Civilinė byla Nr. 3K-3-539/2007 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.5.2.16, 73.2.6.1

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. Š. ir A. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. Š. ir A. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Baltikums draudimas“, trečiajam asmeniui A. B. dėl žalos, atsiradusios dėl gyvybės atėmimo bei maitintojo netekimo, atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovai L. Š. ir A. Š. prašė teismo iš atsakovo UADB „Baltikums draudimas“ priteisti turtinės žalos, atsiradusios jiems netekus maitintojo N. Š. , atlyginimą: 717 837,12 Lt – sutuoktinei L. Š. ir 108 763,20 Lt – sūnui A. Š.. N. Š. žuvo 2005 m. sausio 30 d. eismo įvykio metu, dėl kurio kaltu buvo pripažintas A. B. . Žuvusysis vertėsi individualia komercine veikla. Ieškovai pretenziją dėl žalos atlyginimo pareiškė tiesiogiai draudikui UADB „Baltikums draudimas“, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę. Šalių ginčas kilo dėl žalos dydžio įrodytumo ir draudimo išmokos dydį reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimo bei taikymo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:  priteisė ieškovei 192 671,94 Lt, o ieškovui 57 261,38 Lt žalos atlyginimo iš atsakovo UADB „Baltikums draudimas“, o kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad žuvusiojo nepilnamečiai vaikai, taip pat sutuoktinis turi teisę į žalos dėl maitintojo netekimo atlyginimą, nesvarbu, ar jis darbingas, ar ne. Atsakovas šios teisės neginčija. Nustatydamas žalos dydį, teismas vertino žuvusiojo individualią veiklą ir pažymėjo, kad ji licencijuojama, o licencija galiojo iki 2008 m. balandžio 4 d., todėl ieškovės motyvą, kad jis šia veikla  būtų vertęsis dar 33 metus, vertino kaip prielaidą. CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų prasme įvertin3s laikinąjį žuvusiojo veiklos pobūdį,  teismas rėmėsi draudiko skaičiavimu, kuris atliktas įvertinus išlaidas, būtinas investuoti į verslą, preziumuojant, kad N. Š. būtų vertęsis individualia veikla iki pensijinio vyro amžiaus Lietuvoje, t. y. 62,5 metų, o po to jis būtų įgijęs teisę į senatvės pensiją. Teismas laikė tinkamu draudiko apskaičiuotą vienam šeimos nariui tekusių pajamų iš žuvusiojo N. Š. individualios veiklos dydį - po 252 eurus, t. y. 869,40 Lt per mėnesį, atliktą vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795. Pasisakydamas dėl ieškovui priteistinos žalos atlyginimo sumos, teismas nurodė, kad jis žalos padarymo dieną mokėsi, bylos nagrinėjimo metu mokėsi, todėl vienkartinės išmokos dydis skaičiuotinas jam iki 24 metu amžiaus CK 3.194 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes iki to amžiaus jį būtų privalėjęs išlaikyti tėvas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą iš dalies pakeitė: ieškovei L. Š. iš atsakovo UADB „Baltikums draudimas“ priteistą vienkartinę išmoką sumažino iki 44 065,14 Lt, o ieškovui A. Š. – iki 5194,51 Lt. Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovų argumentu, kad nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą (šiuo atveju 500 000 eurų), kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo privalomai apdrausta. Teismas nurodė, kad draudiko pareiga atlyginti žalą kyla iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Ieškovė, skaičiuodama prašomos priteisti vienkartinės išmokos dydį, remiasi banke sukaupta per metus pinigų suma. Tačiau, kolegijos nuomone, banko sąskaita nėra tinkamas įrodymas skaičiuojant N. Š. gautas pajamas, nes šioje sąskaitoje galėjo būti ne tik su darbo santykiais susijusios piniginės lėšos, o kitų įrodymų, patvirtinančių N. Š. konkretų gautų pajamų dydį, ieškovai nepateikė. Nesant įrodymų, patvirtinančių N. Š. gautų pajamų dydį, kolegija vienkartinės išmokos dydį, atsižvelgiant į veiklos trukmę, į tai, kad ji buvo terminuota, skaičiavo pagal minimalią mėnesinę algą. Nuo 2007 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga - 600 Lt, todėl vienam šeimos nariui teko 200 Lt suma. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo studijos Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijoje truks iki 2009 m. liepos 1 d., todėl ieškovui priteistina suma skaičiuotina nuo 2005 m. sausio 30 d. iki studijų baigimo dienos.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovai L. Š. ir A. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį ir iš dalies pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, ieškovei L. Š. papildomai priteisiant 525 165,18 Lt, o ieškovui A. Š. – 51 501,82 Lt; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovai, įrodinėdami žalos dydį, rėmėsi banko sąskaitoje per metus sukaupta pinigų suma, o kitų įrodymų, patvirtinančių N. Š. gautų pajamų dydį, nepateikė. Šis teismo teiginys neatitinka CPK 185 straipsnio reikalavimų sprendimą grįsti visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl byloje pateiktų N. Š. individualią veiklą Rusijoje rodančių Organizacijų ir individualių verslininkų, taikančių supaprastintą apmokestinimo sistemą, pajamų ir išlaidų knygos, pajamų deklaracijų.

2. Pagal CK 6.987 straipsnį draudikas įsipareigoja sumokėti draudėjui arba kitam asmeniui, kurio naudai sudaryta draudimo sutartis, įstatyme ar sutartyje numatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatymo nustatyta tvarka. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir trečiojo asmens A. B. draudimo polise nustatyta draudimo suma dėl vieno eismo įvykio yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui ir 100 000 eurų dėl žalos turtui atlyginimo. Teismai nesivadovavo šiomis žalos dydį nustatančiomis įstatymo nuostatomis ir pažeidė  CK 6.251 straipsnio 1 dalį, įpareigojančią padarytus nuostolius atlyginti visiškai, bei šio straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo privalomai apdrausta.

3. Netyrę ir nevertinę oficialių Rusijos Federacijos dokumentų (pajamų deklaracijų, pajamų ir išlaidų knygos), teismai pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies įpareigojimą vadovautis tarptautinėmis sutartimis, taip pat Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos  sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, baudžiamosiose bylose“ 13 straipsnio 2 dalį, pagal kurią vienos šalies oficialūs dokumentai turi kitoje šalyje oficialių dokumentų įrodomąją galią.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UADB „Baltikums draudimas“ prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais  argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas įvertino visus byloje esančius duomenis, taip pat Organizacijų ir individualių verslininkų, taikančių supaprastintą apmokestinimo sistemą, pajamų ir išlaidų knygą, mokesčių deklaracijas. Kadangi iš šių dokumentų negalima nustatyti, kokias realias pajamas gavo verslininkas N. Š., teismas pagrįstai jais nesirėmė ir, nesant kitų pajamų įrodymų, jas skaičiavo taikydamas minimalios algos dydį. Pajamų skaičiavimas pagal sąskaitos likutį prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 nuostatoms.

2. Kasatorių argumentas, grindžiamas CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostata, kad sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis nei draudimo suma, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo privalomai apdrausta, yra nepagrįstas, nes neįvertintos kitos Civilinio kodekso teisės normos. CK 6.254 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja šis kodeksas ir kiti įstatymai, o CK 6.988 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus  reglamentuoja kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas moka per eismo  įvykį   nukentėjusiam trečiajam  asmeniui  tik  įrodymais pagrįstos  per  eismo   įvykį padarytos  žalos  dydžio išmoką ir  turi  teisę   atmesti nepagrįstus  reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo   įvykį, atlyginimo.

3. Argumentas dėl to, kad teismai, nevertinę oficialių Rusijos Federacijos dokumentų (deklaracijų, pajamų ir išlaidų knygos), pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies įpareigojimą vadovautis tarptautinėmis sutartimis, taip pat Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos  sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, baudžiamosiose bylose “ 13 straipsnio 2 dalį, nepagrįstas, nes išvardytus  dokumentus teismas vertino.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Kasacinis teismas šioje byloje nekonstatuoja būtinybės peržengti kasacinio skundo ribas, todėl neperžengdamas skundo ribų patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kolegija saistoma pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių, todėl jų iš naujo nenagrinėja, o pasisako tik dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų, kuriais keliami teisės taikymo klausimai (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

            Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, konkrečiai - CPK 185 straipsnio reikalavimus dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiuo kasacinio skundo argumentu, konstatuoja, kad CPK 185 straipsnio reikalavimų ir apskritai įrodinėjimo taisyklių, reglamentuojamų CPK normų, tinkamas taikymas ir aiškinimas yra teisės klausimas ir todėl šiuo klausimu pasisako.

             Minėtas CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjamu, vadovaujantis įstatymais. Kasatoriai (ieškovai) nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kitų įrodymų (išskyrus N. Š. banko sąskaitas), patvirtinančių N. Š. konkretų gautų pajamų dydį, ieškovai nepateikė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Be minėtų N. Š. banko sąskaitų, byloje yra pateiktos N. Š. atskirų rūšių veiklos pajamų vieningo mokesčio deklaracijos už 2004 metus (T. 1, b. l. 96-121) bei Organizacijų ir individualių verslininkų, naudojančių pripažintą mokesčio apskaitos sistemą Nr. 747, pajamų ir išlaidų apskaitos knyga už 2004 metus (T. 1, b. l. 168-180). Šių įrodymų pagrindu atsakovas padarė išvadą, kad kiekvienam N. Š. šeimos nariui kas mėnesį tekdavo po 252 eurus, arba 869,4 Lt kas mėnesį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas neginčijo paties draudiminio įvykio egzistavimo ir ieškovų teisės į jiems priklausančią vienkartinę išmoką (atsakovas kasacine tvarka neskundė apeliacinės instancijos teismo nutarties). Ginčas iš esmės vyksta tik dėl vienkartinės išmokos dydžio. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vienkartinės išmokos dydį reikia skaičiuoti pagal minimalią mėnesinę algą, kuri nuo 2007 m. sausio 1 d. yra 600 Lt, t. y. vienam šeimos nariui tenka po 200 litų mėnesiui. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo” 9-11 punktuose išdėstytoms nuostatoms, kad asmeniui, kuris vertėsi individualia veikla, negautos pajamos apskaičiuojamos pagal 12 paskutinių mėnesių iki individualios veiklos nutraukimo pajamas arba, jeigu šių pajamų negalima tiksliai nustatyti, – pagal pajamas, deklaruotas už praėjusį mokestinį laikotarpį (Nutarimo 9 punktas).

            Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina.

            Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, priteisdami ieškovams žymiai mažesnę sumą už tą, kuria buvo apdrausta skolininko civilinė atsakomybė, ir žymiai mažesnę sumą už tą, kuria ieškovams buvo padaryta turtinė žala, pažeidė CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir CK 6.987 straipsnio nuostatas. Kasacinio teismo kolegija pažymi, kad CK 6.987 straipsnyje pateikta bendra draudimo sutarties samprata, pagal kurią draudikas įsipareigoja sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, tačiau ne bet kokio dydžio, t. y. ne būtinai draudimo sutartyje nurodyto maksimalaus dydžio, o apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyko draudiminis įvykis. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiajam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos žalos dydžio išmoką, neviršijančią šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų. Taigi ieškovų minimos draudimo sumos nėra mokėtinos kiekvieno draudiminio įvykio atveju, o yra tik galimai maksimalios, jos apibrėžia draudiko atsakomybės už draudėją ribas. Nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų reikalaujama draudimo išmoka gali būti išmokama tik tada, kai pats išmokos reikalavimas ir jos dydis pagrįsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių reikalavimais. Kasatoriai, tvirtindami, kad jie turi teisę į didesnį nei įrodyta byloje nuostolių atlyginimą, remiasi CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostata, kad sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo privalomai apdrausta. Tokia kasatorių pozicija neatitinka CK 1.9 straipsnio 1 dalies reikalavimo, taikant kodekso normas, jas aiškinti, atsižvelgiant į kodekso sistemą bei struktūrą. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, o 2 šio straipsnio dalyje reglamentuojama galimybė nukrypti nuo šio principo, kai konstatuojamas pagrindas mažinti nuostolių atlyginimo dydį. Kasatorių minima nuostata taikoma, ją aiškinant ne atsietai, bet atsižvelgiant į CK 6.251 straipsnio 1 ir 2 dalių turinį. Aiškinant šio straipsnio normas kaip visumą, akivaizdu, kad kasatorių paminėta nuostata yra speciali norma, ribojanti nustatytų nuostolių atlyginimo mažinimo galimybę. Kolegija konstatuoja, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalies normos, ribojančios nuostolių atlyginimo mažinimą, taikymo klausimas gali iškilti tik tais atvejais, kai yra šios sąlygos: 1) pagal įstatymo reikalavimus įrodyta patirtų nuostolių suma; 2) teismas sprendžia klausimą dėl įrodytos priteistinos nuostolių atlyginimo sumos mažinimo. Taigi šioje byloje nurodytos normos taikymas nebuvo aktualus, nes: ieškovai neįrodė, kad jų patirti nuostoliai siekia maksimalią galimą draudimo išmoką ar bent jų reikalaujamą priteisti sumą; bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priteisė ieškovams visą nustatytų nuostolių atlyginimą, nekonstatavę pagrindo jį mažinti, todėl nebuvo pagrindo spręsti klausimą dėl jo mažinimo ribojimo.

             Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą, todėl kasacinio skundo argumentais keisti minėtą sprendimą nėra pagrindo.

             Dėl išdėstytų aplinkybių kasacinis skundas tenkintinas iš dalies – apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

             Kasatorių prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkintinas, nes nepateikta šias išlaidas patvirtinančių dokumentų.

 

               Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                         Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                             Janina Januškienė

 

 

                                                                                                                     Sigitas Gurevičius