Administracinė byla Nr. I-2450-505/2015
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00466-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 21.;15.2.3.2.; 74.
(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 15 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,
sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,
nedalyvaujant pareiškėjui I. V., atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas I. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-9) nurodė, jog jis nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2015 m. sausio 16 d. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 25, 30, 32, 39, 40, 41, 55, 62, 64, 82, 100. Kamerų, kuriose gyveno pareiškėjas, gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jų plotas buvo apie 14-18 kv.m., jose buvo laikoma 4-12 asmenų. Be to, kamerose buvo 8-10 gultų, stalas, sanitarinis mazgas. Dėl per mažo gyvenamosios patalpos ploto pareiškėjas negalėjo judėti, turėjo nuolat gulėti lovoje arba sėdėti, tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, tai labai kenkė jo regėjimui, atvykstant ir išvykstant etapu iš izoliatoriaus, asmens krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didžiulę emocinę, psichologinę – neturtinę žalą. Laikymo sąlygas Šiaulių TI pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, kankinančioms ir reikalauja atlyginti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią vertina 10000 Eur.
Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą (b.l. 14-21) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą atvyko 2013 m. rugpjūčio 2 d. ir šioje įstaigoje laikytas periodiškai iki 2015 m. sausio 16 d. Pripažįsta, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto, sąlygomis, tačiau, atsakovo nuomone, tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, jog laikomų kameroje asmenų skaičius per parą kinta, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Nurodė, kad Šiaulių TI deda pastangas, kad suimtieji ir nuteistieji per mažo ploto sąlygomis būtų kuo trumpiau, atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė, kad mažesnį nei teisės aktuose plotą iš dalies kompensavo nuteistiesiems (suimtiesiems) sudaryta galimybė pasivaikščioti 1 val. per dieną, nusiprausti pirtyje, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje, leisti laisvalaikį sporto salėje. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 2 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Paaiškino, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, Šiaulių TI netaikytini, dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto neveikimo neužtikrinant tinkamo dienos šviesos patekimo, santykinės oro drėgmės bei temperatūros. Nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kamerose esantys asmenys privalo patys nuolat rūpintis kamerų švara ir tvarka. Esant jų prašymui, išduodamas valymo inventorius. Pelėsis kamerose atsiranda dėl pačių nuteistųjų pasirinkto elgesio, t. y. nesirūpinimo kamerų švara ir tvarka. Kamerų dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tačiau suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja kameras, gadina elektros instaliaciją, daužo stiklus, klozetus, griauna sieneles ir pan., todėl atlikti remontai neturi ilgalaikio efekto. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas. Iš patikrinimo akto matyti, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl atmestini.
Pareiškėjas atsakovui nepateikė prašymo, jog yra nerūkantis ir pageidauja būti laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis, skunde išdėstytos aplinkybės dėl laikymo kartu su rūkančiais yra abstrakčios, neįrodytos, todėl nelaikytinos neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.
Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją bei kitas kompetentingas institucijas. Nurodė, kad Šiaulių TI siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus pagal galimybes, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis buvo su pertraukomis, nesukėlęs jam ilgalaikių neigiamų pasekmių. Šiaulių TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas I. V.. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2015 m. sausio 16 d. įvairiais laikotarpiais jam kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) netinkamomis sąlygomis, t. y. jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose nebuvo sveikos ir saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Dėl kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, plotų.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI kalėjo įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki 2015 m. sausio 16 d. kamerose Nr. 62, 39, 32, 41, 40, 64, 100, 82, 104, 30, 55, 25 (b.l. 23-33). Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto nebuvo užtikrintas 66,5 paros (b.l. 23-33). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Šiaulių TI, įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. iki 2015 m. sausio 16 d. 66,5 paros (iš 484 parų, kurias pareiškėjas praleido Šiaulių TI) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 0,6 kv. m iki 0,25 kv. m., todėl konstatuotina, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Dėl sveikos ir saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sąlygų kamerose.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
I. V. savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus jų apšvietimas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2009 m. liepos 17 d.) 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.
Lietuvos higienos normos HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau - ir Higienos norma HN 76:2010) 22 punktas nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o pagal 23 punktą gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.
Iš pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akto Nr. EP-27 (b.l. 38-45) matyti, jog atlikus operatyviąsias patikras kamerose Nr. 64 nenustatyta HN 76:2010 22 punkto pažeidimų (kameroje Nr. 64 dirbtinė apšvieta 212 lx) t. y. dirbtinė apšvieta atitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimus.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų laikotarpiu turi būti 35-60 % santykinė oro drėgmė, šiltuoju laikotarpiu – 35-65 % santykinė oro drėgmė. Aukščiau paminėtame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 64 santykinė oro drėgmė 50,4 %, (b.l. 42), t. y. nenustatyta HN 76:2010 26 punkto pažeidimų.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose Nr. 25, 30, 32, 39, 40, 41, 55, 62, 82, 100, 104, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b.l. 34), taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Šiaulių visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių konstatuoja, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
Dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo kartu kamerose, dėl netinkamos asmens apžiūros atlikimo.
1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog priešingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, jis 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašyme Šiaulių TI direktoriui nurodė, jog yra rūkantis, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (b.l 70). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Pareiškėjas skundžiasi, kad asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 144 p. nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145.1 p. numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visa krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.
Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.
Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos specialistus yra kreipęsis dėl rėmens, gerklės skausmo, kosulio, dešinės alkūnės atsiradusio patinimo, dešinio kelio sąnario artrito (traumos padarinys), galvos skausmo, slogos, skausmo strėnose (serga seniai), skausmo kryžkaulio srityje (turėjęs stuburo traumą), skausmo juosmens srityje (turėjęs traumą), nerimo, nemigos, negalėjimo susikaupti (dėl artėjančio teismo posėdžio) (b.l. 72-97).
Kadangi pareiškėjo I. V. sveikatos būklės duomenys yra būdingi ir laisvėje esančių asmenų sveikatos būklėms, todėl tokie sveikatos sutrikimai nėra pagrindas teigti, jog jie buvo tiesiogiai įtakoti būtent netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Pareiškėjas tvirtina, kad kalinimo sąlygos Šiaulių TI pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nustatančias, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V.prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip: elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatyta, kad Šiaulių TI, pareiškėjas buvo laikomas viso 484 paras. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas buvo didesnis nei numatyta teisės aktuose (teko ir 3,8 kv.m., 4,2 kv.m., 4,6 kv.m., 5,8 kv.m., 6,97 kv.m., 7,64 kv.m., 9,3 kv.m., 10,45 kv.m., 11,5 kv.m., 11,17 kv.m. gyvenamojo ploto), tačiau, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo laikomas 66,5 paros. Pažymėtina, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo per mažas, tam, kad jis galėtų laisvai judėti. Nors pareiškėjui buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, apsilankyti Sveikatos priežiūros tarnyboje, nusiprausti pirtyje, tačiau, teismo nuomone, nurodytos aplinkybės negali visiškai kompensuoti pareiškėjui tekusio per mažo asmeninės erdvės ploto (žr. EŽTT L. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13099/04, 2011 m. spalio 18 d. sprendimą, 99 p., D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą, 58 p.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ypač mažas plotas ir gana ilgas kalinimo laikas yra savaime pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 59 paragrafas). Pabrėžtina, jog šis teismas bylose, kuriose pareiškėjams buvo skiriama mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės, yra pripažinęs, kad kamerų perpildymas buvo toks rimtas, kad šios aplinkybės konstatavimas savaime reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją, pareiškimo Nr. 22635/03, 51 paragrafas; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05, 59 paragrafas; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 37213/02, 50-51 paragrafai).
Nors administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, tam tikru metu ypač mažą pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, kitus nustatytus higienos normų reikalavimų pažeidimus, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog byloje nustačius aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo perpildytose kamerose, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atlyginimo priteisimui.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 400 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2013-520/2015). Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas remiantis aukščiau išdėstytais argumentais.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui I. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Daina Kukalienė