Adm. byla Nr. ATP-1223-648/2012

Teisminio proceso Nr.: 4-01-3-02625-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija: 39.2., 45.4.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria netenkintas J. P. skundas ir paliktas nepakeistas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2012 m. kovo 15 d. nutarimas nubausti J. P. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 1331 str. 1 d. 300 Lt bauda,

n u s t a t ė:

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos (toliau - Komisija) 2012-03-15 nutarimu J. P. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 1331 str. 1 d. už tai, kad ji, būdama UAB „V (duomenys pakeisti)“ vadove, 2011-11-18 Vilniaus miesto savivaldybės vykdomosios institucijos įgaliotam pareigūnui pareikalavus, per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos (2011-11-14) nepateikė duomenų, kas 2011-08-17, apie 19.30 val. Aušros vartų g. 4, Vilniuje, pastatė transporto priemonę „Subaru Impreza“, v/n (duomenys neskelbtini), mokamoje vietoje, nesumokėjus vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamosiomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir aikštelėmis, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 2 d.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-09-03 nutartimi netenkino J. P. skundo ir paliko Komisijos 2012-03-15 nutarimą nepakeistą.

J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-03 nutartį ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Nurodo, kad ji savo elgesiu nepažeidė norminiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių. Priimant nutarimą nebuvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, o teismas neištaisė Komisijos padarytų klaidų. Automobilis „Subaru Impreza“, v/n (duomenys neskelbtini), priklauso UAB „V“, šiuo automobiliu gali naudotis visi bendrovės darbuotojai. Per dieną šią transporto priemonę naudoja iki 10 darbuotojų, kuri yra skirta tvarkyti darbo reikalus, važiuoti į įvairius susitikimus su klientais ir t. t. Jai, kaip bendrovės direktorei, nėra įmanoma sužiūrėti, kas, kokiu metu vairuoja šį automobilį. Taigi, J. P. neturi jokių galimybių pateikti duomenų apie asmenį, kuris vairavo minėtą transporto priemonę inkriminuotu laiku. Teismo posėdžio metu buvo pateikta UAB „V“ pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl teisės naudotis bendrovės automobiliu, kurioje nurodyta, jog bendrovė neveda atskiro žurnalo, kuriame būtų nurodyti asmenys, kurie gali tam tikru metu naudotis automobiliu. Šio automobilio dokumentai ir rakteliai yra saugomi bendrovės administratorės rakinamoje spintelėje prie visų bendrovės raktų.  Prireikus automobilio, bet kuris iš pažymoje išvardintų darbuotojų gali pasiimti automobilio raktelius. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenurodyta  pareiga bendrovei vesti kokį nors žurnalą, kuriame būtų žymima, kas važinėja bendrovei priklausančiu automobiliu. Taip pat J. P. buvo pareikalauta pateikti duomenis tik po 3 mėnesių po įvykio, dėl ko, atsižvelgiant į ilgą laiko tarpą, neįmanoma atsekti, kas tuo metu galėjo naudotis automobiliu. Teismas turėjo atsižvelgti į minėtas aplinkybes.

Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, jog Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas neįtvirtina pareigos įvardinti, kas savininko valdomu automobiliu padarė konkretų teisės pažeidimą. Spręsti, ar buvo padarytas teisės pažeidimas ir kas kaltas jo padarymu bei rinkti atitinkamus įrodymus yra įgalioti organai (pareigūnai), nagrinėjantys administracinio teisės pažeidimo bylą, bet ne asmuo, kurio transporto priemone toks pažeidimas galimai padarytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N444-1065/2011). Akivaizdu, kad J. P. neturėjo jokios pareigos sekti, kas ir kada naudojasi bendrovei priklausančiu automobiliu. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu principu ir nenutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos jos atžvilgiu.

Pasak J. P., atsižvelgiant į tai, kad ji nuoširdžiai apgailestauja dėl įvykio ir dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių negali nustatyti, kas vairavo minėtą automobilį, ji nesutinka su paskirta 300 Lt bauda.

Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti.

Nurodo, kad šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog J. P. padarė jai inkriminuotą teisės pažeidimą. Teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantės teiginys, kad neįmanoma nurodyti automobilį vairavusio asmens, nes bendrovė neveda atskiro žurnalo, kuriame būtų nurodyti asmenys, kurie tam tikru metu naudojasi automobiliu, kadangi bendrovės automobiliu gali naudotis 10 darbuotojų, o institucija kreipėsi dėl duomenų pateikimo tik po 3 mėnesių po įvykio, nešalina jos atsakomybės.

J. P. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog J. P. padarė jai inkriminuotą teisės pažeidimą.

Lietuvos Respublikos ATPK 1331 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonės savininkui (valdytojui) Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymą.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 2 d. (2010-12-14 įstatymo Nr. XI-1224 redakcija) įtvirtinta, kad policijos pareigūnui, savivaldybės vykdomajai institucijai arba jos įgaliotam pareigūnui pareikalavus teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu, transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi nurodyti šiam pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė ar naudojosi transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančia transporto priemone, o juridinio asmens vadovas ar jo filialo vadovas privalo nurodyti šiam pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu naudojosi juridiniam asmeniui priklausančia transporto priemone. Transporto priemonės savininkas (valdytojas) arba juridinio asmens vadovas (ar jo filialo vadovas), nepateikę šioje dalyje nurodytų duomenų, atsako už transporto priemonės savininko (valdytojo) pareigų neatlikimą Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) arba juridinio asmens vadovui (ar jo filialo vadovui) atsakomybė už pareigų neatlikimą netaikoma, jeigu jis prarado transporto priemonę prieš savo valią.

Byloje nustatyta, kad 2011-08-17, 19.30 val., Aušros vartų g. 4, Vilniuje, užfiksuotas automobilio „Subaru Impreza“, v/n (duomenys neskelbtini), stovėjimas pažeidžiant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-07-20 sprendimu Nr. 1-881 patvirtintų Vietinės rinkliavos, nustatytos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams), už naudojimąsi transporto priemonių mokamomis stovėjimo vietomis ir aikštelėmis nuostatų 12.1 p. (b. l. 20). Minėtą transporto priemonę, priklausančią AB „S (duomenys pakeisti)“,  nuomos pagrindu valdo UAB „V“ (b.l. 12, 16). Bendrovės direktorė J. P. 2011-10-27 pranešimu buvo informuota apie galimai padarytą teisės pažeidimą reikalaujant per tris darbo dienas raštu pateikti duomenis dėl asmens, kuris minėtu laiku naudojosi nurodyta transporto priemone (b. l. 15). 2011-11-04 iš UAB „V“ buvo gautas apeliantės atsakymas, kuriame ji nurodė, kad objektyviai neturi galimybės pateikti duomenų apie automobilį vairavusį asmenį, kadangi juo naudojasi visi pardavimų skyriaus darbuotojai (b. l. 14). 2011-11-10 UAB „V“ direktorei pakartotinai išsiųstas pranešimas (b. l. 13), tačiau atsakymas negautas.

Minėti įrodymai patvirtina, kad J. P., būdama „V“ direktore, nepateikė prašomos informacijos dėl to, kas naudojosi bendrovės automobiliu „Subaru Impreza“ minėtu laiku ir vietoje. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareiga pateikti pareigūnams jų prašomą informaciją yra numatyta tam, kad būtų nustatytas pažeidimą padaręs asmuo, kurį už jo padarytą neteisėtą veiką būtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn. Teisės aktuose (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d. ir KET 32.1 p.) yra konkrečiai įvardyta, kokius duomenis privalo pateikti automobilio savininkas – t. y. asmens vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą. Asmuo, kaip bendrovės vadovas, pagal bendrovės veiklos pobūdį dažnai perduodamas automobilį naudotis darbuotojams ir tretiesiems asmenims, turi pareigą savo vadovaujamos bendrovės veiklą vykdyti taip, kad padarytą teisės pažeidimą tiriantiems pareigūnams turėtų galimybę operatyviai pateikti reikiamą informaciją apie bendrovės automobiliu besinaudojančius asmenis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N444-2105/2010). Taigi, apeliacinio skundo teiginiai dėl kokių priežasčių J. P. negalėjo pateikti reikiamos informacijos, t. y. kad per dieną automobiliu „Subaru Impreza“ naudojasi iki 10 darbuotojų, kuris yra skirtas tvarkyti darbo reikalus, važiuoti į įvairius susitikimus su klientais ir kitiems reikalams, bendrovė neveda atskiro žurnalo, kuriame būtų nurodyti asmenys, galintys tam tikru metu naudotis automobiliu, nepaneigia apeliantės administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 1331 str. 1 d. To nepašalina ir ta aplinkybė, jog iš J. P. pareikalauta pateikti duomenis praėjus 3 mėnesiams po įvykio.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Šioje byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina J. P. kaltę padarius jai inkriminuotą teisės pažeidimą, kuris pasireiškė neatsargumu (Lietuvos Respublikos ATPK 11 str.), t. y. nerūpestingu ir aplaidžiu įstatymo nustatytų transporto priemonės valdytojo pareigų vykdymu. Apeliantė privalėjo nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės vykdomosios institucijos įgaliotam pareigūnui asmens, kuris naudojosi automobiliu, duomenis, tačiau to nepadarė dėl aplaidaus savo funkcijų vykdymo bendrovėje. Pasak apeliantės, Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenurodyta pareiga bendrovei vesti kokį nors žurnalą, kuriame būtų žymima, kas važinėja bendrovei priklausančiu automobiliu, kita vertus, tai neatleidžia nuo pareigos suteikti informaciją, numatytą Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 2 d., o bendrovė turi teisę pati pasirinkti, kokiu būdu žinoti, kas naudojasi bendrovės automobiliu. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodytais teismų praktikos pavyzdžiais nėra pagrindo remtis, kadangi juose faktinės įvykio aplinkybės skiriasi nuo šioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių.

Įvertinus visas aplinkybes, J. P. pažeidė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 2 d. nuostatas, todėl ji pagrįstai nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 1331 str. 1 d. Pabrėžtina, kad nubaustosios nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo savaime neleidžia teigti, kad ji nepagrįstai nubausta už minėto teisės pažeidimo padarymą.

Lietuvos Respublikos ATPK 1331 str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą fiziniam asmeniui nuo trijų šimtų litų iki aštuonių šimtų litų ir įmonės, įstaigos, organizacijos ar jos filialo vadovui _ nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio litų. J. P., kaip UAB „V“ vadovei, buvo paskirta sankcijoje minimali bauda.

Lietuvos Respublikos ATPK 301 str. 1 d. įtvirtinta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant Lietuvos Respublikos ATPK 301 str. 1 d. nuostatas. Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 301 str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. ATP-13-195/2011, ATP-23-195/2011).

Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Pasak apeliantės, ji nuoširdžiai apgailestauja dėl įvykio ir dėl informacijos nepateikimo nuo jos nepriklausančių aplinkybių, tačiau vien tai nelaikytina išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti jos teisinę padėtį. Be to, pagal Lietuvos Respublikos ATPK 31 str. 1 d. 1 p. lengvinančia aplinkybe laikytinas kaltininko nuoširdus gailestis nėra savitikslis dalykas – jis turi rodyti aiškų asmens požiūrį (smerkimą) į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimą, be to, nuoširdus gailėjimasis gali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai asmuo tai daro savo noru iki pažeidimo nagrinėjimo, o ne po to, kai kaltė patvirtinama surinktais įrodymais ar tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444- 1504/2008, N62-2284/2011, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. ATP-909-648/2011, ATP-123-648/2012). J. P. viso proceso metu neigia padariusi teisės pažeidimą, todėl darytina išvada, kad ji nepripažįsta kaltės dėl teisės pažeidimo, o toks jos elgesys negali būti laikomas nuoširdžiu gailėjimusi. Nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pažymėtina, kad skiriama administracinė nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti administracinę nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys N261-986/2011, N575-3335/2011). Šiuo atveju vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų (Lietuvos Respublikos ATPK 20 str.).

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-03 nutartį J. P. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2012 m. kovo 15 d. nutarimą nepakeistus bei J. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                      Artūras Pažarskis