenos dinamikos, nesiėmė adekvačių medikamentinių priemonių psichozės slopinimui, staigiai pradėjus blogėti paciento somatinei būsenai (trinkant hemodinamikai), nevertino S. J. būsenos, konstatavus arterinio kraujospūdžio kritimą, nevertino staigaus būsenos pasikeitimo priežasties, neskyrė papildomų tyrimų (įskaitant EKG), iki atvykstant greitajai pagalbai neskyrė jokio papildomo gydymo, VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje konstatavus gyvybinių funkcijų sutrikimą, S. J. netaikė jokių gaivinimo priemonių, taip VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje gydant ūmų psichikos sutrikimą, medicinos priemonės buvo taikytos neišsamiai ir nelaiku, ir tai turėjo įtakos S. J. būsenos pablogėjimui, taikytos medicinos priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir turėjo tiesioginės įtakos S. J. mirčiai, kuris 2007-11-08 11.10 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės ūmių būklių vyrų skyriuje mirė, t. y. neatliko savo pareigų dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl to padaryta didelė žala nukentėjusiesiems O. J., L. J., I. M. ir D. J. dėl vyro ir tėvo mirties.

Kaltinimas A. V. patikslintas pagal prokurorės baigiamojoje kalboje pareikštą prašymą dėl padarytos techninės klaidos patikslinti A. V. darbo laiką, pakeičiant jį į 2007-11-07 nuo 8 val. iki 17 val. bei 2007-11-08 nuo 8 val. iki 11.10 val.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Erika Girgždienė prašo panaikinti 2012 m. spalio 30 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį dėl R. A., J. P. ir A. V. išteisinimo pagal BK 229 straipsnį, ir baudžiamąją bylą, kurioje R. A., J. P. ir A. V., kaltinamos nusikalstamų veikų, numatytų BK 229 straipsnyje, padarymu, nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nukentėjusiųjų O. J., L. J., I. M., D. J. pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Skunde nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas priėmė byloje išteisinamąjį nuosprendį motyvuodamas tuo, kad nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltinamųjų R. A., J. P., A. V. veikos ir kilusių pasekmių – S. J. mirties; bylos nagrinėjimo teisme metu nepavyko nustatyti tikslios S. J. mirties priežasties, t. y. nebuvo nustatyta, kas sukėlė S. J. mirtį ir kokią įtaką tam turėjo kaltinamųjų veiksmai.

Prokurorės teigimu, R. A., J. P. ir A. V. išteisintos neteisėtai ir nepagrįstai, todėl 2012 m. spalio 30 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir turėtų būti priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas, 4 punktas), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu jau yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, 2012 m. spalio 30 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtina nutartis nutraukti baudžiamąją bylą R. A., J. P. ir A. V. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 229 straipsnyje, padarymo, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Pasak prokurorės, priešingai, nei nurodyta išteisinamajame nuosprendyje, kaltinamųjų kaltė visiškai įrodyta, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kaltinamųjų R. A., J. P., A. V. veikos ir kilusių pasekmių – S. J. mirties dėl kurios ir atsirado didelė žala nukentėjusiesiems, o teismas neteisingai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes nekreipė dėmesio ir neanalizavo nešališkų, objektyvių, kaltę patvirtinančių duomenų, o rėmėsi tik pačių kaltinamųjų pateiktomis versijomis ir jas teisinančiais bylos duomenimis, netinkamai vertindamas kiekvieną dokumentą atskirai, jų visumą bei visus atskiruose dokumentuose esančius duomenis, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, įvertino atskirus įrodymus, tinkamai neįvertino jų visumos, netinkamai įvertino atskiruose dokumentuose esančius duomenis, nuosprendį grįsdamas tik pačių kaltinamųjų parodymais, tais atskiruose dokumentuose esančiais duomenimis, kurie teisina kaltinamąsias, nevertindamas ir nepasisakydamas dėl tų dokumentuose esančių duomenų, kurie patvirtina kaltę, todėl nebuvo išsamiai ir nešališkai ištirtos visos aplinkybės. Taip buvo pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalyje suformuluotas reikalavimas teisėjams įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai pažeidimus padaro keli asmenys, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto pažeidimo galimą priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia veiką ir pasekmes į vieningą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko veika yra susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje jam nepadarius tų pažeidimų, tie padariniai nekiltų. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno asmens padarytas pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-297/2009).

Prokurorės teigimu, teismas nuosprendyje konstatavo, kad tiksli S. J. mirties priežastis nenustatyta, tai yra nebuvo nustatyta, kas sukėlė S. J. mirtį. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad keturiose ekspertų ir specialistų pateiktose išvadose nurodytos skirtingos S. J. mirties priežasties – ūmaus širdies veiklos sutrikimo kilimo priežastys ir kokią įtaką tam turėjo kaltinamųjų veiksmai.

Anot prokurorės, teismas nurodo, kad Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus teismo medicinos eksperto H. D. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad S. J. mirtis 2007-11-08 11.10 val. įvyko nuo ūminės išeminės širdies ligos, tai komplikavosi ūmiu širdies veiklos sutrikimu, tačiau tokia išvada visiškai paneigta tiek Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, jog S. J. mirties priežastimi buvo ūminis širdies veiklos sutrikimas, kurį, labiausiai tikėtina, sukėlė homeostazės sutrikimai (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), išsivystę dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo; tiek A. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, jog S. J. mirė dėl toksiškai veikiančių alkoholio skilimo produktų sukelto ūmaus širdies veiklos nepakankamumo; tiek Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, jog S. J. mirė dėl nuo nenustatytos kilmės ūmaus širdies veiklos nepakankamumo, kuris galėjo išsivystyti dėl homeostazės sutrikimų (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), išsivystančių dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo arba dėl toksiškai veikiančių etilo alkoholio skilimo produktų poveikio. Apklausti šiuos aktus ir išvadas pateikę ekspertai bei specialistai vieningai nurodė, kad ūmų širdies veiklos sutrikimą sukėlė tikrai ne ūminė išeminė širdies liga, nes tokiu atveju gydytojų veiksmai (dėl galimai netinkamo gydymo) nebūtų turėję jokios įtakos S. J. mirčiai. Ekspertas J. R. nurodė, kad aprašyti pakitimai širdies kraujagyslėse, širdies raumenyje yra minimalūs, o ūminis širdies veiklos sutrikimas įvyko dėl hemostazės sutrikimų, tai yra dėl elektrolitų, šarmų rūgščių balanso, kuris išsivystė dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo; atmetus tą klinikinį epizodą, jo gydymą, jo būklę ir turint tik tokią diagnozę, kad mirė nuo širdies išeminės ligos, beliktų teigti, kad jo mirtis būtų įvykusi bet kokiu atveju, tą pačią dieną, tą pačią valandą nuo išeminės ligos, ar prieš tai būtų gėręs, ar būtų pakliuvęs į ligoninę, bet jie turi vertinti viską, šiuo atveju somatinės būklės vertinimas turi didelės reikšmės, jis patvirtina išvadą, kad buvo naudotos neadekvačios priemonės, labiausia tikėtina tokia mirties priežastis, taip parašė, kadangi kito varianto nebuvo nurodyta, todėl lieka labiausia tikėtinas variantas, tas, kuris nurodytas išvadoje; konsultacinėje specialistų A. A. G. ir D. S. pateiktoje išvadoje mirties priežastis nurodyta be žodžio „tikėtina“ – S. J. mirė dėl toksiškai veikiančių alkoholio skilimo produktų sukelto ūmaus širdies veiklos nepakankamumo, iš esmės ta išvada neprieštarauja jų išvadai, tik alkoholio skilimo produktai patys nesukelia ligos nepakankamumo, bet jie lemia homeostazinius sutrikimus; tai nėra dvi skirtingos išvados. Specialistas A. A. G. nurodė, kad S. J. mirties priežastis – toksiškai veikiančių alkoholio skilimo produktų sukeltas ūmus širdies veiklos nepakankamumas, o kad ekspertas H. D. sugalvojo, jog mirė nuo ūminės išeminės širdies ligos, kurios būklė buvo žymiai geresnė, tai yra nesuprantama; kitoje specialisto išvadoje ekspertai nurodė, kad S. J. mirties priežastis – homeostazės sutrikimai (elektrolitų, šarmų - rūgščių balanso) išsivystę dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo, tai yra tas pats, ką ir jie nurodė, tik jie parašė trumpiau – toksiškai veikiantys skilimo produktai. Specialistas B. B. parodė, kad S. J. mirties priežastis galėjo būti bet kuri iš nurodytų priežasčių – dėl homeostazės sutrikimų (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), išsivystančių dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo, arba dėl toksiškai veikiančių etilo alkoholio skilimo produktų poveikio, greičiausia visos kartu. Tai, pasak prokurorės, leidžia daryti išvadą, kad teismas neteisingai konstatavo, jog S. J. mirties priežastis neaiški todėl, kad neaišku, kas sukėlė mirties priežastimi buvusį ūmų širdies veiklos sutrikimą, nes šiuo atveju mirties priežastis yra aiški – ūmus širdies veiklos sutrikimas, kurį sukėlė homeostazės sutrikimai (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), išsivystę dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo, toksiškai veikiantys alkoholio skilimo produktai (kaip nurodė ekspertai ir specialistai, tai tapačios ligos, ar abi šios priežastys (ir homeostazės sutrikimai (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), išsivystę dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo, ir toksiškai veikiantys alkoholio skilimo produktai). Tai reiškia, kad taikant tinkamas medicinos priemones buvo galima išvengti paciento mirties, kad jis galėjo išgyventi.

Prokurorės nuomone, spręsdamas dėl priežastinio ryšio, teismas rėmėsi pirminę kompleksinę teismo medicinos-deontologinę ekspertizę atlikusių ekspertų A. G. ir J. R. parodymais, kad jie negalėjo patvirtinti, jog atlikus elektrolitų, šarmų-rūgščių koncentracijos tyrimus, S. J. nebūtų miręs; kad ekspertas A. G. teisme pripažino, jog buvo nustatyta ir smegenų edema, kurią gali sukelti homeostazės sutrikimai, epilepsijos priepuoliai, pats alkoholinis delyras, ir kuri iš šių priežasčių yra tikroji smegenų pabrinkimo priežastis, nustatyti nėra galimybės, galėjo būti visos trys; kad specialistas A. A. G. parodė, jog S. J. vystėsi smegenų pakenkimas nuo alkoholio intoksikacijos skilimo produktų, išsivystė epilepsijos priepuoliai, ir šie veiksniai bendrai sustabdė širdį, tai, jog nebuvo atliktas rūgščių-šarmų balanso tyrimas, nėra S. J. mirties priežastimi; kad specialistas D. S. parodė, jog S. J. po epilepsijos priepuolių vystėsi smegenų edema, kuri sukėlė ūmų širdies nepakankamumą, nuo kurio S. J. ir mirė, gydymas S. J. buvo pakankamas, rūgščių-šarmų disbalansas negali turėti priežastinio ryšio su paciento mirtimi; kad ekspertai-specialistai L. G., B. B., D. J. paaiškino, jog nustatyti, kas S. J. sukėlė ūmų širdies veiklos nepakankamumą, nėra galimybių, patvirtino, jog psichiatrijos ligoninėje diagnozė S. J. buvo nustatyta teisingai, psichikos būklės gydymas buvo tinkamas, o nepakankamas somatinės būklės įvertinimas ir gydymas tiesioginės reikšmės paciento mirčiai neturėjo; kad ekspertai teisme pripažino, jog netinkamas, netikslus medicininių dokumentų pildymas, paciento fiksacijos taikymas įtakos S. J. mirčiai neturėjo; kad ekspertai pripažino, jog negalima teigti, kad S. J. nebuvo gaivinamas, tik tos priemonės nėra nurodytos ligos istorijoje; kad net ir Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo besąlygiškai remiasi kaltinimas, pateiktos tikėtinos išvados; kad atliktų ekspertizių išvados, specialisto konsultacinė išvada prieštaringos, pateiktos tikėtinos išvados, todėl teismas besąlygiškai vadovautis tokių tyrimų išvadomis ir grįsti apkaltinamojo nuosprendžio prielaidomis bei hipotezėmis negali; kad byloje nėra ir kitų įrodymų, patikimai patvirtinančių, jog kaltinamosios būtų netinkamai atlikusios savo pareigas, ar pareigų neatlikusios, dėl to S. J. mirė, nes kaltinamosios kaltę neigė, nurodydamos, jog savo pareigas atliko tinkamai, rūpestingai, tik nepakankamai tiksliai pildė medicininius dokumentus, nukentėjusiųjų ir liudytojos L. C. parodymai neinformatyvūs, fragmentiški, pagrįsti emocijomis, klaidinantys – teiginiai, kad mirusysis S. J. nepiktnaudžiavo alkoholiu, visiškai neatitinka byloje nustatytų duomenų, prieštaraujantys kitų liudytojų parodymams, o kiti teisme apklausti liudytojai patvirtino tik tai, jog medicininė pagalba S. J. buvo teikiama; kad teisme ir ekspertai, ir specialistai patvirtino, jog psichiatrijos ligoninėje S. J. diagnozė buvo nustatyta tinkamai, psichikos sutrikimas buvo gydomas tinkamai, tik nepakankamai gydymas buvo aprašytas medicininiuose dokumentuose, taip pat nė vienas ekspertas ar specialistas negalėjo patvirtinti, kad nepakankamas somatinės būklės įvertinimas ir gydymas turėjo tiesioginės reikšmės paciento mirčiai. Be to, teismas nuosprendyje pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog priežastinis ryšys yra BK 229 straipsnio numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis objektyvusis požymis, ir galutinę išvadą apie jo buvimą privalo padaryti teismas, o ne teisės medicinos ekspertai, medicinos, medicinos audito specialistai. Teismas gali remtis ekspertų išvadomis, jei įsitikina, kad jos logiškos, argumentuotos ir įtikinamos. Tačiau teismas taip pat neatleidžiamas nuo pareigos tikrinti ir kitus faktus bei aplinkybes, taip pat leidžiančias prieiti prie išvados apie priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-444/2008). Tačiau, remdamasis ir nuosprendį grįsdamas tik šiais nuosprendyje nurodytais duomenimis, tačiau nesiremdamas kitais bylos duomenimis ir nepasisakydamas dėl jų, nutylėdamas teismas padarė neteisingą išvadą kad tarp kaltinamųjų veiksmų ir kilusių pasekmių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, nes tiek ekspertas A. G., tiek specialistas D. S., tiek specialistas B. B. tiek kiti ekspertai ir specialistai nurodė, kad elektrolitų, šarmų-rūgščių koncentracijos ir kiti tyrimai buvo būtini jau nustačius diagnozę bei vėliau, blogėjant S. J. somatinei būsenai, kad jie buvo atlikti nelaiku ir neišsamūs, o juos atlikus būtų buvę galima kitaip vertinti paciento somatinę būklę, visi ekspertai ir specialistai patvirtino, kad tinkamai buvo vertinama tik psichinė S. J. būklė, o somatinė ne, todėl ir buvo skirtas nepakankamas somatinės būklės gydymas, kad medicinos priemonės buvo taikytos neišsamiai ir nelaiku, tai galėjo turėti įtakos paciento sveikatos pablogėjimui, o taikytos medicininės priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir tai galėjo turėti įtakos S. J. mirčiai. Visi patvirtino, kad dokumentacija turi būti pildoma tinkamai, viskas turi būti fiksuojama medicininiuose dokumentuose, nes tai turi įtakos taikant medicinines priemones, parenkant gydymą, tęsiant jį, koreguojant, vertinant ligonio būklės kitimą, ligonio fiksacijos laikas (trukmė) turi būti motyvuotai pagrįstas, turi būti vertinama paciento būsenos dinamika bei kita, o tai, kad trinkant S. J. gyvybinėms funkcijoms gaivinimo priemonės taikytos nebuvo, ne tik nėra aprašyta medicininiuose dokumentuose, bet tai nebuvo ir daroma.

Pasak prokurorės, teismas, darydamas išvadą, kad nebuvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp kaltinamųjų veiksmų ir kilusių pasekmių, nesirėmė tais bylos duomenimis, nevertino ir visiškai nepasisakė dėl jų, kurių visiškai pakanka konstatuoti, daryti išvadą, kad tarp kaltinamųjų veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o priežastinio ryšio nustatymui svarbu įvertinti visus faktinius duomenis, svarbu nustatyti, ar netinkamas pareigų atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, ar tai lėmė kiti veiksmai ir įvykiai. Būtina vertinti kiekvieno dokumento visą turinį, o ne tik išrinkti fragmentus iš dokumentų, teisinančius kaltinamąsias, todėl būtina vertinti ir šiuos duomenis, kurių teismas nevertino:

1. Eksperto A. G. parodymų, kad diagnozė buvo nustatyta, bet aprašo nebuvo. Nustatyta diagnozė „Psichikos ir elgesio sutrikimai, abstinencijos būklė su delyru“, tai yra ne tik psichikos sutrikimai, psichikos sutrikimai jau eina kaip antriniai, kaip simptomai, tai rodo, kad visos organizmo fiziologinės funkcijos trinka, psichiatrai diagnozuoja psichikos sutrikimus, pakeliui tiek abstinencijos metu, tiek delyro metu trinka visa organizmo veikla, tarp jų ir elektro rūgščių – šarmų balansas, trinka elektrolitų balansas, papildomi tyrimai šiuo atveju yra reikalingi dėl to, kad abstinencijos ir delyro metu laiku išsiaiškinti ir laiku suteikti pagalbą, alkoholinis delyras yra tiek sunki ir gyvybei pavojinga būsena, kad paciento būsena gali kisti per valandą, būsena svyruojanti, būsenai blogėjant, vienareikšmiškai reikia imtis papildomo gydymo, gydymą intensyvinti. Visi gydytojai, kurie tuo metu atsako už tą pacientą, privalo imtis priemonių, kad ta būsena pagerėtų, turi būti veiksmai, ir jie turi būti aprašyti, blogėjant somatinei būsenai, esant kritinei situacijai, kraujospūdžiui krintant, pradėti gaivinimą reikia tada, kai konstatuojama, kad sutrikusios gyvybinės funkcijos. Tai, kad pacientas buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo kambarį ir atlikta terapeuto ir neurologo apžiūra ir duota jų išvada, kategoriškai ir vienareikšmiškai to nepakanka, kad įvertinti žmogaus somatinę būseną, psichiatrinėje ligoninėje turėjo būti užrašyta kardiograma ir atlikti kiti papildomi tyrimai, tai turėjo atlikti gydytojas psichiatras. Vien tik kraujospūdis ir pulsas neatspindi paciento somatinės būsenos, juos būtina vertinti, bet vien tik jų nepakanka, jei paciento būsena blogėja, vertinama paciento būsena ir tai fiksuojama ligos istorijoje, nes niekur kitur negalima aprašyti gydytojo žinioje esančio paciento būsenos, motyvuoti, kokiu tikslu vienokie ar kitokie vaistais skiriami, ligos istorijoje motyvacijos vienokių ar kitokių medikamentų skyrimui nėra, tai yra būtina, tai yra taisyklės, jeigu to nėra aprašyta dokumente, vadinasi, to nėra padaryta, jeigu pacientui staiga pablogėja būsena, visų pirma gydytojas turi imtis veiksmų, o po to, kai veiksmai padaryti, turi viską aprašyti ligos istorijoje. Alkoholinis delyras tai yra simptominė psichozė, tai yra patologinė būsena, kurią sukelia kiti veiksniai, šiuo atveju daug biocheminių mechanizmų, kurie vystosi nutraukus daugiadienį girtavimą, jeigu to mechanizmo vienas iš simptomų blogėja, negali gerėti kiti simptomai, jeigu blogėja psichika, tai vienareikšmiškai vyksta pakitimai somatinėje būsenoje, delyras yra simptominis psichikos sutrikimas, pagrindinio tyrimo, šiuo atveju kalio koncentracijos kraujyje, tai yra gyvybiškai būtina, nėra atlikta, buvo atliekama daug biocheminių tyrimų, kurie neturi jokios įtakos gyvybinėms funkcijoms, bet kalis, kurio koncentracijos sutrikimai šimtosiomis dalimis lemia, ar žmogus gyvas, ar miręs, tai neatlikta, tai yra esminis dalykas, tą tyrimą galėjo paskirti bet kuris gydytojas, šitas tyrimas būtinas pirmą parą, šiuo atveju, kai yra alkoholinė abstinencija su delyru, kalio tyrimas būtinas. Priėmimo skyriaus gydytojai gali tik įtarti, pagal įstatymą psichikos sveikatos sutrikimus Lietuvos Respublikoje gali diagnozuoti tik gydytojas psichiatras. Matosi, koks buvo paskirtas gydymas, bet jis nemotyvuotas. Jie neneigia autopsijos duomenų, smegenų edema yra, širdies raumens pažeidimas yra, tačiau kyla klausimas, kokie viso šito priežastiniai ryšiai. Smegenų edema gali būti po epilepsijos priepuolio, tačiau nėra aprašytas nė vienas smegenų pabrinkimo klinikinis simptomas. Smegenų pabrinkimas turi daug klinikinių simptomų. Šiuo atveju žmogus mirė sustojus širdžiai, krito kraujospūdis, atvažiavusi greitoji medicinos pagalba nesugebėjo reanimuoti. Bet kokiu atveju ūmus širdies nepakankamumas yra procesas. Jokių širdies nepakankamumo simptomų užfiksuota nebuvo, nes ligos istorijoje nieko nėra. Smegenų edemos simptomų aprašyta nebuvo, širdies nepakankamumo aprašyta nebuvo, nieko aprašyta nebuvo, buvo aprašyta tik dezorientacija, tai, nuo ko žmogus mirė, tyrimų padaryta nebuvo, tai kyla klausimas, kas buvo aprašyta ir kas buvo daryta. Bet kokiu atveju, kas bebūtų, kokia liga buvo, tai buvo ne staigi mirtis, tai buvo procesas. Jokia pagalba teikta nebuvo, net nebuvo išsiaiškinta priežastis, dėl ko taip vyksta. Esant smegenų edemai pagrindinis simptomas, kuris turi sukelti daktarui įtarimą, kad vystosi smegenų edema, tai yra retas pulsas. Hipokalemija nustatoma diagnozuojant kalio koncentraciją kraujyje, jis nebuvo tirtas. Pusei visų pacientų delyro metu hipokalemija yra, kalis iš viso netirtas. Mirties mechanizmas yra toks: sunki psichikos ir somatinė būsena, alkoholio vartojimas, kuris paveikė tiek vidaus organus, tiek centrinę nervų sistemą, paveikta elektrolitų apykaita, yra paveiktas širdies raumuo ir ta patologinė būsena toliau blogėja, tiek somatinė, tiek psichinė būsena. Baltoji karštinė yra ypatingai sunki organizmo būsena, bet žinant ligą, žinoma, ką reikia toliau daryti, žinoma, kas toliau gresia, bet tai nebuvo padaryta. Visų pirma, pacientui buvo diagnozuota sąmonės sutrikimo būsena, todėl subjektyvių simptomų sutrikusios būsenos pacientas, kuris haliucinuoja, kuris psichomotoriškai sujaudintas, pateikti negali. Hipokalemija diagnozuojama vieno dūrio į veną principu, paimamas atitinkamas kraujo kiekis, ištiriamas ir turi atsakymą. Hipokalemijos atvejų yra 50 procentų esant baltajai karštinei, hipokalemijos tyrimas būtinas, jeigu diagnozuota baltoji karštinė. Pacientas skųstis niekuo negali, gydytojas turi atlikti tyrimus. Jo nuomone, vyko daug mechanizmų, patologinė edema, širdies pažeidimas, kepenų pažeidimo nebuvo, inkstų pažeidimo taip pat nebuvo. Širdis žmogui nesustojo, jam pabrinko smegenys. Neišsiaiškintas kalio kiekis, nors tai pagrindinis mechanizmas, trikdantis širdies veiklą. Tachikardija negali sukelti širdies ritmo sutrikimų. Esant baltajai karštinei, būnant gydytoju ir žinant, kad pusei pacientų gali išsivystyti hipokalemija ir baigtis mirtimi, tyrimą privaloma atlikti. Negalima sakyti, kad žmogaus negydė, gydymas buvo skirtas, dalis tyrimų buvo atlikta, bet nebuvo padaryta viskas iki galo, kad viską išsiaiškintų.

2.              Specialisto D. S. parodymų, kad alkoholinė intoksikacija ir alkoholinė
abstinencija yra būsenos, kurioms esant pacientui reikia skubios pagalbos. Turėtų būti atlikta ir elektrokardiograma, ir kraujo tyrimai. Šiuo atveju kraujo tyrimai buvo atlikti, bet jie buvo atlikti aiškiai pavėluoti. Paciento būsena pagerėjo, po to pradėjo blogėti, gydymas buvo gana normalus, tačiau esant idealioms sąlygoms, kraujo ištyrimas reikalingas; viskas prasidėjo nuo 2007-11-06, nuo neurologės apžiūrėjimo, nes epilepsijos priepuolis negali nesukelti smegenų edemos. Smegenų edemos pašalinti nepavyko, ji gal į priekį nesivystė, bet 2007-11-07 įrašai, rodantys, kad pacientui prasidėjo alkoholinis delyras, rodo, kad smegenų edema tik blogėja, smegenys toliau burko, plėtėsi, sukėlė psichozinius sutrikimus.

3. Specialisto B. B. parodymų, kad dažniausiai, jeigu yra delyras, paciento somatinę būklę tikrinti reikia; iš dokumentacijos galima spręsti, kad čia buvo sunkus delyras, kad žmogus mirė, gali būti, kad reikėjo atlikti tyrimus, dažniausia sveikatai blogėjant koreguoti ar keisti gydymą reikėtų, bet ne visada padeda; psichinės būklės gydymas buvo pakankamas, nepakankamai buvo ištirta somatinė būklė, bet sunku atsakyti, ar tai turėjo įtakos, ar ne; literatūros duomenimis, šiuolaikinėje medicinoje nuo 5 iki 15 procentų yra mirštamumas nuo alkoholinio delyro, net ir taikant visas medicinines priemones; mirštamumas yra iki 15 procentų, o likę procentai yra daugiau mažiau pagydomi su įvairiais liekamaisiais reiškiniais; trinkant ligonio gyvybinėms funkcijoms reikia imtis gaivinimo priemonių; esant tokiai diagnozei visada reikia žiūrėti ir somatinę būklę, negalima vertinti vien tik psichinę būseną.
4. Eksperto L. G. parodymų, kad tarp tų dviejų mirties priežasčių iš principo jokio skirtumo nėra; gydytojai šarmų rūgščių balanso neatliko, jie turėjo tą padaryti; klinikinius simptomus, kurie rodytų elektrolitų sutrikimą, galima nustatyti laboratorinių tyrimų metu, dar galima nustatyti atliekant kardiogramą.
5. Eksperto J. R. parodymų, kad iš praktikos žinoma, jog smegenų edema sukelia širdies nepakankamumą intoksikacijos metu, keletą valandų po alkoholio vartojimo, šiuo atveju nukentėjusysis dar išgyveno dvi su pusę paros po to, kai buvo pristatytas į gydymo įstaigą. Pas jį buvo užfiksuotas staigus kraujo spaudimo kritimas trečią gulėjimo medicinos įstaigoje parą ir tas reiškinys nėra paaiškinamas galvos smegenų pabrinkimu, todėl jų išvada tokia, kad buvo rūgščių šarmų balanso sutrikimas, o ne galvos smegenų pabrinkimas.

6. Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą kad 2007-11-06–2007-11-08 S. J. Všį (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktuose ir įstaigos vidaus dokumentuose nustatytus reikalavimus, kur nurodyta, kokius pažeidimus padarė gydytojos R. A., J. P. ir A. V.; VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus 2009-09-28 raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kokios priemonės buvo atliktos vykdant Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2008-10-22 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodymus.
7. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje gydant ūmų psichikos sutrikimą (psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, abstinencijos būklę su delyru ir traukuliais) medicinos priemonės taikytos neišsamiai ir nelaiku, tai galėjo turėti įtakos paciento būsenos pablogėjimui; taikytos medicininės priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir galėjo turėti tiesioginės įtakos S. J. mirčiai; 2010-03-04 Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus informacijos dėl ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės medikai, diagnozavę S. J. psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, abstinencijos būklę su delyru ir traukuliais, turėjo įvertinti ir šiai būklei būdingus somatinius sutrikimus – homeostazės sutrikimus (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), dėl to galimas širdies veiklos sutrikimas; dėl to reikėjo laiku atlikti kalio, natrio koncentracijos tyrimą bei širdies elektrokardiogramą; tikimybė, kad laiku atlikus minėtus diagnostinius tyrimus ir nustačius paciento būklės pablogėjimo priežastį bei pritaikius adekvačias priemones trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms, buvo galima išvengti S. J. mirties, neatmetama. Pati išvada yra tikėtina, tačiau ji yra logiška ir pagrįsta, todėl teismas ja remtis galėjo visiškai, tik dėl tiesioginio priežastinio ryšio teismas turėjo padaryti savo išvadas, remdamasis visais duomenimis, nes tokią išvadą gali daryti tik teismas, o ne ekspertai.

8.              Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ne iki galo
įvertinta paciento somatinės būklės dinamika, kadangi somatinės būklės įvertinimas buvo
nepakankamas, ir todėl somatinės būklės gydymui buvo skirtas nepakankamas gydymas; nustatyti, kokią įtaką S. J. mirčiai turėjo nepakankamas somatinės būklės gydymas, nėra galimybės.

9.              Taip pat gydytojų psichiatrių R. A., J. P. ir A. V. pareigų
instrukcijas, kurių 1.1 punkte nustatyta, jog diagnozuoja ir gydo psichikos sutrikimus (ligas),
rekomenduoja gydymo taktiką, 1.2 punkte nustatyta, jog žymi medicininiuose dokumentuose
tyrimo bei gydymo rezultatus.

A. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad S. J. buvo apžiūrėtas vidaus ligų specialisto bei gydytojo neurologo, o skyriaus gydytojai psichiatrai kitus reikalingus tyrimus, išskyrus kraujo tyrimą, atliko, todėl kokybės kontrolės ataskaitoje išvardytieji minėtųjų gydytojų darbo drausmės pažeidimai dėl mirties, įvertinus S. J. mirties patogenezę ir priežastį, negalėjo turėti tiesioginio priežastinio ryšio su jo mirtimi, tačiau išvadą apie priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą gali duoti tik teismas, o ne ekspertai ar specialistai.

Pasak prokurorės, teismas nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti asmenys, dalyvavę reanimuojant S. J., kurie būtų galėję paaiškinti, kokių veiksmų ėmėsi ar nesiėmė kaltinamoji A. V.; pati kaltinamoji A. V. teigė, jog į priėmimo skyrių S. J. buvo perkeltas tada, kai dar nebuvo ūmaus somatinės būklės pablogėjimo, siekiant jį perkelti į somatinio tipo ligoninę, ją pakvietė į priėmimo skyrių, kai stipriai pablogėjo paciento būklė, ji gaivino pacientą, tik to ji neįrašė ligos istorijoje. Tačiau apklausti asmenų, dalyvavusių  reanimuojant S. J., nebuvo jokio pagrindo, nes akivaizdu, kad priėmimo skyriuje gaivinimo priemonės buvo taikytos, ir jos taikytos tinkamai, atvykus greitajai medicinos ir reanimacinei pagalbai, kuri tada, kai į priėmimo skyrių buvo atneštas S. J., jau buvo, ir neturi reikšmės, ar kartu su greitąja medicinos bei reanimacine pagalba A. V. taikė gaivinimo priemones, ar ne. Tai patvirtina ir liudytojas R. V., parodydamas, kad apie 10.30 val. S. J. sveikata pablogėjo – nukrito kraujo spaudimas, nebebuvo galima užčiuopti pulso, skyriaus vedėja A. V. organizavo skubos tvarka ligonio perkėlimą į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, ligonis neštuvais buvo nuneštas į Psichiatrijos ligoninės priėmimo skyrių, iškviesta greitoji medicinos pagalba, atvyko reanimobilis, pacientą priėmimo skyriuje gaivino, tačiau jis mirė; ir liudytojas T. P., parodydamas, kad, pablogėjus S. J. sveikatos būklei, gydytoja pasakė, kad reikia perkelti į kitą ligoninę, jis su kolega neštuvais pacientą nunešė į priėmimo skyrių, ten jau buvo atvykusi greitoji medicinos pagalba, buvo slaugytoja, sanitaras, buvo gydytoja A. V.; ir Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados, kad S. J. reanimacija pradėta atvykus iškviestai reanimacinei pagalbai. Svarbu tai, kad, kaip nurodyta Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose ir patvirtinta kitais duomenimis – liudytojų R. V. ir T. P. parodymais bei kitais įrodymais, konstatavus arterinio kraujospūdžio kritimą nebuvo vertinama staigaus būsenos pasikeitimo priežastis, neskirti papildomi tyrimai, iki atvykstant greitajai pagalbai joks papildomas gydymas neskirtas, Všį (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje konstatavus gyvybinių funkcijų sutrikimą (AKS ir pulsas neišmatuojami, neįvertinta paciento sąmonė, kvėpavimas, vyzdžių reakcija), S. J. jokios gaivinimo priemonės netaikytos (gydymo stacionare istorijoje gaivinimo priemonių taikymas neaprašytas).

Taigi, prokurorės nuomone, iš šių teismo neįvertintų duomenų darytina pagrįsta išvada, kad gydytojos R. A., J. P. ir A. V., būdamos valstybės tarnautojomis, pažeisdamos nustatytus ir joms pagal profesiją priklausančius vykdyti medicinos normų bei gydytojų psichiatrių pareiginių nuostatų atitinkamus punktus, netinkamai atliko savo pareigas (netinkamai gydė S. J.), nenumatė kilsiančių pasekmių, nors pagal nustatytą diagnozę ir aplinkybes, savo asmenines savybes, galėjo ir turėjo tai numatyti bei pasitelkti kitus medikus. Netinkamai ligonis buvo gydomas tiek R. A., tiek J. P. budėjimų metu, tiek gydančios gydytojos A. V., nes R. A., nustačiusi diagnozę, turėjo atlikti būtinus tyrimus, kad teisingai įvertintų šiai būsenai būdingus somatinius sutrikimus; J. P. apie 16 valandų laiko nesiėmė adekvačių priemonių psichozės simptomams slopinti, blogėjant sveikatai nekvietė kitų specialistų, esant labai blogai sveikatos būklei, neįvertino tinkamai būklės, nepaskyrė papildomų tyrimų, dėl to nepastebėjo besivystančios širdies ligos, neatliko būtinų tyrimų, nesiėmė priemonių dėl tinkamo gydymo suteikimo; taip pat gydytoja A. V., staigiai pradėjus blogėti S. J. somatinei būsenai, jo būsenos nevertino, nustačius arterinio kraujospūdžio kritimą nevertino staigaus būsenos pasikeitimo priežasčių, neskyrė papildomų tyrimų, iki atvykstant greitajai pagalbai jokio papildomo gydymo neskyrė, konstatavus gyvybinių funkcijų sutrikimą jokių gaivinimo priemonių netaikė, t. y. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, gydant ūmų psichikos sutrikimą (psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, abstinencijos būklę su delyru ir traukuliais) medicinos priemonės taikytos neišsamiai ir nelaiku, tai turėjo įtakos paciento būsenos pablogėjimui, taikytos medicininės priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir turėjo tiesioginės įtakos S. J. mirčiai. Konstatuotina, kad tarp šių gydytojų padarytų atitinkamų medicinos normų bei stacionaro gydytojų psichiatrių pareiginių nuostatų punktų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. R. A. nurodė, kad ji manė, jog kitas gydytojas specialistas, prieš tai apžiūrėjęs ligonį, tinkamai jį apžiūrėjo, nors neskyrė būtinų tyrimo, elektrokardiogramos, nustačiusi tokią diagnozę, kurią nustačius jos patvirtinimui būtina yra skirti tuos tyrimus, atlikti kardiogramą bei kitus veiksmus, bet davė atitinkamus vaistus (medikamentus), kurie reguliuoja rūgščių ir šarmų pusiausvyrą (disbalansą) ir po jos suteikto gydymo S. J. sveikata pagerėjo, tačiau iš ekspertizių aktų, specialistų ir ekspertų apklausų matyti, kad ši gydytoja netinkamai atliko savo pareigas, o širdies ligos požymių laiku nepastebėjo kiti gydytojai, kai S. J. sveikata pradėjo blogėti, reikiamų veiksmų laiku neatliko ir kitos gydytojos – budinti ir gydanti, pirminiai R. A. veiksmai (nustačius tokią diagnozė neatlikti būtini tyrimai ir kiti būtini veiksmai) lėmė kitų gydytojų veiksmus bei tolesnę ligonio būklę, ji palaipsniui blogėjo. Motyvai, kuriais grindžiama gydytojų kaltė, patvirtina, kad visų kaltinamųjų veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, jog kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis. Pagrindinė S. J. mirties priežastis buvo ne vienos kurios nors gydytojos netinkamai atliktas koks nors pavienis veiksmas, o visuma netinkamai atliktų pareigų – tiek R. A., tiek J. P., tiek A. V., t. y. netinkamas nustatytos diagnozės vertinimas ir netinkamas sekimas bei gydymas skyriuje. Taigi šie visų kaltinamųjų veiksmai, kurių negalima išskirti, ir buvo kilusių padarinių priežastis. Gydytojos, pažeisdamos medicinos normų bei stacionaro gydytojų psichiatrių pareiginių nuostatų atitinkamus punktus, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokios jų veikos gali kilti tam tikri padariniai, kad gali net mirti žmogus, tačiau to nenumatė. Jei asmuo nenumato pavojingų padarinių dėl savo veikos, tai nereiškia, jog tokiu atveju nėra jo kaltės, kadangi jis, nenumatydamas jos pavojingumo, nepakankamai apdairiai vykdo savo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ar kitų norminių aktų. Todėl kaltinamosios, kaip gydytojos psichiatrės, privalėjo tinkamai pagal nustatytą diagnozę įvertinti visą sveikatos būklę, neapsiriboti tik tuo, kad ligoniui yra psichozė, todėl jis turi būti tik raminamas, nes, nors ir nenumatydamos tokių padarinių, turėjo realią galimybę numatyti pavojingus padarinius šioje konkrečioje situacijoje, nes turėjo reikiamą kvalifikaciją, buvo pakankamai medicininių techninių priemonių, tai galėjo numatyti ir pagal savo individualias asmenines savybes – darbo stažą bei kitas, tačiau nesistengė užkirsti kelią tokiems padariniams. Jau pačioje gydymo pradžioje R. A. netinkamai atliko savo profesinę pareigą – nustačiusi diagnozę, nepaskyrė būtinų tyrimų, vėliau ne tik ji, bet ir kitos gydytojos, J. P. ir A. V., netinkamai įvertino ligonio būklę, dėl to nepastebėjo besivystančios širdies ligos, tinkamai negydė, dėl to ir kilo ligonio sveikatos komplikacijos – širdies liga, nuo kurios jis ir mirė. Kitaip tariant, visų gydytojų veiksmai nulėmė vėliau atsiradusius itin skaudžius, neatstatomus padarinius – ligonio mirtį, tai gali būti vertinama tik kaip didelė žala. Kaltinamosios R. A., J. P. ir A. V. būdamos tarnautojomis, dirbdamos Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės gydytojomis psichiatrėmis, pažeidė teisės aktus (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-06-22 įsakymų Nr. V-601 patvirtintos Lietuvos medicinos normos ran 53:2005 „Gydytojas psichiatras“ 11.9 punktą ir stacionaro gydytojo psichiatro pareiginių nuostatų, patvirtintų Všį (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus 2007-02-13 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) 1 ir 2 punktus dėl atliekamų darbų (pagrindinių funkcijų), darbo metu, kaip gydytojos psichiatrės, privalėdamos atlikti tam tikrus veiksmus, tinkamai pildyti medicininius, pažeidė net tik dokumentų pildymo bet ir savo pareigines nuostatas, netinkamai atliko pareigas – netinkamai pildė medicininius dokumentus, nepaskyrė atlikti būtinų tyrimų, elektrokardiogramos, kurie buvo reikalingi siekiant teisingai įvertinti būdingus šiai būsenai somatinius sutrikimus (elektrolitų disbalansą dėl ko galimas širdies sutrikimas) ir buvo būtini pablogėjus somatinei būklei, gydymo metu pablogėjus S. J. sveikatos būklei, nepaskyrė atlikti būtinų laboratorinių tyrimų, kurie buvo paskirti nelaiku ir neišsamūs, nemotyvuotai parinko medikamentus, blogėjant S. J. psichikos būsenai (tapus psichosomatiškai sujaudintam, pradėjus neadekvačiai elgtis), iš esmės nekoregavo gydymo, paciento būklei pablogėjus bei perkėlus jį į intensyvios priežiūros palatą ir paskyrus laikinas fizinio suvaržymo priemones, nemotyvuotai taikė laikino suvaržymo priemones, nevertino S. J. būsenos dinamikos, nesiėmė adekvačių medikamentinių priemonių psichozės slopinimui, staigiai pradėjus blogėti paciento somatinei būsenai (trinkant hemodinamikai), nevertino S. J. būsenos, dėl to Všį (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje gydant ūmų psichikos sutrikimą, medicinos priemonės buvo taikytos ne iki galo ir nelaiku, tai turėjo įtakos S. J. būsenos pablogėjimui, taikytos medicinos priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir turėjo tiesioginės įtakos S. J. mirčiai, nes jis 2007-11-08 11.10 val. Všį (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės ūmių būklių vyrų skyriuje mirė, t. y. neatliko savo pareigų dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl to padaryta didelė žala nukentėjusiesiems O. J., L. J., I. J. ir D. J. dėl vyro ir tėvo mirties. Šios aplinkybės rodo, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, dėl nusikalstamo nerūpestingumo neatlikus pareigų įvyko S. J. mirtis, dėl to didelės žalos patyrė nukentėjusieji.

Prokurorė nurodo, kad teisės doktrinoje apibrėžiama, jog viena iš preliminarių priemonių, sprendžiant priežastinio ryšio nustatymo klausimą, yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas – tai fakto, ar įstatyme aprašyta ir asmens padaryta veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, nustatymas. Antras priežastinio ryšio nustatymo etapas - priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas. Priežastinis ryšys gali būti dvejopas: būtinasis ir atsitiktinis. Pripažinus atsitiktinį priežastinį ryšį, asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Būtinasis priežastinis ryšys būdingas, dėsningas vidinis reiškinys, kai tam tikromis sąlygomis dominanti veika sukelia tam tikrus padarinius. Būtinasis priežastinis ryšys yra iš anksto numatomas. Taip pat baudžiamosios teisės teorijoje priežastinis ryšys skirstomas į tiesioginį ir sudėtingą. Tiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius. Šiuo atveju teismas padarė išvadą kad nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. kad kaltinamųjų veika tiesiogiai nesukėlė padarinių – S. J. mirties, dėl to didelės žalos patyrė nukentėjusieji, o šiame skunde nurodyti teismo neįvertinti duomenys kartu su kitais duomenimis leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tiesioginis priežastinis ryšys nustatytas, t. y. kad kaltinamųjų veika tiesiogiai sukėlė padarinius – S. J. mirtį, dėl to didelės žalos patyrė nukentėjusieji. Padarius išvadą, kad nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, toliau reikia nustatyti priežastinio ryšio pobūdį, koks priežastinio ryšio pobūdis šioje byloje – būtinasis ar atsitiktinis. Akivaizdu, kad šioje byloje priežastinis ryšys nėra atsitiktinis, kadangi analogiškoje situacijoje, gydytojoms atlikus visus reikiamus veiksmus, S. J. miręs nebūtų (yra tikimybė, kad būtų išgyvenęs), nes, kaip matyti iš bylos duomenų, gyvybiškai svarbūs organai – širdis, plaučiai, kepenys, inkstai bei kiti –buvo sveiki, S. J. buvo gana jaunas (44 metų), mirties priežastis – ūmus širdies veiklos nepakankamumas, kurį sukėlė tokios ligos, kurių tinkamas diagnozavimas ir gydymas nebūtų sukėlęs, tai, kad, medicininiais statistikos duomenimis, esant tokiai diagnozei, miršta tik iki 15 procentų pacientų net ir visą gydymą teisingai atlikus, o 85 procentai išgyvena su tam tikrais liekamaisiais reiškiniai, negalima laikyti atsitiktiniu priežastiniu ryšiu, atsitiktiniu priežastiniu ryšiu būtų galima laikyti priešingus duomenis – jei 85 procentai pacientų, taikant tinkamą gydymą, mirtų, o 15 procentų išgyventų, todėl šiuo atveju darytina tik viena išvada, kad tarp kaltinamųjų veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, ir jis yra būtinasis. Taip pat kaltinamųjų veikoje yra ir visi kiti būtini nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymiai tiek objektyvieji (objektas – pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomi gėriai, veika – netinkamas pareigų atlikimas, pasekmės – žmogaus mirtis, dėl to didelės žalos patyrė fiziniai asmenys, subjektai – valstybės tarnautojos, kurios pažeidė teisės aktus, apibrėžiančius jų kompetenciją teises ir pareigas, apie priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių jau pasisakyta – yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys), tiek subjektyvieji (pakaltinamumas – kaltinamųjų amžius bei veiksmų suvokimas ir kaltė – nusikalstamas nerūpestingumas).

Prokurorė, taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad „laiku diagnozavus visus sužalojimus ir suteikus kvalifikuotą medicinos pagalbą buvo tikimybė išgyventi“ (kasacinė nutartis 2K-62/2011).

Pasak prokurorės, išvada, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, gali būti daroma tik nustačius visas esmines aplinkybes, susijusias su veika, dėl kurios buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, šioje byloje teismo išteisinamasis nuosprendis yra priimtas iš esmės neišnagrinėjus R. A., J. P. ir A. V. veiksmų, dėl kurių joms buvo pareikšti kaltinimai. Teismas paviršutiniškai aptarė tik kaltinamųjų gynybai palankius duomenis, o dalies kaltinančių įrodymų nevertino ir juos nutylėjo, o kitą dalį įvertino netinkamai. Toks įrodymų vertinimas prieštarauja baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą bei vertinimą, prasmei. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiga teismui nešališkai išanalizuoti, patikrinti ir įvertinti pagal vidinį įsitikinimą visus byloje esančius įrodymus kaip vieningą visumą. Visetas teisėtai gautų duomenų, surinktų ikiteisminio tyrimo metu bei įrodymų tyrimo teisme metu, neabejotinai įrodo, kad kaltinamosios R. A., J. P. ir A. V. padarė nusikalstamas  veikas,  kurios teisingai kvalifikuotos  pagal BK 229  straipsnį.

Prokurorė nurodo, jog BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje įsakmiai nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus ar nesunkus tyčinis nusikaltimas (Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. LK-1495, įsigal. 2003-gegužės 1 d. (Žin., 2003, Nr. 38-1733, Nr. 39-0 - atitaisymas) redakcija, galiojusi iki 2012 m. birželio 29 d.). BK 229 straipsnyje numatytas nusikaltimas priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai. Kadangi asmeniui, padariusiam neatsargų nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis praėjus penkeriems metams po nusikalstamos veikos padarymo, o šioje byloje tiriama nusikalstama veika buvo baigta 2007-11-08, dėl šios nusikalstamos veikos padarymo 2012-11-08 yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, todėl priimtina nutartis baudžiamąją bylą, kurioje R. A., J. P. ir A. V. kaltinamos nusikalstamų veikų, numatytų BK 229 straipsnyje, padarymu, nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).

Nutraukus baudžiamąją bylą, nukentėjusiųjų O. J., L. J., I. M., D. J. pareikštus pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-327/2008).

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji O. J., D. J., L. J., I. J. prašo panaikinti 2012 spalio 30 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta A. V. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymių ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – pripažinti A. V. kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 229 straipsnyje.

Apeliantai mano, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kurioje nuspręsta A. V. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, požymių yra nepagrįsta, todėl naikintina, priimant dėl šios dalies naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, kad pagal kaltinamosioms inkriminuotą BK 229 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris dėl neatsargumo neatliko savo pareigų arba atliko jas netinkamai, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Būtinieji objektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra: 1) tarnybos pareigų neatlikimas arba netinkamas jų atlikimas kaip neteisėta veika; 2) didelė žala valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui kaip nusikalstamos veikos padariniai; 3) priežastinis neteisėtos veikos ir padarinių ryšys. Šiaulių miesto apylinkės teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp kaltinamosios A. V. veikos ir kilusių padarinių, t. y. S. J. mirties, dėl to didelę žalą patyrė nukentėjusieji O. J., L. J., I. M., D. J.. Mano, kad tokia teismo išvada neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų.

Pasak apeliantų, iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2008-10-22 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog 2007-11-08 (laikas nenurodytas), pablogėjus S. J. sveikatos būklei, gydytoja A. V. iki atvykstant greitajai medicinos pagalbai nevertino paciento sąmonės, kvėpavimo, kitų gyvybiškai svarbių organų veiklos, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos, tuo pažeidė VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus patvirtintos Pirmosios pagalbos kritinių būklių atvejais procedūros 6 punkto reikalavimą – gydytojas įvertina paciento būklę ir teikia būtinąją medicinos pagalbą, Suaugusio žmogaus gaivinimo standarto, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357 (Žin., 2003, Nr. 64-2914), 10.2 punkto reikalavimą – patikrinamas asmens sąmoningumas, 10.5 punkto reikalavimą - nustatoma, ar žmogus kvėpuoja, 10.9 punkto reikalavimą – įvertinama žmogaus kraujotaka. Šias Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadas patvirtina ir byloje atliktos ekspertizės išvados. Byloje esančiame Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad 2007-11-08, t. y. kaltinamosios A. V. darbo metu, staigiai pradėjus blogėti paciento somatinei būsenai (trinkant hemodinamikai), paciento būsena nebuvo vertinama. Konstatavus arterinio kraujospūdžio kritimą nebuvo vertinama staigaus būsenos pasikeitimo priežastis, neskirti papildomi tyrimai (įskaitant EKG). Iki atvykstant greitajai pagalbai joks papildomas gydymas neskirtas. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje konstatavus gyvybinių funkcijų sutrikimą (AKS ir pulsas neišmatuojami, neįvertinta paciento sąmonė, kvėpavimas, vyzdžių reakcija), S. J. jokios gaivinimo priemonės netaikytos. S. J. reanimacija pradėta tik atvykus iškviestai reanimacinei pagalbai. Taip pat, be kita ko, konstatuota, kad taikytos medicininės priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir galėjo turėti tiesioginės įtakos S. J. mirčiai. Byloje esančiame 2010-03-04 Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus rašte dėl informacijos dėl ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) paaiškinta, jog (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės medikai, diagnozavę S. J. psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, abstitencijos būklę su delyru ir traukuliais, turėjo įvertinti ir šiai būklei būdingus somatinius sutrikimus - homeostazės sutrikimus (elektrolitų, šarmų - rūgščių balanso), dėl to galimas širdies veiklos sutrikimas. Dėl to reikėjo laiku atlikti kalio, natrio koncentracijos tyrimą bei širdies elektrokardiogramą. Tikimybė, kad laiku atlikus minėtus diagnostinius tyrimus ir nustačius paciento būklės pablogėjimo priežastį bei pritaikius adekvačias priemones trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms, buvo galima išvengti S. J. mirties.

Apeliantų teigimu, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje pripažįstama, jog priežastinio ryšio kaip nusikalstamos veikos sudėties požymio buvimo konstatavimas yra teismo prerogatyva ir tik teismo kompetencija yra vertinti eksperto išvadas ir visiškai ar iš dalies su jomis sutikti arba nesutikti. Iš pirmiau aptartų bylos dokumentų darytina išvada, kad kaltinamoji A. V. 2007-11-08 dieną trinkant S. J. gyvybinėms funkcijoms iš esmės nesiėmė jokių priemonių pacientui gaivinti, nors tokią jos pareigą numato VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės direktoriaus patvirtintos Pirmosios pagalbos kritinių būklių atvejais procedūros 6 p. reikalavimas, pagal kurį gydytojas įvertina paciento būklę ir teikia būtinąją medicinos pagalbą, ir Suaugusio žmogaus gaivinimo standarto, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357, 10.2, 10.5, 10.9 punkto reikalavimai. Gydytojo pareiga imtis minėtuose teisės aktuose numatytų priemonių pacientui gaivinti yra siejama su kritinės paciento būklės susidarymu, t. y. pradėjus trikti jo gyvybinėms funkcijoms ir yra skirtos siekiant išvengti paciento mirties. Būtina gaivinimo priemonių netaikymo pasekmė visais atvejais yra paciento mirtis. Byloje nustačius faktą, kad A. V. savo kaip gydytojos pareigą imtis gaivinimo priemonių vykdė netinkamai, o pacientui, kurio atžvilgiu gaivinimas nebuvo taikomas, mirus, šios aplinkybės leidžia teigti esant priežastinį ryšį tarp netinkamo A. V. pareigų atlikimo ir kilusios pasekmės, tai kaltinamosios veikoje sudaro nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtį. Dėl šios priežasties mano, kad teismo išvada dėl priežastinio ryšio nebuvimo neatitinka byloje esančių įrodymų, dėl to išteisinamasis nuosprendis šioje dalyje naikintinas.

Išteisintoji J. P. atsikirtimu į apeliacinius skundus prašo nukentėjusiųjų O. J., L. J., I. M., D. J. ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus atmesti. 

Atsikirtime nurodo, kad nukentėjusieji neprašo panaikinti nuosprendžio dalies dėl J. P. išteisinimo, todėl dėl šio apeliacinio skundo plačiau nepasisako, tik mano, kad nukentėjusiųjų apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės aiškinimo ir taikymo, o skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir objektyviai ištyrus byloje surinktus įrodymus.

Taip pat nurodo, kad nesutinka su prokurorės apeliaciniu skundu ir mano, kad jis yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pasak išteisintosios, pirmosios instancijos teismas tinkamai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus, ir padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, dėl kurių teismas būtų galėjęs nuspręsti dėl J. P. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 229 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė ir nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintosios ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiriama nusikalstama veika galimai buvo padaryta 2007-11-06 iki 2007-11-08, R. A., J. P., A. V. buvo kaltinamos padariusios BK 229 straipsnyje numatytą nusikaltimą, kuris gali būti padaromas tik dėl neatsargumo. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunktį asmeniui padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję 5 metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nagrinėjamo įvykio metu, Nr. IX-1495, 2003-04-10, Žin., 2003, Nr. 38-1733 (2003-04-24), atitaisymas skelbtas: Žin., 2003, Nr. 39). Taigi iš šių duomenų visumos matyti, kad senaties terminas byloje suėjo 2012-11-08.

Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. BPK 327 straipsnio 1 punkte numatyta nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo galimybė, kai nustatoma BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė. Tačiau teismų praktikoje konstatuota, kad tai nereiškia, jog turi būti paliekami galioti neteisėti ir nepagrįsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išteisinamieji nuosprendžiai (kasacinės nutartys Nr. 2K-458/2005, 2K-75/2006, 2K-7-114/2011). Taigi baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties atmesti prokuroro apeliacinį skundą nėra aplinkybė, trukdanti dar kartą apeliacine tvarka tikrinti šio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti visus byloje paduoto apeliacinio skundo esminius argumentus ir, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti, surašęs nutartį, kuri atitiktų įstatymo reikalavimus, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, – jį panaikinti bei nutraukti bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-114/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje 2K-P-9/2012 pažymėjo, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. BK 95 straipsnis draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, suėjus senaties terminams. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui. Jeigu teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą, kartu asmenį pripažintų kaltu nusikalstamos veikos padarymu, tai reikštų nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pažeidimą.

              Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai išnagrinėtos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Vien tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą. nei tikėjosi nukentėjusieji ir prokurorė, nesant esminių BPK pažeidimų, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas ir neteisėtas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. nuosprendis yra motyvuotas, jame padarytos išvados pagrįstos byloje surinktais įrodymais, kurie ištirti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl naikinti šio nuosprendžio apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Kolegija taip pat nenustatė, kad apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje būtų buvęs šališkas.

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Erikos Girgždienės apeliacinio skundo

Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai yra: 1) priešinga valstybės tarnybai veika – savo pareigų neatlikimas ar jų netinkamas atlikimas; 2) pavojingi padariniai – didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimas; 3) priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Teismų praktikoje savo pareigų neatlikimas aiškinamas kaip neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas, o netinkamas savo pareigų atlikimas – aplaidus, atmestinas ir pan. savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų (kasacinės nutartys Nr. 2K-10/2008, 2K-7-228/2008, 2K-419/2012, 2K-20/2013 ir kt.). Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas tarnybos pareigų ar jas atlikdamas netinkamai, pažeidžia atitinkamus teisės aktus (įstatymus, nuostatus, instrukcijas ir kt.), apibrėžiančius jo kompetenciją, teises ir pareigas, todėl bylose turi būti nustatoma ir konkrečiais teisės aktais pagrindžiama, kokių savo pareigų jis neatliko arba atliko netinkamai.

Priežastinis ryšys yra BK 229 straipsnio numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis objektyvusis požymis. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, jog kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys.

Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį taip pat turi būti nustatyta kaltės forma – neatsargumas. BK 16 straipsnis išskiria dvi neatsargumo rūšis – nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo supranta, kad jo pasirinktas tarnybos pareigų vykdymo būdas yra neteisėtas ir gali sukelti pavojingų pasekmių, tačiau savo rizikingo elgesio nekeičia ir lengvabūdiškai tikisi, kad yra aplinkybių, kurios neleis kilti žalingoms pasekmėms. O nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka „turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka ,,galėjo“ reiškia subjektyvias asmens savybes, kurių dėka asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį (kasacinė nutartis 2K-7-228/2008).

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog, priešingai nei nurodyta išteisinamajame nuosprendyje, kaltinamųjų kaltė visiškai įrodyta, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp kaltinamųjų R. A., J. P., A. V. veikos ir kilusių pasekmių – S. J. mirties, dėl kurios ir atsirado didelė žala nukentėjusiesiems, o teismas neteisingai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes nekreipė dėmesio ir neanalizavo nešališkų, objektyvių, kaltę patvirtinančių duomenų, o rėmėsi tik pačių kaltinamųjų pateiktomis versijomis ir jas teisinančiais bylos duomenimis, netinkamai vertindamas kiekvieną dokumentą atskirai, jų visumą bei visus atskiruose dokumentuose esančius duomenis, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, įvertino atskirus įrodymus, tinkamai neįvertino jų visumos, netinkamai įvertino atskiruose dokumentuose esančius duomenis, nuosprendį grįsdamas tik pačių kaltinamųjų parodymais, tais atskiruose dokumentuose esančiais duomenimis, kurie teisina kaltinamąsias, nevertindamas ir nepasisakydamas dėl tų dokumentuose esančių duomenų, kurie patvirtina kaltę, todėl nebuvo išsamiai ir nešališkai ištirtos visos aplinkybės. Taip buvo pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalyje suformuluotas reikalavimas teisėjams įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Plėtodama savo išvadas, prokurorė apeliaciniame skunde pateikia savo įrodymų vertinimo versiją ir nurodo, jog būtina vertinti kiekvieno dokumento visą turinį, o ne tik išrinkti fragmentus iš dokumentų, teisinančius kaltinamąsias, todėl būtina vertinti ir šiuos duomenis, kurių teismas nevertino: eksperto A. G. parodymus, kad diagnozė buvo nustatyta, bet aprašo nebuvo.  Visi gydytojai, kurie tuo metu atsako už tą pacientą, privalo imtis priemonių, kad ta būsena pagerėtų, turi būti veiksmai, ir jie turi būti aprašyti, blogėjant somatinei būsenai, esant kritinei situacijai, kraujospūdžiui krintant, pradėti gaivinimą reikia tada, kai konstatuojama, kad sutrikusios gyvybinės funkcijos. Pacientas buvo nuvežtas į Šiaulių ligoninės priėmimo kambarį, atlikta terapeuto ir neurologo apžiūra ir duota jų išvada, kategoriškai ir vienareikšmiškai to nepakanka, kad įvertintų žmogaus somatinę būseną, psichiatrinėje ligoninėje turėjo būti užrašyta kardiograma ir atlikti kiti papildomi tyrimai, tai turėjo atlikti gydytojas psichiatras. Matosi, koks buvo paskirtas gydymas, bet jis nemotyvuotas. Jie neneigia autopsijos duomenų, smegenų edema yra, širdies raumens pažeidimas yra, tačiau kyla klausimas, kokie viso šito priežastiniai ryšiai. Smegenų edema gali būti po epilepsijos priepuolio, tačiau nėra aprašytas nė vienas smegenų pabrinkimo klinikinis simptomas. Smegenų pabrinkimas turi daug klinikinių simptomų. Šiuo atveju žmogus mirė sustojus širdžiai, krito kraujospūdis, atvažiavusi greitoji medicinos pagalba nesugebėjo reanimuoti. Bet kokiu atveju ūmus širdies nepakankamumas yra procesas. Jokių širdies nepakankamumo simptomų užfiksuota nebuvo, nes ligos istorijoje nieko nėra. Smegenų edemos simptomų aprašyta nebuvo, širdies nepakankamumo aprašyta nebuvo, nieko aprašyta nebuvo, buvo aprašyta tik dezorientacija, tai, nuo ko žmogus mirė, tyrimų padaryta nebuvo, tai kyla klausimas, kas buvo aprašyta ir kas buvo daryta Pacientas skųstis niekuo negali, gydytojas turi atlikti tyrimus. Jo nuomone, vyko daugmechanizmų, patologinė edema, širdies pažeidimas, kepenų pažeidimo nebuvo, inkstų pažeidimo taip pat nebuvo. Širdis žmogui nesustojo, kad jam pabrinko smegenys. Neišsiaiškintas kalio kiekis, nors tai pagrindinis mechanizmas, trikdantis širdies veiklą. Tachikardija negali sukelti širdies ritmo sutrikimų. Esant baltajai karštinei, būnant gydytoju ir žinant, kad pusei pacientų gali išsivystyti hipokalemija ir baigtis mirtimi, tyrimą privaloma atlikti. Negalima sakyti, kad žmogaus negydė, gydymas buvo skirtas, dalis tyrimų buvo atlikta, bet nebuvo padaryta viskas iki galo, kad viską išsiaiškintų. Cituoja specialisto D. S. parodymus, kad alkoholinė intoksikacija ir alkoholinė abstinencija tai yra būsenos, kurioms reikia skubios pagalbos. Iš tikrųjų turėtų būti atlikta ir elektrokardiograma, ir kraujo tyrimai, šiuo atveju kraujo tyrimai buvo atlikti, bet jie buvo atlikti aiškiai pavėluoti. Paciento būsena pagerėjo, po to pradėjo blogėti, gydymas buvo pakankamai normalus, tačiau, esant idealioms sąlygoms, kraujo ištyrimas reikalingas; viskas prasidėjo 2007-11-06 nuo neurologės apžiūrėjimo, nes epilepsijos priepuolis negali nesukelti smegenų edemos. Smegenų edemos pašalinti nepavyko, ji gal į priekį nesivystė, bet 2007-11-07 įrašai, rodantys, kad pacientui prasidėjo alkoholinis delyras, rodo, kad smegenų edema tik blogėja, smegenys toliau burko, plėtėsi, sukėlė psichozinius sutrikimus. Cituoja specialisto B. B. parodymus, kad dažniausiai, jeigu yra delyras, paciento somatinę būklę tikrinti reikia; iš dokumentacijos galima spręsti, kad buvo sunkus delyras, kad žmogus mirė, gali būti, kad reikėjo atlikti tyrimus, dažniausiai sveikatai blogėjant koreguoti ar keisti gydymą reikėtų, bet ne visada padeda; psichinės būklės gydymas buvo pakankamas, nepakankamai buvo ištirta somatinė būklė, bet sunku atsakyti, ar tai turėjo įtakos, ar ne. Cituoja eksperto L. G. parodymus, kad tarp tų dviejų mirties priežasčių iš principo jokio skirtumo nėra; gydytojai šarmų rūgščių balanso neatliko, jie turėjo tą padaryti; klinikinius simptomus, kurie rodytų elektrolitų sutrikimą, galima nustatyti laboratorinių tyrimų metu, dar galima nustatyti atliekant kardiogramą. Cituoja eksperto J. R. parodymus, kad iš praktikos žinoma, jog smegenų edema sukelia širdies nepakankamumą intoksikacijos metu, keletą valandų po alkoholio vartojimo, šiuo atveju nukentėjusysis dar išgyveno dvi su puse paros po to, kai buvo pristatytas į gydymo įstaigą. Jam buvo užfiksuotas staigus kraujo spaudimo kritimas trečią gulėjimo medicinos įstaigoje parą, ir tas reiškinys nėra paaiškinamas galvos smegenų pabrinkimu, todėl jų išvada tokia, kad buvo rūgščių šarmų balanso sutrikimas, o ne galvos smegenų pabrinkimas. Cituoja Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad Všį (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje gydant ūmų psichikos sutrikimą (psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, abstinencijos būklę su delyru ir traukuliais) medicinos priemonės taikytos neišsamiai ir nelaiku, tai galėjo turėti įtakos paciento būsenos pablogėjimui; taikytos medicininės priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir galėjo turėti tiesioginės įtakos S. J. mirčiai. 2010-03-04 Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus informaciją dėl ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės medikai, diagnozavę S. J. psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, abstinencijos būklę su delyru ir traukuliais, turėjo įvertinti ir šiai būklei būdingus somatinius sutrikimus – homeostazės sutrikimus (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), dėl to galimas širdies veiklos sutrikimas; dėl to reikėjo laiku atlikti kalio, natrio koncentracijos tyrimą bei širdies elektrokardiogramą; tikimybė, kad laiku atlikus minėtus diagnostinius tyrimus ir nustačius paciento būklės pablogėjimo priežastį bei pritaikius adekvačias priemones trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms, buvo galima išvengti S. J. mirties, neatmetama. Pati išvada yra tikėtina, tačiau ji yra logiška ir pagrįsta, todėl teismas ja remtis galėjo visiškai, tik dėl tiesioginio priežastinio ryšio teismas turėjo padaryti savo išvadas, remdamasis visais duomenimis, nes tokią išvadą gali daryti tik teismas, o ne ekspertai. Cituoja Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kad neišsamiai įvertinta paciento somatinės būklės dinamika, kadangi somatinės būklės įvertinimas buvo nepakankamas ir todėl somatinės būklės gydymui buvo skirtas nepakankamas gydymas; nustatyti, kokią įtaką S. J. mirčiai turėjo nepakankamas somatinės būklės gydymas, nėra galimybės. Cituoja A. G. teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto konsultacinė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad S. J. buvo apžiūrėtas vidaus ligų specialisto bei gydytojo neurologo, o skyriaus gydytojai psichiatrai kitus reikalingus tyrimus, išskyrus kraujo tyrimą, atliko, todėl kokybės kontrolės ataskaitoje išvardytieji minėtųjų gydytojų darbo drausmės pažeidimai dėl mirties, įvertinus S. J. mirties patogenezę ir priežastį, negalėjo turėti tiesioginio priežastinio ryšio su jo mirtimi.

            Prokurorė apeliaciniame skunde  R. A., J. P., A. V. kaltę grindžia specialistų išvadų ir jų parodymų teisiamajame posėdyje dalimis, kuriose, jos manymu, yra įrodyta jų kaltė. Prokurorės apeliaciniame skunde neanalizuojami R. A., J. P., A. V., nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4  dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese jokie įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios. Šiuo atveju specialistų išvados ir jų parodymai yra vieni iš įrodymų, kurie neturi didesnės įrodomosios galios kitų byloje esančių įrodymų – kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų atžvilgiu.

Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje  nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 6 d. apie 12 val. S. J. parėjęs į namus virtuvėje susmuko. Jo sutuoktinė O. J. iškvietė greitąją medicinos pagalbą, pranešė netoli gyvenančioms mamai ir vyro seseriai, su jomis, kol atvyko greitoji medicinos pagalba, S. J. atgaivino. Atvykę medikai suleido vaistų, į ligoninę nevežė, pasakė, kad S. J. pervargęs ir turi pailsėti. Tos pačios dienos vakare, apie 19.30 val. S. J. įvyko antras priepuolis – susmuko, pamėlo, traukulių nesimatė. Iškvietus greitąją medicinos pagalbą, S. J. išvežė į ligoninę. Į ligoninę O. J. važiavo kartu. Priėmimo skyriuje į kabinetą jos neįleido. Išėjęs iš gydytojo kabineto S. J. pasakė, kad važiuoja namo, rytą reikės eiti pas šeimos gydytoją. O. J. matė, kad jam kažkas negerai, todėl prašė, kad S. J. stebėtų nors vieną dieną ligoninėje, bet buvo atsakyta, kad nėra vietų, o jeigu taip nori, gali važiuoti į psichiatrijos ligoninę, išrašė siuntimą. Į psichiatrijos ligoninę nuvyko taksi. Ten S. J. paguldė. O. J. gydytojai R. A. sakė, kad S. J. apie 6 metus išgerdavo alaus, bet kad ištisai gėrė metus laiko nesakė. Kitą dieną į ligoninę buvo nuvažiavusi dukra L., o O. J. su S. J. kalbėjosi telefonu. S. J. sakė, kad jaučiasi gerai, kalbėjo rišliai.

Liudytojos D. O. ir V. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, pagal iškvietimą buvo nuvykusios pas ligonį. Nuvykus pas ligonį, jį rado gulintį lovoje, buvo sąmoningas, orientuotas aplinkoje. Namiškiai sakė, kad ligonis ilgą laiką girtavo, jį ištiko epilepsijos priepuolis. Vyriškį visiškai apžiūrėjo, pamatavo spaudimą, pulsą, patikrino gliukozę, nes buvo paminėta, kad vyriškis išgeriantis. Viskas buvo normalu, vyriškis buvo sąmoningas ir atsakinėjo į klausimus. Jos suleido raminamųjų vaistų „Relanium“ ir pasakė, kad kreiptųsi į šeimos gydytoją. Būtinybės vyriškio hospitalizuoti tuo metu nebuvo.

Liudytojai R. S., K. P., D. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad tikslios datos neatsimena, galėjo būti 2007 m., vakare, buvo gautas pranešimas, kad ligonį ištiko epilepsijos priepuolis. Atvykus į vietą priepuolis buvo praėjęs, ligonis buvo sąmoningas, kalbėjo. Ligonis buvo apžiūrėtas, suleista jam vaistų ir nugabentas į ligoninę. Vežant į ligoninę, ligonio būklė buvo stabili, jis su moterimi kalbėjosi tarpusavyje.

Liudytojas E. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dirba VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje gydytoju terapeutu. Į priėmimo skyrių greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo atvežtas pacientas, kuriam buvo diagnozuotas girtumas ir epilepsijos priepuolis. Žmogus buvo sąmoningas, matėsi, kad jam lėtinis alkoholizmas, tai buvo aišku iš jo išvaizdos – buvo tipiška daug geriančio asmens išvaizda. Būklei nustatyti priėmimo skyriuje privalomai užrašoma elektrokardiograma, pamatuojamas kraujo spaudimas, pulsas. Šiuo atveju taip pat buvo kviečiamas neurologas, tartasi su gydytoja neurologe A. K.. Paciento būklė buvo stabili, širdies veikla ritmiška, kraujo spaudimas normalus, somatinė būklė normali, todėl tolimesniam gydymui dėl galimų psichikos sutrikimų siuntė ligonį į psichoneurologinę ligoninę.

Liudytoja A. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dirba VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytoja neurologe. 2007 m. lapkričio mėnesį, tikslios datos neprisimena, į priėmimo skyrių ji buvo iškviesta gydytojo terapeuto E. J. apžiūrėti ligonio, kuris buvo po traukulių priepuolio. Ligonis pripažino, kad buvo ne pirmas priepuolis, vyriškis ir su juo buvusi moteris – sesuo L. C. teigė, kad vyriškis piktnaudžiauja alkoholiu. Net vizualiai matėsi, kad vyras yra išgeriantis, jo veidas buvo pabrinkęs. Asmuo vaikščiojo, orientavosi aplinkoje, kalbėjo rišliai. Apžiūrėjusi pacientą jokios patologijos nenustatė, širdies veiklos sutrikimų nebuvo, tai atžymėjo įrašais į kortelę, iš vyriškio žodžių įrašė į kortelę, kiek laiko jis vartoja alkoholį. Pacientui buvo suleisti vaistai „Diazepam“, kad neįvyktų kitas priepuolis. Būtinybės hospitalizuoti ligonį nebuvo.

Nukentėjusioji L. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad 2007 m. lapkričio 7 d.  apie pietus ji nuvažiavo pas tėtį į ligoninę, tėtis jautėsi gerai, kalbėjo. Jam atnešė sulašinti lašelinę, po 10–15 minučių, belašant lašelinei, tėtis pradėjo keistis, šaukti mamą, kilnoti ranką, jos nebeatpažino, ji ramino, bandė ranką palaikyti, kad neištrauktų adatos.

Liudytoja L. C. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad S. J. buvo jos brolis, 2007-11-06 jai į darbą paskambino namiškiai ir pasakė, kad jos broliui įvyko priepuolis. Ji taksi nuvažiavo pažiūrėti, sutikusi išvažiuojančią greitąją medicinos pagalbą susistabdė, medikai jai pasakė, kad S. J. suleido vaistų, jam reikia pailsėti. Užėjus pas brolį jis gulėjo lovoje, ji pasikalbėjo ir vėl išvažiavo į darbą. Po darbo, apie 19 val. nuėjus aplankyti, brolis vėl iškrito. Iškvietus greitąją medicinos pagalbą, atvykę medikai jam suleido vaistų, ji pasakė, kad per dieną jam jau antras priepuolis, prisiprašė, kad nuvežtų į ligoninės priėmimo skyrių. Priėmimo skyriuje pralaukus 20 minučių, gydytojas jį įsivedė į kabinetą, po to pasakė, kad ateis kitas gydytojas pasižiūrėti dėl nervų. Atėjusi gydytoja jį išleido namo, davė siuntimą pas šeimos gydytoją. Jai nuėjus į kabinetą, gydytojai pasakė, kad gali išrašyti siuntimą į narkologinę ligoninę. Jie išsikvietė taksi ir nuvažiavo iki psichiatrijos ligoninės. Kitą dieną, apie 8.30 val. ryto, ji su mama nuvyko aplankyti brolio, jis buvo atsigavęs, jautėsi gerai, bendravo, po to atvažiavo jo dukra L..

Apeliacinės instancijos teismas vertindamas anksčiau išdėstytus įrodymus konstatuoja, kad S. J. į VšĮ (duomenys neskelbtini)psichiatrijos ligoninę buvo paguldytas 2007-11-06 20.50 val. (laikas fiksuotas „Gydymo stacionare istorijos“ tituliniame lape, tai atitinka apžiūros laiką) pagal VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriaus gydytojo terapeuto E. J. siuntimą, siuntime nurodyta diagnozė: priklausomybė alkoholiui, abstinencija, simptominė epilepsija. Jį priėmė budinti gydytoja R. A., kuri apžiūrėjusi pacientą aprašė objektyvią būseną: orientacija pablogėjusi, nors situaciją suvokia teisingai, įsitempęs, yra kūno tremoras, mąstymas konkretus, dėmesys pablogėjęs. Aktyvią simptomatiką, tai yra, haliucinacijas, kliedesius, neigia, viso kūno oda šerpetuota. Apžiūros metu ji įvertino ir psichinę, ir somatinę būseną, savo ranka spaude įrašė arterinį kraujospūdį –AKS 167 ir 105 mm Hgst, pulsą – P-78 k/min, temperatūrą – 37,2o C. Paciento širdies veikla buvo ritmiška, alsavimas vezikulinis. Paguldomas į bendrą ligoninės palatą, su kitais ligoniais nekonfliktuoja. 2007 m. lapkričio 7 d., 8 val. R. A. baigiasi budėjimas. S. J. niekuo nesiskundžia. S. J. bendrauja su žmona, seserimi, jo elgesys ramus. Byloje nepateikta jokių neginčijamų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. A. būtų netinkamai atlikusi savo tarnybines pareigas ir tai būtų tiesiogiai susiję su S. J. mirtimi. Valstybinio medicininio audito, atlikto Šiaulių psichiatrijos ligoninėje 2008-10-22 Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje nustatyta, kad buvo pažeistos asmens gydymo stacionare ligos istorijos pildymo reglamentas, o ligonio gydymo, tyrimo ir stebėjimo klaidų nenustatyta. Byloje buvo pateikta ne viena specialistų išvada, specialistai buvo apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau nebuvo pateikta neginčijamų duomenų, kad R. A. būtų netinkamai atlikusi savo kaip gydytojos pareigas. Prokurorė apeliaciniame skunde R. A. kaltę grindžia nusikalstamu nerūpestingumu. R. A., nustačiusi diagnozę, turėjo atlikti būtinus tyrimus, kad teisingai įvertintų šiai būsenai būdingus somatinius sutrikimus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad S. J. į VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę atvyko pagal VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės siuntimą. Ten jis buvo apžiūrėtas terapeuto ir neurologo, buvo atlikti reikalingi tyrimai, todėl R. A. neturėjo priežasčių nepasitikėti minėtų gydytojų išvadomis ir iš karto skirti papildomus tyrimus. R. A. budėjimo metu S. J. elgėsi adekvačiai, nebuvo stebimi jokie jo psichikos nukrypimai, sveikatos pablogėjimas, bendravo su ligoninės darbuotojais, kitais ligoniais, savo artimaisiais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad R. A. galėjo ir turėjo suprati, jog S. J. gali kilti nenustatytos kilmės ūmus širdies veiklos nepakankamumas, išsivystęs dėl homeostazės sutrikimų (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), išsivystančių dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo arba dėl toksiškai veikiančių etilo alkoholio skilimo produktų poveikio.

Neįrašydama paciento apžiūrėjimo laiko ir smulkiai neaprašydama objektyvios somatinės būsenos, padarė ligos istorijos pildymo reglamento klaidas, kurios neturi jokio priežastinio ryšio su paciento mirtimi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta, jog R. A. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su vėliau kilusia S. J. mirtimi, todėl ji teisėtai ir pagrįstai išteisinta, nepadarius veikos, numatytos BK 229 straipsnyje.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 7 d. 8 val. J. P. pradeda budėjimą Všį (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje ir jos budėjimas baigiasi 2007 m. lapkričio 8 d. 8 val. Gydytoja A. V. Všį (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje budi nuo 2007 m. lapkričio 7 d. 8 val. iki 2007 m. lapkričio 7 d.  17 val., ir nuo 2007 m. lapkričio 8 d.  8 val. iki 2007 m. lapkričio 8 d.  11.10 val.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje J. P. parodė, kad ji budėjo (duomenys neskelbtini)  psichiatrijos ligoninėje nuo 2007-11-07 8.00 val. iki 2007-11-08 8.00 val. ir už paciento S. J. būklę buvo atsakinga tik po gydančios gydytojos darbo valandų. Ūmių būsenų skyriuje dirbęs med. slaugytojas A. V. 2007-11-07 16.30 val. informavo ją, kad pacientas S. J. tapo neramus, agresyvus, neįmanoma suleisti vaistų. Kadangi tuo metu gydančios gydytojos A. V. skyriuje nebuvo, ji pavadavo nesantį skyriaus gydytoją. Ji apžiūrėjo S. J., įvertino paciento somatinę, neurologinę ir psichikos būklę, susipažino su jo ligos istorija, paskyrimais, apžiūrėjo ligonį. Pats ligonis jokių nusiskundimų neišsakė. Somatoneurologinė būklė buvo normali. Širdies veikla buvo ritmiška, pulsas – 88 k/min, arterinis kraujo spaudimas – 120 ir 80 mm Hgst, kvėpavimas normalus, kraujotakos sutrikimų nebuvo. Ligonis buvo labai judrus, aktyvus. Psichikos būklė buvo būdinga psichikos sutrikimui – abstinencijos būklei su delyru ir traukuliais, vartojant alkoholį. Ligonis nesiorientavo situacijoje, elgėsi neadekvačiai, buvo neramus, agresyvus, piktas, nereagavo į prašymus, neleido suleisti vaistų, puolė mušti kitus ligonius, med. personalą, spardėsi, aktyviai išsakė klausos ir regos haliucinacijas. Ji paprašė ligonį nurimti, bet šis jos prašymų nevykdė. Ji ligoniui paaiškino, kad jis bus fiksuojamas, bet šis ir toliau nenurimo. Siekiant užtikrinti paties paciento ir aplinkinių saugumą, ji priėmė sprendimą taikyti laikinas fizinio suvaržymo priemones – fiksuoti S. J.. Įrašą ligos istorijoje apie ligonio fiksavimą padarė gydanti gydytoja A. V.. Ligonis S. J. buvo fiksuotas su pertraukomis, kurių metu buvo matuojamas arterinis kraujo spaudimas, pulsas, kūno temperatūra, buvo maitinamas, papildomai pagirdomas, pakeičiama patalynė, pervelkami drabužiai, vedamas į tualetą, tai yra buvo nuolat stebimas, slaugomas, prižiūrimas, gydomas. Kadangi visą laiką buvo neramus, agresyvus, 17.30 val. puolė ant slaugytojo padėjėjo ir ant kito ligonio, norėjo ištraukti kateterį, haliucinavo, tai yra sakė, kad kitam ligoniui leidžiami nuodai, fiksacija nuo 17.30 val. tęsta iki 2007-11-08 8.00 val. Pacientas S. J. naktį mažai miegojo, atfiksuotas pabusdavo ir vėl tapdavo neramus, agresyvus. Visa tai buvo aprašyta slaugos plane, fiksacijos lape, budėjimų perdavimo žurnale. Jos nurodymu med. slaugytojas A. V. užpildė specialų ligonio fiksacijos lapą – formą F1-4 „Paciento, kuriam taikomos fizinio suvaržymo priemonės, stebėjimo lapas“. Šitoje senoje formoje, galiojusioje 2007-11-07 dieną, patvirtintoje (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus 2005-06-20 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atžymimi psichikos būklės pakitimai. Somatinė būklė buvo nuolat stebima, ir jos pakitimai buvo atžymimi paskyrimų lape, slaugos plane, budėjimų perdavimų žurnale, temperatūros lape, ligos istorijos dienyne. Kadangi pacientas buvo perkeltas į intensyvaus stebėjimo palatą, jam buvo paskirtas I režimas, jis buvo ištisą parą stebimas slaugytojo padėjėjo ir med. slaugytojo. Buvo stebima psichikos būklė (sąmonė, orientacija, elgesys, suvokimas, mąstymas, kontaktas, aktyvi psichopatologija), stebimas dėl traukulių priepuolių pasikartojimo, sekama somatinė būsena, fiziologinė veikla, mityba, skysčių vartojimas, šlapinimasis, matuojamas kraujo spaudimas, pulsas, temperatūra. Vėliau somatinės būklės patologinių sutrikimų nenustatyta, gydymas nekeistas ir dėl to ligos istorijoje daryti įrašo nereikėjo. Jai nereikėjo paskirti klinikinių, biocheminių tyrimų, elektrokardiogramos, konsultacijų, nes paciento S. J. somatinė būklė buvo stabili, hemodinamikos, homeostazės sutrikimų nebuvo. Ligonį S. J. po gydančios gydytojos A. V. darbo valandų ji apžiūrėjo labai rūpestingai, kelis kartus  išklausė jo širdies veiklą, alsavimą plaučiuose. S. J. buvo sąmoningas, neišsakė jokių nusiskundimų, širdies veikla buvo ritmiška, liežuvis drėgnas, pilvas neskausmingas. Med. slaugytojai A. V. ir L. B. kelis kartus matavo AKS, pulsą, temperatūrą, viskas buvo normalu, arterinis kraujo spaudimas – nuo 120 ir 80 -iki140 ir 90 mm Hg st, pulsas – 88–100 k/min. Nebuvo jokių simptomų, kurie keltų abejonę dėl diagnozės ar keltų įtarimą dėl širdies veiklos patologijos. Homeostazės sutrikimo klinikinių pasireiškimų nebuvo, tai yra, ligonio nepykino, nebuvo acetono kvapo iš burnos, pilvo skausmų, jis nevėmė, neviduriavo. Ligoniui lašinti skiediniai Nacl, Ringeris, kuriuose yra elektrolitai. Jos budėjimo metu paciento somatinė būklė neblogėjo, buvo tik tipiška nustatytai diagnozei – abstinencijos būklė su delyru ir traukuliais, psichinė būsena. Pacientas S. J. atvyko iš (duomenys neskelbtini) ligoninės, buvo apžiūrėtas gydytojo terapeuto ir neurologo, kurie nerado somatinių susirgimų. Jiems nebuvo įtarimų apie galimą širdies veiklos sutrikimą, galimus elektrolitų, šarmų, rūgščių balanso sutrikimus. Budinti gydytoja R. A. ir gydanti gydytoja A. V. jokių somatinių sutrikimų taip pat nenustatė. S. J. buvo atlikti laboratoriniai tyrimai antrą parą - jie nerodė išeminės širdies ligos, nekėlė jokių įtarimų. 2009-05-05 Mykolo Riomerio Universiteto teismo med. instituto ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados 2 punkte nurodyta, kad tyrimai buvo būtini pablogėjus somatinei būklei. Jos budėjimo metu somatinė būklė buvo stabili, hemodinamikos sutrikimų nebuvo. Gydymą paskyrė ir koregavo gydanti gydytoja A. V.. Gydymo koreguoti nereikėjo, nes jis buvo motyvuotai koreguotas, kai tik pablogėjo psichikos būsena. 2007-11-07 16.30 val., papildomai paskirtas „Tiapridali 2,0“ į raumenis ir pratęstas gydančios gydytojos. Nakčiai (21 val.) padidinta „Diazepami“ dozė. Ji laikėsi atsargumo principo, neskyrė daugiau raminančių medikamentų, nes didelės dozės būtų per daug slopinusios ir sukėlusios nepageidaujamus pašalinius reiškinius.

Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės 2008-10-22 sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, kad J. P. pažeidė tiktai fizinio suvaržymo - ligonio fiksavimo prie lovos metodiką ir nuspręsta pasirašytinai supažindinti ją su pažeistų teisės aktų, reglamentuojančių medicininių dokumentų pildymo tvarka, reikalavimais. Bet šis drausminis pažeidimas yra susijęs su dokumentų pildymu, o ne su ligonio gydymu ir tyrimu, jis neturi priežastinio ryšio su paciento S. J. mirtimi. Kitų jos darbo trūkumų nerasta. Jos budėjimo pabaigoje, 2007-11-08 ryte, S. J. somatinė būklė nebuvo pablogėjusi, jis buvo sąmoningas, jokių nusiskundimų neišsakė, širdies veikla buvo ritmiška, arterinis kraujo spaudimas, pulsas buvo normalūs. Ligonio somatinė būklė pablogėjo staiga, jau po jos darbo valandų, t. y. 10.30 val. Jos veiksmai neturėjo tiesioginės įtakos ligonio S. J. sveikatai ir mirčiai.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. V. parodė, kad ji dirba Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje Ūmių būsenų vyrų skyriuje. 2007 m. lapkričio 7 d. rytą per naktį budėjęs personalas pasakė, kad pacientas S. J. skundžiasi silpnumu, naktį paviršutiniškai miegojo. Apklausus pacientą, jis nusiskundimų neišsakė, pripažino, kad kartojosi traukulių priepuoliai, kraujospūdis ir pulsas buvo normalūs. Ji, įvertinusi terapeuto, neurologo išvadas, budinčios gydytojos surinktus duomenis, apklaususi pacientą ir įvertinusi jo somatinę, psichinę būseną nustatė diagnozę – abstinencijos būklę su delyru ir traukuliais. Buvo numatytas psichiatrinis stebėjimas, atkreipiant dėmesį į galbūt pasikartojančius traukulius, numatytas medikamentinis gydymas, buvo numatyti kraujo tyrimai pagal indikacijas. Budinčios gydytojos buvo paskirtas I režimas, tačiau tuo metu tai nebebuvo būtina, todėl pacientas buvo paguldytas bendroje skyriaus palatoje. Tik 16.30 val. jai budinti slaugytoja pranešė, kad pacientas pasidarė neorientuotas, sujaudintas, prasidėjo haliucinacijos, stumdė spinteles, todėl pacientas buvo perkeltas į intensyvaus stebėjimo palatą, ten visą parą buvo stebimas slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų, informuojant personalą apie būklės pasikeitimus. S. J. atveju keitėsi tik psichinė būsena, jokių somatinių sutrikimų simptomų nebuvo pastebėta. Fiksacija pacientui buvo skirta po 16.30 val., ji šiam budinčios gydytojos J. P. sprendimui pritarė, nes fiksacija buvo būtina dėl paciento ir kitų saugumo, kadangi pacientas buvo neramus, neprognozuojamo elgesio. Įrašą medicininėje kortelėje padarė ji. Kai buvo taikytos fiksacijos priemonės, paciento fizinė somatinė būklė buvo stabili. 2007-11-08 rytą, penkiaminutės metu personalas pranešė, kad S. J. neorientuotas, naktį nemiegojo. Apžiūrėjus pacientą, jo somatinė būklė buvo normali, kraujospūdis, pulsas, temperatūra buvo normalūs, tačiau psichinė būsena buvo sutrikusi, stebima dezorientacija, tremoras, todėl pacientas buvo paliktas stebėjimo palatoje, pratęstos suvaržymo priemonės. Kadangi pacientas buvo susijaudinęs, neorientuotas, labai neramus, buvo paskirtas papildomas raminamas gydymas, tęsti B grupės vitaminai, paskirta papildoma lašelinė Ringeris, tai reguliuoja elektrolitus. Paciento somatinė būklė pablogėjo lapkričio 8 d. apie 10.00 val. Temperatūra buvo 38,1o C, todėl buvo paimti kraujo tyrimai ir užregistruota terapeuto konsultacijai. Elektrokardiogramos tuo metu nebuvo galima padaryti dėl kūno tremoro. Vėliau dar pamatavus S. J. kraujospūdį, jis buvo 140 ir 90, pulsas buvo padažnėjęs iki 130 kartų per minutę, tada ji vėl koregavo gydymą – paskyrė etamanolį, kuris reguliuoja ritmą ir kraujospūdį. Kai pacientas aprimo dar buvo tęsiamas viršutinių galūnių fiksavimas, kad galėtų sulašėti lašelinė, tuo metu paciento kraujospūdis buvo sumažėjęs,  sąmonė buvo aiški, pacientas atsakinėjo į klausimus. Kadangi buvo numatyta terapeuto konsultacija, ji personalui liepė iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir ruošti pacientą perkėlimui į somatinio profilio ligoninę, kur būtų įvertinta tiksliai somatinė būsena. Personalas gabeno pacientą į ligoninės priėmimo skyrių, o ji tuo metu pildė siuntimą. Po kurio laiko jos buvo paprašyta nueiti į priėmimo skyrių, nes paciento būklė pasikeitė. Jai nuėjus, pacientas neatsakė į klausimus, jo sąmonė buvo aiškiai sutrikusi, buvo stebimas kūno tremoras, pulsas, kraujospūdis pacientui neišsimatavo, todėl kartu su jau atvykusiu greitosios pagalbos ekipažu buvo taikytos gaivinimo priemonės, vėliau atvyko kitas greitosios pagalbos ekipažas, su kuriuo buvo tęsiamos gaivinimo priemonės. Nežiūrint to, įvyko paciento klinikinė mirtis. Mano, jog paciento S. J. mirtį lėmė alkoholinė liga, jos veiksmai įtakos mirčiai neturėjo.

Liudytojas A. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės Ūmių būsenų vyrų skyriuje slaugytoju. 2007-11-07 jis dirbo nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Kai pradėjo budėjimą, pacientas S. J. gulėjo bendroje palatoje, jo būsena buvo kaip ir visų pacientų su delyrais. Iki pietų paciento būklė buvo normali – jis kalbėjo, judėjo, pats atliko fiziologines funkcijas, o po pietų jo elgesys pasikeitė – pasidarė neadekvatus, pradėjo stebėti nesamus dalykus, pasidarė neramus. Apie tai jis informavo gydytoją A. V.. Pacientą perkėlė į stebimą palatą, iš karto fiksuotas nebuvo, buvo stebimas jo elgesys, vėliau jis nesileido suleisti vaistų, todėl su pertraukomis buvo fiksuojamas. Buvo stebimi psichikos elgesio ir somatiniai pakitimai, matuojamas pulsas, kraujo spaudimas. Vakarienės metu pacientas buvo atfiksuotas, pats pavalgė vakarienę. Po kokio pusvalandžio S. J. pasirodė, kad jį nori nunuodyti, stengėsi išsiplėšti kateterį. Buvo iškviesta budinti gydytoja J. P., kuri įvertino jo būseną, ir pacientas buvo fiksuojamas. Per jo budėjimą šio paciento būklė nebuvo kažkuo išsiskirianti, išliko haliucinacijos, agresyvumas, blaškymasis, somatinių pablogėjimų nebuvo.

Liudytojas M. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės Ūmių būsenų vyrų skyriuje slaugytojo padėjėju. Pacientas S. J. iš kitų klientų nelabai kuo išsiskyrė, buvo tipinis delyras. Dieną prieš tai, apie 16.30–17.00 val. S. J. išbėgo iš kitos palatos ir pradėjo šaukti „aš esu pas draugus ir jau noriu eiti namo“, tuo metu šis dar nebuvo intensyvaus stebėjimo palatoje, tada slaugytojai jis pasakė, kad pacientas S. J. kažką mato ir girdi, o ji pasiskambino gydytojai ir apie tai pasakė, gydytoja pasakė, kad pacientą perkeltų į intensyvaus stebėjimo palatą. Perkėlus į stebėjimo palatą pacientas pradėjo dar daugiau matyti draugų, blaškytis. Apie tai jis vėl pasakė slaugytojai ir paklausė, ar gali pacientą fiksuoti, ši vėl paskambino gydytojai, gydytoja davė leidimą. Vakarienės metu pacientą atfiksavo, bet po to šis vėl pradėjo kažką matyti, nes šalia palatoje esančiam žmogui, kuriam buvo pastatyta lašelinė, pasakė „tau leidžia nuodus, reikia nutraukti“. Aštuntą valandą vakaro darbą jis baigė. Kitą rytą pacientui matavo kraujospūdį, pastatė lašelinę. Pribėgusi sesutė pasakė, kad reikia skubiai kelti į (duomenys neskelbtini) ligoninę. Jis su kolega pacientą aprengė, tuo metu buvo ir gydytoja A. V., ir nunešė pacientą į priėmimo skyrių.

Liudytoja L. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės Ūmių būsenų vyrų skyriuje slaugytoja. Ji dirbo nuo 2007-11-07 20 val. iki 2007-11-08 8 val. ryto. Kai atėjo į budėjimą, pacientas S. J. jau buvo fiksuotas. Pacientas buvo labai piktas, keikėsi, grasino, elgėsi neadekvačiai, buvo dezorientuotas aplinkoje, kalbėjo su nesamais žmonėmis, atleidus nuo diržų draskydavosi, bandė bėgti. Budėjimo metu ji daug, 10 ar 20, kartų buvo užėjusi į intensyvios priežiūros palatą. Jos budėjimo metu S. J. kraujospūdis ir kvėpavimas buvo normalūs, gausiai šlapinosi. Veido spalva buvo normali. Pacientui patalynę keitė keletą kartų, davė pavalgyti, atsigerti, prisimena, kad pacientas prašė alaus. Jis buvo labai žiūrimas slaugytojų ir budinčios gydytojos. Pagal paskyrimą pacientui 21 val. buvo suleisti raminantys vaistai „Diazepam“. Paciento būsena nesikeitė iki jos budėjimo pabaigos, viskas buvo normalu. Pasikeitus budėjimui, skyriaus vedėjai A. V. ir ryte atėjusiam budėti personalui ji papasakojo apie ligonio būklę – somatinė būsena normali, o psichinė būsena prasta – pacientas neramus, dezorientuotas, todėl fiksuojamas.

Liudytojas T. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės Ūmių būsenų vyrų skyriuje slaugytojo padėjėju. Tą naktį dirbo prie stebimos palatos, į darbą atėjo 20 val. vakare ir dirbo iki ryto. Prieš tai dirbęs kolega perduodamas budėjimą jam papasakojo apie pacientą S. J. – delyro būsenos, agresyvus, todėl fiksuotas. Jis matė, kad pacientas daug prakaitavo, šaukė „duokit peilį“, kalbėjo su kažkuo, kurių nėra, keikėsi, buvo neramus. Nurimus pacientą atfiksuodavo, kad galėtų miegoti, bet šiam vėl pradėjus lipti iš lovos, iš naujo fiksuodavo. Pacientui buvo keičiama patalynė, nes jis gausiai prakaitavo. Naktį paciento būklė neblogėjo. Ryte, pablogėjus S. J. sveikatos būklei, gydytoja pasakė, kad reikia perkelti į kitą ligoninę. Jis su kolega neštuvais pacientą nunešė į priėmimo skyrių, ten jau buvo atvykusi greitoji medicinos pagalba, buvo slaugytoja, sanitaras, buvo gydytoja A. V.. Kadangi priėmimo skyriuje jų nebereikėjo, gydytoja A. V. leido grįžti jiems į skyrių.

Liudytojas R. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės Ūmių būsenų vyrų skyriuje slaugytoju 2007-11-08 nuo 8 val. iki 15.40 val. Atėjus rytą į darbą ligonis S. J. gulėjo intensyvaus stebėjimo palatoje, buvo labai neramus, į aplinką nereagavo, šūkavo, blaškėsi, spardėsi. Ligonį gydė skyriaus vedėja A. V., prižiūrėjo slaugytoja L. V.. Apie 10.30 val. S. J. pablogėjo – nukrito kraujo spaudimas, nebebuvo galima užčiuopti pulso. Skyriaus vedėja A. V. organizavo skubos tvarka ligonio perkėlimą į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę. Ligonis neštuvais buvo nuneštas į Psichiatrijos ligoninės priėmimo skyrių, iškviesta greitoji medicinos pagalba, atvyko reanimobilis, pacientą priėmimo skyriuje gaivino, tačiau jis mirė.

Iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad atlikę ekspertizę ekspertai J. R., R. S., gydytojas psichiatras A. G. pateikė išvadą, kad: 1. Komisijos nuomone, S. J. mirties priežastimi buvo ūminis širdies veiklos sutrikimas. Įvertinus lavono tyrimo metu nustatytus širdies pakitimus, klinikinę situaciją (ligonis patenka į gydymo įstaigą po ilgalaikės alkoholinės intoksikacijos, alkoholinės abstinencijos būklėje su delyru), labiausiai tikėtina, jog ūminio širdies veiklos sutrikimo priežastimi buvo ne širdies išeminė liga (autopsijos metu konstatuoti širdies lėtiniai patologiniai pakitimai yra minimalūs), bet homeostazės sutrikimai (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), išsivystę dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo. Ūminis širdies veiklos sutrikimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su rankų ir kojų fiksacija diržais. 2. Diagnozavę „abstinencijos būklę su delyru ir traukuliais, F 10.41“ (pagal TLK - 10 tiksli diagnozė – „Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru ir traukuliais“), VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės medikai S. J. neatliko visų reikiamų tyrimų. Nebuvo atliktas kalio, natrio koncentracijos tyrimai, neatlikta elektrokardiograma. Šie tyrimai reikalingi siekiant teisingai įvertinti būdingus šiai būsenai somatinius sutrikimus (elektrolitų disbalansas, dėl to galimas širdies veiklos sutrikimas). Tyrimai buvo būtini staiga pablogėjus somatinei būklei. Laboratoriniai tyrimai (bendras kraujo, magnio, šarminės fosfatazės, aspartataminotransferazės, C-reaktyvais baltymo, amilazės, šlapalo, gliukozės, alanino aminotransferazės, kreatinino koncentracijos) neišsamūs, buvo atlikti tik 2007-11-08, t. y. trečią stacionarinio gydymo parą, nelaiku. 3. 2007-11-06-2007-11-08 dienomis S. J. nustatytos diagnozės („abstinencijos būklė su delyru, su traukuliais F10.41“) pagrindimas gydytojų nėra tinkamai aprašytas medicininėje dokumentacijoje (nėra aprašyti alkoholinio delyro simptomai). Ligonio gydymui pasirinkti medikamentai nemotyvuoti. Sprendžiant pagal slaugytojos įrašus, blogėjant paciento psichikos būsenai (tapus psichomotoriškai sujaudintam, pradėjus neadekvačiai elgtis), gydymas iš esmės nebuvo koreguotas. Paciento priežiūra (paciento būklei pablogėjus perkėlimas į intensyvios priežiūros palatą, laikinų fizinio suvaržymo priemonių paskyrimas) buvo tinkama, tačiau trukmė nemotyvuota, nevertinta paciento būsenos dinamika, nesiimta adekvačių medikamentinių priemonių psichozei slopinti. Staigiai pradėjus blogėti paciento somatinei būsenai (trinkant hemodinamikai), paciento būsena nebuvo vertinama. Konstatavus arterinio kraujospūdžio kritimą, nebuvo vertinama staigaus būsenos pasikeitimo priežastis, neskirti papildomi tyrimai (įskaitant EKG). Iki atvykstant greitajai pagalbai joks papildomas gydymas neskirtas. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje konstatavus gyvybinių funkcijų sutrikimą (AKS ir pulsas neišmatuojami, neįvertinta paciento sąmonė, kvėpavimas, vyzdžių reakcija), S. J. jokios gaivinimo priemonės netaikytos (gydymo stacionare istorijoje gaivinimo priemonių taikymas neaprašytas). S. J. reanimacija pradėta atvykus iškviestai reanimacinei pagalbai. VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje gydant ūmų psichikos sutrikimą (psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, abstinencijos būklę su delyru ir traukuliais) medicinos priemonės taikytos neišsamiai ir nelaiku, tai galėjo turėti įtakos paciento būsenos pablogėjimui. Taikytos medicininės priemonės trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms buvo neadekvačios būsenai ir galėjo turėti tiesioginės įtakos S. J. mirčiai (1 t., 176–188 b. l.).

2010-03-04 Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus informacijoje dėl ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės medikai, diagnozavę S. J. psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, abstinencijos būklę su delyru ir traukuliais, turėjo įvertinti ir šiai būklei būdingus somatinius sutrikimus - homeostazės sutrikimus (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), dėl to galimas širdies veiklos sutrikimas. Dėl to reikėjo laiku atlikti kalio, natrio koncentracijos tyrimą bei širdies elektrokardiogramą. Tikimybė, kad laiku atlikus minėtus diagnostinius tyrimus ir nustačius paciento būklės pablogėjimo priežastį bei pritaikius adekvačias priemones trinkant paciento gyvybinėms funkcijoms, buvo galima išvengti S. J. mirties, neatmetama“ (1 t. 192 b. l.).

Iš A. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro Teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog 2011-09-08 profesorius habilituotas medicinos mokslų daktaras A. A. G. ir gydytojas psichiatras D. S. pateikė išvadą, jog: 1. S. J. mirė dėl toksiškai veikiančių alkoholio skilimo produktų sukelto ūmaus širdies veiklos nepakankamumo. 2. S. J. (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės priėmimo skyriuje buvo apžiūrėtas vidaus ligų specialisto bei gydytojo neurologo, o skyriaus gydytojai psichiatrai kitus reikalingus tyrimus, išskyrus kraujo tyrimą, atliko, todėl kokybės kontrolės ataskaitoje išvardintieji minėtųjų gydytojų darbo drausmės pažeidimai dėl mirties, įvertinus S. J. mirties patogenezę ir priežastį, negalėjo turėti tiesioginio priežastinio ryšio su jo mirtimi. 3. S. J. nustatyta klinikinė diagnozė - „Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru ir traukuliais“, buvo teisinga, jo gydymas buvo taikomas savalaikiai ir tinkamai, todėl kai kurie jo priežiūros pažeidimai negalėjo būti mirties priežastimi. 4. Rankų ir kojų fiksavimas diržais atliekamas sujaudintiems pacientams, kuriems yra atliekamos tam tikros procedūros, šiuo atveju, intraveninės infuzijos, siekiant, kad sutrikus sąmonei, nesusižalotų ir nesužalotų kitų. Jokio priežastinio ryšio tarp S. J. diagnozės nustatymo, gydymo, rankų ir kojų fiksavimo ir jo mirties negali būti. 5. Homeostazės sutrikimai turi neabejotinos reikšmės širdies-kraujagyslių sistemos veiklos pokyčiams, tačiau tai negalėjo būti pagrindine ūminio širdies veiklos sutrikimo priežastimi, nes S. J. mirties priežastimi buvo toksiškai veikiančių alkoholio skilimo produktų sukeltas ūmus širdies veiklos nepakankamumas (5 t. 152-175 b. l.).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog atlikę ekspertizę vyr. teismo medicinos ekspertas L. G., gydytojas psichiatras prof. B. B. ir gydytojas patologas dr. D. J. pateikė išvadas, jog: 1) S. J. mirė nuo nenustatytos kilmės ūmaus širdies veiklos nepakankamumo. Nenustatytos kilmės ūmus širdies veiklos nepakankamumas galėjo išsivystyti dėl homeostazės sutrikimų (elektrolitų, šarmų-rūgščių balanso), išsivystančių dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo arba dėl toksiškai veikiančių etilo alkoholio skilimo produktų poveikio;  2) S. J. (duomenys neskelbtini) ligoninėje 2007-11-06 – 08 diagnozė buvo nustatyta teisingai. Diagnozė buvo nustatyta remiantis objektyviais diagnostiniais kriterijais ir šiuo atveju atlikti specialius tyrimus nebuvo būtina;  3) S. J. (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje buvo taikoma tinkama priežiūra, bet ji buvo nepakankamai dokumentuota. S. J. psichinės būklės gydymo taktika buvo teisinga, tačiau buvo ne iki galo įvertinta paciento somatinės būklės dinamika. S. J. somatinės būklės įvertinimas buvo nepakankamas ir todėl somatinės būklės gydymui buvo skirtas nepakankamas gydymas. Nustatyti, kokią įtaką S. J. mirčiai turėjo nepakankamas somatinės būklės gydymas, nėra galimybės (6 t. 35–38 b. l.).

Apeliaciniame skunde prokurorė J. P. ir A. V. nusikalstamą nerūpestingumą grindžia cituodama ekspertizės aktų, specialistų išvadų ir specialistų parodymų ištraukas visiškai neanalizuodama J. P., A. V., taip pat teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad turi būti vertinami visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, vertinant juos atskirai ir lyginant tarpusavyje. Analizuojant  J. P. ir A. V., liudytojų A. V., M. B., L. B., T. P., R. V. parodymus nustatyta, kad blogėjant S. J. psichinei būsenai, jam tapus agresyvesniu, neklausant medicinos personalo darbuotojų nurodymų, konfliktuojant su kitais ligoniais, jis iš bendrosios palatos buvo perkeltas į intensyvaus stebėjimo palatą. S. J. buvo leidžiami vaistai, o agresyvėjant jo elgesiui buvo taikytos fiksavimo priemonės, kurios, kaip nustatyta, nėra susijusios su ūminiu širdies veiklos sutrikimu, o tai reiškia, kad J. P. veiksmai – nurodymas taikyti fiksavimo priemones nėra priežastiniu ryšiu susiję su S. J. mirtimi. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl J. P. veiksmų.

Naktį iš 2007 m. lapkričio 7 d. į 2007 m. lapkričio 8 d. S. J. buvo stebimas intensyvaus stebėjimo palatoje. Jo būklė nekėlė didelio nerimo, nes jis, suleidus vaistų, miegojo. Ryte ėmus blogėti jo sveikatos būklei, A. V. nurodė kviesti greitąją pagalbą ir S. J. perkelti į priėmimo skyrių, ėmėsi gaivinimo priemonių.

Pagal BK 16 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, jog kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys. Pastebėtina, kad tik išsprendus priežastinio ryšio klausimus, yra sprendžiami kaltės klausimai, nes nekonstatavus priežastinio ryšio, kaltės klausimų sprendimas netenka prasmės.

Nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka ,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka ,,galėjo” reiškia subjektyvias asmens savybes, kurių dėka asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien galėjimas ir turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-7-228/2008).

Priežastinis ryšys yra BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis objektyvusis požymis, ir galutinę išvadą apie jo buvimą privalo padaryti teismas, o ne teisės medicinos ekspertai, medicinos, medicinos audito ar epidemiologijos specialistai. Teismas gali remtis ekspertų išvadomis, jei įsitikina, kad jos logiškos, argumentuotos ir įtikinamos. Tačiau teismas taip pat neatleidžiamas nuo pareigos tikrinti ir kitus faktus bei aplinkybes, taip pat leidžiančias prieiti prie išvados apie priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą. Šiuo atveju, kolegijos manymu, priežastinio ryšio klausimui spręsti svarbu įvertinti visus faktinius duomenis ir jais grindžiamus argumentus, kurie yra dėstomi apeliaciniuose skunduose, o ne vien apsiriboti įvardijant juos deklaratyviais.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytų duomenų visuma, konstatuoja, kad byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neabejotinai patvirtinančių duomenų, kad būtent dėl R. A., J. P., A. V. neveikimo, t. y. netinkamo S. J. somatinės sveikatos būklės nustatymo, reikalingų tyrimų neatlikimo, gydymo nepakeitimo laiku, jo negaivinimo greitai blogėjant somatinei būklei, buvo padaryta didelė žala, t. y. S. J. mirė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kolegijos vertinimu byloje buvo imtasi visų priemonių siekiant nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kadangi byloje buvo gautos specialistų išvados, paskirtos ekspertizės ir gautos ekspertizių išvados, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti tyrimus atlikę ir išvadas pateikę specialistai bei ekspertai, apklausti liudytojai, atlikti kiti tyrimo veiksmai, kurie galėjo padėti nustatyti objektyvią tiesą byloje. Tačiau visų surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos ir pagrįstos išvados, kad būtent dėl išteisintųjų nusikalstamo nerūpestingumo, kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai.

Dėl civilinių ieškinių

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas kaltinamąsias išteisino, nes jų veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio nenaikina ir nekeičia, byloje pareikšti civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a:

           Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Erikos Girgždienės ir nukentėjusiųjų O. J., L. J., I. M., D. J. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Zigmas Kavaliauskas

Teisėjai                                                                                       Raimundas Jurgaitis

                 Vidmantas Mylė