Civilinė byla Nr. 2A-1234-232/2013
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01468-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija: 128.2; 121
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotuoju asmeniu byloje esant Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui.
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Pareiškėja J. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji faktiškai naudojosi ir naudojasi pagal Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 XXIV sesijos sprendimą jai suteikta 1,30 ha asmeninio ūkio žeme Vilniaus rajono Buivydiškių kadastrinėje vietovėje, Pašilaičių kaimo teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui.
Nurodė, jog pareiškėjai Buivydiškių apylinkės Tarybos 1995-03-16 XXIV sesijos sprendimu buvo skirtas žemės sklypas asmeniniam ūkiui, kurį pareiškėja iki šiol naudoja, dirba, tačiau pareiškėjai skirto ir jos naudojamo asmeniniam ūkiui skirto valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis iki šiol nesudaryta. Dokumentų, patvirtinančių sklypo suformavimą, matavimą ir perdavimą pareiškėjai naudotis kaip asmeninio ūkio žeme, nėra išlikę, todėl nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas. Asmeniniam ūkiui skirtą žemės sklypą pareiškėja naudojo faktiškai nuo suteikimo momento. Pareiškėja gyvena P kaime. Ir P gatvė, ir P gatvė įeina į tą pačią Buivydiškių vietovę. Byloje esančiuose dokumentuose, sąrašo trečioje eilėje parašyta asmens gyvenamoji vieta, bet ne ta vieta, kur išskirta sklypo vieta
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepimu nesutiko su pareiškėjos prašymu. Nurodė, kad Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės asmeninio ūkio žemės asmenų, kuriems žemės buvo suteikta apylinkės tarybos sesijų sprendimais ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymais įteisinta ir leista parduoti sąraše 639 numeriu įrašyta J. V. gyvenamoji vieta ne P kaimas, o P kaimas. P ir P kaimai yra skirtingi, jie nesiriboja vienas su kitu, todėl kyla pagrįstos abejonės, ar ieškovei buvo suteiktas asmeninis ūkis P kaime, kaip nurodo pareiškėja. Galiojantys teisės aktai piliečių subjektinę teisę į tai, kad žemės reformos žemėtvarkos projekte jam būtų formuojamas asmeninio ūkio žemės sklypas, sieja ne tik su žemės asmeniniam ūkiui skyrimu teisės aktų nustatyta tvarka, bet ir su šios žemės faktiniu naudojimu. Tai, jog žemės sklype vyrauja truputis pievų, į jas įsiterpusių krūmų želdinių, dar nereiškia, jog žemė naudojama asmeniniam ūkiui, kadangi krūmai nėra žemės ūkio naudmenos. Iš ortofotonuotraukos matyti, jog žemės sklypas nėra apdirbtas, jame vyrauja tik pievos ir krūmai. Pažymėjo, jog Vilniaus apskrities, Vilniaus miesto, Pilaitės seniūnijos ir Pašilaičių seniūnijų Vilniaus miesto kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės plane aiškiai matyti, jog žemės sklypas, kurį neva naudoja pareiškėja, yra priskirtas laisvos žemės fondui. Tai reiškia, jog jis niekada nebuvo naudojamas asmeniniam ūkiui. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2.6 punktą, teritorijose, kuriose pagal bendrojo teritorijų planavimo dokumentus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai, laisvos žemės fondo žemėje žemės ūkio paskirties žemės sklypai asmenims neperduodami, nesuteikiami nuosavybėn neatlygintinai, taip pat neparduodami. Taigi pareiškėjos prašymas prieštarauja minėtiems teisės aktams ir yra nepagrįstas. Byloje pateiktas sąrašas patvirtina tik sklypo suteikimą, tačiau neįrodo, kad sklypu naudojamasi, nėra rašytinių įrodymų, yra tik liudytojų parodymai, pareiškėja nemokėjo žemės mokesčio.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 2 d. prašymą patenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. V., gimusi, pagal Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 XXIV sesijos sprendimą jai suteikta 1,30 ha asmeninio ūkio žeme naudojosi ir iki šiol ją naudoja Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Buivydiškių kadastrinėje vietovėje, Pašilaičių kaimo teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas dėl nuosavybės teisės į skirtą žemės sklypą įgyvendinimo.
Teismas įvertinęs pareiškėjos rašytinius įrodymus, asmeninio ūkio žemės sklypo 2010-06-01 patikrinimo-apžiūrėjimo aktą, liudytojų A. V., J. V. parodymus padarė išvadą, kad ištirti įrodymai patvirtina prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nurodė, jog iš Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės asmeninio ūkio žemės, kuriems žemė buvo suteikta apylinkės tarybos sesijų sprendimais ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymais įteisinta ir leista parduoti sąrašo bei Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 24 sesijos 1995-03-16 sprendimo priedo Nr. 1 matyti, jog pareiškėjai buvo suteiktas 2,50 ha žemės plotas, tačiau neaišku, kokiame tiksliai kaime, kadangi pirmame sąraše Plateniškių kaimas yra aiškiai apibrėžtas kaip pareiškėjos gyvenamoji vieta (b.l. 4-5), o antrame sąraše pareiškėja nurodyta išskirtoje Plateniškių dalyje, tačiau nėra aišku ar tai jos gyvenamoji vieta, ar suteiktos žemės sklypo vieta. Liudytojų parodymai, asmeninio ūkio žemės sklypo 2010-06-01 patikrinimo-apžiūrėjimo aktas ir byloje esantys kvitai patvirtina, kad pareiškėja faktiškai naudojosi ir naudojasi žemės sklypu, esančiu Pašilaičių kaime, ir yra mokėjusi su sklypo suteikimu susijusius mokesčius. Taip pat nurodė, jog suinteresuotojo asmens argumentai, jog sklype vyrauja truputis pievų ir yra įsiterpusių krūmų želdinių, bei pateikta ortofotonuotraukos kopija nepaneigia faktinio žemės sklypo naudojimo, kadangi iš kitų aukščiau minėtų įrodymų matyti, jog pareiškėja žemės sklypą naudoja tik savo asmeniniam poreikiam tenkinti, todėl yra kultivuojama tik maža sklypo dalis.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (suinteresuotas asmuo) Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-05-02 sprendimą panaikinti ir atmesti J. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas sprendime klaidingai priėjo išvados, jog J. V. naudoja asmeniniam ūkiui žemę Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Pašilaičių kaimo teritorijoje. Galiojantys teisės aktai piliečių teisę į tai, kad žemės reformos žemėtvarkos projekte jam būtų formuojamas asmeninio ūkio žemės sklypas, sieja ne tik su žemės asmeniniam ūkiui skyrimu teisės aktų nustatyta tvarka, bet ir su šios žemės faktiniu naudojimu. Pažymėjo, jog šiuo atveju kyla pagrįstos abejonės, ar J. V. apskritai naudojasi žemės sklypu. Iš ortofotonuotraukos kopijos matyti, jog žemės sklypas nėra apdirbtas, jame vyrauja tik pievos ir krūmai. Be to apklausti liudytojai teigė, jog pareiškėja žemės sklypą Pašilaičių k. naudojosi virš 10 metų, tačiau pareiškėja kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tik dabar. Taip pat nurodė, jog žemės sklypas, kurį J. V. neva naudoja, yra priskirtas laisvos žemės fondui, tai reiškia, jog minėtas žemės sklypas niekada ir nebuvo naudojamas asmeniniam ūkiui. Pažymėjo, jog pareiškėjos pateikti kvitai negali patvirtinti, jog pareiškėja mokėjusi asmeninio ūkio žemės įforminimo ir agrarinės reformos mokesčius, kadangi Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2012-04-12 raštu nurodė, jog J. V. valstybinės žemės nuomos mokestis neskaičiuojamas, nes J. V. nebuvo įtraukta į valstybinės žemės sklypų naudotojų, kuriems buvo suteiktas naudotis žemės sklypas Pašilaičių kaime, Zujūnų sen., Vilniaus r. sąrašą. Apelianto manymu, pareiškėja turėtų kreiptis į Lietuvos centrinį archyvą dėl dokumentų, patvirtinančių asmeninio ūkio žemės naudojimą, todėl šiuo atveju nėra išnaudotos visos galimybės gauti informaciją kitokiu būdu t.y. nesikreipiant į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
Pareiškėja J. V. atsiliepimu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-05-02 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog apelianto argumentas, kodėl pareiškėja anksčiau nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepaneigia fakto, kad pareiškėja jai suteiktu asmeninio ūkio žemės sklypu naudojosi ir naudojasi iki šiol. Pareiškėjos naudojamas asmeninio ūkio žemės sklypas į laisvos valstybinės žemės fondą buvo priskirtas 2010-03-26 Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr.2.3-3672-101. Tačiau šis sprendimas nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų įtraukta į sąrašą asmenų, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, kas patvirtintų ir minėto įsakymo pagrįstumą bei faktą, kad pareiškėja nesinaudoja jai suteiktu asmeninio ūkio žemės sklypu. Apeliantės argumentas, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos rašte nurodoma, kad pareiškėjai valstybinės žemės nuomos mokestis neskaičiuojamas, nepaneigia, kad pareiškėja yra mokėjusi įmokas už asmeninio ūkio žemės įforminimą ir agrarinės reformos mokesčius. Teismui pateiktame kvite Nr.774263 aiškiai nurodomas pinigų priėmimo pagrindas – asmeninio ūkio žemės įforminimas. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad dokumentai, patvirtinantys asmeninio ūkio žemės naudojimą, būtų perduoti saugoti Lietuvos centriniam archyvui.
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.)
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.
CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai.
Apeliantas iš esmės teigia jog pirmosios instancijos teismas klaidingo vertino byloje surinktus įrodymus, kad nepagrįstai laikė įrodytu faktą jog pareiškėja faktiškai paskirtuoju sklypu naudojosi. Savo abejones teismo nustatyto fakto pagrįstumu apeliantas grindė tuo jog jo nuomone iš ortofoto nuotraukos kopijos matyti, kad žemės sklypas nėra apdirbtas, jame vyrauja tik pievos ir krūmai. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas. Lietuvos Aukščiausias teismas (toliau LAT) ne kartą įyra pasisakęs jog teismas išvadas apie tam tikrų faktų egzistavimą turi daryti atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas vertindamas surinktus įrodymus nenukrypo nuo LAT formuojamos praktikos, rėmėsi praktikoje suformuota fakto tikėtinumo taisykle, įvertino įrodymų visetą pagal CPK 185 straipsnyje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, pagal vidinį savo įsitikinimą pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios įrodinėjamos proceso metu vertinimu ir priėjo išvados jog pareiškėja faktiškai naudojasi 1,30 ha žemės sklypu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia išvada, nes ji paremta bylos įrodymais. 2008 09 29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008 LAT pabrėžia, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tas faktas buvo. Pagal įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklę faktas pripažįstamas įrodytu, jeigu byloje surinkti ir ištirti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikras faktas buvo, negu jo nebuvo. Spręsdamas dėl įrodymų pakankamumo tam tikram faktui nustatyti, teismas turi atsižvelgti į bylos kategoriją, jos pobūdį, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes (LAT 2004 09 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2005 03 02 nutartis civilinėje Nr.3K-3-147/2005).
Tokie įrodymai byloje kaip asmenų, kuriems Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos apylinkės tarybos sesijų sprendimais ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymais įteisinta ir leista parduoti sklypus sąrašai (b.l. 4-6), kuriuose įrašyta pareiškėja, Buivydiškių apylinkės tarybos 24 sesijos 1995-03-16 sprendimas (b.l. 10) su priedu Nr. 1 (b.l. 11-13), kur sąrašo Plateniškių dalyje 1124 punkte nurodyta J. V., V, kuriai priklauso 3,00 ha ir kuriai suteikta 2,50 ha žemės plotas (b.l. 12), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybos pažyma, kad pareiškėjos pavardė asmeniniuose dokumentuose nurodoma nevienodai vienuose „V“, kituose „V“ (b.l. 8), liudytojų V, J. V. parodymai, asmeninio ūkio žemės sklypo 2010-06-01 patikrinimo-apžiūrėjimo aktas, kuriame nurodyta, kad pareiškėja naudoja Pašilaičių kaime 1,30 ha ploto sklypą, kurio didžiąją dalį užima ariama žemė bei pievos, apie 0,10 ha yra įsiterpusių krūmų (b.l. 14-15), pareiškėjos pateikti kvitai patvirtinantys, kad ji yra mokėjusi asmeninio ūkio žemės įforminimo ir agrarinės reformos mokesčius (b.l. 43-44), leido teismui daryti išvadą jog nepaisant to, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos duomenis pareiškėjai žemės nuomos mokestis neskaičiuojamas, nes ji nebuvo įtraukta į valstybinės žemės sklypų naudotojų, P kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, sąrašą (b.l. 42), atsižvelgiant į suminėtų įrodymų visetą yra pagrindas išvadai jog prašomas nustatyti faktas egzistuoja.
Kaip teisingai, LAT praktika remdamasis, pabrėžė pirmosios instancijos byloms dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo būdingi tam tikri įrodinėjimo ypatumai, kuriuos lemia tai, kad šiose bylose naudojami netiesioginiai įrodymai, nes jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Todėl tokio pobūdžio bylose, neišvengiamas prielaidų darymas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Tokia formuluojama teismų praktika buvo remiamasi ir vėliau priimtose nutartyse, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008-06-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2009-03-03 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje nr. 3K-3-98/2009. Tuo tarpu apelianto minima ortofotonuotrauka neįrodo jog sklypas nenaudojamas, tas faktas, kad pagal liudytojų parodymus pareiškėja žemės sklypą Pašilaičių k. naudoja virš 10 metų, o į teismą dėl fakto nustatymo kreipėsi tik 2012 02 02 niekaip neįtakoja paties žemės naudojimo fakto egzistavimo nei jį paneigia nei patvirtina. Kaip ir žemės sklypo priskyrimas laisvos žemės fondui, nereiškia, jog minėtas žemės sklypas niekada ir nebuvo faktiškai naudojamas asmeniniam ūkiui, o pareiškėjos pateikti kvitai aiškiai patvirtina, jog ji yra mokėjusi mokesčius už asmeninio ūkio žemės įforminimą ir agrarinės reformos mokesčius, o jeigu pareiškėja būtų įtraukta į valstybinės žemės sklypų naudotojų, kuriems buvo suteiktas naudotis žemės sklypas Pašilaičių kaime, Zujūnų sen., Vilniaus r. sąrašą, tai ir būtinybės nustatinėti juridinį faktą jog ji faktiškai naudojasi minėtu sklypu nekiltų.
Apeliantas nėra pateikęs jokių duomenų, kad Buivydiškių apylinkės, kuri buvo priskirta Vilniaus miestui, žemėtvarkos dokumentai yra perduoti į Lietuvos centrinį archyvą, to, atsakydamas į pareiškėjos užklausimą savo atsakyme (b.l. 9) nenurodė ir Vilniaus žemėtvarkos skyrius, atsakydamas jog tokių duomenų neturi. Todėl apeliacinio skundo argumentas jog pareiškėja siekdama įrodyti, kad kitu keliu negali gauti reikiamų dokumentų turėjo kreiptis į minėtą archyvą niekuo nepagrįstas.
Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi todėl teismas dėl j7 nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
NUTARIA :
Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Liuda Uckienė