Administracinė byla Nr. A-1219-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03039-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 14 000 Lt (4054,68 Eur) neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. birželio 27 d. 

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. birželio 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Skundžiamu laikotarpiu buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, dėl to patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Kamerose buvo drėgna, nebuvo sąlygų tinkamam vėdinimui, veisėsi pelėsis ir grybelis, apšvietimas blogas. Taip pat kameroje tvyrojo blogas kvapas, todėl jį dažnai pykino. Kamerose buvo įsiveisę graužikai, buitiniai parazitai. Dėl mažo kameros ploto, nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo savijauta, dėl blogo apšvietimo pablogėjo regėjimas. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje. Atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus, susiklosčiusią Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti iš Lietuvos valstybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

              Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindė konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio, į teismą kreipėsi praėjus ilgam laikui nuo jo nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgęsis nežmoniškai. Asmenims suėmimas, areštas ar laisvės atėmimas Lukiškių TI-K skiriamas pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo nutartį ar nuosprendį. Taip pat į Lukiškių TI-K asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant suimtuosius ir bausmę atliekančius asmenis Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 str. reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pagal šio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamento) direktoriaus įsakymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 nuostatas, didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti suimtųjų, areštuotų ir nuteistųjų skaičius yra 954. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. birželio 26 d. Šiuo laikotarpiu, pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas apie 4,5 mėnesių (b. l. 14-15).

              Teismas pažymėjo, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 str., niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją).

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas, remdamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir EŽTT. Teismas akcentavo, kad EŽTT savo praktikoje ne kartą nustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą panašiose bylose dėl nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamos minimalios asmeninės erdvės reikalavimo pažeidimo. Pagal šio teismo praktiką, atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymų vietų perpildymo bei tai, kad atsakovės atstovė neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius. Valstybės ribotos finansinės galimybės užtikrinti tinkamas laisvės atėmimo ar suėmimo vykdymo sąlygas, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės. Pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. Šis pažeidimas laikomas objektyviai darančiu neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, todėl pareiškėjui priteistinas patirtos neturtinės žalos atlyginimas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašoma priteisti pinginė kompensacija neproporcinga jo patirtai neturtinei žalai. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką panašiose bylose, už vieną mėnesį laikymo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K priteistina 58-174 EUR žalos atlyginimo, be to, dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemta nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, Visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir pažeidimų nenustatė arba nustatė nežymius pažeidimus, kurie per nustatytus terminus buvo pašalinti (b. l. 22-59), Lukiškių TI-K perka buitinių kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas (b. l. 60-66). Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti suma yra neproporcingu patirtai žalai, todėl atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teisinių santykių reglamentavimą, teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priėjo prie išvados, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas nebuvo užtikrintas apie 4,5 mėnesių, todėl priteisė pareiškėjui 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą ir priteisti 4 057,68 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo. Lukiškių TI-K yra specializuota įstaiga, todėl turi vadovautis teisės aktais, negali žeminti asmens dėl jo padėties.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsileipime į skundą nurodytais argumentais.

Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstas jokiais įrodymais, nenurodyta, kuo pasireiškė tariamai padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus, todėl teisinio pagrindo naikinti teismo sprendimą nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, galimai patirtos laikant pareiškėją Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. birželio 27 d., priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 650 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad pareiškėjui apie 4,5 mėnesių teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su  pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl priteistos neturtinės žalos sumos.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. birželio 27 d. pareiškėjas 133 dienas, tai iš esmės sudaro apie 4,5 mėnesių, buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, be kita ko, šio fakto atsiliepime į skundą neneigia ir atsakovas, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto  reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Tačiau kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. birželio 27 d., šiuo laikotarpiu 133 dienas (apie 4,5 mėnesių) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas (b. l. 14–19).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 4 054,68 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 650 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 200 Eur suma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė