Administracinė byla Nr. A575-1831/2011
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00465-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovams Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5–11) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, viso 1 075, 43 Lt, už 2007 m. gruodžio mėn. ir už laikotarpį nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.
Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pagrįsdamas atsakovų pareigą išmokėti jam priklausančią, nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pareiškėjas rėmėsi Konstitucijos 48 straipsniu, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir šią nuostatą aiškinančiu Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigė, kad negali būti laikoma, jog valstybės tarnautojui atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Be to, atkreipė dėmesį, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 27 straipsnio 2 dalį, kuris turi būti pradėtas skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo dienos. Pareiškėjas pastebėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas, atlyginimas jam mokamas iš valstybės biudžeto, todėl bendrąja prasme darbdaviu laikytina ir Lietuvos valstybė, iš kurios turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–19) su šiuo skundu nesutiko ir prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo paduotus prašymus Nr. 35/2010, Nr. 36/2010, Nr. 39/2010 ir Nr. 40/2010 ir išaiškins Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo pasekmes. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad organizuodamas darbą, jis nepažeidė nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų darbo laiko normų. Teigė, kad darbo laikas buvo apskaičiuojamas tinkamai, atsakovas taikė galiojančias teisės aktų nuostatas, todėl nėra įstaigos atsakomybės už išmokėtą darbo užmokestį. Be to, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Apeliacinis ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismai savo praktikoje analogiškose bylose ne kartą atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl visuotinai pripažintos sunkios valstybės finansinės padėties.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu (b. l. 36–38) su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 32–35) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 075, 43 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Skundo dalį dėl reikalavimų atsakovui Lietuvos valstybei atmetė. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl statutiniai valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nepraleido kreipimosi į teismą termino, todėl jo reikalavimas pagrįstas. Konstatavo, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t. y. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne valstybė plačiąja prasme. Todėl Lietuvos valstybė nėra atsakovas nagrinėjamoje byloje.
III.
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 44–46), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo paduotus prašymus Nr. 35/2010, Nr. 36/2010, Nr. 39/2010 ir Nr. 40/2010 ir išaiškins Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo pasekmes. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 52–54) iš esmės palaiko Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007–2008 metus, susidariusios dėl šiuo laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šiuo klausimu pirmiausia pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) jau yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją (inter alia jos 48 straipsnį) negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui (nagrinėjamu atveju –pareigūnui), kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir inter alia konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Kadangi šioje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Pareiškėjas to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jo teisė šiuo atveju turi būti ginama, teismui priimant sprendimą.
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Juk iš tiesų, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Apibendrindama tai, kas paminėta anksčiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc.
Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad anksčiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Toks poreikis ir būtinybė nagrinėjamu atveju iškilo siekiant atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
V.
Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 12, 13), dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėta 1 075,43 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Šiuose dokumentuose pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų atsakovas neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtose ir patvirtintose pažymose pateikta informacija. Taigi yra pagrindas priteisti pareiškėjo reikalaujamą sumą.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.
Paminėtina ir tai, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis nurodyta įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, jo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį tenkintinas visa apimtimi.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad šioje byloje yra sprendžiama ne dėl žalos atlyginimo, todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Anatolijus Baranovas
Romanas Klišauskas
Ričardas Piličiauskas