Administracinė byla Nr. I1-3795-809/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01859-2020-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K)), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 379 sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Teigia, kad nebuvo suteikta teisė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nes jo nebuvo arba tiesiog neveikė. Kameroje nesuteiktas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Paaiškina, kad kameros plotas įskaičiavus inventorių užima nuo 6 kv. m iki 8,1 kv. m. Taip pat teigia, kad pažeista teisė į privatumą. Paaiškina, jog pareigūnai dažnai matydavo jį naudojantis sanitariniu mazgu, kuris įrengtas be durų ir neatskirtas užuolaida gyvenamoje patalpoje. Sanitarinio mazgo sienelės buvo ne aukštesnės kaip 1,2 cm aukščio. Kameroje nebuvo tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), todėl šlapią muilą, kempinę, šampūnus, skutimosi peiliukus ir kitus reikmenis laikė krepšyje. Teigia, kad gyvenamoje patalpoje neįrengta oro šalinimo sistema, todėl dėl nemalonių kvapų patyrė stresą. Teigia, kad kameroje neveikė ventiliacija, buvo tamsu, čiužinys puvo, metalinė lova rūdijo nuo drėgmės.Vidutinis drėgnumas viršijo 70 procentų. Atkreipia dėmesį, kad kameroje švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo, todėl jam buvo ribojamas švaraus oro kiekis. Ant sienų buvo pelėsis, byrėjo tinkas ir luposi dažai. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, miego sutrikimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–19).
Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. Pateikia gyvenamųjų kamerų duomenis, t. y. kamerų, kuriose buvo laikomas numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaičius pareiškėją. Paaiškina, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teigia, kad minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus.
Nurodo, kad lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su tualetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Gyvenamųjų kamerų įrengimas ir inventorius atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas.
Teigia, kad sanitariniai mazgai kaip atskiros kabinos Lukiškių TI-K buvo įrengti tik kai kuriose kamerose, kitose kamerose kabinų įrengti nebuvo techninių galimybių, tad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele ne žemesne kaip 1,5 m, taip pat privatumui užtikrinti įrengta užuolaida, kuri uždengia matomumą nuo kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio. Pažymi, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normos reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Teigia, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Taip pat gyvenamųjų patalpų oro temperatūra atitiko nustatytus reikalavimus.
Paaiškina, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėnesio visoje įstaigoje buvo sumontuota nauja, veikianti aliarminio iškvietimo sistema. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu veikė visi signalizacijos-aliarmo mygtukai. Taip pat pažymi, kad teisės aktai nenustato laiko, per kurį pareigūnas turi prieiti prie kameros iš kurios aliarmo mygtuku ar kitais būdais yra kviečiamas nuteistojo ar suimtojo asmens.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų, sąskaita. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)
3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A-1686-502/2016). Atsakovės atstovas pateikė duomenis iš kurių matyti kad pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose, kuriose buvo laikomas vienas (b. l. 11–19).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 6,83 kv. m iki 6,94 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 6,27 kv. m iki 6,38 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo suteikta teisė pasinaudoti signalizacijos mygtuku išsikviesti budintį pareigūną.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.4 papunktis nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema inter alia (lot. be kita ko) aliarminis iškvietimas.
Atsakovės atstovas nurodė, kad 2016–2017 m. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti (b. l. 11–19).
Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema, jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų ar pareigūnų kontrolės kamerose kreipėsi su prašymais, pareiškimais ar skundais į įstaigos administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ar, kad pareigūnai nepakankamai dažnai tikrino kameras, vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo pripažinti, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo teigimu, kamerų plotą mažino baldai ir sanitarinis mazgas.
Eksploatavimo taisyklėse nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais ir sanitariniais įrenginiais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas.
Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25, Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, t. y. Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse (b. l. 11–19).
Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K nuo likusio kameros ploto buvo atskirti užuolaidomis arba įrengti kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 29–31). Pažymėtina, jog iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas (b. l. 11–19). Nors sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tačiau įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas, daroma išvada, jog šiuo atveju nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje nebuvo įrengta tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).
Eksploatavimo taisyklės nustato, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai).
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Kamerose esančios lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m x 0,7 (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m) (b. l. 11–19).
Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl trūkstamo kietojo inventoriaus. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kaip ir kitose Vilniaus PN kamerose, buvo įrengtos lentynėlės, todėl teismo nuomone, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės susidėti higienos reikmenis. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad įrengto inventoriaus kamerose pareiškėjui nepakako.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge neįrengta atskira oro šalinimo sistema.
Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Vilniaus PN kameros vėdinamos per langus (b. l. 11–19), kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 17 punkte. Taigi, Vilniaus PN administracija neteisėtų veiksmų neatliko. Atsižvelgus į tai, kad Vilniaus PN administracija ginčo laikotarpiu neturėjo pareigos įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitariniame mazge, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameroje neveikė ventiliacija, buvo tamsu, drėgna, švaraus oro kiekis buvo netinkamas. Taip pat ant sienų buvo pelėsis, byrėjo tinkas ir luposi dažai.
Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai ( LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Iš atsakovės atstovo prie atsiliepimo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 222, 223, 379 (b. l. 11–19).
Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) 2019 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8) PA-2871 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, jog buvo tikrinta kamera Nr. 223, tačiau Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimų pažeidimai nenustatyti (b. l. 27–28).
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl kamerų neatitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams, t. y. dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės, netinkamo švaraus oro kiekio, pelėsio, byrančio tinko ar nusilupusių dažų. Be to, kaip minėta, nustatyta, kad kameros vėdinamos natūraliai per langus, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 17 punkte (b. l. 11–19). Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo giliais dvasiniais sukrėtimais, neigiamais išgyvenimais, miego sutrikimais, kurie pareiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, vertintinų kaip pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl jo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė