Civilinė byla Nr. 3K-3-34/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.1;106.1; 114.5; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. sausio 28 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei A. T. dėl kelio servituto nustatymo; tretieji asmenys: Alytaus apskrities viršininko administracija, Metelių regioninio parko direkcija, K. T..

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė nustatyti kelio servitutą, suteikiant teisę jam eiti, važiuoti, ginti gyvulius 4 m pločio ir 30 m ilgio keliu, esančiu atsakovės 0,9 ha žemės sklype. Ieškovas nurodė, kad patekdamas į savo žemės sklypą ir jame esantį namą naudojasi vieninteliu esančiu apie 4 m pločio bendro naudojimo keliu, einančiu nuo pagrindinio vieškelio į ieškovo sodybą, kurio dalis įsiterpia į atsakovei ir jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Atsakovei priklausančio 0,9 ha žemės sklypo dokumentuose kelio nenurodyta. Atsakovė savavališkai užtvėrė bendro naudojimo kelią akmenimis, dėl to ieškovas negali transportu įvažiuoti į savo sklypą, ir tai reiškia, kad nenustačius servituto ieškovas negali tinkamai naudotis jam nuosavybės teise priklausančia valda.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 2001 m. rugpjūčio 13 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 33-15026 atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės sklypą. 2001 m. birželio 10 d. šio sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto 3 punkte nurodyta, kad šiame sklype yra įsiterpusi kitiems asmenims priklausanti žemėnauda – bendro naudojimo 4 m pločio keliukas, o 7 punkte nustatytas teisės prieiti prie vandens servitutas. Sprendimo atkurti nuosavybės teises 3 punkte nustatytas vienintelis servitutas – teisė prieiti prie vandens telkinio. Pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį, vardijant žemės naudojimo apribojimus, bendro naudojimo kelio nenurodyta, o vienintelis nustatytas servitutas – teisė prieiti prie vandens telkinio. 2001 m. lapkričio 22 d. trečiasis asmuo K. T. pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo 2,79 ha žemės sklypą su nustatytu servitutu prieiti prie vandens telkinių, nenustatant apribojimų dėl bendro naudojimo kelio. Ieškovas 2005 m. balandžio 8 d. įsigijo sodybą ir 0,9345 ha žemės sklypą. Ieškovas prašo nustatyti kelio servitutą atsakovės žemės sklypui. Teismas nurodė, kad, ieškinį patenkinus ir nustačius ieškovo prašomą servitutą, spendimas būtų neįvykdomas, nes ieškovas nepateikė atsakovės sklypo planų, kuriuose būtų suprojektuotas prašomas nustatyti kelias, o Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka servituto neįregistravus negali atsirasti teisių į daiktus suvaržymų. Teismas nurodė, kad neturi teisės nustatyti servitutą, nustatant, kad jis galės būti registruojamas tik parengus reikiamus projektus, nes neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo (CPK 267 straipsnis). Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad žemės sklypo, kuriam nustatomas servitutas, planą užsakys tik teismui nustačius servitutą. Teismo nuomone, tai, kad žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo akte nurodyta, kad atsakovei priklausančiame žemės sklype yra bendro naudojimo 4 m keliukas, nėra pagrindas laikyti, kad servitutui nustatyti būtini dokumentai yra pateikti teismui, nes šis nėra skirtas važiuoti antžeminėmis transporto priemonėmis ir varyti galvijus (CK 4.117 straipsnis). Šis keliukas galėtų būti pagrindas tik servitutui pagal CK 4.118 straipsnį nustatyti.

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 30 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčijamas keliukas neskirtas antžeminėmis priemonėmis važiuoti ir galvijams varyti, taip pat kad byloje nepateikta tikslių duomenų apie kelio koordinates atsakovės sklype. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kelias, į kurį ieškovas prašo nustatyti servitutą, yra lauko keliukas be dangos, ateityje kils šalių ginčų dėl to, kurioje tarnaujančio sklypo dalyje turi būti kelias, todėl, teismo nuomone, negalima patenkinti ieškinio. Įvertinęs naujus įrodymus, pateiktus ieškovo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas pripažino juos prieštaringais. Remdamasis tuo, kad geodezinėje įvažiavimo į ieškovo namų valdą nuotraukoje ir prašomo nustatyti kelio, einančio per atsakovės valdą, servituto plane įrašyti skirtingi kelio ilgis (šis nuotraukoje ištaisytas įrašant ranka) ir plotas, teismas konstatavo, kad negali nustatyti kelio servituto matmenų ir patenkinti ieškinio. Be to, teismas nurodė, kad, pateikdamas naujus įrodymus apie kelio servituto dislokaciją atsakovės sklype tik apeliacinės instancijos teisme, ieškovas pakeitė ieškinio dalyką, nes pirmosios instancijos teismo nereikalavo kelio servitutą nustatyti konkrečioje atsakovės sklypo vietoje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovas pažeidė CPK 141 straipsnį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai tvirtina, kad, pateikdamas naujus įrodymus ir prašydamas pagal juos nustatyti kelio servitutą, kasatorius pakeitė ieškinio dalyką. Kasatorius mano, kad, pirmosios instancijos teisme prašydamas nustatyti kelio servitutą, o apeliacinės instancijos teisme pateikdamas kelio servituto planus, jis nepakeitė ieškinio dalyko.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177, 183, 185 straipsnius, 263 straipsnio 1 dalį, nes skundžiamoje nutartyje rėmėsi geodezinėje įvažiavimo į ieškovo namų valdą nuotrauka ir prašomo nustatyti kelio, einančio per atsakovės valdą, servituto planu, nors privalėjo remtis tik pastaruoju įrodymu, nes pirmasis nebuvo tirtas teismo posėdžio metu. Nustatydamas, kad nurodytų įrodymų duomenys apie kelio servituto matmenis yra skirtingi, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pateikė prašomo nustatyti kelio, einančio per atsakovės valdą, servituto planą vėliau, t. y. patikslindamas geodezinę įvažiavimo į ieškovo namų valdą nuotrauką, ir prašė teismo vadovautis vėliausiai pateiktu įrodymu.
3. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose, pagal kurią sprendžiant bylas dėl servituto nustatymo, teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar be servituto nustatymo daiktu tikrai objektyviai neįmanoma naudotis, neturi apsiriboti tik žemės sklypų planais, bet turėtų atlikti ir vietos apžiūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. G. v. R. G., byla Nr. 3K-3-496/2005).
4. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimu, kad, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, turi būti išspręstas naujai pateiktų įrodymų priėmimo klausimas ir nustatytos teisės normoms taikyti būtinos faktinės aplinkybės. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesvarstė klausimo dėl liudytojos B. A., buvusios kasatoriaus žemės sklypo savininkės, apklausos, nors kasatorius apeliaciniame skunde prašė ją apklausti. Kasatorius mano, kad dėl neištirtų įrodymų, svarbių servituto nustatymą reglamentuojančioms teisės normoms taikyti, neatskleista bylos esmė.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė ir trečiasis asmuo K. T. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai dėl netinkamo įrodymų įvertinimo nėra kasacijos dalykas, nes kasacinis teismas nagrinėja tik teisės, bet ne fakto klausimus. Atsiliepime tvirtinama, kad ieškovas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismui nepateikė kelio servituto plano. Atsakovės ir trečiojo asmens nuomone, kasatorius klaidina teismą, tvirtindamas, kad visas įvažiavimo į kasatoriaus sodybą kelias yra valstybei priklausanti žemėnauda, nes kasatorius neatsižvelgia į trečiojo asmens pateiktą kadastro registro pažymą. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatorius pakeitė ieškinio dalyką, yra teisinga, nes ieškinio dalykas pakeistas pagal CPK 141 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad Metelių regioninio parko direkcija pritarė bendro naudojimo kelio, kuris galėtų būti nutiestas per valstybinę žemę, projektui. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas įvykdė kasacinio teismo nurodymus.

Trečiasis asmuo Alytaus apskrities viršininko administracija pateikė prisidėjimą prie ieškovo kasacinio skundo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Alytaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. 33-15026 atsakovei atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,90 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nurodytame sprendime ir pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą nenustatyta 4 metrų pločio kelio servituto. Tačiau 2001 m. birželio 10 d. nurodyto grąžinamo natūra žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto 3 punkte nustatyta, kad sklype yra įsiterpusi kitiems asmenims priklausanti žemėnauda – bendro naudojimo 4 m pločio keliukas, 7 punkte – nustatytas teisės prieiti prie vandens servitutas. K. T. 2001 m. lapkričio 22 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 2,79 ha žemės sklypą, kuris nesuvaržytas ginčijamu kelio servitutu. Ieškovas 2005 m. balandžio 8 d. įsigijo sodybą ir 0,9345 ha žemės, iš visų pusių apsuptos atsakovės žemės sklypo, per kurį ieškovas ir prašo nustatyti kelio servitutą. Teismai nustatė, kad kelias, į kurį prašoma nustatyti servitutą, iš  tikrųjų yra. Byloje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė naujus įrodymus: geodezinę įvažiavimo į ieškovo namų valdą nuotrauką ir prašomo nustatyti įvažiavimo kelio, einančio per atsakovės A. T. valdą, servituto planą, kurie parengti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Juose skiriasi kelio servituto matmenys.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis skundas grindžiamas proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio dalyką ir pagrindą bei įrodinėjimo procesą, netinkamu aiškinimu ir taikymu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

Vienas iš ieškinio elementų yra ieškinio dalykas. Kitas ieškinio elementas yra ieškinio pagrindas, sudedantis iš ieškinio teisinio ir faktinio pagrindų. Ieškinio dalykas yra ieškovo reikalavimas, o faktinis pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ieškovas turi nurodyti ieškinyje ir prie jo pridėti įrodymus, patvirtinančius faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Naujų įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju ieškinio dalykas arba pagrindas nesikeičia, o tik padidėja jų pagrįstumas ir įrodytumas. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimas yra ne tas pats, kas ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas arba papildomų faktinių aplinkybių nurodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-933/2002).

Iš ieškinio pareiškimo matyti, kad kasatorius prašė teismo nustatyti kelio servitutą į ieškovės sklype esančią ir nuo seno naudojamą 4 m pločio, 30 m ilgio kelio atkarpą, suteikiant ieškovui teisę ja eiti, važiuoti, ginti gyvulius ir patekti į savo sklypą. Kasatorius apeliacinės instancijos teismui inter alia pateikė naują įrodymą – UAB „Geometra“ parengtą Prašomo nustatyti kelio, einančio per atsakovės valdą, servituto planą, kuriame pažymėta ginčijama kelio atkarpa, jos koordinatės, ilgis, plotis ir plotas (T. 2, b. l. 99). Ieškovas viso bylos nagrinėjimo metu reikalavo nustatyti kelio servitutą į tą pačią kelio atkarpą, todėl nepagrįsta teigti, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme nenurodė konkrečios sklypo dalies, kurioje būtų nustatytas servitutas, o apeliacinės instancijos teisme ją įvardijo ir pakeitė ieškinio dalyką. Nurodytas įrodymas patikslina, detalizuoja, sukonkretina aplinkybę apie ginčijamos kelio atkarpos buvimo vietą ir duomenis, todėl jį pateikdamas ieškovas nepakeitė faktinio ieškinio pagrindo. Juolab ieškovas nepakeitė ieškinio dalyko, nes ir toliau prašė nustatyti kelio servitutą į tą pačią kelio atkarpą. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad padaręs priešingą išvadą apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio dalyką ir pagrindą bei jų pakeitimą, ir nukrypo nuo pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos teismų praktikos (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis).

Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (CPK 183, 184, , 192, 194, 195, 200–203, 209, 210, 217, 219, 220 straipsniai). Taip pat teismas turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (CPK 186 straipsnis). Teismas procesiniame sprendime gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Vertindami įrodymus teismai privalo vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, padaryti nešališkas išvadas pagal savo vidinį įsitikinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad apskųstoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas rėmėsi UAB „Kauno inžineriniai tyrinėjimai“ parengtu kelio servituto planu (geodezine įvažiavimo į ieškovo namų valdą nuotrauka), nors jos netyrė teismo posėdyje. Taip pat vertindamas nurodytą įrodymą ir UAB „Geometra“ parengtą kelio servituto planą (prašomo nustatyti kelio, einančio per atsakovės valdą, servituto planą) teismas nenustatė šių įrodymų tarpusavio ryšio, neatsižvelgė į priežastis, dėl kurių kasatorius prašė teismo remtis tik paskutiniuoju dokumentu, neįvertino to, kad UAB „Geometra“ parengtas planas patikslina UAB „Kauno inžineriniai tyrinėjimai“ parengtą planą. Kilus abejonių dėl prašomo nustatyti kelio servituto matmenų ir vietos, kurie yra vienos iš įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas jų iki galo neišsiaiškino ir pripažino, kad ieškinys nepagrįstas. Tačiau nenustatęs šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, teismas negalėjo jos įvertinti, todėl netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką, negalėjo tinkamai pritaikyti daiktinės teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo sąlygas, ir teisingai išspręsti ginčo (CK 4.111–4.129 straipsniai). Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, jog, formuodamas vienodą praktiką bylose dėl servituto nustatymo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bylas dėl servituto nustatymo, teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar be servituto nustatymo daiktu tikrai objektyviai neįmanoma naudotis, neturi apsiriboti tik žemės sklypų planais, bet gali atlikti ir vietos apžiūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. G. v. R. G., byla Nr. 3K-3-496/2005). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad, be esamo kelio, į kurį pašoma nustatyti servitutą, ieškovas neturi jokios kitos galimybės šiuo metu patekti į savo žemės sklypą. Tokia pat išvada išplaukia taip pat ir iš jau kartą šią bylą nagrinėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutarties, kurioje išaiškinta, kad, neįvertinus galimybės įrengti naują kelią realumo, sąnaudų dydžio, negalima atsisakyti nustatyti servitutą į faktiškai esamą kelią (bylos Nr. 3K-3-691/2006). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos ir neatsižvelgė į šioje byloje teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. priimtoje nutartyje pateiktus išaiškinimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl atsisakė kaip liudytoją apklausti ankstesnę kasatoriaus žemės sklypo savininkę, ir nesvarstė, ar jos parodymai būtų reikšmingi kelio servituto vietai ir matmenims nustatyti. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčą dėl servituto nustatymo nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės, todėl tinkamai nepritaikė šį daiktinės teisės institutą reglamentuojančių teisės normų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo byloje priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis). Remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad iš naujo nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turėtų apsvarstyti vietos apžiūros atlikimo tikslingumo klausimą.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies  punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

              Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 30 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 30 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.