Administracinė byla Nr. eA-2458-415/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03300-2024-7
Procesinio sprendimo kategorija 9.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 24S144641 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Jis 2024 m. gegužės 6 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2014 m. kovo 23 d. iki 2024 m. kovo 22 d. Patikrinus asmenį duomenų bazėse nustatyta, kad asmuo turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba informavo, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, galiojantis nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d., tačiau atsakovas nutyli aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. birželio 26 d. Lietuva buvo išdavusi pareiškėjui nacionalinę vizą (asmuo atvyko 2019 m. rugpjūčio 5 d.), taip pat viza išduota ir nuo 2023 m. balandžio 26 d. iki 2023 m. liepos 23 d. Lenkijos Respublikos leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas daugiausia rezidavo ir dirbo Lietuvos Respublikoje.
2.2. Įvertinus pareiškėjui Lietuvoje išduotų vizų laikotarpį, leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir pareiškėjo faktinį rezidavimą Lietuvoje (apie 5 metai), nebuvo pagrindo nuspręsti perduoti prašymą Lenkijos Respublikai. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą, kadangi jis čia periodiškai reziduoja nuo 2019 metų, čia dirbo, susiformavo jo socialiniai santykiai, o su Lenkijos Respublika pareiškėjo nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai, nei ekonominiai).
3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Migracijos departamentas nurodė, kad įvertino pareiškėjo situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą pagal Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakyme Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtintas sąlygas ir pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, tačiau nenustatė tam pagrindų. Atsižvelgus į tai, kad Lenkijos Respublika sutiko perimti pareiškėją savo žinion, bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 74 straipsnio 1 dalimi, turi būti priimtas sprendimas dėl pareiškėjo perdavimo Lenkijos Respublikai. Atsakovas pažymėjo, kad asmens noras, jog jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje nėra pagrindas nustatyti atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Vadovaujantis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas, Reglamentas), 3 straipsnio 1 dalimi, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena ES valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjo atveju nėra taikytini, nes jis nėra nelydimas nepilnametis ir, turimais duomenimis, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Tačiau pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu jis turėjo leidimą gyventi Lenkijos Respublikoje, galiojusį nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d. Nustatant atsakingą valstybę, vertinami: galiojantys leidimai laikinai gyventi ir galiojančios vizos (Dublino reglamento 12 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis); negaliojantys leidimai laikinai gyventi, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, ir negaliojančios vizos, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius. Jei prieglobsčio prašytojas turi tik vieną ar daugiau teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, arba vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius, atsakinga yra teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą išdavusi valstybė narė, suteikusi teisę būti ilgiausią laikotarpį, arba tais atvejais, kai galiojimo laikotarpiai yra vienodi, – valstybė narė, išdavusi teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, kurio galiojimo laikas baigiasi paskiausiai (Dublino reglamento 12 straipsnio 3 dalis ir 4 dalis). Dėl minėtų priežasčių prieglobsčio prašytojo nurodytos 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. birželio 26 d. ir 2023 m. balandžio 26 d. iki 2023 m. liepos 23 d. Lietuvos nacionalinės vizos nėra nutylėtos, o jos tiesiog nevertintos, kadangi neatitinka Dublino reglamente nustatytų kriterijų, t. y. jos neturi įtakos Dublino procedūrai ir nėra reikšmingos nustatant atsakingą valstybę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui abiejų (Lietuvos ir Lenkijos) leidimų laikinai gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus (Lietuvoje išduotas leidimas laikinai gyventi nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d. (buvo išduotas kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje, tačiau darbo sutarties nesudarė, todėl panaikintas; Lenkijoje išduotas leidimas laikinai gyventi nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d.), vadovaujantis Dublino reglamento 12.4 straipsniu atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą prisiėmė valstybė narė, kuri išdavė teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, suteikusį teisę būti šalyje ilgiausią laikotarpį, t. y. Lenkija. Nors Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kuomet gali būti nukrypstama nuo reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau šios nuostatos yra neprivalomos, nes ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis ilgą laiką rezidavo ir dirbo Lietuvoje, tačiau šios aplinkybės nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti Lietuvoje bei vertinti, kad priimtas Sprendimas nepagrįstas. Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis Dublino reglamentu, rezidavimas ir darbas Europos Sąjungos valstybėje narėje nėra kriterijus, pagal kurį būtų nustatoma valstybė, atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, įvertinus tai, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikoje leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu buvo išduotas 2023 m. birželio 19 d. ir Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 23S217469 panaikintas, nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Nuo 2023 m. liepos 10 d. užsienietis vykdo individualią veiklą. Minėtos aplinkybės patvirtina apie pareiškėjo nepagrįsto prašymo pateikimą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes leidimas laikinai gyventi išduodamas konkrečiam darbui dirbti, konkrečioje įmonėje/bendrovėje.
5. Atsakovas pažymėjo, kad Lenkija yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ji netinkamai įvertins pareiškėjo prašymą ir priims sprendimą, neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Lenkijos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją Lenkijai, kaip atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas taip pat nurodė sprendimui įsiteisėjus panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
7.1. Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d.
7.2. 2024 m. gegužės 24 d. raštu Nr. DPU.WPD.4251.1145.2024 SC Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba informavo, jog S. S. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, galiojantis nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d.
7.3. Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Lenkijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion.
7.4. 2024 m. birželio 6 d. raštu Nr. DPU.WPD.4251.1145.2024 ML Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį S. S..
7.5. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 13 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta perduoti asmenį Lenkijos Respublikai. Perdavimo tikslu asmeniui išduodamas kelionės dokumentas laissez-passer. Perdavimo vykdymas pavedamas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 74 straipsniu, 75 straipsniu; Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 74 punktu, 75 punktu, 82 punktu; Dublino reglamento 12.4 straipsniu.
8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašymo suteikti prieglobstį teikimo metu pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d., sprendė, kad pareiškėjui taikytinas Dublino reglamento 12 straipsnis. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad vadovaujantis Dublino reglamento 12.4 straipsniu, kadangi pareiškėjui abiejų (Lietuvos ir Lenkijos) leidimų laikinai gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą prisiėmė valstybė narė, kuri išdavė teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, suteikusį teisę būti šalyje ilgiausią laikotarpį, t. y. Lenkija. Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjui išduotų vizų nevertinimo ir galimo nuslėpimo pripažintos akivaizdžiai nepagrįstomis ir nereikšmingomis.
9. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nevertino pareiškėjui išduotų vizų, kadangi jos neturi įtakos Dublino procedūrai (jų galiojimo laikas yra pasibaigęs daugiau kaip prieš šešis mėnesius) bei nėra reikšmingos nustatant atsakingą valstybę.
10. Teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aiškinamos Dublino reglamento nuostatos, galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.
11. Teismas konstatavo, kad diskrecinės išlygos taikymo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu buvo nuosekliai išdėstyti ginčijame Sprendime. Atsakovas nenustatė nei vieno iš Įsakyme numatytų pagrindų taikyti diskrecinę išlygą. Teismo vertinimu, jokių svarbių aplinkybių, pagrindžiančių diskrecinės išlygos taikymą, pareiškėjas nenurodė nei skunde, nei teismo posėdžio metu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis Lietuvoje periodiškai reziduoja dar nuo 2019 metų, čia dirbo, susiformavo jo socialiniai santykiai, kai tuo tarpu pareiškėjo su Lenkijos Respublika nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai, nei ekonominiai), nėra reikšmingos vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais:
13.1. Migracijos departamentas turėjo vertinti ir pareiškėjui išduotas Lietuvos vizas, kurių galiojimas pasibaigė daugiau nei prieš šešis mėnesius, kadangi jos leido pareiškėjui faktiškai atvykti į valstybių narių teritoriją, t. y., laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2020 m. birželio 26 d. Lietuva buvo išdavusi pareiškėjui nacionalinę vizą (asmuo atvyko 2019 m. rugpjūčio 5 d.), taip pat viza išduota ir laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 26 d. iki 2023 m. liepos 23 d. Šiuo atveju įvertinus pareiškėjui Lietuvoje išduotų vizų laikotarpį, leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jo prašymo suteikti prieglobstį pateikimą Lietuvos Respublikoje bei jo faktinį rezidavimą Lietuvoje (apie 5 metai), nebuvo pagrindo nuspręsti perduoti pareiškėją Lenkijos Respublikai.
13.2. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą, kadangi jis čia periodiškai reziduoja dar nuo 2019 metų, čia dirbo, susiformavo jo socialiniai santykiai, o su Lenkijos Respublika pareiškėjo nesieja jokie santykiai (nei šeiminiai, nei kultūriniai, nei ekonominiai).
13.3. Atsakovas neužtikrino pareiškėjui galimybės pateikti visą papildomą informaciją, reikalingą norint teisingai nustatyti atsakingą valstybę narę (žr. Dublino reglamento 5 str. 2 d. b) p.).
13.4. Pareiškėjas neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje nuo 2023 m. gruodžio 22 d. (leidimas laikinai gyventi panaikintas, nes pareiškėjas nesudarė darbo sutarties), t. y., jo leidimas laikinai gyventi baigė galioti vėliau nei Lenkijos, ir nuo 2019 metų pareiškėjas periodiškai gyveno ir dirbo būtent Lietuvoje, o ne Lenkijoje. Įvertinus nurodytas aplinkybes apie pareiškėjui Lietuvoje išduotas vizas, jo rezidavimą, jo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respubliką, kurie nebuvo identifikuoti, būtent neužtikrinus jo apklausos, vertintina, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui galimybės pateikti visą papildomą informaciją, reikalingą norint teisingai nustatyti atsakingą valstybę narę (žr. Dublino reglamento 5 str. 2 d. b) p.).
14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
15. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo turėtos nacionalinės vizos nebuvo vertintos, kadangi neatitinka Dublino reglamente nustatytų kriterijų, t. y. jos neturi įtakos Dublino procedūrai ir nėra reikšmingos nustatant atsakingą valstybę.
16. Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis Dublino reglamentu, rezidavimas ir darbas Europos Sąjungos valstybėje narėje nėra kriterijus, reikšmingas nustatant valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą.
IV.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
17. (duomenys neskelbtini) pilietis S. S., gim. (duomenys neskelbtini), 2024 m. gegužės 6 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
18. Migracijos departamentas 2024 m. birželio 13 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta perduoti (duomenys neskelbtini) pilietį S.S. Lenkijos Respublikai. Dėl šio atsakovo Sprendimo ir kilęs ginčas byloje.
19. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (Dublino reglamentas), taip pat Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ nuostatos.
20. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją. Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.). Remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant ir pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, o būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento 12 straipsnio 4 dalies pirmoji pastraipa nustato: „Jei prašytojas turi tik vieną ar daugiau teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, arba vieną ar daugiau vizų, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš šešis mėnesius ir kurios leido jam faktiškai atvykti į valstybės narės teritoriją, 1, 2 ir 3 dalys taikomos tol, kol prašytojas nėra išvykęs iš valstybių narių teritorijų“. Šiuo atveju taikytina Dublino reglamento 12 straipsnio 3 dalis: „Jei prašytojas turi daugiau kaip vieną galiojantį skirtingų valstybių narių išduotą teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą arba vizą, atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą valstybės narės prisiima tokia tvarka: a) teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą išdavusi valstybė narė, suteikusi teisę būti ilgiausią laikotarpį, arba tais atvejais, kai galiojimo laikotarpiai yra vienodi, – valstybė narė, išdavusi teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, kurio galiojimo laikas baigiasi paskiausiai“.
21. Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.
22. Remiantis šios Nutarties 20 ir 21 punktuose nurodytu teisiniu reguliavimu, byloje nustatyta, kad:
22.1. Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d.
22.2. 2024 m. gegužės 24 d. raštu Nr. DPU.WPD.4251.1145.2024 SC Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba atsakovą informavo, jog S. S. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje, galiojęs nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d.
22.3. Migracijos departamentas kreipėsi į atsakingas Lenkijos Respublikos institucijas su prašymu perimti pareiškėją savo žinion.
22.4. 2024 m. birželio 6 d. raštu Nr. DPU.WPD.4251.1145.2024 ML Lenkijos Respublikos Užsieniečių tarnyba sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį S. S..
23. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d., o Lenkijos Respublikoje – nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2023 m. liepos 31 d., abiejų (Lietuvos ir Lenkijos) leidimų laikinai gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, vadovaujantis Dublino reglamento 12 straipsnio 3 ir 4 dalimis, atsakomybę už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą prisiima valstybė narė, kuri išdavė teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, suteikusį teisę būti šalyje ilgiausią laikotarpį, t. y. Lenkija.
24. Remiantis Dublino reglamento 12 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pažymėtina, kad į Lietuvos išduotas vizas, kurios baigė galioti daugiau kaip prieš šešis mėnesius, atsakovas atsižvelgti neturėjo teisinio pagrindo.
25. Dėl Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos diskrecinės išlygos pagrindų vertinimo šioje byloje.
25.1. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog iš Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma, kiek ja kiekvienai valstybei narei paliekama savo nuožiūra nuspręsti nagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, net jei tai daryti jai nepriklauso pagal šiame reglamente įtvirtintus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus. Be to, įgyvendinant šią teisę nenumatyta jokių ypatingų sąlygų. Šia teise siekiama kiekvienai valstybei narei leisti suvereniai, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais sumetimais, nuspręsti sutikti nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, net jei pagal minėtame reglamente nustatytus kriterijus ji nėra už tai atsakinga (pvz., žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C‑661/17), 58 p.; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C‑228/21, C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21), 146 p.). Atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą didelę diskreciją, būtent atitinkama valstybė narė turi nustatyti aplinkybes, kuriomis ketina pasinaudoti pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą suteikta teise ir sutikti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, už kurį ji nėra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus (pvz., žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M. A. ir kt. (C‑661/17), 59 p.; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo DG ir kt. (C‑228/21, C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21), 147 p.). Jei valstybė narė atsisako taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytą diskrecinę išlygą, tai neišvengiamai reiškia, kad būtent ši valstybė narė turi priimti sprendimą dėl perdavimo. Valstybės narės atsisakymas pasinaudoti šia išlyga prireikus gali būti apskųstas teismui pateikiant apeliacinį skundą dėl sprendimo dėl perdavimo (žr. Teisingumo Teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo M.A., S.A., A.Z. (C‑661/17) 78 p.).
25.2. Nurodytas teisės aiškinimas suponuoja, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga.
25.3. Šioje byloje ginčijamame Sprendime atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo situaciją: šeimos ryšių Lietuvoje nėra, socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti, nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo perdavimas Lenkijos Respublikai sukeltų jam pernelyg didelę ir neproporcingą žalą.
26. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nenustatė tokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas taikyti Reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą diskrecinę išlygą. Teisėjų kolegija, sutikdama su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad rezidavimas ir darbas Europos Sąjungos valstybėje narėje nėra kriterijus, reikšmingas nustatant valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus bei ištirtus įrodymus (ABTĮ 56 str. 7 d.).
27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui galimybės pateikti visą papildomą informaciją, reikalingą norint teisingai nustatyti atsakingą valstybę narę (Dublino reglamento 5 str. 2 d. b p.).
27.1. Ginčijamame Sprendime atsakovas nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog visą informaciją, reikalingą Dublino reglamento 7-12 straipsniuose nurodytų aplinkybių vertinimui, prieglobsčio prašytojas jau pateikė pirminės apklausos metu, vadovaujantis Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punktu, rengti jo apklausą nėra tikslinga.
27.2. Teisė būti išklausytam yra teisinės valstybės principo elementas, visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas, kylantis ne tik iš Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ir Konstitucijos 18 ir 30 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo. Taigi teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo.
27.3. Teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Kitaip tariant, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu.
27.4. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas asmeninio pokalbio surengimo išimtis, įtvirtintas Dublino reglamento 5 straipsnio 2 dalyje, yra nurodęs, kad ginčijamas sprendimas, dėl kurio pateiktas skundas, kuriame ginčijama tai, jog nesurengtas tame 5 straipsnyje numatytas asmeninis pokalbis, turi būti panaikintas, nebent pagal nacionalinės teisės aktus atitinkamam asmeniui leidžiama per nagrinėjant šį skundą rengiamą apklausą asmeniškai pateikti visus savo argumentus dėl minėto sprendimo, laikantis tame straipsnyje nustatytų sąlygų ir garantijų, o šie argumentai negali pakeisti to paties sprendimo (išsamiau žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą sujungtose bylose Ministero dell’Interno (Brochure commune – Refoulement indirect), C-228/21 ir C‑254/21, C‑297/21, C‑315/21 ir C‑328/21).
27.5. Šios bylos kontekste vertinant teisės būti išklausytam tikslus, pažymėtina, kad pareiškėjo pirminės apklausos metu gautos informacijos pagrindu buvo renkami įrodymai ir jais remiantis įsitikinta dėl faktinių aplinkybių, lemiančių sprendimą nustatant valstybę narę, atsakingą už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą. Turint galvoje tai, kad pareiškėjas, pasinaudodamas teise skųsti jam nepalankų atsakovo sprendimą teismui, tuo pačiu įgijo teisę pateikti visus su savo individualia situacija susijusius įrodymus, kurie galėtų paneigti individualaus administracinio akto pagrįstumą ir teisėtumą, tokių įrodymų nepateikė. Pirmosios instancijos teisme administracinė byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui, jo atstovui, vertėjams, teisme nebuvo gauta prašymų bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje. Užtikrinus pareiškėjo ir jo atstovo dalyvavimą teismo posėdyje ir teisę į vertimą žodžiu bei nesant ginčo dėl proceso teisių įgyvendinimo kliūčių, laikytina, kad pareiškėjui buvo sudaryta veiksminga galimybė asmeniškai pateikti visus savo argumentus, tačiau jis šia galimybe nesinaudojo. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjui sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių reikšmingų administraciniam aktui priimti aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos, o tai sudaro sąlygas pripažinti, kad atsakovo išvada dėl pareiškėjo apklausos netikslingumo nėra pareiškėjo teisių pažeidimas, dėl kurio padaryta neigiama įtaka jo teisinei apsaugai.
28. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys