Civilinė byla Nr. e2A-638-589/2020
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00871-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 20 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-19-1055/2020 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovams D. V. ir G. V. dėl pažeistų teisių gynimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. M. patikslintu ieškiniu prašė iškeldinti D. V. ir G. V. su visais daiktais, baldais ir kita manta iš trijų kambarių buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, taip pat priteisti iš atsakovų ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad asmeninės nuosavybės teise valdo trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį įgijo 2018 m. balandžio 9 d. įvykusiose varžytinėse Nr. (duomenys neskelbtini), vykdytose antstolio L. J.. Nors 2018 m. gegužės 2 d. surašius Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0053/17/00313 atsakovė D. V. neteko nuosavybės teisės į ginčo butą, tačiau juo toliau naudojasi. Atsakovė D. V. turi sutuoktinį G. V., su kuriuo santuoka nėra nutraukta, todėl, tikėtina, kad jis taip pat naudojasi minėtu butu pats arba laiko jame savo daiktus. Ieškovė savo iniciatyva du kartus buvo susitikusi su atsakove, ne kartą bandė su ja susisiekti telefonu (neatsiliepė ir neatskambino), tačiau atsakovės pozicija kategoriška – ji atsisako išsikelti iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Ieškovė neturi absoliučiai jokios galimybės naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu butu, kadangi jame gyvena atsakovė, kuri netgi atsisako įleisti ją apžiūrėti butą bei grasina. Joks teisės aktas tokios teisės atsakovams nesuteikia, taip pat nėra teismo sprendimo, kuriuo atsakovams būtų pripažinta teisė neatlygintinai naudotis ieškovės turtu. Jos ir atsakovų nesieja jokie sutartiniai santykiai. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų šiai dienai yra susiklosčiusi situacija, kad būdama teisėta buto savininke ieškovė negali nei jo valdyti, nei juo naudotis, nors 2018 m. balandžio 23 d. už jį sumokėjo visą pardavimo sumą – 19 200 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2020 m. vasario 10 d. sprendimu ieškovės A. M. ieškinį tenkino, iškeldino atsakovę D. V. ir atsakovą G. V. su visais daiktais, baldais ir kita manta iš ieškovei A. M. priklausančio buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, taip pat priteisė iš atsakovų ieškovės naudai solidariai 900 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti ir po 37,50 iš kiekvieno žyminio mokesčio, o į valstybės biudžetą po 11,37 Eur iš kiekvieno procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad byloje pateikti rašytiniai duomenys, pagrindžia, kad ieškovei nuosavybes teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovai duomenų, patvirtinančių, kad jie ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu nesinaudoja ir ieškovės teisių nepažeidžia, nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad yra teismo sprendimas, leidžiantis atsakovams neatlygintinai naudotis ieškovei priklausančiu butu, taip pat nėra duomenų, kad šalis sietų kokie nors teisiniai sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovams būtų leista gyventi bute. Todėl teismas konstatavo, jog atsakovai nuo 2018 m. gegužės 2 d. neteko ir nebeturi jokio teisinio pagrindo gyventi ir naudotis butu.
5. Teismas pažymėjo, kad pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą nėra, kadangi net ir patenkinus D. V. ieškinį, pareikštą kitoje civilinėje byloje, kuriuo ji prašo pripažinti Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0053/17/00313 negaliojančiu ab initio ir perkelti buto savininkės A. M. teise ir pareigas atsakovės siūlomam buto pirkėjui, atsakovė nuosavybės teisių į butą nebeatgaus, jos vis tiek pereis kitam asmeniui. Atsakovės nurodytas motyvas, kad ieškovė gali atlikti buto suvaržymus, apsunkinimus, teismo nuomone, taip pat nėra pagrindas stabdyti bylą, kadangi atsakovė turi teisę kreiptis su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones savo inicijuotoje byloje. Be to, atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje esančiais duomenimis, atsakovė ne tik be teisinio pagrindo naudojasi butu, bet ir nemoka už jį mokesčių, dėl ko susidarė įsiskolinimai, taigi ji pati savo elgesiu sukuria apsunkinimus butui. Ši civilinė byla jau buvo vieną kartą sustabdyta atsakovės prašymu, kol bus išnagrinėta civilinė byla, kurioje D. V. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0053/17/00313 ir taikyti restituciją, kadangi teismas laikė, kad patenkinus ieškinį ir grąžinus atsakovei nuosavybės teise į butą, nebeteks prasmės šioje byloje reiškiamas reikalavimas. Atsakovės ieškinys buvo atmestas, sprendimui įsiteisėjus, nagrinėjama civilinė byla 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi buvo atnaujinta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atsakovė D. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. vasario 10 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
7. Nurodo, kad nei su ieškovės ieškiniu, nei su teismo sprendimu nesutinka. Turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. 0053/17/00313, kurio pagrindu nuosavybės teisė į butą perėjo ieškovei, yra neteisėtas. Nors ieškovė buvo pateikusi teismui ieškinį dėl Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 0053/17/00313 pripažinimo negaliojančiu ir ieškinys buvo atmestas, šiai dienai teismui yra pateiktas kitas D. V. ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti minėtą varžytynių aktą negaliojančiu ab initio ir perkelti buto savininkės A. M. teises ir pareigas D. V. siūlomam buto pirkėjui. Varžytynių aktas yra surašytas neteisėtai, nesudarius D. V. sąlygų pasiūlyti buto pirkėją. Tokį ieškinį tenkinus, varžytynių aktas būtų panaikintas, atitinkamai nuosavybės teisė į butą būtų perkelta atsakovės siūlomam pirkėjui. Dėl nurodyto, atsakovės nuomone, ji pagrįstai nesutinka išsikelti iš buto.
8. Pažymi, kad ieškovė teikdama reikalavimą iškeldinti atsakovę iš buto turi remtis ne savininko teisių apsaugą reglamentuojančiomis materialinės teisės normomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.98 straipsnis), tačiau specialiomis iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų reglamentuojančiomis teisės normomis. Siekiant iškeldinti atsakovę iš buto reikia atsižvelgti į tai, kad šiuo atveju yra paliečiama viena svarbiausių žmogaus teisių – teisė į būsto neliečiamybę ir privalo būti atsižvelgta į atsakovės, kurią prašoma iškeldinti iš buto, interesus.
9. Atkreipia dėmesį į tai, kad net jei teismas ir tenkintų ieškovės ieškinį, išsikraustymui iš buto turėtų būti suteiktas proporcingas terminas, per kurį atsakovė galėtų pilnai išsikelti, persivežti daiktus ir t. t. Nurodo, jog kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Šiuo atveju, nors formaliai ieškovė yra buto savininkė, tačiau tai nereiškia, kad atsakovė turi būti nedelsiant priverstinai iškeldinta iš buto, kuris ilgą laiko buvo jos nuosavybė, jame yra asmeniniai, kiti svarbūs daiktai. Tenkinus ieškovės ieškinį ir nusprendus priverstinai iškeldinti atsakovę iš buto, būsimo galimai palankaus atsakovei teismo sprendimo pagal atsakovės ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir buto pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo siūlomam pirkėjui įvykdymas taps nebeįmanomu. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo šių atsakovės argumentų nevertino, atsižvelgė tik į ieškovės argumentus.
10. Atsakovės nuomone, teismas turėjo stabdyti šią iškeldinimo bylą, kol teisme nagrinėjamas atsakovės ieškinys dėl varžytinių akto panaikinimo.
11. Ieškovė A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
12. Ieškovės nuomone, atsakovė sąmoningai vilkina šios bylos nagrinėjimą, reikšdama prašymus ir naujus ieškinius, kurie yra visiškai niekuo nepagrįsti, galimai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-139-839/2019 padavė likus vienai dienai iki teismo posėdžio civilinėje byloje dėl jos iškeldinimo, nedalyvavo nei viename teismo posėdyje, neteikė jokių įrodymų. Dėl šio ieškinio pareiškimo civilinė byla dėl iškeldinimo buvo sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-139-839/2019. Utenos apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimu atsakovės ieškinys buvo atmestas ir priteista iš atsakovės 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas dėl šio sprendimo paduotas paskutinę apeliacinio skundo padavimo dieną. 2019 m. rugpjūčio 13 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas ir priteista iš atsakovės 450 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteistų išlaidų išieškoti nėra galimybės. Utenos apylinkės teismui atnaujinus civilinę bylą dėl iškeldinimo, atsakovė, praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą vėl teikia ieškinį dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančių, o civilinėje byloje dėl iškeldinimo vėl teikia prašymą dėl bylos sustabdymo.
13. Pažymi, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-139-839/2019 atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovės keliamas ginčas iš esmės yra sąlygotas iškeltos bylos dėl atsakovės iškeldinimo iš varžytynėse įsigyto buto, siekiant užvilkinti procesą. Dabar pareikštas ieškinys tik sustiprina pagrindą taip manyti, nes kaip matyti iš pateikto ieškinio, jis iš esmės grindžiamas tik subjektyvia nuomone, kuri galėjo būti pareikšta jau nagrinėtoje byloje, nėra pateikiama jokių naujų ar objektyvių įrodymų, duomenų. Šiuo metu nagrinėjamoje byloje, kur atsakovė prašo perkelti pirkėjo teisės kitam asmeniui, siūlomas pirkėjas atsakovės teigimu siūlo tik 300 Eur daugiau, nei buvo sumokėta už butą. Pati atsakovė ir jos siūlomas pirkėjas (trečiasis asmuo A. V.) į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė. A. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
14. Akcentuoja, jog teisminiai procesai vyksta jau daugiau kaip dveji metai. Atsakovė ir jos sutuoktinis visą šį laiką neteisėtai gyvena ieškovei priklausančiame bute, nemokėdami už jį mokesčių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl iškeldinimo, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo argumentus.
17. Byloje nustatyta, kad ieškovė A. M. 2018 m. balandžio 9 d. įvykusiose varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini) antstolio L. J. 2018 m. gegužės 2 d. surašyto Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 0053/17/00313 pagrindu įgijo trijų kambarių butą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo savininkė – atsakovė D. V.. Įgytas turtas įregistruotas ieškovės vardu. Ieškovė 2018 m. gegužės 15 d. raštu kreipėsi į atsakovę D. V., reikalaudama išsikraustyti iš buto iki 2018 m. birželio 3 d., tačiau atsakovė į įspėjimą nereagavo ir iki šiol su sutuoktiniu G. V. gyvena bute. Ieškovė, remdamasi CK 4.37 straipsnio ir 4.98 straipsnio nuostatomis, kreipėsi į Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus su ieškiniu atsakovams dėl jų priverstinio iškeldinimo iš ieškovei priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje pateikti rašytiniai duomenys pagrindžia, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal 2018 m. gegužės 2 d. surašytą Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0053/17/00313 priklauso ieškovei, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai šiuo butu nesinaudoja ir ieškovės teisių nepažeidžia, kad yra teismo sprendimas, leidžiantis atsakovams neatlygintinai naudotis ieškovei priklausančiu butu, arba šalis sieja kokie nors teisiniai sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovams būtų leista gyventi bute, todėl konstatavo, jog atsakovai nuo 2018 m. gegužės 2 d. neteko ir nebeturi jokio teisinio pagrindo gyventi ir naudotis butu.
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visumą bei procesinius šalių dokumentus, apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, atskleidus bylos esmę bei tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu ieškinys tenkintas, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
19. Atsakovė D. V. su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, atsižvelgė tik į ieškovės argumentus ir nevertino atsakovų nurodytos aplinkybės, jog teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla pagal D. V. ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ab initio ir buto savininkės A. M. teisių ir pareigų perkėlimo D. V. siūlomam buto pirkėjui, kurį tenkinus, varžytynių aktas būtų panaikintas, atitinkamai nuosavybės teisė į butą būtų perkelta atsakovės siūlomam pirkėjui. Apeliantės nuomone, dėl nurodyto atsakovai pagrįstai nesutinka išsikelti iš buto. Be to, apeliantės teigimu, iškeldinant atsakovus iš buto, neatsivelgus į jų interesus, yra pažeidžiama viena svarbiausių žmogaus teisių – teisė į būsto neliečiamybę.
20. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai daryti, kad savininko teisės yra pažeistos, reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019 33 punktą).
21. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad butas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), iš kurio atsakovai atsisako išsikelti, šiuo metu nuosavybės teise priklauso ieškovei. Antstolio L. J. 2018 m. gegužės 2 d. surašytas Turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. 0053/17/00313, kurio pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teises į šį butą, įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas, todėl naujosios turto savininkės – ieškovės teisės į įgytą turtą taip pat nėra nuginčytos. Nėra ginčo ir dėl aplinkybės, kad šalių nesieja nuomos, panaudos ar kitokie panašūs sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, nėra priimto teismo sprendimo, kurių pagrindu atsakovai turėtų teisinį pagrindą naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu. Atsakovai apie ieškovei priklausančio turto atlaisvinimą yra įspėti raštu dar 2018 m. gegužės 15 d. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovai neišsikeldami iš jiems nebepriklausančio nekilnojamojo turto, gyvena jame be teisėto pagrindo. Taigi, darytina išvada, kad ieškovė įrodė būtinasias sąlygas ieškinio dėl asmenų, neteisėtai besinaudojančių kitam asmeniui priklausančiu turtu, iškeldinimo tenkinimui, o atsakovai neįrodė, kad suvaržę ieškovės teises, elgiasi teisėtai. Atsakovė D. V. apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti priešingai. Apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla pagal D. V. ieškinį dėl Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 0053/17/00313 pripažinimo negaliojančiu ab initio ir buto savininkės A. M. teisių ir pareigų perkėlimo D. V. siūlomam buto pirkėjui, savaime negalėjo būti pagrindu ieškovės ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo atmesti. Minėta aplinkybė galėjo sudaryti prielaidas nebent spręsti dėl galimybės sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta kita civilinė byla, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė.
22. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, šį turtą valdyti, naudotis ir juo disponuoti, taigi ir teisę ginti savo pažeistas teises – reikalauti pašalinti bet kuriuos jos teisių pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, tarp jų ir prašyti iškeldinti atsakovus iš ieškovei priklausančio turto (CK 4.37, 4.98 straipsniai), todėl pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino.
23. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016, 19).
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Apeliantės nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmestini.
25. Apeliantės teiginiai apie pažeidžiamą jos teisę į būstą, kurią garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, taip pat vertintini kaip deklaratyvūs, todėl atmestini. Pažymėtina, jog asmens teisė į būstą nėra absoliuti, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, jog bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje J. S. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.). Remiantis EŽTT praktikos standartais, formuojamais iškeldinimo bylose, pažymėtina, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybę gerbimą apribojimo forma; bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turėtų turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme; neužtenka taikomą ribojimą vien tik pagrįsti įstatymo norma. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, § 50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinybei priimti asmens nenaudai griežčiausią priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų. Be kita ko, pažymima ir tai, kad svarbią reikšmę vertinant teisės į būsto neliečiamybės ribojimo proporcingumą gali turėti tai, ar į ginčo būstą egzistuoja kitas aiškus privatus interesas (pvz., Bjedov v. Croatia, no 421050/09, 29 May 2012). Iš EŽTT jurisprudencijos galima daryti prielaidą, kad asmens amžiaus, sveikatos būklė ar kiti subjektyvūs (individualūs) aspektai labiau aktualūs sprendžiant iškeldinimo atidėjimo, valstybės pozityviųjų pareigų atsiradimo, suteikiant socialinį būstą, klausimus (žr. Meads and others v. United Kingdom, no 694/01, decision of 9 October 2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2013).
26. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl susiklosčiusių atsakovų tęstinių ir glaudžių ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa (ilgą laiką butas nuosavybės teise priklausė atsakovei, šį būstą atsakovai laiko savo namais) šis ginčo butas gali būti laikomas ,,būstu“ pagal Konvencijos 8 straipsnį, tačiau tokios aplinkybės, kaip ilgalaikis patalpų valdymas nuosavybės teise, faktinis patalpų naudojimas, jų priežiūra, nėra tokios reikšmingos kaip gintinas kito asmens privatus interesas – galimybė netrukdomai naudotis jam priklausančia nuosavybe, ir jos nesukuria naujajam patalpų savininkui pareigos užtikrinti buvusiam patalpų savininkui teisę į būstą. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog Konvencijos 8 straipsnio ir EŽTT praktikos aspektu yra leidžiama atsakovų teisės į būstą ribojimą pripažinti proporcingu, ginant teisėto būsto savininko (ieškovės) teises. Priešingu atveju, tai iš esmės galėtų lemti ieškovės konvencinės teisės netrukdomai naudotis nuosavybe pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys ir į CK 1.137 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatytas draudimas įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai ar daroma žala kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinės teisės paskirčiai. Asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai (Lietuvos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).
27. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti civilinę bylą dėl atsakovų iškeldinimo, kol teisme nagrinėjama kita civilinė byla pagal D. V. ieškinį dėl Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 0053/17/00313 pripažinimo negaliojančiu ab initio ir buto savininkės A. M. teisių ir pareigų perkėlimo D. V. siūlomam buto pirkėjui.
28. Atmesdama kaip nepagrįstus šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina, jog tarp dviejų nagrinėjamų civilinių bylų – šios ir Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-414-356/2020 yra tiesioginis teisinis ryšys, t. y. jog įsiteisėjus minėtam teismo sprendimui jame nustatyti faktai savo teisine galia turės įrodomąją ar prejudicinę teisinę reikšmę būsimam teismo procesiniam sprendimui nagrinėjamoje byloje. Apeliantė nebėra varžytynėse parduoto buto savininkė ir dėl tokio jos statuso paneigimo daugiau teisminių ginčų nėra, todėl priešingai, nei nurodo apeliantė, nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymas CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu neatitiktų šio privalomojo bylos sustabdymo pagrindo paskirties ir būtų neteisėtas. Dėl nurodyto teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog net ir patenkinus D. V. ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-414-356/2020, D. V. nuosavybės teisių į butą nebeatgautų, jos vis tiek pereitų kitam asmeniui, todėl pagrindo stabdyti nagrinėjamą bylą nėra.
29. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nors formaliai ieškovė yra buto savininkė, tačiau tai nereiškia, kad atsakovai turi būti nedelsiant priverstinai iškeldinti iš buto, kuris ilgą laiko buvo atsakovės nuosavybė, jame yra asmeniniai, kiti svarbūs daiktai, todėl išsikraustymui iš buto turėjo būti suteiktas proporcingas terminas, per kurį atsakovai galėtų pilnai išsikelti, persivežti daiktus ir pan.
30. Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iki bylos išnagrinėjimo atsakovai iš esmės realizavo savo interesą papildomai gyventi ginčo bute (daugiau nei du metus), tačiau atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo pakankamas pagrindas atidėti sprendimo vykdymą dvejiems mėnesiams (CPK 284 straipsnio 1 dalis).
31. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
32. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą bei vertindamas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių apsaugą ir gynimą, taip pat procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodyto atsakovės D. V. apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, tik patikslinama sprendimo rezoliucinė dalis, kuria išspręsti atsakovų iškeldinimo klausimai, teismo sprendimo vykdymą atidedant dvejiems mėnesiams (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Sprendžiant atsakovės D. V. apeliacinio skundo priėmimo klausimą, Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. liepos 3 d. nutartimi atsakovei D. V. buvo atidėtas 100 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki Panevėžio apygardos teismas išnagrinės apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. e2-19-1055/2020. Apeliantė iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atidėtą 100 Eur žyminį mokestį sumokėjo, todėl ši suma priteistina iš apeliantės.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria išspręsti atsakovų iškeldinimo klausimai, ir ją išdėstyti taip:
„Iškeldinti atsakovę D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovą G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su visais daiktais, baldais ir kita manta iš ieškovei A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančio buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti dvejiems mėnesiams“.
Priteisti iš apeliantės D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 100 Eur (vieno šimto eurų) žyminį mokestį. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 288600210, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Ramunė Čeknienė
Rita Dambrauskaitė
Laimantas Misiūnas