VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 19 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,
dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Martai Matiukevič,
atsakovui A. B. nedalyvaujant,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę (darbo) bylą pagal ieškovės individualios įmonės ,,Kraustvida“ ieškinį atsakovui A. B. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.
Teismas
n u s t a t ė:
individuali įmonė (toliau – IĮ) ,,Kraustvida“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys) po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) 2022 m. balandžio 6 d. sprendimo, priimto darbo byloje Nr. APS-131-4523, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti A. B. naudai 1778,67 Eur, atskaičius mokesčius, darbo užmokestį už 2021 m. spalio mėn. – 2022 m. sausio mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 2140,16 Eur, atskaičius mokesčius, netesybų, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. B. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas), prašydama atmesti jo DGK teiktą prašymą išieškoti su darbo santykiais susijusias išmokas.
Ieškovė nesutinka su DGK atsakovui priteistomis sumomis, mano, jog DGK sprendimas yra nepagrįstas, neatitinka faktinių aplinkybių, o būtent to, kad darbdavys su darbuotoju yra pilnai atsiskaitęs pagal jo išdirbtas darbo valandas ir viršvalandžius.
Nurodo, kad atsakovui kiekvieną darbo pas ieškovę mėnesį (t. y. 2021 m. spalio, lapkričio, gruodžio ir 2022 m. sausio mėnesiais) buvo mokamas šalių pasirašytos darbo sutarties 4 punkte sulygtas valandinis darbo užmokestis, t. y. 4,5 Eur/val. neatskaičius mokesčių, o už viršvalandinį darbą buvo mokama 6,75 Eur/val. neatskaičius mokesčių (t. y. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 144 straipsnio 4 dalyje numatytas 1,5 didesnis tarifas (4,5 Eur/val. X 1,5 karto). Papildomų susitarimų (nei žodžiu, nei raštu) dėl didesnio, nei minėtas darbo sutartyje numatytas valandinis darbo užmokestis, nebuvo. Todėl darbuotojo teiginiai dėl susitarimo mokėti jam po 6 Eur į valandą yra nepagrįsti, tuo pačiu nepagrįstos ir DGK išvados, kuriomis komisija pritarė tokiam darbuotojo teiginiui. Tokie teiginiai yra neįrodyti. Atsakovas nei kartu su DGK pateiktu 2022 m. kovo 8 d. prašymu, nei vėliau, DGK posėdžio metu, nepateikė jokių susitarimą dėl 6 Eur „į rankas“, patvirtinančių dokumentų. Ieškovė visuose atlyginimų lapeliuose darbo užmokestį atsakovui fiksavo už pagrindą imant 4,5 Eur / val. tarifinė darbo užmokestį ir yra pilnai su juo atsiskaičiusi. Šio DGK nevertino. Taip pat nevertino aplinkybės, kad tokie darbo užmokesčio dydžiai mokami ir kitiems įmonės darbuotojams, dirbantiems krovikais-pagalbiniais darbuotojais. Tokio dydžio atlygiai yra ir rinkoje. To komisija taip pat nevertino.
Atsakovas ieškinio nepripažino, prašė atmesti. Atsiliepime į jį nurodė, kad faktinis susitarimas buvo 6 Eur / val. atlyginimas. 2021 m. rugsėjo mėn. darbo skelbimų portale „Nemokami darbo skelbimai“ rado ieškovės skelbimą, jog ieškomi darbuotojai ir kad galima užsidirbti iki 2000 Eur per mėnesį. Po susitikimo su direktoriumi V. A. buvo sutarta, kad atsakovas greitai pradės dirbti - yra didelis objektas „Pilaitės Senukai“, kuriame reikės montuoti stelažus, bus mokama 6 Eur „į rankas“ (atskaičius mokesčius). Atsakovas pradėjo dirbti 2021 m. spalio 1 d., o 2021 m. lapkričio 19 d. gavo iš ieškovės 200 Eur, nors pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį matyti, kad 2021 m. spalio mėnesį atsakovas išdirbo 20 dienų ir 180 valandų iš jų 20 valandų viršvalandžių. Ieškovei tinkamai neatsiskaičius, kreipėsi į ją ir paprašė paaiškinti. Ieškovė žadėjo atsiskaityti ir pateikė atsakovui pasirašymui darbo sutartį, kurioje buvo nurodytas minimalus darbo užmokestis, tačiau atsakovas atsisakė ją pasirašyti, nes joje nurodytos sąlygos neatitiko 2021 m. rugsėjo mėnesį su V. A. žodžiu aptartų darbo apmokėjimo sąlygų. Nepaisant to, atsakovas dirbo, ieškovė mokėjo dalinai ir vis žadėjo atsiskaityti tinkamai. Atsakovas teigia nesutiko laukti ir parašė prašymą išeiti iš darbo dėl vėlavimo atsiskaityti. Po darbo sutarties nutraukimo ieškovė darė atsiskaitymus, tačiau liko jam skolinga.
Į posėdį atsakovas neatvyko, telefonu informavo, jog prastai jaučiasi, dėl to posėdyje nedalyvaus. Byla išnagrinėta iš esmės atsakovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 str. 2 d.).
Atmestų DGK teikto prašymo reikalavimų dalyje komisijos priimto sprendimo darbuotojas teismui neskundė.
Ieškinys atmestinas.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, atsakovas dirbo pas ieškovę nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. sausio 31 d. Darbdavio pateikta 2021 m. rugsėjo 30 d. darbo sutartis pasirašyta tik ieškovės, darbuotojo parašo ant jos nėra, todėl toks darbo sutarties formatas vertintinas kaip jos projektas.
Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis darbo sutartis nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnio 1 dalį („darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu“). Byloje yra darbuotojo 2022 m. sausio 28 d. prašymas atleisti jį iš darbo 2022 m. sausio 31 d. dėl sutrikusių atlyginimo mokėjimų. Darbdavys į bylą nėra pateikęs darbo sutarties nutraukimo įsakymo.
Pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius nustatyta, kad atsakovas 2021 m. spalio mėn. dirbo 20 dienų ir 180 valandų (iš jų 20 valandų viršvalandžių), 2021 m. lapkričio mėn. – 17 dienų ir 165 valandas (iš jų 29 valandas viršvalandžių), 2021 m. gruodžio mėn. – 17 dienų ir 153 valandas (iš jų 17 valandų viršvalandžių), 2022 m. sausio mėn. – 18 dienų ir 162 valandas (iš jų 18 valandų viršvalandžių). Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis atsakovas nuo 2021 m. lapkričio 24 d. iki 2021 m. lapkričio 26 d. bei nuo 2021 m. gruodžio 27 d. iki 2022 m. sausio 5 d. buvo laikinai nedarbingas, jam ligos išmoka iš darbdavio lėšų nėra paskaičiuota. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas atostogautų, kad atleidimo momentu jam būtų paskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas.
Byloje esantys atsakovo sąskaitos išrašai rodo, kad darbdavys pervesdavo atsakovui darbo užmokesčiui skirtas sumas nereguliariai, šios sumos neatitinka darbdavio suformuotose atsiskaitymo lapeliuose nurodytų sumų. Sąskaitos išrašas taip pat rodo, kad ir po darbo sutarties nutraukimo darbdavys keletą mėnesių pervedinėjo buvusiam darbuotojui jam tenkančio darbo užmokesčio įsiskolinimą, kas netiesiogiai patvirtina darbuotojo teiginius dėl nesavalaikio ir nepilno atsiskaitymo su juo. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui buvo išduodami atsiskaitymo lapeliai, kad jis laiku ir tinkamai galėjo matyti jam paskaičiuotas darbo valandas ir tenkantį atlyginimą. Atsakovas nebuvo pasirašytinai ar jokia kita forma supažindinamas su darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Akcentuotina ir tai, kad ir šie darbdavio suformuoti dokumentai nėra darbdavio pasirašyti.
Byloje esanti telefoninio susirašinėjimo išklotinė rodo, kad 2021 m. gruodžio 22 d. darbdavio vadovas patvirtino 1000 Eur įsiskolinimo buvimą atsakovui. Nėra jokių objektyvių duomenų ir objektyvaus teisinio pagrindo sutikti su ieškovės atstovės posėdžio metu pasakytais teiginiais, jog ši žinutė atsakovui išsiųsta per klaidą. Teismas mano, jog šis teiginys tėra jokio faktinio pagrindo neturinti ir išgalvota ieškovės gynybinė pozicija.
Ginčo dėl atsakovo įsidarbinimo ir darbo pas ieškovę fakto minėtu laikotarpiu nėra. Byloje kyla ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju tinkamumo ir sulygtos sąlygos dėl darbo užmokesčio dydžio. Darbuotojas DGK teiktu prašymu prašė išieškoti iš ieškovės darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas skirtumą, paskaičiuotą pagal žodinį susitarimą dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Jo teigimu, šalys buvo susitariusios dėl 6 Eur, atskaičius mokesčius, valandinio tarifinio atlygio, darbdavio teigimu – dėl 4,50 Eur, neatskaičius mokesčių, valandinio tarifinio atlygio. Byloje nekyla ginčo dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose darbuotojui deklaruotų darbo valandų – minėta, atsakovas neginčijo to nagrinėjant jo prašymą DGK, nesirėmė tuo ir atsikirsdamas į ieškinį. Neįrodinėjant kitko nei nurodyta darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir nesant kitų duomenų apie atsakovo išdirbtą darbo laiką / valandas, teismas remiasi šiais darbdavio pateiktais duomenimis, nors jie ir nėra patvirtinti atsakingų asmenų parašais.
Teismas, išnagrinėjęs šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, nerado teisinių prielaidų ir pagrindo pritarti darbdavio byloje išsakytai pozicijai, todėl ieškinį atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą dėl žemiau esančio.
DK 214 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami.
DK 148 straipsnyje reglamentuojama darbdavio pareiga tvarkyti informaciją apie darbuotojo darbo užmokestį ir dirbtą laiką.
DK 65 straipsnio 7 dalyje ir nurodytos nuostatos lemia darbdavio pareigą užtikrinti tokius faktus (atsiskaitymą su darbuotoju ir kt.) patvirtinančių duomenų pakankamumą, tokius duomenis turi sudaryti ir turėti darbdavys, jie jam lengviau prieinami.
Taigi, esant darbdavio ir darbuotojo ginčui dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo fakto, vadovaujantis CPK 178 straipsniu ir DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbdavys (šiuo atveju ieškovas) privalo įrodyti, jog tinkamai atsiskaitė su darbuotoju (atsakovu). Pareiga tinkamai forminti įmonės dokumentus, tame tarpe ir su darbo teisiniais santykiais susijusius, besąlygiškai tenka darbdaviui. Šiuo atveju darbdavys, pripažindamas faktinį atsakovo darbo jėgos naudojimą, nepateikė jokių su jo įdarbinimu susijusių tinkami įformintų duomenų, kitų įmonės dokumentų, patvirtinančių jo darbo pobūdį, išdirbtą laiką ir pan., neginčydamas nei įdarbinimo fakto, nei atsakovo darbo objekte, nepateikė jokių duomenų, kad su atsakovu už jo atliktą darbą yra tinkamai atsiskaityta, priešingai, pateikti duomenys patvirtina, jog tai nebuvo padaryta.
DK 43 straipsnio 1 dalis nustatyta, kad darbo sutartis sudaroma raštu dviem egzemplioriais. Akivaizdu, kad už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys, o ne darbuotojas. Esant šalių pasirašytai darbo sutarčiai, preziumuojama, kad joje įrašytos sutarties sąlygas atitinka šalių valią. Šalys turi teisę paneigti šią prezumpciją.
Nagrinėjamoje byloje darbdavys nepateikė šalių sudarytos darbo sutarties, taigi negali pagrįsti savo faktinio ir vienintelio nesutikimo su darbuotojo pareikštais reikalavimais argumento, o būtent to, kad susitarimas susijęs su 4,5 Eur / val. įkainiu.
Nėra pagrindo nesutikti su darbuotojo teiginiu, kad jis darbo sutarties egzemplioriaus neturi ir jos faktiškai nebuvo pasirašęs, nes tikėjosi į bylą pateiktos darbo sutarties projekto korektūrų atsižvelgiant į susitarimą mokėti po 6 Eur / val. Tokie jo aiškinimai yra nuoseklūs ir logiški, atitinkantys byloje nustatytus faktus, priešingai nei darbdavio pateikti (kad vadovas pamiršo priminti jam pasirašyti darbo sutartį, kad tai lėmė įmonės veiklos specifika ir 13 asmenų (kas nelaikytina daug) kolektyvas). Faktinė nustatyta situacija byloja apie tai, kad darbdavys, leisdamas samdomam asmeniui dirbti be darbo sutarties, pažeidė minėta DK 43 straipsnio 1 dalies reikalavimą ir tuo prisiėmė neigiamų padarinių riziką. Darbdavys mokėjo darbo užmokestį atsakovui neskaidriai – nereguliariai, dalimis, nenurodydamas mėnesio, už kurį jis mokamas, įsiskolinimą dengė po aktinio darbo santykių nutraukimo, tuo faktiškai neneigdamas jo buvimo. Visa tai, teismo nuomone, rodo, kad darbdavys šiurkščiai ignoravo DK 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, jog savo teises ir pareigas būtina įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų. Todėl remtis tuo, kad darbuotojas turėjo žinoti ir žinodamas gintis, šiuo konkrečiu atveju, teismo nuomone, darbdavys negali.
Taigi byloje nustatyta, jog atsakovas dirbo ieškovo įmonėje be rašytinės darbo sutarties. Šalys pripažįsta, jog rašytinės darbo sutarties nebuvo, dėl to byloje ginčo nėra ir nėra ginčijamas atsakovo darbo pas ieškovą faktas. Tačiau esant nustatytai darbo sutarties nepasirašymo aplinkybei ir nesant ginčui dėl šio, remtis darbo sutarties 4 punktu, reglamentuojančiu susitarimą dėl atlygio, kuriuo faktiškai remiasi darbdavys, negalima. Darbuotojo parašo nebuvimas ant darbo sutarties eliminuoja tokio susitarimo buvimą ir galimybę juo remtis. Tokio susitarimo ir jo sąlygų neįrodo ir ieškovės į bylą pateiktos kitų darbuotojų analogiškos ar panašios darbo sutartys.
Darbuotojas yra pateikęs į bylą savo susirašinėjimą su ieškovės vadovu, iš kurio matyti, kad pastarasis į jo klausimą „Pinigus gavau. Ačiū. Čia visa suma?“ (2021 m. gruodžio 22 d. ieškovui buvo sumokėta 1500 Eur darbo užmokesčio suma) atsakė: „Ne, dar apie 1000 skoloj aš tau už lapkritį“. Toks atsakymas, teismo manymu, byloja ne tik apie neskaidrų darbo užmokesčio mokėjimą, bet ir netiesiogiai rodo, kad ieškovė darbuotojui įsipareigojo mokėti ir mokėjo daugiau nei pati nurodo.
Akcentuotina ir tai, kad ieškovės atstovė teismo posėdžio metu argumentuotai ir įtikinamai negalėjo paaiškinti, kaip imant domėn ieškovės aiškinimą apie valandinį įkainį, galima būtų suprasti ir aiškinti likusią darbo sutarties 4 punkto dalį (manant, jog ji veikia ir gali būti taikoma ginčo atveju), kurioje yra numatyta papildomų sąlygų dėl sutariamo mokėti darbo užmokesčio, o būtent tai, kad darbuotojui prie ieškovės nurodomo faktinio valandinio įkainio mokama +40 proc. darbo užmokesčio kompensaciją už darbo sutartimi sulygtą galimą jo nekonkuravimą. Ši nuostata, jeigu laikyti ją teisiniu aspektu funkcionuojančią, faktiškai ir lemia atsakovo nurodomo valandinio įkainio dydį, kas netiesiogiai rodo, jog ginčo šalys tarėsi dėl tokio valandinio faktinio įkainio, kurį byloje įrodinėjo darbuotojas.
Tokiu būdu laikytina, kad ieškovė neįrodė, jog šalys buvo susitariusios dėl 4,50 Eur, neatskaičius mokesčių, valandinio tarifinio atlygio. Šio teiginio nepatvirtina nei darbuotojo konkliudentiniai veiksmai, nei kiti įrodymai. Priešingai, remdamasis byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei joje esančių rašytinių įrodymų vertinimu tikėtinumo taisyklės aspektu bei DK 6 straipsnio 2 dalies nuostata, numatančia, kad visos abejonės vertinamos darbuotojo naudai, teismas mano, kad yra labiau tikėtina, ir darbuotojas byloje įrodė, kad faktinis šalių susitarimas buvo 6 Eur, neatskaičius mokesčių, valandinis tarifinis atlygis, kuris, be kita ko, neviršija ir rinkoje esančių. Pripažinus tai, gintina darbuotojo teisė į darbo užmokestį, įskaitant ir į padidintą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, skaičiuojant atlygį pagal darbdavio pateiktus duomenis dėl darbo valandų, dėl kurių, minėta, ginčo nekilo.
Tokiu būdu sutiktina su DGK padaryta išvada bei konstatuotina, kad darbuotojo darbo užmokestis už 2021 m. spalio mėn. sudarė 1140 Eur ((180 val. x 6 Eur) + (20 val. x 3 Eur)), už 2021 m. lapkričio mėn. sudarė 1077 Eur ((165 val. x 6 Eur) + (29 val. x 3 Eur)), už 2021 m. gruodžio mėn. sudarė 969 Eur ((153 val. x 6 Eur) + (17 val. x 3 Eur)), už 2022 m. sausio mėn. sudarė 1026 Eur ((162 val. x 6 Eur) + (18 val. x 3 Eur)), sumos atskaičius mokesčius. Ieškovo kompensacija už nepanaudotas
kasmetines atostogas tokiu atveju sudarytų 339,96 Eur (20 d. d. : 12 mėn. x 4 mėn. x ((1077 Eur + 969 Eur + 1026 Eur) : 480 val. x 8 val.)), atskaičius mokesčius.
Taigi, viso darbuotojas turėjo gauti 4551,96 Eur darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Jam buvo sumokėta 2773,29 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų. Taigi darbuotojo naudai iš darbdavio išieškotina 1778,67 Eur darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2021 m. spalio mėn. – 2022 m. sausio mėn. bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoka (suma atskaičius mokesčius (DK 32 str. 1 d., 144 str. 4 d., 146 str. 1 d., 127 str.
6 d.). Pagal viešosios teisės normas pareiga paskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti privalomus mokesčius išlieka ir tenka darbdaviui, t. y. ieškovei.
DK 146 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šalys buvo susitariusios dėl vėlesnio atsiskaitymo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad darbdavys neatsiskaitė visiškai su darbuotoju darbo santykių nutraukimo dieną dėl pastarojo kaltės. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad darbdavys pažeidė DK nustatytą atsiskaitymo prezumpciją, t. y. minėtą darbdavio pareigą visiškai atsiskaityti su darbuotoju atleidimo iš darbo dieną, ir taikyti jam numatytas sankcijas.
Taigi atsakovui iš ieškovės priklausytų 2140,16 Eur (51,20 Eur x 20,9 d. d. x 2 mėn.), atskaičius mokesčius, netesybų. Atsižvelgiant į šiuo sprendimu konstatuotą įsiskolinimo (darbo užmokesčio nepriemokos dydį) bei minėtą įstatymo normatyvą, leidžiantį mažinti netesybas, teismas išieško iš ieškovės atsakovo naudai 1500 Eur netesybų.
Kadangi ginčo atveju sprendžiamas klausimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos išieškojimo, sprendimu priteistos nepriemokos dydis už visą darbo pas ieškovę laiką beveik sutampa su jo mėnesio atlygio vidurkiu, teismas nesiremia CPK 282 straipsnyje įtvirtinta skubaus vykdymo galimybe ir jos netaiko.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas plačiau nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui ir nekeičia teismo padarytų išvadų turinio.
Išsprendus šį ginčą dėl darbo teisės iš esmės, darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas atsakovo darbo byloje pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).
Ieškinį atmetus, ieškovė neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas duomenų apie patirtas išlaidas nepatyrė.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 4,48 Eur, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. Nr. 1R-19/1K-2 įsakymu nustatytos minimalios valstybei priteistinos šių išlaidų sumos (5 Eur), todėl nepriteistinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Sutinkamai su DK 231 straipsnio 7 dalimi, DGK priimtas sprendimas pripažįstamas netekusiu galios.
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 417 str., 307 str.,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš ieškovės individualios įmonės ,,Kraustvida“, j. a. k. 304272171, 1778,67 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai
septyniasdešimt aštuoni eurai 67 ct), atskaičius mokesčius, darbo užmokesčio už 2021 m. spalio mėn. – 2022 m. sausio mėn. ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoką bei 1500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų 00 ct), atskaičius mokesčius, netesybas.
Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-131-4523 netenka galios.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė