Civilinės bylos Nr. 2-1850/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Metoil“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-5387-516/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LBR Oil“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Metoil“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių atlyginimo.

Atskiruoju skundu ginčijamas teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas.

Ieškovas UAB „LBR Oil“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas iš atsakovo UAB „Metoil“ priteisti 807 357,10 JAV dolerių žalos, įstatymų nustatyto dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o turto nesant ar jo neužtenkant pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Nurodė areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovo nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, areštuoti atsakovo lėšas ar/ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant 807 357,10 JAV dolerių sumos, leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, bei atsiskaityti su ieškovu. Uždraudė areštuotą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą draudžiama parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims. Taip pat uždraudė areštuotas lėšas perleisti tretiesiems asmenims. Teismas, atsakovui pareikšto turtinio reikalavimo sumą, sudarančią 807 357,10 JAV dolerių, laikė didele ir keliančia grėsmę palankaus ieškovo teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgė į tai, kad atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, taip pat į tai, kad atsakovo prievolės ieškovui įvykdymas nėra užtikrintas, todėl padarė išvadą, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Metoil“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m gegužės 12 d. nutartį panaikinti ir atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Ieškovui yra žinoma, jog atsakovas yra moki bendrovė ir pajėgi atsiskaityti. Ieškovas jau buvo kreipęsis į teismą ieškiniu atsakovui dėl skolos priteisimo, teismui priėmus sprendimą, atsakovas sumokėjo visą priteistą 410 818,10 JAV dolerių sumą. Be to, iki minėto ieškinio išnagrinėjimo atsakovas ieškovui yra sumokėjęs daugiau kaip 900 000 JAV dolerių. Nepagrįsti ieškovo argumentai, jog atsakovas vengia geranoriškai atsiskaityti, nes reikalavimas dėl 807 357,10 JAV dolerių žalos atlyginimo atsakovui niekada nebuvo pareikštas. Ieškovas nepateikė jokių duomenų bei įrodymų apie tai, kad atsakovo finansinė būklė yra sunki, kad jis gali slėpti ar perleisti savo turtą ir kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti neįmanomas.

2) Atsakovas yra moki bendrovė, kurios finansinė padėtis yra labai gera, ji dirba stabiliai ir tai pagrindžia 2010 m. balanso duomenys, iš kurių matyti, kad atsakovo turtas sudaro 48 004 992 Lt, įstatinis kapitalas – 5 600 000 Lt, grynasis pelnas – 2 419 858 Lt. Iš 2011 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2011-03-31 grynasis bendrovės pelnas sudarė 613 347 Lt, turtas – 53 420 575 Lt.

3) Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės 807 357,10 JAV dolerių sumai sutrikdys atsakovo veiklą ir padarys didžiulius nuotolius, nes šiuo metu atsakovas derasi su Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriumi dėl 1 500 000 JAV dolerių kredito sutarties pratęsimo, kuri baigiasi 2011 m. gegužės 31 d. ir papildomo 4 000 000 Lt kredito suteikimo, o viena iš esminių banko keliamų sąlygų kredito pratęsimui ir naujo suteikimui – turto areštų nebuvimas.

4) Teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą turi įvertinti ir šalių interesų pusiausvyros balanso kriterijus, todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, galintys atsirasti nuostoliai gali būti didesni, nei netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „LBR Oil“ prašo atsakovo UAB „Metoil“ atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog reikalavimo suma – 807 387,10 JAV dolerių yra didelė, atsakovas turėdamas įsipareigojimų ieškovui vengia juos geruoju vykdyti, dėl ko ieškovas ne kartą buvo priverstas kreiptis į teismą dėl priverstinio prievolių vykdymo. Atsakovo argumentas, jog jo finansinė padėtis yra gera, nepagrįstas. Nors atsakovas nurodo, jog jo pelnas 2011 metais galimai sudarė 600 000 Lt sumą, tačiau skoliniai įsipareigojimai išaugo net iki 50 000 000 Lt, o skolos tiekėjams sudarė 6 500 000 Lt sumą. Įvertinus atsakovo skolinius įsipareigojimus ir turimo turto nelikvidumą, bendra atsakovo padėtis vertintina kaip prasta. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog kreipėsi į kredito įstaigą dėl kredito suteikimo ir kad kredito įstaiga davė tokį sutikimą. Atsakovo nekilnojamojo turto vertinimas buvo atliktas 2007 m., todėl jo valdomo turto vertė neatitinka tikrovės. Pažymi, jog antstolis, vadovaudamasis teismo priimta nutartimi, aprašė ir areštavo atsakovui priklausančią kuro bazę ir atsakovas gali laisvai ir netrukdomai vykdyti savo veiklą, kadangi skundžiama nutartimi nebuvo uždrausta atsakovui naudoti areštuotą turtą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įrodinėjimo našta paskirstoma šalims pagal tai, kuriai šaliai tam tikras aplinkybes įrodyti lengviau. Turtinę padėtį įrodyti lengviau šaliai, dėl kurios turtinės padėties byloje kilęs ginčas, šiuo atveju – atsakovui. Tačiau atsakovas, pateikęs visą eilę finansinės atskaitomybės dokumentų apie jo turtinę padėtį, nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kad atsakovo finansinė padėtis yra tokia gera, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didelė ieškinio suma. Paprastai pagal teismų praktiką ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kurie, jo manymu, patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė. Teisėjų kolegija nustatė, jog atsakovo pateikti duomenys už 2010 metų balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą neatitinka skelbiamų oficialių duomenų, esančių VĮ Registrų centro internetiniame puslapyje, todėl teismas vadovaujasi iš viešojo registro gautais duomenimis. Nustatyta, jog 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovo turimo turto vertę sudarė 42 039 616 Lt (ilgalaikis turtas – 3 954 696 Lt, trumpalaikis turtas – 38 084 920 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 39 644 494 Lt. Pažymėtina, jog atsakovo didžiąją dalį turto (apie 90%) sudaro trumpalaikis turtas. Didžiąją dalį (apie 60%) atsakovo turimo trumpalaikio turto sudaro per vienerius metus gautinos sumos, t. y. pirkėjų ir kt. įsiskolinimai (22 012 861 Lt). Nesant duomenų apie galimybę atgauti šias skolas, negalima daryti išvados, kad šis turtas yra realus. Iš VĮ Registrų centro internetiniame puslapyje esančios atsakovo 2010 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog atsakovo grynasis pelnas 2010 metais sudarė 47 644 Lt, o ne, kaip teigia atsakovas atskirajame skunde, 2 419 858 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo ilgalaikio ir trumpalaikio turto struktūrą, gaunamą pelną ir turimus įsipareigojimus, sprendžia, kad pateikti įrodymai dėl atsakovo turtinės padėties neeliminuoja abejonių dėl atsakovo galimybės įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, todėl daro išvadą, kad apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.

Atsakovo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai neatitinka oficialiuose šaltiniuose esančios informacijos, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina atsakovo pateiktą 2011 m. kovo 31 dienai sudarytą pelno (nuostolių) ataskaitą, taip pat nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą ir dėl minėtų dokumentų nepasisako.

Nepagrįstas atsakovo argumentas, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės reikalavimo užtikrinimo sumai sutrikdys atsakovo veiklą, o galintys atsirasti nuostoliai gali būti didesni, nei netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas turi ne tik siekti maksimaliai apsaugoti vienos šalies interesus, bet ir įvertinti šių priemonių taikymo pasekmes kitai šaliai. Todėl siekiant šių tikslų, ieškovo reikalavimams užtikrinti pirmiausia nutarta areštuoti apelianto kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik tokio turto nesant ar nepakankant – lėšas. Pažymėtina, kad, areštavus apeliantui priklausantį turtą, atsakovui buvo leista areštuotą turtą valdyti bei juo naudotis. Taip pat iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos atsakovo nekilnojamam turtui, o tai reiškia, kad atsakovas areštuotą turtą gali naudoti savo reikmėms, būtinoms sklandžiai ūkinei veiklai vykdyti ir išvengti ūkinės veiklos sutrikdymo.

Atsakovas taip pat nurodo, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apsunkins apelianto galimybes gauti 5 500 000 JAV dolerių dydžio kreditą iš banko, kadangi viena iš keliamų sąlygų kredito gavimui – turto areštų nebuvimas. Apeliantas pateikė 2011-05-13 kreipimąsi į kredito įstaigą dėl kredito suteikimo (b. l. 81). Iš VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenų, taip pat iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, jog laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu buvo pritaikytos ne tik skundžiama nutartimi, bet ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartimi ir tokios laikinosios apsaugos priemonės galioja iki šiol. Be to, įrodymų, jog kredito įstaiga davė sutikimą suteikti atsakovui kreditą su nurodyta išlyga, į bylą nebuvo pateikta. Todėl apelianto argumentai, jog pritaikytos pirmosios instancijos teismo laikinosios apsaugos priemonės įtakoja apelianto galimybę gauti kreditą, atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šis teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės atsakovui prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147 ir 150 str.). Neatsižvelgiant į tai, ar atsakovas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys (pareiškimas) būtų atmestas (CPK 147 str. 3 d.).

Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančią medžiagą priėmė teisingą procesinį sprendimą. Atsakovo skundas atmestinas, nes jo argumentai nesudaro objektyvaus pagrindo pakeisti arba naikinti skundžiamą teismo nutartį. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).

Dėl atskirojo skundo papildymo

Apeliantas 2011 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė papildymus prie atskirojo skundo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas turi būti paduotas per proceso įstatyme nustatytą terminą (CPK 335 str.). Pasibaigus šiam terminui, jis nebegali būti pildomas ar tikslinamas (CPK 323, 338 str.). Tai reiškia, kad proceso teisės norma, kuri draudžia pildyti, tikslinti atskirąjį skundą po termino jam paduoti pasibaigimo, yra imperatyvi, t. y. procesinis terminas paduoti tokius atskirojo skundo papildymus ar patikslinimus yra naikinamasis. Todėl po termino atskirajam skundui pateiktas apelianto atskirojo skundo papildymas atsisakytinas priimti (CPK 75 str. 1 d., 323 str. 338 str.).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.