Administracinė byla Nr. A-24-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01238-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, ir Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus, A. Š. ir D. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Mažeikių rajono savivaldybės tarybai, D. Š. ir A. Š., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai (valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos teisių ir pareigų perėmėja) dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti: Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,2976 ha kitos paskirties žemės sklypą (Nr. 48), Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. Al-1315 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį, kuria 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotas patenka į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,2976 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 35S-90 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste B. E. Š.“ dalį, kuria B. E. Š. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 0,2976 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, pripažinti negaliojančia 2011 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1235, patvirtintos Mažeikių rajono 3-ojo notaro biuro notarės D. V. (toliau – ir Sutartis), dalį, kuria B. E. Š. pardavė 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,2976 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), D. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir taikyti restituciją: grąžinti Lietuvos Respublikos nuosavybėn 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,2976 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir priteisti iš Lietuvos Respublikos atsakovams D. Š. ir A. Š. 973,20 Eur.
1. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuratūras paaiškino, kad 2015 m. kovo 20 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 1SD-836-(3.1.) dėl viešojo intereso gynimo, kuriame teigiama, jog Nacionalinė žemės tarnyba (Telšių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) nuosavybės teisių atkūrimo procese B. E. Š. neteisėtai perleido valstybinės reikšmės miškų plotus, esančius 0,2976 ha žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas pabrėžė, kad pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šiuo atveju perleistas žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinį sklypą Nr. 26. Šiame sklype yra 0,10 ha miško plotas, kuriame auga 13 metų amžiaus ir 4–8 metro aukščio medžiai. Taigi nuosavybės teisės į šį žemės sklypą negalėjo būti atkurtos, todėl priimti administraciniai aktai yra neteisėti iš esmės ir turi būti panaikinti kaip prieštaraujantys imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatoms.
3. Taikant restituciją Lietuvos valstybė turėtų būti įpareigota paskutiniams turto įgijėjams – atsakovams D. ir A. Š., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas – 973,20 Eur, nes 1 aro kaina pagal 2011 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo 336 Lt (97,32 Eur).
4. Prokuroras pažymėjo, kad dėl miškų išsaugojimo egzistuoja viešasis interesas, vieno mėnesio terminas nėra praleistas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 56 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia jam teisę spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas ir šiuo pagrindu inicijuoti administracinę bylą.

2. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyrius atsiliepime su pareiškėjo reikalavimais sutiko ir prašė pareiškimą tenkinti.
1. Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyrius paaiškino, kad B. E. Š. 2010 m. spalio 28 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises, suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai.
2. Atsakovas pažymėjo, kad atkuriant nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą, į valstybinės reikšmės miško plotus patenkantys žemės (miško) sklypai (jų dalys) negali būti piliečiui (piliečiams) nei grąžinti natūra, nei perduoti neatlygintinai nuosavybėn, kadangi valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
3. Ginčijamų administracinių aktų pagrindu (Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 ir 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-1315, Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 35S-90) B. E. Š. įgijo nuosavybės teisę į 0,2976 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Sutartimi šį nekilnojamąjį turtą pardavė D. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.
4. Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba) 2014 m. vasario 12 d. raštu informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad į minėtą žemės sklypą patenka 0,10 ha miško žemės. Pagal Valstybinės miškų tarnybos prašymą buvo atliktas nuosavybės teisių atkūrimo B. E. Š. patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad B. E. Š. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų iki nacionalizacijos valdytą žemę Mažeikių m. Tačiau šiuo atveju Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 19 d. sprendimu B. E. Š. atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo pažeistos imperatyvios Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto (redakcija, aktuali nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d.), Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto (redakcija, aktuali nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) ir Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų (redakcija, aktuali nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d.) nuostatos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams.
5. Atrsakovas sutiko su pareiškėjo reikalavimu, kad Lietuvos valstybė privalo atsakovams D. ir A. Š. atlyginti jų patirtas žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidas (973,20 Eur).

3. Atsakovai Mažeikių rajono savivaldybės taryba ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.
1. Atsakovai nurodė, kad paaiškėjus, jog sprendimas prieštarauja teisei, turi būti vadovaujamasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatomis, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Šiuo atveju B. E. Š. nuosavybės teisės buvo atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 19 d. sprendimu, t. y. po minėto protokolo ratifikavimo
2. Atsakovo nuomone, ginčas kilo todėl, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ valstybinės reikšmės miško plotai buvo patvirtinti vadovaujantis netikslia kartografine medžiaga. Tai reiškia, jog sprendimo priėmimo metu atsakovams nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad B. E. Š. galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo panaikinti sprendimą formaliais akto negaliojimo pagrindais.
3. Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas vyksta gana ilgą laiką ir panaikinus nuosavybės teises į ginčo plotą, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Tai leidžia teigti, kad priemonės, kuriomis pareiškėjas gina viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, taip pat neatitinka proporcingumo principo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Mažeikių miškų urėdija atsiliepime prašė tenkinti prokuroro pareiškimą.
1. VĮ Mažeikių miškų urėdija nurodė, kad negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas pereitų privačion nuosavybėn.
2. 0,10 ha valstybinės reikšmės miško sklypas buvo perleistas kitiems asmenims, todėl būtina panaikinti visus teisės aktus ir sandorius, kurie yra neteisėtų veiksmų pasekmė, ir šį turtą grąžinti valstybei.

5. Atsakovai D. Š. ir A. Š. atsiliepime nesutiko su prokuroro pareiškimu.
1. D. Š. ir A. Š. nurodė, kad yra netinkama proceso šalis. Jeigu ir būtų pripažinta, kad dabar jau mirusiajai B. E. Š. buvo nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės, tai reikalavimas į žemės grąžinimą turi būti nukreiptas tik į ją.
2. Ginčijamo sprendimo dalies panaikinimas, atsakovų nuomone, neįmanomas juridinės technikos aspektu, nes reikia įrodyti, kad dokumentai, kurių pagrindų jis buvo priimtas, taip pat yra neteisėti. Pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta dėl vientiso žemės sklypo, o ne jo dalių, todėl šios sutarties dalies panaikinimas taip pat yra neįmanomas. Pripažinus negaliojančia Sutartį, atsakovai A. ir D. Š. netenka viso savo turto, kurį ketverius metus išlaikė, rūpinosi, prižiūrėjo, mokėjo valstybei mokesčius. Siūloma kompensacija yra tik už 1/10 dalį. Šiuo atveju tiek mirusioji B. E. Š., tiek atsakovai ginčo sklypą įgijo teisėtai bei sąžiningai, ir priešingų įrodymų byloje nėra.
3. Prašomų panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymo ir Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 35S-90 apskundimo terminai yra pasibaigę. Valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą grąžinti turtą natūra ar suteikti kompensaciją ir buvusiam savininkui įgijus savininko teises, šio klausimo išsprendimas priklauso bendrosios kompetencijos teismui.
4. Atsakovai pabrėžė, kad B. E. Š. nuosavybės teisės buvo atkurtos remiantis įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu, kuris turi prejudicinę galią. Todėl nesant pagrindo naikinti priimtą teismo sprendimą, yra pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas.
5. Miškų įstatyme numatyta, kad mišku laikoma ne mažesnė 0,1 ha apaugusi medžiais teritorija. Nors šiuo atveju miško ribos nėra nustatytos, jos nėra žinomos ir aprašytos, tačiau būtent 0,1 ha siekiama atimti iš atsakovų. Miško faktinis buvimas grindžiamas ortofotonuotraukomis, tačiau jos nėra tikslios, nes darytos iš palydovo.
6. Skundžiami sprendimai yra suderinti VĮ Mažeikių miškų urėdijos atstovo, kuris po kelių metų ginčo vietoje įžvelgė mišką. Be to, pareiškėjas nepateikė jokio objektyvaus įrodymo, patvirtinančio ginčijamų administracinių aktų ir sandorių neteisėtumą.

II.

6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies ir panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,2976 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 48); panaikino Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymo dalį, kuria 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotas patenka į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn 0,2976 ha žemės sklypą; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 19 d. sprendimo dalį, kuria perduotas B. E. Š. neatlygintinai nuosavybėn 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 0,2976 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia Sutarties dalį, kuria B. E. Š. pardavė 0,10 valstybinės reikšmės miškų plotą D. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; taikė restituciją – grąžino Lietuvos Respublikos nuosavybėn 0,10 valstybinės reikšmės miškų plotą ir priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovams D. Š. ir A. Š. 8 904,57 Eur.
7. Teismas, vertindamas, ar prokuroras kreipėsi į teismą nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino, nustatė, kad apie galbūt pažeistą viešąjį interesą pareiškėjas sužinojo 2015 m. kovo 20 d. gavęs Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr.1SD-836-(3.1) „Dėl viešojo intereso gynimo“, tačiau pareiškėjas kreipėsi raštu į Valstybinę miškų tarnybą dėl informacijos ir duomenų pateikimo. Todėl teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kad iki kreipimosi į Valstybinę miškų tarnybą prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą, padarė išvadą, kad Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras operatyviai sprendė šį klausimą, realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais ir pareiškėjas po duomenų iš Valstybinės miškų tarnybos gavimo 2015 m. balandžio 10 d. vieno mėnesio termino nepraleido.
8. Teismas pabrėžė, kad prašomų panaikinti skundžiamų aktų neteisėtumas grindžiamas aplinkybe, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,2976 ha žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miško plotas.
9. Teismas nustatė, kad D. Š. 1992 m. kovo 23 d. pateikė Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti (išmokėti kompensaciją) alaus daryklos „Broliai Š.“ turėtą žemę – 3 ha Mažeikių mieste Mažeikių valsčiuje; Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1046-215/2010 pagal pareiškėjos B. E. Š. ir D. Š. pareiškimą, buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad N. Š., I. Š., A. Š., A. Š. ir K. Š. iki nacionalizacijos Mažeikių apskrityje Mažeikių mieste asmeninės nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 3 ha dydžio žemės sklypą. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 48 suprojektuotas 0,2976 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 0,2976 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 48 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini), Mažeikiai. Atsakovė A. Š., atstovaujanti pagal įgaliojimą B. E. Š., 2011 m. gegužės 25 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių žemėtvarkos skyriui prašymą suteikti jai žemės sklypą Nr. 48 (duomenys neskelbtini) gyvenamajame kvartale. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-1315 patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2976 ha žemės sklypo planą. Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 35S-90 atkūrė nuosavybės teises į B. E. Š. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2976 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2976 ha (vertė 25 445 Lt) žemės sklypą Mažeikių mieste (duomenys neskelbtini).
10. Nurodytų administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota B. E. Š. nuosavybės teisė į 0,2976 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Sutartimi B. E. Š. žemės sklypą pardavė atsakovui D. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. B. E. Š. mirė 2012 m.
11. Teismas, atsižvelgdamas į Valstybinės miškų tarnybos pateiktus miškų valstybės kadastro duomenis ir grafinę medžiagą, patvirtinančią aplinkybę, kad ginčo teritorija yra įtraukta į Lietuvos Respublikos miškų kadastrą, bei vadovaudamasis aktualiu teisiniu reguliavimu pripažino, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kuriame nurodyta, kad miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.
12. Teismas sutiko su atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos argumentais dėl Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau pažymėjo, kad šioje byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog B. E. Š. nuosavybės teisės buvo atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 35S-90 remiantis 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymu, t. y. teisės aktu, priimtu po minėto protokolo ratifikavimo. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju valstybinės reikšmės miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo vietą (Mažeikių miestas), dydį, taksacinius rodiklius negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu 0,10 ha valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn. Todėl teismas sprendė, kad ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti, nepagrįsti ir turi būti panaikinti, dėl nurodytų priežasčių turi būti pripažinta negaliojančia ir Sutarties dalis, kuria B. E. Š. pardavė 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotą atsakovui D. Š..
13. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisinį reguliavimą ir aplinkybę, kad skundžiamų aktų priėmimą lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, pažymėjo, kad panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą, t. y. valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims yra taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Teismas B. E. Š. nuosavybės teisių atkūrimo procesą pripažino baigtu ir taikė restituciją valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams – D. Š. ir A. Š., t. y. paimamą turtą natūra grąžino valstybei, o valstybę įpareigojo paskutiniam turto įgijėjui sumokėti kompensaciją.
14. Teismas, spręsdamas priteistinos kompensacijos dydžio klausimą, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, vidutinę žemės sklypo rinkos vertę pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis (2011 m. rugpjūčio 8 d. ji buvo 26 500 Eur), į aplinkybę, kad atsakovai D. Š. ir A. Š. kitų rašytinių įrodymų apie turto vertę nepateikė, atmesdamas atsakovų argumentus, kad 1 aro kaina pagal Sutartį buvo 973,20 Eur, ir vadovaudamasi teisingumo, proporcingumo bei protingumo principais, priteisė iš valstybės šiems atsakovams 8 904,57 Eur. Teismas pažymėjo, kad D. Š. ir A. Š. įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų aktų (jų dalies) panaikinimas.

III.

15. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Į bylą buvo pateikti neteisingi įrodymai, kurie turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
2. Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26 taskacinis sklypas jokiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Atsakovo teigimu, Valstybinė miškų tarnyba, būdama Valstybinio miškų kadastro tvarkytoja, į bylą pateikė melagingą informaciją, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo sklypas patenka į teritoriją, kuri gali būti priskirta valstybinės reikšmės miškams.
3. Atsakovas tik 2016 m. kovo 29 d. gavo Valstybinės miškų tarnybos raštą Nr. R6-1746, kuriame pažymėta, kad Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26 taksacinis sklypas yra priskirtas IIB miškų grupei „Rekreaciniai miškai”, 25 pogrupiui – „Miško parkai”. Neturėdamas šio rašto, atsakovas nusprendė nevykti į teismo posėdį, nes be šio rašto nebuvo įrodymų apie nesąžiningą Valstybinės miškų tarnybos elgesį.
4. Miškai ir miško parkai priklauso skirtingiems pogrupiams pagal Miškų įstatymą. Valstybinės reikšmės miškų plotams gali būti priskirti tik miestų miškai, o 26 taksacinis sklypas nėra miesto miškas, todėl jis negali būti priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Imperatyvaus draudimo privatizuoti miško parkų nėra.
5. Šiam ginčui taikytinos Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu atsakovams nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Priemonės, kuriomis pareiškėjas gina viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui ir neatitinka proporcingumo principo.

6. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus, ir Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria teismas priteisė atsakovams D. Š. ir A. Š. iš Lietuvos valstybės 8 904,57 Eur, ir šia apimtimi perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
7. Vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 apeliantai pažymi, kad valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Šiuo atveju nei viena sutarties šalis neginčijo pardavėjo nustatytos kainos, nors Sutartyje buvo nurodyta didesnė vidutinė rinkos kaina. Todėl teismas neteisingai priteisė atsakovams iš valstybės 8 904,57 Eur, t. y. priteisė didesnę pinigų sumą, negu nurodyta Sutartyje (žemės sklypas buvo įsigytas už 2 896,20 Eur (10 000,00 Lt)), nes atsakovai tokių išlaidų įsigydami ginčo žemės sklypą nepatyrė.
8. Teismo motyvai yra prieštaringi, t. y. nors teismas nurodė, jog vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, kuriame išaiškinta, jog kompensacijos dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną, tačiau sprendime rėmėsi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše 2011 m. rugpjūčio 8 d. užfiksuota vidutine rinkos verte (26 500,00 Eur), nuo šios vertės apskaičiuodamas 0,10 ha kainą. Teismas, skaičiuodamas kompensaciją pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną, turėjo vadovautis 2016 m. duomenimis, o ne 2011 m.
9. Teismas neteisingai nustatė, kad tiek miško, tiek kitos paskirties vieno aro žemės kaina yra lygiavertė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014 yra nurodęs, kad valstybei grąžinant miško žemės sklypą ir paskutiniam įgįjėjui atlyginant už paimamą žemę, būtina nustatyti valstybinės reikšmės miško rinkos kainą. Šioje byloje nebuvo nustatyta valstybinės reikšmės miško rinkos kaina.

10. Atsakovai A. Š. ir D. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.
11. Teismas nepasisakė dėl atsakovų argumentų, kad jie nėra tinkama šalis procese, t. y. negali būti atsakovais. Apeliantai nebuvo pirminiais ginčo sklypo savininkais, neatliko jokių veiksmų, kurių atitikimas teisei būtų ginčijamas.
12. Teismas neteisingai sprendė, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto 1 mėnesio termino. Iki kreipimosi į prokuratūrą ir prokuroro kreipimosi į teismą valstybinės institucijos susirašinėjo beveik 2 metus ir tikslino pažeidimus, kurių nustatymui pirmosios instancijos teismas terminą nepagrįstai skaičiavo nuo 2015 m. balandžio 10 d. Šiuo atveju nuo ginčijamų teisės aktų priėmimo iki reikalavimų juos panaikinti ir taikyti restituciją pareiškimo praėjo nepateisinamai ilgas laikotarpis (7 metai).
13. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A1-1315 priimtas 2011 m. birželio 30 d., taigi apskundimo terminas yra seniai pasibaigęs, be to, šis įsakymas yra individualus teisės aktas, o ne administracinis teisės aktas, skirtas B. E. Š.. Atsakovų nuomone, pareiškėjas turėjo visas galimybes gauti informaciją apie galimus pažeidimus, nes visi teritorijų planavimo dokumentai yra viešinami ir derinami su valstybės institucijomis ir suinteresuota visuomene.
14. Atsakovų manymu, buvo peržengtos viešo intereso gynimo ribos ir nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, taip pat buvo pažeisti teisinio stabilumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai. B. E. Š. nuosavybės teisės buvo atkurtos remiantis įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu, kuris turi prejudicinę galią.
15. Nors teismas paskyrė iš dalies proporcingą kompensaciją apeliantams, tačiau pats sprendimas savo esme laikytinas neteisingu ir nepagrįstu. Tokiu būdu formuojami precedentai, kad valstybės institucijų tarnautojai (darbuotojai), atlikę neteisėtus veiksmus, kuriais padaroma žala tiek valstybei, tiek atskiriems asmenims, išvengia atsakomybės. Apeliantai veikė sąžiningai, už žemę mokėjo valstybės nustatytą mokestį beveik 5 metus.
16. Šiuo atveju nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į mišką, o pagal byloje esančius dokumentus, į namų valdos paskirties žemę, t. y. miškas nėra įregistruotas Miškų kadastro registre, nuosavybės teisių atkūrimo E. B. Š. dieną miško nebuvo, miško teritorija nėra nustatyta ir šiuo metu. Savaime užaugę medžiai ir krūmai nelaikytini mišku ir jokios vertės neturi.
17. Teismas negalėjo priimti teisingo ir objektyvaus sprendimo, nes prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimo reikalavimai netinkamai suformuluoti, yra abstraktūs.
18. Teismas pažeidė sprendimo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, skundžiamas sprendimas sukelia teisinį netikrumą, nes liko neaišku, kokia žemės sklypo dalis bus atimta iš apeliantų, kas atliks ir apmokės naujus kadastrinius matavimus, suformuos naują detalųjį planą, kaip bus perrašyta Sutartis ir pan.
19. Atsakovai ginčo sklypą gavo teisėtai, todėl restitucijos taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) imperatyvams ir formuojamai teismų praktikai. Niekiniu laikomas tik pirminis veiksmas (teisės aktas), kuris atliktas pažeidžiant teisės normas, tačiau visi paskesni veiksmai ir sprendimai, priimti (atlikti) remiantis teisės normomis, laikomi galiojančiais ir teisėtais.

16. Atsakovai A. Š. ir D. Š. atsiliepime prašo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; apeliacinės instancijos teismui nusprendus palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, palikti priteistos kompensacijos dydį; su atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos patikslintu apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti – pareiškėjo pareiškimą atmesti.  Atsakovai taip pat prašo priteisti 1 410 Eur bylinėjimosi išlaidų.

17. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimuose prašo atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti; atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus, ir Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą tenkinti ir skundžiamo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė iš Lietuvos Respublikos priteisti atsakovams 8 904,57 Eur, panaikinti bei perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; atsakovų A. Š. ir D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyrius atsiliepime prašo atsakovų A. Š. ir D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Mažeikių miškų urėdija, po reorganizavimo – valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija, atsiliepime prašo atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti, atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus, ir Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime prašo atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti, o atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Mažeikių skyriaus, ir Nacionalinės žemės Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
22. Konstitucinis Teismas oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas, 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų, yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
23. Nurodyta konstitucinė nuostata perkelta į Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Byloje ginčijamo detaliojo plano patvirtinimo metu ir sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, priskiriami ir miestų miškai, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis apibrėžė, kad miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas valstybinės reikšmės miškus privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn.
24. Vertinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo, taip pat taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 str. 3 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
25. Iš paminėtų nuostatų seka, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi ne tik įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują sklypą, jis nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Ginčijamų aktų, įskaitant Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 35S-90 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste B. E. Š.“ dalį, kuria B. E. Š. perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 0,2976 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, priėmimo metu galiojo imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės (miesto) miškui.
26. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypo dalis patenka į Mažeikių miesto teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta miškui, 2006 m. buvo atlikta valstybinė sklypinė miškų inventorizacija Mažeikių miesto teritorijoje ir papildomai inventorizuoti bei 2007 m. registruoti kaip miško žemė Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre žemės plotai, patenkantys į kelis žemės sklypus, tarp jų ir į ginčo sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Kol miško žemė teisės aktų nustatyta tvarka nėra pakeista kitomis naudmenomis, jai taikytinas miško teisinis režimas, todėl nagrinėjamu atveju visa ginčo teritorija, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, laikytina valstybinės reikšmės mišku, išimtine nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai.
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos reiškia, jog valstybinės reikšmės miško statusą nulemia pats jo augimo miesto teritorijoje faktas (pvz., 2016 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-548-492/2016). Miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (pvz., 2017 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-858/2017).
28. VĮ Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26 taksacinis sklypas yra priskirtas II B miškų grupei „Rekreaciniai miškai“, 25 pogrupiui – „Miško parkai“. Žemės įstatymas skiria sąvokas „miestų miškai“ ir „miško parkai“, tai yra skirtingi miškų pogrupiai. Miškų grupė – miško žemės plotai, kuriuose panašūs pagrindiniai ūkininkavimo tikslai ir ūkininkavimo režimas (Miškų įstatymo 2 str. 4 d., 3 str. 3 d. 2 p.). Tačiau šis teisinis reguliavimas nepaneigia 26 taksacinio sklypo miesto miško teisinio statuso, nes miesto miškais yra miestų teritorijose esantys miškai, tarp jų ir miško parkai, nors pagal ūkininkavimo tikslus bei ūkininkavimo režimą ir priskirtini skirtingiems (atskiriems) miškų pogrupiams.
29. Nutarties 22 ir 23 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas, nustatantis išimtinę valstybės nuosavybę į miesto miškus, taip pat iš Konstitucijos ir Miškų įstatymo kylantys imperatyvai suponuoja, jog bet kuris žemesnės galios teisės aktas (tiek norminio, tiek individualaus pobūdžio), prieštaraujantis Konstitucijai ar įstatymui, negali būti priimtas, o jei priimtas – panaikinamas įstatymų nustatyta tvarka. Todėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria 0,10 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,2976 ha kitos paskirties žemės sklypą (Nr. 48), pagrįstai panaikinta, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymų nuostatoms.
30. Dėl Nutarties 15.2 punkte punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 57 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (4 d.). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.).
31. Tai, kad vienu ar kitu įrodymu teismas neturi teisinio pagrindo remtis, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o esant ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatytiems pagrindams – ir apeliacinės instancijos teisme, teikiant apeliacinį skundą, turi pareikšti proceso šalis, mananti, jog yra tam pagrindas (ABTĮ 53 str. 2 d.), ir pateikti šiuos argumentus pagrindžiančius faktinius duomenis, o jei to padaryti negali – prašyti teismo juos išreikalauti (ABTĮ 57 str. 4 d.). Byloje nėra jokių duomenų, kad Mažeikių girininkijos 219 kvartalo 26-as taksacinis sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, todėl atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentai, nurodyti Nutarties 15.2 punkte, yra nepagrįsti.
32. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą panaikinti viešojo administravimo subjektų priimtų individualių teisės aktų ginčijamas dalis.
33. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų A. Š. ir D. Š. teiginiais, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas sukelia teisinį netikrumą, nes lieka neaišku, kokia žemės sklypo dalis bus atimta iš apeliantų, kas atliks ir apmokės naujus kadastrinius matavimus, suformuos naują detalųjį planą ir pan., kadangi pareiga išspręsti minėtus klausimus pagal kompetenciją tenka viešojo administravimo institucijoms, esančioms šios administracinės bylos proceso šalimis.
34. 2011 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1235, patvirtintos Mažeikių rajono 3-ojo notaro biuro notarės D. V., dalis, kuria B. E. Š. pardavė 0,10 ha valstybinės reikšmės miško, grąžinto jai nuosavybėn pažeidžiant imperatyvias teisės normas, patenkantį į 0,2976 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), D. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, yra niekinė ir negaliojanti (CK 1.80 str. 1 d.).

Dėl restitucijos taikymo

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus administracinius aktus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (žr., pvz., 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-261/2017, 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Nutarties 24 punkte apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė dėl turto, esančio išimtine Lietuvos Respublikos nuosavybe, be išlygų grąžinimo natūra, jei panaikinami imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantys teisės aktai. Ši taisyklė taikoma ir nagrinėjamoje byloje.
36. Tačiau restitutio in integrum (grąžinimas į buvusią padėtį) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą.
37. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr. 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Nurodytas principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr. 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis, Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58, ECHR 2002‑VIII). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, Pincov? ir Pinc, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (geru pasitikėjimu) nuosavybės savininkui (žr. Pincov? ir Pinc, par. 53; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje To?cu?? ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).
38. Paminėtas Konvencijos aiškinimas aktualus šios bylos kontekste, siekiant apginti atsakovų D. Š. ir A. Š. teises, įgytas gera valia, sąžiningai tikint valdžios institucijos veiksmų teisėtumu.
39. Nutarties 14 punkte nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai sprendžiant kompensacijos D. ir A. Š. priteisimo klausimą.
40. Dėl kompensacijos dydžio nustatymo yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl ja būtina remtis ir šioje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K‑3-92/2015). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (§ 66) EŽTT pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal EŽTT praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė.
41. Remtis vidutine žemės sklypo rinkos verte pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie pateikti žemės sklypo vidutinę rinkos vertę nustatant Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523, pagrindu, sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą tokiais, kaip šis atvejais, būtų pagrindas tuomet, jei šalys atsisakytų teikti žemės sklypo vertę patvirtinančius įrodymus arba jų pateiktais žemės sklypo vertę patvirtinančiais įrodymais nebūtų pagrindo remtis taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias taisykles (ABTĮ 57 str.). Pažymėtina, kad ginčo specifika suponuoja, jog teismas turi būti aktyvus tiek siūlydamas šalims teikti įrodymus dėl žemės sklypo rinkos vertės turto grąžinimo valstybei metu, tiek ir padėdamas šalims juos rinkti (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis).
42. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistinos kompensacijos D. ir A. Š. dydžio negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta, taigi panaikinama ir byla dėl kompensacijos dydžio grąžinama Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

43. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
44. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
45. Atsižvelgdama į bylos medžiagą, į tai, kad pateikti išsamūs apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Akcentuotina ir tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. atsakovui ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, be to, administracinė byla (atitinkamoje dalyje) grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi dėl aptartų priežasčių atsakovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų A. Š. ir D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria atsakovams A. Š. ir D. Š. priteista iš Lietuvos valstybės 8 904,57 Eur kompensacija, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams nagrinėti iš naujo.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.