Civilinė byla Nr. 2-823-894/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00074-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2.; 3.2.6.1. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Urbanavičiūtė,

sekretoriaujant Ramunei Gudaitei,

dalyvaujant ieškovui V. J. ,

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui A. I.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J.  ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

nustatė:

I.       Ieškovo reikalavimai ir jo argumentai

1.       Ieškovas V. J.  (toliau – ieškovas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 229 691,63 Eur žalą, t. y. 157 503,63 Eur turtinę žalą ir 67 688 Eur neturtinę žalą.

2.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovo nuostoliai yra patirti dėl tyčinių neteisėtų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų M. B. , R. G. , K. K.  veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019, kurioje teisėjai atsisakė pripažinti teisinę saugiu, kvalifikuotu, sertifikuotu elektroniniu ieškovo parašu pasirašytų procesinių dokumentų galią ir priežastiniu ryšiu ieškovui sukėlė neigiamas pasekmes civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018 dėl nepriteistos 157 503,63 Eur turtinės ir 57 688 Eur neturtinės žalos, ir  kitose civilinėse bei baudžiamosiose bylose, tame tarpe dėl  4 500 Eur patirtos žalos, sukeltos 10 000 Eur papildomos neturtinės žalos dėl patiriamo persekiojimo, diskriminacijos, represijų pasekmių. Ieškovas nurodė, kad tyčiniai neteisėti Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų M. B. , R. G.  (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir K. K.  (toliau – ir Teisėjai) veiksmai civilinėje byloje  Nr. 2-4-516/2019 pasireiškė tuo, kad minėti teisėjai ieškovo atžvilgiu iš esmės suformavo bei pritaikė visiškai naują diskriminacinę praktiką dėl elektroniniu ieškovo parašu pasirašytų procesinių dokumentų nepriėmimo į civilines bylas. Teisėjai nepagrįstai vertino, jog pirmosios instancijos teismo išaiškinimas dėl elektroniniu ieškovo parašu pasirašytų procesinių dokumentų nepriėmimo atitinka šiuo metu galiojantį ir aktualų teisinį reguliavimą. Teisėjai sąmoningai nepagrįstai atsisakė vadovautis LR Konstitucijos 5 str., 6 str., 18 str., 29 str., 30 str. nuostatomis, iš ieškovo sąmoningai atėmė teisę kreiptis į teismą dėl neteisėtais valstybės veiksmais sukeltos turtinės bei neturtinės žalos priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018. Teisėjai  sąmoningai nepagrįstai atsisakė nustatyti, kad ieškovas savo atskirajame skunde teisingai teigia, jog jis pasirašydamas ieškinį elektroniniu parašu ir pateikdamas jį elektroniniu paštu laikosi būtent Teismų įstatymo 371 straipsnio 3 dalies kaip aukštesnės galios akto, o ne Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) nuostatų. Teisėjai nepagrįstai padarė išvadą, jog procesinius dokumentus teikiant elektroninių ryšių priemonėmis asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimus ir būdus nustato teisingumo ministras juos pasirašant saugiu elektroniniu parašu arba savo asmens tapatybę patvirtinant kitais būdais (per elektroninės bankininkystės sistemas ir pan.). Asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimų ir būdų nenustato teisingumo ministras, nes juos nustato kiti įstatymai - tame tarpe Elektroninio parašo įstatymo 8 str., Teismų įstatymo 371 straipsnio 3 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis, CPK 1751 straipsnio 6 dalis, LR Konstitucijos 5 straipsnis, 30 straipsnis  ieškovui (kaip ir visiems kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams) numato galimybę sertifikuotu, kvalifikuotu, saugiu elektroniniu parašu pasirašytus procesinius dokumentus teismams siųsti elektroniniu paštu. Bet kokios Lietuvos Respublikos teismų nutartys yra antikonstitucinės bei neteisėtos, kiek jomis atsisakoma pripažinti konstitucinę ieškovo teisę kreiptis į teismą ir kiek jomis atsisakoma vadovautis Teismų įstatymo 37 1 straipsnio 3 dalies, CPK 5 straipsnio 1 dalies, CPK 1751 straipsnio 6 dalies, LR Konstitucijos 30 straipsnio nuostatomis. Teisėjai žinojo bei turėjo žinoti, jog antikonstitucinis norminis administracinis aktas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Aprašo 3 punkto nuostatos prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams Teismų įstatymo 37 1 straipsnio 3 daliai, CPK 5 straipsnio 1 daliai, CPK 1751 straipsnio 6 daliai ir neteisėtai atima iš ieškovo teisę teismams teikti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis juos pasirašant saugiu elektroniniu parašu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Aprašo 3 punkto nuostatos prieštarauja Europos Sąjungos teisės normoms – 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 910/2014 nuostatų 25 straipsnio ir 46 straipsnio reikalavimams, Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos su pakeitimais pagal Protokolą Nr. 11 6 straipsnio 1 daliai, 10 straipsniui, 13 straipsnio, 14 straipsnio nuostatoms. Teisėjai  nenorėdami ar negalėdami nustatyti, ar ieškovo sertifikuotu, kvalifikuotu, saugiu elektroniniu parašu pasirašytas procesinis dokumentas yra pasirašytas ir galioja bei gali būti priimtas, nustatyti ieškovo tapatybės, nepagrįstai atsisakė laikytis Konstitucijos 5 straipsnio, 6 straipsnio, 18 straipsnio, 29 straipsnio, 30 straipsnio, 109-112 straipsnių ir atlikti veiksmus: kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą ir Policijos departamentą su prašymu nustatyti, ar ieškovo sertifikuotu, kvalifikuotu, saugiu elektroniniu ieškovo parašu pasirašytas procesinis dokumentas / dokumentai yra pasirašytas / yra pasirašyti, ar pagal elektroninį ieškovo  parašą galima nustatyti ieškovo asmens tapatybę; sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar CPK 1751 straipsnio 7 dalies nuostata „Elektroniniai duomenys teismui pateikiami teisingumo ministro nustatyta tvarka ir forma“ prieštarauja Teismų įstatymo 371 straipsnio 3 daliai, CPK 5 straipsnio 1 daliai, CPK 1751 straipsnio 6 daliai bei Konstitucijos 30 straipsnio nuostatoms; sustabdyti bylą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti preliminarų nutarimą dėl Teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Aprašo 3 punkto taikymo Lietuvos Respublikoje atitikimo Europos Sąjungos teisės normoms – 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 910/2014 nuostatų 25 straipsnio ir 46 straipsnio reikalavimams, Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos su pakeitimais pagal Protokolą Nr. 11 6 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio, 13 straipsnio, 14 straipsnio nuostatoms; kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, Asmens dokumentų išrašymo centrą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamentą su prašymais nustatyti ir raštu pranešti, ar sertifikuotu, kvalifikuotu, saugiu elektroniniu ieškovo parašu pasirašytas procesinis dokumentas / dokumentai yra pasirašytas / yra pasirašyti, ar pagal elektroninį  ieškovo parašą galima nustatyti ieškovo asmens tapatybę ir nustatyti, ar  ieškovo politinio kalinio ir disidento statuso sertifikuotu, kvalifikuotu, saugiu elektroniniu ieškovo parašu pasirašytas procesinis dokumentas / dokumentai yra galiojantys, ar ieškovas kaip politinis kalinys ir disidentas turi pilietines ir žmogaus teises, nurodytas Konstitucijoje ir EŽT Konvencijoje. Teisėjų veiksmai buvo priežastis, dėl kurios: Kauno apylinkės teismo teisėja R. J.-J. ieškovui už sertifikuotu, kvalifikuotu, saugiu elektroniniu parašu pasirašytus procesinius dokumentus civilinėje byloje Nr. e2-24455-435-2019 paskyrė 500 Eur baudą, o Kauno apylinkės teismo teisėja A. S. paskyrė 2 000 Eur baudą už pagrįstą ieškovo nušalinimo pareiškimą R. J. – J. dėl ieškovo nubaudimo už sertifikuotu, kvalifikuotu, saugiu elektroniniu parašu pasirašytus procesinius dokumentus. Kauno apylinkės teismo teisėjas L. B. ieškovui už pasirašytus procesinius dokumentus civilinėse bylose Nr. 2-27525-920/2020 ir Nr. e2-4795-920-2021 paskyrė 1 000 Eur  baudą.

II.       Atsakovės argumentai

3.       Atsiliepime į ieškinį atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė ieškinį atmesti.

4.       Atsiliepime nurodė, kad iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 atmetė ieškovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018 panaikinimo ir nustatė ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Ieškovo pareikštas ieškinys yra grindžiamas aplinkybėmis ir argumentais, kurie jau buvo nurodyti ieškovo atskirajame skunde civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 ir dėl kurių Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 pasisakė, todėl ieškovas siekia žalos atlyginimo byloje kvestionuoti įsiteisėjusio procesinio sprendimo išvadas, ginčija teismo motyvus bei reikalauja žalos, kuri atsirado dėl, jo nuomone, netinkamo teisės aktų aiškinimo. Civilinėje byloje, iš kurios ieškovas kildina jam padarytą žalą, nustatyta, kad galimybė teikti teismui procesinius dokumentus elektroniniu paštu (net ir pasirašytus elektroniniu parašu) nėra nustatyta, todėl ieškovas, norėdamas įgyvendinti teisę kreiptis į teismą CPK 175 1 straipsnyje nustatyta tvarka - naudojantis informacinių ir elektroninių ryšių technologijomis, t. y. siekdamas realizuoti jam suteiktą teisę procesinius dokumentus teismui teikti elektronine forma, privalo tai daryti pagal įstatymo leidėjo ir teisingumo ministro, kuriam buvo deleguotas šio klausimo kai kurių aspektų sureguliavimas, nustatytus reikalavimus, o ne siųsti dokumentus elektroniniu paštu. Reikalavimas laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir sąlygų savaime nėra laikomas asmens diskriminavimu, toks reikalavimas nustatytas visiems be išimties asmenims, fiziniams ir juridiniams, nepriklausomai nuo jų statuso ir (ar) sutikimo su galiojančia tvarka, todėl ieškovas deklaratyviai teigia, jog jis yra diskriminuojamas. Ieškovas gali pateikti teismui dokumentus ne tik elektroninių ryšių priemonėmis, bet ir pasirašydamas popierinį variantą fiziškai ir jį atsiųsdamas paprastu paštu teismui ar tiesiogiai pats ateidamas į teismą, t. y. įstatymo leidėjas suteikė į teismą besikreipiančiam asmeniui galimybę pasirinkti, kokiu būdu (elektronine forma ar popierine) jis teiks ir, atitinkamai, gaus procesinius dokumentus. Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, sąmoningai piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą bei bando kvestionuoti įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį, nesutinka su suformuota teismų praktika. Žalos atlyginimo byloje ieškovas privalo įrodyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Nagrinėjamu atveju ieškovas privalėjo pateikti leistinus įrodymus, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai elgėsi neteisėtai, ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės ieškovo teisių pažeidimui. Ieškovas neįrodė teisėjų neteisėtų ir kaltų veiksmų, todėl žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Kadangi ieškovas neįrodė teismo veiksmų neteisėtumo, kaltų veiksmų, nėra teisinio pagrindo spręsti ir dėl ieškovo nurodomos neturtinės žalos dydžio.

konstatuoja:

Ieškinys atmetamas . 

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas V. J. reiškia reikalavimą dėl žalos (157 503,63 Eur turtinės ir 67 688 Eur neturtinės) atlyginimo, žalos atsiradimą siedamas su teisėjų veiksmais, atliktais nagrinėjant civilinę bylą ir sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Taigi, ieškinyje ieškovas kelia valstybės deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėjų ar teismo neteisėtų veiksmų, klausimą. 

Dėl ieškovo V. J. ieškinio reikalavimų pagrįstumo

6.       Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintą deliktą gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis).

7.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. Sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, aiškiai pažeidė įstatymus, o kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

8.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog asmeniui, reikalaujančiam atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

9.       Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

10.       Ieškovo V. J. teigimu, teismo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nariai M. B. , R. G. ir K. K. atsisakė pripažinti saugiu, kvalifikuotu, sertifikuotu elektroniniu ieškovo V. J.  parašu pasirašytų procesinių dokumentų (nagrinėjamu atveju – ieškinio) teisinę galią.

11.       Teismas pažymi, kad ieškinio turinio reikalavimus nustatančio Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisme pareiškiamas ieškinys turi atitikti ir bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 straipsnis). Jeigu ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka (CPK 138 straipsnis). Pagal procesinių dokumentų trūkumų šalinimo tvarką reglamentuojančio CPK 115 straipsnio 2 dalį, jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti.

12.       Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad viena pagrindinių žmogaus teisių garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus civilinio proceso teisės principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Toks reguliavimas, be kita ko, taip pat gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui bei apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019, 28 punktas).

13.       Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje taip pat nurodo, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisingumo vykdymą, šią teisę gali riboti nacionalinės procedūros (žr. EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje N. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, 45 punktą; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje M. prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, 21 punktą).

14.       Lietuvos apeliacino teismo teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 priimtoje 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, pasisakydama dėl procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarkos išsamiai motyvavo ir pagrindė, kad  Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 37 (1) straipsnio 3 dalies bei Civilinio proceso kodekso 111 straipsnio, 175(1) straipsnio 2 dalies, 175(1) straipsnio 6 dalies nuostatos turi būti taikomos sistemiškai. Teisėjų kolegija išaiškino, jog asmens tapatybės patvirtinimo reikalavimus ir būdus, teikiant teismui procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, nustato teisingumo ministras, kuriam tokia funkcija deleguota pagal Teismų įstatymą. Minėta deleguota funkcija yra įgyvendinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtintame Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Apraše įtvirtinta, kad procesiniai dokumentai elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų (toliau – ir LITEKO VEP) posistemiu (Aprašo 3 punktas), asmuo juos pateikia patvirtindamas savo tapatybę vienu iš dviejų Aprašo 5 punkte nurodytų būdų. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog remiantis šiuo metu galiojančiu ir ginčo klausimui aktualiu aptartu teisiniu reguliavimu, teismui teikiami procesiniai dokumentai turi būti ne tik pasirašyti saugiu ir sertifikuotu elektroniniu parašu, tačiau jie taip pat turi būti pateikiami specialia tvarka – būtent per LITEKO VEP posistemį, o ne siunčiami teismui elektroniniu paštu. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartyje konstatuota, kad Teismų įstatymo reikalavimų laikymasis, be kita ko, reiškia ir normų, į kurias šis įstatymas nukreipia, laikymąsi. 

15.       Nagrinėjamoje byloje ieškovo V. J.  nesutikimas su įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje  civilinėje byloje 2-4-516-2019, padarytomis išvadomis bei jo subjektyviu vertinimu paremti argumentai, susiję su prieštaravimų tarp Teismų įstatymo 37 (1) straipsnio 3 dalies ir Aprašo egzistavimu, savaime nėra ir negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos narių veiksmus, priimant 2019 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje 2-4-516-20019.

16.       Teismas pažymi, kad vien ieškovo subjektyvus vertinimas dėl kitokio teisės aktų normų (Civilinio proceso kodekso, Teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo), susijusių su procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarka,  aiškinimo ir taikymo, nesudaro pagrindo pripažinti buvus Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų M. B. , R. G.  ir K. K.  neteisėtus veiksmus.

17.       Ieškovas įrodinėjo, kad Lietuvos apeliacino teismo teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų M. B. , R. G.  ir K. K. , tyčiniai neteisėti veiksmai civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 (teisminio proceso numeris 2-55-3-01705-2018-9) pasireiškė tuo, kad V. J.  atžvilgiu buvo iš esmės suformuota bei pritaikyta visiškai nauja diskriminacinė praktika dėl elektroniniu ieškovo V. J.  parašu pasirašytų procesinių dokumentų nepriėmimo į civilines bylas. Teismas konstatuoja, kad norminis teisinis reglamentavimas, susijęs su procesinių dokumentų pateikimo teismui tvarka yra privalomas visiems asmenims. Teismas pažymi, kad ieškovo V. J.  teiginiai, susiję su jo diskriminavimu jam teikiant procesinius dokumentus teismams, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl laikytini deklaratyviais ir niekaip nepagrindžiančiais byloje įrodinėtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė leistinų įrodymų, kad civilinę bylą Nr. 2-4-516/2019 nagrinėję Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai elgėsi neteisingai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės ieškovo teisių pažeidimui. Aplinkybė, kad įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo rezultatai yra nepalankūs ieškovui, savaime nelemia ir nepagrindžia teismo (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų buvimo. Teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu kilti.

18.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas V. J.  ieškinį grindė iš esmės tais pačiais argumentais, susijusiais su procesinių dokumentų pateikimo teismams tvarka ir būdais, kaip ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje 2-4-516-20019 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01705-2018-9) pateiktame atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018.  Ieškovas V. J.  iš esmės siekia tų pačių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-4749-232/2018, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 2-4-516-2019, pakartotinio nagrinėjimo, vertinimo, tam, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei nurodytuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose. Teismo vertinimu, ieškovas V. J.  nagrinėjamoje byloje faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka – išnagrinėjus klausimą dėl ieškovo ieškinio priėmimo apeliacine tvarka. Teismas akcentuoja, kad CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas.

19.       Ieškovo teigimu, Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 2-4-516/2019 turėjo pareigą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, prašydama ištirti byloje taikytinų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Taigi, pagal esamą teisinį reglamentavimą pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino akto atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kita vertus, tai nepaneigia teisme nagrinėjamoje byloje asmens teisės prašyti bylą nagrinėjantį teismą, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą, tačiau toks prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2022 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-421/2022). Aptartoje kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, jog būtent bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, suponuoja, kad teismo (ne)pasinaudojimas jam priskirta diskrecijos teise  negali būti pripažįstamas neteisėtais veiksmais. 

20.       Apibendrindamas anksčiau nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Ieškovui V. J.  neįrodžius (CPK 12, 178 straipsniai) Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos narių M. B. , R. G.  ir K. K.  neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas, įskaitant ir žalos dydį, neturi teisinės reikšmės, todėl teismas su tuo susijusių ieškovo argumentų nevertina. Nagrinėjamoje byloje nenustačius Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos narių M. B. , R. G.  ir K. K.  neteisėtų veiksmų, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas.

21.       Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, nepasisako dėl kitų teisiškai nereikšmingų bylos rezultatui ieškovo argumentų.

22.       Atmetus ieškinį šalių bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos, kadangi į bylą nepateikta įrodymų, jog šalys turėjo tokių išlaidų. Teismas šioje byloje patyrė 10,38 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (siuntimu) (b. l. 2). Ieškinį atmetus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu,   270 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. J. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), 10,38 Eur (dešimt eurų 38 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, minėtą sumą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Dėl šio sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti teikiamas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.

Teisėja      Rasa Urbanavičiūtė