Administracinė byla Nr. A-1854-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03599-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. E. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2016 m. rugsėjo 2 d. skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT sprendimas); 2) įpareigoti NŽT pateikti atsakymą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus, per teismo nustatytą terminą; 3) priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjo skunde nurodė, kad tarp jo ir NŽT Panevėžio skyriaus kilo ginčas dėl galimai neteisėto leidimo su pareiškėjo žemės sklypu besiribojančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (toliau – ir Žemės sklypas), naudotis tam tikriems asmenims, nesant tokiems veiksmams jokio įstatyminio pagrindo. Pareiškėjas su 2016 m. gegužės 30 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir nurodė esminius įstatymo pažeidimus, leidžiant įvairiems asmenims naudotis šiuo Žemės sklypu. Neteisėto naudojimosi Žemės sklypu faktas buvo grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nėra detaliojo ar kito teritorijų planavimo dokumento, todėl statybų vykdymui žemės sklypas negalėjo būti nuomojamas ar kitaip perleidžiamas. Statyba vykdoma, nesilaikant privalomų atstumų iki gretimo sklypo ribų, t. y. iki valstybinės žemės, kurios valdytojas yra NŽT, ribos nuo namo fasado pusės. Statyba vykdoma neturint jokio projekto, apie tai gerai žino NŽT Panevėžio skyriaus valdininkai, projekto eskizai (ne projektas) atsirado tik 2012 m.
2. Vykdomi nesuprantami veiksmai su valstybinės žemės nuoma. Žemė išnuomota S., tačiau jie perleidę pamatus (taip įvardijamas statinys) kitam asmeniui – A. B., kuris vykdė statybos darbus, nebūdamas žemės sklypo nuomininku, po to jis perleido neturimą nuomos teisę uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Sigitos balansai“ (toliau – ir Bendrovė), kuri, neišsinuomojusi valstybinės žemės, toliau vykdo statybas. Taigi valstybinės žemės nuomininkai yra S., kurie išsinuomojo dėl to, kad įsigijo pamatus, tuos pamatus perleido ir jų nebeturi, tačiau išlieka valstybinės žemės nuomininkai, nors nuomos mokestį moka ne jie, bet to sklypo faktiniai naudotojai. Faktinę padėtį žino atsakovo darbuotojai, bet nededa pastangų padėčiai taisyti.
3. Be atsakovo sutikimo pakeista sklypo paskirtis ir pagal projekto eskizus (nėra architektūrinės projekto dalies) pastatytas gyvenamasis namas, kurio dėl mažo sklypo ploto (minimalus turi būti ne mažiau kaip 400 m2, o faktiškai yra 121 m2), apskritai negali būti statomas. Atsakovo darbuotojai turi visus dokumentus, bet nieko nedaro.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai persiuntus pareiškėjo skundą NŽT, pareiškėjas 2016 m. gegužės 15 d. NŽT pateikė papildomą medžiagą, susijusią su pareikštu skundu. NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. spendime Nr. 1SS-2398-(9.5.) netenkino skundo, nes tariamai skunde keliami klausimai yra išspręsti įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose, kurie privalomi tiek pareiškėjui, tiek visiems kitiems asmenims. Pažymėjo, kad NŽT neišnagrinėjo nė vieno skunde paminėto klausimo, o NŽT sprendime nurodytame Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 (toliau – ir Teismo sprendimas) valstybinės žemės sklypo išnuomojimo / neišnuomojimo klausimas iš viso nespręstas.
4. Pažeistas piliečio teises gina ne tik teismas, bet ir valstybės valdžios ir valdymo institucijos, pagal savo kompetenciją užtikrindamos tikslų įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymą, o nustačiusios aiškius nukrypimus nustatyta tvarka inicijuoja savarankiškai teismo procesą pažeidėjui sudrausminti. Teisę kreiptis į valstybės institucijas ir gauti išsamų atsakymą (atsakymą į tai, ko klausta, o ne tai, ką institucija sugalvojo parašyti), garantuoja ne tik VAĮ, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr. jos 5 straipsnio 3 dalį, 33 straipsnio 1 ir 2 dalis), Konstitucijos 6 straipsnis suteikia teisę savo teises ginti tiesiogiai remiantis Konstitucija. Institucijos, privalančios ginti viešąjį interesą, bet nenorėdamos spręsti klausimo iš esmės, jo negina, o pareiškėjo reikalavimus išgalvotais motyvais, iš esmės neigdamos, atmeta, nurodydamos, kad jis neįgaliotas ginti viešojo intereso, tačiau pareiškėjas gina ne viešąjį interesą, o savo teises ir teisėtą interesą. Pažymėjo, kad teisingas klausimo išsprendimas ir pažeidimų pašalinimas, kurį privalo atlikti atsakovas, tiesiogiai turės įtakos pareiškėjo teisėms, todėl tai nėra prasimanyto ir neapibrėžto viešojo intereso ginimas.
5. Realiai egzistuoja vienintelis ginčo išsprendimo būdas – griauti neaiškios paskirties statinį ir sutvarkyti sklypą; dėl mažo žemės sklypo ploto nėra galimybės faktiškai pastatytą gyvenamąjį namą pertvarkyti į administracinės paskirties statinį, nes nėra kur suprojektuoti privalomas mažiausiai 4 vietų automobilio stovėjimo aikšteles. Be to, be pareiškėjo sutikimo statinys yra primūrytas prie pareiškėjo garažo sienos (neteisėtai naudojasi pareiškėjo statinio siena), dėl to garažo siena trūkinėja, nesivėdina, įsiveisė pelėsiai. Minėto baisaus statinio nugriovimas reikštų pareiškėjo nuosavybės neliečiamumo principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, pažeidimo pašalinimą, tai dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas gina ne viešąjį interesą, bet visų pirma savo teises ir savo teisėtus interesus. Tas pats pasakytina ir apie tokio statinio darkomą kraštovaizdį, dėl to krenta pareiškėjo ir aplinkinio teisėtai pastatyto nekilnojamojo turto rinkos vertė.
6. Taigi NŽT pažeidė pareiškėjo teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą, nenurodė motyvų, kodėl taip elgiamasi, savo sprendime nenurodė skundo nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, teisės aktų, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, sprendimo apskundimo tvarkos, todėl pareiškėjas neturi kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis į teismą. Gavęs įstatyme nustatytos formos ir turinio atsakymą, atsižvelgdamas, į tokio rašto turinį, pareiškėjas galės apsispręsti, kokiomis priemonėmis toliau gins savo teises. Pareiškėjas šiuo skundu nesiekia daryti įtakos atsakovui, kad būtų priimtas jam palankus sprendimas, o siekia, kad teismas apgintų jo teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų skundo nagrinėjimą, įtvirtintą VAĮ 1 straipsnyje, kurį NŽT akivaizdžiai pažeidė.
7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20–23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsiliepime pažymėjo, kad visi pareiškėjo skunde keliami reikalavimai nagrinėti teismine tvarka, teismų priimti sprendimai yra įsiteisėję, todėl pakartotinai nagrinėti skunde keliamus klausimus NŽT neturi teisinio pagrindo. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 nusprendė pareiškėjo ieškinį, kuriame vienas iš reikalavimų buvo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovą UAB „Sigitos balansai“ per teismo nustatytą terminą nugriauti statinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., ir sutvarkyti statybvietę, atmesti. Teismo sprendime konstatuota, kad, ištyrus visumą bylos įrodymų, nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad 2012 m. gruodžio 10 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Teismo sprendimo, 2016 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-10-755/2016 Teismo sprendimą paliko nepakeistą (toliau – ir PAT nutartis). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
9. Dėl Žemės sklypo nuomos pažymėjo, kad NŽT Panevėžio skyrius, vertindamas tai, kad Teismo sprendime nepripažinta, jog 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas neteisėtai, ir tai, kad teismas neįpareigojo Bendrovės nugriauti statinį – administracinį pastatą (teisinių paslaugų biurą) su gyvenamosiomis patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statinys), esantį Žemės sklype ir sutvarkyti statybvietę, ne aukciono tvarka Bendrovei išnuomojo Žemės sklypą jame esančio Statinio eksploatacijai.
10. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.551 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A6-64/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) civiline byla Nr. 3K-3-431/2006, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 punktu, LAT civiline byla Nr. 3-3K-570/2008, ir pažymėjo, kad Žemės sklypas išnuomotas jame esančio Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) registruoto Statinio eksploatacijai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės aktų normų.
11. Akcentavo, kad Žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių pareiškėjui. NŽT, nagrinėdama piliečių skundus, vadovaujasi VAĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarime Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, NŽT direktoriaus 2012 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 1P-(1.3.)-227 patvirtintu Asmenų aptarnavimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos vieno langelio principu tvarkos aprašu, kitais teisės aktais. Remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė tapačius reikalavimus, kurie jau išnagrinėti teismuose, šie klausimai skundžiamame rašte pakartotinai nenagrinėti.
12. NŽT nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad skundžiamas raštas neatitinka VAĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, taip pat kad buvo pažeista teisė į įstatymais pagrįstą ir objektyvų skundo nagrinėjimą, įtvirtintą VAĮ 1 straipsnyje. Pažymėjo, kad pagal VAĮ 34 straipsnį NŽT raštas vertintinas kaip tinkamas administracinės procedūros sprendimą įforminantis dokumentas, kadangi jį priimant laikytasi esminių administracinei procedūrai keliamų reikalavimų. NŽT skundžiamame rašte atsakė į pareiškėjo skundą, pagrįsdama objektyviais faktiniais duomenimis, t. y. aplinkybėmis, susijusiomis su Žemės sklypo nuomos sutartimi, taip pat nurodė aplinkybes, kuriomis remiantis Žemės sklypo nuomos sutartis nebuvo nutraukta, paminėjo konkrečias teisės aktų normas, nurodė pateikto atsakymo apskundimo tvarką. Taigi manė, kad NŽT sprendimas atitinka VAĮ 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nustatyta, kad Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; Žemės sklypas nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2055 m. rugsėjo 1 d. išnuomotas UAB „Sigitos balansai“, anksčiau Žemės sklypas buvo nuomojamas UAB „Plastara“, L. ir D. S., A. B. (2016 m. spalio 13 d. NTR išrašas).
15. Žemės sklype yra pastatas – administracinės paskirties pastatas (teisinių paslaugų biuras) su gyvenamosiomis patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis Bendrovei 2014 m. gegužės 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3205 pagrindu (sutartis sudaryta su A. B., kuris nuosavybės teisę į Statinį buvo įgijęs 2011 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3621 pagrindu iš L. ir D. S., kurie nuosavybės teisę buvo įgiję 2005 m. vasario 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2182 pagrindu iš K. ir L. K., jie nuosavybės teisę buvo įgiję 2004 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 14005 pagrindu iš UAB „Plastara“, o ši – 1999 m. birželio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VK-3520 pagrindu iš V. K. (2016 m. spalio 13 d. NTR išrašas).
16. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Sigitos balansai“ dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 2D-16922-(18.2) ir 2014 m. spalio 29 d. patikrinimo akto Nr. FAK-1236-(18.3) panaikinimo ir įpareigojimo atsakovui per teismo nustatytą terminą priimti sprendimą dėl savavališkos statybos fakto objekte, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nustatymo ir savavališkos statybos akto surašymo bei su juo susijusių procedūrų pradėjimo, 2015 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-89-320-2015 (teisminio proceso Nr. 3-65-3-00377-2014-1) administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. spalio 29 d. patikrinimo aktą Nr. FAK-1236-(18.3) nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, pareiškėjo skundą dėl 2014 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 2D-16922-(18.2) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo, 2015 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2149-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-65-3-00377-2014-1) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, minėtą sprendimą paliko nepakeistą.
18. Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo G. E. E. ieškinį atsakovams UAB „Sigitos balansai“, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, projektuotojai T. S., Panevėžio priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, A. B., žmonių su negalia viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „Aplinka visiems“, Panevėžio visuomenės sveikatos centrui, Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, įpareigojimo Bendrovei per teismo nustatytą terminą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, G. E. E. 2011 m. rugpjūčio 2 d. duoto sutikimo A. B. statytis 2 aukštų pastatą ant esamų pamatų (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pripažinimo niekiniu sandoriu nuo jo sudarymo momento bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2015 m. birželio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 (teisminio proceso Nr. 2-05-3-04986-2014-7) ieškinį atmetė.
19. Panevėžio apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo G. E. E. apeliacinį skundą dėl Teismo sprendimo, 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-10-755/2016 (teisminio proceso Nr. 2-05-3-04986-2014-7) Teismo sprendimą paliko nepakeistą.
20. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Sigitos balansai“ dėl NŽT Panevėžio skyriaus 2015 m. spalio 19 d. rašto Nr. 23SS-18-(14.23.43) „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste“ panaikinimo, įpareigojimo NŽT Panevėžio skyriui per teismo nustatytą terminą pateikti VAĮ 34 straipsnio 1 dalį atitinkantį atsakymą bei turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2016 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-799-283/2016 (teisminio proceso Nr. 3-65-3-00421-2015-2) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šis sprendimas nebuvo skųstas apeliacine tvarka.
21. Pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2016 m. gegužės 30 d. skundą (toliau – ir skundas Nr. 1) (šį skundą Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją NŽT), kuriame prašė inicijuoti Žemės sklypo sugrąžinimo valstybei procedūras, nes tik taip bus apgintos pareiškėjo pažeistos teisės.
22. Pareiškėjas pateikė NŽT 2016 m. gegužės 15 d. skundą (tokia data nurodyta skunde) „Prie 2016 m. gegužės 30 d. E. G. E., gyv. (duomenys neskelbtini) Panevėžyje skundo, (persiųsto iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės)“ (toliau – ir skundas Nr. 2), kuriame prašė prie skundo Nr. 1 prijungti pateikiamą medžiagą ir papildomai nurodyti, ar dėl paminėtų pareigūnų bus pradėtos šalinimo iš valstybės tarnybos procedūros.
23. NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą Nr. 1, persiųstą nagrinėti pagal kompetenciją su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. birželio 8 d. raštu Nr. 33-540 „Dėl E. E. skundo“, dėl galimai neteisėtai naudojamo Žemės sklypo ir jame galimai neteisėtai vykdomų statybų, taip pat 2016 m. birželio 20 d. gautą skundą Nr. 2 ir su 2016 m. birželio 23 d. raštu Nr. 33-595 „Dėl E. G. E. skundo“ iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės persiųstą analogiško turinio pareiškėjo skundą, 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ nurodė, kad pareiškėjo skundas dėl galimai neteisėtai naudojamo Žemės sklypo ir jame galimai neteisėtai vykdomų statybų nenagrinėtinas. NŽT sprendime, be kita ko, nurodyta, jog, pagal NŽT turimus duomenis, nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 nusprendė pareiškėjo ieškinį, kuriame vienas iš reikalavimų buvo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovą UAB „Sigitos balansai“ per teismo nustatytą terminą nugriauti Statinį, esantį Žemės sklype, ir sutvarkyti statybvietę, atmesti. Teismo sprendime konstatuota, kad, ištyrus visumą bylos įrodymų, nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, jog 2012 m. gruodžio 10 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Panevėžio apygardos teismo nutartyje Teismo sprendimas paliktas nepakeistas. NŽT Panevėžio skyrius, vertindamas tai, kad Panevėžio apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 nepripažino, kad 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas neteisėtai, ir tai, kad teismas neįpareigojo Bendrovės nugriauti Statinį ir sutvarkyti statybvietę, ne aukciono tvarka Bendrovei išnuomojo Žemės sklypą jame esančio Statinio eksploatacijai. Rėmėsi CPK 18 straipsniu, VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir pareiškėjo skundo dėl galimai neteisėtai naudojamo valstybinės Žemės sklypo ir jame galimai neteisėtai vykdomų statybų nenagrinėjo.
24. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjo skundų nenagrinėti.
25. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo ginčas teisme su NŽT kilo dėl to, kad pareiškėjas prašė, jog NŽT pateiktų atsakymą, atitinkantį VAĮ 34 straipsnio 1 dalį, per teismo nustatytą terminą. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas prašė NŽT inicijuoti Žemės sklypo sugrąžinimo valstybei procedūras, nes tik taip bus apgintos pareiškėjo pažeistos teisės, taip pat teikė išvestinį reikalavimą inicijuoti pareigūnų šalinimo iš valstybės tarnybos procedūras. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teisminius ginčus, nagrinėtus tiek civiline, tiek administracine tvarka, darė išvadą, kad ginčas dėl Žemės sklypo substantyviai civiline tvarka yra išspręstas; taip pat pareiškėjo iš esmės identiškas prašymas (inicijuoti Žemės sklypo sugrąžinimo valstybei procedūras), adresuotas NŽT, buvo išnagrinėtas, o vėliau apskųstas Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris, itin išsamiai išanalizavęs VAĮ nuostatas, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Todėl teismas konstatavo, kad NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ pagrįstai atsisakyta nagrinėti kartotinį pareiškėjo skundą inicijuoti Žemės sklypo sugrąžinimo valstybei procedūras bei išvestinį reikalavimą inicijuoti pareigūnų šalinimo iš valstybės tarnybos procedūras. Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“, taip pat įpareigoti NŽT pateikti atsakymą, atitinkantį VAĮ 34 straipsnio 1 dalį, per teismo nustatytą terminą.
26. Pareiškėjo G. E. E. prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, netenkinus skundo reikalavimų, taip pat atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis).

III.

27. Pareiškėjas G. E. E. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111–114), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Remiasi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi ir mano, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Teismo šališkumą, anot pareiškėjo, parodo tai, kad sprendime nagrinėjami faktai ir jų pagrindu priimtos išvados neatitinka procesiniame dokumente – skunde iškeltų reikalavimų esmės, sprendime nepasisakyta dėl pagrindinio reikalavimo – ar atsakovo sprendimai atitinka VAĮ nuostatas (VAĮ 23 straipsnio 6 dalis, 34 straipsnio 1 dalis), sprendimas priimtas remiantis vienintele faktine aplinkybe, perimta iš atsakovo atsiliepimo, kad ši situacija jau yra išspręsta civilinėje byloje. Mano, jog teismas pats ieškojo argumentų, patvirtinančių atsakovo poziciją, todėl buvo pažeisti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Neturėdamas galimybės spręsti ginčą, pirmosios instancijos teismas privalėjo nusišalinti.
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Žemės sklypo klausimas išspręstas iš esmės civilinėje byloje, yra nepagrįsta, nemotyvuota ir teisiškai neargumentuota bei priimta pažeidžiant ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį. Minėtose civilinėse bylose Žemės sklypo klausimas apskritai nespręstas. Teismas galėjo remtis arba prejudiciniais faktais (ABTĮ 57 str. 2 d.), arba konstatuoti, kad pareikštas tapatus skundas išnagrinėtam įsiteisėjusiu teismo sprendimu (ABTĮ 16 str. 1 d.). Šiuo atveju teismas, vertindamas atsakovo atsisakymo nagrinėti skundą pagrįstumą, turėjo nustatinėti, ar tikrai visi skundo klausimai tapatūs klausimams, išspręstiems kitoje byloje. Taigi konstatuotinas VAĮ 34 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Nebuvo laikytasi ir išsamumo principo, pagal kurį viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.
3. Skundžiamame atsakovo sprendime minima tik civilinė byla Nr. 2-105-812/2015, išnagrinėta Panevėžio miesto apylinkės teisme, tačiau atsakovas nenurodė, kokioje sprendimo vietoje bendrosios kompetencijos teismas išsprendė Žemės sklypo klausimą, kad ši aplinkybė būtų prejudicinis faktas šioje administracinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo priimto sprendimo, todėl pažeistas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų pažeidimai. Remiasi Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu valdžių padalijimo principu ir pažymi, kad teismas gali savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų, tačiau jis negali pateikti naujų argumentų, pagrindžiančių skundžiamą sprendimą, jeigu jais priimdamas sprendimą nesirėmė viešojo administravimo subjektas. Priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovas jokia administracine byla, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nesirėmė.
4. Jeigu teismas būtų nustatęs, jog išnagrinėtas tapatus skundas, tokiu atveju jis privalėjo atsisakyti priimti skundą (ABTĮ 33 str. 1 d. 4 p.), tačiau jis to nepadarė.
5. Teismas neįvertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, todėl pareiškėjas mano, jog pažeistas visų asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principas (ABTĮ 6 str.).
28. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 118–120), kuriame prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
29. Atsiliepime atsakovas nesutinka su apelianto argumentu dėl neteisėtos sudėties teismo, nes apeliantas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, jog administracinę bylą nagrinėjo neteisėtos sudėties bei suinteresuotumą bylos baigtimi turintis teismas. Vien aplinkybė, kad priimtas pareiškėjui nepalankus teismo sprendimo, negali reikšti teismo šališkumo.
30. Mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus. NŽT Panevėžio skyrius, vertindamas tai, kad Panevėžio apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 nepripažino, kad 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas neteisėtai, ir tai, kad teismas neįpareigojo UAB „Sigitos balansai“ nugriauti Statinį, esantį Žemės sklype, ir sutvarkyti statybvietę, ne aukciono tvarka UAB „Sigitos balansai“ išnuomojo Žemės sklypą jame esančio Statinio eksploatacijai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas skunde išdėstė tapačius reikalavimus dėl galimai neteisėtai naudojamo Žemės sklypo ir jame galimai neteisėtai vykdomų statybų, kurie jau buvo išnagrinėti teismuose, šie klausimai nei skundžiamame rašte, nei nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme, pakartotinai nebuvo nagrinėjami.
31. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju NŽT raštas vertintinas kaip tinkamas administracinės procedūros sprendimą įforminantis dokumentas pagal VAĮ reikalavimus, kadangi jį priimant buvo laikytasi esminių administracinei procedūrai keliamų reikalavimų. Todėl mano, kad skundžiamas raštas atitinka VAĮ 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“, kuriuo nuspręsta pareiškėjo skundo nenagrinėti, teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo pateikti pareiškėjui atsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus pagrįstumo.
33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl, kaip teigiama, neteisėtų statybų su jam priklausančiu žemės sklypu besiribojančiame, valstybei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kreipėsi į Vyriausybę, teigdamas, kad egzistuoja vienintelis ginčo išsprendimo būdas – griauti neaiškios paskirties statinį ir sutvarkyti Žemės sklypą. Skundžiamu sprendimu NŽT, kuriai pareiškėjo skundas buvo persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją, jį (pareiškėjo skundą) nagrinėti atsisakė remdamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi.
34. Pareiškėjas G. E. E. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ ir įpareigoti NŽT pateikti atsakymą, atitinkantį VAĮ 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus, per teismo nustatytą terminą.
35. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą byloje, buvo šališkas, mano, jog atsakovas priėmė sprendimą, neatitinkantį VAĮ 34 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
37. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo, kuris, pasak pareiškėjo, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012,  2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).
38. Deklaratyvūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Pažymėtina, kad teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti apelianto teisės į nešališką teismą pažeidimą.
39. Skundžiamas NŽT sprendimas priimtas remiantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju ­– NŽT) nustačius, jog pareiškėjo skunde keliami reikalavimai išnagrinėti teismine tvarka, teismų priimti sprendimai yra įsiteisėję, todėl pakartotinai nagrinėti skunde keliamus klausimus NŽT neturi teisinio pagrindo.
40. VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) numatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.
41. Kaip jau minėta, NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, neteisėto naudojimo, motyvuodama tuo, kad tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą.
42. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-105-812/2015 (teisminio proceso Nr. 2-05-3-04986-2014-7) pagal ieškovo G. E. E. ieškinį atsakovams dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo, įpareigojimo Bendrovei per teismo nustatytą terminą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, G. E. E. 2011 m. rugpjūčio 2 d. duoto sutikimo A. B. statytis 2 aukštų pastatą ant esamų pamatų (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pripažinimo niekiniu sandoriu nuo jo sudarymo momento bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2015 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Panevėžio apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs šią civilinę bylą pagal ieškovo G. E. E. apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 2 d. nutartimi 2015 m. birželio 17 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
43. Taigi, atsakovas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo skundas dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, naudojimo neteisėtumo yra grindžiamas aplinkybėmis dėl statybos darbų šiame sklype neteisėtumo, dėl ko ginčas yra išspręstas įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015, kurioje atsakovas NŽT buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, pareiškėjo skundą pagrįstai atsisakė nagrinėti vadovaudamasis VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatytu pagrindu. Šios aplinkybės yra detaliai aptartos pirmosios instancijos teisme sprendime, su kurio motyvais teisėjų kolegija sutinka ir jų nebekartoja. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvada, jog NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ atitinka Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra pagrįsta.
44. Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais – dėl rėmimosi sprendimais administracinėse bylose, kuriomis nebuvo grindžiamas ginčijamas atsakovo sprendimas ir kt., ginčo dėl NŽT 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 1SS-2398-(9.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ teisėtumo kontekste nėra reikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
45. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ir naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. 
46. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui klausimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio  1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

                                                                                                  Dainius Raižys

                                                                                                  Veslava Ruskan