Baudžiamoji byla Nr. 2K-20-507/2015

     Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00036-2011-6

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.6.2;

                                                                                                       1.2.20.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistojo gynėjui advokatui Romualdui Juščiui,

nuteistajam B. N.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. N. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžiu B. N. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo B. N. nuteistas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendžiu B. N. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad pranešė apie aiškiai nebūtą nusikaltimą, o būtent: 2011 m. vasario 2 d. surašė skundą ir pateikė jį Tauragės rajono apylinkės prokuratūrai, melagingai nurodydamas, kad neva 2011 m. sausio mėn. prie namo, esančio Tauragėje, (duomenys neskelbtini), kur tuo metu stovėjo jo naudojamas automobilis (duomenys neskelbtini), jis pastebėjo vaikštinėjančius du asmenis, kurie kažką darė pasilenkę prie šio automobilio. Po kurio laiko po automobilio bamperiu jis rado GPS siųstuvą, kurį pasiliko sau. 2011 m. vasario 1 d. jis buvo pristatytas į Tauragės apskrities VPK patalpas, esančias Tauragėje, Gedimino g. 17, kur (duomenys neskelbtini) M. B. neva reikalavo grąžinti policijai priklausantį GPS siųstuvą, priešingu atveju grasino jam pritaikyti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą, neteisėtai patraukti jį administracinėn atsakomybėn, pokalbio metu neva elgėsi nekultūringai bei šaukė ant jo, visa tai jis suprato kaip grasinimą susidoroti, nurodydamas, kad tokiais veiksmais M. B. piktnaudžiavo tarnyba ir dėl jo turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors realiai B. N. nurodyti veiksmai prieš jį 2011 m. vasario 1 d. Tauragės apskrities VPK patalpose nebuvo atlikti.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu B. N. pagal šį kaltinimą buvo pripažintas kaltu, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo pokalbio tarp policijos pareigūnų P. D., M. B. ir B. N. garso įrašo autentiškumu ir laikė tai aplinkybe, kurios negalima pašalinti teisme, bei atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad nepakanka įrodymų pripažinti B. N. kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Anot apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokių kliūčių šioje byloje paskirti pokalbio garso įrašo fonoskopinę ekspertizę ir tik gavus jos išvadas byloje priimti vieną ar kitą sprendimą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tokia ekspertizė buvo paskirta bei gautos išvados, kad garso įrašas, tikėtina, yra ištisinis ir jame, tikėtina, nėra trynimo požymių bei kt., todėl buvo paneigtos iškilusios abejonės dėl garso įrašo autentiškumo ir vientisumo. Šio garso įrašo ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma suteikė pagrindą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad B. N. padarė nusikaltimą, dėl kurio buvo išteisintas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

Kasaciniu skundu nuteistasis B. N. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. nuosprendį, o netenkinus šio prašymo, pripažinti, kad veika yra mažareikšmė, ir, pritaikius BK 37 straipsnį, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį išsamiai neištyręs bylos aplinkybių, byloje surinktus įrodymus vertino šališkai, abejones aiškindamas ne kaltinamojo naudai. Anot kasatoriaus, baudžiamoji atsakomybė už BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką gali iškilti tik nustačius objektyviuosius ir subjektyviuosius šiame straipsnyje aprašytos veikos požymius. Vienas jų yra kaltininko tyčia padaryti šį nusikaltimą, kurios turinys yra kaltininko suvokimas, kad jis praneša apie nebūtą, išgalvotą nusikaltimą, ir siekimas, kad būtų pradėtas melagingai įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išsamiai neištyręs aplinkybės, ar jis suvokė pranešantis apie nebūtą nusikaltimą. Iš skundo, kurio turinys suteikė pagrindą pripažinti jį kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, matyti, kad jis pranešė apie policijos pareigūnų vykdomą neteisėtą jo sekimą, nepagarbų policijos pareigūnų bendravimą su juo ir įvardijo tai kaip piktnaudžiavimą tarnyba. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, prieš pripažindamas jį kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, turėjo išsiaiškinti aplinkybes, ar policijos pareigūnai vykdė jo operatyvinį sekimą, ar jis persivedė rasto GPS daviklio SIM kortelėje buvusias lėšas į savo mobilųjį telefoną, tačiau tai nebuvo padaryta. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadą apie jo suvokimą pranešant apie nebūtą nusikaltimą iš esmės pagrindė policijos pareigūnų darytu garso įrašu, tačiau šis įrodymas neatitinka leistinumo reikalavimų, nes padarytas policijos pareigūnams jo neperspėjus apie daromą garso įrašą nesankcionuota garso įrašymo technika. Be to, šis įrodymas nėra patikimas, nes negalima patikimai teigti, kad jis nėra suklastotas. Šiai aplinkybei išaiškinti paskirta fonoskopinė ekspertizė abejonių nepaneigė, nes jos išvados formuluojamos grindžiant žodžiu „tikėtina“, ekspertizė atlikta analizuojant ne garso įrašo originalą, o kažkelintą kartą darytą garso įrašo kopiją, atliekant ekspertizę nebuvo aiškinamasi, ar įmanoma taip suklastoti garso įrašą, kad jame neliktų trynimo ar kitokių klastojimo požymių. Pažymėtina, kad abejonės dėl garso įrašo patikimumo turėjo būti vertinamos jo naudai, tačiau apeliacinės instancijos teismas jas aiškino ne jo, o kaltinimo naudai. Svarbu ir tai, kad net ir pripažinus šį įrodymą atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus, jo duomenys rodo, kad jis buvo įsitikinęs tuo, jog yra neteisėtai sekamas policijos pareigūnų. Be garso įrašo, išvadą apie jo suvokimą pranešant apie nebūtą nusikaltimą apeliacinės instancijos teismas pagrindė liudytojų policijos pareigūnų M. B. ir P. D. parodymais. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo M. B. parodymus, nepagrįstai juos pripažino patikimais ir objektyviais, nes pats nustatė, kad tarp jo, B. N., ir M. B. buvo kilęs konfliktas ir šis liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Ši abejonių liudytojo parodymais kelianti aplinkybė taip pat nebuvo aiškinama jo naudai. Savo ruožtu liudytojo P. D. parodymai nepatvirtina kaltinimo, o tik tai, kad vyko pokalbis tarp jo ir policijos pareigūnų dėl įspėjimo jam pateikimo pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs jį kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir nubaudęs jį už šią veiką realia laisvės atėmimo bausme, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Anot kasatoriaus, jo veika turėtų būti pripažinta mažareikšme, nes, vertinant ją protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų kontekste, ji nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio būtų būtina jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-318/2012). Be to, apeliacinės instancijos teismo už šį nusikaltimą jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neatitinka teismų praktikos panašiose baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys paprastai buvo baudžiami baudos bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-458/2011).

Paduotame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis kelia abejonių visa Lietuvos Respublikos teisine sistema, nes asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik dėl to, kad nepavyko surinkti pareigūnų kaltės nusikaltimo padarymu patvirtinančių įrodymų. Be to, apkaltinamasis nuosprendis visiškai nesiderina su demokratinėje visuomenėje garantuojama asmens teise kritikuoti valstybinių institucijų pareigūnus, o tokia situacija, kai pareigūnai ima įgyvendinti savo teisę į savigyną, pasinaudodami BK 236 straipsnio 1 dalimi, yra visiškai nepriimtina demokratinėje valstybėje.

Nuteistojo B. N. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė iš BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kylančio reikalavimo abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Šie argumentai nepagrįsti. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Dėl to kaltininko tyčios turinį, be kitų aplinkybių, sudaro kaltininko suvokimas, kad jis praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir noras, kad į tokį pranešimą kaip nors būtų reaguojama. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, tarp jų ir tai, kad B. N. suvokė pranešantis apie nebūtą nusikaltimą, siekė, kad į skundą būtų reaguojama. Išvada apie tai padaryta išanalizavus 2011 m. vasario 2 d. B. N. skundo, adresuoto Tauragės rajono apylinkės prokuratūrai, turinį ir palyginus jį su liudytojų policijos pareigūnų P. D., M. B. parodymais, garso įrašu, įvertinus šių įrodymų patikimumą kartu su fonoskopinės ekspertizės akto duomenimis ir kitais byloje surinktais įrodymais. Iš B. N. skundo turinio matyti, kad jis prašė M. B. pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba dėl to, kad šis 2011 m. vasario 1 d. įvykusio pokalbio metu reikalavo perduoti sekimo prietaisą, priešingu atveju, grasindamas patraukti administracinėn atsakomybėn, taikyti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo numatytas priemones, šaukė ant jo ir nekultūringai elgėsi. B. N. skundėsi dėl konkrečių policijos pareigūno M. B. veiksmų, padarytų 2011 m. vasario 1 d. įvykusio pokalbio metu, o apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šio pokalbio garso įrašas, liudytojų parodymai ir kiti įrodymai įtikinamai paneigė tokius veiksmus. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kad bylos aplinkybės ištirtos išsamiai. Priešingai nei teigia kasatorius, pokalbio tarp jo ir policijos pareigūnų garso įrašas yra leistinas įrodymas, nes gautas Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, o jo duomenis galima patikrinti kitais BPK numatytais veiksmais, tai ir buvo padaryta nagrinėjant bylą teisme. 2011 m. vasario 1 d. Tauragės apskrities VPK patalpose su B. N. nebuvo atliekami BPK numatyti proceso veiksmai, pokalbis su juo vyko sprendžiant klausimą dėl Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatytų priemonių taikymo. Tai reiškia, kad bendravimas su B. N. neturėjo būti fiksuojamas BPK 179 straipsnyje, įpareigojančiame nurodyti protokole panaudotas technines priemones, nustatyta tvarka. Operatyvinės veiklos įstatymas, pagal kurį pareigūnai turėjo teisę veikti, nenumato pareigos policijos pareigūnams panaudojant technines priemones bendra tvarka apie daromą garso įrašą įspėti asmenį, daryti garso įrašą tik sankcionuota garso įrašymo technika ir pan. Garso įrašo duomenų patikimumu buvo įsitikinta ir paskiriant fonoskopinę ekspertizę. Vien tai, kad tirta garso įrašo kopija, o ne originalas, nesuteikia pagrindo teigti, kad ekspertizė negalima, nes, jei medžiaga nebūtų pakankama išvadai padaryti, ekspertas, kaip tai numatyta BPK 86 straipsnio 2 dalyje, būtų atsisakęs pateikti išvadą. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gavus ekspertizės aktą ir susipažinus su juo, nei pats nuteistasis B. N., nei jo gynėjas neprašė kviesti į teismo posėdį ekspertizę atlikusį ekspertą ar kitaip aiškintis fonoskopinės ekspertizės atlikimo iš pateiktos medžiagos galimumo. Vertinant ekspertizės akto išvadų formuluotes dėl žodžio „tikėtina“ (kategoriškos išvados nebuvo galima duoti dėl garso įraše esančių pašalinių triukšmų, pokalbio ypatumų ir pan.) vartojimo, pažymėtina, kad nuosprendžių pagrindimas ekspertizės aktais, kuriuose daromos tikėtinos išvados, nėra pagrindas teigti, kad BPK nuostatos buvo pažeistos, kad byloje yra remtasi neleistinais įrodymais. Tikėtinos išvados įrodomoji reikšmė yra mažesnė, tačiau teismas tokia išvada gali grįsti byloje daromas išvadas, jei eksperto išvadomis įrodinėjamos bylos aplinkybės yra nustatomos įvertinus ir kitus bylos įrodymus. Kasatoriaus teiginiai apie netinkamą liudytojo M. B. parodymų vertinimą nepagrįsti, nes išvada dėl jų patikimumo padaryta atsižvelgus į kitus byloje surinktus įrodymus. Kolegija pažymi, kad abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai jų negalima pašalinti baudžiamojo proceso įstatymo numatytais veiksmais, tuo tarpu šioje byloje jos buvo pašalintos išnagrinėjus iš skirtingų šaltinių gautus įrodymus ir palyginus juos tarpusavyje, todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad abejonės, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, nebuvo aiškinamos kaltinamojo naudai.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo ir per griežtos bausmės paskyrimo

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes kasatoriaus veika nepavojinga ir turėtų būti vertinama kaip mažareikšmė. Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad B. N. kreipėsi į prokuratūrą su skundu dėl policijos pareigūno M. B. nusikalstamos veikos, išdėstydamas faktines aplinkybes ir tvirtindamas, kad policijos pareigūno M. B. veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas tarnyba, nors, kaip nustatyta byloje, M. B. tokių veiksmų neatliko. Dėl šio B. N. skundo prokuroras atliko pareiškimo patikrinimo veiksmus, sprendė klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, priėmė nutarimą nepradėti ikiteisminio tyrimo. Iš šių aplinkybių matyti, kad prokuratūros pareigūnai turėjo skirti laiką nebūto nusikaltimo aplinkybėms aiškintis. Šią veiką B. N. padarė turėdamas tikslą, kad dėl policijos pareigūno M. B. veikos būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnyba, t. y. būtų sutrukdyta šio pareigūno teisėtai veiklai. Iš B. N. skundo turinio matyti, kad jis skunde išdėstė žinomai melagingą informaciją apie nebūtus pareigūno veiksmus. Tokioje situacijoje negali būti daroma išvada, kad B. N. yra persekiojamas už pilietišką poelgį pranešti apie, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, su juo susidorojama, BK 236 straipsnis naudojamas kaip įrankis neįtinkančių asmenų persekiojimui. BK 236 straipsnis negali būti taikomas, kai asmuo, pranešantis apie, jo manymu, padarytą nusikalstamą veiką, sąžiningai klysta vertindamas tam tikrą situaciją. Nagrinėjamoje byloje situacija yra kita – B. N. skunde sąmoningai melagingai nurodomos 2011 m. vasario 1 d. Tauragės apskrities VPK patalpose vykusio pokalbio aplinkybės. B. N. šią veiką padarė būdamas teistas du kartus, bausmės vykdymo atidėjimo metu, būdamas daug kartų baustas administracine tvarka (baustas 40 kartų). Dėl to visuma kaltininką ir jo padarytą nusikaltimą apibūdinančių duomenų nesuteikia pagrindo išvadai, kad padaryta veika vertinta kaip mažareikšmė ir dėl jos nebūtų tikslinga kaltininkui taikyti baudžiamosios atsakomybės turinį sudarančias poveikio priemones.

Kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Kasacinio skundo argumentai, kad kitose panašiose bylose buvo skirtos švelnesnės bausmės, nėra pagrindas konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje baudžiamasis įstatymas yra pritaikytas netinkamai. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje kiekvienam dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltu pripažintam asmeniui bausmės rūšies ir dydžio parinkimo klausimas sprendžiamas individualiai, įvertinus toje byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę.

Taigi byloje nenustatyta, kad baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant B. N. veiką ar skiriant jam bausmę pritaikytas netinkamai, todėl jo kasacinio skundo argumentai dėl paskirtos pernelyg griežtos bausmės atmestini.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo B. N. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                  Vytautas Masiokas

                                                                                                                Alvydas Pikelis

                                                                                                                Gintaras Goda