Baudžiamoji byla Nr. 1A-184/2006
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.2.6.
(S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio
teisėjų: Svajūno Knizlerio, Aloyzo Kruopio,
sekretoriaujant Ingai Kavaliauskaitei, Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
gynėjams advokatams Daniui Svirinavičiui, Algimantui Šliaupai, Aušrai Ručienei, Viktorui Rutkauskui,
nuteistiesiems S. M. , E. B. , A. M. ,
nukentėjusiosioms B. Š. , N. D. , J. K. ,
nukentėjusiosios N. D. atstovui advokatui Ričardui Girdziušui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. D. , nuteistųjų A. M. , S. M. , E. B. ir nuteistojo E. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Priteista solidariai iš S. M. , E. B. , A. M. 15000 (penkiolika tūkstančių) litų B. Š. neturtinei žalai atlyginti.
Priteista solidariai iš S. M. , E. B. , A. M. 15000 (penkiolika tūkstančių) litų J. K. neturtinei žalai atlyginti.
Priteista solidariai iš S. M. , E. B. , A. M. 15000 (penkiolika tūkstančių) litų N. D. neturtinei žalai atlyginti.
Pripažinta B. Š. dėl turtinės žalos atlyginimo teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio nuspręsta perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
S. M. , E. B. , A. M. nuteisti už tai, kad jie 2004 m. liepos mėnesį iš 5 d. į 6 d., nuo 23.00 val. iki 1.00 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbiami), R. L. priklausančio namo virtuvėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, tyčia sudavė smūgius rankomis, plaktuku ir spyrė nukentėjusiajam R. L. ne mažiau kaip dvidešimt kartų į rankas, kojas ir krūtinę, bei dvylika kartų į galvą, tokiu būdu bendrais veiksmais S. M. , E. B. , A.M. viso tyčia sudavė R. L. trisdešimt du smūgius, jam sukėlė didelį fizinį skausmą, kančias ir padarė poodines kraujosruvas abiejose plaštakose ir dešinėje kojoje, odos nubrozdinimus krūtinėje, dešinėje rankoje ir abiejose kojose, muštines žaizdas dešinėje pėdoje, poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus ir muštines žaizdas galvoje, apatinio žandikaulio lūžimą, kraujosruvas po kietuoju, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko R. L. dėl sužalojimų visumos galvoje įvykio vietoje mirė, t.y itin žiauriai nužudė R. L. .
Nukentėjusioji N. D. apeliaciniu skundu prašo paskirti nuteistiesiems S. M. , E. B. ir A. M. griežtesnes bausmes - laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nurodo, jog apygardos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės yra per švelnios ir neteisingos, jomis nebus pasiekti bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 str.
Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas bei surašytas nesilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, kitų teisės aktų normų, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 1 d. reikalavimus, teismo išvados nepagrįstos išsamiais ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, todėl turi būti panaikintas.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. Teigia, kad teismas negalėjo jo veikos kvalifikuoti pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį, nes jis R. L. smūgių nesudavė, pastarojo nemušė ir yra nesusijęs su nukentėjusiojo mirtimi, tarp jo atliktos veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, jog jis tyčia itin žiauriai mušė ar kankino R. L. ir suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tą faktą, jog įvykio dieną visi trys nuteistieji naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, patvirtina liudytojų I. R. , S. J. , S. S. , M. L. parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai. Apelianto teigimu, liudytojų S. S. , M. L. parodymai rodo tik tai, kad smurtą R. L. atžvilgiu vartojo vienas nuteistasis - S. M. . Liudytoja R. R. pati įvykio nematė, apie nužudymo aplinkybes sužinojo iš dukros pasakojimų, be to neparodė, jog jis sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį, todėl pastarosios parodymai negali būti pripažinti patikimais ir leistinais. Nuosprendyje liudytojos S. J. parodymai aprašyti kitaip negu ji parodė teisme (liudytoja sakė, kad jai ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas psichologinis spaudimas, policijos pareigūnai ją vertė duoti jį kaltinančius parodymus). Liudytoja I. R. , pasakodama apie jai žinomas įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo teisėjai, visos apklausos metu pati taip pat nenurodė, kad jis (apeliantas) sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą, tik apklausos pabaigoje patvirtino savo parodymus duotus anksčiau jo atžvilgiu, kas verčia abejoti pastarosios parodymų apie jo atliktus veiksmus teisingumu. Apeliantas prašo, vertinant liudytojos I. R. parodymus ir siekiant išsiaiškinti, ar ji matė visas įvykio aplinkybes, taip pat atsižvelgti ir į E. B. , S. M. parodymus, jog liudytoja muštynių metu miegojo. Teigia, kad tokiais nuteistųjų parodymais nėra pagrindo netikėti, nes pati liudytoja visų apklausų metu aiškino, jog matė tik konflikto pradžią, po to nuėjo miegoti. Tai, kad I. R. miegojo, teisme patvirtino ir liudytoja S. J. . Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad tą faktą, jog liudytoja I. R. matė įvykį ir nemiegojo, patvirtina liudytojo S. S. parodymai. Apelianto teigimu, teismas šio liudytojo parodymus aprašė ne taip, kaip jis buvo parodęs teisiamajame posėdyje, dėl ko prašo šį liudytoją iš naujo apklausti apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas teigia, kad teismas, vertindamas liudytojos I. R. parodymus, buvo šališkas, palaikė tik kaltintojo poziciją, ignoruodamas Lietuvos Respublikos BPK 7 str., 301 str. reikalavimus, nesiėmė priemonių, jog liudytoja I. R. būtų apklausta teisme, nepašalino liudytojos parodymuose esančių prieštaravimų, neištyrė ir neįvertino video įraše užfiksuotų duomenų, kur I. R. pati pasakoja apie įvykio aplinkybes, taip pat jį teisinančių liudytojo Dainoro parodymų. Apelianto manymu, teismas taip pat negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir specialisto išvadomis, nes jos yra neišsamios ir nekonkrečios, - ekspertas nenustatė nuo kurių konkrečiai sužalojimų ir smūgių mirė R. L. , apsiribojo tik bendro pobūdžio išvada (mirė nuo smūgių visumos į galvos sritį). Apeliantas teigia, jog byloje siekiant pašalinti visus neaiškumus, išsiaiškinti nuo kurio smūgio į galvos sritį mirė nukentėjusysis (apeliantas mano, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi galėjo būti S. M. suduoti smūgiai plaktuku per galvą), buvo būtina skirti naują teismo medicinos ekspertizę. Apelianto teigimu, teismas, svarstydamas jo kaltumo klausimą, turėjo ištirti ir kitas aplinkybes: ar jam yra būdingas polinkis į žiaurumą, atsižvelgti į jo asmenines savybes, - tai, jog jis yra ramaus būdo, neagresyvus (apeliantas mano, kad siekiant šias aplinkybes ištirti byloje buvo tikslinga paskirti psichiatrinę – psichologinę ekspertizę).
Apeliantas, remdamasis teismo medicinos specialisto išvadomis, eksperto D.Tumėno teisme duotais paaiškinimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 nuostatomis, teismų praktika, taip pat teigia, kad R. L. gyvybės atėmimo būdas nebuvo itin žiaurus. Tokią išvadą jis motyvuoja tuo, kad ne visi sužalojimai nukentėjusiajam padaryti galvos srityje buvo sunkūs ir pavojingi gyvybei, ir nukentėjusysis nejautė didelių fizinių kančių, nes buvo neblaivus, tai yra pastarojo pojūčiai dėl girtumo buvo prislopinti. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam buvo suduoti 32 smūgiai, apelianto teigimu, dar nėra pagrindas daryti išvadą, jog nužudymas buvo itin žiaurus.
Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo išvada, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe. Teigia, kad ji neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes tarp jo, E. B. ir S. M. nebuvo jokio susitarimo sumušti ar nužudyti R. L. . Skunde prašo, vertinant teismo išvados dėl jo bendrininkavimo nužudant R. L. , tinkamai ištirti ir įvertinti liudytojos S. J. , nukentėjusiųjų J. K. , B. Š. , kitų nuteistųjų parodymuose nurodytas aplinkybes apie konflikto priežastis. Apeliantas teigia, kad remiantis minėtų asmenų parodymais galima daryti išvadą, jog tik vienas S. M. turėjo tikslą mušti nukentėjusįjį, kiti nuteistieji tokio tikslo neturėjo. Visi be išimties liudytojai parodė, kad pirmas R. L. pradėjo mušti S. M. ir sudavė pastarajam smūgius į įvairias kūno vietas rankomis, kojomis. Apelianto teigimu, teismui, nenustačius, kad tarp nuteistųjų buvo bendras susitarimas, jie turėjo vieningą tyčią nužudyti R. L. , jo veiksmai turėtų būti vertinami atskirai nuo kitų dviejų nuteistųjų - E. B. , S. M. , atliktų veiksmų.
Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo jam paskirta bausme. Teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, buvo šališkas, neatsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas nebuvo, teigiamai charakterizuojamas, daugybinius smūgius nukentėjusiajam sudavė S. M. , jis tikslo nužudyti R. L. neturėjo, vienintelis iškvietė medikus.
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai nukentėjusiosioms priteisė po 15 000 Lt neturtinės žalos, nes seserys su broliu R. L. visiškai nebendravo.
Nuteistasis S. M. apeliaciniu skundu prašo iš naujo išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą ir sušvelninti jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. Teigia, kad jis įvykio dieną lankėsi R. L. namuose, kartu girtavo su E. B. , A. M. , tačiau R. L. nenužudė ir tokio tikslo niekada neturėjo, nes su nužudytuoju R. L. nesipyko (su nukentėjusiuoju buvo susipykęs E. B. ). Su nužudytuoju konfliktavo ir turėjo motyvą pastarąjį nužudyti E. B. . Tai, kad jis negalėjo nužudyti nukentėjusiojo, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada (R. L. mirtis įvyko nuo 24 val. iki 6 val., kai jis jau buvo namuose), Kriminalistikos tyrimų centro išvada (nerasta jo mikrodalelių, pirštų atspaudų ant tyrimui pateiktų daiktų, tik DNR ant cigarečių, kurias jis rūkė, būdamas pas R. L. ). Apelianto manymu, byloje yra tikslinga paskirti pakartotinę įvykio vietoje paimtų daiktų ekspertizę, kad galima būtų įsitikinti, jog ant tyrimui pateiktų daiktų nebuvo jo pirštų atspaudų. Teigia, kad liudytojos S. J. , I. R. ir kiti liudytojai yra susitarę su nuteistuoju E. B. , jog pastarieji duos jį kaltinančius parodymus dėl R. L. nužudymo. Apeliantas mano, kad teismas patikėjo tokiais liudytojų parodymais, nes jis anksčiau jau buvo teistas.
Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo jam paskirta bausme, prašo ją švelninti, nustatant jam griežtesnį režimą.
Nuteistasis E. B. ir jo gynėjas advokatas D.Svirinavičius apeliaciniais skundais prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį E. B. atžvilgiu ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad E. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingas išvadas.
Apeliantai skunduose nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl E. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. Teigia, kad E. B. šio jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė ir tai patvirtina byloje surinkti įrodymai. Nuteistasis A. M. patvirtino, kad E. B. nukentėjusiojo atžvilgiu jokio smurto nevartojo, nurodė, jog R. L. mušė S. M. . Liudytoja S. J. taip pat paneigė kaltinimo versiją apie tariamą E. B. dalyvavimą R. L. nužudyme. Apeliantai teigia, kad teismo išvada, jog minėta liudytoja galėjo nematyti, kaip E. B. vartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, nes buvo parduotuvėje, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir net pačios liudytojos I. R. parodymams (pagal I. R. parodymus S. J. buvo šalia jos, kai E. B. vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu tariamą smurtą). Liudytojas M. L. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kurie buvo paskelbti nagrinėjant bylą teisme, kad nematė, jog E. B. būtų bent kartą sudavęs nukentėjusiajam. Liudytoja I. R. savo pirminiame paaiškinime taip pat nurodė, kad E. B. nukentėjusiojo nemušė. Teismui pateiktame vaizdo – garso įraše, kuriame užfiksuotas I. R. pokalbis su A. U. , I. R. taip pat pripažino, jog E. B. prieš R. L. jokio smurto nevartojo. Apeliantai nesutinka su teismo teiginiu, kad vaizdo – garso įrašas nelaikytinas įrodymu, nes darytas neoficialiai, apie tai nežinant I. R. , prašo jame užfiksuotus duomenis tinkamai įvertinti. Be to I. R. apie tai, kad E. B. nepagrįstai patrauktas atsakomybėn už nužudymą yra sakiusi ir liudytojoms B. Š. , I. B. , ką pastarosios nurodė savo parodymuose.
Apeliantai skunduose ginčija teismo išvadą, kad E. B. kaltę įrodo nuteistojo S. M. parodymai ir tas faktas, jog ant R. L. name buvusių kiliminės dangos ir kilimo rasta E. B. sportinio švarko pluoštų, esančių bendro grupinio priklausomumo su minėtos kiliminės dangos ir kilimo pluoštais. Apeliantai teigia, kad nuteistasis S. M. E. B. kaltinančius parodymus davė siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, tai yra jį apkalbėjo, o ant minėtos kiliminės dangos, kilimo rasti E. B. drabužių pluoštai dėl to, jog jis iki įvykio ne kartą lankėsi pas R. L. , gulėjo neblaivus ant kiliminės dangos. Apeliantai skunduose taip pat prašo atmesti E. B. kaltinančius liudytojos I. R. parodymus. Apeliantų teigimu, liudytojos parodymai gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus (pirmosios apklausos metu nedalyvavo gynėjas), jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems ir išnagrinėtiems įrodymams (liudytojų S. J. , S. S. , M. L. , nuteistojo A. M. parodymams), yra nekonkretūs (liudytoja nedetalizavo tariamų smūgių skaičiaus, jų pobūdžio ir pan.), nenuoseklūs, duoti, siekiant asmeninės naudos (bijodama pati būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už nepranešimą apie žinomai padarytą sunkų nusikaltimą ir norėdama palengvinti nuteistojo S. M. , su kuriuo artimai bendravo, teisinę padėtį), be to policijos pareigūnams, kurie siekė E. B. izoliuoti nuo visuomenės, liudytojos atžvilgiu panaudojus spaudimą. Tvirtina, kad E. B. liudytojai I. R. jokio spaudimo, duodant parodymus, nedarė, o tai, jog kokį nors poveikį liudytojai galėjo daryti K. S. , neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl E. B. kaltės ir taip pat neįrodo, kad liudytoja duoda teisingus parodymus.
Apeliantai skunduose taip pat tvirtina, kad teismo išvada dėl nužudymo motyvo yra niekuo nepagrįsta, jos nepatvirtina nei byloje apklausti liudytojai, nei kiti asmenys, be to padaryta neįvertinus nukentėjusiųjų parodymų (pagal pastarųjų parodymus nužudymo motyvą turėjo S. M. ).
E. B. gynėjas skunde taip pat teigia, kad teismas neturėjo ir teisinio pagrindo teismo posėdyje paskelbti bei remtis nuosprendyje liudytojos I. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apeliantas taip teigdamas remiasi tuo, kad šie liudytojos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams (pagal Lietuvos Respublikos BPK 276 str. nuostatas gali būti perskaitomi tik ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, esant minėtame straipsnyje numatytiems atvejams), be to, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus (Lietuvos Respublikos BPK 48 str. 1 d. 4 p.). Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo išvada, kad liudytoja I. R. į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių ir dėl to yra pagrindas perskaityti pastarosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Apelianto teigimu, liudytoja iš tikrųjų vengė atvykti į teismo posėdį ir duoti parodymus.
Apeliantas, ginčydamas nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, skunde taip pat teigia, kad teismas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodydamas, kad R. L. buvo nužudytas netiesiogine tyčia, ir šalia to konstatuodamas, jog nukentėjusysis buvo nužudytas itin žiauriai, padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. numatytas nusikaltimas pagal savo esmę ir prasmę gali būti padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusiosios ir nukentėjusiosios N. D. atstovas prašo tenkinti nukentėjusiosios apeliacinį skundą, atmesti nuteistųjų ir nuteistojo E. B. gynėjo apeliacinius skundus, nuteistieji ir jų gynėjai prašo tenkinti nuteistųjų ir gynėjo apeliacinius skundus, atmesti nukentėjusiosios apeliacinį skundą, prokuroras prašo visus apeliacinius skundus atmesti.
Nukentėjusiosios N.D., nuteistųjų A. M. , S. M. , E. B. ir nuteistojo E. B. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.
Nuteistieji E. B. ir A. M. neigia nužudę R. L. , teigia, kad nukentėjusiajam gyvybę atėmė S. M. , nuteistasis S. M. – priešingai - teigia, kad jis dėl R. L. nužudymo yra nekaltas, R. L. nužudė E. B. ir A. M. , o jis (S. M. ) pripažįsta savo kaltę tik dėl nepranešimo teisėsaugos institucijoms apie tyčinį nužudymą. Nuteistųjų A. M. ir E. B. bei nuteistojo E. B. gynėjo apeliacinių skundų argumentai yra panašūs – šiuose skunduose nurodoma, kad negalima tikėti liudytojos I. R. parodymais, teigiama, kad R. L. gyvybės atėmimas nebuvo itin žiaurus, A. M. ir E. B. neatliko jokių veiksmų, dėl kurių būtų atimta R. L. gyvybė, nurodoma, kad R. L. mušė tik S. M. .
Be nuteistųjų E. B. , A. M. ir S. M. nusikaltimo darymo metu įvykio vietoje buvo ir apie nusikaltimo aplinkybes parodymus davė liudytojai I. R. , S. S. . S. J. , M. L. . Vertinant šių liudytojų parodymus, kolegija atsižvelgia į tai, kad jie kartu su nuteistaisiais įvykio metu gėrė alkoholinius gėrimus, buvo girti, epizodiškai buvo išvykę arba miegojo, matė ir duoda parodymus ne apie visą nusikaltimo darymą, o tik apie atskirus jo epizodus. Iš visų minėtų liudytojų parodymų savo nuoseklumu ir neprieštaringumu išsiskiria liudytojos I. R. parodymai. Liudytoja I. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei ikiteisminio tyrimo teisėjo, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Vėliau I. R. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir nedalyvavo teisiamajame posėdyje, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, bei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nors tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismai ėmėsi visų priemonių, kad I. R. atvyktų į teismo posėdžius, tačiau liudytoja nedalyvavo teismo posėdžiuose dėl priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis. Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, paskelbdamas liudytojos I. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 1 p. ir 276 str. 4 d. reikalavimų nepažeidė. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaityti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai liudytojas yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, o Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai. Liudytojos I. R. nebuvimas Lietuvos Respublikoje, jos nuolatinis gyvenimas kitoje valstybėje laikytina svarbia neatvykimo į teismą priežastimi. Liudytoja I. R. , apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad 2005-07-05 su E. B. nuvažiavo pas R. L. į namus, kur buvo ir A. M. . Vėliau atėjo S. M. , M. L. , S. J. , S. S. . Begeriant tarp vaikinų įvyko konfliktas. Ji matė kaip R. L. kumščiais ėmė mušti E. B. , A. M. ir S. M. . Pirmasis R. L. sudavė S. M. . Visi trys nuteistieji E. B. , S. M. , A. M. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau dešimties smūgių rankomis į galvą, į krūtinę ir į kojas. Nuteistieji spardė kojomis, o R. L. dejavo, jis buvo visas kruvinas. Taip pat liudytoja nurodė, kad tuo metu, kai vyko muštynės, E. B. rankose turėjo plaktuką ir juo trankė į stalą. Tada I. R. nuėjo į gretimą kambarį, o R. L. liko gulėti ant grindų jau būdamas stipriai sumuštas. I. R. , gulėdama lovoje gretimame kambaryje, girdėjo kaip toliau vaikinai mušė R. L. , aiškiai girdėjo nukentėjusiojo dejones bei suduodamų smūgių garsus, taip pat girdėjo lūžtančių baldų garsus. Po kelių valandų I. R. pažadino S. M. . Atėjusi į virtuvę, I. R. pamatė ant grindų gulintį R. L. , jis buvo sudaužytas ir suvyniotas į kilimą, R. L. knarkė. S. M. nepatiko R. L. knarkimas, todėl iš pradžių jis įspyrė nukentėjusiajam į galvą, o vėliau kelis kartus R. L. sudavė plaktuku į galvą (t. 2, b. l. 106 – 112). Parodymų patikrinimo vietoje panaudojant vaizdo įrašą metu liudytoja I. R. patvirtino, kad, begeriant ir bežaidžiant kortomis, konfliktas kilo tarp A. M. , S. M. ir E. B. bei R. L. . Visi trys nuteistieji E. B. , A. M. , S. M. puolė R. L. ir ėmė jį mušti. Pirmas atsistojusiam R. L. sudavė S. M. . Visi trys nuteistieji sudavė nukentėjusiajam apie dešimt smūgių į veido sritį. Nuo smūgių R. L. pargriuvo ir pargriuvusį jį spardė kojomis E. B. , S. M. ir A. M. . Jie spardė į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. Tuo metu E. B. rankose turėjo plaktuką ir juo kelis kartus sudavė per stalą. Vėliau, gulėdama gretimame kambaryje, ji girdėjo kaip toliau buvo mušamas R. L. , girdėjosi riksmai, lūžtančių baldų garsai. I. R. pažadino S. M. . R. L. kruvinas ir suvyniotas į kilimą gulėjo virtuvėje. S. M. gulintį R. L. spardė kojomis bei plaktuku kelis kartus sudavė per galvą (t. 2, b. l. 97 – 99). Daiktų parodymo atpažinti metu liudytoja I. R. atpažino įrankį – plaktuką, kuriuo 2004-07-06 naktį E. B. trenkė virtuvėje į medinį stalą, o vėliau juo S. M. trenkė R. L. per galvą ne mažiau keturių kartų, o A. M. daužė juo R. L. per kojas. (t. 2, b. l. 102 – 103). Šie įrodymai yra leistini Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme, procesiniai veiksmai, kurių metu gauti faktiniai duomenys, atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 183, 184, 193, 195, 196 straipsnių reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant liudytoją I. R. dalyvavo tuo metu įtariamieji S. M. , E. B. , A. M. , M. L. , jų gynėjai. Todėl Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 7 d. įtvirtinta įtariamųjų teisė apklausti liudytoją buvo užtikrinta, nebuvo pažeistas rungtyniškumo principas. Lietuvos Respublikos BPK 184, 193, 196 straipsniuose numatytų procesinių veiksmų metu gautų įrodymų teisingumą patvirtina ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu paskelbti liudytojos I. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams (t. 2, b. l. 93 – 96, 113 - 114, 120 – 121) apie tai, kad visi trys nuteistieji E. B. , A. M. , S. M. rankomis ir kojomis mušė R. L. , visi trys nuteistieji sudavė R. L. smūgius rankomis ir kojomis tiek į kitas kūno vietas, tiek ir į galvą.
Apie tai, kad nukentėjusįjį R. L. mušė nuteistasis S. M. parodo beveik visi įvykio vietoje buvę asmenys – nuteistieji E. B. , A. M. , liudytojai I. R. , S. J. , M. L. , S. S. . Paties nuteistojo S. M. parodymai prieštaringi, kintantys įvairiose proceso stadijose, visiškai prieštaraujantys kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymams, todėl jais nėra pagrindo vadovautis nei visumoje, nei iš dalies. S. M. parodė, kad nukentėjusįjį sumušė nuteistieji E. B. bei A. M. , jis pats nukentėjusiojo nemušė. Ikiteisminio tyrimo metu S. M. buvo nurodęs, kad E. B. nukentėjusįjį R. L. ne tik mušė rankomis ir kojomis, bet ir dūrė peiliu į krūtinę (t.3, b. l. 111), tai prieštarauja ne tik kitų nuteistųjų, liudytojų parodymams, bet ir teismo medicinos specialisto išvadai. Teismo medicinos specialistas nenustatė, kad nukentėjusiajam būtų padaryti sužalojimai peiliu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, S. M. parodė, kad nukentėjusįjį mediniu strypu per galvą mušė ir liudytojas S. S. , nors anksčiau S. M. apie tai neparodė, niekas iš kitų nuteistųjų ir liudytojų taip pat neparodė, kad S. S. būtų mušęs R. L. .
Apie nuteistojo A. M. vartotą smurtą prieš nukentėjusįjį R. L. be liudytojos I. R. parodė liudytoja S. J. . Ji, apklausta apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad A. M. spardė kojomis ir mušė plaktuku sėdintį ant grindų R. L. , suduodamas smūgius į kojas, neigė mačiusi, kad A. M. būtų R. L. mušęs per galvą. Tokius pat parodymus S. J. davė ir pirmos instancijos teisme, tačiau ikiteisminio tyrimo metu S. J. buvo parodžiusi, kad tiek S. M. , tiek A. M. mušė R. L. ne tik į kojas, bet ir į galvą (t. 2, b. l. 53 – 55, 66 – 69). Tokius parodymus ji buvo patvirtinusi ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 70 – 79). Parodymų patikrinimo vietoje metu gauti faktiniai duomenys yra tinkami įrodymai Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme.
Liudytoja R. R. , I. R. motina, parodė, kad dukra jai pasakojo, jog nukentėjusįjį mušė visi trys nuteistieji, I. R. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams davė gera valia, jos pareigūnai nespaudė ir nedarė jokio poveikio.
Kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų viseto pakanka padaryti išvadą, kad R. L. mušė, tame tarpe į galvą, tiek S. M. , tiek A. M. , tiek E. B. .
Teismo Medicinos specialisto atlikto tyrimo metu nustatyta, kad R. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimais ir muštinėmis žaizdomis galvoje, apatinio žandikaulio lūžimu, kraujosruvomis dešinio žando ir dešinio smilkinio, ir pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimais po kietuoju, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius (t. 1, b. l. 61). Teismo medicinos specialistas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad iš dvylikos smūgių, suduotų nukentėjusiajam į galvą, negalima išskirti vieno smūgio, sukėlusio mirtį, kadangi tiek visi smūgiai bendrai, tiek kiekvienas atskirai turėjo įtakos R. L. mirčiai, nebuvo tokių sužalojimų, po kurių nukentėjusysis iš karto galėjo mirti, turėjo iki mirties praeiti ne mažiau 2 – 3 valandos laiko.
Darytina išvada, kad priežastiniame ryšyje su R. L. mirtimi buvo visi trauminiai poveikiai galvoje – tiek padaryti pradedant R. L. mušti, tiek padaryti S. M. mušant plaktuku ir spardant kojomis R. L. į galvą, kai nukentėjusysis gulėjo suvyniotas į kilimą. Nėra pagrindo mirties priežastimi pripažinti tik S. M. padarytus nukentėjusiajam sužalojimus, kai šis sumuštas gulėjo suvyniotas į kilimą, nes, kaip matyti iš liudytojos I. R. parodymų, R. L. jau tuo metu buvo labai stipriai sumuštas, jam jau buvo sužalota galva – sutinęs kruvinas veidas, jis jau be sąmonės gulėjo nejudėdamas suvyniotas į kilimą, kriokė, nekalbėjo. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad R. L. mirtį sukėlė visų trijų nuteistųjų S. M. , A. M. , E. B. padaryti sužalojimai nukentėjusiojo galvoje.
Teisinga yra ir pirmos instancijos teismo išvada, jog R. L. S. M. , A. M. ir E. B. nužudė veikdami bendrininkų grupėje. Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. nurodyta, jog bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi bendrininkų grupė gali susidaryti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, bei bet kokio pavojingumo tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymui, išankstinis susitarimas nėra bendrininkų grupės būtinas požymis. Kiekvienas grupės narys realizuoja objektyviąją bendrai daromos nusikalstamos veikos pusę (ar jos dalį). Išankstinio susitarimo nebuvimas reiškia, kad tokio susitarimo daryti nusikaltimą iš viso nėra arba jeigu ir yra, tai labai neapibrėžtas ir nereikšmingas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46, 8 p. nurodyta, jog, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Iš bylos duomenų matyti, kad R. L. mirtį sukėlė visų nuteistųjų E. B. , A. M. , S. M. nukentėjusiajam į galvą suduotų smūgių visuma. Tuo atveju, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys.
Padarytų nukentėjusiajam R. L. sužalojimų skaičius, pobūdis, lokalizacija, sužalojimų padarymo aplinkybės rodo, kad nuteistieji suvokė, jog savo veiksmais sukelia R. L. didelį skausmą, kančias, siekė jį pažeminti ir sukelti fizinį skausmą ir kančias. Visi trys nuteistieji sudavė daugybinius smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą, sulaužė nukentėjusiajam žandikaulį, nuo smūgių į galvą nukentėjusiajam išsiliejo kraujas į smegenis, kas ir buvo mirties priežastimi. S. M. ir A. M. nukentėjusįjį mušė ne tik rankomis ir kojomis, bet ir plaktuku, kai nukentėjusysis jau buvo bejėgis, gulėjo ant grindų ir nesipriešino, nukentėjusiajam nuo smūgių siekiant pasislėpti po stalu, nuteistieji jį ištraukdavo ir vėl mušdavo, mušimas tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą – kelias valandas – visa tai rodo S. M. , A. M. , E. B. veiksmų ypatingą žiaurumą.
Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Pripažįstama, kad asmuo padarė veiką tyčia (tiek tiesiogine, tiek netiesiogine), jeigu veiką padarė suvokdamas visus veikos požymius (taip pat ir nusikalstamą veiką kvalifikuojančius), kurie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, ir norėdamas, kad jo padarytos veikos požymiai atitiktų baudžiamajame įstatyme aprašytos veikos požymius. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad R. L. buvo nužudytas netiesiogine tyčia. Nuteistojo E. B. gynėjas skunde teigia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, kadangi jame nurodyta, jog R. L. buvo nužudytas netiesiogine tyčia ir šalia to konstatuota, kad nukentėjusysis nužudytas itin žiauriai. Apelianto nuomone, pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. esmę ir prasmę nužudyti itin žiauriai galima tik esant tiesioginei tyčiai.
Nužudymas itin žiauriai gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, todėl, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismo nuosprendyje prieštaravimų nėra. Nuteistieji E. B. , A. M. ir S. M. , suduodami smūgius rankomis, kojomis ir plaktuku R. L. į galvą ir kitas kūno vietas, siekė sukelti R. L. didelį fizinį skausmą, kančias, jį pažeminti, atlikdami tokius veiksmus, nuteistieji suvokė, kad gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, tačiau neįrodyta, kad nuteistieji E. B. , A. M. ir S. M. siekė R. L. mirties, t. y. jie buvo abejingi galimam R. L. gyvybės atėmimui.
Visiems trims nuteistiesiems bausmė paskirta artima sankcijos įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, medianai. Pirmos instancijos teismas, skiriant bausmes, motyvuotai įvertino padarytos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininkų asmenybes, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes bei kitas aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 54 str. Paskirtoji bausmė nėra nei aiškiai per švelni, nei aiškiai per griežta.
Kolegijos nuomone, nėra pagrindo nei vienam iš nuteistųjų skirti kitą bausmės rūšį, kurios apeliaciniame skunde prašo nukentėjusioji N. D. – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė numatyta kaip alternatyva terminuotam laisvės atėmimui. Sprendžiant bausmės sąlyginumo problemą, t. y. vertinant sankcijoje numatytos bausmės ir nusikaltimo sunkumo santykį, būtina atsižvelgti į tai, kad visiškas padariusio nusikaltimą asmens eliminavimas iš visuomenės yra ypač didelis įsikišimas į baudžiamo asmens laisvę. Taip ne tik apribojama ši prigimtinė teisė, bet kartu ribojamos kitos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Laivės atėmimo iki gyvos galvos prasmė yra apsaugoti visuomenę nuo nusikaltėlio, o laisvės atėmimą galima pateisinti tol, kol egzistuoja pavojus. Teismas, įvertinęs veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, parenka laisvės atėmimo bausmės rūšį. Nors šiuo atveju padarytas nusikaltimas yra pats savaime labai sunkus ir žiaurus, bet laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė skiriama, kai ypatingai neigiamai charakterizuojami nusikaltimą padarę asmenys ar nusikaltimas padarytas išskirtinai žiauriu būdu,
kai nužudyti keli asmenys ar yra kelios nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės. Išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą tokių aplinkybių nenustatyta, nuteistųjų padarytą nužudymą kvalifikuoja tik viena aplinkybė, t. y. nužudymas padarytas itin žiauriai, todėl nėra pagrindo nuteistiesiems skirti pačią griežčiausią bausmės rūšį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
nukentėjusiosios N. D. , nuteistųjų A. M. , S. M. , E. B. ir nuteistojo E. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Viktoras Kažys
Teisėjai: Svajūnas Knizleris
Aloyzas Kruopys